(1)

Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencija (1) (toliau – Berno konvencija) Sąjungos buvo sudaryta Tarybos sprendimu 82/72/EEB (2) ir įsigaliojo 1982 m. rugsėjo 1 d.;

(2)

vadovaujantis Berno konvencijos 17 straipsniu, Berno konvencijos Nuolatinis komitetas (toliau – Nuolatinis komitetas) gali priimti tos konvencijos priedėlių dalinius pakeitimus;

(3)

vadovaujantis Berno konvencijos 17 straipsniu, pasiūlymai dėl dalinių pakeitimų turi būti pateikti bent du mėnesiai iki Nuolatinio komiteto posėdžio. Sąjunga, kaip Berno konvencijos susitariančioji Šalis, gali siūlyti iš dalies pakeisti tos konvencijos priedėlius;

(4)

atsižvelgiant į Nuolatinio komiteto rekomendaciją Nr. 56 (1997) dėl gairių, į kurias reikia atsižvelgti teikiant pasiūlymus iš dalies pakeisti Berno konvencijos I bei II priedėlius ir priimant dalinius pakeitimus, atitinkami motyvai, kuriais remiantis rūšys įtraukiamos į Berno konvencijos priedėlius, be kita ko, yra ekologiniai ir moksliniai veiksniai, kaip antai išsaugojimo būklė, populiacijos tendencijos ir grėsmės;

(5)

Berno konvencijos 2 straipsnyje yra nustatytas tikslas pasiekti tokį laukinės floros ir faunos populiacijos lygį, kuris, visų pirma, atitinka ekologinius, mokslinius ir kultūrinius reikalavimus, kartu atsižvelgiant į ekonominius bei rekreacinius reikalavimus, ir yra nurodytos platesnės susitariančiųjų Šalių taikomų priemonių aplinkybės. Į tą tikslą galima atsižvelgti siūlant iš dalies pakeisti Berno konvencijos priedėlius;

(6)

per pastaruosius kelis dešimtmečius stebima teigiama vilkų (Canis lupus) išsaugojimo būklės tendencija. Rūšis visame Europos žemyne sėkmingai atsigavo: gerokai išsiplėtė jos paplitimo arealas. Reikšmingai padidėjo jos populiacija – apskaičiuota, kad Sąjungoje per 10 metų populiacija beveik padvigubėjo – nuo 11 193 2012 m. iki 20 300 2023 m. Ataskaitose nurodyta, kad populiacijos lygiai nuolat auga visame žemyne. Nepaisant vilkų rūšiai vis dar kylančių grėsmių, tai, kad jų populiacija sėkmingai atsikuria, o paplitimo arealas žemyne pastaraisiais dešimtmečiais didėja, patvirtina, kad rūšis geba puikiai prisitaikyti ir yra atspari;

(7)

vis dėlto Europoje toliau plečiantis vilkų paplitimo arealui ir vilkams rekolonizuojant naujas teritorijas daugėja socialinių ir ekonominių iššūkių, kylančių dėl sambūvio su žmonių veikla. Taip yra, visų pirma, dėl žalos gyvuliams, kuri yra pasiekusi reikšmingą lygį ir kurią patiria vis daugiau regionų ir ES valstybių narių bei kitų valstybių;

(8)

naujausiais populiacijos dydžio duomenimis, gautais 2022 m. pagal Europos stambiųjų plėšrūnų iniciatyvą Berno konvencijos tikslais atlikus vilkų būklės vertinimą ir 2023 m. išsamią vilkų būklės Sąjungoje analizę, gauta pakankamai įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pakoreguoti vilkų apsaugos statusą pagal Berno konvenciją;

(9)

todėl yra tikslinga pakoreguoti vilkų rūšies apsaugos lygį. Vilkų rūšiai, kuri šiuo metu yra įtraukta į Berno konvencijos II priedėlį, turėtų būti taikoma Berno konvencijos III priedėlyje nurodytoms rūšims numatoma ir kartu su tos konvencijos 7 straipsniu taikoma nustatyta apsauga;

(10)

pakoregavus vilkų rūšies apsaugos lygį būtų sudarytos sąlygos lanksčiau spręsti didėjančias su vilkais susijusias socialines ir ekonomines problemas, kylančias nuolat plečiantis vilkų paplitimo arealui Europoje ir jiems rekolonizuojant naujas teritorijas;

(11)

kaip numatyta Berno konvencijos Nuolatinio komiteto 2012 m. lapkričio 30 d. priimtoje Rekomendacijoje Nr. 163 (2012) dėl didėjančių stambiųjų plėšrūnų populiacijų valdymo Europoje, Berno konvencijos susitariančiosios Šalys raginamos atitinkamai bendradarbiauti su kitomis valstybėmis, kuriose bendrai gyvena tos pačios populiacijos, kad išlaikytų jas sveikas ir užtikrintų palankią jų išsaugojimo būklę. Jeigu vilkų rūšis bus įtraukta į Berno konvencijos III priedėlį, toks bendradarbiavimas, apimantis sambūvio užtikrinimo ir apsaugos priemones, išliks būtinas ir aktualus;

(12)

todėl, rengdamasi 2024 m. įvyksiančiam 44-ajam Nuolatinio komiteto posėdžiui, Sąjunga turėtų pateikti pasiūlymą iš dalies pakeisti Berno konvencijos II ir III priedėlius, kad vilkų (Canis lupus) rūšis būtų išbraukta iš II priedėlio ir būtų įtraukta į III priedėlį. Komisija turėtų perduoti tą pasiūlymą Berno konvencijos sekretoriatui;

(13)

atsižvelgiant į tai, kad visi sprendimai dėl Berno konvencijos priedėlių dalinių pakeitimų Sąjungai bus privalomi, taip pat yra tikslinga nustatyti poziciją, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi 44-ajame Nuolatinio komiteto posėdyje;

(14)

Sąjunga turėtų pritarti pasiūlytam daliniam pakeitimui, kuriuo vilkų (Canis lupus) rūšis būtų išbraukta iš Berno konvencijos II priedėlio ir būtų įtraukta į tos konvencijos III priedėlį,