(1)

2005 m. rugsėjo 7 d. ir 2005 m. spalio 17 d. raštais, kurie įregistruoti atitinkamai 2005 m. rugsėjo 12 d. ir 2005 m. spalio 19 d., Komisija gavo skundą prieš Belgijos valstybę dėl to, kad, kaip juose teigiama, nuo 1995 m. penkioms valstybinėms Briuselio sostinės regiono IRIS tinklo (toliau – IRIS) (3) ligoninėms (4) (toliau – IRIS ligoninės) (5) ji teikė su vidaus rinka nesuderinamą neteisėtą paramą. Skundą pateikė dvi asociacijos (Briuselio socialinių ir sveikatos institucijų koordinavimo įstaiga (CBI) ir Briuselio privačios sveikatos priežiūros įstaigų asociacija (ABISP)), atstovaujančios ligoninėms, kurias valdo privatinės teisės juridiniai asmenys (toliau – privačios ligoninės), ir atskirai įvairios ligoninės, kurios yra šių asociacijų narės (6).

(2)

Skundas buvo grindžiamais tokiais bendrais argumentais: i) konkrečios viešosios paslaugos užduotys, pavestos tik IRIS ligoninėms, o ne privačioms Briuselio ligoninėms, nėra apibrėžtos arba apibrėžtos neaiškiai, o jų vykdymo įgaliojimai nėra suteikti arba yra neaiškūs; ii) IRIS ligoninių nuostolius kompensuoja valdžios institucijos; iii) su IRIS ligoninių viešosios paslaugos užduotimis susijusių išlaidų kompensacija, teikiama per Fonds régional bruxellois de refinancement des trésoreries communales (Briuselio savivaldybių iždų refinansavimo regioninis fondas), yra perteklinė; iv) IRIS ligoninės iš viešųjų lėšų finansuojamos nepakankamai skaidriai; ir galiausiai v) IRIS ligoninėms yra teikiamos kryžminės subsidijos ne ligoninės veiklos išlaidoms padengti dėl to, kad jos gauna kompensacijas vykdydamos gydymo ligoninėje užduotis (7).

(3)

Reaguodamos į papildomą informaciją, kurią pateikė Belgijos valdžios institucijos 2008 m. sausio 10 d., Komisijos tarnybos skundo pateikėjams paštu (8) išsiuntė savo išankstinę nuomonę apie skundą ir paragino suinteresuotąsias šalis pateikti naujos informacijos, kad būtų galima iš naujo įvertinti preliminarią nuomonę apie skundą, priešingu atveju jis bus laikomas atsiimtu. Gavusios skundo pateikėjų atsakymą, Komisijos tarnybos patvirtino savo išankstinį vertinimą 2008 m. balandžio 10 d. raštu.

(4)

Vėliau skundo pateikėjai Komisijai pranešė, kad Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismui (2009 m. gruodžio 1 d. tapusiam Europos Sąjungos Bendruoju Teismu, toliau – Bendrasis Teismas) pateikė ieškinį dėl 2008 m. sausio 10 d. rašto, kurį jie palaikė Komisijos sprendimu, panaikinimo (9). Be to, 2008 m. birželio 20 d. skundo pateikėjai pateikė ieškinį dėl 2008 m. balandžio 10 d. Komisijos tarnybų rašto panaikinimo (10). Šias abi Bendrajame Teisme pradėtas procedūras Bendrasis Teismas sustabdė iki 2009 m. spalio 31 d., nes Komisija jam pranešė, kad ketina priimti sprendimą pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999 (11). Kad galėtų priimti šį sprendimą, Komisijos tarnybos Belgijos valdžios institucijų ir skundo pateikėjų paprašė papildomos informacijos.

(5)

Komisija savo 2009 m. spalio 28 d. sprendime (12) (toliau – 2009 m. Komisijos sprendimas, taip pat žr. 4.1 skirsnį) nusprendė neprieštarauti Briuselio sostinės regiono IRIS tinklo valstybinių ligoninių finansinei paramai, nes, jos nuomone, šis finansavimas buvo suderinamas su bendrąja rinka, įvertinus Komisijos sprendime 2005/842/EB (toliau – 2005 m. VESP sprendimas) (13), pateiktas sąlygas ir pačią EB sutarties 86 straipsnio 2 dalį (kuri tapo SESV 106 straipsnio 2 dalimi), taikomą viešosios paslaugos užduotims, kurias patikėta vykdyti prieš 2005 m. VESP sprendimo įsigaliojimą tų pačių metų gruodžio 19 d.

(6)

Vėliau skundo pateikėjai pateikė ieškinį Bendrajam Teismui dėl šio Komisijos sprendimo panaikinimo. Teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu byloje T-137/10 (14) (taip pat žr. 4.2 skirsnį) Komisijos sprendimą panaikino argumentuodamas tuo, kad jis buvo priimtas pažeidžiant skundo pateikėjų procedūrines teises. Teismas pirmiausia nustatė, kad Komisija privalėjo suabejoti dėl nagrinėjamų priemonių atitikties vidaus rinkai, atsižvelgdama į šiuo tikslu skundo pateikėjų išdėstytus argumentus. Todėl jis pripažino, jog Komisija privalėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą tam, kad surinktų visą reikšmingą informaciją, siekdama patikrinti visų nagrinėjamos paramos priemonių suderinamumą su vidaus rinka, ir leistų skundo pateikėjams ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims pateikti pastabas vykstant šiai procedūrai (15).

(7)

2014 m. spalio 1 d. raštu Komisija Belgijai pranešė apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nurodytą procedūrą dėl IRIS ligoninių Briuselio sostinės regione viešojo finansavimo priemonių.

(8)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (16). Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl priemonių.

(9)

2014 m. spalio 22 d. raštu Belgijos valdžios institucijos, atsakydamos į sprendimą pradėti procedūrą, paprašė pratęsti pastabų teikimo terminą. 2014 m. spalio 23 d. raštu Komisija šį terminą pratęsė. 2014 m. gruodžio 1 d. elektroniniu paštu buvo paprašyta naujo termino pratęsimo. Komisija prašymą patenkino 2014 m. gruodžio 2 d. raštu. 2014 m. gruodžio 16 d. raštu Belgijos Karalystė pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą.

(10)

Komisija suinteresuotųjų šalių pastabas (žr. tolesnį 5 skirsnį) gavo 2014 m. gruodžio 15 d., 2015 m. sausio 5 d. ir 2015 m. sausio 9 d.2015 m. vasario 13 ir 20 d. raštais Komisija šias pastabas persiuntė Belgijos valdžios institucijoms ir suteikė joms galimybę atsakyti. Belgijos pastabos buvo gautos 2015 m. kovo 13 d. raštu ir užregistruotos 2015 m. kovo 17 d.

(11)

Tuo remdamasi Komisija iš naujo išnagrinėjo bylą ir kai kuriuos elementus interpretavo kitaip nei vertinime, kuris buvo pateiktas panaikintame 2009 m. sprendime.

(12)

IRIS ligoninės vykdo veiklą remdamosi sudėtinga įstatymų ir kitų teisės aktų baze, kurią nustato įvairios valdžios institucijos. Norint bendrai apžvelgti šių ligoninių viešojo finansavimo atitiktį valstybės paramos taisyklėms, iš pradžių būtina trumpai apibūdinti IRIS ligoninėms taikomą įstatymų ir kitų teisės aktų bazę. Šiame aprašyme pristatomas CPAS įstatymas (kuriuo remiantis buvo įsteigtos IRIS ligoninės) ir trumpa IRIS ligoninių kūrimo istorija, pateikiamas teisės aktų ir kitų dokumentų, reguliuojančių IRIS ligoninių veiklą, sąrašas ir trumpas pagrindinės IRIS ligoninių veiklos aprašas ir išvardijami įvairūs taikytini finansavimo mechanizmai.

(13)

Belgijoje teisė į socialinę paramą yra konstitucinė. Belgijos Konstitucijos 23 straipsnyje pirmiausia teigiama:

„Kiekvienas asmuo turi teisę gyventi oriai. Šiuo tikslu 134 straipsnyje nurodytu įstatymu, dekretu ar taisykle, atsižvelgiant į atitinkamus įsipareigojimus, užtikrinamos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės ir nustatomos jų vykdymo sąlygos. Šios teisės yra būtent:

[…]

(14)

Praktinė galimybė piliečiams naudotis socialine parama daugiausia reglamentuojama 1976 m. liepos 8 d. Pagrindiniu įstatymu (17) (toliau – CPAS įstatymas), kuriuo įsteigiami viešieji socialinės paramos centrai (toliau – CPAS). Tai yra viešosios teisės subjektai, turintys juridinio asmens statusą ir esantys kiekvienoje Belgijos savivaldybėje. Juos valdo taryba, kurios narius renka atitinkamos savivaldybės taryba. Pagal CPAS įstatymo 1 straipsnį:

„Kiekvienas asmuo turi teisę į socialinę paramą. Ji turi būti skiriama tam, kad kiekvienas asmuo galėtų gyventi oriai. Įsteigiami viešieji socialinės paramos centrai, kurie šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis turi užtikrinti šios paramos teikimą.“

(15)

Praktikoje CPAS teikia socialinę paramą asmenims, kurie neturi pakankamai išteklių gyventi oriai ir negali gauti kitokių socialinio draudimo išmokų (pvz., bedarbio išmokų). Šiuo atžvilgiu CPAS įstatymo 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad CPAS užduotis yra užtikrinti asmenims ir šeimoms bendruomenės teikiamą paramą. Ši užduotis aprašoma taip:

„Jis teikia ne tik paliatyviąją ar gydomąją, bet ir prevencinę paramą. Jis skatina naudotojų socialinį veiklumą. Ši parama gali būti materialinė, socialinė, medicininė, medicininė ir socialinė arba psichologinė.“

(16)

Kiekvienas CPAS privalo teikti socialinę paramą asmenims ir šeimoms, tačiau turi ir tam tikrą diskreciją spręsti, kaip ši parama gali būti teikiama. Kalbant konkrečiau, CPAS gali teikti tokią paramą:

(17)

Abiem pastaraisiais atvejais CPAS perduoda (dalį) savo socialinės paramos prievolių tik tokiu mastu, kiek šis įgaliojimas atitinka bendradarbiaujančios įstaigos paskirtį. Jei šią įstaigą įsteigia CPAS, jis pats ir kontroliuoja jos paskirtį. Kita vertus, jei tai visiškai atskira įstaiga (trečioji įstaiga), bendradarbiavimas apsiribos šios įstaigos paskirtimi.

(18)

Teisinė prievolė CPAS teikti socialinę paramą (materialinę, socialinę, medicininę, medicininę ir socialinę arba psichologinę) yra identiška neatsižvelgiant į tai, ar CPAS šią paramą teikia tiesiogiai, ar tarpininkaujant jo įsteigtoms įstaigoms, ar įstaigoms, su kuriomis jis bendradarbiauja. CPAS įstatymo 57 straipsniu CPAS (ir tik jam) nustatoma prievolė teikti šią paramą visais atvejais. Bet koks delegavimas yra šios prievolės vykdymas ir neatleidžia CPAS nuo atsakomybės vykdyti šią prievolę arba tęsti šios prievolės vykdymą.

(19)

Reikalavimai, taikomi tais atvejais, kai CPAS nori įsteigti kokią nors įstaigą ar tarnybą (pvz., ligoninę), kad įgyvendintų savo užduotį (ar jos dalį) teikti socialinę paramą, apibrėžti CPAS įstatymo 60 straipsnio 6 dalyje:

„Viešasis socialinės paramos centras ten, kur tai yra būtina, ir, jei taikoma, vykdydamas dabartinę planavimo programą, steigia, išplečia ir tvarko socialinio, gydomojo arba prevencinio pobūdžio įstaigas ar paslaugas.

Būtinybė kurti arba išplėsti įstaigą ar tarnybą turi būti aprašyta byloje, kurią turi sudaryti savivaldybės ir (arba) regiono poreikių, taip pat jau veikiančių panašių įstaigų tyrimas, veikimo aprašas, tikslus grynosios kainos ir būsimų išlaidų įvertinimas, taip pat, jei įmanoma, informacija, kurią galima palyginti su panašiomis įstaigomis arba tarnybomis.

Dėl įstaigų ar tarnybų, kurioms gali būti skiriamos subsidijos arba kaip investicijos, arba kaip veiklos gerinimo lėšos, steigimo ar išplėtimo gali būti sprendžiama tik remiantis byla, iš kurios matyti, kad bus laikomasi pagrindiniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytų sąlygų.

Nepažeidžiant reikalavimo gauti leidimus iš kitų valstybės institucijų, sprendimui kurti arba išplėsti įstaigą ar tarnybą, jei dėl jo gali reikėti atlikti veiksmą iš savivaldybės biudžeto arba dėl jo padidėja šio veiksmo kaina, turi pritarti savivaldybės taryba.“

(20)

CPAS įstatymo 57 straipsnyje nustatyta prievolė teikti paramą (socialinę, medicininę, medicininę ir socialinę arba psichologinę) asmenims ir šeimoms yra:

(21)

Remiantis savivaldybės autonomijos principu, kiekvienas CPAS savo savivaldybėje savarankiškai, laikydamasi CPAS įstatymo, sprendžia, kaip kuo tinkamiau taikyti socialinės (įskaitant medicininę) paramos reikalavimą. Konstitucinis pasirinkimas organizuoti socialinę paramą savivaldybės lygmeniu taip pat priklauso nuo siekio ir būtinybės vykdyti socialinės paramos politiką, kuri būtų kuo artimesnė žmonėms. Jei CPAS nutaria įsteigti sveikatos priežiūros (gydymo) įstaigą reaguodamas į vietos gyventojų sveikatos priežiūros poreikius, taip įsteigta įstaiga reguliuojama tiek CPAS įstatymu, tiek ligonines reguliuojančiais federaliniais teisės aktais (žr. 32 konstatuojamąją dalį), taikomais visoms ligoninėms, neatsižvelgiant į jų pobūdį (viešąjį ar privatųjį), ir užtikrinančiais bendrą organizavimo sistemą visoje šalyje. Tačiau, priešingai nei privačių ligoninių, CPAS įsteigtų ligoninių, tokių kaip IRIS ligoninės, pagrindinis tikslas yra nuolat teikti socialinę paramą. Tikslus IRIS ligoninėms taikomų socialinės paramos prievolių (taip pat žr. tolesnį 7.3.4.1 skirsnį) pobūdis apibrėžtas IRIS ligoninių įstatuose ir strateginiuose IRIS planuose, kaip numatyta CPAS įstatymo nuostatose (ypač šio įstatymo 120 ir 135d straipsniuose).

(22)

Galiausiai, remdamosi CPAS įstatymo 106 straipsniu, savivaldybės privalo padengti savo CPAS deficitą, kai CPAS neturi pakankamai lėšų padengti išlaidoms, susijusioms su socialinės paramos prievolėmis.

(23)

Kaip paaiškinta pirmiau (žr. 15 konstatuojamąją dalį), CPAS teikiama socialinė parama apima medicininę ir medicininę bei socialinę paramą, kuri gali būti tiek prevencinės, tiek gydymo priemonės. Šią paramą gali teikti arba i) tiesiogiai CPAS, arba ii) tarpininkaujanti trečioji šalis (pvz., privati ligoninė), išsaugodama savo juridinį savarankiškumą, arba iii) CPAS, ypač jei jis nori kontroliuoti, kaip šių tikslų siekiama, įsteigta įstaiga arba tarnyba, įgaliota vykdyti dalį jo užduoties – tuomet ši užduotis apibrėžiama minėtos įstaigos ar tarnybos įstatuose; IRIS ligoninių atveju ji apibrėžta IRIS strateginiuose planuose (žr. 16 ir 21 konstatuojamąsias dalis). Kad įvykdytų savo medicininės paramos teikimo užduotį, CPAS įsteigė ir toliau (bendrai) prižiūri ligonines keliuose Belgijos miestuose ir savivaldybėse.

(24)

Anksčiau susijusių šešių Briuselio savivaldybių (18) CPAS patys teikė medicininio ir socialinio bei medicininio pobūdžio socialinę paramą per aštuonias valstybines ligonines (19), įsteigtas aštuoniose vietose. Šias ligonines tiesiogiai valdė atitinkami CPAS, jos neturėjo juridinio asmens statuso. Vadinasi, buvo aišku, kad šios ligoninės ir toliau vykdė atitinkamų CPAS socialinės paramos prievolę. Tačiau per penkerius metus nuo 1990 m. Briuselio valdžios institucijos įvertino, kad dėl struktūrinio šių ligoninių deficito kyla grėsmė jų tvarumui. Siekdamos užtikrinti Briuselio valstybinių ligoninių išlikimą ir ilgalaikį tvarumą, šios valdžios institucijos nusprendė jas restruktūrizuoti.

(25)

Pirmasis šio restruktūrizavimo etapas pradėtas 1994 m. gegužės 19 d. Belgijos federalinei vyriausybei, Briuselio sostinės regionui ir Briuselio bendrosios savivaldybių komisijai pasirašius bendradarbiavimo susitarimą dėl ligoninių politikos. Šiame susitarime buvo numatyta įgyvendinti restruktūrizavimo sutartį, kad būtų užtikrintas valstybinių ir vietinių ligoninių paslaugų tvarumas. Kaip nurodyta bendradarbiavimo susitarimo 2 straipsnyje:

„Ši restruktūrizavimo sutartis turi atitikti tokias sąlygas:

(26)

Todėl bendradarbiavimo susitarimo preambulėje numatyta:

„Kadangi nustatytas valstybinių gydymo įstaigų Briuselio sostinės regiono teritorijoje finansinis deficitas pasiekė susirūpinimą keliantį dydį;

kadangi paaiškėjo, kad, nepaisant keleto konsolidavimo planų, šių institucijų finansinis balansas yra visiškai netvirtas ir struktūriniu požiūriu didina savivaldybių biudžetų įsiskolinimą;

kadangi tokiomis sąlygomis būtina skatinti koordinavimo ir bendradarbiavimo tarp savivaldybių ir viešųjų socialinės paramos centrų bei asociacijų, įsteigtų pagal 1976 m. liepos 8 d. įstatymo dėl socialinės paramos centrų organizavimo XII skyrių ir atsakingų už įvairias valstybines Briuselio sostinės regiono gydymo įstaigas, mechanizmų taikymą;

kadangi tokie koordinavimo ir bendradarbiavimo mechanizmai gali užtikrinti valstybinių ligoninių tvarumą, skatindami prietaisų ir infrastruktūrų, taip pat jų valdymo priemonių ir plėtros sinergiją, ir padėti ištaisyti savivaldybių biudžetų deficitą;

kadangi šiuo susitarimu nėra padaroma jokių ligoninių finansavimo taisyklių pakeitimų, o tik siekiama ištaisyti struktūrinį deficitą, darantį poveikį viešiesiems socialinės paramos centrams ir savivaldybėms.“  (21)

(27)

Būtent šiuo pagrindu 1995 m. gruodžio 22 d. Briuselio bendroji savivaldybių komisija priėmė potvarkį, kuriuo į Briuselio sostinės regionui galiojančią CPAS įstatymo versiją įterpė XIIa skyrių. Vykdant šio potvarkio parengiamuosius darbus (22), pateikta nuoroda į 1994 m. gegužės 19 d. bendradarbiavimo susitarimą (žr. 25 konstatuojamąją dalį), kurio pagrindinis tikslas yra įvykdžius siūlomą restruktūrizavimą užtikrinti Briuselio valstybinių ligoninių tvarumą (23).

(28)

Restruktūrizavimas buvo daugiausia grindžiamas šiais dalykais:

(29)

Pagal CPAS įstatymo XII skyrių kiekviena vietinė ligoninių asociacija įsteigiama remiantis įstatais, kuriuose, be kita ko, apibrėžtas jų objektas, narių teisės bei prievolės ir sprendimų priėmimo organai (27). Kiekviena asociacija turi generalinę asamblėją ir direktorių valdybą. Jų susirinkimuose atstovaujama įvairioms asociaciją įkūrusioms šalims (žr. 28 konstatuojamąją dalį), tačiau valdžios institucijų atstovai (t. y. savivaldybės ir CPAS) sprendimų priėmimo organuose turi daugumą (28). Vadinasi, neabejotina, kad kiekvieną IRIS ligoninę kontroliuoja valdžios institucijos. Be to, savivaldybės ir CPAS turi daugumą IRIS skėtinės struktūros generalinėje asamblėjoje ir direktorių valdyboje.

(30)

CPAS įstatymo XIIa skyriuje, be kita ko, nustatytos administracinės kontrolės ir priežiūros taisyklės, taikomos vietinėms ligoninių asociacijoms. Kalbant konkrečiau, IRIS skėtinė organizacija privalo parengti strateginį planą, įpareigojantį vietines asociacijas pagal XII skyrių. Remdamasi šiuo planu kiekviena vietinė ligoninių asociacija privalo rengti valdymo planus ir finansinius planus ir juos pateikti tvirtinti IRIS (žr. CPAS įstatymo 135d straipsnį). Vietinės ligoninių asociacijos taip pat privalo prašyti IRIS leidimo prieš priimdamos tam tikrus svarbesnius sprendimus (žr. 135e straipsnį) ir kas tris mėnesius IRIS vykdo jų kontrolę (žr. 135g straipsnį). IRIS kiekvienai vietos ligoninių organizacijai taip pat paskiria komisarą. Jis dalyvauja šių asociacijų sprendimų priėmimo organų susirinkimuose ir turi visų sprendimų, kurie neatitinka IRIS priimtų sprendimų, veto teisę (žr. 135h straipsnį).

(31)

Galiausiai, kaip paaiškinta sprendimo pradėti procedūrą 31 ir 32 konstatuojamosiose dalyse, Briuselio valstybinių ligoninių, kurias prižiūri ir tvarko CPAS, restruktūrizavimas taip pat apima finansinę dalį. Tiksliau, per Fonds régional bruxellois de refinancement des trésoreries communales (toliau – FRBRTC) Briuselio sostinės regionas suteikė 4 mlrd. Belgijos frankų (apie 100 mln. EUR) paskolą 20 metų laikotarpiui savivaldybėms, valdančioms kokią nors valstybinę ligoninę (per jų atitinkamus CPAS) (29). Vėliau šios savivaldybės grąžino šias lėšas savo valstybinėms ligoninėms, kad padengtų dalį jų finansinio įsiskolinimo (30). 1996 m. birželio 6 d. Briuselio sostinės regionas nusprendė nereikalauti grąžinti paskolos ir palūkanų su sąlyga, kad restruktūrizavimo susitarimai bus visiškai įvykdyti ir bus laikomasi finansinių planų.

(32)

Iš ankstesnio skirsnio aiškiai matyti, jog IRIS ligoninės buvo įsteigtos remiantis CPAS įstatymu, kad CPAS galėtų įvykdyti savo socialinės paramos prievoles. Vadinasi, šios ligoninės visų pirma reguliuojamos CPAS įstatymu. Tačiau kaip ligoninėms joms taip pat taikomas 1987 m. rugpjūčio 7 d. Suderintasis ligoninių įstatymas (pranc. LCH) (31), kurio 147 straipsnyje (nuo šiol 2008 m. liepos 10 d. versijoje tai yra LCH 163 straipsnis) (32) nurodyta, kad:

„Ligoninėms, kurias valdo viešasis socialinės paramos centras, ir jose dirbantiems gydytojams taikomos šio suderintojo įstatymo nuostatos papildo 1976 m. liepos 8 d. Pagrindinį viešųjų socialinės paramos centrų įstatymą, ypač jo 48, 51, 52, 53, 54, 55, 56 ir 94 straipsnius.“

(33)

LCH, be kita ko, apibrėžiami ligoninių, kurios gali būti oficialiai patvirtinamos, tipai (33); ligoninės valdymo sąlygos ir medicininės veiklos struktūra (34); ligoninių planavimo programos (35); ligoninių ir ligoninės paslaugų patvirtinimo standartai ir sąlygos (36); teisiniai santykiai tarp ligoninės ir jose dirbančių gydytojų, ligoninėse dirbančių gydytojų finansinis statusas, įskaitant pirmiausia atlyginimų išmokėjimą ir nustatymą, atlyginimo sudėtį ir centralizuotai gaunamų atlyginimų skyrimą (37).

(34)

Be to, IRIS ligoninėms taikomos vietinių ligoninių asociacijų įstatuose nustatytos taisyklės, kuriose nustatyta, be kita ko, IRIS ligoninių paskirtis ir asociacijos narių teisės ir pareigos (žr. 29 konstatuojamąją dalį).

(35)

Galiausiai vietines ligoninių asociacijas prižiūri IRIS skėtinė organizacija, o tai apriboja jų galimybę savarankiškai priimti tam tikrus finansinius ir valdymo sprendimus (žr. 30 konstatuojamąją dalį). Svarbu pažymėti, kad IRIS skėtinė organizacija priima kelerių metų strateginius planus, kuriais įpareigojamos vietinės ligoninių organizacijos, kaip numatyta CPAS įstatymo 135d straipsnyje.

(36)

Taigi galima apibendrinti, kad reglamentavimo sistemą, pagal kurią veiklą vykdo IRIS ligoninės, sudaro CPAS įstatymas, LCH, vietinių ligoninių asociacijų įstatai ir IRIS skėtinės organizacijos priimti privalomi strateginiai planai.

(37)

Pagrindinė IRIS ligoninių pagrindinė veikla yra ligoninės paslaugų teikimas Briuselio sostinės regiono pacientams. IRIS ligoninėse iš viso dirba 10 000 asmenų, suteikiama daugiau nei milijonas konsultacijų per metus. Jos taip pat yra didžiausia skubiosios paramos tarnyba Belgijoje. Šios ligoninės siūlo visas medicinines paslaugas visose svarbiausiose medicinos srityse. Dvi jų turi konkrečių disciplinų specializacijas (Hôpital universitaire des enfants Reine Fabiola – pediatrijos, Institut Bordet – onkologijos).

(38)

Be medicinos paslaugų, IRIS ligoninės vykdo tam tikrą susijusią socialinę veiklą. IRIS ligoninių socialiniai darbuotojai pirmiausia teikia paramą socialiai pažeidžiamiems pacientams ir jų šeimoms, siekdami padėti įveikti administracinius, finansinius, bendravimo ir socialinius sunkumus.

(39)

Penkios IRIS ligoninės šiuo metu teikia medicinines ir susijusias socialines paslaugas naudodamosi vienuolikos vietų tinklu Briuselyje. Šios įstaigos išdėstytos šešiose savivaldybėse (t. y. Anderlechte, Briuselio mieste, Eterbeke, Foreste, Ikselyje ir Scharbeke).

(40)

IRIS ligoninės savo užduotis apibūdina taip: „Mūsų ligoninės tarnauja kiekvienam nuo jo gimimo iki mirties, visomis gyvenimo akimirkomis, neatsižvelgdamos į kilusias sveikatos problemas.“ (38) Dešimt iš 11 vietų, kuriose įsteigtos IRIS ligoninės, yra savivaldybėse, kuriose vidutinės pajamos neviršija Briuselio sostinės regiono vidutinių pajamų (39). Remiantis Federalinės viešosios visuomenės sveikatos tarnybos klasifikacija (žr. lentelę, kurioje nurodyta minėta klasifikacija, 185 konstatuojamojoje dalyje), trys didžiosios IRIS ligoninės, teikiančios visas paslaugas (CHU Saint-Pierre, CHU Brugmann ir Iris Sud ligoninės (HIS)), yra ligoninės, kurių pacientai pagal socialinį ir ekonominį profilį Belgijoje yra pažeidžiamiausi. Šią situaciją taip pat patvirtina tai, kad 2012 m. beveik 11 % visų į CHU Saint-Pierre ir CHU Brugmann priimtų pacientų Belgijoje neturėjo privalomojo sveikatos draudimo ir negalėjo mokėti už savo gydymą, o 15 % šių ligoninių pacientų (taip pat) buvo priklausomi nuo CPAS paramos.

(41)

Galiausiai IRIS ligoninės taip pat vykdo tam tikrą susijusią veiklą (pvz., ligonių vežimo greitosios paramos automobiliais iš vienos ligoninės į kitą, darbuotojų vaikams skirtų vaikų darželių ir dienos centrų, senyvo amžiaus asmenų priežiūros ir poilsio namų, slaugytojų mokyklų, mokslinių tyrimų, apgyvendinimo infrastruktūrų su paslaugomis, psichiatrijos gydymo įstaigų, pacientams ir lankytojams skirtų parduotuvėlių, televizorių nuomos pacientams, kambarių nuomos tretiesiems asmenims, valgyklos ir transporto priemonių stovėjimo infrastruktūrų). Ši susijusi veikla sudaro tik labai nedidelę procentinę visos IRIS ligoninių veiklos dalį, kaip rodo jos nedidelis indėlis (mažiau nei vidutiniškai 2 %) į bendras IRIS ligoninių pajamas.

(42)

Visa ši veikla sudaro IRIS ligoninių išlaidas ir pajamas. Jų išlaidoms įtaką daro ne tik konkreti veikla, bet ir valstybinių ligoninių statusas, dėl kurio joms galioja tam tikri apribojimai, netaikomi privačioms ligoninėms. IRIS ligoninių dengiamos veiklos išlaidos, joms tenkančios teikiant visuotines ekonominės svarbos paslaugas (toliau – VESP) ir vykdant susijusią veiklą, padidėja dėl tokių veiksnių kaip:

(43)

Likusias išlaidas turi padengti IRIS ligoninės. Jos nėra apmokamos iš kitų viešojo finansavimo šaltinių (pvz., BMF, žr. 46 konstatuojamosios dalies a punktą).

(44)

Esminis IRIS ligoninių finansavimo principas nurodytas kiekvienos iš penkių vietinių ligoninių asociacijų įstatų 46 straipsnyje (47) (žr. 28–29 konstatuojamąsias dalis). Juose teigiama:

„Nepažeidžiant tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt septintųjų metų rugpjūčio septintosios dienos Ligoninių įstatymo šimtas devinto straipsnio, finansinių metų rezultatas generalinės asamblėjos sprendimu paskirstomas akcininkams, turintiems bent penktadalį balsų generalinėje asamblėjoje.“  (48)

Šiuo pagrindu savivaldybės ir CPAS privalo visiškai padengti visą IRIS ligoninių deficitą, deklaruotą finansinėse ataskaitose. Be to, atsižvelgiant į CPAS įstatymo 106 straipsnį, savivaldybės privalo padengti visą jų CPAS centruose atsiradusį deficitą (žr. 22 konstatuojamąją dalį). Todėl savivaldybės (tiesiogiai arba dėl jų finansavimo įsipareigojimo atitinkamiems CPAS) galiausiai užtikrina IRIS ligoninių tvarumą visiškai padengdamos bet kokį deficitą, kuris gali susidaryti šiose ligoninėse.

(45)

Savaime suprantama, kad savivaldybių ir CPAS veiksmų mastas, siekiant padengti galimą IRIS ligoninių deficitą pagal jų atitinkamų įstatų 46 straipsnį, priklauso nuo to, kaip IRIS ligoninės gali padengti savo išlaidas iš kitų finansavimo šaltinių.

(46)

LCH aprašyti penki finansavimo šaltiniai, kuriais vienodai gali naudotis tiek valstybinės, tiek privačios ligoninės. Belgijos ligoninių eksploatavimo išlaidas daugiausia padengia trys pirmi (49), o ketvirtas ir penktas yra susiję su ligoninių investavimo sąnaudomis.

(47)

LCH 109 straipsnyje (tapusiame LCH su pakeitimais, padarytais 2008 m. liepos 10 d., 125 straipsniu (58)) numatomas papildomo finansavimo mechanizmas, kuriuo gali pasinaudoti tik valstybinės ligoninės (tokios kaip IRIS ligoninės). Atsižvelgiant į šią nuostatą, valstybinių ligoninių deficitą, atsirandantį joms vykdant ligoninės veiklą, turi padengti jas valdančios savivaldybės (per savo CPAS arba centrinę struktūrą, tokią kaip IRIS). Deficito (jo dalies) padengimo, kurį vykdo savivaldybės, principas jau buvo numatytas įstatyme, priimtame prieš LCH, t. y. 1963 m. gruodžio 23 d. įstatyme (59), ir patvirtintas 1973 m. gruodžio 28 d. įstatymo 34 straipsnyje (60). Kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant savivaldybių dengtiną deficitą, apibrėžti karaliaus dekrete (61). Šiuo pagrindu už visuomenės sveikatą atsakingas federalinis ministras kasmet nustato kiekvienos valstybinės ligoninės deficito dydį. Praktikoje deficitas, kurį reikia padengti taip, kaip yra nurodęs ministras, nėra visiškai lygiavertis ligoninės sąskaitose nustatytam deficitui, nes tam tikri jų išlaidų elementai (pvz., ne ligoninių veiklos, kuri, kaip paaiškinta 155 konstatuojamojoje dalyje (62), IRIS ligoninėse yra visiškai susijusi su ligoninės veikla, rezultatas) neįtraukiami į deficitą, kuris dengiamas pagal LCH 109 straipsnį.

(48)

Vadinasi, apibendrinant galima teigti kad IRIS ligoninės naudojasi išsamiu finansavimo mechanizmu, kuriuo užtikrinamas bet kokio deficito, kurį jos gali sudaryti, padengimas. Penkios bendrosios finansavimo priemonės, numatytos LCH (žr. 46 konstatuojamąją dalį), dengia didžiąją dalį ligoninių eksploatavimo ir investavimo išlaidų. Kai šių šaltinių neužtenka išlaidoms, susijusioms su šių ligoninių veikla, padengti, IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnyje numatyta prievolė bet kokį IRIS ligoninių deficitą dengti savivaldybėms (žr. 44–45 konstatuojamąsias dalis). Apyvartinių lėšų trūkumas, nurodytas įstatų 46 straipsnyje, būtinai apima ir „deficitą, nurodytą LCH 109 straipsnyje“ (63) (žr. 47 konstatuojamąją dalį). Padengdamos visą apyvartinių lėšų trūkumą, savivaldybės taip pat įvykdo savo prievolę pagal LCH 109 straipsnį. Šio deficito kompensavimo mechanizmo mokėjimo tvarka aprašoma toliau (žr. 7.3.5 skirsnį).

(49)

Visoms ligoninėms (tiek valstybinėms, tiek privačioms) taikomos apskaitos ir skaidrumo prievolės. Kiekviena ligoninė pirmiausia turi tvarkyti atskirą apskaitą, iš kurios būtų matyti kiekvienos paslaugos grynoji kaina ir kuri atitiktų tam tikras 1975 m. liepos 17 d. (64) įstatymo dėl įmonių apskaitos ir metinių ataskaitų nuostatas (65). Ne ligoninės veikla turi būti registruojama tvarkant atskirą apskaitą. Ligoninės taip pat privalo paskirti įmonės auditorių, kurio užduotis būtų patvirtinti jų apskaitą ir metinę ataskaitą (66). Galiausiai ligoninės privalo pateikti tam tikrą (finansinę) informaciją už visuomenės sveikatą atsakingam federaliniam ministrui (67), o jo Federalinė visuomenės sveikatos viešoji tarnyba taip pat įpareigojama tikrinti, kaip laikomasi LCH nuostatų (68).

(50)

Pasak skundo pateikėjų, Briuselio sostinės regionas faktiškai nusprendė įpareigoti atitinkamas Briuselio savivaldybes kompensuoti IRIS ligoninių deficitą. Skundo pateikėjai konkrečiai mini būtent Savivaldybių grynųjų pinigų refinansavimo Briuselio regioninio fondo (toliau – FRBRTC), kurį įsteigė Briuselio sostinės regionas (69), veiksmus. Be to, jų teigimu, Briuselio sostinės regionas pats suteikė savivaldybėms specialių subsidijų (70) (iki 10 mln. EUR per metus nuo 2003 m.), kurios, kaip jie tvirtina, buvo pervestos IRIS ligoninėms kaip parama.

(51)

Skundo pateikėjai nekelia klausimo dėl Briuselio sostinės regiono įgaliojimų šių savivaldybių atžvilgiu, tačiau jie mano, kad tai, ką jie laiko IRIS ligoninių regioniniu finansavimu, viršija LCH 109 straipsnyje numatytas deficito padengimo nuostatas (taip pat žr. 47 konstatuojamąją dalį). Skundo pateikėjai tvirtina, kad IRIS ligoninės gausiai naudojosi regioniniu savivaldybėms, kuriose jos yra, skirtu finansavimu, o šio finansavimo negalima pagrįsti LCH nuostatomis. Skundo pateikėjai nenurodo prievolės padengti deficitą, numatytos IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnyje.

(52)

Galiausiai skundo pateikėjai teigia, kad per FRBRTC buvo suteikta apie 100 mln. EUR Briuselio valstybinių ligoninių restruktūrizavimui, dėl kurio buvo įsteigtos IRIS ligoninės (taip pat žr. 2.2 skirsnį). Skundo pateikėjai tvirtina, kad ši operacija IRIS ligoninėms suteikė kompensacijos permoką.

(53)

Kaip minėta (žr. 5 konstatuojamąją dalį), 2009 m. spalio 28 d. Komisija priėmė sprendimą neprieštarauti (71), padarydama išvadą, kad Briuselio sostinės regiono IRIS ligoninių viešasis finansavimas yra valstybės parama, suderinama su vidaus rinka kaip kompensacija už visuotinių ekonominės svarbos paslaugų teikimą. Komisija šį sprendimą grindė 2005 m. VESP sprendimu ir (tiesiogiai) EB sutarties 86 straipsnio 2 dalimi (dabartinė SESV 106 straipsnio 2 dalis).

(54)

Savo sprendime Komisija nustatė, kad IRIS ligoninėms buvo paskirtos trys užduotys teikti viešąją ligoninės paslaugą: pirma, bendroji bet kokiai (valstybinei ar privačiai) ligoninei tenkanti gydymo ligoninėje užduotis, kaip nurodyta LCH (72); antra, prievolė gydyti visus pacientus bet kokiomis aplinkybėmis, įskaitant ir ne skubios paramos atvejus (73); trečia, prievolė teikti visas stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugas keliose vietose (74). Be to, Komisija padarė išvadą, kad IRIS ligoninėms buvo nurodyta vykdyti viešąją ne ligoninės užduotį, t. y. be medicininės priežiūros, teikti ir socialinę paramą (75). Galiausiai sprendime taip pat nurodyta dvikalbystės prievolė (76). Buvo nustatyta, kad šios užduotys IRIS ligoninėms paskirtos pagal LCH, CPAS įstatymą, IRIS strateginius planus ir galiausiai susitarimą, pasirašytą tarp IRIS ligoninių ir CPAS. Komisija taip pat pareiškė mananti, jog kompensavimo parametrai buvo nustatyti ex ante (77), be to, buvo taikoma pakankamai procedūrų, siekiant užkirsti kelią kompensacijos permokoms ir jas ištaisyti (78). Galiausiai Komisija taip pat teigiamai įvertino tai, jog IRIS ligoninės tvarkė atskirą ligoninės ir ne ligoninės veiklos apskaitą (79) ir taip užtikrino, kad būtų išvengta IRIS ligoninių komercinės veiklos (ne VESP veiklos) kryžminio subsidijavimo (80).

(55)

Komisija taip pat tyrė, ar IRIS ligoninėms praeityje (t. y. 1996–2007 m.) (81) buvo suteikta kompensacijos permoka, ir nustatė, kad permoka nebuvo suteikta (82). Be visų finansavimo priemonių įvertinimo, Komisija taip pat tyrė tariamą išankstinių mokėjimų mechanizmą. Kadangi nuolat įvykdavo taip, kad kompensacija pagal LCH 109 straipsnį būdavo pervedama su dideliu (iki 10 metų) vėlavimu, IRIS ligoninės per FRBRTC yra gavusios šių trūkstamų mokėjimų avansą. Komisija padarė išvadą, kad kadangi šie tariami išankstiniai mokėjimai vis tiek turi būti grąžinami sumokėjus deficito kompensaciją pagal LCH 109 straipsnį, jie negali reikšti IRIS ligoninių kompensacijos permokos (83).

(56)

Atsakydami į 2009 m. Komisijos sprendimą, skundo pateikėjai pateikė ieškinį Bendrajame Teisme siekdami panaikinti šį sprendimą (84). Skundo pateikėjai patvirtino, kad Komisija pažeidė jų procedūrines teises nepradėdama formalios tyrimo procedūros, nes Komisija turėjo nustatyti rimtų sunkumų atlikdama atitinkamą tyrimą (85).

(57)

Savo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarime byloje T-137/10 Bendrasis Teismas panaikino 2009 m. Komisijos sprendimą ir nusprendė, kad Komisija privalėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą (86).

(58)

Bendrasis Teismas iš pradžių siekė išsiaiškinti, ar IRIS ligoninėms buvo nurodyta vykdyti aiškiai apibrėžtas viešosios paslaugos užduotis (87). Jis iškart nustatė, kad visos šalys sutarė, jog pagal LCH visos ligoninės – tiek valstybinės, tiek privačios – buvo įpareigotos vykdyti bendrojo gydymo ligoninėje užduotį (88). Vienintelė abejonė buvo susijusi su tuo, ar Komisija padarė klaidą per išankstinį tyrimą nustačiusi, kad IRIS ligoninės buvo įpareigotos vykdyti papildomas valstybinės ligoninės ir ne ligoninės paslaugų užduotis (89). Bendrasis Teismas nustatė, kad kilo abejonių, ar nuostatos, kuriomis Komisija pagrindė savo sprendimą, buvo pakankamos IRIS ligoninėms paskirti vykdyti papildomas užduotis, tokias kaip bet kokio paciento gydymas bet kokiomis aplinkybėmis (90), stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugų teikimas keliose vietose (91) ir papildomų socialinių paslaugų teikimo garantija (92). Be to, nagrinėdamas tariamą užduotį, pagal kurią stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos keliose vietose, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad buvo sudėtinga atskirti, kuo ši užduotis skyrėsi nuo bendrųjų planavimo programų rengimo ir veiklos vykdymo reikalavimų, taikomų visoms ligoninėms, kurioms galioja LCH (93).

(59)

Tuomet Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar Komisija įrodė, jog kompensavimo kriterijai yra aiškūs (94). Vertindamas ligoninių užduotis, Bendrasis Teismas nagrinėjo deficito kompensavimo mechanizmą, grindžiamą LCH 109 straipsniu (95) (jis nustatė, kad skundo pateikėjai neginčijo šio mechanizmo (96)), taip pat numanomą regioninio finansavimo per FRBRTC mechanizmą, priimtą siekiant laikinai suteikti būtinas lėšas, kad būtų kompensuojami IRIS ligoninių trūkumai prieš įsigaliojant deficito padengimo reikalavimui, numatytam LCH 109 straipsnyje (97). 109 straipsnio atžvilgiu Bendrasis Teismas įvertino, jog skundo pateikėjai nepateikė argumentų, turinčių reikšmės tam, kad Komisija teigiamai įvertintų šį straipsnį (98). Kita vertus, vertindamas tariamus išankstinius mokėjimus taikant FRBRTC mechanizmą, Bendrasis Teismas nustatė, kad Komisija nesudarė šių išankstinių mokėjimų apskaičiavimo parametrų sąrašo (99), vadinasi, neatliko išsamaus jų tyrimo (100). Teismas pridūrė, jog Komisija prieštaravo savo pačios sprendimui, posėdžiuose tvirtindama, kad FRBRTC buvo tik mechanizmas, kuriuo Briuselio sostinės regionas finansavo Briuselio savivaldybes, o ne IRIS ligonines (101).

(60)

Vertindamas viešąjį finansavimą, skirtą tariamai papildomai IRIS ligoninių socialinei užduočiai padengti (102), Bendrasis Teismas nustatė, kad, atrodo, ir šiuo atveju finansavimas buvo gaunamas iš FRBRTC, kuris sudarė susitarimą su atitinkamomis Briuselio savivaldybėmis, kad joms suteiktų specialią subsidiją ir taip jos galėtų finansuoti IRIS ligoninių vykdomas socialines užduotis (103). Teismas padarė išvadą, kad šiame susitarime nebuvo nustatyti išankstiniai kompensavimo parametrai, susiję su papildomomis tariamomis IRIS ligoninių socialinėmis užduotimis (104).

(61)

Tuomet Bendrasis Teismas nagrinėjo, ar Komisija įrodė, jog yra procedūra, taikoma siekiant išvengti kompensacijos permokos, ir nėra suteikta kompensacijos permoka (105). Iš pradžių Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog LCH suteikė pakankamai garantijų siekiant užtikrinti, kad jo 109 straipsnyje nurodyta procedūra nesuteiktų kompensacijos permokos (106). Jis taip pat nustatė, kad Komisija neįrodė, jog egzistuoja panašus mechanizmas, susijęs su savivaldybių vykdomu tariamu išankstiniu mokėjimu (107), ir kad iš pažiūros nėra teisinio reikalavimo IRIS ligoninėms grąžinti šias išankstines lėšas, kai tik joms kompensuojamas deficitas pagal LCH 109 straipsnį (108). Vertindamas specialias subsidijas, iš kurių, Komisijos teigimu, jos finansuoja papildomos socialinės užduoties vykdymą, Bendrasis Teismas nustatė, kad tvarka, kurią taikant galima išvengti socialinių užduočių finansavimo kompensacijos permokų, Komisijos buvo įvertinta nepakankamai (109).

(62)

Vertindamas, ar IRIS ligoninės praktiškai yra gavusios kokią nors kompensacijos permoką (110), Bendrasis Teismas tiesiog pažymėjo, kad analizė buvo labai didelės apimties ir apėmė visus IRIS finansinius rezultatus daugiau nei dešimties metų laikotarpiu (111). Konkrečiai nevertindamas Komisijos išvados, kad kompensacijos permoka nebuvo suteikta, Bendrasis Teismas nustatė, jog Komisijos atlikto vertinimo dydis ir sudėtingumas patys savaime yra skundo pateikėjų spėjimą, grindžiamą dideliais sunkumais, įrodantys rodikliai (112).

(63)

Galiausiai skundo pateikėjai paminėjo argumentą, pagal kurį Komisija savo vertinime turėjo atsižvelgti į VESP teikėjo ekonominio efektyvumo kriterijų (113). Tačiau Bendrasis Teismas šį argumentą atmetė ir padarė išvadą:

„įmonės ekonominio efektyvumo kriterijus teikiant VESP nėra aktualus vertinant valstybės paramos atitiktį EB sutarties 86 straipsnio 2 daliai (šiuo metu – SESV 106 straipsnio 2 daliai), todėl nacionalinių valdžios institucijų pasirinkimo, padaryto remiantis viešojo veiklos vykdytojo ekonominiu efektyvumu, šiuo atveju kritikuoti negalima.“  (114)

(64)

Apibendrindamas savo išvadas, Bendrasis Teismas nurodė:

„[Skundo pateikėjas] pateikė nuoseklių įrodymų, kurie patvirtina rimtas abejones dėl priemonių, nagrinėtų atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su EB sutarties 86 straipsnio 2 dalies [šiuo metu – SESV 106 straipsnio 2 dalies] taikymu, suderinamumo, kiek tai susiję su, pirma, aiškiai apibrėžto įgaliojimo, susijusio su IRIS ligoninių specifinėmis viešosios paslaugos ligoninių ir socialinėmis užduotimis, egzistavimu, antra, iš anksto nustatytų kompensacijos kriterijų egzistavimu ir, trečia, priemonių, leidžiančių išvengti kompensacijos permokos finansuojant šias viešosios paslaugos užduotis, egzistavimu […].“  (115)

(65)

Atsižvelgdama į Bendrojo Teismo išvadas (117), pagal kurias turėjo suabejoti dėl IRIS ligoninių ginčijamo viešojo finansavimo pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį suderinamumo su vidaus rinka, Komisija privalėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą. Ji tai ir padarė 2014 m. spalio 1 d. sprendimu. Savo sprendime pradėti procedūrą Komisija pažymėjo, kad, pasak Belgijos valdžios institucijų, savivaldybės ir susiję Briuselio CPAS nusprendė IRIS (o ne privačioms) ligoninėms priskirti toliau nurodytas papildomas prievoles (118), dėl kurių IRIS ligoninėms pritaikytos deficito kompensavimo priemonės tapo pagrįstos:

(66)

Atsižvelgdama į Bendrojo Teismo pareikštas abejones (119), Komisija paragino Belgijos valdžios institucijas, skundo pateikėjus ir visas kitas suinteresuotąsias šalis pateikti bet kokią informaciją, naudingą siekiant patikrinti, ar ginčijamas viešasis finansavimas yra suderinamas su vidaus rinka, ypač atsižvelgiant į šiuos aspektus:

(67)

Komisija, priimdama sprendimą pradėti procedūrą, taip pat pasinaudojo proga gauti šių papildomų faktinių aplinkybių paaiškinimus:

(68)

Komisija gavo keturių suinteresuotųjų šalių (CMI, ABISP, Zorgnet Vlaanderen ir UNCPSY) pastabas. Toliau pateikiama jų santrauka.

(69)

Atsakydama į sprendimą pradėti procedūrą, CBI, skundo pateikėja, pažymi, jog šiame sprendime nėra jokio naujo elemento, argumento ar paaiškinimo, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti, kad IRIS ligoninėms buvo priskirta speciali užduotis, arba kuris būtų susijęs su šios tariamos užduoties kompensavimo mechanizmais ar šiuo tikslu taikytomis kontrolės priemonėmis. Vadinasi, skundo pateikėja daugiausia teikia argumentus, išdėstytus savo ankstesnėse pastabose.

(70)

CBI patvirtina savo poziciją, kad: 1) IRIS ligoninės nėra įpareigotos teikti specifinių VESP, kurios papildytų visoms Belgijos ligoninėms (valstybinėms ar privačioms) tenkančias užduotis, ir 2) net jei Komisija nustatė, kad yra tokio tipo papildomų užduočių, jos nėra pakankamai aiškiai apibrėžtos, kad atitiktų Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytus šios srities reikalavimus. CBI taip pat pažymi, kad naujosios Briuselio vyriausybės politinės programos pasiūlyme (paskelbtame 2014 m. liepos mėn.) numatyta „reformuoti 2003 m. vasario 13 d. potvarkį, siekiant nurodyti savivaldybėms aktualias užduotis, pagrindžiančias specifines savivaldybių subsidijas“. Skundo pateikėjų vertinimu, tokia formuluotė reiškia, kad nėra jokių tokio tipo užduočių ir kad jos bus apibrėžtos tik ateityje.

(71)

Kalbant apie CPAS įstatymo 60 straipsnio 6 dalies reikalavimus, CBI mano, kad jie niekaip nepapildo LCH pateiktų papildomų ar specifinių VESP apibrėžčių, kurios būtų taikomos tik valstybinėms ligoninėms, tokioms kaip IRIS. Skundo pateikėja taip pat tvirtina, kad papildoma socialinė užduotis, atrodo, tėra platesnio masto nei kitose ligoninėse teikiamos socialinės paslaugos. Ji jas laiko „pagrindine socialine užduotimi (bendra tiek valstybinėms, tiek privačioms ligoninėms)“. CBI manymu, to neužtenka, kad būtų galima teigti, jog IRIS ligoninės turi papildomą socialinę užduotį. Be to, dėl nustatymo, ar šios paslaugos yra ekonominio pobūdžio, CBI tvirtina, kad pats faktas, jog šios paslaugos teikiamos nemokamai, dar nereiškia, kad jos nėra ekonominio pobūdžio. Galiausiai CBI mano, kad papildomų socialinių paslaugų negalima išskirti iš platesnės sveikatos priežiūros paslaugos, kurios esminis pobūdis neabejotinai yra ekonominis, nes dėl šio fakto niekada ir nebuvo abejojama.

(72)

Pasak CBI, universali gydymo užduotis taikoma tiek privačioms, tiek valstybinėms ligoninėms. Jos teigimu, vertinant, kaip traktuojami „socialiai pažeidžiami pacientai“, kurie naudojasi skubia medicinine parama arba sveikatos priežiūra po suteiktos skubios paramos, neturėtų būti jokio skirtumo tarp valstybinių ir privačių ligoninių. Šiame kontekste CBI nurodo į Briuselio pirmosios instancijos teismo sprendimą (120) dėl skubios medicininės paramos (121) Belgijoje neteisėtai apsistojusiems užsieniečiams (toliau – dokumentų neturintys migrantai), kuris, jos teigimu, įrodo, kad šiuo atveju tokią paramą gali teikti tiek valstybinės, tiek privačios ligoninės. CBI priduria, kad, remiantis viena 2004 m. publikacija (122), paskelbta Mutualités Chrétiennes (123) leidinyje, privačios ligoninės Briuselio sostinės regione gydo daugiau nei 60 % „socialiai pažeidžiamų“ pacientų. Skundo pateikėja taip pat mano, kad jokia papildoma užduotis negali būti taikoma pagal CPAS įstatymą, IRIS strateginius planus ar susitarimus dėl „laikinojo apgyvendinimo įstaigų“ (124).

(73)

Vertindama „veiklos vykdymo keliuose kompleksuose užduotį“, CBI teigia, kad tikslus prievolės teikti visas stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugas keliose vietose pobūdis iki šiol nebuvo paaiškintas. Taip pat nepaaiškinta, kokiu mastu dėl šios prievolės IRIS ligoninės patiria didesnių išlaidų. Kalbėdama apie papildomą socialinę užduotį, CBI laikosi nuomonės, kad CPAS įstatymo 57 straipsnyje nėra nustatyta papildomų prievolių IRIS ligoninėms; įstatyme apskritai šios prievolės nėra suprantamai apibrėžtos (jos nėra aiškiau apibrėžtos nei IRIS strateginiuose planuose ar susitarimuose dėl „laikinojo apgyvendinimo įstaigų“).

(74)

Dėl aiškios kompensavimo kriterijų apibrėžties, CBI pažymi, kad, pasak Belgijos valdžios institucijų, IRIS ligoninės vykdo specifinę užduotį, kitokią nei privačios ligoninės, ir ši specifinė užduotis yra apibrėžta ne LCH, o grindžiama kitu teisiniu pagrindu. Pasak CBI, LCH akivaizdžiai negali būti nustatyti kompensavimo parametrai, taikomi vienai ar kelioms tame įstatyme nenumatytoms viešosios paslaugos užduotims. Be to, CBI teigimu, nėra jokios atitikties tarp specifinėms nagrinėjamoms užduotims taikomo tariamo teisinio pagrindo ir kompensavimo mechanizmų. Skundo pateikėja pažymi, kad, atrodo, nedaroma jokio skirtumo tarp deficito, patiriamo vykdant specifines tariamas užduotis, ir deficito, patiriamo dėl pagrindinės užduoties išlaidų. Galiausiai CBI remiasi keliomis Belgijos finansų inspekcijos nuomonėmis, kuriose padaryta išvada, kad neįmanoma patikrinti specialiųjų subsidijų, suteiktų pagal 2003 m. vasario 13 d. potvarkį, panaudojimo, nes šiame potvarkyje nėra tiksliai nurodytos savivaldybei aktualios užduotys, kurioms šios subsidijos suteikiamos.

(75)

CBI taip pat pakartoja tai, ką tvirtino anksčiau – kad nėra imtasi jokių priemonių kompensacijos permokai išvengti. Ji priduria, kad nesant tikslios IRIS ligoninių vykdomų specifinių užduočių apibrėžties neįmanoma nustatyti, kuriai veiklai turėtų, o kuriai neturėtų būti skiriama kompensacija. CBI laikosi nuomonės, kad neįmanoma patikrinti, ar yra kontrolės mechanizmas, skirtas kompensacijos permokai išvengti.

(76)

CBI galiausiai pažymi, kad nors 1994 m. gegužės 19 d. bendradarbiavimo susitarime yra paminėtas valstybinių ligoninių tvarumas, šiame dokumente tokia užduotis neapibrėžta ir jis nelaikytinas įgaliojimu. CBI pirmiausia teigia, jog šiame susitarime nėra jokių nurodymų, kad savivaldybė ar miestas privalo savo teritorijoje turėti valstybinę ligoninę. Be to, jame nėra jokių su Belgijos ligoninės paslaugų planavimo programomis susijusių taisyklių, pagal kurias valstybinėje ligoninėje turėtų veikti kokia nors tarnyba.

(77)

Briuselio privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacija (ABISP), viena iš pirmųjų skundo pateikėjų (žr. 1 konstatuojamąją dalį), savo pastabose dėl sprendimo pradėti procedūrą pažymi, kad visos Belgijos ligoninės, neatsižvelgdamos į savo įstatus ar savininkus, privalo vykdyti visuotinės svarbos užduotį, kaip numatyta įstatyme. Šiame kontekste ABISP nurodo LCH 2 straipsnį (125). Galiausiai ABISP primena, jog ji savo skundą atsiėmė.

(78)

Zorgnet Vlaanderen atstovauja daugiau nei 500 Flandrijos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų (tokių kaip bendrosios praktikos ligoninės, psichiatrinio gydymo įstaigos ir pensinio amžiaus asmenų globos namai). Teikdama pastabas apie sprendimą pradėti procedūrą, Zorgnet Vlaanderen pabrėžia, kad visoms (tiek valstybinėms, tiek privačioms) Belgijos ligoninėms LCH numatytos tos pačios viešosios paslaugos teikimo prievolės. Ji taip pat pažymi, kad LCH nėra apibrėžta teisinė forma (viešosios ar privatinės teisės subjektas), būtina tam, kad įstaiga būtų pripažinta ligonine. Be to, Zorgnet Vlaanderen teigia, kad ligoninių viešosios paslaugos apibrėžtyje nenurodoma į regioninę specifiką. Galiausiai ji patvirtina, kad Flandrijos ir Briuselio sostinės regiono ligoninės nevykdo skirtingų socialinių užduočių.

(79)

Privačių psichiatrijos klinikų nacionalinė sąjunga (UNCPSY) yra Prancūzijos privačių psichiatrijos klinikų federacija. Savo pastabose dėl sprendimo pradėti procedūrą UNCPSY tvirtina, kad norint nustatyti, ar viešasis finansavimas neviršija grynųjų viešosios paslaugos išlaidų, šios išlaidos negali būti neribotos. Be to, pasak jos, atliekant šį vertinimą būtina atsižvelgti į paslaugų teikėjo valdymo kokybę. Šiame kontekste UNCPSY laikosi nuomonės, jog Komisija privalo palyginti valstybines ir privačias ligonines, kad galėtų nustatyti, ar parama yra proporcinga pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį.

(80)

O Komisija tvirtina, kad UNCPSY pastabos prieštarauja 2012 m. lapkričio 7 d. Bendrojo Teismo sprendimo (T-137/10) 300 punkte išdėstytai išvadai, kad įmonės ekonominio efektyvumo kriterijus teikiant VESP nėra aktualus vertinant, ar pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį įmonės gautas viešasis finansavimas yra suderinamas su valstybės paramos taisyklėmis (šiuo aspektu žr. 63 konstatuojamąją dalį).

(81)

Atsakydamos į 2014 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimą, ypač į šio sprendimo 17 konstatuojamąją dalį, Belgijos valdžios institucijos teigia, kad Briuselio sostinės regiono (t. y. 10 mln. EUR per metus neviršijančios specialiosios subsidijos) ir FRBRTC finansiniai veiksmai yra tik savivaldybių, o ne IRIS ligoninių naudai atliekami lėšų pervedimai. Tuo remdamosi Belgijos valdžios institucijos mano, kad šiems lėšų pervedimams tarp valstybės institucijų netaikoma SESV 107 straipsnio 1 dalis. Pasak Belgijos valdžios institucijų, nei Briuselio sostinės regionas, nei FRBRTC nėra suteikę paramos IRIS ligoninėms. Jų manymu, šie pervedimai regiono vykdyti pagal bendrojo savivaldybių finansavimo kompetenciją. Toks finansavimas suteikia savivaldybėms galimybę vykdyti visuotinės svarbos, ypač CPAS, užduotis. Šiame kontekste skundo pateikėjų nuorodos į Finansų inspekcijos nuomones yra susijusios tik su Briuselio sostinės regionu ir savivaldybėmis, o ne IRIS ligoninėmis. Galiausiai Belgijos valdžios institucijos tvirtina, kad remdamasis 1980 m. rugpjūčio 8 d. specialiuoju įstatymu dėl institucijų reformų ir Belgijos Valstybės Tarybos nuomone (126) Briuselio sostinės regionas gali finansuoti tik savivaldybes, o ne IRIS ligonines, nes specifinių gydymo užduočių finansavimas nėra regiono kompetencija.

(82)

Vertindamos abejones, pareikštas sprendimo pradėti procedūrą 26 konstatuojamojoje dalyje, Belgijos valdžios institucijos paaiškina skirtumą tarp CPAS įstatymo 60 straipsnio 6 dalies reikalavimo ir galimybių uždaryti valstybinę ligoninę su ligoninių planavimo programų mechanizmu. Jų teigimu, CPAS įstatymo 60 straipsnio 6 dalyje (127) nustatomos sąlygos, kurių laikydamasis CPAS gali įsteigti ligoninę. CPAS gali ištirti, ar tokia ligoninė yra tikrai būtina, atsižvelgiant į regiono poreikius, ypač į medicininius ir socialinius poreikius, taip pat į tai, ar yra panašių infrastruktūrų. Belgijos valdžios institucijos taip pat pabrėžia, kad taikydama ligoninių planavimo programų kūrimo mechanizmą federalinė vyriausybė nustato didžiausią ligoninių lovų skaičių regione. Federalinė valdžia grindžia savo sprendimą tik nustatytais ligoninės poreikiais ir neatsižvelgia į socialinių poreikių lygį kiekviename regione (128). Belgijos valdžios institucijos aiškina, kad Briuselio sostinės regione didžiausias ligoninių lovų skaičius yra nustatomas visam regionui, o ne kiekvienai iš 19 savivaldybių atskirai. Ir priešingai: kiekvienas iš Briuselio sostinės regiono 19 CPAS savarankiškai sprendžia steigti ligoninę savo savivaldybėje, atsižvelgdamas į vietos poreikius.

(83)

Belgijos valdžios institucijos taip pat paaiškino, kad valstybinės ligoninės uždarymas arba perdavimas privačiojo sektoriaus partneriui nėra formaliai arba konkrečiai reglamentuojamas LCH arba CPAS įstatyme (129). Tačiau, pasak Belgijos valdžios institucijų, Belgijos Valstybės Tarybos teismo praktikoje yra paaiškinta CPAS įsteigtų įstaigų uždarymo ir (arba) perkėlimo tvarka ir sąlygos. Savo 2002 m. gruodžio 9 d. sprendime Nr. 113.428 Valstybės Taryba nurodė anuliuoti CPAS priklausančių sveikatingumo namų perdavimą privačiam veiklos vykdytojui. Ji pirmiausia nutarė, kad buvo būtina įvertinti būtinybę teikti medicinines ir socialines paslaugas prieš priimant sprendimą uždaryti arba perkelti įstaigą. Atliekant šį vertinimą, turi būti tinkamai atsižvelgta į steigiant įstaigą atliktą įvertinimą ir visus nuo sprendimo ją įsteigti priėmimo momento įvykusius pokyčius. Be to, Belgijos valdžios institucijos tvirtina, kad šis vertinimas negali būti grindžiamas tik įstaigos finansine situacija ar įstaigos priežiūros išlaidomis. Tuo remdamosi Belgijos valdžios institucijos prieina prie išvados, jog kuris nors CPAS negali uždaryti savo ligoninės prieš tai nenustatęs, kad nebėra medicininių ir socialinių poreikių, dėl kurių ligoninė buvo įsteigta.

(84)

Pasak Belgijos valdžios institucijų, steigiant valstybinę ligoninę būtina laikytis tiek CPAS įstatymo 60 straipsnio 6 dalyje nurodytų prievolių, tiek valdžios institucijų ligoninių planavimo programos, o privačioms ligoninėms aktuali tik planavimo programa. Remiantis CPAS įstatymo 60 straipsnio 6 dalimi, naujos ligoninės atidarymą būtina pagrįsti realiu poreikiu. Be to, Belgijos valdžios institucijos aiškina, kad jei atidaromoje valstybinėje ligoninėje yra tiek lovų, kiek numatyta ligoninių planavimo programoje, šios zonos planavimo programoje nelieka vietos kitai ligoninei (tiek valstybinei, tiek privačiai), todėl tokiu atveju nėra jokio kito būdo patenkinti gyventojų poreikius. Belgijos valdžios institucijos nurodo, kad jei kuriuo nors metu CPAS nori uždaryti savo valstybinę ligoninę, jis iš pradžių turi įsitikinti, kad ši ligoninė nebėra reikalinga, atsižvelgdamas į Valstybės Tarybos teismo praktiką. Priešingai nei CPAS, privatus veiklos vykdytojas, nusprendžiantis uždaryti savo ligoninę, pagal įstatymą neprivalo įsitikinti, kad gyventojai ir toliau gaus sveikatos priežiūros paslaugas. Pasak Belgijos valdžios institucijų, privati ligoninė lieka veikta tik savo pačios sprendimu, o šį sprendimą bet kuriuo metu galima pakeisti. Belgijos valdžios institucijos kaip pavyzdį mini įstaigų Hôpital français, Berchemo Šv. Agotos (Briuselio savivaldybė) privačios ligoninės, uždarymą 2008 m. (130) Apibendrindamos Belgijos valdžios institucijos aiškina, kad ligoninių planavimo programos mechanizmas apriboja tiek valstybinių, tiek privačių veiklos vykdytojų laisvę steigti ligonines (steigti ligoninę galima tik jei dar nepasiektas didžiausias lovų skaičius tam tikroje zonoje). Tačiau, jų teigimu, dėl CPAS įstatyme numatytų prievolių CPAS atsiranda papildomų apribojimų, susijusių su valstybinės ligoninės steigimu ir uždarymu, o privačios ligoninės gali nutraukti veiklą bet kuriuo metu.

(85)

Kalbant apie prievoles, kurios tariamai taikomos tik IRIS ligoninėms (žr. sprendimo pradėti procedūrą 87–89 konstatuojamąsias dalis), Belgijos valdžios institucijos tvirtina, jog šios prievolės tiesiogiai kilo iš to, kad IRIS ligoninės buvo įsteigtos siekiant padėti CPAS teikti socialinę paramą (žr. 2.2 skirsnį). Belgijos valdžios institucijų teigimu, šios prievolės išplaukia iš CPAS įstatymo, pagal kurį buvo įsteigtos IRIS ligoninės, ir jos privalomai taikomos IRIS ligoninėms per jų įstatus ir IRIS strateginius planus. Belgijos valdžios institucijos taip pat nurodo į šiuose dokumentuose tiksliai apibrėžtas prievoles. Siekdama glaustumo ir vengdama kartojimosi, Komisija pacituos tik jos vertinimui aktualias ištraukas (žr. 7.3.4.1 skirsnį).

(86)

Savo sprendime pradėti procedūrą (žr. 48 konstatuojamąją dalį) Komisija pareiškė abejonių dėl IRIS ligoninių teikiamų papildomų socialinių paslaugų ekonominio ir neekonominio pobūdžio. Savo atsakyme į sprendimą pradėti procedūrą Belgijos valdžios institucijos pareiškė manančios, kad socialinės paslaugos neturi ekonominio pobūdžio. Jos iš esmės teigia, kad socialinė parama, Briuselio CPAS teikiama kaip materialinė, socialinė, medicininė, medicininė bei socialinė ir psichologinė parama, nėra konkurencinės rinkos objektas, net jei socialinės paramos (t. y. papildomų socialinių paslaugų) dalį IRIS ligoninės užtikrina įgaliojimo pagrindu.

(87)

Kalbėdamos apie deficito kompensacijos teisinį pagrindą (žr. sprendimo pradėti procedūrą 91 punktą), Belgijos valdžios institucijos teigia, kad savivaldybėms taikoma prievolė padengti savo valstybinių ligoninių deficitą yra numatyta IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnyje ir LCH 109 straipsnyje. Jos aiškina, kad LCH 109 straipsnyje yra nurodytas bendrasis principas, kuris yra taikytinas visoms Belgijos valstybinėms ligoninėms ir kuriuo nustatoma būtiniausia savivaldybėms taikytina prievolė (nes jos privalo padengti tik dalį deficito; taip pat žr. 47 konstatuojamąją dalį). Be to, Belgijos valdžios institucijos pažymi, kad IRIS ligoninių 46 straipsnyje yra nustatyta konkreti prievolė, taikoma tik šešioms savivaldybėms, įsteigusioms IRIS ligonines ir nusprendusioms viršyti būtiniausius LCH 109 straipsnio reikalavimus, t. y. padengti visą IRIS ligoninių apyvartinių lėšų trūkumą.

(88)

Savo sprendimo pradėti procedūrą 92 konstatuojamojoje dalyje Komisija iškėlė klausimą, ar savivaldybių specialiųjų subsidijų (kurias Briuselio sostinės regionas teikia savivaldybėms) perdavimas IRIS ligoninėms gali būti laikomas kita operacija, ne deficito padengimo mechanizmu. Savo atsakyme Belgijos valdžios institucijos tvirtina, jog Briuselio savivaldybės naudoja tik specialiąsias subsidijas, siekdamos (iš dalies) reaguoti į joms tenkančią prievolę padengti IRIS ligoninių deficitą. Kaip toliau paaiškinta išsamiau (žr. 7.3.5 skirsnį), deficito kompensacija pervedama keliais etapais, vienas iš kurių yra savivaldybės specialiųjų subsidijų pervedimas IRIS ligoninei, bet visi šie mokėjimai vykdomi tuo pačiu pagrindu: remiantis savivaldybėms nustatyta prievole padengti deficitą.

(89)

Komisija taip pat paprašė paaiškinimų dėl tariamo išankstinio mokėjimo mechanizmo (jei taikoma), šio mechanizmo teisinio pagrindo ir veikimo būdo, taip pat pareikalavo nurodyti, kuo jis skiriasi nuo deficito padengimo mechanizmo ir kokį vaidmenį jį finansuojant vaidina FRBRTC (žr. sprendimo pradėti procedūrą 93 konstatuojamąją dalį). Belgijos valdžios institucijų manymu, nėra jokio išankstinio mokėjimo mechanizmo. Kalbant konkrečiau, jos aiškina, kad prievolė padengti IRIS ligoninių deficitą įsigalioja deficito atsiradimo metu. Iš tiesų, pasak Belgijos valdžios institucijų, IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnyje nurodytas apyvartinių lėšų trūkumas, kuris ligoninių finansinėse ataskaitose nurodomas ne vėliau kaip praėjus šešiems mėnesiams nuo finansinių metų pabaigos. Kita vertus, deficito pagal LCH 109 straipsnį apskaičiavimas, kurį atlieka Federalinė viešoji visuomenės sveikatos tarnyba, akivaizdžiai užtrunka ilgiau (iki 10 metų). Vis dėlto Belgijos valdžios institucijos tvirtina, kad kadangi LCH 109 straipsnyje nurodytas deficitas tiesiog yra apyvartinių lėšų trūkumo, padengiamo pagal IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnį, dalis, ligoninės negauna išankstinių mokėjimų, kurie galėtų būtų laikomi kitokia parama, ne deficito padengimo mechanizmu. Galiausiai Belgijos valdžios institucijos pakartoja, kad FRBRTC savivaldybėms suteikė finansavimą, padėjusį joms įvykdyti prievolę padengti deficitą, ir šis finansavimas, kaip paaiškinta pirmiau, nėra išankstinio mokėjimo mechanizmas.

(90)

Kalbėdamos apie priemones, kuriomis siekiama išvengti kompensacijos permokos, ir tai, ar faktiškai nebuvo suteikta jokia kompensacijos permoka (žr. sprendimo pradėti procedūrą 95–97 punktus), Belgijos valdžios institucijos dėsto tokius argumentus. Jos visų pirma aiškina, jog sprendimai kompensuoti deficitą priimami kartą per metus, kai tik sužinoma apie apskaičiuotą atitinkamų finansinių metų deficitą, kad nebūtų jokios kompensacijos permokos rizikos. Taip pat jos priduria, jog Belgijos teisinis pagrindas (būtent 1983 m. lapkričio 14 d. įstatymas ir CPAS įstatymas) suteikia galimybę savivaldybėms įsitikinti, kad IRIS ligoninės tinkamai išnaudoja valstybės paramą, ir susigrąžinti šią paramą, jei nesilaikoma kompensacijos permokos sąlygų. Be to, Belgijos valdžios institucijos, norėdamos įrodyti, jog kompensacijos permoka nebuvo suteikta, nurodo įvairias Komisijai pateiktas lenteles, kuriose nurodomas kiekvienos iš penkių IRIS ligoninių deficitas ir savivaldybių veiksmai 1996–2014 m. (dėl šių skaičių taip pat žr. 7.3.5 skirsnį).

(91)

Kaip ir prašyta, Belgijos valdžios institucijos savo atsakyme pateikia papildomų paaiškinimų dėl „tvarumo“ sąvokos (žr. sprendimo pradėti procedūrą 102–103 konstatuojamąsias dalis). Pasak jų, prievolė užtikrinti IRIS ligoninių tvarumą grindžiama tiesiogiai CPAS įstatymu. Kaip paaiškinta pirmiau (žr. 2.1 skirsnį), kiekvienas CPAS gali kurti įstaigas, įpareigotas teikti socialinę paramą, įskaitant medicininę ir medicininę bei socialinę paramą, jei jis gali įrodyti, kad toks veiksmas yra būtinas norint patenkinti realų poreikį pagal CPAS įstatymo 60 straipsnio 6 dalį. Belgijos valdžios institucijos aiškina, kad praeityje šeši iš 19 Briuselio sostinės regiono CPAS, siekdami teikti socialinę paramą, įsteigė ligoninių (neturinčių atskiro juridinio statuso) ir patys jas valdė iki 1995 m. pabaigos. Pasak jų, restruktūrizavus šias valstybines ligonines buvo įsteigtos valstybinės IRIS ligoninės. Vėliau, 1996 m. sausio 1 d., jos tapo juridiškai nepriklausomos nuo CPAS (taip pat žr. 2.2 skirsnį) ir niekaip nepakeitė CPAS prievolės teikti socialinę paramą arba tiesiogiai, arba tarpininkaujant IRIS ligoninėms. Šiame kontekste Belgijos valdžios institucijos pažymi, kad pirminis IRIS tinklo ir IRIS ligoninių restruktūrizavimo bei įsteigimo tikslas buvo užtikrinti valstybinių ligoninių paslaugų tęstinumą Briuselio sostinės regione (taip pat žr. 27 konstatuojamąją dalį). Taigi jos tvirtina, jog norint užtikrinti IRIS ligoninių tvarumą ir taip garantuoti, kad būtų patenkinti socialiniai gyventojų poreikiai, savivaldybės ir CPAS privalo perimti visą šių ligoninių deficitą pagal IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnį. Be to, Belgijos valdžios institucijos padarė išvadą, kad tol, kol yra realus poreikis, remiantis Valstybės Tarybos teismo praktika (žr. 83 konstatuojamąją dalį), valdžios institucijos negali nei uždaryti IRIS ligoninių, nei jų perleisti privačiojo sektoriaus savininkui.

(92)

Galiausiai sprendimo pradėti procedūrą 103 konstatuojamojoje dalyje Komisija klausia, ar yra kitų priežasčių, kurios galėtų pagrįsti papildomą IRIS ligoninių finansavimą. Šiuo požiūriu Belgijos valdžios institucijos teigia, kad IRIS ligoninių vienintelis tikslas nėra steigti „tvarias“ tarnybas, nustatyti užduotis ir ligoninių planavimo programas, kaip tai galėtų daryti privačios Belgijos ligoninės. Priešingai, pasak Belgijos valdžios institucijų, IRIS ligoninės privalo užtikrinti kiek įmanoma platesnę sveikatos priežiūros paslaugų gamą, pirmiausia – kiekvieno asmens, ypač labiausiai skurstančių visuomenės narių, teisę į gydymą, būtiną dėl ligų, kuriomis jie serga, net jei šis gydymas gerokai viršija visoms ligoninėms pagal LCH taikomus planavimo ir patvirtinimo standartus. Šiame kontekste Belgijos valdžios institucijos taip pat remiasi 2012 m. lapkričio 7 d. Bendrojo Teismo sprendimo 162 punktu, kuriame teigiama, kad „valstybinių ligoninių deficito kompensacija gali būti reikalinga dėl sveikatos ir socialinių priežasčių, siekiant užtikrinti ligoninių sistemos tęstinumą ir tvarumą“. Belgijos valdžios institucijos taip pat pažymi, kad valstybinės ligoninės statusas reiškia tam tikras išlaidas, kurios nėra visiškai kompensuojamos federalinėmis finansavimo priemonėmis. Jų teigimu, į šias išlaidas įeina, be kita ko, dvikalbių darbuotojų kalbinių sugebėjimų priemokos, didesnės statutinių darbuotojų (pareigūnų) pensijų ir sveikatos draudimo įmokos ir Briuselio sostinės regionui privalomi (tačiau apmokami tik iš dalies) atlyginimų padidinimai.

(93)

Visų pirma Belgijos valdžios institucijos pažymi, kad CBI, ABISP ir Zorgnet Vlaanderen pastabos dėl sprendimo pradėti procedūrą grindžiamos tuo pačiu argumentu, t. y., pasak šių organizacijų, IRIS ligoninėms nėra nurodyta teikti papildomų VESP, kitų nei bet kokiai (valstybinei ar privačiai) Belgijos ligoninei privalomos VESP. Jų teigimu, šio tvirtinimo pagrindas yra tas pats, t. y. kad LCH privačioms ir valstybinėms ligoninėms numatyta tokia pati prievolė teikti viešąją paslaugą, neatsižvelgiant į jokius regioninius aspektus. Tačiau, pasak Belgijos valdžios institucijų, į bylą įstojusios šalys nepaaiškina, kodėl CPAS įstatymas nėra taikomas IRIS ligoninėms, nors, Belgijos tvirtinimu, šis įstatymas yra IRIS ligoninių egzistavimo teisinis pagrindas. Belgijos valdžios institucijos teigia, kad LCH 147 straipsnyje aiškiai pripažįstama, jog CPAS valdomų ligoninių (tokių kaip IRIS ligoninių (131)) atžvilgiu LCH papildo CPAS įstatymą. Šis faktas patvirtina tai, kad LCH nėra vienintelis svarbus CPAS valdomoms ligoninėms taikytinas teisinis pagrindas.

(94)

Belgijos valdžios institucijų manymu, CBI tvirtinimas, jog Briuselio vyriausybės paskelbtas ketinimas pertvarkyti 2003 m. vasario 13 d. potvarkį patikslinant visuotinės svarbos užduotis, kuriomis grindžiamas specialiųjų subsidijų teikimas savivaldybėms (žr. 70 konstatuojamąją dalį), šiuo metu nesant jokios nustatytos užduoties (kuri taikoma tik IRIS ligoninėms), yra neteisingas. Belgijos valdžios institucijos ypač pabrėžia, kad šiuo potvarkiu numatytos specialiosios subsidijos teikiamos tik savivaldybėms, o ne IRIS ligoninėms. Belgija taip pat tvirtina, kad FRBRTC ir paties Briuselio sostinės regiono veiksmai (kurių vertė yra ne didesnė nei 10 mln. EUR per metus (132)), kuriais siekiama padėti savivaldybėms, yra lėšų pervedimai tarp valstybės institucijų, kuriems netaikoma SESV 107 straipsnio 1 dalis. Belgijos valdžios institucijos pakartoja, kad nė vienos iš šių sumų nei regionas, nei FRBRTC IRIS ligoninėms neskyrė. Priešingai, pasak Belgijos, tai yra tik lėšų pervedimai tarp regionų ir savivaldybių, vykdomi pagal regionui suteiktus savivaldybių bendrojo finansavimo įgaliojimus. Šis bendrasis finansavimas sudarytas taip, kad savivaldybėms būtų suteikta galimybė vykdyti joms paskirtas savivaldybei aktualias užduotis, į kurias įtraukiamos ir CPAS užduotys. Pasak Belgijos valdžios institucijų, paskelbta 2003 m. vasario 13 d. potvarkio reforma jokiu būdu nėra pripažinimas, kad IRIS ligoninėms nėra priskirta papildomų VESP. Savivaldybės turi patikslinti savo įkurtoms ligoninėms priskirtas VESP, o minėtas potvarkis šiame kontekste nėra aktualus, nes jis susijęs tik su finansavimu valstybės viduje.

(95)

Belgijos valdžios institucijos taip pat atmeta CBI pastabose pateiktą socialinių užduočių aprašą: jų teigimu, jis netikslus. CBI pirmiausia tvirtina, kad LCH apibrėžta „pagrindinė socialinė užduotis“ yra bendra valstybinėms ir privačioms ligoninėms, tačiau ją intensyviau vykdo tik IRIS ligoninės. Iš šios perspektyvos „papildomos“ IRIS ligoninių socialinės užduotys negalėtų būti atskirtos nuo ligoninės paslaugų ir būtų neatskiriama jų dalis. Belgijos valdžios institucijos nepritaria tokiai nuomonei. Jų manymu, CBI ne tik aiškiai pripažįsta, kad yra esminis skirtumas tarp valstybinių ir privačių ligoninių (t. y. didesnė IRIS ligoninėse teikiamų socialinių paslaugų apimtis), bet ir neapibrėžia, ką būtent ji laiko „pagrindine socialine užduotimi“ ir ką – ligoninių VESP, ir nenurodo nei teisinio pagrindo, kuriuo būtų grindžiama ši užduotis, nei specifinio ją vykdyti įpareigojančio įgaliojimo. Belgijos valdžios institucijos mano, kad tik remiantis CPAS įstatymu valstybinėms ligoninėms galima patikėti „pagrindines socialines užduotis“. Pasak jų, LCH tik papildo CPAS įstatymo nuostatas, susijusias tik su valstybinėmis ligoninėmis (žr. LCH 147 straipsnį). Vadinasi, CPAS įstatyme arba pagal jį apibrėžta IRIS ligoninių esminė užduotis (arba „pagrindinė užduotis“) nėra „bendra“ visoms ligoninėms. Pasak Belgijos valdžios institucijų, ši užduotis nėra ekonominio pobūdžio. Todėl IRIS ligoninės yra įsteigtos pagal CPAS įstatymą ir turi laikytis papildomų LCH nustatytų taisyklių (133).

(96)

Nagrinėdamos CBI pastabas dėl universalių gydymo užduočių, Belgijos valdžios institucijos teigia, kad CBI universalią gydymo užduotį, kuri, jos tvirtinimu, yra bendra visoms ligoninėms, apriboja tik skubia medicinine parama arba sveikatos priežiūra po suteiktos skubios paramos. Todėl Belgijos valdžios institucijos mano, kad CBI netiesiogiai pripažįsta, jog privačios Briuselio ligoninės neturi jokios prievolės gydyti pacientų ne skubos sveikatos priežiūros ir sveikatos priežiūros po suteiktos skubios paramos atvejais, tačiau tokie atvejai sudaro didžiąją dalį socialiai pažeidžiamų asmenų gydymo. Belgijos valdžios institucijos taip pat tvirtina, kad CBI pateikta nuoroda į LCH 2 straipsnyje aprašytą viešojo intereso užduotį nėra tokios prievolės pagrindas. Pasak jų, tai, kad įstaiga yra įpareigota vykdyti pagrindinę gydymo ligoninėje užduotį, nereiškia, jog ji taip pat įpareigota teikti gydymo paslaugos bet kokiam asmeniui bet kokiomis aplinkybėmis, neatsižvelgdama į jo mokumą. Tai įrodo pats faktas, jog yra konkrečių taisyklių, taikomų skubios paramos teikimui. Belgijos valdžios institucijos tvirtina, jog visuotinės svarbos užduotis negali būti numanoma – ji yra priskirta aiškiai. Jų nuomone, buvo būtinybė nustatyti konkrečius reikalavimus skubios paramos teikimui, nes LCH pateiktoje pagrindinės gydymo ligoninėje užduoties apibrėžtyje skubios paramos teikimas nėra minimas. Belgijos valdžios institucijos argumentuoja, kad 1964 m. liepos 8 d. įstatymas (134) ir jo vykdomieji nutarimai yra susiję su skubia medicinine parama (135) ir skubiosios paramos skyriais (įskaitant greitosios paramos automobilius). Būtent šiuo pagrindu kai kurios ligoninės – tiek valstybinės, tiek privačios – vykdo tam tikras skubios medicininės paramos užduotis.

(97)

Tačiau Belgijos valdžios institucijos tvirtina, kad prievolė teikti skubias sveikatos priežiūros paslaugas valstybinėse ir privačiose ligoninėse nekyla iš LCH. Priešingai, ji atsiranda iš bendrosios prievolės suteikti paramą bet kuriam asmeniui, kuriam kilo pavojus. Pasak Belgijos valdžios institucijų, ligoninės privalo teikti paramą medicininės skubos atvejais, atsižvelgdamos į savo struktūrą ir kompetenciją (136). Ši prievolė taikoma tiek valstybinėms, tiek privačioms ligoninėmis, tiek bet kuriam kitam asmeniui, nes yra nustatyta prievolė teikti paramą bet kuriam asmeniui, kuriam kilo pavojus. Belgijos valdžios institucijos taip pat aiškina, kad remiantis Belgijos baudžiamojo kodekso 422ter straipsniu ši prievolė taikoma tik skubos situacijomis, ypač medicininės skubos atvejais, kai kyla pavojus gyvybei. Tačiau Belgijos valdžios institucijos pažymi, kad visomis kitomis situacijomis (t. y. ne skubos situacijomis) ligoninės nėra įpareigotos vykdyti universalios gydymo užduoties ir neprivalo gydyti pacientų, kurie negali sumokėti už savo gydymą. Galiausiai Belgijos valdžios institucijos teigia, kad nors Belgijos ligoninės neturi teisės diskriminuoti pacientų dėl jų finansinės situacijos (vadinasi, tik dėl to, kad asmuo yra neturtingas), jos neprivalo teikti gydymo paslaugų ne skubos situacijomis, jei pacientas negali arba nenori už jas sumokėti.

(98)

Savo pastabose, kuriose atsakoma į CBI pastabas, Belgijos valdžios institucijos nurodo CBI pateiktos nuorodos į Briuselio pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (žr. 72 konstatuojamąją dalį) kontekstą. Pasak Belgijos valdžios institucijų, CBI cituojamas sprendimas yra susijęs tik su labai konkrečiu skubios medicininės paramos (137) dokumentų neturinčiam migrantui, kuriam prireikė psichiatrinio gydymo, atveju. Jos pabrėžia, kad IRIS ligoninės tokio tipo gydymo paslaugų neteikia. Pasak jų, šiuo sprendimu patvirtinama, kad skubią medicininę paramą dokumentų neturintiems migrantams paprastai užtikrina CPAS įsteigtos ligoninės arba ligoninės, su kuriomis CPAS yra sudaręs susitarimą (138). Galiausiai Belgijos valdžios institucijos pažymi, kad CBI nepagrindžia ir net nebando pagrįsti tariamos privačioms ligoninėms tenkančios prievolės gydyti visus pacientus sveikatos priežiūros „po suteiktos skubios paramos“ atvejais. Pasak Belgijos valdžios institucijų, nėra jokios privačioms ligoninėms nustatytos tokio tipo prievolės teikti paslaugas „po suteiktos skubios paramos“; kita vertus, IRIS ligoninės privalo gydyti visus pacientus bet kokiomis aplinkybėmis, net ir nesant medicininės skubos.

(99)

Skunde buvo pateikta nuoroda į maždaug 100 mln. EUR paramos priemonę, suteiktą vykdant restruktūrizavimą, dėl kurio buvo įsteigtos IRIS ligoninės (žr. 2.2 skirsnį). Tačiau, kaip paaiškinta sprendimo pradėti procedūrą 3.1 skirsnyje, Komisija ėmėsi priemonių dėl šios paramos tik praėjus reikalavimo terminui, taikomam restruktūrizavimo paramai susigrąžinti. Todėl ši paramos priemonė nebuvo įtraukta į formalią Komisijos tyrimo procedūrą ir šiame sprendime nebus nagrinėjama.

(100)

Be priemonės, kuriai taikomas reikalavimo terminas, formalus skundo objektas buvo i) lėšos, kurias FRBRTC pervedė už IRIS ligonines atsakingoms savivaldybėms, ir ii) specialiosios subsidijos (iki 10 mln. EUR per metus), kurias Briuselio sostinės regionas šioms savivaldybėms suteikė remdamasis 2003 m. vasario 13 d. potvarkiu.

(101)

Tačiau abiejų tipų lėšos suteikiamos tik už IRIS ligonines atsakingoms savivaldybėms, o ne pačioms IRIS ligoninėms. Praktiškai tai tėra kapitalo judėjimas tarp Briuselio sostinės regiono ir šešių už IRIS ligonines atsakingų Briuselio savivaldybių, todėl tai nėra valstybės parama IRIS ligoninėms.

(102)

Komisija panaikintame 2009 m. sprendime iš tiesų dažnai painiojo pagal FRBRTC atliekamus pervedimus su deficito kompensavimo mechanizmu, numatytu LCH 109 straipsnyje ir atskirai neįvertino šių abiejų priemonių kompensavimo parametrų (139). Be to, FRBRTC lėšas savivaldybės naudoja siekdamos kompensuoti IRIS ligoninių deficitą (140), o savivaldybės turėjo prievolę pervesti FRBRTC lėšas IRIS ligoninėms per ne ilgiau kaip septynias darbo dienas (141).

(103)

Tačiau, kaip patvirtina informacija, gauta reaguojant į sprendimą pradėti procedūrą, ir kaip paaiškinta pirmiau (žr. 230 konstatuojamąją dalį), FRBRTC ir Briuselio sostinės regiono pervedamos lėšos už IRIS ligonines atsakingoms savivaldybėms yra reikalingos, nes pačių savivaldybių turimų išteklių neužtenka savivaldybės deficito kompensavimo prievolei IRIS ligoninių atžvilgiu įvykdyti. Būtent šiame kontekste FRBRTC ir Briuselio sostinės regionas pareikalavo Briuselio savivaldybių suteikti FRBRTC lėšų ir specialiąsias subsidijas IRIS ligoninėms beveik iškart po šių lėšų gavimo. Nepriklausomai nuo šių lėšų pervedimo prievolės, prievolė kompensuoti IRIS ligoninių deficitą tenka tik atitinkamoms savivaldybėms, o šios ligoninės neturi teisės į jokią Briuselio sostinės regiono arba FRBRTC kompensaciją. Be to, IRIS ligoninėms tam tikras prievoles nustatė pačios savivaldybės, o ne Briuselio sostinės regionas (žr. 7.3.4.1 skirsnį). Todėl valstybės parama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį gali būti laikomos tik IRIS ligoninėms savivaldybių pervestos lėšos, siekiant kompensuoti jų deficitą, neatsižvelgiant į tai, ar šios lėšos gautos iš pačių savivaldybių išteklių, ar jas savivaldybėms suteikė Briuselio sostinės regionas.

(104)

Komisija daro išvadą, kad finansavimas valstybės viduje (Briuselio sostinės regiono teikiamas finansavimas savivaldybėms, vykdomas tiesiogiai ar netiesiogiai per FRBRTC) yra tik vienas savivaldybių pervedamų lėšų, skirtų deficitui kompensuoti, šaltinis, o ne priemonė, kuria IRIS ligoninės gali naudotis papildomai kaip šio deficito kompensacijos priemoka. Todėl kapitalo judėjimas tarp Briuselio sostinės regiono ir atitinkamų Briuselio savivaldybių bei jų atitinkami teisiniai pagrindai (tarp jų 2003 m. vasario 13 d. potvarkis) šiame sprendime nebus vertinami patys savaime. Šiame Komisijos sprendime labiau domimasi savivaldybių pervestomis lėšomis, kurios skirtos IRIS ligoninėms siekiant kompensuoti jų deficitą ir kurių didžiąją dalį savivaldybės gauna iš Briuselio sostinės regiono (142) kaip finansavimą valstybės viduje. Tačiau nors vertinant šias valstybės paramos, susijusios su ligoninių deficito kompensavimu, kurį vykdo savivaldybės, taisykles nebebus nagrinėjamos priemonės, dėl kurių oficialiai kreipėsi skundo pateikėjai, bus iš esmės atsakoma į skundo pateikėjų susirūpinimą dėl valstybės paramos buvimo, nes faktiškai bus kalbama apie lėšas, kurias Briuselio sostinės regionas suteikė tiesiogiai ar per FRBRTC ir kurias savivaldybės visiškai panaudoja kompensuodamos IRIS ligoninių deficitą. Todėl atliekant tolesnę kompensacijos permokos buvimo analizę (žr. 9–13 lenteles 7.3.5 skirsnyje) taip pat surašomi pervedimai, kuriais siekiama kompensuoti deficitą ir kurie buvo finansuojami iš FRBRTC lėšų ir Briuselio sostinės regiono specialiųjų subsidijų. Galiausiai naudinga pabrėžti, kad savivaldybių atliekamų pervedimų, kurie skirti deficitui kompensuoti ir kuriuos finansavo Briuselio sostinės regionas tiesiogiai arba per FRBRTC (143), neužteko visam IRIS ligoninių deficitui padengti ir niekada 1996–2014 m. laikotarpiu šie mokėjimai nesudarė tokios situacijos, kurioje kuri nors IRIS ligoninė būtų iš tiesų gavusi kompensacijos permoką ir būtų privalėjusi grąžinti deficito kompensaciją (jos dalį) (taip pat žr. 234 ir 238 konstatuojamąsias dalis).

(105)

Komisija nuo šiol vertins nuo 1996 m. savivaldybių pervestas kompensacijas, skirtas IRIS ligoninių deficitui padengti (144). Šiuo pagrindu tolesnėje 1 diagramoje (stačiakampyje su ištisiniu kontūru) pateikta viešojo finansavimo, dėl kurio skelbiamas šis sprendimas, santrauka, taip pat (stačiakampyje su punktyriniu kontūru) nurodytos finansavimo valstybės viduje priemonės, dėl kurių kreipėsi skundo pateikėjai. Tolesniame 7.3.5 skirsnyje bus pateikta išsamesnė informacija apie šias priemones.

1 diagrama

Kapitalo judėjimas ir šio sprendimo objektas

Specialiosios subsidijos (ne daugiau kaip 10 mln. EUR per metus)

Penkios IRIS ligoninės (4)

Deficito dalies padengimas (LCH 109 straipsnis), tačiau grąžinimas nedelsiant

Visiškas deficito padengimas (IRIS ligoninių įstatų

Oficialiai nurodyti skunde

Finansavimas per FRBRTC (1)

Šešios Briuselio savivaldybės (2) ir CPAS (3)

Briuselio sostinės regionas

Įeina į sprendimo taikymo sritį

(1) Briuselio savivaldybių iždų refinansavimo regioninis fondas.

(2) Briuselio miestas, Anderlechtas, Eterbekas, Ikselis, Sen Žilis ir Scharbekas (iki 2013 m. pabaigos).

(3) Viešieji socialinės paramos centrai, pavaldūs savivaldybėms.

(4) CHU Saint-Pierre, CHU Brugmann, Institut Bordet, Hôpital universitaire des enfants Reine Fabiola (HUDERF) ir ligoninės IRIS Sud.

(106)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta parama, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“. Todėl priemonė yra valstybės parama, jei atitinka visas šias keturias sąlygas (145):

(107)

Valstybinių lėšų skyrimą subjektui galima laikyti valstybės parama tik jei gavėjas yra „įmonė“, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, įmonė yra bet kokia įstaiga, vykdanti ekonominę veiklą (146). Įstaigos apibūdinimas įmone priklauso nuo jos veiklos pobūdžio, neatsižvelgiant į šios įstaigos teisinį statusą ar finansavimo būdą (147). Veikla paprastai laikoma ekonominio pobūdžio, kai ją vykdant rinkai teikiamos prekės ir paslaugos (148). Jeigu įstaiga vykdo ir ekonominę, ir neekonominę veiklą, ji laikoma įmone tik ekonominės veiklos vykdymo atžvilgiu (149). Jei įstaiga nesiekia pelno, dar nebūtinai reiškia, jog jos veikla nėra ekonominio pobūdžio (150).

(108)

Kai sveikatos priežiūros paslaugas teikia ligoninės ir kiti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai už atlygį (151), kurį tiesiogiai moka pacientai arba kuris gaunamas iš kitų šaltinių, ši sveikatos priežiūra paprastai laikoma ekonomine veikla (152). Finansavimu, kurį gauna IRIS ligoninės kaip įvairias federalinių ar federalizuotų valdžios institucijų subsidijas (žr., pvz., 46 konstatuojamosios dalies a, d ir e punktus dėl viešojo finansavimo, teikiamo visoms ligoninėms, ir 44 konstatuojamąją dalį dėl IRIS ligoninėms teikiamos deficito kompensacijos), prie kurio prisideda tiesioginiai pacientų mokėjimai (žr. 46 konstatuojamosios dalies c punktą) ir INAMI vykdomi mokėjimai (žr. 46 konstatuojamosios dalies b punktą), IRIS ligoninėms atlyginama už suteiktas medicinines paslaugas, todėl šiame kontekste jis gali būti laikomas ekonominiu atlyginimu už suteiktas ligoninės paslaugas. Tokioje sistemoje ligoninės tam tikru mastu konkuruoja dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Tai, kad tokias paslaugas už atlygį teikianti ligoninė yra valstybinė, jokiu būdu nereiškia, jog jos vykdoma veikla negali būti ekonominio pobūdžio (153).

(109)

Savo pobūdžiu pagrindinė IRIS ligoninių veikla yra gydymas ligoninėje, kurio metu teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Šią veiklą taip pat vykdo kitų tipų įstaigos, pirmiausia klinikos, privačios ligoninės ir kiti specializuoti centrai, tarp jų ir privačios skundo pateikėjų ligoninės. Vadinasi, ši ligoninės veikla, kurią vykdo IRIS ligoninės už atlygį konkurencinėje aplinkoje, turi būti laikoma ekonominio pobūdžio.

(110)

Solidarumo aspektų, kuriais pagrindžiama nacionalinė Belgijos sveikatos apsaugos sistema, atžvilgiu šios ligoninės veiklos ekonominis pobūdis nėra aktualus. Tačiau svarbu pažymėti, jog Bendrasis Teismas, vertindamas nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą, kurią valdo ministerijos bei kitos institucijos ir kuri „finansavimo požiūriu veikia remdamasi solidarumo principu, t. y. yra finansuojama iš socialinių įmokų ir kitų valstybinių mokesčių, taip pat teikia nemokamas paslaugas savo nariams, taikydama visuotinės aprėpties principą“, nurodo, jog nagrinėjamos valdymo institucijos, valdydamos nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą, veikė ne kaip įmonės (154). Komisija mano, kad būtina atskirti nacionalinę sveikatos priežiūros paslaugų sistemą, kurią valdo viešosios teisės subjektai, šiuo tikslu vykdantys valstybės institucijų prerogatyvas, ir stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugų teikimą už užmokestį konkurencinėje aplinkoje (kuris šiuo atveju ir yra nagrinėjamas, kaip nurodyta 108–109 konstatuojamosiose dalyse).

(111)

Todėl kai IRIS ligoninės teikia sveikatos priežiūros paslaugas, jos turi būti laikomos įmonėmis pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(112)

Kaip paaiškinta 38 konstatuojamojoje dalyje, IRIS ligoninės savo socialiai pažeidžiamiems pacientams ir jų šeimoms teikia visas socialines paslaugas. Į šias paslaugas, atsižvelgiant į pacientų poreikius, įeina psichologinė ir socialinė, socialinė ir administracinė arba socialinė ir materialinė parama. Specifinis šių socialinių paslaugų pobūdis reiškia, kad veikėjai, kuriems suteiktas leidimas jas teikti, turi specialių išteklių, tokių kaip būtent šioje srityje išmokyti darbuotojai.

(113)

Akivaizdu, kad papildoma socialinė veikla, kurią IRIS ligoninės, kaip teigiama, privalo vykdyti, turi grynai socialinį tikslą. Tačiau, kaip išplaukia iš Teisingumo Teismo praktikos, sistemos grynai socialinės paskirties dėl kurios kuriai nors įstaigai priskiriamos specifinės užduoties savaime neužtenka, kad būtų galima apskritai atmesti minėtų užduočių ekonominį pobūdį (155).

(114)

Savo sprendime pradėti procedūrą Komisija siekė išsiaiškinti, ar papildoma socialinė veikla, kurią, kaip teigiama, vykdo IRIS ligoninės, yra ekonominė veikla. Atsakyme į Komisijos sprendimą pradėti procedūrą Belgijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad socialinė veikla nėra ekonominio pobūdžio, nes ji nėra konkurencinės rinkos dalis. Tačiau skundo pateikėjai mano, kad neįmanoma atskirti socialinės veiklos nuo ligoninės veiklos, kuri turi ekonominį pobūdį. Nors Komisija kruopščiai išnagrinėjo Belgijos valdžios institucijų argumentus, ji negali atmesti nuomonės, kad vykdoma papildoma socialinė veikla yra ekonominė veikla. Be to, kaip paaiškinta toliau (žr. 165 konstatuojamąją dalį), Komisija mano, kad papildoma socialinė veikla iš tiesų negali būti atskirta nuo ligoninės veiklos, kuri pasižymi ekonominiu pobūdžio.

(115)

Tęsiant vertinimą šiame sprendime laikoma, kad teikiamos papildomos socialinės paslaugos iš tiesų yra ekonominio pobūdžio.

(116)

Kaip nurodyta 41 konstatuojamojoje dalyje, IRIS ligoninės taip pat dalyvauja vykdant visą susijusią veiklą. Komisija pažymi, kad, atrodo, tam tikra veikla, kai ji vertinama atskirai nuo IRIS ligoninių pagrindinės veiklos, neturi ekonominio pobūdžio (pvz., mokslinių tyrimų veikla), o kitokia veikla, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, yra ekonominė veikla (pvz., valgykla arba parduotuvė pacientams ir lankytojams). Tačiau gali būti teigiama, kad, kadangi yra glaudžiai susijusi su pagrindine IRIS ligoninių (ekonomine) veikla, visų rūšių minėta susijusi veikla taip pat turi būti laikoma ekonomine.

(117)

Tęsiant vertinimą, toliau šiame sprendime daroma prielaida, kad papildomos paslaugos iš tiesų yra ekonominio pobūdžio.

(118)

Kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, pranašumas – tai bet kokia ekonominė nauda, kurios įmonė nebūtų gavusi įprastomis rinkos sąlygomis, t. y. be valstybės intervencijos (156). Svarbu ne valstybės intervencijos priežastis ar tikslas, o tik priemonės poveikis įmonei (157). Laikoma, kad įmonei yra suteiktas pranašumas, jei jos finansinė padėtis pagerėja dėl valstybės intervencijos.

(119)

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad įvairios viešojo finansavimo sistemos (aprašytos 2.5.1 skirsnyje), kuriomis apmokama bendroji ir ligoninės veikla, įskaitant deficito kompensaciją, suteikė IRIS ligoninėms galimybę pasinaudoti visomis priemonėmis, kuriomis sumažinamos išlaidos, paprastai padengiamos tokio tipo veiklos vykdytojų. Todėl atsižvelgiant į tai, kad tolesnėse konstatuojamosiose dalyse deficito kompensavimo mechanizmas, apie kurį kalbama šiame sprendime, nagrinėjamas Sprendimo Altmark principų atžvilgiu, gali būti laikoma, jog IRIS ligoninėms jis suteikia ekonominį pranašumą, kurio jos nebūtų turėjusios įprastomis rinkos sąlygomis, t. y. be valstybės intervencijos.

(120)

Komisija pažymi, kad gali būti laikoma, jog IRIS ligoninių viešasis finansavimas nesuteikė joms jokio pranašumo, nes tai tebuvo kompensacija už šioms ligoninėms suteiktas paslaugas pagal joms tenkančias viešosios paslaugos prievoles, jei tik laikomasi Sprendime Altmark nustatytų sąlygų.

(121)

Šiame sprendime Teisingumo Teismas patikslino, kad išlaidų, patirtų teikiant visuotinę ekonominės svarbos paslaugą, kompensacija valstybės lėšomis nėra pranašumas, jei tik laikomasi visų keturių sąlygų (158):

(122)

Sprendime Altmark išdėstyti principai ir svarstymai taikomi ex tunc, t. y. jie galioja ir teisiniams santykiams, egzistavusiems iki šio sprendimo (159). Todėl Sprendime Altmark išdėstyti vertinimo kriterijai visiškai taikomi nagrinėjamai faktinei ir teisinei situacijai, net ir paramai IRIS ligoninėms, suteiktai iki Sprendimo Altmark dienos (160).

(123)

Šio sprendimo tikslais Komisija nusprendė visų pirma išnagrinėti ketvirtąjį Altmark kriterijų (kurio atžvilgiu užtenka nustatyti, ar kurias nors VESP teikianti įmonė buvo pasirinkta laikantis viešojo pirkimo procedūros arba (priešingu atveju) ar už šias VESP suteikta kompensacija buvo nustatyta remiantis vidutinės ir tinkamai valdomos įmonės patiriamų išlaidų analize). Komisija konstatuoja, kad priskirdamos viešosios paslaugos prievolę Belgijos valdžios institucijos IRIS ligoninių nepasirinko viešojo pirkimo procedūra. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad pirmoji susijusio kriterijaus dalis nagrinėjamu atveju įvykdyta.

(124)

Vertindama antrą nagrinėjamo kriterijaus dalį, Komisija visų pirma pažymi, jog Belgijos valdžios institucijos nepabrėžė to, kad IRIS ligoninės yra šia prasme efektyvios įmonės. Tuomet Komisija konstatuoja, kad tiek Belgijos valdžios institucijų, tiek skundo pateikėjų pateiktos informacijos neužtenka norint nustatyti, ar IRIS ligoninėms paskirtos viešosios paslaugos prievolės atitinka efektyvaus veiklos vykdytojo kriterijų pagal Sprendime Altmark išdėstytą ketvirtąją sąlygą. Nėra jokių įrodymų, kad pervedama kompensacija būtų grindžiama vidutinės įmonės išlaidų analize, atitinkančia taikytinoje Sąjungos teismų praktikoje nustatytas charakteristikas. Be to, nėra pakankamai elementų, kuriais būtų galima įrodyti, kad IRIS ligoninės savaime gali būti laikomos vidutinėmis tinkamai valdomomis įmonėmis, turinčiomis reikiamą įrangą. Atrodo, kad nustatant teikiamą kompensaciją neatsižvelgta į svarstymus, susijusius su patikimu valdymu ir įrangos tinkamumu. Galiausiai naudinga pažymėti, kad kompensavimo mechanizmas, dengiantis IRIS ligoninių deficitą, atsirandantį vykdant VESP ir susijusią veiklą, neatsižvelgiant į šių ligoninių valdymo efektyvumą, negalėtų atitikti ketvirtojo Altmark kriterijaus.

(125)

Todėl Komisija mano, kad ketvirtasis Sprendime Altmark nurodytas kriterijus nagrinėjamu atveju nėra įvykdytas. Kadangi Sprendime Altmark išvardytos sąlygos yra bendros, kurios nors sąlygos nesilaikymas būtinai reiškia, kad šiame sprendime nagrinėjamas deficito kompensavimo mechanizmas suteikia ekonominį pranašumą pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(126)

Kad valstybės priemonė patektų į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ja turi būti skatinamos „tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba“. Todėl paramos sąvoka taikoma tik priemonėms, kuriomis skatinamos įmonės, joms suteikiant atrankinį pranašumą.

(127)

Komisija pažymi, jog kompensavimo mechanizmas, taikytas siekiant padengti valstybinių Briuselio ligoninių (žr. 44 konstatuojamąją dalį), o ne privačių ligoninių deficitą, turi būti laikomas atrankinio pobūdžio mechanizmu, nes jis netaikomas privačioms ligoninėms ir visiems kitiems sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams, taip pat kitose srityse dirbantiems veiklos vykdytojams.

(128)

Kad parama būtų laikoma SESV 107 straipsnio 1 dalyje apibrėžta valstybės parama, ją turi teikti valstybė arba ji turi būti teikiama naudojant valstybinius išteklius. Valstybiniai ištekliai yra visi viešojo sektoriaus ištekliai (161), įskaitant valstybės viduje veikiančių įstaigų (decentralizuotų, federalizuotų, regioninių arba kitų) išteklius (162).

(129)

Nagrinėjamu atveju deficito kompensacijos, kurias IRIS ligoninės gauna iš atitinkamų savivaldybių VESP ir susijusiai veiklai vykdyti, yra teikiamos iš valstybinių išteklių ir priskiriamos valstybei.

(130)

Viešoji parama įmonėms yra valstybės parama, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, tik tada, jei ji „iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti“ ir „daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(131)

Valstybės skirta paramos priemonė laikoma iškraipančia konkurenciją arba galinčia ją iškraipyti, jeigu dėl jos gavėjo konkurencinė padėtis gali pagerėti, palyginti su kitomis įmonėmis, su kuriomis jis konkuruoja (163). Todėl praktikoje laikoma, kad konkurencija yra iškraipoma, jei valstybė įmonei liberalizuotoje ūkio šakoje, kurioje vyksta arba galėtų vykti konkurencija, suteikia finansinį pranašumą.

(132)

Atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja tam tikro lygio konkurencija tarp valstybinių ligoninių, privačių ligoninių ir kitų sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų, tam tikroms sveikatos priežiūros įstaigoms (tarp jų ir IRIS ligoninėms) suteiktas viešasis finansavimas jų vykdomai ligoninės veiklai finansuoti gali iškreipti konkurenciją. Tas pats pasakytina apie papildomą IRIS ligoninių socialinę veiklą.

(133)

Sąjungos teismai nusprendė, kad „jeigu valstybės finansinė parama sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis įmonėmis, konkuruojančiomis [Sąjungos] vidaus prekyboje, manoma, kad minėta parama paveikė tokią prekybą“ (164).

(134)

Viešoji parama gali būti laikoma galinčia paveikti ES valstybių narių tarpusavio prekybą, net jei jos gavėjai tiesiogiai nedalyvauja tarpvalstybinėje prekyboje. Pvz., subsidijos gali apsunkinti kitų valstybių narių veiklos vykdytojų patekimą į rinką išlaikant ar padidinant vietinę pasiūlą (165) arba naudojimąsi savo įsisteigimo laisve.

(135)

Iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad Komisija neprivalo atlikti nagrinėjamų rinkų faktinės situacijos, paramą gaunančių įmonių rinkos dalies, konkuruojančių įmonių padėties arba prekybos tarp valstybių narių ekonominės analizės (166). Neteisėtai suteiktos paramos atveju Komisija neprivalo įrodyti realaus šios paramos poveikio konkurencijai ir prekybai.

(136)

Tačiau poveikis ES vidaus prekybai negali būti grynai hipotetinis arba numanomas. Remiantis numatomu priemonės poveikiu, turi būti įrodyta, kodėl priemonė iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją ir gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai (167).

(137)

Šiuo požiūriu Komisija keliose bylose (168) teigė, kad tam tikra veikla yra grynai vietinio pobūdžio ir tokio poveikio nedaro. Atrodo, kad naudinga konkrečiai patikrinti, ar gavėjas teikia prekes ar paslaugas ribotoje valstybės narės teritorijoje ir negali pritraukti klientų iš kitų valstybių narių, taip pat ar galima numatyti, kad priemonė padarys tik labai nedidelį poveikį tarpvalstybinio investavimo arba įsisteigimo sąlygoms.

(138)

Vadovaudamasi pirmiau nurodytais principais, Komisija pažymi, kad poveikis prekybai gali būti nustatytas remiantis įvairiais veiksniais, daugiausia „kliento“ dalimi (susijusia su teritorija, kurioje teikiamos prekės ir paslaugos ir iš kurios yra kilę klientai) ir „teikėjo“ dalimi (reikia žinoti, ar priemonė sukelia kliūčių paslaugų teikėjams, sudarantiems realią ar potencialią konkurenciją, skirtoms tarpvalstybinėms investicijoms ir jų įsisteigimui). Siekiant nustatyti, ar priemonė daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, užtenka nustatyti, kad yra bent vienas poveikis prekybai dėl bent vieno iš šių veiksnių.

(139)

Vertindama „kliento“ daliai skirtas priemones, Komisija teigia, kad nagrinėjamu atveju sveikatos priežiūros paslaugų sektorius apskritai ir ligoninėse teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos konkrečiai yra prekybos Sąjungos viduje objektas. Komisija taip pat pažymi, kad pacientų tarpvalstybinis judumas vis didėja. Žinoma, sveikatos priežiūros paslaugos lieka valstybių narių kompetencija, o pacientų judumui taikomos griežtos nuostatos, kuriomis reguliuojami nacionalinių socialinio draudimo sistemų veiksmai. Iš tiesų praktikoje stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugos paprastai teikiamos netoli paciento gyvenamosios vietos jam pažįstamoje kultūrinėje aplinkoje, kurioje jis gali užmegzti pasitikėjimu grindžiamą ryšį su jį gydančiais gydytojais. Tarpvalstybinis judėjimas ypač vyksta pasienio regionuose arba kai pacientai nori gauti labai specializuotą gydymą dėl specifinės sveikatos problemos.

(140)

Nagrinėjamu atveju Komisija mano, kad šios priemonės gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Būtent dėl savo specifikos ši byla skiriasi nuo bylų, kuriose laikoma, jog viešoji parama ligoninėms nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai (169). Darydama šią išvadą Komisija pirmiausia remiasi šių elementų deriniu:

(141)

Kalbėdama apie IRIS ligoninių papildomas socialines funkcijas, Komisija pažymi, kad kadangi negalima atmesti galimybės, jog veikla yra ekonominė, ir kadangi yra glaudūs ryšiai tarp ekonominės veiklos ir bendros ligoninės veiklos, kurią vykdo IRIS ligoninės, pirmiau pateikti argumentai gali būti aktualūs ir šiuo aspektu. Tačiau atsižvelgdama į tolesnius svarstymus (žr. 7.3 skirsnį) Komisija mano, kad net jei papildomų socialinių paslaugų viešasis finansavimas daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, šiai veiklai skirtas viešasis finansavimas yra valstybės parama, suderinama su vidaus rinka. Vis dėlto, kad procedūra neužtruktų ilgai, nebūtina galiausiai nustatyti, ar papildomos socialinės veiklos viešasis finansavimas daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(142)

Tie patys svarstymai taikomi susijusiai IRIS ligoninių veiklai (žr. 41, 116 ir 117 konstatuojamąsias dalis). Pasak Komisijos, jei būtų atskirai vertinamas didžiosios dalies susijusių IRIS ligoninių veiklos (pvz., darbuotojų vaikams skirto darželio, kambarių nuomos, parduotuvėlės pacientams ir lankytojams, valgyklos ir automobilių stovėjimo aikštelės, televizorių nuomos pacientams) viešasis finansavimas (jei toks teikiamas), būtų galima teigti, kad jis neturi jokio poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai. Tačiau dėl glaudaus ryšio tarp IRIS ligoninių papildomos veiklos ir pagrindinės veiklos galima spėti, kad susijusios veiklos viešasis finansavimas (jei taikoma) daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Bet kuriuo atveju, kadangi viešasis finansavimas papildomai veiklai būtų su vidaus rinka suderinama valstybės parama (žr. 7.3 skirsnį), Komisija nemano, kad būtina pareikšti galutinę nuomonę šiuo klausimu.

(143)

Kad būtų galima tęsti vertinimą, toliau šiame sprendime remiamasi spėjimu, jog papildomos socialinės veiklos ir susijusios veiklos finansavimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

(144)

Nusprendusi, kad šiuo atveju tyrime nurodytos priemonės gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą bent vienu aspektu („kliento“ dalimi), Komisija nemano, jog būtina nustatyti, ar jos taip pat gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą kalbant apie tarpvalstybines investicijas ir įsisteigimo laisvę (žr. 138 konstatuojamąją dalį).

(145)

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus svarstymus, Komisija mano, kad šiuo atveju nagrinėjamų priemonių atžvilgiu įgyvendinamos visos valstybės paramos sąlygos ir todėl šios priemonės yra valstybės parama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(146)

Kadangi IRIS ligoninėms taikoma deficito kompensacija yra valstybės parama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikėtų išnagrinėti jos suderinamumą su vidaus rinka. Priežastys, dėl kurių valstybės paramos priemonė gali būti paskelbta suderinama su vidaus rinka, išvardytos SESV 106 straipsnio 2 dalyje ir 107 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

(147)

Kadangi Belgijos valdžios institucijos sistemingai patvirtino, kad IRIS ligoninių viešasis finansavimas yra kompensacija už VESP teikimą, deficito kompensacijos suderinamumas su vidaus rinka turi būti daugiausia vertinamas pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį. Jame nustatyta, kad

„įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms Sutartyse nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesams.“

(148)

Komisija nustatė tikslias sąlygas, pagal kurias ji taiko SESV 106 straipsnio 2 dalį imdamasi tam tikrų teisinių priemonių, vėliausiai, be kita ko, 2012 m. bendrosiose nuostatose (171) ir 2012 m. VESP sprendime (172) (toliau kartu vadinami 2012 m. VESP paketu). Anksčiau Komisija buvo paskelbusi ir taikiusi 2005 m. VESP bendrąsias nuostatas (173) ir 2005 m. VESP sprendimą (174). Bet kokia paramos priemonė, atitinkanti 2012 m. VESP sprendime išvardytus kriterijus, laikoma suderinama su vidaus rinka ir apie ją pranešti nereikia. Paramos priemonės, nepatenkančios į 2012 m. sprendimo taikymo sritį, nes neatitinka visų jame nustatytų kriterijų, turi būti vertinamos pagal 2012 m. VESP bendrąsias nuostatas po to, kai apie jas pranešama.

(149)

Nagrinėjamu atveju tiriama IRIS ligoninių deficito kompensacija buvo teikiama 1996 m., vadinasi, ji yra ankstesnė nei šis sprendimas ir 2012 m. VESP bendroji sistema. Tačiau 2012 m. VESP pakete – 2012 m. VESP sprendimo 10 straipsnyje ir 2012 m. VESP bendrosios sistemos 69 punkte – yra nustatytos jo taikymo taisyklės ir paramai, suteiktai prieš jo įsigaliojimą, t. y. 2012 m. sausio 31 d. 2012 m. VESP sprendimo 10 straipsnio b punkte pirmiausia nustatyta, kad

„bet kokia prieš įsigaliojant šiam sprendimui [t. y. iki 2012 m. sausio 31 d.] suteikta parama, kuri nebuvo laikyta suderinama su vidaus rinka ir kuriai netaikytas reikalavimas apie ją pranešti pagal Sprendimą 2005/842/EB, bet atitinka šiame sprendime nustatytas sąlygas, yra suderinama su vidaus rinka ir jai netaikomas reikalavimas apie ją iš anksto pranešti“.

2012 m. VESP bendrosios sistemos 68 ir 69 punktuose nurodyta, kad Komisija taikys visiems paramos projektams, apie kuriuos jai bus pranešama, šioje bendrojoje sistemoje išvardytus principus, neatsižvelgdama į tai, ar apie tuos planus buvo pranešta iki bendrųjų nuostatų paskelbimo, t. y. 2012 m. sausio 31 d., ar po jo, taip pat bet kokiai neteisėtai paramai, dėl kurios ji spręs po 2012 m. sausio 31 d., net jei ši parama buvo suteikta iki 2012 m. sausio 31 d.

(150)

Todėl iš taisyklių, susijusių su 2012 m. VESP sprendimo ir 2012 m. VESP bendrosios sistemos taikymu, kaip aprašyta pirmiau, išplaukia, kad IRIS ligoninių viešasis finansavimas nuo 1996 m. gali būti vertinamas remiantis 2012 m. VESP paketu. Jei deficito kompensavimo mechanizmas atitinka 2012 m. sprendimo arba 2012 m. VESP bendrosios sistemos sąlygas, jis yra suderinamas su vidaus rinka visą laikotarpį nuo 1996 m.

(151)

Galiausiai būtina atkreipti dėmesį į pereinamojo laikotarpio nuostatą, pateiktą 2012 m. VESP sprendimo 10 straipsnio a punkte, pagal kurią prieš įsigaliojant šiam sprendimui (t. y. iki 2012 m. sausio 31 d.) patvirtintos visos paramos schemos, kurios laikytos suderinamomis su vidaus rinka ir kurioms netaikytas reikalavimas pranešti pagal Sprendimą 2005/842/EB, ir toliau laikomos suderinamos su vidaus rinka; joms dar dvejus metus (t. y. iki 2014 m. sausio 30 d. imtinai) netaikomas reikalavimas pranešti. Tai reiškia, kad parama, suteikta taikant nagrinėjamą tvarką VESP sprendimo galiojimo laikotarpiu nuo 2005 m. (2005 m. gruodžio 19 d.) ir 2012 m. VESP sprendimo įsigaliojimo dienos (2012 m. sausio 31 d.), bus laikoma suderinama su vidaus rinka, bet tik nuo dienos, kurią ji buvo suteikta, iki 2014 m. sausio 30 d. imtinai. Bet kuriuo atveju paramai, suteiktai nuo 2012 m. sausio 31 d., 2012 m. VESP sprendimo 10 straipsnio a punkte išdėstyta pereinamojo laikotarpio nuostata netaikoma, o suderinamumo vertinimas turi būti atliekamas remiantis 2012 m. VESP sprendimu.

(152)

Todėl Komisija visų pirma vertina, ar IRIS ligoninėms nuo 1996 m. teiktas viešasis finansavimas, nagrinėjamas šiame sprendime, atitinka 2012 m. VESP sprendime išvardytas sąlygas. Tik priešingu atveju Komisija vertins šį finansavimą remdamasi 2005 m. VESP sprendimu (taikomu paramai, suteiktai nuo 2005 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. sausio 31 d.) ir 2012 m. VESP bendrąja sistema.

(153)

SESV 106 straipsnio 2 dalis ir ja grindžiamas 2012 m. VESP sprendimas yra taikomi tik kompensacijoms, kurios skiriamos įmonei, įpareigotai teikti „tikrąją visuotinę ekonominės svarbos paslaugą“ (175). Teisingumo Teismas nustatė, kad VESP būdingi ypatumai, kurių neturi kita ekonominė veikla (176). Be to, yra aiškiai nustatyta, kad nesant specifinio reguliavimo, kuriuo Sąjungos mastu nustatomi VESP buvimo kriterijai, valstybės narės turi plačią diskreciją tiek apibrėždamos tai, ką jos laiko VESP, tiek suteikdamos kompensaciją šios paslaugos teikėjui (177). Komisijos kompetencija šiuo klausimu apsiriboja patikrinimu, ar valstybė narė nepadarė akivaizdžios klaidos paslaugą apibūdindama kaip VESP.

(154)

Komisija mano, kad kiekviena IRIS ligoninių ekonominė veikla, kuriai skiriamas viešasis finansavimas (t. y. šių ligoninių vykdomų socialinės ir ligoninės veiklos užduočių rinkinys), yra arba tikros visuotinės ekonominės svarbos paslaugos, kaip teigia Belgijos valdžios institucijos, arba visiškai su ja susijusi papildoma veikla. Be to, visos šiuo atveju nagrinėjamos medicininės ir socialinės paslaugos pasižymi specifinėmis charakteristikomis, palyginti su kita ekonomine veikla, t. y. iš esmės jos yra svarbios visuomenės sveikatos ir socialinei gerovei. Todėl Belgijos valdžios institucijos nepadarė akivaizdžios klaidos, šias paslaugas apibūdindamos kaip VESP.

(155)

Vertindamos 41 konstatuojamojoje dalyje išvardytas susijusios veiklos rūšis, Komisija pažymi, kad kuri nors veikla gali būti laikoma VESP papildoma veikla, jei ji su ja turi tiesioginį ryšį ir yra būtina šiai VESP teikti arba yra su ja glaudžiai susijusi. Pastaruoju atveju susijusioms veiklos rūšims reikalingos tokios pačios sąnaudos kaip ir šiai VESP, pvz., medžiagos, įrenginiai, darbo jėga, pagrindinis kapitalas. Susijusi veikla taip pat turi būti ribotos apimties. Komisija mano, kad visos 41 konstatuojamojoje dalyje aprašytos veiklos rūšys gali būti laikomos susijusiomis su pagrindine IRIS ligoninių VESP veikla. Iš tiesų papildomomis laikomos veiklos rūšys 1) yra tiesiogiai susijusios ir būtinos IRIS ligoninių VESP veiklai vykdyti, nes tai yra veikla, kurią turi vykdyti šiuolaikinė ligoninė, teikianti medicinines ir socialines paslaugas, ir (arba) 2) su jomis yra glaudžiai susijusios, nes jas vykdant naudojamasi ligoninės infrastruktūra (t. y. pastatais ir sklypais). Kadangi ši papildoma veikla sudaro labai nedidelę bendrų IRIS ligoninių pajamų dalį (vidutiniškai mažiau nei 2 %), Komisija taip pat laikosi nuomonės, kad visos papildomos veiklos rūšys yra labai ribotos apimties.

(156)

Komisija taip pat mano, jog viešųjų lėšų skyrimas IRIS ligoninėms VESP vykdyti patenka į 2012 m. VESP sprendimo esminę taikymo sritį, kaip numatyta jo 2 straipsnyje. Kaip patikslinta 2 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, 2012 m. VESP sprendimas taikomas valstybės paramai, kuri teikiama kaip kompensacija už VESP ligoninėms, teikiančioms medicininės priežiūros paslaugas (į kurias įeina papildomos veiklos rūšys, tiesiogiai susijusios su pagrindine veikla, t. y., be kita ko, moksliniai tyrimai), taip pat VESP teikiančioms įmonėms, tenkinančioms socialinius poreikius, tarp kurių yra sveikatos priežiūros paslaugos ir pažeidžiamų asmenų grupių socialinė įtrauktis. Kadangi VESP ir papildomos IRIS ligoninių vykdomos veiklos rūšys, kurioms suteiktas viešasis finansavimas, gali būti visos įtrauktos į šias veiklos kategorijas, Komisija daro išvadą, kad šiuo atveju nagrinėjamas deficito kompensavimo mechanizmas priklauso 2012 m. VESP sprendimo taikymo sričiai. Todėl išlaidos, atsirandančios dėl visos IRIS ligoninių veiklos (VESP ir papildomos veiklos), gali būti padengiamos gaunant kompensacijas pagal 2012 m. VESP sprendimą.

(157)

2012 m. sprendime nurodyta pirma esminio suderinamumo sąlyga yra ta, kad atsakomybę už VESP teikimą įmonei reikia paskirti vienu ar keliais dokumentais, kurių formą gali nustatyti kiekviena valstybė narė (178). Akte ar aktuose turi būti aiškiai nurodyta:

(158)

Be to, 2012 m. VESP sprendime reikalaujama, kad įgaliojime būtų pateikta nuoroda į šį sprendimą (184).

(159)

Teismas savo panaikinamajame 2012 m. lapkričio 7 d. sprendime pateikė įžanginę pastabą, pagal kurią „kai valstybiniams ir privatiems subjektams, kuriems pavesta teikti tą pačią viešąją paslaugą, taikomi skirtingi reikalavimai, o tai reiškia skirtingas sąnaudas ir kompensacijas, šie skirtumai turi būti aiškiai nurodyti atitinkamuose įgaliojimų jiems perdavimo aktuose, visų pirma, kad būtų sudaryta galimybė patikrinti subsidijos atitiktį vienodo požiūrio principui. Iš tiesų valstybės paramos, kurios tam tikromis įgyvendinimo taisyklėmis pažeidžiami bendrieji Sąjungos teisės principai, kaip antai vienodo požiūrio principas, Komisija negali pripažinti suderinama su vidaus rinka (2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nuova Agricast, C-390/06, Rink. p. I-2577, 51 punktas).“ (185)

(160)

Sprendimo Nuova Agricast (186) 66 punkte patikslinta, jog „Vienodo vertinimo principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (žr., be kita ko, 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Koninklijke Coöperatie Cosun, C-248/04, Rink. p. I-10211, 72 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).“

(161)

Tačiau Komisija pažymi, jog nediskriminavimo principas nėra minimas 2012 m. sprendime kaip suderinamumo kriterijus. Vis dėlto Komisija ketina išnagrinėti, ar valstybinių IRIS ligoninių ir privačių Briuselio ligoninių teisinė ir faktinė padėtis yra panaši, ar skiriasi. Šiame kontekste, aprašydama IRIS ligoninėms paskirtos viešosios paslaugos prievoles, Komisija nurodys, ar privačioms Briuselio ligoninėms buvo priskirta panaši prievolė.

(162)

Kaip paaiškinta pirmiau (žr. 2.3 skirsnį), IRIS ligoninėms taikoma reglamentavimo sistema, sudaryta iš CPAS įstatymo (pagal kurį buvo įsteigtos IRIS ligoninės), LCH, vietinių ligoninių asociacijų įstatų ir strateginių planų, kuriuos priėmė IRIS skėtinė organizacija. Kadangi valdžios institucijos (t. y. savivaldybės ir CPAS) turi vietinių asociacijų pagal CPAS įstatymo XII skyrių ir IRIS skėtinės organizacijos daugumos kontrolę, IRIS ligoninėms įstatai ir strateginiai planai yra privalomi, todėl gali būti laikomi teisėtais įgaliojimo aktais, kurių pobūdis bus patikslintas toliau (žr. 164, 170 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis). Šiame kontekste taip pat naudinga pabrėžti, kad valdžios institucijos gali tiesiogiai kontroliuoti kasdienes IRIS ligoninių operacijas ir prireikus teikti papildomas instrukcijas.

(163)

Taip pat pažymėtina (žr. 24 konstatuojamąją dalį), kad IRIS ligonines iš pradžių įsteigė CPAS ir tiesiogiai kontroliavo jas įsteigę CPAS, kad būtų įvykdyta jų socialinės paramos teikimo prievolė pagal CPAS įstatymą. Siekiant užtikrinti valstybinių Briuselio ligoninių išlikimą ir tvarumą (žr. 24 konstatuojamąją dalį), restruktūrizavimas buvo būtinas. Jį įvykdžius buvo įsteigtos IRIS ligoninės (įgijusios vietinių asociacijų, turinčių finansinę ir teisinę nepriklausomybę pagal CPAS įstatymo XII skyrių, formą). Tačiau šis restruktūrizavimas nesukėlė jokių pagrindinės valstybinių Briuselio IRIS ligoninių užduoties teikti medicininės priežiūros ir socialines bei medicinines paslaugas, taip pat padėti vykdyti jas įsteigusių CPAS socialinės paramos teikimo prievolę pokyčių (187),

(164)

IRIS ligoninių teikiamos medicininės priežiūros paslaugos taip pat apibrėžtos LCH, kuriame nustatytas atitinkamas viso Belgijos ligoninių sektoriaus organizavimo pagrindas. Remiantis šiuo pagrindu LCH yra nustatyta pagrindinė gydymo ligoninėje užduotis visoms Belgijos ligoninėms – tiek valstybinėms, tiek privačioms, įskaitant IRIS ligonines. Kalbant konkrečiau, LCH 2 straipsnyje nustatytos įstaigos, kurios gali būti laikomos ligoninėmis, o jo 68–76sexies straipsniuose nustatytos ligoninių ir ligoninės paslaugų patvirtinimo sąlygos (jos išsamiai išdėstytos įgyvendinimo dekretuose, kuriuose nustatomos kokybės sąlygos, darbuotojams keliami reikalavimai ir t. t.). LCH 23–45 straipsniuose yra nustatyti reikalavimai, susiję su ligoninių planavimo programų mechanizmu, kuriame pateikti ligoninių lovų, ligoninės paslaugų ir kai kurios medicinos įrangos (tokios kaip skeneriai), kurią galima įjungti ir naudoti, skaičiaus apribojimai. Viešasis finansavimas gali būti skiriamas tik patvirtintoms ligoninės paslaugoms, atitinkančioms planavimo programos sąlygas. Kaip nurodyta sprendime pradėti procedūrą (188) ir patvirtinta tuo, kad nėra jokių trečiųjų šalių pastabų šiuo klausimu, nebuvo ir nėra jokios abejonės, jog pagrindinė LCH apibrėžta gydymo ligoninėje užduotis yra aiški. Taip pat aišku, kad IRIS ligoninės atitinka šiuos reikalavimus, nes jos turi visus būtinus patvirtinimus, o jų veikla patvirtinta pagal planavimo programos mechanizmą.

(165)

Be pagrindinės gydymo ligoninėje užduoties, paskirtos visoms valstybinėms ir privačioms Belgijos ligoninėms, 2009 m. spalio 28 d. Komisijos sprendime (žr. pirmesnį 4.1 skirsnį), 2012 m. lapkričio 7 d. Bendrojo Teismo sprendime dėl panaikinimo (žr. pirmesnį 4.2 skirsnį) ir 2014 m. spalio 1 d. Komisijos sprendime pradėti procedūrą (žr. pirmesnį 4.3 skirsnį) buvo pateikta nuoroda į tris papildomas (arba specifines) VESP, kurios iš esmės susijusios su 1) universalia galimybe naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, 2) prievole teikti gydymo paslaugas keliose vietose ir 3) papildomomis socialinėmis paslaugomis, priskirtomis būtent IRIS ligoninėms. Tačiau tai nereiškia, kad pagrindinė gydymo ligoninėje užduotis ir papildomos VESP būtinai turi būti vertinamos nepriklausomai vienos nuo kitų. Šiuo tikslu sprendimo pradėti procedūrą 23 konstatuojamojoje dalyje buvo minėta, kad Belgijos valdžios institucijos pabrėžė, jog pagrindinė gydymo ligoninėje užduotis yra platesnės VESP, t. y. prievolės teikti įstatyme CPAS nustatytą socialinę paramą, dalis arba papildo šią VESP.

(166)

Šiame kontekste Komisija mano, kad pagrindinės gydymo ligoninėje užduoties, pagal LCH paskirtos vykdyti visoms ligoninėms, ir trijų papildomų VESP prievolių, priskirtų (189) tik IRIS ligoninėms, susiejimas faktiškai yra „socialinės sveikatos priežiūros VESP“, kuri yra būdinga IRIS ligoninėms ir kurią teikia tik jos. Nagrinėdama visų IRIS ligoninėms priskirtų VESP prievolių faktines aplinkybes ir remdamasi savo atlikta visų šių prievolių pobūdžio ir charakteristikų analize, Komisija laikosi nuomonės, kad nagrinėti tris papildomas VESP, kurias įpareigojo teikti savivaldybės, atskirai nuo pagrindinės gydymo ligoninėje užduoties, priskirtos pagal LCH, nebūtų prasminga. Iš tiesų papildomos VESP prievolės, viena vertus, yra nustatytos ir grindžiamos pagrindine IRIS ligoninėms suteikta gydymo ligoninėje užduotimi pagal LCH, kita vertus, jos gerokai viršija šią pagrindinę prievolę, nes IRIS ligoninės yra įpareigotos 1) teikti platų sveikatos priežiūros paslaugų spektrą visiems pacientams, neatsižvelgdamos į jų mokumą (universali galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis) (žr. 170–190 konstatuojamąsias dalis), 2) teikti paslaugas keliose gydymo vietose (kad užtikrintų gydymą netoli namų) (žr. 191–204 konstatuojamąsias dalis) ir kartu 3) skirti ypatingą dėmesį socialiniams pacientų poreikiams (jiems teikti papildomas socialines paslaugas) (žr. 205–214 konstatuojamąsias dalis). Atsižvelgiant į pagal LCH suteiktą pagrindinę gydymo ligoninėje užduotį (žr. 164 konstatuojamąją dalį), trys papildomos prievolės negali būti laikomos nepriklausoma veikla, kaip aiškiai rodo tai, kad šios prievolės niekada negalėtų būti nustatytos be pagrindinės prievolės vykdyti pagrindinę gydymo ligoninėje užduotį pagal LCH. Galiausiai šį požiūrį tam tikra prasme taip pat patvirtina skundo pateikėjai, teigdami (žr. 71 konstatuojamąją dalį), kad papildomos socialinės paslaugos negali būti atskirtos nuo bendros sveikatos priežiūros paslaugos.

(167)

Atsižvelgdama į pirmesnėse konstatuojamosiose dalyse išdėstytą požiūrį (žr. 162–166 konstatuojamąsias dalis), Komisija pabrėžia tris tolesnius aspektus. Pirma, IRIS ligoninių teikiamų socialinės sveikatos priežiūros VESP sudaro ne mažiau ir ne daugiau nei pagrindinė joms priskirta gydymo ligoninėje užduotis (žr. 164 konstatuojamąją dalį) ir trys papildomos joms priskirtos VESP (žr. 170 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis). Antra, kaip bus įrodyta toliau, IRIS ligoninių ir privačių Briuselio ligoninių padėtis nėra panaši, pirmiausia dėl to, kad IRIS ligoninės yra vienintelės, kurioms taikomos trys papildomos VESP prievolės (žr. 170 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis), todėl tik jos vykdo pirmiau apibrėžtą socialinės sveikatos priežiūros VESP (žr. 166–167 konstatuojamąsias dalis). Trečia, IRIS ligoninėms taip pat taikomi apribojimai, kurie turi reikšmės socialinės sveikatos priežiūros VESP teikimui, t. y. jų valstybinės įstaigos statusas (žr. 42 konstatuojamąją dalį) ir būtinybė užtikrinti šios VESP teikimo tvarumą (žr. 91 ir 168 konstatuojamąsias dalis). Toliau pateiktoje 2 diagramoje iliustruojami šie du aspektai.

2 diagrama

Prievolės, įsipareigojimai ir viešojo finansavimo mechanizmai, taikomi valstybinėms IRIS ligoninėms, palyginti su privačiomis ligoninėmis

Privačios

ligoninės

IRIS valstybinės

ligoninės

Savivaldybių vykdomas deficito finansavimas (IRIS

ligoninių įstatų

46 straipsnis)

Prievolė teikti paslau- gas keliose vietose

Socialinių sveikatos priežiūros paslaugų VESP:

Tvarumas (valstybinių ligoninės paslaugų tęstinumas

Valstybinis statusas (dvikalbystė, pareigūnai ir pan.)

Universalių gydymo paslaugų prievolė

Federalinis finansavimas (LCH)

Pagrindinė gydymo ligoninėje užduotis (LCH)

Pagrindinė gydymo

ligoninėje užduotis (LCH)

Papildoma socialinė prievolė

(168)

Kadangi trys papildomos VESP prievolės apima daugiau nei būtiniausi visoms ligoninėms (Belgijos valstybinėms arba privačioms) taikomi reikalavimai, dėl jų atsiranda išlaidų, kurių visiškai nedengia arba dengia tik iš dalies BMF (žr. 2.5.1 skirsnį) ir socialinio draudimo sistema. Atsižvelgiant dar ir į didesnes išlaidas, atsirandančias dėl valstybinės įstaigos statuso (valstybės tarnautojai, dvikalbystė ir t. t., taip pat žr. 42 konstatuojamąją dalį), paaiškėja, kodėl IRIS ligoninės didžiąją dalį metų nuo 1996 m. iki 2014 m. deklaravo deficitą Iš viso IRIS ligoninių apyvartinių lėšų trūkumas 1996–2014 m. siekė maždaug 250 mln. EUR (žr. 234 konstatuojamąją dalį). Atitinkami CPAS ir Briuselio savivaldybės nori ir privalo (190) palaikyti savo IRIS ligoninių tvarumą, siekdami užtikrinti, kad būtų teikiamos socialinės sveikatos priežiūros paslaugų VESP ir būtų įvykdyta CPAS socialinės paramos teikimo prievolė (taip pat žr. 2.2 skirsnį). Dėl šios priežasties jie padengia visą deficitą. Tai suteikia galimybę kompensuoti likusias socialinės sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas (kurias sudaro pagrindinė gydymo ligoninėje užduotis ir trys papildomos VESP prievolės) (191) ir taip užtikrinti IRIS ligoninių tvarumą (žr. 91 konstatuojamąją dalį). Tokiu atveju deficito kompensacija, susijusi su įvairiomis VESP prievolėmis, niekuo nesiskiria. Šiame kontekste būtina patikrinti, ar galima apskritai atmesti bet kokios kompensacijos permokos galimybę (pvz., įvairioms VESP bendrai), kaip paaiškinta toliau (žr. 9–13 lenteles 7.3.5 punkte).

(169)

Kaip nurodyta 165–167 konstatuojamosiose dalyse, Komisija padarė išvadą, kad papildomos IRIS ligoninių prievolės ir pagrindinė gydymo ligoninėje užduotis turi būti vertinamos bendrai kaip faktiškai sudarančios socialinės sveikatos priežiūros VESP. Pagrindinė gydymo ligoninėje užduotis apibūdinta pirmiau (žr. 164 konstatuojamąją dalį), o tikslus kiekvienos papildomos VESP prievolės pobūdis bus apibrėžiamas toliau šiame skirsnyje. Be to, taip pat paaiškinta, kaip šios VESP prievolės yra tarpusavyje susijusios ir kaip jos prisideda prie socialinės sveikatos priežiūros VESP.

(170)

Pasak Belgijos valdžios institucijų, IRIS ligoninės privalo gydyti visus pacientus, net jei jie negali mokėti ir (arba) nėra apdrausti, bet kokiomis aplinkybėmis, įskaitant atvejus, kai šiems pacientams nėra būtina skubi medicininė parama. Skundo pateikėjai reiškia abejones dėl to, kad ši prievolė taikoma IRIS ligoninėms, ir tvirtina, jog Briuselio privačios ligoninės negali atsisakyti pacientų ir praktiškai gydo daug „socialiai pažeidžiamų“ pacientų. Norėdami patvirtinti savo teiginius, skundo pateikėjai pabrėžia, jog pagal LCH ta pati gydymo ligoninėje užduotis priskiriama visoms ligoninėms. Be to, kaip nurodyta 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo dėl panaikinimo 150 punkte, jie taip pat atkreipia dėmesį į bendrąjį nediskriminavimo principą, pagal kurį ligoninės negali pasirinkti pacientų pagal jų ideologinius, filosofinius, religinius įsitikinimus ar finansinę situaciją. Pasak jų, valstybinėms ir privačioms ligoninėms taikoma ta pati prievolė gydyti pacientus tiek skubios medicininės paramos, tiek sveikatos priežiūros „po suteiktos skubios paramos“ atvejais.

(171)

Visų pirma Komisija konstatuoja, kad LCH nėra pateikta jokių teiginių, kurie galėtų būti interpretuojami kaip įpareigojantys ligonines (valstybines ar privačias) gydyti pacientus bet kokiomis aplinkybėmis, neatsižvelgiant į jų mokumą. Tačiau Belgijos teisėje yra numatyta bendroji prievolė padėti asmeniui, kuriam kilo pavojus. Kaip pabrėžė Belgijos valdžios institucijos, pagal Belgijos baudžiamojo kodekso 422c straipsnį ši prievolė taikoma skubos atvejais, ypač medicininės skubos atvejais, kai kyla pavojus gyvybei. Ligoninės privalo suteikti paramą medicininės skubos atvejais, atsižvelgdamos į savo organizacinę struktūrą ir turimą kompetenciją. Šis reikalavimas – pareiga padėti asmenims, kuriems kilo pavojus – taikomas tiek valstybinėms, tiek privačioms ligoninėms, tiek bet kuriam piliečiui. Nėra jokios abejonės, kad valstybinės ir privačios Briuselio ligoninės privalo gydyti pacientus skubos atvejais, neatsižvelgdamos į jų mokumą. Be to, gydytojų etikos kodeksas jiems aiškiai suteikia galimybę atsisakyti pacientų, išskyrus skubos atvejus (192).

(172)

Skundo pateikėjai remiasi Briuselio pirmosios instancijos teismo sprendimu (193), norėdami įrodyti, kad nėra jokio skirtumo tarp valstybinių ir privačių ligoninių, nes tiek vienos, tiek kitos privalo gydyti „socialiai pažeidžiamus pacientus“, neatsižvelgdamos į tai, ar tai skubi situacija, ar gydymo „po suteiktos skubios paramos“ situacija. Šis sprendimas susijęs su labai specifiniu skubaus medicininio gydymo, kurį CPAS turi suteikti pagal CPAS įstatymo 57 straipsnio 2 dalį, atveju. Briuselio pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skubią medicinos paramą visada teikia ne pats CPAS, o specializuotos medicininės tarnybos, ir niekaip negalima pagrįsti jokio skirtumo šiuo klausimu tarp viešos ir privačios tarnybų. Tačiau Komisija teigia, kad prievolė teikti skubią medicininę paramą yra taikoma CPAS, o ne gydymą teikiančioms ligoninėms. Nagrinėjamuoju atveju dokumentų neturintis migrantas buvo skubiai priimtas į privačią Briuselio psichiatrijos ligoninę. Dėl blogos finansinės migranto situacijos ligoninė vėliau pareikalavo CPAS apmokėti skubią medicininę paramą. Briuselio teismas padarė išvadą, kad jei CPAS nesuteikia skubios medicininės paramos savo valdomoje ligoninėje, jis privalo padengti privačioje ligoninėje, į kurią skubiosios paramos skyrius nutarė atvežti pacientą dėl neatidėliotino situacijos pobūdžio, suteikto gydymo išlaidas. Šis teismo sprendimas aiškiai yra išskirtinė situacija, nukrypstanti nuo įprastų socialinės paramos principų, pagal kuriuos CPAS naudojasi savo paties (valstybinėms) ligoninėmis. Nagrinėjamuoju atveju šis nukrypimas buvo padarytas todėl, kad valstybinės ligoninės neteikia psichiatrinio gydymo paslaugų, kurios buvo būtinos šioje situacijoje. Be to, Briuselio teismas pabrėžė, kad „[j]ei parama yra dažniausiai teikiama nuo atitinkamo CPAS priklausomoje įstaigoje arba įstaigoje, su kuria jis yra sudaręs susitarimą, gali atsitikti taip, kad asmuo bus paguldytas į kitą ligoninę esant skubos atvejui, kilusiam dėl hospitalizuotino asmens situacijos“. Teismas taip pat pažymėjo, kad jei atitinkamas CPAS (šiuo atveju – Iklyje) būtų įsteigęs savo psichiatrijos ligoninę arba sudaręs su tokia ligoninę susitarimą, atitinkama privati ligoninė nebūtų privalėjusi teikti gydymo paslaugų dokumentų neturinčiam migrantui, tačiau būtų galėjusi paprašyti jį perkelti į šią ligoninę. Kadangi taip nebuvo, nebuvo jokios kitos išeities, CPAS buvo nurodyta privačiai ligoninei padengti išlaidas dėl šiam pacientui suteikto gydymo. Vadinasi, remiantis skundo pateikėjų cituojamu Briuselio teismo sprendimu, galima daryti išvadą, kad tam tikrais atvejais dėl skubos priežasčių privačios ligoninės taip pat gali teikti skubią medicininę paramą dokumentų neturintiems migrantams ir kad CPAS privalo apmokėti šių privačių ligoninių išlaidas, kai CPAS nebetaikoma prievolė teikti skubią medicininę paramą būtent šiuo konkrečiu atveju. Todėl tai, kad privačios Briuselio ligoninės gali teikti skubią medicininę paramą keletu atvejų (194), negali būti laikoma bendra prievole šioms ligoninėms gydyti visus pacientus, neatsižvelgiant į jų mokumą.

(173)

Galiausiai, vertinant nediskriminavimo principą (kurį mini skundo pateikėjai, žr. 170 konstatuojamąją dalį), akivaizdu, kad jokia Belgijos ligoninė neturi teisės diskriminuoti paciento dėl jo finansinės situacijos (vadinasi, tiesiog dėl to, kad jis yra turtingas arba neturtingas) ar dėl bet kokio kito asmeninio kriterijaus (pvz., etninės kilmės ar religijos). Tačiau nesant skubos situacijos nediskriminavimo principas negali reikšti, kad ligoninės privalo teikti nemokamą gydymą, jei jos gali aiškiai numatyti, jog pacientas negalės sumokėti. Jei sąlygos tenkinamos ne skubos situacijomis, ligoninės, atsisakydamos tokių pacientų, gali objektyviai pagrįsti šį skirtumą (195). Kaip nurodyta pirmiau (žr. 171 konstatuojamąją dalį), Belgijos gydytojų etikos kodeksas jiems aiškiai suteikia galimybę atsisakyti pacientų ne skubos situacijose. Be to, atliktas skolų išieškotojų tyrimas (196) rodo, kad gydytojai ir ligoninės kartais atsisako pacientų, praeityje turėjusių sunkumų apmokėti gydymą. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad savaime ligoninės neatsisako pacientų be jokio paaiškinimo – jos paprašo išankstinio mokėjimo, o tai gali atgrasyti lėšų neturinčius pacientus. Empiriniai duomenys taip pat leidžia manyti, kad privačios ligoninės kartais siunčia pacientus į CPAS ligonines (197). Todėl 2013 m. Belgijos Senate buvo pasiūlytas (tačiau nepriimtas) įstatymas, siekiant uždrausti atsisakyti teikti sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, turintiems finansinių sunkumų, ir reikalauti išankstinio mokėjimo (198). Vadinasi, nediskriminavimo principas negali būti laikomas įpareigojančiu visas (valstybines ir privačias) Belgijos ligonines gydyti pacientus bet kokiomis aplinkybėmis (t. y. ne skubos atvejais), net jei pacientai negali apmokėti gydymo.

(174)

Iš to, kas pasakyta pirmiau, Komisija daro išvadą, kad būtina atskirti skubos ir ne skubos situacijas. Skubos atveju valstybinėms ir privačioms ligoninėms taikoma ta pati bendroji prievolė (grindžiama Belgijos baudžiamuoju kodeksu) gydyti pacientus, kuriems būtina skubi medicininė parama. Tačiau nėra jokio teisinio pagrindo, įpareigojančio privačias ligonines ar nustatančio joms prievolę gydyti pacientus ir ne skubos situacijomis, neatsižvelgiant į šių pacientų mokumą. Iš tiesų nei LCH, nei Baudžiamajame kodekse nėra numatyta tokia prievolė ir negali būti laikoma, kad ji atsiranda dėl nediskriminavimo principo. Galiausiai prievolė teikti skubią medicininę paramą dokumentų neturintiems migrantams taikoma CPAS, o ne šias priežiūros paslaugas teikiančioms ligoninėms.

(175)

Tačiau, priešingai nei privačios ligoninės, valstybinės IRIS ligoninės privalo (199) gydyti visus pacientus bet kokiomis aplinkybėmis, įskaitant ne skubos situacijas, neatsižvelgdamos į pacientų mokumą ir (arba) draustumą ir remdamosi konkrečiomis nuostatomis, taikomomis tik IRIS ligoninėms, t. y. savo įstatais ir IRIS strateginiais planais, kaip nurodyta toliau. Kaip minėta pirmiau (žr. 24 konstatuojamąją dalį), IRIS ligonines įsteigė CPAS, kad šios galėtų vykdyti joms priskirtas užduotis teikti socialinę paramą asmenims, kuriems jos reikia. CPAS privalo suteikti tokią paramą (įskaitant medicininės priežiūros ir socialines bei medicinines paslaugas) bet kokiam asmeniui ir šeimai, kuriems to reikia (200). CPAS savo paslaugas teikia nemokamai. Jie buvo įsteigti būtent tam, kad padėtų nepasiturintiems asmenims. Šiame kontekste IRIS ligoninių įstatų 5 straipsnyje nurodyti tokie dalykai:

(176)

Be to, priimtame IRIS 1996–2001 m. strateginiame plane nurodyta:

„Kad IRIS tinklo valstybinė ligoninė bet kuriuo metu galėtų įvykdyti jai priskirtą socialinę užduotį, ji turi teikti tokį paslaugų rinkinį, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrinta optimali sveikatos priežiūros kokybė visuotinai (visiems asmenims) priimtinomis finansinėmis sąlygomis ir kad tomis paslaugomis galėtų naudotis bet kuris pacientas, neatsižvelgiant į jo pajamas, draustumą, kilmę ir ideologinius įsitikinimus.“  (202)

(177)

Šioje pačioje įžangoje papildyta:

„IRIS plano pirmasis tikslas yra Briuselyje išlaikyti valstybinių ligoninių tinklą, kuris būtų tvirtas ir prieinamas kiekvienam, neatsižvelgiant į jo pajamas, draustumą, kilmę, ideologinius ir filosofinius įsitikinimus.“  (203)

(178)

Kitame šio plano skirsnyje pažymima, kad IRIS paciento chartija užtikrina

„ galimybę visiems pacientams apsidrausti, neskirstant jų pagal kilmę, pajamas, filosofinius ir ideologinius įsitikinimus“. (204)

(179)

Be to, 1996–2001 m. IRIS strateginiame plane yra 2.5.4 poskirsnis pavadinimu „Pasirūpinimas bet kokiu asmeniu, patekusiu į kurią nors IRIS tinklo ligoninę, ir jo gydymas“, kuriame pateikti šie reikalavimai:

„Valstybinių ligoninių (t. y. IRIS ligoninių) pagrindinis tikslas yra teikti socialinės medicinos paslaugas; dėl šio tikslo jos privalo atitikti socialinėms užduotims keliamus reikalavimus, net jei ši funkcija nėra įtraukta į ligoninių sektoriaus teisines ir reglamentuojamojo pobūdžio priemones.

Valstybinės ligoninės privalo priimti visus pacientus ir suteikti jiems gydymą, neatsižvelgdamos į jų kilmę, sąlygas, kultūrą, įsitikinimus ir ligas, kuriomis jie serga. Tai reiškia, kad kadangi mūsų ligoninės yra valstybinės, jos turi atitikti universalumo, lygybės, tęstinumo ir pokyčių principus.

(180)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, aiškiai matyti, jog į pacientų mokumą ir draustumą nėra atsižvelgiama juos priimant į IRIS ligonines, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų užtikrinamos visiems, taip pat ne skubos situacijomis. Keli 1996–2001 m. IRIS strateginio plano elementai taip pat įrodo, kad IRIS vykdomos stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugos pasižymi ir socialiniu pobūdžiu (pvz., „kad būtų galima ir toliau teikti medicinines paslaugas nesilaikant jokių prekybinės logikos dėsnių“ (206)) ir turi aiškų siekį teikti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas visiems Briuselio gyventojų sluoksniams, ypač labiausiai skurstantiems (207).

(181)

2002–2014 m. laikotarpio IRIS strateginiame plane yra perimti keli esminiai principai (galimybė naudotis paslaugomis visiems pacientams, šios galimybės padidinimas vargingiausiems asmenims), pirmiausia cituojant IRIS ligoninių įstatų (208) 5 straipsnį (žr. 175 konstatuojamąją dalį) ir pirmą 1996–2001 m. IRIS strateginio plano (209) tikslą (žr. 177 konstatuojamąją dalį), taip pat pateikiant nuorodą į IRIS paciento chartiją (210) (žr. 178 konstatuojamąją dalį), ir pateikta tokia informacija:

„Viešosios paslaugos apibrėžiamos trimis pagrindiniais principais: universalumu, lygybe ir tęstinumu. Remiantis šiais trimis principais ir tuo, kad IRIS tinklo ligoninės yra valstybinės, jos:

(182)

Remdamasi pirmiau išdėstytais dalykais, Komisija daro išvadą, kad IRIS ligoninės privalo gydyti visus pacientus bet kokiomis aplinkybėmis (tiek skubos, tiek ne skubos atvejais), net jei jie negali ar tikriausiai negalės apmokėti gydymo ir (arba) nėra apdrausti. Ši prievolė numatyta ir nustatyta toliau cituojamuose IRIS ligoninių įstatuose ir IRIS strateginiuose planuose, kurie IRIS ligoninėms yra privalomi ir kurie grindžiami prievole teikti socialinę paramą, nurodytą CPAS įstatyme (prievolę šiais įstatais ir strateginiais planais IRIS ligoninėms yra nustatę CPAS).

(183)

Komisija taip pat pažymi, kad pirmiau nurodytą išvadą, t. y. tai, kad IRIS ligoninės privalo gydyti visus pacientus bet kokiomis aplinkybėmis (t. y. tiek skubos, tiek ne skubos situacijomis), neatsižvelgdamos į pacientų mokumą, o privačios ligoninės privalo gydyti visus pacientus tik skubos atvejais (t. y. kai sveikatos priežiūra yra būtina nedelsiant, kai kyla pavojus gyvybei), taip pat patvirtina įvairūs IRIS ligoninėse ir Briuselio sostinės regiono privačiose ligoninėse gydomų pacientų profiliai, taip pat atitinkami šių ligoninių tarifai.

(184)

Svarbu visų pirma pažymėti, kad 2002–2014 m. strateginiame plane taip pat minimos mažesnės pajamos (212) ir didesnės išlaidos (213), susijusios su pacientų, kurių socialinė ir ekonominė situacija nestabili ir kurie sudaro didelę IRIS ligoninių pacientų dalį, gydymu. Šiame kontekste svarbu pabrėžti, jog IRIS ligoninės su savo gydytojais susitarė, kad priemokų (daugiau informacijos žr. 46 konstatuojamosios dalies c punkte) negali būti reikalaujama nei iš CPAS pacientų, nei mažas pajamas gaunančių pacientų (t. y. tų, kurie gauna didesnes išmokas iš INAMI). Be to, individualiose palatose (t. y. vienintelėse palatose, kuriose gydantis gali būti skiriamos priemokos) gydomų pacientų procentinė dalis yra gerokai mažesnė nei vidurkis Briuselio sostinės regione (214). Vienos iš savidraudos įmonių turimi ir pateikti skaičiai (215) taip pat rodo, kad kai tais atvejais, kai IRIS ligoninės nurodo sumokėti priemoką, jos dydis yra gerokai mažesnis nei regiono vidurkis (t. y. mažesnis 25–67 %). Galima palyginti: nagrinėjamu laikotarpiu kai kurios privačios Briuselio ligoninės išrašė pacientams 180 % didesnes sąskaitas, palyginti su socialinio draudimo sistemos nustatytomis kainomis.

(185)

Universalių sveikatos priežiūros paslaugų prievolė buvo priskirta IRIS ligoninėms siekiant užtikrinti, kad pacientai, kurie negali sumokėti, neturi privataus sveikatos draudimo ir negali susigrąžinti gydymo išlaidų (net jų dalies) iš socialinio draudimo sistemos, gautų jiems reikalingą medicininę priežiūrą. Didelė dalis šių pacientų yra dokumentų neturintys migrantai. Jie neturi Belgijos socialinio draudimo ir dažniausiai negali sumokėti už gydymą. 85 % atvejų Briuselio sostinės regione šie migrantai skubią medicininę paramą gauna IRIS ligoninėse (žr. 172 konstatuojamąją dalį), nors šios ligoninės naudoja tik 35 % šiame regione esančių ligoninės lovų. Kitas reikšmingas veiksnys yra Federalinės viešosios visuomenės sveikatos tarnybos klasifikatorius (216), kuriame Belgijos ligoninės klasifikuojamos pagal socialinį ir ekonominį jų pacientų profilį (žr. 1 lentelę 40 konstatuojamojoje dalyje). Ši klasifikacija atspindi, be kita ko, negalinčių mokėti pacientų, kurie negali naudotis socialiniu draudimu ir kurių gydymo išlaidas gali grąžinti CPAS (217), proporciją (taip pat žr. 187–188 konstatuojamąsias dalis) (218). 2007–2013 m. laikotarpiu visoje Belgijoje tris pirmąsias vietas pagal šį klasifikatorių užėmė IRIS ligoninės (Institut Bordet ir HUDERF dėl jų specializuoto pobūdžio yra išimtys). Kita vertus, tuo pačiu laikotarpiu privačios Briuselio ligoninės neužėmė nė vienos iš pirmųjų 20 vietų. Tai reiškia, kad vidutinis jų pacientų socialinis ir ekonominis profilis yra gerokai aukštesnis nei IRIS ligoninių pacientų. Net jei šią klasifikaciją sudarantys kriterijai nėra susiję tik su pacientais, kurie negali sumokėti arba nėra apdrausti, klasifikacija taip pat prieštarauja skundo pateikėjų tvirtinimui, kad privačios Briuselio ligoninės privalo gydyti visus pacientus bet kokiomis aplinkybėmis, ir patvirtina, jog tokia prievolė taikoma tik IRIS ligoninėms. Iš tiesų, jei tokia prievolė būtų taikoma privačioms Briuselio ligoninėms, būtų galima tikėtis, kad jos užimtų aukštesnę vietą šioje klasifikacijoje.

1 lentelė

Federalinės viešosios visuomenės sveikatos tarnybos atliktas ligoninių klasifikavimas pagal pacientų socialinį ir ekonominį profilį (*= IRIS ligoninės, += privačios Briuselio ligoninės)

(186)

Naudinga paminėti skundo pateikėjų nuorodos į 2004 m. vasario mėn. Mutualités Chrétiennes publikaciją (žr. 72 konstatuojamąją dalį), kurioje nagrinėjama 2001 m. situacija ir kuri įrodytų, jog privačios ligoninės gydo daugiau nei 60 % „socialiai pažeidžiamų pacientų“ Briuselio sostinės regione, kontekstą. Terminas „socialiai pažeidžiami pacientai“ gali sukelti įspūdį, kad pacientai negali apmokėti gydymo ir kad jiems visiems gali būti suteikta teisė naudotis universaliomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Tačiau taip nėra dėl šių priežasčių:

Dėl visų šių priežasčių Komisija mano, jog Mutualités Chrétiennes publikacija, kurioje pateikta 2001 m. statistika, negali įrodyti, kad IRIS ligoninės neturi universalių sveikatos priežiūros paslaugų prievolės arba kad privačios Briuselio ligoninės tokią prievolę turi.

(187)

Nustačius IRIS ligoninėms tenkančią universalių sveikatos priežiūros paslaugų prievolę užtikrinama, kad pacientams, susidūrusiems su labai dideliais finansiniais sunkumais, politiniams pabėgėliams, nelegaliems imigrantams ir t. t., būtų suteiktas gydymas bet kokiomis aplinkybėmis. Jeigu šie pacientai negali apmokėti savo gydymo ir neturi jokio draudimo (t. y. nei socialinio draudimo, nei privataus sveikatos draudimo), CPAS padengs šių pacientų išlaidas tik jei bus laikomasi tam tikrų sąlygų. Siekdami nustatyti tokio grąžinimo taisykles, Briuselio sostinės regiono IRIS ligoninės ir 17 iš 19 CPAS sudarė daugiašalius susitarimus, vadinamuosius susitarimus dėl laikinojo apgyvendinimo įstaigų. Ne skubios paramos atvejais CPAS nusiunčia atitinkamus asmenis į IRIS ligonines ir raštu („prašymu“) įsipareigoja padengti visas gydymo išlaidas. Šį prašymą pateikusių pacientų gydymo sąskaitą IRIS ligoninės išsiunčia tiesiogiai CPAS. Skubios paramos atvejais, žinoma, šios procedūros laikytis negalima. Tokiu atveju CPAS išlaidas apmoka i) gavęs medicininę pažymą, kuria patvirtinama skubaus priėmimo arba neatidėliotino asmens gydymo būtinybė, ir ii) jei asmens finansinė padėtis yra bloga, kaip patvirtina CPAS, naudodamasis ligoninės surinkta informacija, skirta socialiniam tyrimui atlikti. Reikalaujamos informacijos rinkimas yra svarbi užduotis, tenkanti IRIS ligoninių socialinių paslaugų skyriams (taip pat žr. 210–211 konstatuojamąsias dalis) (222).

(188)

Jei tik laikomasi pirmiau nurodytų sąlygų (t. y. pateikiamas prašymas siekiant gauti ne skubų gydymą, medicininis sertifikatas ir socialinio tyrimo duomenys, jei buvo suteiktas skubus gydymas), CPAS grąžina IRIS ligoninėms su pacientų, kurie negali apmokėti savo gydymo ir kurie neturi draudimo, gydymu susijusias išlaidas. Tačiau tai nesumažina visų IRIS ligoninių išlaidų, atsirandančių dėl prievolės teikti universalias sveikatos priežiūros paslaugas. Iš tiesų tam, kad CPAS suteiktų kompensaciją, IRIS ligoninės privalo rinkti informaciją socialiniam tyrimui (2012 m. tai buvo padaryta 25 749 atvejų). Tai, pvz., yra viena iš priežasčių, kodėl IRIS ligoninės samdo dvigubai daugiau socialinių darbuotojų nei universitetinės ligoninės (žr. 213 konstatuojamąją dalį). Tačiau CPAS nekompensuoja IRIS ligoninėms išlaidų, susijusių su informacijos socialiniams tyrimams rinkimu (223). Be to, CPAS taiko ilgesnius mokėjimo terminus (kartais ilgesnius nei vieni metai) nei savidraudos įmonės ir draudimo bendrovės (sumokančios per vieną–du mėnesius po sąskaitos gavimo). Todėl IRIS ligoninės privalo iš anksto finansuoti šias išlaidas ilgesniu laikotarpiu nei „paprastų“ pacientų atveju. 2010 m. gruodžio 31 d. Briuselio CPAS IRIS ligoninėms buvo skolingas apie 35 mln. EUR (iš kurių maždaug 71 % buvo susiję su 2010 m. sąskaitomis, 12 % – su 2009 m. sąskaitomis ir apie 13 % – su ankstesnių metų sąskaitomis). Taikydamos metinę nominalią 2 % palūkanų normą, IRIS ligoninės apskaičiavo, kad išlaidos, susijusios su ilgesniais apmokėjimo terminais, iki šios dienos siekė apie 700 000 EUR (224). Galiausiai CPAS gali kompensuoti ne už visus asmenis, kuriems gali būti sunku apmokėti sąskaitas (225). Kadangi IRIS ligoninėms priskirta universalių sveikatos priežiūros paslaugų prievolė, jos vis dėlto privalo gydyti pacientus, kuriems CPAS neįsipareigojo padengti išlaidų. Esant tokiai situacijai IRIS ligoninės išsiunčia sąskaitas pacientams, kurie tam tikrais atvejais jų negalės apmokėti. Todėl IRIS ligoninės privalo reaguoti į tam tikrus kredito nuostolius, kurie yra gerokai didesni nei kitų valstybinių ir privačių Belgijos ligoninių (226). IRIS ligoninės apskaičiavo, kad 2010 m. jų nurašytų skolų dydis viršijo Belgijos valstybinių ligoninių vidurkį maždaug […] mln. EUR.

(189)

Galiausiai šiame kontekste svarbu nurodyti BMF B8 skirsnyje numatyto finansavimo, skiriamo ligoninėms, kurių pacientų socialinis ir ekonominis profilis yra žemas, kontekstą. Šis ribotas federalinis finansavimas skirtas daliai išlaidų, susijusių su „socialiai pažeidžiamais asmenimis“ (pvz., dėl to, kad vidutiniškai šie pacientai ligoninėse lieka ilgiau nei kiti), kompensuoti, bet jis nėra kompensacija už universalių sveikatos priežiūros paslaugų prievolę. Finansavimas pagal B8 skirsnį nekompensuoja ligoninių realiai gydant socialinius pacientus patiriamų išlaidų (pvz., neapmokėtų socialinių pacientų sąskaitų, būtinybės turėti papildomų socialinių darbuotojų). Kita vertus, fiksuotas biudžetas (apie 25 mln. EUR per metus visoje Belgijoje) skiriamas remiantis ligoninių klasifikacija, kuri sudaroma atsižvelgiant į socialinį ir ekonominį jų pacientų profilį (žr. 185 konstatuojamąją dalį). Kadangi tris pirmąsias šios klasifikacijos vietas užima IRIS ligoninės, jos taip pat gauna didesnę finansavimo dalį dėl B8 skirsnio nei žemesnes vietas užimančios ligoninės (tokios kaip privačios Briuselio ligoninės). Priežastis, dėl kurios tiek valstybinės, tiek privačios ligoninės iš esmės turi teisę į šį finansavimą, yra ta, kad net jei nebūtų universalios sveikatos priežiūros paslaugų prievolės – tokios, kokia yra priskirta IRIS ligoninėms, ligoninės gali laisvai pasirinkti gydyti socialiai pažeidžiamus pacientus. Jos gali padaryti šį pasirinkimą, nes kai kurie socialiai pažeidžiami pacientai gali mokėti arba yra apdrausti. Iš tiesų socialiniams pacientams, kuriems gydymą apmoka socialinis draudimas, taikomi tarifai dažnai būna mažesni, o INAMI apmoka didesnę išlaidų dalį, todėl finansinė rizika ligoninėms sumažėja. Taip pat paaiškėjo, kad ne visi Belgijos CPAS nusprendė įsteigti savo pačių ligonines. Todėl siekdami įvykdyti savo socialinės paramos prievolę CPAS gali pasitelkti privačias ligonines. Tokiomis situacijomis būtų logiška, kad privati ligoninė gydytų tam tikrą skaičių socialiai pažeidžiamų pacientų ir taip pat galėtų gauti finansavimą pagal BMF numatytą B8 skirsnį. Tačiau Briuselio sostinės regione CPAS gali pasikliauti valstybinėms IRIS ligoninėmis. Tai paaiškina, kodėl 185 konstatuojamojoje dalyje nustatyta klasifikacija rodo, kad vidutinis privačių Briuselio ligoninių socialinis ir ekonominis profilis yra kur kas geresnis nei IRIS ligoninių pacientų. Dėl visų šių priežasčių negali būti laikoma, kad finansavimas pagal BMF B8 skirsnį reiškia universalių sveikatos priežiūros paslaugų prievolę visoms Belgijos ligoninėms.

(190)

Remdamasi pirmiau išdėstytais dalykais, Komisija daro išvadą, kad universalių sveikatos priežiūros paslaugų prievolė taikoma tik IRIS ligoninėms, ši prievolė yra priskirta aiškiai nustatytame įgaliojime ir apibrėžta IRIS ligoninių įstatuose bei IRIS strateginiuose planuose pagal CPAS įstatymo reikalavimus (žr. 29–30 konstatuojamąsias dalis). Ji taip pat nurodyta ligoninių klasifikacijoje, parengtoje pagal ligoninių pacientų socialinį ir ekonominį profilį (žr. 185 konstatuojamąją dalį). Taikant šią prievolę užtikrinama, kad nepasiturintys Briuselio sostinės regiono asmenys gautų tinkamą medicininį gydymą, net jei jie negali už jį sumokėti ir net jei situacija nėra skubi. Vadinasi, IRIS ligoninės teikia socialinės sveikatos paslaugas, atitinkančias vietos gyventojų poreikius. Kaip paaiškinta pirmesnėje konstatuojamojoje dalyje, tik dalis su šia prievole susijusių išlaidų yra padengiamos tiesiogiai (pvz., CPAS grąžinant gydymo išlaidas). Likusios išlaidos padengiamos kompensuojant deficitą, kuris yra nagrinėjamas šiame sprendime.

(191)

Belgijos valdžios institucijos mano, kad IRIS ligoninės taip pat turi specifinę užduotį siūlyti visas pagrindines stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugas keliose Briuselio sostinės regiono vietose (prievolė „teikti paslaugas keliose vietose“). Vis dėlto, pasak skundo pateikėjų, nėra visiškai aišku nei ką tiksliai prievolė teikti visas pagrindines stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugas keliose vietose reiškia, nei kokiu mastu dėl šios prievolės IRIS ligoninės patiria papildomų išlaidų. Tačiau skundo pateikėjai neteigia, kad privačios Briuselio ligoninės turi tokią prievolę.

(192)

Komisija konstatuoja, kad ligoninėms (valstybinėms ar privačioms) LCH nėra nustatytas reikalavimas vykdyti veiklą keliose vietose. Kita vertus, ligoninių planavimo programos mechanizme yra nustatytas didžiausias ligoninių lovų, kurias gali būti leidžiama naudoti kiekviename Belgijos regione, skaičius. Briuselio sostinės regionui (bendrosios praktikos) ligoninių skaičius apribotas iki maždaug 7 260 ir kiekviena Briuselio ligoninė turi teisę leisti naudotis tam tikru skaičiumi lovų, neviršijančiu šios ribos. Iš principo, jei ligoninės vietų skaičius buvo patvirtintas pagal planavimo programos sistemą, ligoninė gali laisvai pertvarkyti šias lovas toje pačioje vietoje arba jas paskirstyti keliose konkretaus regiono vietose taip, kaip pageidauja. Be to, ji gali nuspręsti sudubliuoti kai kurias tarnybas arba siūlyti tik tam tikrų tipų sveikatos priežiūros paslaugas, kurios kiekvienoje iš šių vietų būtų skirtingos. Šiame kontekste kai kurios privačios Briuselio ligoninės laisvai pasirinko veikti įvairiose vietose. Kitos veikia tik vienoje vietoje (227). Tačiau privačios ligoninės gali bet kuriuo metu pertvarkyti savo lovų ir tarnybų išdėstymą vienoje veiklos vykdymo vietoje (228). Taip pat svarbu pažymėti, jog laikydamosi planavimo programos mechanizme nustatytų ribinių verčių (229), privačios ligoninės gali laisvai nuspręsti, kokias sveikatos priežiūros paslaugas jos ketina siūlyti, todėl tai joms suteikia galimybę specializuotis teikiant pelningesnes sveikatos priežiūros paslaugas (230).

(193)

IRIS ligoninių atžvilgiu savivaldybės ir CPAS teikia pirmenybę vietinei sveikatos priežiūros paslaugų pasiūlai, o ne ligoninių lovų skaičiui. Jie aiškiai pasirinko siūlyti visas pagrindines sveikatos priežiūros paslaugas visose vietose, o tai dėl poreikio dubliuoti infrastruktūras, įrangą ir veiklą sukelia išlaidų padidėjimą. Būtent šiuo pagrindu 1995 m. restruktūrizuojant Briuselio ligonines CPAS ir savivaldybės, atsižvelgdamos į gyventojų poreikius, aiškiai nusprendė išlaikyti vietines ligoninės paslaugas keliose esamose vietose, kuriose siūlomos visos sveikatos priežiūros paslaugos. Jie apskaičiavo, kad vietinis medicininis ir socialinis poreikis, dėl kurio buvo įsteigtos valstybinės ligoninės, išliko. Šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad dauguma IRIS ligoninių vietų yra vargingiausiose Briuselio sostinės regiono savivaldybėse (taip pat žr. 202 konstatuojamąją dalį). Vadinasi, valstybės institucijos savo noru atsisakė padidinti efektyvumą (t. y. nusprendė nesiekti grynai finansinio intereso) ir nutarė išlaikyti visas vietas, kuriose įsteigtos ligoninės, nors žinojo, jog federalinės ligoninių finansavimo priemonės nedengs visų jų išlaidų (atsirandančių, pvz., dėl infrastruktūrų dubliavimo ir eksploatavimo išlaidų, taip pat žr. 203 konstatuojamąją dalį). Šis pasirinkimas patvirtintas IRIS strateginiuose planuose ir dėl jo IRIS ligoninės turi išlaikyti visas vietas, kuriose įsteigtos ligoninės, kad pacientai galėtų gauti visas pagrindines sveikatos priežiūros paslaugas kuo arčiau namų.

(194)

IRIS 1996–2001 m. strateginio plano skirsnyje „Struktūrinės ašys“ kalbama būtent apie tai:

„ Decentralizuotos gydymo stacionare veiklos ir plačios ambulatorinio gydymo aprėpties išlaikymas. Veikla bus tęsiama devyniose vietose. “  (231), (232)

[…]

„ Pagrindinės veiklos išlaikymas įvairiose vietose. Pacientai, ypač vyresnio amžiaus, galės ir toliau gauti stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugas priimtinu atstumu nuo namų. “  (233)

(195)

1996–2001 m. strateginiame plane taip pat pabrėžiama, kad IRIS ligoninės daugiausia gydo kuo arčiau gyvenančius pacientus, todėl jos laikomos „netoli namų esančiomis ligoninėmis“ (234). Be to, IRIS ligoninės nori „padidinti [savo] paslaugų atitiktį Briuselio gyventojų poreikiams […] ir didinti galimybes [jomis] naudotis visiems gyventojų sluoksniams, ypač labiausiai skurstantiems“ (235).

(196)

2002–2014 m. strateginiame plane papildoma:

„IRIS taiko į pacientus orientuoto organizavimo principą, kuriuo reguliuojamas viešasis institucijų, bendradarbiaujančių tarpusavyje, kad užtikrintų netoli namų esančių ir specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų pasiūlą, tinklas.“  (236)

(197)

Šiame strateginiame plane pateikti tokie teiginiai apie gydymą greta namų:

„Atsižvelgiant į IRIS vietų geografinį pasiskirstymą, jų poveikį visos visuomenės, kurios dalis yra socialiai pažeidžiama, aprėpčiai, pirmas nustatomas tikslas yra kiekvienoje įstaigoje užtikrinti kokybiškas, efektyvias ir prieinamas medicinines paslaugas netoli namų.

IRIS ligoninių (išskyrus Institut Bordet ir Hôpital des Enfants [HUDERF] (237), kurios yra etaloninės vienos specializacijos ligoninės) pagrindinis tikslas yra siūlyti medicinines paslaugas netoli namų, siekiant patenkinti vietinius gretimose savivaldybėse gyvenančių pacientų poreikius. “  (238)

(198)

2002–2014 m. strateginiame plane taip pat patikslinta, kad, neskaitant netoli namų teikiamų medicininių pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų, IRIS ligoninės siūlo specializuotos sveikatos priežiūros paslaugas (kitaip tariant, platesnį ar labiau išplėtotą sveikatos priežiūros paslaugų spektrą (239)). Tačiau šios sveikatos priežiūros paslaugos nėra siūlomos visose vietose (nors paprastai teikiamos keliose iš jų) ir planuojamos IRIS tinklo lygmeniu (240). Tikslas visada yra užtikrinti Briuselio gyventojams universalią galimybę naudotis optimaliomis sveikatos priežiūros paslaugomis (kurios teikiamos netoli namų arba kaip specializuotos sveikatos priežiūros paslaugos) (241). Šiame strateginiame plane taip pat pateiktos išsamios lentelės, kuriose patikslintas kiekvienoje vietoje, kurioje įsteigtos IRIS ligoninės, siūlomų pagrindinių ir specializuotų sveikatos priežiūros paslaugų tipas. Pagrindinės sveikatos priežiūros veikla apibūdinama kaip „1 lygio – netoli namų teikiamos paslaugos“, o specializuotos sveikatos priežiūros veikla apibūdinama kaip „2 lygio – specializuotos paslaugos“ ir „3 lygio – etaloninio lygio paslaugos“ (242). Vadinasi, IRIS ligoninės labai aiškiai žino, kokių tipų priežiūrą jos privalo teikti kiekvienoje vietoje.

(199)

Norint užtikrinti, kad kiekviena IRIS ligoninė visiškai suvoktų vietos gyventojų medicininių ir socialinių paslaugų poreikius ir būtų atitinkamai valdoma, IRIS ligoninių įsteigimas buvo aiškiai susietas su valstybinių ligoninių tarnybų „vietinės bazės“ išlaikymu. Tai įrodo restruktūrizavimo susitarimas, patvirtintas 1994 m. gegužės 19 d. bendradarbiavimo susitarimu (243), ir IRIS ligoninių valdymo organų sudėtis (244). Kalbant konkrečiau, remiantis įstatų 11 straipsniu, IRIS ligoninių asociacijos generalinės asamblėjos daugumą narių renka savivaldybės taryba ir socialinių paslaugų taryba (organizuojama savivaldybės lygmeniu), o meras ir CPAS pirmininkas skiriami nariais ex officio. Be to, 10 iš 14 direktorių valdybos narių skiria valstybės institucijų delegacijos generalinėje asamblėjoje nariai (kaip reikalaujama įstatų 27 straipsnyje).

(200)

Siekis valdyti IRIS ligonines atsižvelgiant į medicininius ir socialinius vietos gyventojų poreikius buvo patvirtintas 1996 m. lapkričio 20 d. IRIS tinklo direktorių valdybos susirinkime, kuriame buvo priimtas 1996–2001 m. strateginio plano pakeitimas, kuriame šiuo klausimu yra aiškiai nurodyta:

„Visi šie apribojimai, dėl kurių būtinas restruktūrizavimas, turi būti daromi atsižvelgiant į platesnį mūsų strateginių tikslų kontekstą. Šie tikslai gali būti reziumuojami taip:

(201)

Šiame pakeitime priduriama:

„Šiame kontekste restruktūrizavimu turi būti užtikrinama:

(202)

Komisija taip pat nagrinėja skundo pateikėjų argumentą Bendrojo Teismo nagrinėjamos bylos kontekste (žr. 4.2 skirsnį), pagal kurį netoli namų teikiamos sveikatos priežiūros paslaugų poreikiai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į didelį valstybinių ir privačių ligoninių skaičių Briuselio sostinės regione. Kaip paaiškinta pirmiau, ligoninių planavimo programų mechanizme nustatytas didžiausias bendrosios praktikos ligoninių lovų skaičius Briuselio sostinės regione yra 7 260 siekiant išvengti perteklinės medicininių paslaugų pasiūlos. Šis naudojamų lovų skaičius yra bendras visoms valstybinėms ir privačioms ligoninėms, siekiant patenkinti Briuselio sostinės regiono stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugų poreikius. Tačiau planavimo programų mechanizme atsižvelgiama tik į gydymo poreikius regioniniu mastu, o ne į socialinius konkrečios gyventojų grupės poreikis ar socialinę situaciją, būdingą tam tikrai geografinei zonai. Šie socialiniai poreikiai vertinami vykdant CPAS socialinės paramos politiką (kitaip tariant, savivaldybių lygmeniu). IRIS ligoninių pirmtakės buvo įsteigtos siekiant patenkinti socialinius poreikius ir po restruktūrizavimo įvairios IRIS ligoninių vietos buvo išlaikytos, nes jos ir toliau tenkino tikrą socialinį poreikį (žr. 82–84 ir 91 konstatuojamąsias dalis). Iš tiesų būtent todėl, kad IRIS ligoninės teikia socialinės sveikatos priežiūros VESP, taip pat egzistuoja ir būtinybė bei prievolė steigti įstaigas įvairiose vietose. Labiausiai skurstantiems Briuselio sostinės regiono gyventojams svarbu ne tik nusigauti iki artimiausios nuo namų ligoninės, bet ir garantuotai gauti sveikatos priežiūros paslaugas, net jei jie už jas negali sumokėti, taip pat prašyti socialinių tarnybų paramos. Įpareigodami IRIS ligonines išlaikyti įvairias vietas, kuriose jos įsteigtos, Briuselio sostinės regionas ir CPAS siekia užtikrinti, kad socialinės sveikatos priežiūros paslaugos būtų teikiamos kuo arčiau tos vietos, kurioje yra poreikis. Šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad dešimt iš vienuolikos IRIS ligoninių vietų yra savivaldybėse, kurių vidutinės pajamos neviršija Briuselio sostinės regiono vidurkio (246). Kita vertus, penkios iš privačių ligoninių vietų yra savivaldybėse, kurių vidutinės pajamos viršija šį vidurkį (247). Kaip parodyta toliau pateiktame žemėlapyje (248) (žr. 3 diagramą), neatrodo, kad Briuselio sostinės regione valstybinių ligoninių teritorijos (apskritimai su punktyrine linija) reikšmingai persidengtų su bendrosios praktikos ir universitetinėmis privačioms ligoninėmis (apskritimai su ištisine linija). Tai leidžia manyti, jog vien to, kad daug ligoninių veikia Briuselio sostinės regione, neužtenka, kad būtų užtikrinta galimybė naudotis stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugomis visiems gyventojams. Be to, kaip nurodyta pirmiau, IRIS ligoninės yra vienintelės Briuselio sostinės regiono ligoninės, teikiančios socialinės sveikatos priežiūros VESP, vadinasi, privačios ligoninės negali būti laikomos lygiavertėmis, patenkinančiomis vietos gyventojų socialinius poreikius. Atsižvelgdama į pirmiau pateiktus svarstymus, Komisija daro išvadą, kad tai, jog Briuselio sostinės regione yra kelios privačios ligoninės, nėra priežastis abejoti, ar IRIS ligoninėms, o ne privačioms Briuselio ligoninėms priskirta prievolė teikti paslaugas keliose vietose yra tikroji viešosios paslaugos prievolė (VESP), ypač atsižvelgiant į socialinės sveikatos priežiūros VESP.

3 diagrama

Ligoninių vietų žemėlapiai Briuselio sostinės regione

Hôpitaux généraux

Hôpitaux à caractère universitaire

Hôpitaux universitaires

Hôpitaux gériatriques et spécialisés

Hôpitaux spécialisés

Hôpitaux psihiatriques

Implantations hospitalières

(203)

Prievolė teikti paslaugas keliose vietose taip pat gali būti laikoma našta IRIS ligoninėms, nes dėl jos joms būtina dubliuoti kai kurias infrastruktūras, todėl atsiranda didesnių eksploatavimo sąnaudų. Šios sąnaudos daugiausia susijusios su būtinybe kiekvienoje vietoje atidaryti tokias tarnybas kaip skubiosios paramos skyrius, dezinfekavimo skyrius, stebėsenos ir saugumo skyrius, taip pat atskirą administraciją. Iš tiesų BMF finansavimas (žr. 46 konstatuojamosios dalies a punktą) suteikiamas tik vienam iš šių kiekvienos ligoninės skyrių, neatsižvelgiant į tai, keliose vietose yra įsteigta ligoninė. Prie infrastruktūros ir įrangos sąnaudų prisideda su įvairiomis darbo vietomis (priežiūra, šildymu, valymu ir t. t.) susijusios eksploatavimo sąnaudos. IRIS skėtinės asociacijos 2009 m. atlikto tyrimo metu buvo apskaičiuota, kad prievolės teikti paslaugas keliose vietose išlaidos, nedengiamos iš BMF finansavimo, siekė […] mln. EUR 2008 m. ir […] mln. EUR 2009 m. visoms penkioms IRIS ligoninėms.

(204)

Komisija daro išvadą, kad pagal IRIS strateginius planus IRIS ligoninės turi aiškią prievolę 1) išlaikyti visas vietas, kuriose įsteigtos ligoninės, kad patenkintų medicininius ir socialinius atitinkamų vietų gyventojų poreikius, ir 2) siūlyti visas pagrindinės sveikatos priežiūros paslaugas visose vietose. Kalbant konkrečiau, IRIS strateginiame plane aprašyta veikla, laikoma pagrindine gydymo veikla ir specializuota gydymo veikla, ir kiekvienai IRIS ligoninės vietai nurodyta, kokio tipo gydymas ten turi būti siūlomas. Kita vertus, IRIS ligoninių įstatų ir CPAS įstatymo nuostatos užtikrina, kad IRIS ligoninės visiškai suvoktų medicininius ir socialinius vietos gyventojų poreikius ir būtų tvarkomos atitinkamai. Be to, prievolė teikti paslaugas keliose vietose viršija LCH ir planavimo programų mechanizmo reikalavimus, nes jame neatsižvelgiama nei į konkrečios visuomenės grupės socialinius poreikius, nei į kuriai nors geografinei zonai būdingą socialinę situaciją. Vadinasi, privačios ligoninės neprivalo nei vykdyti veiklos įvairiose vietose, nei teikti visas pagrindines paslaugas kiekvienoje vietoje (kai jos nusprendžia įsisteigti keliose vietose). Galiausiai, kaip paaiškinta ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje, dėl prievolės teikti paslaugas keliose vietose IRIS ligoninėms atsiranda didelių išlaidų, kurių nedengia BMF ir kurios prisideda prie IRIS ligoninių deficito.

(205)

Galų gale Belgijos valdžios institucijos mano, kad IRIS ligoninės privalo teikti pacientams ir jų šeimoms visapusiškas socialines paslaugas. Pasak skundo pateikėjų, atrodo, kad ši prievolė reiškia didesnę socialinių paslaugų apimtį, palyginti su kitų ligoninių siūloma apimtimi. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei LCH, nei ligoninių patvirtinimo sąlygose (remiantis 1964 m. spalio 23 d. karaliaus dekretu) nėra nustatyta bendroji prievolė ligoninėje teikti socialines paslaugas. Yra pateiktos tik kelios atskiros taisyklės dėl tam tikrų ligoninės paslaugų (geriatrijos ir psichiatrijos paslaugų (249)), kuriomis numatytas socialinių darbuotojų dalyvavimas. Be to, pagal universitetinėms ligoninėms taikomą taisyklę numatytas tik vienas socialinis darbuotojas 2 000 priimamų pacientų (250). Išskyrus šias konkrečias situacijas, privačios ligoninės neprivalo socialinių paslaugų teikti visiems savo pacientams. Tačiau IRIS ligoninės privalo, remdamosi IRIS strateginiais planais, užtikrinti galimybę teikti socialines paslaugas, padedančias visiems pacientams, kuriems jų reikia.

(206)

1996–2001 m. strateginiame IRIS plane pateikiamas bendras visapusiškos pacientų priežiūros IRIS ligoninėse, atsižvelgiant ir į psichosocialinius bei aplinkos aspektus, kontekstas:

„Visapusiška pacientų priežiūra: paciento priežiūra neturi apsiriboti tik konkrečia liga, kurią reikia gydyti. Tam tikrų kategorijų pacientams turi būti teikiama visapusiška priežiūra, atsižvelgiant ne tik į medicininius, bet ir į psichologinius ir socialinius bei aplinkos aspektus. Tai gali būti geriatrijos, pediatrijos skyrių pacientai, galutinės stadijos ligomis sergantys pacientai, psichikos sutrikimų turintys pacientai, socialiai pažeidžiami pacientai ir pan.“  (251)

(207)

Šiame plane išsamiau aprašyta socialinių paslaugų svarba ir šių paslaugų teikėjų pagrindiniai uždaviniai:

„ Ligoninės [IRIS] privalo teikti socialines paslaugas, kurių pagrindinis tikslas yra padėti užtikrinti pacientų gerovę, medicinos paslaugų kokybę ir optimalią įstaigos veiklą. Socialinis darbas vykdomas bendradarbiaujant vadovaujančiam darbuotojui ir visoms ligoninės tarnyboms. Socialinis darbas padeda pagerinti [ligoninėje gydomų pacientų] sąlygas. Socialinis darbas turi padėti spręsti socialinio pobūdžio sunkumus, su kuriais susiduria pacientai, – jei įmanoma, prieš pacientams atvykstant į ligoninę, taip pat jų buvimo ligoninėje metu ir išvykstant iš ligoninės. Vykdant socialinį darbą palaikomas ypatingas ryšys tarp paciento, ligoninės, jo šeimos ir jo aplinkos. Kad tai būtų užtikrinta, socialinis darbuotojas turi:

Socialinės medicinos užduotis, būdinga valstybinėms ligoninėms, reiškia, kad šios medicinos atstovai vykdo sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų koordinavimo funkciją, dalyvauja sveikatos priežiūros ir socialinių tinklų veikloje ir net patys skatina jų veiklą, be to, tiesiogiai dalyvauja kuriant papildomas IRIS paslaugas, kurios reikalingos norint patenkinti gyventojų poreikius (sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis viešbutis, šeimų viešbutis, palaikomosios slaugos paslaugos namuose, priklausomybės nuo narkotikų centrai, benamių centrai, sveikatos priežiūros paslaugos namuose ir pan.). Jie vykdo organizacijų, su kuriomis bendradarbiauja, akreditaciją.“  (252)

(208)

Pagal šį strateginį planą socialinės paslaugos gali vaidinti svarbų vaidmenį ir priimant pacientus:

„Priėmimas kiekvieną kartą turi būti kitoks, atsižvelgiant į tai, ar pacientas atvyko dėl skubaus atvejo, ar dėl konsultacijos, ar dėl gydymo stacionare; priėmimas turi būti toks, kad visais atvejais pacientas jaustųsi patogiai ir būtų laikomasi diskretiškumo, taip pat kad kuo labiau sumažėtų paciento ir jo šeimos narių jaučiamas nerimas. Mūsų ligoninėse socialinių paslaugų vaidmuo šiuo požiūriu yra pats svarbiausias. “  (253)

(209)

2002–2014 m. IRIS strateginiame plane papildyta:

„ Valstybinėje ligoninėje socialinės paslaugos yra būtinos, kad būtų lengviau prižiūrėti tiek stacionariai, tiek ambulatoriškai gydomus pacientus. Socialinės paslaugos yra skirtos padėti pacientams ir jų šeimoms spręsti ir valdyti problemas ir administracinius, finansinius, bendravimo ir socialinius sunkumus, susijusius su būkle dėl ligos, buvimu ir gydymu ligoninėje, taip pat naujomis hipotezėmis ir situacijomis.

Socialinės paslaugos:

[…]

Apibendrinant pažymėtina, kad socialinių paslaugų teikėjams keliama daug uždavinių:

Taigi socialinių paslaugų ir socialinių darbuotojų tikslai ir interesai yra tokie patys kaip ir ligoninės, o jų specifinė veikla turi įtakos mažinant gydymo ligoninėje dienų skaičių ir susigrąžinant ligoninės patirtas sąnaudas. “  (254)

(210)

Socialinių paslaugų vaidmuo susigrąžinant gydymo sąnaudas iš CPAS (taip pat žr. 187 konstatuojamąją dalį) taip pat nustatytas 2002–2014 m. IRIS strateginio plano dokumente. Šiame plane konkrečiai nurodyta, kad vienas iš socialinių paslaugų uždavinių yra anketų apie pacientų mokumą užpildymas:

„Socialinių paslaugų teikėjas sudaro elektroninę paciento socialinių duomenų bylą, kad būtų galima pacientus stebėti tinkle [IRIS]. Jis užpildo anketas apie [pacientų] mokumą, nurodo trumpos klinikinės suvestinės (RCM) „V“ kodus (255) ir atlieka kitus įrašus, kaip reikalaujama pagal teisės aktus. Šios [socialinių duomenų] bylos turi būti kuo skubiau įtrauktos į paciento medicininių duomenų bylą ir į centrines informacines sistemas. Šiame socialinių duomenų įrašų aplanke turi būti pateikta ir valstybinėje ligoninėje [IRIS] vykdomo socialinio darbo rezultatų suvestinė.“  (256)

(211)

Šios užduotys yra susijusios su informacijos, reikalingos „socialiniams tyrimams“ atlikti, rinkimu. Per šiuos tyrimus nustatoma, ar pacientai atitinka nustatytus reikalavimus, kad CPAS galėtų padengti jų patirtas medicinines išlaidas (žr. 187–188 konstatuojamąsias dalis). Tiksliau, ligoninės socialiniai darbuotojai surenka naudingą informaciją (257), kad CPAS galėtų, laikydamiesi savo teisinių įsipareigojimų (258), patikrinti, ar pacientas patiria nepriteklių, ir nuspręsti, ar CPAS jo patirta išlaidų kompensacija bus pagrįsta.

(212)

IRIS ligoninių socialinių paslaugų tarnybos darbuotojai buvo specialiai išmokyti ir laikosi profesinės etikos kodekso užtikrindami bendravimą tarp įvairių ligoninės skyrių (t. y. tarp gydytojų, slaugytojų, sąskaitų išrašymo skyriaus ir priėmimo skyriaus) arba teikdami paramą už ligoninės ribų (pvz., dėl socialinio draudimo, sveikatos priežiūros paslaugų ir paramos namuose, kalbinių ir kultūrinių aspektų).

(213)

IRIS tinklas, siekdamas įvertinti savo teikiamų socialinių paslaugų kainą, palygino faktines IRIS ligoninėje dirbančių socialinių darbuotojų išlaidas su atitinkamu pagrįstu dydžiu, nustatytu vienam socialiniam darbuotojui, kuris priima 2 000 pacientų (tai universitetinėms ligoninėms taikoma prievolė). Ši analizė rodo, kad penkiose IRIS ligoninėse dirba 81,1 socialinio darbuotojo (259), o remiantis pagrįstu dydžiu jose dirba tik 36,7 socialinio darbuotojo. Skirtumas yra 44,4 – tai rodo, kad IRIS ligoninėse dirbančių socialinių darbuotojų skaičius yra daugiau nei dvigubai didesnis už skaičių, nustatytą pagal universitetinėms ligoninėms taikomą taisyklę. Tai puikiai parodo, kad pagal IRIS strateginiuose planuose nustatytus reikalavimus ligoninės privalo teikti daug daugiau socialinių paslaugų nei nustatytas mažiausias kiekis (pvz., skirtas geriatrijos ir psichiatrijos skyriams), kuris taikomas kitoms – neuniversitetinėms – ligoninėms (valstybinėms ar privačioms). Tai, kad neuniversitetinėse privačiose Briuselio ligoninėse taip pat dirba socialiniai darbuotojai, rodo, jog laikomasi šių būtiniausių reikalavimų, o ne bendro įsipareigojimo teikti socialines paslaugas savo pacientams. Be to, kaip parodyta pirmiau, IRIS ligoninės smarkiai viršija būtiniausią vieno socialinio darbuotojo 2 000 priimtų pacientų reikalavimą, taikomą universitetinėse ligoninėse Belgijoje. Todėl nefinansuojamos sąnaudos, kurias IRIS ligoninės patyrė teikdamos socialines paslaugas, 2010 m. išaugo iki […] mln. EUR (260). Prievolė teikti visapusiškas socialines paslaugas IRIS ligoninėms reiškia didelę naštą, kurios privačios Briuselio ligoninės neprivalo prisiimti.

(214)

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, Komisija daro išvadą, kad, skirtingai nei privačioms Briuselio ligoninėms, IRIS ligoninėms tenka prievolė užtikrinti universalias socialines paslaugas, kurios padeda pacientams ir jų šeimoms spręsti ir valdyti administracines, finansines, bendravimo ir socialines problemas. Ši prievolė yra apibrėžta IRIS strateginiame plane, pagal kurį ji taikoma IRIS ligoninėms. Tokia nustatyta prievolė teikti visapusiškas socialines paslaugas reiškia, kad IRIS ligoninės turi įdarbinti daug socialinių darbuotojų, gerokai viršijančių skaičių, reikalingą kitoms Belgijos ligoninėms. IRIS ligoninių socialinių paslaugų teikėjams keliama užduotis padėti spręsti pirmiau minėtus sunkumus, su kuriais pacientai susiduria ne tik būdami ligoninėje, bet ir išvykdami iš jos, padėti pacientams gauti socialinį draudimą, kad jie galėtų apmokėti gydymo išlaidas, atlikti socialinius tyrimus ir keistis informacija su kitais ligoninės skyriais, taip pat su CPAS. Ši prievolė ir su ja susijusi našta glaudžiai susijusios su kitomis prievolėmis, kurios yra socialinės sveikatos priežiūros VESP dalis (žr. 167 konstatuojamąją dalį). Iš tiesų taip yra dėl to, kad IRIS ligoninės privalo gydyti visus pacientus bet kokiomis aplinkybėmis ir neatsižvelgdamos į jų mokumą, o tai reiškia dar didesnį socialinių darbuotojų poreikį. Būtent šiems nepriteklių kenčiantiems pacientams ir jų šeimoms reikalingos papildomos socialinės paslaugos ir būtent dėl jų turi būti atliktas socialinis tyrimas. Be to, dar ir todėl, kad IRIS ligoninės privalo išlaikyti kelias veiklos vykdymo vietas, socialinių darbuotojų skaičius viršija tokį skaičių, kokio būtų galima pagrįstai tikėtis (t. y. vienas socialinis darbuotojas priimtų 2 000 pacientų, žr. 213 konstatuojamąją dalį).

(215)

Komisija daro išvadą, jog IRIS ligoninės užtikrina, kad būtų teikiamos socialinės sveikatos priežiūros VESP paslaugos, kurios, be jų pagrindinės gydymo ligoninėje užduoties, apima ir prievolę 1) gydyti visus pacientus bet kokiomis aplinkybėmis (įskaitant neskubius atvejus), neatsižvelgiant į pacientų mokumą, 2) daugelyje vietų teikti visas pagrindines stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugas ir 3) teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas papildyti universalia parama, kurią užtikrina ligoninėse dirbantys išmokyti socialinių paslaugų teikėjai. Šis prievolių derinys užtikrina, kad būtų patenkinti specialūs socialiniai Briuselio gyventojų poreikiai, susiję su ligoninės teikiamomis paslaugomis, ir kad visiems, ypač didžiausią nepriteklių kenčiantiems asmenims, būtų suteiktos kokybiškos stacionariosios sveikatos priežiūros paslaugos. Nė viena iš šio tipo papildomų prievolių nėra taikomos privačioms Briuselio ligoninėms, kurios privalo vykdyti tik pagrindinę LCH apibrėžtą gydymo ligoninėje užduotį. Todėl socialinės sveikatos priežiūros VESP yra teikiamos tik IRIS ligoninėse, nes tik šios ligoninės, be joms keliamų būtiniausių reikalavimų, kurie pagal LCH taikomi visoms Belgijos ligoninėms (t. y. reikalavimo vykdyti pagrindinę gydymo ligoninėje užduotį), privalo laikytis griežtesnių ir įvairiapusiškesnių prievolių. Šios socialinės sveikatos priežiūros VESP reiškia dideles išlaidas IRIS ligoninėms, nes šios paslaugos nėra finansuojamos iš bendrų valstybinių ir privačių ligoninių finansavimo šaltinių arba finansuojamos tik iš dalies ir dėl jų IRIS ligoninės deklaruoja deficitą. Norėdami užtikrinti savo valstybinių ligoninių veiklos tęstinumą, CPAS ir susijusios Briuselio savivaldybės turi kompensuoti IRIS ligoninių deficitą, kaip aprašyta 7.3.4.4 ir 7.3.5 skirsniuose.

(216)

Kiekviena IRIS ligoninė turi savo įstatus, kuriuose nurodyti ligoninės tikslai, ir kiekvienai iš penkių IRIS ligoninių taikomi IRIS strateginiai planai. Be to, kaip ir visos Belgijos ligoninės, IRIS ligoninės gavo atskirus leidimus, kurių joms reikia, kad galėtų kreiptis dėl kitų rūšių viešojo finansavimo (pvz., BMF). Suteikiant šiuos įgaliojimus nenurodoma, kokioje teritorijoje jos gali teikti VESP.

(217)

IRIS ligoninės neturi jokių išimtinių ar specialių teisių.

(218)

Deficito kompensavimo mechanizmas yra apibrėžtas kiekvienos iš penkių IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnyje. Šis straipsnis šiuo metu išdėstytas taip (taip pat žr. 48 išnašą):

„Nepažeidžiant [LCH] 109 straipsnio, finansinių metų nuostoliai generalinės asamblėjos sprendimu paskirstomi akcininkams, turintiems bent penktadalį balsų generalinėje asamblėjoje.“

(219)

IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnyje aiškiai nurodyta:

(220)

Atsižvelgiant į tai, kad IRIS ligoninės teikia tik VESP ir vykdo su jomis susijusią veiklą, kiekvienos IRIS ligoninės įstatų 46 straipsnyje yra nustatytas aiškus kompensavimo mechanizmas nurodant, kad finansinių metų nuostoliai (be jokių išimčių) turi būti kompensuojami. Šie nuostoliai apskaičiuojami remiantis pagrindiniais aiškiais apskaitos principais, kurie taikomi vienodai valstybinėse ir privačiose Belgijos ligoninėse. Be to, kiekviena ligoninė (pagal LCH 80–85 straipsnius) privalo paskirti nepriklausomą auditorių. Auditorius turi tikrinti jos apskaitą ir rezultatus (žr. 49 konstatuojamąją dalį).

(221)

Kadangi įstatų 46 straipsnyje reikalaujama kompensuoti visą IRIS ligoninės deficitą, jis viršija būtinąjį reikalavimą, nustatytą LCH 109 straipsnyje. Priežastis, dėl kurios kompensuojamas visas deficitas, susidaręs teikiant VESP ir vykdant su jomis susijusią veiklą (263), yra tai, kad Briuselio vietos valdžios institucijos nori užtikrinti IRIS ligoninių tęstinumą ir tvarumą (žr. 91 konstatuojamąją dalį). Be to, 46 straipsnis neprieštarauja ir CPAS įstatymo 61 straipsniui, kuris išdėstytas taip:

„Centras gali kreiptis į bendradarbiaujančius asmenis, įmones ar tarnybas, kurias įsteigė arba valdžios institucijos, arba privatus asmuo ir kurios turi reikiamų priemonių ir gali įgyvendinti įvairius sprendimus, atsižvelgdamos į suinteresuotosios šalies pasirinkimo laisvę.

Centras gali padengti atitinkamas su šiuo bendradarbiavimu susijusias išlaidas, jeigu šios išlaidos nėra padengiamos remiantis kitu įstatymu, reglamentu, sutartimi ar teismo sprendimu.“

(222)

Galiausiai, kaip paaiškinta pirmiau (žr. 22 ir 44 konstatuojamąsias dalis), savivaldybės turi kompensuoti savo CPAS deficitą. Taigi būtent savivaldybei tenka pagrindinė atsakomybė kompensuoti visą savo valstybinės ligoninės deficitą.

(223)

Kaip paaiškinta toliau, deficito kompensavimo mechanizmas veikia taip, kad kompensacijos permokos rizika jau iš pat pradžių yra labai nedidelė (žr. 247 konstatuojamąją dalį). Be to, 1983 m. lapkričio 14 d. įstatymu (žr. 248–250 konstatuojamąsias dalis) ir CPAS įstatymu (žr. 251 ir 252 konstatuojamąsias dalis) savivaldybėms suteikiamos būtinos teisinės priemonės kompensacijos permokai kontroliuoti ir, jei reikia, tokioms permokoms susigrąžinti.

(224)

2012 m. VESP sprendimo 4 straipsnio f punkte reikalaujama, kad įgaliojime būtų pateikta nuoroda į šį sprendimą. To paties sprendimo 10 straipsnio a punkte numatytas dvejų metų pereinamasis laikotarpis, taikytinas iki 2012 m. sausio 31 d. įgyvendintoms paramos schemoms, kurios buvo suderinamos su vidaus rinka pagal 2005 m. VESP sprendimo nuostatas. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju nuoroda į 2012 m. VESP sprendimą buvo pateikta tik 2014 m. Kalbant konkrečiau, nuo 2014 m. kiekviename Briuselio savivaldybės sprendime apmokėti IRIS ligoninės išlaidas pagal IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnį taip pat pateikiama nuoroda į 2012 m. VESP sprendimą. Be to, reikia pažymėti, kad nuoroda į 2012 m. VESP sprendimą 2014 m. balandžio 10 d. įstatymu (264) buvo įtraukta į dabartinės redakcijos LCH 108 straipsnį. Pagal šį straipsnį reikalaujama, kad kiekviename sprendime dėl BMF sumos, kuri turi būti suteikta ligoninei, būtų aiški nuoroda į 2012 m. VESP sprendimą. Komisija daro išvadą, kad šis formalus reikalavimas įvykdytas.

(225)

Antroji esminė suderinamumo sąlyga, numatyta 2012 m. VESP sprendimu, yra tai, kad kompensacijos, skiriamos už VESP teikimą, dydis neviršija to, kas yra būtina siekiant padengti grynąsias išlaidas, atsirandančiais vykdant viešosios paslaugos prievoles, įskaitant pagrįstą pelną (265). 2012 m. VESP sprendime taip pat apibrėžta, kaip turi būti apskaičiuojamos grynosios išlaidos (ypač nustatant išlaidas ir pajamas, į kurias gali būti atsižvelgta), nurodyta, kaip galima nustatyti pagrįstas pajamas, taip pat reikalaujama, kad įmonė, vykdanti veiklą, kuri yra tiek susijusi su VESP, tiek su ja nesusijusi, tvarkytų atskirą vidinę ir su VESP susijusios veiklos, ir kitos veiklos apskaitą (266).

(226)

Nagrinėjamuoju klausimu IRIS ligoninės teikia tik VESP ir vykdo su šiomis VESP susijusią ribotą pirmiau aprašytą veiklą (žr. 41–155 konstatuojamąsias dalis). Vykdydamos visą šią veiklą (VESP ir susijusią ribotą veiklą), IRIS ligoninės patiria išlaidų, kurių didelė dalis (267) padengiama iš įvairių pirmiau aprašytų viešųjų ir privačiųjų finansavimo šaltinių (žr. 46 konstatuojamąją dalį). Tačiau, kaip parodyta toliau (žr. 3–7 lenteles), daugelį metų nuo 1996 m. IRIS ligoninės vykdydamos šią veiklą patyrė deficitą. Komisija mano, kad šis deficitas yra likusios grynosios sąnaudos (kitaip tariant, grynųjų sąnaudų dalis, kurios nepadengė 46 konstatuojamojoje dalyje aprašyti finansavimo šaltiniai), atsirandančios IRIS ligoninėms teikiant VESP ir vykdant susijusią ribotą veiklą. Kompensuodamos šį deficitą savivaldybės dengia tik likusias grynąsias sąnaudas, kurias patiria IRIS ligoninės, teikdamos VESP ir vykdydamos susijusią veiklą, ir nesuteikia net pagrįsto pelno. Todėl IRIS ligoninių užregistruoto deficito kompensacija pagal savo apibrėžtį neturėtų sudaryti kompensacijos permokos ir jos faktiškai nesudarė (žr. tolesnes 234–245 konstatuojamąsias dalis).

(227)

Pagal LCH 77 straipsnį visos ligoninės privalo tvarkyti atskirą apskaitą, kurioje turi būti rodoma kiekvienos paslaugos kaina. Valstybinėms ir privačioms ligoninėms taikomi apskaitos principai nustatyti 2007 m. birželio 19 d. karaliaus dekrete (268). Remiantis šiuo karaliaus dekretu, ne ligoninės veikla (kitaip tariant, nagrinėjamuoju klausimu – susijusi veikla, pirmiau aprašyta 41 ir 155 konstatuojamosiose dalyse) privalo būti registruojama atskirai (kalbant tiksliau, ji turi būti klasifikuojama 900–999 apskaitos kodais, taip pat žr. 49 konstatuojamąją dalį). Komisija gavo kiekvienos IRIS ligoninės nepriklausomų auditorių sertifikatus, kuriuose patvirtinta, jog apskaitos atskyrimas buvo vykdomas laikantis Belgijos teisės nuostatų (269). Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, kad prievolė pagal 2012 m. VESP sprendimo 5 straipsnio 9 dalį tvarkyti atskirą apskaitą yra įvykdyta.

(228)

Kaip paaiškinta pirmiau (žr. 44 konstatuojamąją dalį), remiantis IRIS ligoninių įstatų 46 straipsniu, savivaldybės ir Briuselio CPAS privalo padengti visą savo ligoninių apyvartinių lėšų trūkumą. Ši prievolė, egzistuojanti nuo IRIS ligoninių sukūrimo dienos, viršija dalinio deficito kompensavimo mechanizmą, numatytą LCH 109 straipsnyje (žr. 47 konstatuojamąją dalį). Tačiau kompensacija, skiriama remiantis IRIS ligoninių įstatų 46 straipsniu, niekada negali viršyti finansinių metų apyvartinių lėšų trūkumo. Galiausiai 46 straipsnyje, kuriame nustatyta aiški prievolė kompensuoti deficitą, vis dėlto nėra aiškiai patikslinta, kuriuo metu savivaldybės ir CPAS privalo faktiškai pervesti lėšas (270).

(229)

Praktikoje momentas, kai savivaldybės turi sumokėti IRIS ligoninėms, visada priklauso nuo esamų lėšų savivaldybių ižduose. Kadangi turimų lėšų dažniausiai neužtekdavo, savivaldybės būdavo linkusios atidėti ligoninių deficito kompensacijos mokėjimą. Teoriškai jos galėdavo mokėjimą atidėlioti tol, kol Federalinė viešoji visuomenės sveikatos tarnyba nustatydavo deficitą pagal LCH 109 straipsnį, nes tokiu atveju jos privalo atlikti (dalinį) ligoninių deficito kompensacijos mokėjimą. Tačiau nuo to laiko, kai apyvartinių lėšų trūkumas sužinomas, iki momento, kai deficitas pagal LCH 109 straipsnį apskaičiuojamas, gali praeiti ilgas laiko tarpas (kartais ir 10 metų). Tai reiškia, kad nuo 1996 m. iki 2002 m. IRIS ligoninės sukaupė didžiulį deficitą (daugiau nei 50 mln. EUR). Kad padengtų šį finansavimo trūkumą, IRIS ligoninės buvo priverstos imti banko paskolas, kurių išlaidos dar labiau padidino jų deficitą.

(230)

Savivaldybės suprato, jog tokia situacija joms nepalanki, nes tam, kad padengtų deficitą, jos galiausiai mokėdavo šių paskolų palūkanas; todėl nusprendė IRIS ligoninėms sumokėti greičiau, užuot laukusios momento, kol Federalinė viešoji visuomenės sveikatos tarnyba jas privers padengti deficitą pagal LCH 109 straipsnį. Kadangi savivaldybės neturėjo pakankamai lėšų, Briuselio sostinės regionas privalėjo imtis veiksmų, kad tai būtų įmanoma. Regionas atitinkamoms savivaldybėms teikė finansavimą 1) netiesiogiai, per FRBRTC (žr. 231 konstatuojamąją dalį), ir 2) nuo 2003 m. taip pat tiesiogiai, suteikdamas specialiąsias subsidijas (žr. 232 ir 233 konstatuojamąsias dalis). Tai suteikė galimybę savivaldybėms nors ir iš dalies (271), bet greičiau įvykdyti joms tenkančią IRIS ligoninių deficito kompensavimo prievolę. Kaip paaiškinta pirmiau (žr. 7.1 punktą), Briuselio sostinės regionas teikė ir toliau teikia viešąjį finansavimą tik susijusioms Briuselio savivaldybėms, o ne IRIS ligoninėms.

(231)

IRIS ligoninių deficitą, sukauptą 1996–2002 finansiniais metais, savivaldybės ėmė kompensuoti tik nuo 2002 m., naudodamos iš FRBRTC gautą finansavimą. Deficito kompensavimas šiuo laikotarpiu baigėsi tik 2008 m. Kad kompensuotų deficitą, užregistruotą nuo 2003 m., savivaldybėms nebereikėjo naudotis FRBRTC finansavimu.

(232)

Nuo 2003 m. finansinių metų Briuselio sostinės regionas ėmė teikti savivaldybėms vidutiniškai 10 mln. EUR per metus (tikslios sumos pateiktos tolesnėje 2 lentelėje) specialiųjų subsidijų forma. Kiekviena savivaldybė savo ruožtu padengdavo jai tenkančią šios specialiosios subsidijos dalį dažniausiai kitų metų pradžioje, remdamasi apskaičiuotu ligoninės deficitu (pvz., 2015 m. pradžioje – už 2014 m. finansinius metus). Deficitas apskaičiuojamas remiantis ligoninės veiklos auditu ir metų pirmųjų devynių mėnesių prognozuojamu rezultatu. Per šešis mėnesius nuo finansinių metų pabaigos (kitaip tariant, iki birželio pabaigos) kiekvienos IRIS ligoninės generalinė asamblėja patvirtina ligoninės finansines ataskaitas ir priima galutinį apyvartinių lėšų trūkumą. Apyvartinių lėšų trūkumo, liekančio sumokėjus specialiosios subsidijos dalį, dydis likviduojamas atsižvelgiant į savivaldybių ižduose esančių lėšų kiekį. Likvidavimo procesas gali trukti keletą papildomų metų, o per visą nagrinėjamą laikotarpį (1996–2014 m.) IRIS ligoninės nuolat laukė savivaldybių mokėjimų (žr. 234 konstatuojamosios dalies lenteles, kuriose pateikta informacija apie neapmokėtus likučius).

2 lentelė

Savivaldybių mokėjimai (atlikti gavus specialiąją subsidiją) IRIS ligoninių naudai

(233)

Apskaitos požiūriu specialiosios subsidijos dalis kai kuriais metais buvo tiesiogiai įtraukiama į ligoninės rezultatą (taip sumažinant likusį deficitą), o kitais metais suma buvo įtraukiama kaip deficito kompensacija (kitaip tariant, priskiriant rezultatą). Be to, CHU Saint-Pierre pavėlavo parengti buhalterinę ataskaitą 2004 m., todėl jos specialiosios subsidijos dalis buvo įtraukta tik į tolesnių metų ataskaitą. Tai paaiškina, kodėl bendras penkių IRIS ligoninių specialiosios subsidijos dydis 2004 m. siekė tik 8 867 072 EUR, o 2005 m. – 11 132 928 EUR, arba iš viso 20 mln. EUR (arba 10 mln. EUR per metus, kaip buvo numatyta). Nepaisant skirtumų tvarkant apskaitą, pamatinis šių mokėjimų principas visada buvo suteikti greitą (ir paprastai dalinę) deficito kompensaciją nesudarant kompensacijos permokos (žr. likusią šio skirsnio dalį).

(234)

Toliau 3–7 lentelėse nurodytas kiekvienos IRIS ligoninės užregistruotas apyvartinių lėšų trūkumas kiekvienais metais (iš viso šis deficitas 1996–2014 m. siekia apie 250 mln. EUR) ir kasmet savivaldybių atlikti mokėjimai (šie mokėjimai gali būti susiję su ankstesnių metų deficitu). 3–7 lentelėse nurodytos datos (t. y. metai), kada savivaldybės atliko mokėjimus, skirtus įvairių IRIS ligoninių deficitui kompensuoti, bet nepatikslinti metai, už kuriuos šie mokėjimai atlikti (272). Šios lentelės taip pat iliustruoja deficito susikaupimą 1996–2002 m. ir vėluojančius savivaldybių mokėjimus. Be to, aišku, kad 1996–2014 m. laikotarpiu įvairios susijusios savivaldybės buvo nuolat skolingos IRIS ligoninėms dideles sumas jų deficitui padengti. Nesumokėtas likutis iki 2014 m. pabaigos penkioms IRIS ligoninėms bendrai viršijo 15 mln. EUR. Šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad kai IRIS ligoninės gauna pelno, jis nėra paskirstomas, o panaudojamas ankstesniam arba būsimam deficitui padengti, siekiant sumažinti savivaldybių intervencijos mastą. Galiausiai iš šių lentelių taip pat tampa aišku, kad, kaip vertina Belgijos valdžios institucijos (žr. 89 konstatuojamąją dalį), bet priešingai, nei teigia skundo pateikėjai, nėra išankstinio mokėjimo mechanizmo (žr. 55 konstatuojamąją dalį). Iš tiesų savivaldybių mokėjimai vykdomi labai vėluojant nuo deficito užregistravimo momento ir momento, kai tampa privaloma IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnyje numatyta prievolė. Todėl negali būti laikoma, kad deficito, atsirandančio teikiant VESP ir vykdant susijusią veiklą, kompensavimo mokėjimų data suteikia IRIS ligoninėms pranašumą.

3 lentelė

CHU Saint-Pierre ligoninės deficito apmokėjimo data ir neapmokėtas likutis

4 lentelė

CHU Brugmann ligoninės deficito apmokėjimo data ir neapmokėtas likutis  (273)

5 lentelė

HUDERF ligoninės deficito apmokėjimo data ir neapmokėtas likutis

6 lentelė

Institut Bordet ligoninės deficito apmokėjimo data ir neapmokėtas likutis

7 lentelė

HIS ligoninės deficito apmokėjimo data ir neapmokėtas likutis  (274)

(235)

Praktikoje deficito kompensacija pagal IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnį yra viršesnė nei deficito kompensacija pagal LCH 109 straipsnį. Iš tiesų federaliniam visuomenės sveikatos ministrui nustačius deficitą pagal LCH 109 straipsnį (žr. 47 konstatuojamąją dalį), savivaldybei išsiunčiamas laiškas ir jos bankas gauna pavedimą nedelsiant pervesti šią sumą atitinkamai ligoninei, atsižvelgiant, jei yra, į kitus savivaldybės jau atliktus deficito kompensavimo mokėjimus šiai ligoninei pagal įstatų 46 straipsnį. Be to, savivaldybės ir IRIS ligoninės sutarė, kad ligoninės nedelsdamos grąžins savivaldybėms visas sumas, joms pervestas pagal LCH 109 straipsnį, kad būtų išvengta bet kokio dvigubo to paties deficito kompensavimo. Šiuo požiūriu Komisija iš savivaldybių banko Belfius gavo laišką ir lentelę, kuriuose patvirtinama, kad kasmet visos penkios IRIS ligoninės iškart grąžino šias lėšas, vadinasi, dvigubo deficito padengimo galimybę galima atmesti. Tolesnėje 8 lentelėje pateiktas visų „deficito kompensavimo pagal LCH 109 straipsnį“ sumų, kurias skyrė savivaldybės IRIS ligoninėms ir kurios buvo nedelsiant grąžintos, taip anuliuojant šias operacijas, bendras vaizdas. Taigi IRIS ligoninės negavo jokio pranašumo dėl šių mokėjimų pagal LCH 109 straipsnį, o tolesniame šio sprendimo vertinime aktuali tik deficito kompensacija pagal IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnį. 8 lentelėje pateikti mokėjimai tik iki 2006 finansinių metų, nes dabar tai yra vėliausi metai, kuriais deficitą pagal LCH 109 straipsnį buvo nustačiusi Federalinė viešoji visuomenės sveikatos tarnyba. Tai parodo, kad praktikoje deficito kompensavimo mokėjimas pagal LCH 109 straipsnį atliekamas labai vėluojant, ir paaiškina, kodėl IRIS ligoninės šiuo metodu nesinaudoja (ir nedelsdamos grąžina šią kompensaciją vos ją gavusios). Iš tiesų kompensavimas pagal IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnį yra greitesnis mechanizmas (ypač nuo to momento, kai savivaldybėms pradėtos teikti specialiosios subsidijos, žr. 232 konstatuojamąją dalį) nei LCH 109 straipsnio procedūra. Be to, deficito padengimas pagal IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnį yra platesnis nei dalinis deficito padengimas pagal LCH 109 straipsnį (žr. 47 ir 48 konstatuojamąsias dalis), nes kompensuoja visą IRIS ligoninių užregistruotą apyvartinių lėšų trūkumą. Dėl visų šių priežasčių šiame sprendime atliekant vertinimą aktualus tik 46 straipsnio kompensavimo mechanizmas ir nebenagrinėjamas deficito kompensavimo mechanizmas pagal LCH 109 straipsnį, priešingai nei panaikintame 2009 m. Komisijos sprendime, kuriame buvo nagrinėjamas LCH 109 straipsnio mechanizmas.

8 lentelė

Deficito sumų pagal LCH 109 straipsnį  (275), kurios buvo pervestos ir nedelsiant grąžintos, bendras vaizdas (2015 m. lapkričio 9 d. situacija)

(236)

Komisija taip pat vertino, ar 1996–2014 m. laikotarpiu (276) IRIS ligoninės faktiškai gavo kompensacijos permoką. Dėl 1999 m. liepos 1 d. vykusių susijungimų (taip pat žr. 28 konstatuojamąją dalį) ir nuo to momento praėjusio ilgo laikotarpio 1996–1998 m. CHU Brugmann kompensacijos permokos analizės atlikti negalima, nes nepavyko rasti atitinkamų archyvų. Dėl tų pačių priežasčių šią HIS ligoninių analizę buvo galima atlikti tik suvestiniu pagrindu 1996–1998 m. Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, kad Belgijos valdžios institucijos pateikė visą naudingą IRIS ligoninių apskaitos informaciją ir informaciją apie savivaldybių atliktus mokėjimus deficitui padengti, jei šie skaičiai buvo prieinami. Iš tiesų iki 2005 m. VESP sprendimo įsigaliojimo 2005 m. gruodžio 19 d. valstybės narės privalėjo teikti informaciją Komisijai penkerius metus (277) (o ne dešimt, kaip numatyta 2005 m. ir 2012 m. VESP sprendimuose (278)). Nors pirmas Komisijos prašymas pateikti informaciją buvo išsiųstas 2006 m. kovo 22 d., Belgijos valdžios institucijoms pavyko pateikti skaičius nuo 1996 m., susijusius su CHU Saint-Pierre, HUDERF ir Institut Bordet ligoninėmis, nuo 1999 m. – su HIS (taip pat 1996–1998 m. laikotarpio suvestinius skaičius) ir CHU Brugmann ligoninėmis.

(237)

Komisija nagrinėjo, ar už konkrečius metus savivaldybių atliekami deficito kompensavimo mokėjimai (naudojantis FRBRTC finansavimu ir Briuselio sostinės regiono specialiosiomis subsidijomis bei jų pačių lėšomis) viršijo tų metų apyvartinių lėšų trūkumą. Šiame kontekste Komisija primena, kad IRIS ligoninės gavo kompensaciją tik deficitui, užregistruotam dėl teikiamų VESP ir kai kurios susijusios ribotos veiklos, padengti. Toliau 9–13 lentelėse pateikiami atitinkami kiekvienos IRIS ligoninės skaičiai. Tačiau svarbu turėti omenyje, kad iš šių lentelių negalima nustatyti, nuo kada savivaldybė (iš dalies) kompensavo deficitą. Būtent pirmiau pateiktose 3–7 lentelėse (žr. 234 konstatuojamąją dalį) yra nurodyti metai, kuriais savivaldybės IRIS ligoninėms atliko mokėjimus deficitui kompensuoti. 9–13 lentelėse nurodytos tik IRIS ligoninėms savivaldybių pervestos sumos (paprastai keliomis dalimis), skirtos konkrečių metų deficitui kompensuoti, nepatikslinant, kuriuo metu šie dydžiai buvo faktiškai pervesti. Jei 9–13 lentelės buvo sudarytos taip, kad būtų galima nustatyti, ar konkrečiais metais atskirai buvo suteikta kompensacijos permoka, praktiškai jokia IRIS ligoninė niekada negavo tikros kompensacijos permokos, kaip paaiškinta toliau (žr. 238 konstatuojamąją dalį).

(238)

Kaip iliustruota tolesnėse lentelėse, lyginant apyvartinių lėšų trūkumą ir už konkrečius metus pervestą kompensaciją, matyti tik keli techniniai kompensacijos permokos atvejai (279), jei tuos metus imtume atskirai. Tačiau iš 234 konstatuojamosios dalies 3–7 lentelių aiškiai matyti, kad praktikoje jokia IRIS ligoninė niekada nėra gavusi realios kompensacijos permokos, nes nagrinėjamuoju laikotarpiu (1996–2014 m.) savivaldybės IRIS ligoninėms nuolat buvo skolingos dideles sumas deficitui kompensuoti. Techninės kompensacijos permokos galėtų būti pagrįstos savivaldybės siekiu konkrečiais metais ne tik padengti tų metų apyvartinių lėšų trūkumą, bet ir padengti šiek tiek ankstesnių metų deficito, kurio mokėjimas vėlavo. Net jei šio motyvo negalima įrodyti, svarbu tai, kad kiekvienais metais, kuriais IRIS ligoninės gavo mokėjimus, kurie (imant tuos metus atskirai) techniškai atitiktų kompensacijos permoką už tais metais suteiktas VESP ir vykdytą susijusią ribotą veiklą, lėšas gavusi IRIS ligoninė iš esmės, vertinant bendrai, gavo nepakankamą kompensaciją už tas pačias VESP ir ribotą susijusią veiklą, palyginti su veikla ankstesniais metais ir nagrinėjamais metais (280).

(239)

Iš toliau pateiktos 9 lentelės matyti, kad jei kiekvienus metus nagrinėtume atskirai, CHU Saint-Pierre ligoninei techninė kompensacijos permoka buvo suteikta tik 1996, 1997 ir 2012 m. Kiekvienu atveju šios kompensacijos permokos siekė bent 1,5 % kompensacijos, suteiktos nagrinėjamais metais, todėl galėtų būti atidėtos kitais metais, kaip numatyta VESP sprendime (281). Tačiau praktikoje, taip pat kaip nurodyta pirmiau (žr. 3 lentelę 234 konstatuojamojoje dalyje), CHU Saint-Pierre ligoninė nuolat gaudavo nepakankamą kompensaciją 1996–2014 m. laikotarpiu ir savivaldybė jai visada likdavo skolinga. 1996–2014 m. laikotarpiu ši kompensacijos nepriemoka siekė 3 666 541 EUR. Tačiau kadangi IRIS ligoninių įstatų 46 straipsnyje atitinkamoms savivaldybėms yra nustatyta prievolė, jos privalės ateityje kompensuoti šį apyvartinių lėšų trūkumo likutį (282).

9 lentelė

CHU Saint– Pierre apyvartinių lėšų trūkumas ir ligoninei suteikta kompensacija

(240)

Kaip paaiškinta pirmiau (žr. 236 konstatuojamąją dalį), Iris Sud ligoninių (HIS) kompensacijos permokos egzistavimo analizė negalėjo būti atliekama kiekvieniems metams atskirai 1996–1998 m. laikotarpiu, nes nebuvo reikiamų skaičių. Tačiau Belgijos valdžios institucijos rado suvestinius duomenis, susijusius su šiuo laikotarpiu, kai HIS vis dar buvo keturios nepriklausomos ligoninės. Per šiuos trejus metus kai kurios HIS patyrė bendrą 2 622 714 EUR nuostolį, o kitos gavo iš viso iki 703 624 EUR pelno. Nuostolis buvo visiškai padengtas iš FRBRTC lėšų, kurios buvo suteiktos savivaldybei. Pelnas buvo perkeltas į kitus metus ir tai paaiškina, kodėl 1999 m. užregistruoto deficito kompensacija dengia tik dalį deficito. Likęs deficitas buvo kompensuotas iš nepaskirstyto 1996–1998 m. laikotarpio pelno. Iš 10 lentelės taip pat matyti, kad, neskaitant labai nedidelių techninių kompensacijos permokų 2000, 2010, 2011, 2013 ir 2014 m. (kiekvienu atveju ne daugiau kaip 0,12 % tais metais skirtos kompensacijos), HIS kasmet gaudavo nepakankamą kompensaciją. Ši kompensacijos nepriemoka 1999–2014 m. laikotarpiu siekia daugiau nei 9 mln. EUR.

10 lentelė

HIS ligoninių apyvartinių lėšų trūkumas ir ligoninėms suteikta kompensacija

(241)

Toliau 11 lentelėje parodytos labai nedidelės HUDERF ligoninei skirtos techninės kompensacijos permokos 1998, 2002 ir 2007 m. (kiekvienu atveju jos buvo mažesnės nei 0,15 % nagrinėjamais metais skirtos kompensacijos). 2013 m. buvo užregistruota didesnė techninė kompensacijos permoka (apie 17 % nagrinėjamais metais skirtos kompensacijos). Tačiau kadangi gauta kompensacija jau buvo aiškiai nepakankama 2010 ir 2011 m., HUDERF vis dar buvo toje pačioje situacijoje 2013 m. VESP ir susijusios veiklos, kurią vykdė iki tol, atžvilgiu. Per visą 1996–2014 m. laikotarpį reali kompensacijos nepriemoka iš viso sudaro daugiau nei 700 000 EUR. Be to, kaip įrodyta pirmiau (žr. 5 lentelę 234 konstatuojamojoje dalyje), praktikoje HUDEF niekada nėra gavusi jokios kompensacijos permokos, dėl kurios ji būtų privalėjusi (iš dalies) grąžinti deficito kompensaciją. Iš tiesų ligoninė 1996–2014 m. laikotarpiu visada turėjo kompensacijos nepriemoką ir savivaldybė jai buvo nuolat skolinga.

11 lentelė

HUDERF apyvartinių lėšų trūkumas ir ligoninei suteikta kompensacija