21.12.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/39

(1)

2003 m. rugsėjo 30 d. Italija priėmė įstatyminį potvarkį Nr. 269 (toliau – ĮP 269/2003), kuriame išdėstomos skubios priemonės vystymuisi skatinti ir valstybės finansų tendencijoms pakeisti, kurį paskelbė 2003 m. spalio 2 d. Italijos Respublikos oficialiajame leidinyje Nr. 229. Įstatyminio potvarkio Nr. 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte numatomos konkrečios mokesčių lengvatos už dalyvavimą prekybos mugėse užsienyje ir 2003 m. lapkričio 24 d. be pakeitimų buvo perkeltas į 2003 m. lapkričio 24 d. įstatymą Nr. 326 (toliau – Įstatymas 326/2003), kuris buvo paskelbtas 2003 m. lapkričio 25 d. Italijos Respublikos oficialiajame leidinyje Nr. 274.

(2)

2003 m. spalio 22 d. laišku (D/56756) Komisija paragino Italijos valdžios institucijas pateikti informaciją apie minimas lengvatas ir jų įsigaliojimą, siekiant nustatyti, ar jos nėra laikomos valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnyje. Tuo pačiu laišku Komisija priminė Italijai, kad EB sutarties 88 straipsnio 3 dalis įpareigoja informuoti Komisiją apie bet kokias valstybės pagalba laikomas priemones prieš jų įgyvendinimą.

(3)

2003 m. lapkričio 11 d. laišku (A/37737) ir lapkričio 26 d. laišku (A/38138) Italijos valdžios institucijos pateikė prašomą informaciją. 2003 m. gruodžio 19 d. laišku (D/58192) Komisija dar kartą priminė Italijai apie EB sutarties 88 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą informuoti ir paragino Italijos valdžios institucijas informuoti įmones naudos gavėjas, kurioms taikomos mokesčių lengvatos, apie pasekmes, numatytas Sutartyje ir 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnyje, kuriame išdėstomos išsamios EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisyklės (2) tuo atveju, kai minimos lengvatos buvo pripažintos valstybės pagalba, skirta be išankstinio Komisijos leidimo.

(4)

2004 m. kovo 18 d. laišku (SG 2004 D/201066) Komisija informavo Italiją apie savo sprendimą pradėti EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl Italijoje taikomų mokesčių lengvatų prekybos mugėse užsienyje dalyvaujančioms įmonėms. 2004 m. birželio 1 d. laišku (A/35042) Italijos valdžios institucijos pateikė savo pastabas.

(5)

Komisijos sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje kartu su kvietimu suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas (3). Nebuvo gauta jokių pastabų.

(6)

Įstatyminio potvarkio Nr. 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte numatoma, kad bet kokios įmonės, mokančios įmonių pajamų mokestį Italijoje ir veikiančios programos įsigaliojimo metu, gali iš savo apmokestinamųjų pajamų išskaityti išlaidas, tiesiogiai patirtas dėl įmonės dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje. Ši nuostata taikoma išskirtinai toms išlaidoms, kurias įmonės pagalbos gavėjos patiria pirmais mokestiniais metais po tų metų, kai įsigaliojo įstatyminis potvarkis Nr. 269/2003 (2003 m. spalio 2 d.), todėl priemonė svarbi nustatant tų įmonių, kurių verslo ciklas vyksta pagal kalendorinius metus, 2004 m. apmokestinamąsias pajamas. Įstatyminio potvarkio Nr. 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte numatoma, kad apmokestinamųjų pajamų sumažinimas taikomas kartu su įprastu išlaidų, susijusių su dalyvavimu prekybos mugėse, išskaitymu naudos gavėjo pajamų ataskaitoje.

(7)

Kai dėl verslo išlaidų, susijusių su dalyvavimu prekybos mugėse užsienyje, išskaitymo bendrųjų taisyklių, Italijos pajamų mokesčio kodekso (IPMK) 108 straipsnio 2 dalyje apibrėžiamos reklaminės išlaidos, taip pat apimančios prekybos mugių išlaidas, ir tarpininkavimo išlaidos. Reklaminės išlaidos yra išskaitomos visos tais mokestiniais metais, kada jos buvo patirtos, arba lygiomis dalimis per ateinančius ketverius metus, o tarpininkavimo išlaidų gali būti išskaitoma tik iki vieno trečdalio visos išlaidų sumos lygiomis dalimis per penkerių metų laikotarpį.

(8)

Atsižvelgiant į galimas skirtingas išlaidų, susijusių su dalyvavimu prekybos mugėse, kategorijas, ĮP 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotė rodo, kad schemoje numatytos lengvatos galioja tik su produktų eksponavimu susijusioms išlaidoms, o jokios kitos išlaidos, patirtos dėl dalyvavimo prekybos mugėse, neatitinka reikalavimų pagalbai gauti pagal schemą.

(9)

Italijos valdžios institucijos nurodė, kad lengvata taikoma neatsižvelgiant į išlaidų klasifikavimą, kurioms, kaip anksčiau nurodyta, taikoma diferencijuota apmokestinimo tvarka. Italija paaiškino, kad visos su dalyvavimu prekybos mugėse susijusios išlaidos yra traktuojamos panašiai tam, kad būtų išvengta įvairių išlaidų klasifikavimo įvairiose kategorijose. Tačiau ĮP 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte iš atitinkančių reikalavimus gauti lengvatą išlaidų aiškiai išskiriamos rėmimo išlaidos, kurios priklauso reklaminėms išlaidoms ir yra įprastai visiškai išskaitomos pagal IPMK 108 straipsnio 2 dalį.

(10)

2004 m. kovo 18 d. laiške, kuriuo pradedama oficiali tyrimo procedūra, Komisija pareiškė, kad priemonė atitinka valstybės pagalbos, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, kriterijus.

(11)

Visų pirma Komisija laikėsi nuomonės, kad programa suteikia atrankinius pranašumus pagalbos gavėjams, nes pranašumai suteikiami tik toms įmonėms, kurios parodose eksponuoja eksportuojamas prekes, o kitokiai verslo veiklai pranašumai nesuteikiami. Schema, pavyzdžiui, netaikoma išskirtinai Italijos rinkoje savo gaminiais prekiaujančioms įmonėms, paslaugas teikiančioms įmonėms, netinkamais eksponuoti prekybos mugėse gaminiais prekiaujančioms įmonėms, prekybos mugėse Italijoje dalyvaujančioms įmonėms.

(12)

Komisija taip pat laikėsi nuomonės, kad schema suteikia pranašumą prekybos mugėse užsienyje dalyvaujančioms Italijos įmonėms, tokiu būdu stiprinant jų poziciją konkuruojančių užsienio įmonių atžvilgiu, taip pat užsienio prekybininkų, konkuruojančių su minėtomis įmonėmis Italijos ir užsienio rinkose bei Italijoje įsteigtų užsienio įmonių, konkuruojančių su pagalbos gavėjomis Italijos rinkoje, atžvilgiu.

(13)

Galiausiai Komisija nusprendė, kad minimo mokestinio pranašumo atrankinis pobūdis negali būti pateisinamas Italijos mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendrąja schema, be to, schema nekompensuoja galimų užsienyje patirtų išlaidų dėl dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje, nes pagalba nepriklauso nuo jokių konkrečių užsienio mokesčių ar prisiimamos finansinės naštos. Be to, netaikomos jokios EB sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos išimtys. Suteikti pranašumai buvo susieti su išlaidomis, kurios neatitinka reikalavimų gauti pagalbai pagal jokius bendrosios išimties reglamentus ar Bendrijos gaires. Remiantis bendrosios išimties reglamentu mažoms ir vidutinėms įmonėms, pagalba už dalyvavimą prekybos mugėse yra leidžiama tik tuo atveju, jei ji neviršija 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų ir yra skirta už pirmąjį MVĮ dalyvavimą konkrečioje mugėje ar parodoje, tuo tarpu minima mokesčių lengvata taikoma visoms įmonėms ir visoms su dalyvavimu prekybos mugėse užsienyje susijusioms išlaidoms.

(14)

Atsakydamos į Komisijos įvertinimą, pateiktą 2004 m. kovo 18 d. laiške, kuriuo pradedama oficiali tyrimo procedūra, Italijos valdžios institucijos pateikė tris pastabas, įrodančias, kad minima programa taikoma nediskriminuojant pagalbos gavėjų įvairiose prekybos srityse, bet yra bendro pobūdžio priemonė, skirta visoms prekyba besiverčiančioms įmonėms.

(15)

Pirma, pasak Italijos valdžios institucijų, priemonė yra taikoma be išimties visiems ekonomikos sektoriams ir visoms įmonėms, kurioms taikomas Italijos verslo apmokestinimas, su sąlyga, kad jos patiria išlaidas dėl dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje. Italijos valdžios institucijos taip pat nurodo, kad minima mokesčių lengvata taikoma ir nuolatines buveines užsienyje turinčioms įmonėms. Taip pat teigiama, kad mokestinė lengvata yra griežtai susieta su patirtomis išlaidomis dėl dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje ir nesudaro neproporcingos mokestinės lengvatos. Italijos valdžios institucijos mano, kad schema neskatina dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje kaip atskiros verslo veiklos, bet yra visoms įmonėms prieinama investicija, kurią Italijos Vyriausybė ketina skatinti kaip bendrą ekonominės politikos tikslą. Italijos valdžios institucijos taip pat paaiškina, kad lengvata taikoma nuolatinę buveinę užsienyje turinčioms įmonėms, jei su dalyvavimu prekybos mugėse susijusias išlaidas patiria pagrindinė buveinė Italijoje.

(16)

Antra, Italijos valdžios institucijos teigia, kad dėl priemonės taikymo eksportu nesiverčiančios įmonės neatsiduria blogesnėje padėtyje, priešingai – schema numato paskatas tokio pobūdžio mugėse nusprendusioms dalyvauti įmonėms. Kai įmonės veiklą sudaro prekių ar paslaugų, kuriomis neįmanoma prekiauti ar eksportuoti, gaminimas ar teikimas, jos nekonkuruoja su kitomis įmonėmis, veikiančiomis sektoriuose, kuriuose gaminamos tokios pačios prekės ir teikiamos tokios pačios paslaugos.

(17)

Trečia, Italijos valdžios institucijos pabrėžia, kad priemonė galioja tik vienerius metus ir todėl prekybos mugėse užsienyje dalyvaujančioms įmonėms suteiktas pranašumas labai neiškraipo bendrosios rinkos funkcionavimo.

(18)

Apsvarsčiusi Italijos valdžios institucijų pateiktas pastabas, Komisija toliau laikosi 2004 m. kovo 18 d. laiške, kuriuo pradedama oficiali tyrimo procedūra, išreikštos nuomonės, kad nagrinėjama schema yra laikoma valstybės pagalba, nes ji atitinka visus EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.

(19)

Pirma, priemonė laikoma pagalba, jei pagalbos gavėjams suteikiamas pranašumas sumažinant mokesčius, kuriuos paprastai moka įmonės, vykdydamos veiklą. Visoms įmonėms Italijoje taikomas įmonių pajamų mokestis, mokamas nuo jų grynojo pelno, kuris gaunamas iš bendrųjų pajamų atėmus verslo išlaidas, kaip nurodoma įmonių sąskaitose. Schema pagalbos gavėjams suteikia ekonominį pranašumą, kurį sudaro apmokestinamojo pelno sumažinimas suma, atitinkančia išlaidas, patirtas dėl dalyvavimo prekybos mugėse užsienyje, kartu su įprastiniu išskaitymu iš bendrųjų pajamų mokesčių tikslais. Tokias išlaidas patirianti įmonė pagalbos gavėja savo sąskaitose nurodo atitinkamos sumos išskaitymą, dėl kurio taikomas mažesnis įmonių pajamų mokestis minimais mokestiniais metais. Galiausiai suteiktas pranašumas reiškia, kad mokami mažesni mokesčiai vienerius metus, vadinasi, įmonei pagalbos gavėjai suteikiama finansinė nauda.

(20)

Pateiktose pastabose Italijos valdžios institucijos teigia, kad minima schema pagalbos gavėjams nesuteikia didelio konkurencinio pranašumo, nes taikoma tik faktinėms patirtoms išlaidoms, o be to, tokie patys mechanizmai yra taikomi kitiems išskaitymams, numatytiems Italijos pajamų mokesčio kodekse (IPMK).

(21)

Tačiau Komisija mano, kad, kaip nurodė Italijos valdžios institucijos, minimas išskaitymas yra didelis, palyginti su įprastiniu išskaitymu, leidžiamu mokesčių tikslais, ir todėl turėtų būti laikomas pranašumu, nes sumažinamos išlaidos, kurias paprastai patiria Italijos įmonių pajamų mokesčius mokančios įmonės. Todėl Komisija patvirtina savo įvertinimą, kad minima schema suteikia pagalbos gavėjams ekonominį pranašumą ir finansinę naudą apmokestinamo pelno sumažinimo Italijoje forma.

(22)

Antra, pranašumas turi būti suteikiamas valstybės arba naudojant valstybės išteklius. Kadangi Italijos valdžios institucijos nepateikė jokių prieštaravimų, Komisija patvirtina oficialios tyrimo procedūros pradėjimo metu padarytą įvertinimą, kad lengvata yra priskirtina valstybei, kadangi dėl jos taikymo Italijos biudžetas negaus atitinkamų mokestinių pajamų.

(23)

Trečia, priemonė yra konkreti arba atrankinė, nes taikoma „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“. Italijos valdžios institucijos teigia, kad priemonė yra taikoma visoms mokesčius Italijoje mokančioms įmonėms, kurios vykdo tam tikras Italijos vyriausybės skatinamas investicijas, laikydamosi ekonominės politikos tikslų, kurių siekiama minima schema.

(24)

Atlikusi nuoseklų tyrimą, Komisija patvirtina savo nuomonę, kad Italijoje įgyvendinama išimtinė mokesčių išskaitymo schema yra laikoma konkrečia schema, kuri suteikia pranašumą tik toms įmonėms, kurios patiria tam tikras reikalavimus atitinkančias išlaidas, susijusias su dalyvavimu prekybos mugėse užsienyje, ir kuri netaikoma kitoms, tokiose mugėse nedalyvaujančioms įmonėms. Net jei iš esmės tokia schema yra taikoma visoms prekybos mugėse užsienyje savanoriškai dalyvaujančioms įmonėms, ji suteikia pranašumą tik prekes eksportuojančioms įmonėms, o kitiems verslo sektoriams nėra prieinama. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, pranašumai, kurie suteikiami prekes eksportuojančioms įmonėms ir patiriančioms su tokia veikla susijusių išlaidų, yra atrankinio pobūdžio pranašumai (4).

(25)

Komisija negali sutikti su Italijos valdžios institucijų pateiktu argumentu, kad prekyba ir eksportu nesiverčiančios įmonės negali būti lyginamos su prekyba besiverčiančiomis įmonėmis, todėl ši schema yra bendro pobūdžio. Komisija mano, kad priemonė negali būti laikoma bendrąja priemone, nes tam tikrų išlaidų į mokesčių bazę neįtraukimo pranašumas suteikiamas tik eksportu besiverčiančioms įmonėmis, be to, lengvata taikoma kartu su įprastiniu mokesčių išskaitymu. Komisija taip pat pastebi, kad Italijos valdžios institucijos nenurodė, jog priemonė pateisinama mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendrąja schema. Bet kuriuo atveju pagalbos gavėjams suteikti pranašumai neatitinka Italijos mokesčių sistemos pagrindinės paskirties ir yra išimtinio ir laikino pobūdžio.

(26)

Todėl Komisija laikosi savo nuomonės, kad schema yra specifinė, nes, pavyzdžiui, ji taikoma tik toms įmonėms, kurios verčiasi eksportu ir todėl „eksponuoja prekes“ prekybos mugėse užsienyje, ir nėra taikoma įmonėms, kurios teikia paslaugas, įmonėms, kurios prekiauja netinkamomis eksponuoti prekybos mugėse prekėmis ir įmonėms, kurios dalyvauja prekybos mugėse Italijoje.

(27)

Komisija patvirtina ir savo ankstesnes abejones dėl vienodo lygmens pranašumų, susijusių su dalyvavimu prekybos mugėse užsienyje, suteikiamų visoms Italijoje mokesčius mokančioms įmonėms. Italijos valdžios institucijos patvirtino, kad taikomos lengvatos reikalavimus atitinkančioms išlaidoms gali apimti ir nepriklausomai nuo pagrindinės buveinės veikiančios Italijos įmonės užsienio nuolatinės atstovybės išlaidas, kaip yra numatyta Italijos pajamų mokesčio kodekso 162 straipsnyje arba kitose mokesčių konvencijose, galiojančiose tose šalyse, kur įkurta nuolatinė atstovybė.

(28)

Tačiau Italija teigia, kad minima lengvata taikoma tik tuo atveju, kai išlaidas tiesiogiai patiria Italijos įmonė pagalbos gavėja, kaip yra numatyta įstatyminio potvarkio 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte. Tokiu būdu Italijos įmonių užsienio atstovybės ar filialai įpareigojami patiriamas minimas išlaidas priskirti tiesiogiai Italijos įmonei tam, kad būtų galima pasinaudoti mokesčių sumažinimu, o Italijos įmonių užsienio atstovybėms lengvata netaikoma. Komisija priėjo išvados, kad dėl šios priežasties schema nėra vienodai taikoma visoms įmonėms.

(29)

Galiausiai priemonė daro poveikį konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai. Italija teigia, kad konkurencijai nėra daroma jokia įtaka arba daroma įtaka yra visiškai nereikšminga, nes schemos trukmė yra labai trumpa.

(30)

Apsvarsčiusi priemonės poveikį, Komisija patvirtina įvertinimą, padarytą pradedant oficialų tyrimą. Remiantis nusistovėjusia Teismo praktika (5) tam, kad priemonė būtų laikoma iškraipančia konkurenciją, pakanka, kad pagalbos gavėjas su kitomis įmonėmis konkuruoja konkurencijai atvirose rinkose. Komisija patvirtina, kad priemonė iškraipo konkurenciją ir valstybių narių tarpusavio prekybą, kadangi tiek schemos tikslas, tiek jos poveikis yra skirti pagerinti pagalbos gavėjų prekybos sąlygas eksportuojant prekes į užsienio rinkas, todėl daromas tiesioginis poveikis įmonėms, kurios dalyvauja tarptautinėje prekyboje, taip pat Bendrijos vidaus prekyboje. Be to, net pagalba eksportui už Bendrijos ribų gali turėti įtakos Bendrijos vidaus prekybai ir iškraipyti konkurenciją Bendrijos teritorijoje (6).

(31)

Komisija negali pritarti argumentui, kad programos poveikis konkurencijai yra ribotas, nes programos galiojimas tik vienerius metus gali reikšti, kad susidarys pakankamai didelės sumos, galinčios turėti svarią įtaką tam tikroms rinkoms. Ypač tai įmanoma, kai pagalbos gavėjos yra stambios įmonės, paprastai dalyvaujančios daugelyje prekybos mugių. Be to, kadangi pagalba nėra ribota vertinant absoliučiu matu, ji gali būti gana didelė. Bet kuriuo atveju net ribota pagalbos suma gali reikšti, kad atsiranda galimybė iškraipyti konkurenciją ir valstybių narių tarpusavio prekybą.

(32)

Be to, galima pagrįstai daryti prielaidą, kad dėl trumpo priemonės galiojimo laiko įmonės, paprastai nedalyvaujančios prekybos mugėse, negalės pasinaudoti lengvatomis, ypač jei tokios įmonės turi priimti sprendimus dėl įžengimo į naują rinką. Todėl priemone pasinaudos įmonės, kurios paprastai dalyvauja mugėse, taip pat tos įmonės, kurių pagrindinė verslo veikla yra prekių eksponavimo prekybos mugėse organizavimas ir valdymas, todėl jos neproporcingai pasinaudos minima lengvata, nes iš ĮP 269/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo srities tokios įmonės nėra aiškiai išbrauktos.

(33)

Italijos valdžios institucijos iš anksto neinformavo Komisijos apie schemos įgyvendinimą ir todėl neįvykdė savo įsipareigojimo, numatyto EB sutarties 88 straipsnio 3 dalyje. Kadangi priemonė laikoma valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, ir buvo įgyvendinta nesant išankstinio Komisijos sutikimo, ji yra laikoma neteisėta pagalba.

(34)

Kadangi priemonė laikoma valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, jos suderinamumas su bendrąja rinka turi būti vertinamas atsižvelgiant į EB sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis.

(35)

Italijos valdžios institucijos neužginčijo 2004 m. kovo 18 d. laiške, kuriuo pradedamas oficialus tyrimas, pateikto įvertinimo, kad EB sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytos išimtys, kuomet valstybės pagalba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, netaikomos šiam atvejui. Todėl Komisija patvirtina savo įvertinimą, išdėstytą 2004 m. kovo 18 d. laiško 25–32 punktuose.

(36)

Minimos lengvatos yra susijusios su išlaidomis, kurios neatitinka reikalavimų pagalbai gauti pagal jokius bendrosios išimties reglamentus ar Bendrijos gaires. 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 69/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (7)  (8), 5 straipsnio b punkte, kuriame minimas dalyvavimas prekybos mugėse, numatoma, kad pagalba dalyvavimui prekybos mugėse leistina tik tuomet, kai ji neviršija 50 % reikalavimus atitinkančių išlaidų ir yra skirta už pirmąjį MVĮ dalyvavimą konkrečioje mugėje ar parodoje, tuo tarpu minima mokesčių lengvata taikoma visoms įmonėms ir visoms su dalyvavimu prekybos mugėse užsienyje susijusioms išlaidoms.

(37)

EB sutarties 87 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtys, susijusios su valstybine socialinio pobūdžio pagalba, suteikiama individualiems vartotojams, kad būtų kompensuota žala, atsiradusi dėl stichinių nelaimių arba išskirtinių įvykių, bei parama, suteikiama tam tikroms Vokietijos Federacinės Respublikos vietovėms, šiuo atveju netaikoma.

(38)

Schemai negalioja ir EB sutarties 87 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis pagalbai, skirtai regionų, kuriuose yra nepaprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti.

(39)

Lygiai taip pat programa negali būti laikoma bendro Europos intereso projektu ar priemone dideliems Italijos ekonomikos sutrikimams atitaisyti, kaip yra numatyta EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punkte; programos tikslas nėra remti kultūros ir paveldo išsaugojimą, kaip numatyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte.

(40)

Galiausiai minima schema turi būti išnagrinėta, remiantis Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktu. Šiame straipsnyje numatytas leidimo suteikimas pagalbai, kuri skirta palengvinti tam tikros ekonominės veiklos arba tam tikrų ekonominių sričių plėtrą, kur tokia pagalba nepadarys neigiamo poveikio prekybos sąlygoms tiek, kad tai prieštarautų bendram interesui. Schemos suteikiamos mokesčių lengvatos nėra susijusios su investicijomis, darbo vietų kūrimu arba specialiais projektais. Lengvatos leidžia sumažinti mokesčius, kuriuos paprastai įmonės turėtų mokėti versdamosi eksportu ir todėl turėtų laikomos su eksportu susijusia pagalba veiklai. Remiantis įprasta Komisijos praktika, tokia pagalba yra laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.

(41)

Komisija pastebi, kad, net jei priemonė buvo skirta palengvinti tam tikros ūkinės veiklos vystymą, pavyzdžiui, būtent Italijos verslo internacionalizavimą, dėl kurio padidėja prekybos apimtys, Komisija negali atmesti galimybes, kad nedidelė įtaka Bendrijos vidaus prekybai prieštarautų bendram interesui.

(42)

Komisija priėjo išvadą, kad priemonės suteikiamos mokesčių lengvatos yra laikomos pagalba veiklai, kuriai negalioja jokios draudimo išimtys, todėl ji yra nesuderinama su bendrąja rinka. Komisija taip pat mano, kad Italija minimą priemonę įgyvendino neteisėtai.

(43)

Kai neteisėtai skirta valstybės pagalba yra pripažįstama kaip nesuderinama su bendrąja rinka, natūralus tokios išvados rezultatas yra tas, kad pagalbą jos gavėjai turi sugrąžinti. Sugrąžinant pagalbą, konkurencinė padėtis, buvusi prieš pagalbos suteikimą, kiek įmanoma yra atkuriama.

(44)

Nors dabartinė procedūra buvo užbaigta iki mokestinių metų, kuriais galiojo programa, pabaigos, ir todėl daugumos naudos gavėjų mokestinis įsiskolinimas yra galutinis, Komisija negali atmesti galimybės, kad įmonės pasinaudojo pagalba, pavyzdžiui, mokėdamos mažesnius mokesčius tuometiniais mokestiniais metais. Komisija pastebi, kad pradėjus oficialų tyrimą, Italijos valdžios institucijos viešai perspėjo potencialius naudos gavėjus apie galimus padarinius, tuo atveju jei Komisija minimą priemonę pripažintų nesuderinama valstybės pagalba. Komisija vis dėlto mano, kad, norint susigrąžinti pagalbos gavėjams jau suteiktą pagalbą, būtina, kad Italija per du mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo pareikalautų šios schemos pagalbos gavėjų sugrąžinti suteiktą pagalbą su palūkanomis, laikantis 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, kuriame nustatomos išsamios EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisyklės (9). Kai pagalba jau buvo pasinaudota, ypač sumažinant mokėtinus mokesčius einamaisiais mokestiniais metais, Italija privalo surinkti visus mokėtinus mokesčius iki galutinio nustatyto mokėjimo datos 2004 m. Bet kuriuo atveju galutinis susigrąžinimas turi būti užbaigtas vėliausiai iki pirmųjų mokestinių metų, prasidedančių po šio sprendimo pranešimo datos, pabaigos.

(45)

Italija, pasinaudodama šio sprendimo priede pateiktu klausimynu, privalo pateikti Komisijai susijusių pagalbos gavėjų sąrašą ir aiškiai nurodyti priemones, kurios yra numatytos ar kurių jau buvo imtasi užtikrinant, kad neteisėta valstybės pagalba nedelsiant ir veiksmingai susigrąžinama. Per du mėnesius po šio sprendimo priėmimo, Komisijai turi būti perduoti visi dokumentai (aplinkraščiai, vykdomieji raštai sumoms susigrąžinti ir t. t.), patvirtinantys, kad neteisėtos pagalbos gavėjų atžvilgiu pradėta susigrąžinimo procedūra.

(46)

Šis sprendimas yra susijęs su schema ir turi būti pradėtas vykdyti nedelsiant, įskaitant pagal schemą suteiktos pagalbos susigrąžinimą. Tačiau nepanaikinama galimybė, kad individualiais atvejais skirta visa pagalba arba jos dalis gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, ypač pagal bendrosios išimties reglamento, skirto mažoms ir vidutinės įmonėms, 5 straipsnio b dalį,

a)

pareikalauja, kad 1 straipsnyje minimi pagalbos gavėjai sugrąžintų visą neteisėtą pagalbą su palūkanomis;

b)

atsiunčia visus dokumentus, įrodančius, kad neteisėtos pagalbos gavėjų atžvilgiu pradėta susigrąžinimo procedūra.