(1)

pagal Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnį Sąjungos tikslai yra, inter alia, skatinti savo tautų gerovę ir siekti Europos, kurioje vystymasis būtų darnus, pagrįstas didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos. Sąjunga turi kovoti su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą;

(2)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 9 straipsnį Sąjunga, nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, turi atsižvelgti į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga;

(3)

SESV 153 straipsnio 1 dalies c punktas įgalina Sąjungą remti ir papildyti valstybių narių veiklą darbuotojų socialinio draudimo ir socialinės apsaugos srityje. Sąjungos veiksmų, siekiant išspręsti su savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos galimybėmis susijusius uždavinius, taip pat galima imtis remiantis SESV 352 straipsniu, kuriame yra nuostata, pagal kurią Taryba gali priimti tinkamas priemones vienam iš Sutartyse nurodytų tikslų pasiekti, kai Sutartys nesuteikia tam būtinų įgaliojimų;

(4)

2017 m. lapkričio 17 d. Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija iškilmingai paskelbė Tarpinstitucinę deklaraciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio. Europos socialinių teisių ramsčio 12-ame principe nurodyta, kad darbuotojai (panašiomis sąlygomis ir savarankiškai dirbantieji), nesvarbu, kokia jų darbo santykių rūšis ir trukmė, turi teisę į tinkamą socialinę apsaugą;

(5)

socialiniai partneriai įsipareigojo toliau padėti kurti darbuotojams ir įmonėms naudingą Europą;

(6)

Europos Parlamentas savo 2017 m. sausio 19 d. rezoliucijoje dėl Europos socialinių teisių ramsčio pabrėžė būtinybę užtikrinti tinkamą socialinę apsaugą ir socialines investicijas visais žmonių gyvenimo laikotarpiais, suteikiant kiekvienam asmeniui galimybę visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime ir ekonomikoje ir išlaikyti deramą gyvenimo lygį.

(7)

Savo nuomonėje dėl „Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Pradedamos konsultacijos dėl Europos socialinių teisių ramsčio““ Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pabrėžė būtinybę užtikrinti, kad visiems darbuotojams būtų taikomi pagrindiniai darbo standartai ir visi darbuotojai turėtų tinkamą socialinę apsaugą;

(8)

skirtingų formų socialinės apsaugos sistemos yra Europos socialinio modelio ir sklandžiai veikiančios socialinės rinkos ekonomikos kertinis akmuo. Pagrindinė socialinės apsaugos funkcija yra apsaugoti žmogų nuo finansinių pasekmių, atsirandančių dėl tokių socialinės rizikos rūšių, kaip liga, senatvė, nelaimingi atsitikimai darbe ir darbo netekimas, užkirsti kelią skurdui ir jį mažinti, išlaikyti deramą gyvenimo lygį. Tinkamai suformuotos socialinės apsaugos sistemos taip pat gali palengvinti dalyvavimą darbo rinkoje padėdamos skatinti aktyvumą ir remdamos asmenų, kurie keičia darbo vietą, įsidarbina ar išeina iš darbo, steigia bendrovę ar nutraukia jos veiklą, grįžimą į darbą ir statuso pokyčius darbo rinkoje. Remdamos investicijas į žmogiškąjį kapitalą jos prisideda prie konkurencingumo ir tvaraus augimo ir gali padėti nukreipti žmogiškuosius išteklius į besiformuojančius ir dinamiškus ekonomikos sektorius. Joms taip pat tenka automatinių stabilizavimo priemonių vaidmuo švelninant vartojimą per verslo ciklo laikotarpį;

(9)

socialinė apsauga gali būti teikiama skiriant išmokas natūra arba pinigais. Paprastai ji teikiama pagal visuotines sistemas, kuriomis apsaugomi visi asmenys ir kurios finansuojamos iš bendrųjų mokesčių, ir (arba) sistemas, kuriomis apsaugomi darbo rinkoje esantys asmenys, dažnai naudojant įmokas, susijusias su jų darbo pajamomis. Socialinė apsauga apima keletą sričių, apsaugančių nuo įvairių socialinės rizikos rūšių – nuo senatvės iki ligos ar nedarbo. Ši rekomendacija taikoma toms socialinės apsaugos sritims, kurios dažnai yra glaudžiau susijusios su dalyvavimu darbo rinkoje ir daugiausia yra skirtos apsaugoti nuo su darbu susijusių pajamų praradimo iškilus tam tikrai rizikai. Ši rekomendacija netaikoma galimybių naudotis socialinės paramos ir minimalių pajamų sistemomis teikimui. Ji papildo galiojančias Sąjungos lygmens gaires dėl socialinių paslaugų ir paramos bei taip pat gaires dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties, kaip antai 2008 m. spalio 3 d. Komisijos rekomendacija dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties;

(10)

globalizacija, technologijų pažanga, kintantys asmeniniai prioritetai ir visuomenės senėjimas lėmė pastarųjų dviejų dešimtmečių pokyčius Sąjungos darbo rinkose ir toliau juos lems ateityje. Užimtumas bus vis įvairesnis, o karjeros – vis mažiau linijinės;

(11)

Sąjungos darbo rinkose, be neterminuotų viso darbo laiko sutarčių, dar yra įvairiausių kitų darbo santykių ir savarankiško darbo formų. Kai kurios jų darbo rinkose buvo jau seniai (darbas pagal terminuotas, laikinas, ne viso darbo laiko sutartis, darbas namų ūkyje ar stažuotės), tuo tarpu kitos, kaip antai darbas pagal iškvietimą, darbas pagal paslaugų kvitus, darbas platformose ir kt., atsirado neseniai ir išplito pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje;

(12)

savarankiškai dirbančių asmenų grupė nėra vienalytė. Dauguma asmenų savo noru renkasi dirbti savarankiškai (samdydami ar nesamdydami darbuotojų) ir prisiima verslo riziką, o penktadalis savarankiškai dirbančių asmenų savarankiškai dirbti nusprendžia dėl to, kad neranda samdomo darbo;

(13)

kintant darbo rinkoms turi kisti ir skirtingų formų socialinės apsaugos sistemos siekiant užtikrinti, kad Europos socialinis modelis išliktų perspektyvi ir leistų Sąjungos visuomenėms ir ekonomikoms pasinaudoti visais ateities darbo rinkų privalumais. Vis dėlto daugelyje valstybių narių socialinės apsaugos sistemų įmokas ir teises į išmokas reglamentuojančios taisyklės vis dar daugiausia pagrįstos neterminuotomis viso darbo laiko sutartimis, sudaromomis tarp darbuotojo ir vieno darbdavio, o į kitas darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų grupes atsižvelgiama labai nedaug. Iš turimų duomenų matyti, kad kai kurie nestandartiniai darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys neturi socialinės apsaugos galimybių tose srityse, kurios artimiau susijusios su dalyvavimu darbo rinkoje. Tik kelios valstybės narės ėmėsi reformų siekdamos socialinės apsaugos sistemas pritaikyti prie kintančio darbo pobūdžio, kad geriau apsaugotų susijusius darbuotojus ir savarankiškai dirbančius asmenis. Padėtis įvairiose valstybėse narėse ir socialinės apsaugos srityse gerėja netolygiai;

(14)

ilgainiui socialinės apsaugos galimybių spragos galėtų kelti pavojų asmenų socialinei gerovei bei sveikatai, ir prisidėti prie didesnio ekonominės padėties neapibrėžtumo, didesnės skurdo rizikos ir nelygybės. Jos taip pat galėtų nulemti neoptimalias investicijas į žmogiškąjį kapitalą, sumažinti pasitikėjimą institucijomis ir riboti integracinį ekonomikos augimą. Tokios spragos taip pat galėtų sumažinti socialinės apsaugos pajamas, jeigu vis daugiau žmonių nebemokės įmokų į sistemas;

(15)

darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys gali būti apibrėžti kaip patenkantys į formalią konkrečios socialinės apsaugos srities aprėptį, jei galiojantys įstatymai ir kolektyvinės sutartys numato, kad jie turi teisę dalyvauti tos konkrečios srities socialinės apsaugos sistemoje. Formali aprėptis gali būti suteikiama privalomomis ar savanoriškomis draudimo sistemomis. Pastarosios sistemos suteikia galimybę asmenims pasirinkti prisijungti prie sistemos (sutikimo dalyvauti nuostata) arba yra taikomos visiems tikslinės grupės asmenims, kurie, jei nori, gali pasirinkti joje nedalyvauti (atsisakymo dalyvauti nuostata). Duomenys rodo, kad asmenų dalyvavimo lygis savanoriškose sistemose su atsisakymo dalyvauti nuostata yra aukštesnis, todėl jomis užtikrinama geresnė socialinės apsaugos aprėptis negu savanoriškomis sistemomis, kuriose numatytos sutikimo dalyvauti nuostatos;

(16)

darbuotojai ir savarankiškai dirbantys asmenys gali būti apibrėžti kaip veiksmingai apdrausti konkrečioje socialinės apsaugos srityje, jei jiems sudarytos sąlygos kaupti tinkamas išmokas ir, įvykus draudžiamajam įvykiui, suteikta teisė pasinaudoti atitinkamu jų lygiu. Asmeniui gali būti suteikta formalios aprėpties galimybė be de facto teisės kaupti išmokas ir naudotis teise į jas;

(17)

socialinė apsauga laikoma tinkama, jei užtikrinama galimybė asmenims išlaikyti deramą gyvenimo lygį, tinkamu mastu kompensuojamos jų prarastos pajamos, jiems sudaromos galimybės gyventi oriai ir jie apsaugomi nuo skurdo rizikos, kartu padedant, kai tinkama, skatinti aktyvumą ir palengvinant grįžimą į darbą. Vertinant tinkamumą, turi būti atsižvelgiama į visą valstybės narės socialinės apsaugos sistemą kaip visumą – tai reiškia, kad turi būti atsižvelgiama į visas valstybės narės socialinės apsaugos išmokas;

(18)

kai kuriose valstybėse narėse tam tikrų kategorijų darbuotojai, pavyzdžiui, trumpalaikiai ne visą darbo laiką dirbantys darbuotojai, sezoniniai darbuotojai, pagal iškvietimą dirbantys darbuotojai, platformų darbuotojai, taip pat asmenys, dirbantys pagal laikinojo įdarbinimo sutartis, ar stažuotojai, negali dalyvauti socialinės apsaugos sistemose. Be to, veiksmingai pasinaudoti socialinės apsaugos galimybėmis gali būti sudėtinga darbuotojams, neturintiems viso darbo laiko, neterminuotų darbo sutarčių, nes jie gali neatitikti tinkamumo gauti išmokas iš įmokomis finansuojamos socialinės apsaugos sistemos kriterijų. Kai kuriose valstybėse narėse savarankiškai dirbantys asmenys visiškai neturi formalių galimybių dalyvauti jokioje pagrindinėje socialinės apsaugos sistemoje; kitose valstybėse narėse jiems sudarytos sąlygos savo noru prisijungti prie tokios sistemos. Savanoriškas draudimas gali būti tinkamas sprendimas norint apsidrausti nuo nedarbo, kuris yra glaudžiau susijęs su verslo rizika; jis yra mažiau pateisinamas kitų rizikos rūšių atveju, pavyzdžiui, ligos, kurios iš esmės nesusijusios su asmens statusu darbo rinkoje;

(19)

taisyklės, kuriomis reglamentuojamos teisės į išmokas, galėtų būti nepalankios nestandartiniams darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims. Visų pirma taisyklės dėl pajamų ir laiko ribų (teisę į išmokas suteikiantis laikotarpis, laukimo laikotarpiai, būtinasis darbo stažas, pašalpų mokėjimo trukmė) galėtų tapti nepagrįstai didelėmis kliūtimis kai kurių grupių nestandartinių darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų galimybėms naudotis socialine apsauga. Apskritai įvardytos dvi problemų kategorijos: pirma, dėl skirtingų taisyklių standartiniams ir nestandartiniams darbuotojams ar savarankiškai dirbantiems asmenims galėtų be reikalo nukentėti viena iš grupių; antra, visoms grupėms taikant vienodas taisykles galėtų nukentėti asmenys, dirbantys ne pagal standartines sutartis, taip pat tokios taisyklės galėtų būti nepritaikytos prie savarankiškai dirbančių asmenų situacijos. Abiem atvejais įmanoma labiau pritaikyti taisykles prie konkrečių grupių situacijos, laikantis bendrojo universalumo principo, kad įvykus draudžiamajam socialinės rizikos įvykiui, būtų apsaugotos visos darbo rinkoje dalyvaujančios grupės. Gali prireikti specialių priemonių, kad asmenys nemokėtų įmokų į besidubliuojančias sistemas, pavyzdžiui, kai užsiima papildoma veikla, bet yra visapusiškai apdrausti dirbdami pagrindinį darbą;

(20)

kartais, kai asmenų statusas darbo rinkoje keičiasi, pavyzdžiui, kai samdomas darbas pakeičiamas savarankišku darbu arba netenkama darbo, kai derinamas samdomas ir savarankiškas darbas ir kai pradedamas ar baigiamas verslas, jie ne visada gali išsaugoti, kaupti arba perkelti savo socialinės apsaugos teises. Tačiau siekiant užtikrinti, kad asmenys, kurie derina ar keičia darbus arba samdomo darbuotojo statusą pakeičia į savarankiško darbuotojo statusą arba atvirkščiai, turėtų veiksmingas galimybes gauti išmokas iš įmokomis finansuojamų socialinės apsaugos sistemų ir būtų tinkamai apdrausti, taip pat siekiant juos paskatinti dalyvauti savanoriškos socialinės apsaugos sistemose, visų pirma reikia užtikrinti teisių išsaugojimą, kaupimą ir (arba) perkeliamumą visose sistemose;

(21)

tam tikrais atvejais išmokos gali būti netinkamos, pavyzdžiui, nepakankamos ar ne laiku mokamos, Jomis galėtų būti neužtikrinta galimybė asmenims išlaikyti deramą gyvenimo lygį, orų gyvenimą ir jie galėtų būti neapsaugoti nuo skurdo. Tokiais atvejais galėtų būti įmanoma didinti jų tinkamumą, kartu atsižvelgiant į būtinybę numatyti priemones, kuriomis būtų sudaromos sąlygos palengvinti grįžimą į darbą. Įmokas reglamentuojančios taisyklės gali iškreipti vienodas sąlygas ir pakenkti kai kurioms darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų kategorijoms. Pavyzdžiui, savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo įmokos gali būti, be kita ko, nuo pajamų nepriklausomos įmokos arba gali būti apskaičiuojamos remiantis ankstesnėmis pajamomis ar būsimų pajamų prielaidomis. Tokiu atveju asmenys gali patirti su grynųjų pinigų srautu susijusių problemų, kai jų pajamos staiga sumažėja labiau nei lygis, kurio tikimasi. Jeigu valstybė narė nusprendžia nustatyti pajamų ribą, kurios nepasiekus atitinkamam darbuotojui arba savarankiškai dirbančiam asmeniui netaikoma prievolė mokėti draudimo įmokas, sumažinimai ir kitos progresinės priemonės turėtų būti taikomos, kai tinkama, vienodai darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, tačiau jos neturėtų paskatinti slėpti pajamas. Apskritai sumažinimai ir kitos progresinės priemonės gali būti naudojamos ir siekiant skatinti perėjimą prie mažiau rizikingų užimtumo formų ir kovoti su segmentacija;

(22)

dabartinis reglamentavimo sistemos sudėtingumas ir nepakankamas socialinės apsaugos taisyklių skaidrumas daugelyje valstybių narių gali reikšti, kad žmonės nepakankamai supranta savo teises ir pareigas ir būdus kaip pasinaudoti savo teisėmis bei laikytis savo pareigų. Tai taip pat galėtų nulemti mažą apdraustųjų ar asmenų, dalyvaujančių socialinės apsaugos sistemose (ypač savanoriškose), skaičių. Skaidrumas gali būti užtikrintas įvairiai, pavyzdžiui, siunčiant atnaujintą informaciją apie asmens teises į išmokas, sukuriant internetines modeliavimo priemones, susijusias su teisėmis į išmokas, ir sukuriant internete ir ne internete „vieno langelio“ principu veikiančius informacinius centrus ar asmenines paskyras. Visų pirma skaitmeninimas gali padėti didinti skaidrumą asmenims;

(23)

dėl statistinių duomenų apie socialinės apsaugos aprėptį, suskaidytų pagal darbo santykių rūšį, amžių, lytį ir pilietybę, trūkumo gali būti apribotos galimybės patobulinti socialinės apsaugos sistemų gebėjimą prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių ir į juos reaguoti;

(24)

galimybių naudotis socialine apsauga spragos gali turėti neigiamą ekonominį ir fiskalinį poveikį, kuris būtų jaučiamas visoje Sąjungoje. Jos rūpi visoms valstybėms narėms ir gali trukdyti pasiekti pagrindinius Sąjungos tikslus;

(25)

Sąjungos teisės aktais jau užtikrinamas vienodo požiūrio į įvairias darbo santykių rūšis principas, draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl lyties užimtumo, profesinės veiklos, socialinės apsaugos ir galimybės gauti prekes ir paslaugas srityse, užtikrinamas teisių perkeliamumas ir išsaugojimas judant tarp valstybių narių ir nustatyti būtiniausi reikalavimai dėl teisių į papildomą pensiją įgijimo ir išsaugojimo kitose šalyse ir minimalūs skaidrumo reikalavimai profesinėms sistemoms. Šia rekomendacija nedaromas poveikis esamai Sąjungos teisei dėl teisės į socialinę apsaugą, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (EB) Nr. 883/2004 (1), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoms 2006/54/EB (2), 2008/94/EB (3), 2008/104/EB (4), 2010/41/EB (5), (ES) 2016/2341 (6), (ES) 2019/1152 (7) ir (ES) 2019/1158 (8) ir Tarybos direktyvoms 79/7/EEB (9), 93/103/EB (10), 97/81/EB (11), 1999/70/EB (12), 2004/113/EB (13) ir 2010/18/ES (14);

(26)

Tarybos rekomendacijoje 92/442/EEB (15) nustatyti bendrai pripažinti socialinės apsaugos srities tikslai, o valstybės narės raginamos „apsvarstyti galimybę nustatyti ir (arba) plėsti atitinkamą savarankiškai dirbančių asmenų socialinę apsaugą“. Apibrėžus šiuos bendrus tikslus, buvo sudarytos sąlygos atvirojo koordinavimo metodui socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties srityje atsirasti – tai esminė priemonė nustatant, įgyvendinant ir vertinant nacionalines socialinės apsaugos sistemas ir puoselėjant valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą šioje srityje;

(27)

2018 m. metinėje augimo apžvalgoje, parengtoje įgyvendinant Europos semestrą, primenama, kad siekiant išvengti socialinės atskirties būtina padidinti socialinės apsaugos tinkamumą ir aprėptį, o Tarybos sprendimu (ES) 2018/1215 (16) nustatytose užimtumo politikos gairėse valstybės narės raginamos modernizuoti socialinės apsaugos sistemas;

(28)

2012 m. Rekomendacijoje dėl minimalios socialinės apsaugos (Nr. 202) Tarptautinė darbo organizacija rekomenduoja savo nariams, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes, kuo greičiau sukurti ir išlaikyti minimalią socialinę apsaugą, teikiančią pagrindines socialinės apsaugos garantijas;

(29)

Komisija surengė dviejų etapų konsultacijas su socialiniais partneriais pagal SESV 154 straipsnio 2 dalį dėl veiksmų, kurių imamasi visomis užimtumo formomis dirbančių asmenų socialinės apsaugos galimybėms užtikrinti. SESV 154 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka pati savaime nėra taikoma Sąjungos veiksmams siekiant išspręsti su savarankiškai dirbančiais asmenimis susijusius uždavinius remiantis SESV 352 straipsniu. Komisija paragino socialinius partnerius pasidalyti savo nuomone dėl savo noru savarankiškai dirbančių asmenų;

(30)

be to, Komisija surengė viešas konsultacijas, kad sužinotų įvairių suinteresuotųjų subjektų ir piliečių nuomonę, ir sukaupė duomenis, kuriais remiantis vertinamas šios rekomendacijos socialinis ir ekonominis poveikis;

(31)

ši rekomendacija neturėtų būti įgyvendinama tokiu būdu, dėl kurio susilpnėtų teisės, nustatytos galiojančioje šios srities Sąjungos teisėje, taip pat jos įgyvendinimas neturėtų būti teisėtas pagrindas sumažinti bendrą apsaugos, suteikiamos darbuotojams šios rekomendacijos taikymo srityje, lygį;

(32)

šia rekomendacija turėtų būti vengiama nustatyti administracinius, finansinius arba teisinius apribojimus, kurie varžytų mažųjų ir vidutinių įmonių (MVĮ) kūrimą arba plėtrą. Todėl valstybės narės raginamos įvertinti savo reformų poveikį MVĮ, kad užtikrintų, jog MVĮ nebūtų neproporcingai paveiktos, ypatingą dėmesį skiriant labai mažoms įmonėms ir administracinei naštai, ir raginamos paskelbti tokių vertinimų rezultatus;

(33)

dėl šios rekomendacijos neturėtų dar labiau pablogėti įmonių, visų pirma MVĮ, likvidumas tais atvejais, kai jų finansinei padėčiai neigiamą poveikį daro tai, kad viešosios valdžios institucijos pavėluotai atlieka mokėjimus;

(34)

rengdamos reformas valstybės narės gali įtraukti suinteresuotuosius subjektus, įskaitant socialinius partnerius;

(35)

šia rekomendacija nedaromas poveikis valstybių narių galioms organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas. Valstybių narių išimtinė kompetencija organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas apima, inter alia, sprendimus dėl tokių sistemų ir susijusių institucijų kūrimo, finansavimo bei valdymo ir sprendimus dėl išmokų dydžio, pobūdžio ir jų mokėjimo būdų, įmokų dydžio ir galimybės naudotis sistema sąlygų. Atsižvelgiant į nacionalinių sistemų skirtumus, ši rekomendacija netrukdo valstybėms narėms išlaikyti ar nustatyti pažangesnes, nei čia rekomenduojamos, nuostatas dėl socialinės apsaugos;

(36)

šia rekomendacija gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Visų pirma, šia rekomendacija siekiama paskatinti taikyti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnį;

(37)

socialinės apsaugos sistemų finansinis tvarumas yra labai svarbus užtikrinant tokių sistemų atsparumą, efektyvumą ir veiksmingumą. Šios rekomendacijos įgyvendinimas neturėtų stipriai paveikti valstybių narių socialinės apsaugos sistemų finansinės pusiausvyros,

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.