13.11.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 302/9

(1)

2003 m. vasario 21 d. Komisija gavo skundą (užregistruotą numeriu CP 15/2003) dėl Sardinijos viešbučių pramonei skirtos regioninės pagalbos schemos, Komisijos patvirtintos 1998 m. (atvejis N 272/98), neteisėto taikymo.

(2)

2003 m. vasario 26 d. rašte (D/51355) Komisija Italijos valdžios institucijų paprašė patikslinimų. 2003 m. kovo 28 d. rašte Komisija patenkino Italijos valdžios institucijų prašymą pratęsti reikalautos informacijos suteikimo terminus; ši informacija buvo vėliau perduota 2003 m. balandžio 22 d. rašte (A/33012).

(3)

2004 m. vasario 3 d. Komisija priėmė sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą „Neteisėtas pagalbos N 272/98 taikymas. Sprendimas pradėti procedūrą pagal EB sutarties 88 straipsnio 2 dalį“. Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija paprašė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas.

(4)

2004 m. kovo 10 d. rašte (D/5172) Komisija patenkino Italijos valdžios institucijų prašymą pratęsti pastabų pateikimo terminą; jos Italijos valdžios institucijų buvo perduotos 2004 m. balandžio 19 d. rašte, Komisijos užregistruotame 2004 m. balandžio 26 d. (A/32956).

(5)

2004 m. balandžio 30 d. rašte, Komisijos užregistruotame tą pačią dieną, Komisija gavo pastabas iš vienos suinteresuotosios šalies, t. y. iš vieno pagalbos gavėjų pagal schemą. Iš skundo pateikėjo Komisija negavo papildomų pastabų.

(6)

2004 m. gegužės 13 d. rašte D/53359 Komisija perdavė gautas pastabas Italijos valdžios institucijoms, kad šios galėtų atsakyti.

(7)

Italijos valdžios institucijos nepateikė jokio atsakymo į perduotas pastabas.

(8)

2004 m. gruodžio 7 d. Briuselyje įvyko susitikimas su Italijos valdžios institucijomis.

(9)

2005 m. birželio 28 d. rašte, Komisijos užregistruotame 2005 m. birželio 30 d. (A/35257), Italijos valdžios institucijos suteikė papildomos informacijos.

(10)

2006 m. lapkričio 22 d. Komisija priėmė sprendimą patikslinti ir išplėsti procedūrą, kuris buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija paprašė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas.

(11)

Nei Italijos valdžios institucijos, nei trečiosios suinteresuotosios šalys neperdavė jokių pastabų dėl sprendimo patikslinti ir išplėsti procedūrą.

(12)

Pagalbos schemoje N 272/98 yra numatytos subsidijos, skirtinos pradinėms investicijoms viešbučių pramonės sektoriuje Sardinijoje. Regioninės pagalbos schema buvo patvirtinta 1998 m. (4) ir Komisijos laikyta suderinama su bendrąja rinka pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punkte numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą.

(13)

Pagalbos schemoje numatytos dvi priemonės:

Šis sprendimas nėra susijęs su antrąja schemos dalimi, ji čia paminėta tik bendroms aplinkybėms atskleisti.

(14)

Italijos valdžios institucijos pranešė apie 1998 m. Regionų įstatymą Nr. 9 dėl regioninės pagalbos schemos, neperdavusios kartu su pranešimu jokio veiklos įgyvendinimo reglamento.

(15)

Sprendime patvirtinti schemą Komisija taip aprašė priemonę:

(16)

Komisijai patvirtinus, Sardinijos regionas priėmė dekretą ir įvairius schemos įgyvendinimo sprendimus. 1999 m. balandžio mėn. priėmus Dekretą Nr. 285 (5), buvo priimti keli administraciniai sprendimai, visų pirma 2000 m. liepos 27 d. Sprendimas Nr. 33/4 ir Sprendimas Nr. 33/6. Sprendimu Nr. 33/6, kuris taikomas kartu su Sprendimu Nr. 33/4, nustatyta, kad kai kuriais išskirtiniais atvejais pagalba gali būti suteikta, net jeigu darbai buvo pradėti prieš pateikiant paraišką.

(17)

Priėmus 2000–2006 m. Italijos regioninės pagalbos žemėlapį, schema buvo suderinta atsižvelgiant į pagalbos intensyvumą (6). 2000 m. lapkričio 2 d. rašte (A/39177) Italijos valdžios institucijos informavo Komisiją apie įgyvendinimo priemones, kurių imtasi panaudojant reikiamas priemones ir kuriomis patvirtintas:

(18)

Iš Italijos valdžios institucijų 2001 m. gegužės 17 d. rašte suteiktos informacijos Komisija sužinojo, kad Italija sutiko su reikiamų priemonių pasiūlymu ir patvirtino, kad schema buvo suderinta su 1998 m. valstybės regioninės pagalbos gairėmis (toliau – 1998 m. gairės) (8).

(19)

Konkrečiai schema buvo įgyvendinta taikant kvietimo procedūrą, viešai paskelbiant kvietimą teikti atitinkamas paraiškas, parengtas pagal nurodytus sprendimus.

(20)

Italijos valdžios institucijų teigimu, 2001 m. buvo viešai paskelbtas pirmasis kvietimas teikti paraiškas (vadinamasis 2000 m. kvietimas teikti paraiškas), kuriuo suinteresuotosios šalys buvo kviečiamos pateikti oficialius finansavimo taikant pagalbos schemą prašymus.

(21)

Remiantis turima informacija, matyti, kad paskelbus pirmąjį kvietimą buvo priimti šie sprendimai:

(22)

2003 m. balandžio 22 d. rašte (užregistruotame 2003 m. balandžio 28 d. numeriu A/33012) pateiktos informacijos 13 puslapyje Italijos valdžios institucijos teigė, kad „regiono labui buvo nuspręsta įtraukti į sąrašą kai kuriuos vadinamuosius „kritinius“ projektus (t. y. projektus, kurių darbai buvo pradėti prieš pagalbos paraiškos pateikimo dieną, bet jau įsigaliojus įstatymui, t. y. 1998 m. balandžio 5 d.)“. Todėl, Italijos valdžios institucijų teigimu, 2002 m. pagalba buvo suteikta bent 28 investiciniams projektams, pradėtiems prieš pagalbos paraiškos dieną, ir jiems paremti skirta bendra maždaug 24 mln. EUR suma.

(23)

Pradėdama oficialią tyrimo procedūrą, Komisija priminė, kad pagal 1998 m. gairių 4.2 punktą pagalbos paraiška turi būti pateikta prieš pradedant vykdyti projektą.

(24)

Be to, Komisija atkreipė dėmesį, kad minėtas įpareigojimas yra patvirtintas ir 1998 m. Komisijos sprendime neteikti prieštaravimų dėl regioninės pagalbos schemos, skirtos Italijos viešbučių pramonei – Sardinijos regionui (N 272/98).

(25)

Vis dėlto nepaisant to, kad Komisijos sprendime buvo nustatytas įpareigojimas pagalbos gavėjams pateikti paraišką prieš pradedant vykdyti projektą ir kad Italijos valdžios institucijos aiškiai patvirtino (9) šio įpareigojimo vykdymą, panaudodamos reikiamas priemones įsigaliojus 1998 m. gairėms, Italijos valdžios institucijos priėmė įvairius veiklos įgyvendinimo reglamentus (visų pirma 1998 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir 2000 m. liepos 27 d. Sprendimą Nr. 33/6), kurie niekada nebuvo perduoti Komisijai. Šiuose veiklos įgyvendinimo reglamentuose buvo numatyta galimybė išimties tvarka ir tik pirmiesiems schemos įgyvendinimo metams investiciniams projektams, pradėtiems prieš pateikiant pagalbos paraišką, skirti pagalbą pagal pirmąjį kvietimą teikti paraiškas. Šiuo atžvilgiu Komisija laikosi nuomonės, kad Italijos valdžios institucijos neįvykdė įpareigojimų, nustatytų Komisijos sprendime, kuriuo buvo patvirtinta pagalbos schema, ir nesilaikė regioninės pagalbos gairėse numatytų reikalavimų.

(26)

Todėl Komisija laikėsi nuomonės, kad pagalbos paraiškos nepateikimas prieš pradedant projekto darbus galėjo turėti neigiamos įtakos skatinamajam pagalbos poveikiui. Komisija laikėsi nuomonės, kad tokios aplinkybės pagal Reglamento (EB) Nr. 659/99 (10) 16 straipsnį (toliau – procedūros reglamentas) galėtų būti neteisėtas pagalbos N 272/98 taikymo atvejis, ir turėjo abejonių dėl investiciniams projektams, pradėtiems prieš pateikiant pagalbos paraišką, suteiktos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka.

(27)

Pirmajame sprendime pradėti procedūrą Komisija savo tyrime visą dėmesį buvo sutelkusi į faktą, kad jai niekada nebuvo pranešta apie minėtus schemos veiklos įgyvendinimo reglamentus. Be to, Sprendimas Nr. 33/6 visiškai nebuvo paminėtas sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

(28)

Vis dėlto 22 punkte nurodyta pagalba buvo skirta remiantis Sprendimu Nr. 33/6, o ne Sprendimu Nr. 33/4, klaidingai paminėtu 2004 m. vasario 3 d. sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

(29)

Be to, pirmasis sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagrįstas neteisėtu patvirtintos pagalbos schemos įgyvendinimu pagal minėto procedūros reglamento 16 straipsnį. 16 straipsnis bendrai suprantamas kaip susijęs su situacijomis, kuriose patvirtintos pagalbos gavėjas įgyvendina pagalbą sprendimo skirti individualią pagalbą arba pagalbos sutarties sąlygoms prieštaraujančiu būdu, ir nėra suprantamas kaip susijęs su situacijomis, kai valstybė narė, iš dalies pakeisdama esamą pagalbą, sukuria naują neteisėtą pagalbą (procedūros reglamento 1 straipsnio c ir f punktai).

(30)

Dėl šių priežasčių ir siekdama pašalinti nesusipratimus Komisija laikėsi nuomonės, kad būtina patikslinti ir išplėsti procedūrą, bei pakvietė nacionalinės valdžios institucijas ir trečiąsias suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas.

(31)

Kaip atsakymą į Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtą 2004 m. sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą Komisija gavo vienos suinteresuotosios šalies pastabas:

Gautos pastabos yra skirtos esamam skatinamajam poveikiui ir pagalbos būtinumo principo laikymuisi paaiškinti.

(32)

Įrodinėdama, kad visiškai laikomasi skatinamojo poveikio ir pagalbos būtinumo principo, suinteresuotoji šalis remiasi šiais svarstymais:

(33)

Suinteresuotoji šalis grindžia pagalbos būtinumą, be kita ko, pabrėždama, kad be valstybinio finansavimo nebūtų pradėjusi tokio investicinio projekto. Be to, norėdama pradėti investicijas suinteresuotoji šalis kreipėsi ir į banką dėl finansavimo labai trumpam terminui, laukdama, kol bus suteikta pagalba.

(34)

Priėmus sprendimą patikslinti ir išplėsti procedūrą (12), Komisija negavo jokių kitų pastabų.

(35)

Atsakydamos į Komisijos vertinimą, pateiktą rašte pradėti procedūrą, Italijos valdžios institucijos nurodė tris pagrindinius argumentus, pagrindžiančius teisėtų lūkesčių, pagalbos skatinamojo poveikio ir de minimis ribos nustatymo buvimą.

(36)

Komisijai pateiktose pastabose Italijos valdžios institucijos patvirtina teisėtų lūkesčių buvimą ir nurodo teisinio tikrumo principą. Pirmiausia jos aiškina, kad 1998 m. Regionų įstatymas Nr. 9 pagalbos gavėjų iš dalies yra laikomas ankstesnės schemos, numatytos 1993 m. Regionų įstatymu Nr. 40 (dar esamu ir galiojančiu), kuris taikomas pagal vadinamąją sistemą „prie langelio“ (schema N 611/93, iš dalies pakeista schema N 250/01), esamą ir galiojančią nagrinėjamu laikotarpiu, tęsiniu. Italijos valdžios institucijos aiškina, kad ši sistema prisidėjo prie pagalbos gavėjų teisėtų lūkesčių dėl teisės gauti subsidijas remiantis tik pagalbos paraiška, neatsižvelgiant į tai, ar projektai jau pradėti, ar ne.

(37)

Be to, Italijos valdžios institucijos aiškina, kad regioninės pagalbos schemos įgyvendinimo reglamentai buvo priimti tik Komisijai patvirtinus pačią schemą. Pirmasis įgyvendinimo reglamentas buvo priimtas 1999 m. balandžio 29 d. (1999 m. Dekretas Nr. 285). Pagal dekreto 17 straipsnį („Pereinamojo laikotarpio taisyklė“) reikalavimus atitinkančiomis išlaidomis laikomos po įstatymo įsigaliojimo (1998 m. balandžio 5 d.) patirtos išlaidos. 1999 m. Dekretas Nr. 285 buvo paskelbtas 1999 m. gegužės 8 d.Sardinijos regiono oficialiajame leidinyje  (13).

(38)

Italijos valdžios institucijos priduria, kad 1999 m. Dekretas Nr. 285 buvo panaikintas 2000 m. liepos 27 d. Sprendimu Nr. 33/3, nes turėjo trūkumų. Tuo pat metu Sardinijos regionas priėmė naujas įgyvendinimo direktyvas, apie kurias Komisijai buvo pranešta 2000 m. rugsėjo 20 d.

(39)

Italijos valdžios institucijos pabrėžia, kad priimdamas minėtus sprendimus 2000 m. liepos 27 d. Sardinijos regionas turėjo atsižvelgti į faktą, kad 1999 m. Dekreto Nr. 285 paskelbimas oficialiajame leidinyje pagalbos gavėjams sukėlė teisėtus lūkesčius. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta, kad pagal pirmąjį kvietimą teikti paraiškas bus priimtos pagalbos paraiškos dėl jau pradėtų investicinių projektų, remiantis 1998 m. Regionų įstatymo Nr. 9 9 straipsnio nuostatomis. Dėl šios priežasties Sprendimo Nr. 33/6 straipsnyje „Pereinamojo laikotarpio taisyklė, taikoma pirmajam kvietimui teikti paraiškas“ nurodyta, kad pagalbos reikalavimus atitinka tik pagal pirmąjį kvietimą teikti paraiškas pateiktų paraiškų išlaidos, dėl darbų patirtos po 1998 m. balandžio 5 d., įsigaliojus 1998 m. Regionų įstatymui Nr. 9.

(40)

Be to, Italijos valdžios institucijos primena, kad dėl reikiamų priemonių panaudojimo Komisija 2001 m. gegužės 17 d. rašte (D/52027) nustatė schemos suderinamumą su bendrąja rinka, pareikalavusi Italijos valdžios institucijų įgyvendinti 1998 m. Regionų įstatymo Nr. 9 9 straipsnį pagal Reglamentą (EB) Nr. 69/2001 de minimis.

(41)

Italijos valdžios institucijos taip pat aiškina, kad, siekiant konkrečiai įgyvendinti schemą, įsigaliojus 2000 m. liepos 27 d. sprendimui reikėjo įtraukti pagalbos paraiškas, pateiktas prieš viešai paskelbiant pirmąjį kvietimą teikti paraiškas, panaudojant naujus blankus.

(42)

Be to, Italijos valdžios institucijos pabrėžia skatinamojo poveikio buvimą, nes subsidijos buvo būtinos banko paskoloms, atsiradusioms laikotarpiu nuo išlaidų susidarymo iki pagalbos išmokėjimo, likviduoti.

(43)

Galiausiai Italijos valdžios institucijos pareiškia, kad pagalbos gavėjai turėjo pasirinkti šią regioninės pagalbos schemą, nes dėl to paties projekto negalėjo pateikti įvairių pagalbos paraiškų pagal skirtingas schemas. Be to, pabrėžiama, kad regioninės pagalbos schema, nustatyta 1998 m. Regionų įstatymu Nr. 9 (N 272/98), ir nacionalinė regioninės pagalbos schema, nustatyta 1992 m. Įstatymu Nr. 488 (N 715/99), panaikina viena kitos taikymo galimybę.

(44)

Italijos valdžios institucijos teigia, kad buvo laikomasi skatinamojo poveikio principo, nepaisant to, kad darbai buvo pradėti prieš pateikiant pagalbos paraišką pagal 1998 m. Regionų įstatymo Nr. 9 9 straipsnį. Nacionalinės valdžios institucijų teigimu, pagalbos daliai, suteiktai prieš pateikiant paraišką, yra taikoma de minimis taisyklė. Italijos valdžios institucijos tvirtina, kad 100 000 EUR ribos neviršijanti pagalbos dalis, suteikta prieš pateikiant paraišką, turėtų būti laikoma atskira, atsižvelgiant tik į išlaidas, patirtas iki tos datos, ir neatsižvelgiant į visas projekto išlaidas. Šie svarstymai yra susiję su 12 iš 28 projektų.

(45)

Priėmus sprendimą patikslinti ir išplėsti procedūrą, Komisija negavo jokių kitų pastabų.

(46)

Reikia priminti, kad schemos N 272/98 vertinime buvo prieita prie išvados, kad priemonė yra valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį, nes buvo laikoma atitinkančia visas šiame straipsnyje numatytas sąlygas.

(47)

Priemonė suteikia ekonominį pranašumą tam tikrai pagalbos gavėjų grupei, sumažindama įprastines jų išlaidas. Ji yra suteikiama iš valstybinių išteklių ir kelia pavojų iškraipyti konkurenciją, nes finansiškai sustiprina kai kurias įmones palyginti su jų konkurentėmis. Kadangi konkurenciją viešbučių sektoriuje patiria pritraukti turistus besistengiantys ūkio subjektai iš įvairių valstybių narių, turizmo sektoriui suteikiamas finansavimas gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (14).

(48)

Pagalbos schema, apie kurią pranešta Komisijai ir kurią ši patvirtino pagal Reglamento (EB) Nr. 659/99 4 straipsnio 3 dalį, yra valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(49)

Panaudojant reikiamas priemones, Sprendimu Nr. 34/73 buvo užtikrintas suderinamumas su 1998 m. gairėmis, kiek tai susiję su pagalbos intensyvumo suderinimu atsižvelgiant į didžiausią ribą, numatytą naujajame regioninės pagalbos žemėlapyje, o Sprendimu Nr. 33/4 buvo užtikrintas skatinamojo poveikio principo laikymasis; dėl šios priežasties Komisija galėjo daryti išvadą, kad į minėtus sprendimus įeinančios taisyklės pradžioje patvirtintos pagalbos schemos N 272/98 nepapildė jokiais naujais elementais.

(50)

Vis dėlto, Komisijos nuomone, 1999 m. Dekretu Nr. 285 įvestos pereinamojo laikotarpio taisyklės galėjo iš dalies pakeisti pradžioje jos patvirtintą schemą. Komisija atkreipia dėmesį, kad iki šiol nėra niekada pasisakiusi apie šias įgyvendinimo priemones, nors ir pripažįsta, kad 1999 m. Dekretas Nr. 285 niekada neįsigaliojo, nes buvo panaikintas Sprendimu Nr. 33/3.

(51)

2000 m. liepos 27 d., priėmus Sprendimus Nr. 33/4 ir Nr. 33/6, buvo padaryti papildomi schemos N 272/98 pakeitimai. Kaip buvo aprašyta (16–21 punktuose), Sprendimu Nr. 33/6 priemonė, apie kurią pranešta, buvo iš dalies pakeista nesuderinus su Komisijos priimtu sprendimu patvirtinti schemą.

(52)

Kaip nurodyta 38 punkte, Italijos valdžios institucijos tvirtina, kad pranešė Komisijai apie minėtus įgyvendinimo reglamentus, panaudodamos reikiamas priemones.

(53)

Komisija pažymi, kad nacionalinės valdžios institucijos pirmiausia nepranešė apie minėtus sprendimus ir kad Komisija buvo informuota pačių valdžios institucijų, panaudojant reikiamas priemones, jog Sprendimu Nr. 33/4 buvo užtikrintas skatinamojo poveikio principo laikymasis. Vis dėlto Italijos valdžios institucijos, panaudodamos reikiamas priemones, niekada nepranešė Komisijai apie Sprendimą Nr. 33/6, pažeisdamos EB sutarties 88 straipsnio 3 dalį ir bendradarbiavimo įsipareigojimą, privalomą pagal Sutarties 10 straipsnį (15).

(54)

Todėl pagalbos schema, kuri buvo vėliau taikoma priėmus minėtas įgyvendinimo nuostatas, neatitinka pradinio patvirtinamojo Komisijos sprendimo.

(55)

Todėl turi būti laikomi neteisėtais pagalbos projektai, kurių vykdymas buvo pradėtas prieš pateikiant bet kokią pagalbos paraišką.

(56)

Nei Italijos valdžios institucijos, nei suinteresuotoji šalis aiškiai nesuabejojo Komisijos 2004 m. vasario 3 d. ir 2006 m. lapkričio 22 d. raštuose pradėti oficialią tyrimo procedūrą išreikštomis abejonėmis. Komisija patvirtina, be kita ko, savo vertinimą, kurio santrauka pateikiama toliau.

(57)

Kaip nurodyta, bent 28 investiciniai projektai buvo pradėti tuo metu, kai toms investicijoms pagalba negalėjo būti skirta pagal aptariamą schemą.

(58)

1998 m. gairėse reikalaujama, kad visos pagalbos paraiškos būtų pateiktos prieš pradedant vykdyti projektą.

(59)

Be to, šis reikalavimas yra pakartotas 1998 m. Komisijos sprendime neteikti prieštaravimų dėl regioninės pagalbos schemos, skirtos Italijos viešbučių pramonei – Sardinijos regionui (N 272/98), kuriame aiškiai nustatyta, kad pagalbos gavėjai turėjo paduoti pagalbos paraišką prieš pradėdami vykdyti projektus.

(60)

Be to, panaudodamos reikiamas priemones įsigaliojus 1998 m. gairėms, Italijos valdžios institucijos perdavė Komisijai 2000 m. liepos 27 d. Sprendimą Nr. 33/4, kurio 6 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad reikalavimus atitinkančios išlaidos yra tos, kurios patiriamos po finansavimo prašymo pateikimo.

(61)

Reikia priminti, kad pagalbos būtinumo principas yra bendrasis principas, kurį Teismas pripažino Philip Morris bylos (16) sprendime, ir kad jis nedviprasmiškai yra esminis elementas siekiant nustatyti, ar įmonių atliktos investicijos atitinka pagalbos reikalavimus pagal 1998 m. gaires. Tiek minėtame Komisijos sprendime, tiek gairėse numatyta, kad finansavimo prašymas turi būti pateiktas prieš pradedant projektus.

(62)

Italijos valdžios institucijos pažymėjo, kad nacionalinė sistema sukėlė teisėtus lūkesčius dėl teisės gauti subsidijas vien tik pateikus pagalbos paraišką, neatsižvelgiant į tai, ar projektai jau pradėti, ar ne.

(63)

Komisija nelaiko priimtinu šio argumento, nes sprendime, kuriuo patvirtinama aptariama regioninės pagalbos schema, aiškiai reikalaujama, kad pagalbos paraiška būtų pateikta prieš pradedant vykdyti projektą.

(64)

Be to, Sprendimas Nr. 33/6 niekada nebuvo perduotas Komisijai, kol nebuvo pateiktas skundas. Iš tikrųjų jis jai buvo perduotas tik 2003 m. balandžio 22 d. pranešime Nr. 5245, įgyvendinant gavus skundą (CP 15/2003) pradėtą procedūrą. Be kita ko, Italijos valdžios institucijų pateiktas teisėtų lūkesčių argumentas nėra priimtinas, atsižvelgiant į tai, kad Komisija nedavė jokių specialių garantijų minėtoms valdžios institucijoms ar trečiosioms suinteresuotosioms šalims, todėl jos logiškai negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių, kiek šie susiję su nagrinėjamos sąlygos nesilaikymu. Tokia yra nusistovėjusi teismo praktika – teisėtų lūkesčių apsaugos principą gali nurodyti ūkio subjektas, kuriam institucija sukėlė pagrįstus lūkesčius (…). Tačiau šiuo atžvilgiu niekas negali teigti, kad buvo pažeisti teisėti lūkesčiai, nes trūksta tikslių Bendrijos administracijos pateikiamų garantijų (17).

(65)

Be to, Komisija laikosi nuomonės, kad Italijos valdžios institucijų pateikti argumentai, pagal kuriuos skatinamasis poveikis buvo tuo atveju, kai pagalbos gavėjas pateikė pagalbos paraišką prieš prasidedant darbams pagal skirtingą regioninės pagalbos schemą, yra nepriimtini.

(66)

Komisija laikosi nuomonės, kad neįmanoma perkelti skatinamojo poveikio iš vienos schemos į kitą; todėl įmonės pasirinkimas pateikti paraišką pagal vieną ar kitą schemą negali būti priimtas kaip tinkamas pagrindas, rodantis, jog laikomasi skatinamojo poveikio principo. Be kita ko, tos pačios Italijos valdžios institucijos pabrėžė (žr. 43 punktą), kad pagalbos gavėjas dėl to paties projekto negali pateikti daugiau nei vienos paraiškos pagal įvairias schemas, papildomai pabrėždamos, kad regioninės pagalbos schema, nustatyta 1998 m. Regionų įstatymu Nr. 9 (valstybės pagalba N 272/98), ir nacionalinė regioninė pagalbos schema, nustatyta 1992 m. Įstatymu Nr. 488 (valstybės pagalba N 715/99), panaikina viena kitos taikymo galimybę.

(67)

Komisija laikosi nuomonės, kad nacionalinės valdžios institucijų pateikti argumentai, pagal kuriuos skatinamasis poveikis yra, nes subsidijos būtinos banko paskoloms, atsiradusioms laikotarpiu nuo išlaidų susidarymo iki pagalbos išmokėjimo, likviduoti, yra taip pat nepriimtini. Ūkio subjekto pasiryžimas pradėti vykdyti projektą ir imti paskolas išlaidoms finansuoti jokiu būdu neįrodo, kad pagalba yra būtina projektui tęsti ar kad užtikrina skatinamąjį poveikį imtis projekto, kuris kitu atveju nebūtų įvykdytas. Priešingai, ūkio subjekto pasiryžimas pradėti darbus ir prisiimti su projektu susijusią riziką net nepateikus paraiškos pagal atitinkamą schemą rodo, kad pagalba nėra būtina investicijoms skatinti.

(68)

Galiausiai Komisija nelaiko priimtinais su de minimis taisykle susijusių argumentų, kuriais remiasi Italijos valdžios institucijos, nes ši taisyklė negali būti naudojama siekiant apeiti gairėse nustatytą įsipareigojimą pateikti pagalbos prašymą prieš pradedant projekto vykdymą, kad būtų laikomasi skatinamojo poveikio principo. Iš tikrųjų turėtų būti svarstoma apskritai viso projekto suma, o ne tik pagalbos dalis, kuri buvo suteikta prieš pagalbos prašymą. Todėl Komisija negali svarstyti galimybės pradinius darbus laikyti atitinkančiais reikalavimus pagal de minimis taisyklę, netaikant gairėse numatytos nuostatos. Be to, ne tik Italijos valdžios institucijos, apskaičiuodamos de minimis ribą, neatsižvelgė į apskritai visus projektus, bet ir tas pats pagalbos gavėjas galėjo būti gavęs pagalbą de minimis iš kitų šaltinių – tai yra aspektas, kurio, atrodo, Italijos valdžios institucijos neįvertino.

(69)

Komisija daro išvadą, kad Italijos valdžios institucijos neįrodė, jog pagalbos skyrimas vyko taip, kaip nustatyta sprendime patvirtinti pagalbą. Be to, net įsivaizduojant, kad kalbama apie pagalbą veiklai, pagalba vis tiek negalėtų būti laikoma suderinama, nes pagal 1998 m. gaires pagalba veiklai išimties tvarka gali būti suteikta regionams, atitinkantiems EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punkte numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą. 1998–2006 m. Sardinija buvo tarp regionų, atitinkančių 87 straipsnio 3 dalies a punkto reikalavimus. Vis dėlto, išskyrus pagalbą de minimis, pagalba veiklai pagal šią schemą nebuvo patvirtinta. Be to, per šią procedūrą Italijos valdžios institucijos nepateikė detalių, įrodančių, kad pagalba būtų pateisinama kaip pagalba regiono plėtrai ar jo gamtai, ir neįrodė, kad pagalba būtų skirta trūkumams ištaisyti.

(70)

Be to, Italijos valdžios institucijos nepateikė jokių argumentų, pagal kuriuos aptariama pagalba būtų suderinama su kitomis EB sutarties nuostatomis, teisės aktais dėl valstybės pagalbos arba kitais reglamentais, programomis ar gairėmis.

(71)

Komisija taip pat neišskyrė kito teisinio pagrindo pagalbai patvirtinti. Kaip nurodyta, priemonei negali būti taikoma EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta leidžianti nukrypti nuostata, kuria leidžiama pagalba, skirta palengvinti tam tikros ekonominės veiklos rūšių ar regionų plėtrą, jei tik tai neiškraipo prekybos sąlygų taip, kad būtų prieštaraujama bendrajam interesui. Šiam atvejui taip pat netaikytinos EB sutarties 87 straipsnio 2 dalyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos, susijusios su individualiems vartotojams suteikta socialinio pobūdžio pagalba, gaivalinių nelaimių ar kitų nepaprastų įvykių padarytai žalai atlyginti skirta pagalba ir tam tikrų Vokietijos Federacinės Respublikos regionų ekonomikai teikiama pagalba. Be kita ko, schema negali būti laikoma bendriems Europos interesams svarbiu projektu ar pagalba, skirta dideliems Italijos ekonominiams sutrikimams pašalinti pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktą. Galiausiai priemone taip pat nesiekiama remti kultūros ir paveldo išsaugojimo pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktą.

(72)

Todėl Komisija laiko nesuderinama su bendrąja rinka pagalbą, numanomai suteiktą projektams, kurių vykdymas buvo pradėtas prieš pateikiant pagalbos paraišką pagal 1998 m. Komisijos patvirtintą regioninę pagalbos schemą (atvejis N 272/98), skirtą Sardinijos viešbučių pramonei ir įgyvendintą Sprendimu Nr. 33/6 pagal pirmąjį kvietimą teikti paraiškas.

(73)

Ši nuomonė dėl nesuderinamumo yra taikoma visai pagalbai, suteiktai projektams, kurių reikalavimus atitinkančios išlaidos buvo patirtos prieš pateikiant pagalbos paraišką, ir pagalbai, viršijusiai pagal Reglamento (EB) Nr. 69/2001 2 straipsnį apskaičiuotą sumą de minimis, kuria tuo metu galėjo pasinaudoti pagalbos gavėjas pagal susijusias įgyvendinimo priemones, galiojusias pateikiant paraišką.

(74)

Komisija laikosi nuomonės, kad Italija neteisėtai įgyvendino aptariamą pagalbą, pažeisdama EB sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

(75)

Remdamasi savo vertinimu, Komisija daro išvadą, kad pagalba, suteikta minėtiems projektams pagal schemą „1998 m. Regionų įstatymas Nr. 9 – neteisėtas pagalbos N 272/98 taikymas“ remiantis pirmuoju kvietimu teikti paraiškas ir Sprendimu Nr. 33/6, neatitinka 1998 m. valstybės regioninės pagalbos gairėse numatytų sąlygų. Todėl priemonė yra suteikta neteisėtai ir yra nesuderinama su bendrąja rinka pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą ir pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą.

(76)

Pagal nusistovėjusią praktiką Komisija, remdamasi EB sutarties 87 straipsniu, nurodo pagalbos gavėjui sugrąžinti neteisėtai suteiktą ir pagal EB sutarties 88 straipsnį nesuderinamą pagalbą. Tokia praktika buvo patvirtinta Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/99 14 straipsniu.

(77)

Todėl Italija privalo imtis visų būtinų priemonių pagalbai iš jos gavėjų susigrąžinti. Šiuo tikslu per keturis mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą Italija turės pareikalauti pagalbos gavėjų sugrąžinti pagalbą.

(78)

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 659/99 14 straipsnio 2 dalimi, prie pagal susigrąžinimo sprendimą reikalaujamos grąžinti pagalbos yra pridedamos palūkanos, paskaičiuotos pagal atitinkamą Komisijos nustatytą normą. Palūkanos skaičiuojamos nuo tos dienos, kurią neteisėta pagalba buvo suteikta gavėjams, iki jos susigrąžinimo dienos.

(79)

Palūkanos skaičiuojamos remiantis 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (18), V skyriaus nuostatomis. Šiuo tikslu Komisija reikalauja Italijos nurodyti potencialiai schema pasinaudojusiems subjektams per keturis mėnesius nuo šio sprendimo sugrąžinti pagalbą kartu su palūkanomis, kaip išsamiau išdėstyta toliau.

(80)

Komisija ragina Italiją suteikti reikalaujamą informaciją pasinaudojant šio sprendimo priede pateikta anketa: sudaryti susijusių pagalbos gavėjų sąrašą ir aiškiai patikslinti planuojamas ir jau taikomas priemones nedelsiant ir veiksmingai susigrąžinti neteisėtą valstybės pagalbą. Komisija prašo Italiją per du mėnesius nuo sprendimo dienos pateikti visus dokumentus, patvirtinančius, kad prasidėjo neteisėtos pagalbos susigrąžinimo iš jos gavėjų procedūra (aplinkraščiai, susigrąžinimo įsakymai ir t. t.),

a)

pagal šio sprendimo 1 straipsnyje nurodytą schemą – pagalbą gavusių asmenų sąrašą ir bendrą kiekvieno iš jų gautą pagal schemą pagalbos sumą. Prašyta informacija perduodama užpildant šio sprendimo priede pateiktą anketą;

b)

bendrą iš kiekvieno pagalbos gavėjo susigrąžintiną sumą (pagrindinę ir palūkanas);

c)

išsamų priemonių, planuojamų ir jau taikomų šiam sprendimui įgyvendinti, sąrašą;

d)

dokumentus, rodančius, kad pagalbos gavėjams buvo nurodyta sugrąžinti pagalbą.