(1)

viešajai ar privačiajai organizacijai dirbantys asmenys arba asmenys, kurie su tokia organizacija turi ryšių vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, dažnai pirmieji sužino apie tomis aplinkybėmis viešajam interesui kylančias grėsmes ar daromą žalą. Pranešdami apie Sąjungos teisės pažeidimus, kurie viešajam interesui daro žalą, tokie asmenys atlieka pranešėjų vaidmenį ir yra labai svarbūs atskleidžiant bei užkertant kelią tokiems teisės pažeidimams ir apsaugant visuomenės gerovę. Tačiau potencialius pranešėjus nuo pranešimo apie jiems susirūpinimą keliančius dalykus ar įtarimus dažnai atgraso atsakomųjų veiksmų baimė. Šiuo atveju ir Sąjungos, ir tarptautiniu lygmenimis vis labiau pripažįstama subalansuotos ir veiksmingos pranešėjų apsaugos užtikrinimo svarba;

(2)

Sąjungos lygmeniu pranešėjų pranešimai ir viešas informacijos atskleidimas yra viena iš sudedamųjų Sąjungos teisės ir politikos vykdymo užtikrinimo dalių. Jie nacionalinėms ir Sąjungos vykdymo užtikrinimo sistemoms suteikia papildomos informacijos, kuri padeda veiksmingai nustatyti Sąjungos teisės pažeidimus, juos tirti ir vykdyti persekiojimą už juos, tokiu būdu didinant skaidrumą ir atskaitomybę;

(3)

tam tikrose politikos srityse dėl Sąjungos teisės pažeidimų – neatsižvelgiant į tai, ar pagal nacionalinę teisę jie laikomi administraciniais, baudžiamaisiais ar kitokio pobūdžio pažeidimais – gali būti daroma didelė žala viešajam interesui, nes jie kelia didelę riziką visuomenės gerovei. Jeigu tose srityse nustatomi vykdymo užtikrinimo trūkumai, o pranešėjai paprastai turi išskirtinę galimybę atskleisti pažeidimus, vykdymo užtikrinimą būtina gerinti sukuriant veiksmingus, konfidencialius ir saugius pranešimų teikimo kanalus ir užtikrinant, kad pranešėjai būtų veiksmingai apsaugoti nuo atsakomųjų veiksmų;

(4)

šiuo metu Europos Sąjungoje pranešėjams teikiama apsauga įvairiose valstybėse narėse yra fragmentiška, o įvairiose politikos srityse – nevienoda. Iš pranešėjų praneštų Sąjungos teisės pažeidimų, turinčių tarpvalstybinį aspektą, matyti, kaip neveiksminga apsauga vienoje valstybėje narėje sukelia neigiamas pasekmes Sąjungos politikos įgyvendinimui ne tik toje valstybėje narėje, bet ir kitose valstybėse narėse ir apskritai visai Sąjungai;

(5)

bendri minimalūs standartai, kuriais užtikrinama, kad pranešėjai būtų veiksmingai apsaugoti, turėtų būti taikomi teisės aktams ir politikos sritims, kuriuose reikia stiprinti vykdymo užtikrinimą, nepakankamas pranešėjų teikiamų pranešimų skaičius yra pagrindinis veiksnys, darantis įtaką vykdymo užtikrinimui, o Sąjungos teisės pažeidimai gali sukelti didelę žalą viešajam interesui. Valstybės narės galėtų nuspręsti išplėsti nacionalinių nuostatų taikymą įtraukdamos kitas sritis, kad būtų užtikrinta išsami ir nuosekli pranešėjų apsaugos sistema nacionaliniu lygmeniu;

(6)

pranešėjų apsauga yra būtina siekiant gerinti viešuosius pirkimus reglamentuojančios Sąjungos teisės vykdymo užtikrinimą. Būtina ne tik užkirsti kelią su viešaisiais pirkimais susijusiam sukčiavimui ir korupcijai įgyvendinant Sąjungos biudžetą ir juos nustatyti, bet taip pat spręsti nepakankamą viešųjų pirkimų taisyklių vykdymo užtikrinimą nacionalinėms perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams vykdant darbus, tiekiant prekes ar teikiant paslaugas. Dėl tokių taisyklių pažeidimų iškraipoma rinka, padidėja verslo vykdymo išlaidos, pakenkiama investuotojų ir akcininkų interesams ir apskritai mažinamas patrauklumas investicijoms ir sudaromos nevienodos veiklos sąlygos visoms Sąjungoje veikiančioms įmonėms, o tai daro neigiamą poveikį tinkamam vidaus rinkos veikimui;

(7)

pranešėjų apsaugos pridėtinę vertę Sąjungos teisės aktų leidėjas jau pripažino finansinių paslaugų srityje. Po finansų krizės, kuri atskleidė rimtus atitinkamų taisyklių vykdymo užtikrinimo trūkumus, daugelyje finansinių paslaugų srities teisėkūros aktų buvo nustatytos pranešėjų apsaugos, įskaitant vidaus ir išorės pranešimų teikimo kanalus, taip pat aiškų atsakomųjų veiksmų draudimą, priemonės, kaip nurodyta 2010 m. gruodžio 8 d. Komisijos komunikate „Sankcijų taikymo režimų finansinių paslaugų sektoriuje griežtinimas“. Visų pirma, atsižvelgiant į kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms taikomą prudencinę sistemą, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/36/ES (4) nustatyta pranešėjų apsauga, kuri taikoma Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 (5) kontekste;

(8)

kalbant apie vidaus rinkai pateikiamų produktų saugą, pirminis įrodymų rinkimo šaltinis yra gamybos ir platinimo grandinėje dalyvaujančios įmonės, todėl pranešėjų tokiose įmonėse teikiami pranešimai turi didelę pridėtinę vertę, nes jiems daug prieinamesnė informacija apie galimą nesąžiningą ir neteisėtą nesaugių produktų gamybą, importą ar platinimo praktiką. Todėl reikia nustatyti pranešėjų apsaugą atsižvelgiant į saugos reikalavimus, taikomus produktams, kurie reglamentuojami Sąjungos derinamaisiais teisės aktais, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/1020 (6) I ir II prieduose, ir atsižvelgiant į bendros produktų saugos reikalavimus, nustatytus Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/95/EB (7). Šioje direktyvoje numatyta pranešėjų apsauga taip pat būtų svarbi siekiant išvengti šaunamųjų ginklų, jų dalių bei komponentų bei šaudmenų, taip pat gynybai skirtų produktų perdavimo, nes ji skatintų teikti pranešimus apie Sąjungos teisės pažeidimus, pvz., dokumentų klastojimą, pakeistą žymėjimą ir apgaulingą šaunamųjų ginklų įsigijimą Sąjungoje, kai dėl pažeidimų šaunamieji ginklai dažnai perduodami iš teisėtos į neteisėtą rinką. Šioje direktyvoje numatyta pranešėjų apsauga taip pat padės užkirsti kelią neteisėtai savadarbių sprogmenų gamybai, nes paskatins teisingai taikyti su sprogstamųjų medžiagų pirmtakais susijusius apribojimus ir kontrolės priemones;

(9)

tai, kad pranešėjų apsauga yra svarbi, nes užkerta kelią transporto saugą reglamentuojančių Sąjungos taisyklių pažeidimams, kurie gali kelti pavojų žmonių gyvybėms, ir nuo jų atgraso, jau pripažįstama sektoriniuose Sąjungos aktuose, susijusiuose su aviacijos sauga, būtent Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 376/2014 (8), ir jūrų transporto sauga, būtent Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2013/54/ES (9) ir 2009/16/EB (10), kuriuose numatytos specialios pranešėjų apsaugos priemonės, taip pat konkretūs pranešimų teikimo kanalai. Tuose aktuose taip pat numatyta darbuotojų, pranešančių apie savo sąžiningas klaidas, apsauga nuo atsakomųjų veiksmų (vadinamoji teisingumo kultūra). Tuose dviejuose sektoriuose galiojančius pranešėjų apsaugos aspektus būtina papildyti, taip pat būtina numatyti apsaugą kitų transporto rūšių, būtent vidaus vandenų kelių, kelių ir geležinkelių transporto, atžvilgiu, kad būtų skatinamas saugumo standartų vykdymo užtikrinimas, kiek jis susijęs su tomis transporto rūšimis;

(10)

aplinkos apsaugos srityje įrodymų rinkimas, nusikaltimų aplinkai ir neteisėto elgesio prevencija, nustatymas ir nagrinėjimas tebėra iššūkis ir šiuo atžvilgiu reikia aktyvesnių veiksmų, kaip pripažino Komisija 2018 m. sausio 18 d. savo komunikate „ES aplinkosaugos reikalavimų laikymosi ir aplinkos valdymo gerinimo veiksmai“. Kadangi iki šios direktyvos įsigaliojimo, vienintelės galiojančios pranešėjų apsaugos taisyklės, susijusios su aplinkos apsauga, yra nustatytos viename sektoriniame akte, būtent Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/30/ES (11), tokią apsaugą yra būtina nustatyti siekiant užtikrinti veiksmingą Sąjungos aplinkos apsaugos acquis vykdymą, kurio pažeidimai gali padaryti žalos viešajam interesui ir turėti šalutinį poveikį kitose valstybėse. Nustatyti tokią apsaugą taip pat svarbu tais atvejais, kai nesaugūs produktai gali padaryti žalos aplinkai;

(11)

pranešėjų apsaugos stiprinimu taip pat būtų prisidedama užkertant kelią Europos atominės energijos bendrijos taisyklių dėl branduolinės saugos, radiacinės saugos ir panaudoto kuro bei radioaktyviųjų atliekų atsakingo ir saugaus tvarkymo pažeidimams ir nuo jų atgrasant. Tuo taip pat būtų veiksmingiau užtikrinama, kad būtų vykdomos Tarybos direktyvos 2009/71/Euratomas (12) atitinkamos nuostatos, susijusios su veiksmingos branduolinės saugos kultūros skatinimu ir stiprinimu, visų pirma tos direktyvos 8b straipsnio 2 dalies a punktas, pagal kurį, inter alia, reikalaujama, kad kompetentinga reguliavimo institucija nustatytų valdymo sistemas, kuriose deramas prioritetas teikiamas branduolinei saugai ir skatinamas visų lygių darbuotojų bei vadovų gebėjimas kelti klausimą dėl atitinkamų saugos principų ir praktikos veiksmingo užtikrinimo ir laiku pranešti apie saugos problemas;

(12)

pranešėjų apsaugos sistemos nustatymas taip pat prisidėtų stiprinant galiojančių nuostatų vykdymo užtikrinimą ir užkirstų kelią maisto grandinės srityje galiojančių Sąjungos taisyklių, visų pirma susijusių su maisto ir pašarų sauga ir gyvūnų sveikata, apsauga ir gerove, pažeidimams. Tose srityse nustatytos įvairios Sąjungos taisyklės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 178/2002 (13) nustatyti bendrieji principai ir reikalavimai, kuriais grindžiamos visos Sąjungos ir nacionalinės su maistu ir pašarais susijusios priemonės, o ypatingas dėmesys skiriamas maisto saugai, siekiant užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos ir vartotojų interesų, susijusių su maistu, apsaugą, taip pat veiksmingą vidaus rinkos veikimą. Tame reglamente, inter alia, nustatyta, kad maisto ir pašarų verslo operatoriams neleidžiama trukdyti savo darbuotojams ir kitiems asmenims bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis, jeigu toks bendradarbiavimas galėtų užkirsti kelią dėl maisto kylančiam pavojui, sumažinti tą pavojų ar jį pašalinti. Sąjungos teisės aktų leidėjas panašaus požiūrio laikėsi gyvūnų sveikatos srityje priimdamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/429 (14), kuriuo nustatomos gyvūnų ligų, kurios perduodamos gyvūnams arba žmonėms, prevencijos ir kontrolės taisyklės, o ūkinės paskirties, moksliniams tikslams naudojamų, vežamų ir žudomų gyvūnų apsaugos ir gerovės srityje priimdamas atitinkamai Tarybos direktyvą 98/58/EB (15) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES (16), taip pat Tarybos reglamentus (EB) Nr. 1/2005 (17) ir (EB) Nr. 1099/2009 (18);

(13)

pranešėjų teikiami pranešimai apie pažeidimus gali būti labai svarbūs nustatant dėl Sąjungos taisyklių pažeidimų, kurie kitaip liktų neatskleisti, kylančią riziką visuomenės sveikatai ir vartotojų apsaugai, užkertant jai kelią, ją mažinant ar šalinant. Visų pirma vartotojų apsauga taip pat yra glaudžiai susijusi su atvejais, kai nesaugūs produktai gali padaryti didelę žalą vartotojams;

(14)

privatumo gerbimas ir asmens duomenų apsauga, kurie yra įtvirtinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 ir 8 straipsniuose kaip pagrindinės teisės, yra kitos sritys, kuriose pranešėjai gali padėti atskleisti pažeidimus, dėl kurių gali būti daroma žala viešajam interesui. Pranešėjai taip pat gali padėti atskleisti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/1148 (19) dėl tinklų ir informacinių sistemų saugumo, kuria nustatytas reikalavimas pranešti apie incidentus, įskaitant incidentus, nesusijusius su asmens duomenimis, ir saugumo reikalavimai, taikomi esmines paslaugas įvairiuose sektoriuose, pavyzdžiui, energijos, sveikatos, transporto ir bankų sektoriuose, teikiantiems subjektams, pagrindinių skaitmeninių paslaugų, pavyzdžiui, debesijos kompiuterijos paslaugų, teikėjams ir pagrindinių komunalinių paslaugų, pavyzdžiui, vandens, elektros energijos ir dujų, teikėjams, pažeidimus. Šioje srityje pranešėjų teikiami pranešimai yra ypač vertingi siekiant užkirsti kelią saugumo incidentams, kurie gali daryti poveikį esminei ekonominei ir socialinei veiklai ir plačiai naudojamoms skaitmeninėms paslaugoms, taip pat užkirsti kelią Sąjungos duomenų apsaugos taisyklių pažeidimams. Tokie pranešimai padeda užtikrinti nenutrūkstamą paslaugų, kurios turi esminę reikšmę vidaus rinkos veikimui ir visuomenės gerovei, teikimą;

(15)

be to, Sąjungos finansinių interesų apsauga, kuri yra susijusi su kova su sukčiavimu, korupcija ir bet kuria kita neteisėta veikla, darančia poveikį Sąjungos išlaidoms, Sąjungos pajamų ir lėšų surinkimui ar Sąjungos turtui, yra pagrindinė sritis, kurioje reikia stiprinti Sąjungos teisės vykdymo užtikrinimą. Sąjungos finansinių interesų apsaugos stiprinimas taip pat svarbus Sąjungos biudžeto įgyvendinimui, susijusiam su Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartimi (toliau – Euratomo sutartis) grindžiamomis išlaidomis. Prastas veiksmingo vykdymo užtikrinimas Sąjungos finansinių interesų apsaugos srityje, įskaitant sukčiavimo ir korupcijos prevenciją nacionaliniu lygmeniu, lemia mažesnes Sąjungos pajamas ir netinkamą Sąjungos lėšų panaudojimą, kuris gali iškraipyti viešąsias investicijas, kliudyti augimui ir pakenkti piliečių pasitikėjimui Sąjungos veiksmais. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 325 straipsnyje reikalaujama, kad Sąjunga ir valstybės narės kovotų su sukčiavimu ir bet kokia kita neteisėta veikla, darančia poveikį Sąjungos finansiniams interesams. Atitinkamos Sąjungos priemonės šiuo atžvilgiu apima visų pirma Tarybos reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 (20) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 (21). Su stambiausio masto sukčiavimu susijusio elgesio atvejais Reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 yra papildomas Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2017/1371 (22) ir 1995 m. liepos 26 d. Konvencija dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (23), parengta vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, įskaitant jos 1996 m. rugsėjo 27 d. (24), 1996 m. lapkričio 29 d. (25) ir 1997 m. birželio 19 d. (26) protokolus. Ta Konvencija ir tie protokolai galioja valstybėms narėms, kurios nesaistomos Direktyva (ES) 2017/1371;

(16)

taip pat turėtų būti nustatyti bendri minimalūs pranešėjų apsaugos standartai pažeidimų, susijusių su vidaus rinka, kaip nurodyta SESV 26 straipsnio 2 dalyje, atveju. Be to, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktika, Sąjungos priemonės, kuriomis siekiama sukurti vidaus rinką arba užtikrinti jos veikimą, yra skirtos padėti pašalinti esamas arba kylančias kliūtis laisvam prekių judėjimui ar laisvei teikti paslaugas ir padėti pašalinti konkurencijos iškraipymus;

(17)

konkrečiai, pranešėjų apsauga siekiant sustiprinti Sąjungos konkurencijos teisės, įskaitant valstybės pagalbos sritį, vykdymo užtikrinimą padėtų apsaugoti veiksmingą rinkų veikimą Sąjungoje, sudaryti vienodas sąlygas verslui ir užtikrinti naudą vartotojams. Kalbant apie įmonėms taikomas konkurencijos taisykles, pažymėtina, kad vidaus pranešimų svarba nustatant konkurencijos teisės pažeidimus jau pripažįstama atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo politikoje, kurią pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 (27) 4a straipsnį įgyvendina Komisija, taip pat neseniai Komisijai sukūrus anoniminio informavimo apie pažeidimus priemonę. Pažeidimai, susiję su konkurencijos teise ir valstybės pagalbos taisyklėmis, yra susiję su SESV 101, 102, 106, 107 ir 108 straipsniais ir jiems taikyti priimtomis antrinės teisės taisyklėmis;

(18)

pelno mokesčio teisės pažeidimai ir susitarimai, kuriais siekiama įgyti mokestinę naudą ir išvengti teisinių prievolių, taip pakenkiant taikytinos pelno mokesčio teisės dalykui ar tikslui, daro neigiamą poveikį tinkamam vidaus rinkos veikimui. Tokie pažeidimai ir susitarimai gali lemti nesąžiningą mokesčių konkurenciją ir plataus masto mokesčių slėpimą, dėl kurio iškraipomos vienodos veiklos sąlygos verslui, o valstybės narės ir visas Sąjungos biudžetas praranda mokestines pajamas. Šioje direktyvoje turėtų būti numatyta apsauga nuo atsakomųjų veiksmų asmenims, kurie praneša apie apgaulingus ir (arba) piktnaudžiaujamo pobūdžio susitarimus, kurie priešingu atveju galėtų likti neatskleisti, siekiant sustiprinti kompetentingų institucijų gebėjimą apsaugoti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir pašalinti iškraipymus ir prekybos kliūtis, darančius poveikį įmonių konkurencingumui vidaus rinkoje, ir kurie tiesiogiai susiję su laisvo judėjimo taisyklėmis ir taip pat svarbūs taikant valstybės pagalbos taisykles. Šioje direktyvoje numatyta pranešėjų apsauga papildytų naujausias Komisijos iniciatyvas, kuriomis siekiama padidinti skaidrumą ir keitimąsi informacija mokesčių srityje ir sukurti sąžiningesnę pelno mokesčio aplinką Sąjungoje, siekiant didesnio valstybių narių veiksmingumo nustatant apgaulingus ir (arba) piktnaudžiaujamo pobūdžio susitarimus, ir padėtų atgrasyti nuo tokių susitarimų sudarymo. Tačiau šia direktyva nederinamos nuostatos dėl mokesčių, nesvarbu, ar jos esminės, ar procedūrinės, bei ja nesiekiama sustiprinti nacionalinių pelno mokesčio taisyklių vykdymo užtikrinimo, nedarant poveikio valstybių narių galimybei tokiu tikslu naudoti praneštą informaciją;

(19)

2 straipsnio 1 dalies a punkte apibrėžiama materialinė šios direktyvos taikymo sritis, darant nuorodą į priede išvardytų Sąjungos teisės aktų sąrašą. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai tuose Sąjungos aktuose savo ruožtu apibrėžiama jų materialinė taikymo sritis darant nuorodą į jų prieduose išvardytus Sąjungos aktus, pastarieji aktai taip pat yra šios direktyvos materialinės taikymo srities dalis. Be to, priede pateikta nuoroda į teisės aktus turėtų būti suprantama kaip apimanti visas nacionalines ir Sąjungos įgyvendinimo arba deleguotąsias priemones, priimtas pagal tuos teisės aktus. Be to, nuoroda į Sąjungos teisės aktus priede turi būti suprantama kaip dinaminė nuoroda, remiantis standartine nuorodų į Sąjungos teisės aktus pateikimo sistema. Todėl jei priede nurodytas Sąjungos aktas buvo arba yra iš dalies keičiamas, nuoroda yra sietina su taip iš dalies pakeistu teisės aktu; jei priede nurodytas Sąjungos aktas buvo arba yra keičiamas, nuoroda yra sietina su tuo naujuoju teisės aktu;

(20)

tam tikruose Sąjungos aktuose, visų pirma finansinių paslaugų srities, pvz., Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (28) ir Komisijos įgyvendinimo direktyvoje (ES) 2015/2392 (29), priimtoje remiantis tuo reglamentu, jau nustatytos išsamios pranešėjų apsaugos taisyklės. Šiuo atžvilgiu tokiuose galiojančiuose Sąjungos teisės aktuose, įskaitant išvardytus šios direktyvos priedo II dalyje, pritaikytuose prie atitinkamų sektorių, nustatytos konkrečios taisyklės turėtų būti išlaikytos. Tai yra ypač svarbu nustatant, kurie juridiniai subjektai finansinių paslaugų, pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityse šiuo metu privalo įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus. Be to, siekiant visose valstybėse narėse užtikrinti nuoseklumą ir teisinį tikrumą, ši direktyva turėtų būti taikoma visoms sritims, kurios nėra reglamentuojamos konkretiems sektoriams taikomais aktais, ir taip turėtų papildyti tokius aktus, kad jie būtų visiškai suderinti su minimaliais standartais. Šioje direktyvoje visų pirma turėtų būti tiksliau apibrėžta vidaus ir išorės pranešimų teikimo kanalų struktūra, kompetentingų institucijų pareigos ir konkrečios apsaugos nuo atsakomųjų veiksmų formos, kurios turi būti užtikrintos nacionaliniu lygmeniu. Tuo atžvilgiu Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1286/2014 (30) 28 straipsnio 4 dalis numato, kad valstybės narės gali numatyti vidaus pranešimų teikimo kanalą srityje, kuriai taikomas tas reglamentas. Siekiant nuoseklumo su šioje direktyvoje išdėstytais minimaliais standartais, pareiga sukurti vidaus pranešimų teikimo kanalus, numatytus šioje direktyvoje, taip pat turėtų būti taikoma ir Reglamento (ES) Nr. 1286/2014 atžvilgiu;

(21)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio darbuotojams suteiktai apsaugai, kai jie praneša apie Sąjungos darbo teisės pažeidimus. Visų pirma darbuotojų saugos ir sveikatos srityje jau pagal Tarybos direktyvos 89/391/EEB (31) 11 straipsnį reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog darbuotojai arba darbuotojų atstovai neatsidurtų nepalankioje padėtyje dėl darbdaviams pateiktų prašymų ar pasiūlymų imtis tinkamų pavojų darbuotojams sumažinimo ir (arba) pavojaus šaltinių pašalinimo priemonių. Darbuotojai ir jų atstovai pagal tą direktyvą turi teisę kelti klausimus kompetentingoje institucijoje, jeigu mano, kad darbdavio taikytos priemonės ir būdai yra nepakankami saugai ir sveikatai užtikrinti;

(22)

valstybės narės galėtų nuspręsti nustatyti, kad pranešimai dėl tarpasmeninių nusiskundimų, darančių poveikį tik pranešimo teikėjui, t. y. nusiskundimai dėl tarpasmeninių konfliktų tarp pranešimo teikėjo ir kito darbuotojo, gali būti nukreipiami į kitas procedūras;

(23)

šia direktyva neturėtų būti daroma poveikio apsaugai, kuri suteikiama procedūromis, skirtomis pranešimams apie galimą neteisėtą elgesį, įskaitant sukčiavimą arba korupciją, kuriais kenkiama Sąjungos interesams, arba pranešimams apie su profesinių pareigų vykdymu susijusį elgesį, kuriuo galėtų būti šiurkščiai nesilaikoma Tarybos reglamente (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 259/68 (32) numatytų Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 22a, 22b ir 22c straipsniuose nustatytų Europos Sąjungos pareigūnų ir kitų tarnautojų pareigų. Ši direktyva turėtų būti taikoma, kai Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai praneša apie pažeidimus, atsirandančius su darbu susijusiame kontekste, už savo darbo santykių su Sąjungos institucijomis, įstaigomis, organais ir agentūromis ribų;

(24)

kiekviena valstybė narė išlieka išimtinai atsakinga už savo nacionalinį saugumą. Ši direktyva neturėtų būti taikoma pranešimams apie pažeidimus, susijusius su viešaisiais pirkimais, kuriuose esama gynybos ar saugumo aspektų, jeigu jiems taikomas SESV 346 straipsnis, remiantis Teisingumo Teismo praktika. Jei valstybės narės nusprendžia išplėsti šioje direktyvoje numatytą apsaugą ir ją taikyti kitoms sritims ar aktams, kurie nepatenka į materialinę direktyvos taikymo sritį, toms valstybėms narėms turėtų būti galima priimti specialias nuostatas, kuriomis šiuo atžvilgiu būtų apsaugoti esminiai nacionalinio saugumo interesai;

(25)

ši direktyva taip pat neturėtų daryti poveikio įslaptintos informacijos apsaugai, jeigu jos apsaugą nuo neteisėtos prieigos reikalaujama užtikrinti pagal Sąjungos teisę arba atitinkamos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus. Be to, ši direktyva neturėtų daryti poveikio prievolėms pagal Tarybos sprendimą 2013/488/ES (33) arba Komisijos sprendimą (ES, Euratomas) 2015/444 (34);

(26)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio advokatų ir jų klientų bendravimo konfidencialumo apsaugai (toliau – advokato profesinės paslapties apsauga), kaip numatyta pagal nacionalinę teisę ir, kai taikoma, Sąjungos teisę, remiantis Teisingumo Teismo praktika. Be to, ši direktyva neturėtų daryti poveikio pareigai užtikrinti konfidencialų sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų, įskaitant terapeutus, bendravimo su savo pacientais ir pacientų duomenų įrašų pobūdį (toliau – medicininė paslaptis), kaip nustatyta nacionalinėje ir Sąjungos teisėje;

(27)

kitų nei teisininkai ar sveikatos apsaugos profesijų atstovai turėtų galėti būti laikomi atitinkančiais apsaugos teikimo pagal šią direktyvą reikalavimus, kai jie praneša informaciją, saugomą pagal taikytinas profesines taisykles, su sąlyga, kad ta informacija yra būtina atskleisti pažeidimui, kuris patenka į šios direktyvos taikymo sritį;

(28)

nors šia direktyva tam tikromis sąlygomis turėtų būti numatomas ribotas atleidimas nuo atsakomybės, įskaitant baudžiamąją atsakomybę, konfidencialumo pažeidimo atveju, ji neturėtų daryti poveikio nacionalinėms taisyklėms dėl baudžiamojo proceso, visų pirma toms, kuriomis siekiama apsaugoti tyrimų ir procesų vientisumą arba susijusių asmenų gynybos teises. Tai neturėtų daryti poveikio apsaugos priemonių nustatymui kitoms nacionalinės procesinės teisės rūšims, visų pirma prievolės įrodyti perkėlimui nacionaliniuose administraciniuose, civiliniuose ar darbo procesuose;

(29)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinėms taisyklėms dėl darbuotojų atstovų naudojimosi teisėmis į informaciją, konsultacijas ir dalyvavimą kolektyvinėse derybose bei jų užtikrinamam darbuotojų darbo teisių gynimui. Tai neturėtų daryti poveikio pagal šią direktyvą užtikrinamam apsaugos lygiui;

(30)

ši direktyva neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai asmenys, kurie, davę savo informacija grindžiamą sutikimą, yra identifikuoti arba nacionaliniu lygmeniu paskirtų institucijų, pavyzdžiui muitinės, tvarkomose duomenų bazėse registruoti kaip informatoriai ir praneša apie pažeidimus teisėsaugos institucijoms už atlygį ar kompensaciją. Tokie pranešimai teikiami laikantis specialių procedūrų, kuriomis siekiama užtikrinti tokių asmenų anonimiškumą, kad būtų apsaugota jų fizinė neliečiamybė, ir kurios skiriasi nuo šioje direktyvoje numatytų pranešimų teikimo kanalų;

(31)

asmenys, kurie praneša informaciją apie grėsmes ar žalą viešajam interesui, kurią sužino vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, naudojasi savo žodžio laisve. Chartijos 11 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje nustatyta teisė į žodžio ir informacijos laisvę apima teisę gauti ir skleisti informaciją, taip pat žiniasklaidos laisvę ir pliuralizmą. Todėl ši direktyva grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, susijusia su žodžio laisve, ir Europos Tarybos rekomendacijoje dėl pranešėjų apsaugos, kurią 2014 m. balandžio 30 d. priėmė jos Ministrų Komitetas, nustatytais principais, kurie buvo parengti remiantis šia teismo praktika;

(32)

kad galėtų naudotis apsauga pagal šią direktyvą, pranešimų teikėjai turėtų turėti pagrįstą pagrindą manyti, kad, atsižvelgiant pranešimo pateikimo metu buvusias aplinkybes ir jiems prieinamą informaciją, faktai, apie kuriuos jie pranešė, yra teisingi. Tas reikalavimas yra esminė apsaugos nuo apgaulingų ir lengvabūdiškų arba piktnaudžiaujamo pobūdžio pranešimų priemonė, nes juo užtikrinama, kad apsauga nebūtų teikiama tiems, kurie pranešimo pateikimo metu tyčia ir sąmoningai pateikė neteisingą ar klaidinamą informaciją. Kartu reikalavimu užtikrinama, kad pranešimo teikėjas neprarastų apsaugos tais atvejais, kai netikslią informaciją apie pažeidimus pateikė nuoširdžiai klysdamas. Panašiai pranešimų teikėjai turėtų turėti teisę į apsaugą pagal šią direktyvą, jeigu turi pagrįstų priežasčių manyti, kad pranešta informacija patenka į šios direktyvos taikymo sritį. Neturėtų būti atsižvelgiama į pranešimų teikėjų motyvus pranešti sprendžiant, ar suteikti jiems apsaugą;

(33)

pranešimo teikėjams paprastai lengviau pranešti naudojantis vidaus kanalais, nebent jie turi priežasčių pranešti naudojantis išorės kanalais. Iš empirinių tyrimų matyti, kad dauguma pranešėjų linkę pranešti vidaus kanalais, organizacijoje, kurioje jie dirba. Vidaus pranešimų teikimas taip pat yra geriausias būdas užtikrinti, kad informacija patektų asmenims, kurie gali prisidėti prie ankstyvo ir veiksmingo viešajam interesui kylančios rizikos problemų sprendimo. Kartu pranešimo teikėjas turėtų galėti pasirinkti tinkamiausią pranešimo teikimo kanalą, priklausomai nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių. Be to, atsižvelgiant į demokratinius principus (pavyzdžiui, skaidrumą ir atskaitomybę) ir pagrindines teises (pavyzdžiui, žodžio laisvę ir žiniasklaidos laisvę bei pliuralizmą), kartu išlaikant, viena vertus, darbdavių intereso valdyti savo organizacijas ir apsaugoti savo interesus bei, kita vertus, visuomenės intereso apsisaugoti nuo žalos pusiausvyrą, ir laikantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatytų kriterijų, būtina užtikrinti viešo informacijos atskleidimo apsaugą;

(34)

nedarant poveikio galiojančioms pareigoms numatyti galimybę pranešti anonimiškai pagal Sąjungos teisę, valstybės narės turėtų turėti galimybę nuspręsti, ar iš privačiojo arba viešojo sektoriaus juridinių subjektų ir kompetentingų institucijų yra reikalaujama priimti anoniminius pranešimus apie pažeidimus, kurie patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ir imtis dėl jų tolesnių veiksmų. Tačiau asmenys, kurie anonimiškai pateikė pranešimą arba anonimiškai viešai atskleidė informaciją, kurie patenka į šios direktyvos taikymo sritį, ir atitinka jo sąlygas, turėtų būti saugomi pagal šią direktyvą, jei jie vėliau identifikuojami ir patiria atsakomuosius veiksmus;

(35)

šia direktyva apsauga turi būti suteikiama tais atvejais, kai asmenys pagal Sąjungos teisės aktus praneša Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ar agentūroms, pavyzdžiui, apie sukčiavimą Sąjungos biudžeto srityje;

(36)

asmenims konkreti teisinė apsauga reikalinga tais atvejais, kai informaciją, kurią praneša, jie sužino vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, todėl jiems kyla rizika sulaukti su darbu susijusių atsakomųjų veiksmų, pavyzdžiui, pažeidus konfidencialumo arba lojalumo pareigą. Pagrindinė priežastis, dėl kurios tokiems asmenims reikia suteikti apsaugą, yra jų ekonominis pažeidžiamumas asmens, kuriam jie de facto dirba, atžvilgiu. Jeigu tokio su darbu susijusio galių disbalanso nėra (pavyzdžiui, įprastų skundų arba pašalinių piliečių atveju), apsauga nuo atsakomųjų veiksmų nereikalinga;

(37)

norint užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės vykdymo užtikrinimą, apsauga turėtų būti suteikiama pačioms plačiausioms asmenų kategorijoms, kurie, nepaisant to, ar jie yra Sąjungos, ar trečiųjų šalių piliečiai, vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, nepaisant tos veiklos pobūdžio ir to, ar ji yra apmokama, ar ne, turi išskirtinę prieigą prie informacijos apie pažeidimus ir pranešimas apie tokius pažeidimus atitiktų viešąjį interesą ir kurie, jei pateiktų pranešimą, gali sulaukti atsakomųjų veiksmų. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad apsaugos poreikis būtų nustatomas atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes, ne vien remiantis santykių pobūdžiu, taip įtraukiant pačius įvairiausius asmenis, plačiausia prasme susijusius su organizacija, kurioje padaromas pažeidimas;

(38)

apsauga pirmiausia turėtų būti taikoma asmenims, turintiems darbuotojo statusą, kaip jis suprantamas pagal SESV 45 straipsnio 1 dalį ir kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas, t. y. asmenims, kurie tam tikrą laikotarpį kito asmens naudai ir jo vadovaujami vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą. Todėl apsauga taip pat turėtų būti suteikiama nestandartinių darbo santykių saistomiems darbuotojams, įskaitant ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus, pagal terminuotą darbo sutartį dirbančius darbuotojus ar asmenis, taip pat sudariusius darbo sutartį ar turinčius darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmonėmis, mažų garantijų darbo santykius, kuriems dažnai sudėtinga taikyti standartinės formos apsaugą nuo nesąžiningo elgesio. Darbuotojo sąvoka apima ir valstybės tarnautojus, viešųjų paslaugų darbuotojus, taip pat bet kuriuos kitus asmenis, dirbančius viešajame sektoriuje;

(39)

apsauga taip pat turėtų būti taikoma tų kategorijų fiziniams asmenims, kurie, nors ir nėra darbuotojai pagal SESV 45 straipsnio 1 dalį, gali atlikti labai svarbų vaidmenį atskleidžiant Sąjungos teisės pažeidimus ir, vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, gali tapti ekonomiškai pažeidžiami. Pavyzdžiui, produktų saugos srityje tiekėjai yra daug arčiau informacijos apie galimą nesąžiningą ir neteisėtą nesaugių produktų gamybą, importą ar platinimo praktiką šaltinio; o kai tai susiję su Sąjungos fondų paramos įgyvendinimu, paslaugas teikiantys konsultantai turi išskirtinę galimybę atkreipti dėmesį į pažeidimus, kuriuos jie mato. Tokios asmenų kategorijos, kurios apima paslaugas teikiančius savarankiškai dirbančius asmenis, laisvai samdomus asmenis, rangovus, subrangovus ir paslaugų teikėjus, paprastai sulaukia atsakomųjų veiksmų, kurie gali pasireikšti, pavyzdžiui, paslaugų teikimo sutarties, licencijos ar leidimo galiojimo nutraukimu prieš terminą ar atšaukimu, verslo ar pajamų praradimu, prievarta, grasinimais ar priekabiavimu, įtraukimu į juoduosius sąrašus arba verslo boikotu ar žala jų reputacijai. Akcininkai ir valdymo organuose dalyvaujantys asmenys taip pat gali sulaukti atsakomųjų veiksmų, pavyzdžiui, finansinio pobūdžio arba grasinimų ar priekabiavimo, įtraukimo į juoduosius sąrašus arba žalos jų reputacijai forma. Apsauga taip pat turėtų būti suteikiama asmenims, kurių darbo santykiai baigėsi, ir į darbo vietą kandidatuojantiems asmenims arba asmenims, siekiantiems teikti paslaugas organizacijai, kurie įdarbinimo proceso metu arba kitų ikisutartinių derybų metu sužino apie pažeidimus ir galėtų sulaukti atsakomųjų veiksmų, pavyzdžiui, neigiamo atsiliepimo apie darbuotoją, įtraukimo į juoduosius sąrašus arba verslo boikoto forma;

(40)

veiksminga pranešėjų apsauga taip pat reiškia tų kategorijų asmenų, kurie, nors ekonomiškai nėra priklausomi nuo su savo darbu susijusios veiklos, vis tiek gali sulaukti atsakomųjų veiksmų dėl pranešimų apie pažeidimus, apsaugą. Atsakomieji veiksmai prieš savanorius ir apmokamus arba neapmokamus stažuotojus galėtų pasireikšti tuo, kad nebesinaudojama jų paslaugomis, jiems pateikiami neigiami atsiliepimai apie darbuotoją arba kitaip pakenkiama jų reputacijai arba karjeros galimybėms;

(41)

reikėtų užtikrinti apsaugą nuo atsakomųjų priemonių, kurių imamasi ne tik tiesiogiai prieš pačius pranešimų teikėjus, bet ir tų, kurių gali būti imamasi netiesiogiai prieš pranešimo teikėjo tarpininkus, bendradarbius ar giminaičius, kurie taip pat yra darbo ryšiais susiję su pranešimo teikėjo darbdaviu arba klientu ar paslaugų gavėju. Nedarant poveikio apsaugai, kuria profesinių sąjungų atstovai arba darbuotojų atstovai naudojasi kaip tokie atstovai pagal kitas Sąjungos ir nacionalines taisykles, jiems turėtų būti taikoma pagal šią direktyvą numatyta apsauga tiek tais atvejais, kai jie teikia pranešimus kaip darbuotojai, tiek tuomet, kai jie pranešimo teikėją konsultavo ir rėmė. Netiesioginiai atsakomieji veiksmai taip pat apima veiksmus, kurių imamasi prieš juridinį subjektą, kuris priklauso pranešimo teikėjui, kuriame jis dirba arba su kuriuo yra kitaip susijęs su darbu susijusiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, atsisakoma teikti paslaugas, įtraukiama į juoduosius sąrašus arba boikotuojamas verslas;

(42)

norint veiksmingai nustatyti didelę žalą viešajam interesui ir užkirsti jai kelią, reikia, kad pažeidimo sąvoka taip pat apimtų piktnaudžiavimo praktiką, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo praktikoje, t. y. veiksmais arba neveikimu, kurie formaliai neatrodo neteisėti, tačiau kenkia teisės dalykui arba tikslui;

(43)

norint užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės pažeidimų prevenciją, reikia, kad apsauga būtų suteikiama asmenims, kurie teikia informaciją, būtiną jau įvykusiems pažeidimams, pažeidimams, kurie dar nepadaryti, tačiau labai tikėtina, kad bus padaryti, veiksmams ar neveikimui, kuriuos pranešimo teikėjas turi pagrįstų priežasčių laikyti pažeidimais, taip pat bandymams nuslėpti pažeidimus, atskleisti. Dėl tų pačių priežasčių apsaugą taip pat galima pagrįstai suteikti asmenims, kurie nepateikia tiesioginių įrodymų, tačiau iškelia pagrįstą susirūpinimą ar įtarimą. Tačiau apsauga neturėtų būti taikoma asmenims, pranešantiems informaciją, kuri jau yra visiškai prieinama viešojoje erdvėje, arba kai tai yra nepagrįsti gandai ir nuogirdos;

(44)

turėtų būti glaudus ryšys tarp pranešimo ir pranešimo teikėjo tiesiogiai ar netiesiogiai patirto neigiamo elgesio tam, kad toks neigiamas elgesys būtų pripažintas atsakomaisiais veiksmais, o pranešantis asmuo dėl to galėtų tuo atžvilgiu naudotis teisine apsauga. Veiksminga pranešimų teikėjų apsauga, kaip Sąjungos teisės vykdymo užtikrinimą gerinanti priemonė, turi būti grindžiama plačia atsakomųjų veiksmų apibrėžtimi, kuri apima bet kokį su darbu susijusiomis aplinkybėmis atliekamą veiksmą arba neveikimą, kuris kenkia asmenims. Tačiau šia direktyva neturėtų būti užkertamas kelias darbdaviams priimti su darbu susijusius sprendimus, kurie nėra paskatinti pranešimų teikimu ar viešu informacijos atskleidimu;

(45)

apsauga nuo atsakomųjų veiksmų, kaip žodžio laisvės ir žiniasklaidos laisvės ir pliuralizmo apsaugos priemonė, turėtų būti suteikiama tiek asmenims, kurie informaciją apie veiksmus ar neveikimą praneša organizacijoje (vidaus pranešimų teikimas) arba išorės institucijai (išorės pranešimų teikimas), tiek asmenims, kurie tokią informaciją atskleidžia viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, tiesiogiai visuomenei per internetines platformas ar socialinius tinklus arba žiniasklaidai, išrinktiems pareigūnams, pilietinės visuomenės organizacijoms, profesinėms sąjungoms arba profesinėms ir verslo organizacijoms;

(46)

pranešėjai visų pirma yra svarbus tyrimus atliekančių žurnalistų šaltinis. Veiksmingos pranešėjų apsaugos nuo atsakomųjų veiksmų užtikrinimas suteikia potencialiems pranešėjams daugiau teisinio tikrumo, todėl skatina informacijos apie pažeidimus teikimą, be kita ko, ir per žiniasklaidą. Šiuo atžvilgiu pranešėjų, kaip žurnalistikos šaltinio, apsauga turi esminę reikšmę užtikrinant tiriamosios žurnalistikos, kaip demokratinės visuomenės sergėtojos, vaidmenį;

(47)

siekiant veiksmingai nustatyti Sąjungos teisės pažeidimus ir užkirsti jiems kelią, gyvybiškai svarbu, kad atitinkama informacija greitai pasiektų arčiausiai problemos šaltinio esančius subjektus, kurie turi geriausias galimybes atlikti tyrimą ir įgaliojimus ištaisyti pažeidimą, kai tai įmanoma. Todėl iš principo pranešimo teikėjai turėtų būti skatinami pirmiausia naudotis vidaus pranešimo kanalais ir pranešti savo darbdaviui, jei tokie kanalai jiems prieinami ir galima pagrįstai tikėtis, kad jie veiks. Taip yra visų pirma tais atvejais, kai pranešimo teikėjai mano, kad pažeidimą galima veiksmingai spręsti atitinkamos organizacijos viduje ir kad nėra atsakomųjų veiksmų pavojaus. Todėl privačiojo ir viešojo sektorių juridiniai subjektai turėtų įdiegti tinkamas pranešimų priėmimo ir tolesnių veiksmų vidaus procedūras. Toks skatinimas taikytinas ir tais atvejais, kai tokie kanalai buvo sukurti Sąjungos ar nacionalinei teisei to nereikalaujant. Šis principas turėtų padėti organizacijose puoselėti gero bendravimo ir įmonių socialinę atsakomybės kultūrą, pagal kurią laikoma, kad pranešėjai labai prisideda prie savikorekcijos ir pavyzdingumo organizacijoje;

(48)

kalbant apie privačiojo sektoriaus juridinius subjektus pažymėtina, kad prievolė įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus turėtų būti nustatyta atsižvelgiant į jų dydį ir rizikos, kurią jų veikla kelia viešajam interesui, lygį. Visoms įmonėms, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio, turinčioms 50 ir daugiau darbuotojų, turėtų būti nustatyta pareiga įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus, grindžiama jų prievole surinkti PVM. Konkrečiais atvejais valstybės narės, atlikusios tinkamą rizikos vertinimą, taip pat galėtų reikalauti, kad tam tikrais atvejais ir kitos įmonės įdiegtų vidaus pranešimų teikimo kanalus, pavyzdžiui, dėl didelės rizikos, kurią gali kelti jų veikla;

(49)

šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis valstybių narių galimybei skatinti privačiojo sektoriaus juridinius subjektus, turinčius mažiau nei 50 darbuotojų, sukurti vidaus pranešimų teikimo ir tolesnių veiksmų kanalus, be kita ko, tiems kanalams nustatant ne tokius griežtus reikalavimus, kokie nustatyti šioje direktyvoje, su sąlyga, kad tais reikalavimais užtikrinamas konfidencialumas ir derami tolesni veiksmai;

(50)

prievolės įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus išimtis, taikoma mažosioms ir labai mažoms įmonėms, neturėtų būti taikoma privačioms įmonėms, kurios įpareigotos įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus pagal priedo I dalies B punkte ir II dalyje nurodytus Sąjungos teisės aktus;

(51)

turėtų būti aišku, kad privačiojo sektoriaus juridinių subjektų, kurie nėra įdiegę vidaus pranešimų teikimo kanalų, atveju pranešimų teikėjai turėtų galėti pranešimus teikti išorėje kompetentingoms institucijoms, ir tokiems asmenims turėtų būti teikiama šioje direktyvoje numatyta apsauga nuo atsakomųjų veiksmų;

(52)

siekiant visų pirma užtikrinti, kad viešajame sektoriuje būtų laikomasi viešųjų pirkimų taisyklių, prievolė įdiegti vidaus pranešimų teikimo kanalus turėtų būti taikoma visoms vietos, regioninio ir nacionalinio lygmens perkančiosioms organizacijoms ir perkantiesiems subjektams, kartu nurodant, kad ši prievolė turi atitikti jų dydį;

(53)

jeigu užtikrinamas pranešimo teikėjo tapatybės konfidencialumas, kiekvienas atskiras privačiojo ir viešojo sektoriaus juridinis subjektas savo nuožiūra apibrėžia pranešimų teikimo kanalų, kuriuos įdiegs, rūšį. Konkrečiau kalbant, pranešimų teikimo kanalais turėtų būti sudaryta galimybė asmenims teikti rašytinius pranešimus apie pažeidimus ir teikti tą informaciją paštu, naudojant fizinę skundų dėžutę (-es), elektroninę platformą (intraneto arba interneto) arba pranešti žodžiu, naudojantis telefono karštąja linija ar kita balso pranešimų sistema arba abiem būdais. Pranešimo teikėjo prašymu tokiais kanalais taip pat turėtų būti sudaryta galimybė pranešti apie pažeidimus per pagrįstą laikotarpį surengiant fizinius susitikimus;

(54)

įgaliojimai priimti pranešimus apie pažeidimus privačiojo ir viešojo sektoriaus juridinių subjektų vardu galėtų būti suteikiami ir trečiosioms šalims, jeigu jos deramai užtikrina, kad bus laikomasi nepriklausomumo, konfidencialumo, duomenų apsaugos ir slaptumo. Tokios trečiosios šalys galėtų būti išorės pranešimų teikimo platformų teikėjai, išorės teisės patarėjai, auditoriai, profesinių sąjungų atstovai arba darbuotojų atstovai;

(55)

vidaus pranešimų teikimo procedūros turėtų būti tokios, kad privačiojo sektoriaus juridiniai subjektai galėtų priimti ir visiškai konfidencialiai ištirti savo darbuotojų ir savo patronuojamųjų ar susijusių įmonių (toliau – grupė) darbuotojų teikiamus pranešimus, taip pat, kiek tai įmanoma, pranešimus, kuriuos pateikia grupės atstovai bei tiekėjai ir bet kurie asmenys, kurie informaciją sužino, nes vykdydami su savo darbu susijusią veiklą turi ryšių su tuo subjektu ir grupe;

(56)

tai, kurie privačiojo sektoriaus juridinio subjekto asmenys ar departamentai yra tinkamiausi būti paskirti kompetentingais priimti pranešimus ir dėl jų imtis tolesnių veiksmų, priklauso nuo subjekto struktūros, tačiau bet kuriuo atveju jų funkcija turėtų būti tokia, kad užtikrintų nepriklausomumą ir interesų konflikto nebuvimą. Mažesniuose subjektuose šios pareigos galėtų būti pavestos bendrovės darbuotojui, kurio kitos einamos pareigos suteikia jam galimybę palaikyti tiesioginį ryšį su organizacijos vadovu, kaip antai vyriausiajam atitikties užtikrinimo ar žmogiškųjų išteklių pareigūnui, etikos pareigūnui, teisės ar duomenų apsaugos pareigūnui, vyriausiajam finansininkui, vyriausiajam vykdomajam auditoriui ar valdybos nariui;

(57)

kalbant apie vidaus pranešimų teikimą, tam, kad būtų sukurtas pasitikėjimas visos pranešėjų apsaugos sistemos veiksmingumu ir mažėtų tolesnių nereikalingų pranešimų ar viešo informacijos atskleidimo tikimybė, labai svarbu pranešėją kuo išsamiau informuoti, kiek tai įmanoma teisiškai, apie tolesnius su pranešimu susijusius veiksmus. Pranešimo teikėjui turėtų būti per pagrįstą laikotarpį pranešta apie tolesnius veiksmus, kurių ketinama imtis ar buvo imtasi, ir tokių tolimesnių veiksmų pasirinkimo pagrindą. Tolesni veiksmai galėtų apimti, pvz., perdavimą kitiems kanalams ar procedūroms pranešimų, kuriais daromas poveikis išimtinai pranešimo teikėjo asmeninėms teisėms, procedūros nutraukimą dėl pakankamų įrodymų trūkumo ar kitais pagrindais, vidaus užklausos pateikimą, galbūt pateikiant jo išvadas, ir priemones, kurių imtasi iškeltai problemai išspręsti, klausimo perdavimą kompetentingai institucijai tolesniam tyrimui, jeigu tokia informacija nedaro poveikio vidaus užklausai ar tyrimui arba susijusio asmens teisėms. Visais atvejais pranešimo teikėjas turėtų būti informuojamas apie tyrimo eigą ir rezultatus. Turėtų būti įmanoma paprašyti pranešimo teikėjo suteikti daugiau informacijos tyrimo metu, tačiau nesant pareigos tokią informaciją pateikti;

(58)

pagrįstas laikotarpis informuoti pranešimo teikėją turėtų būti ne ilgesnis nei trys mėnesiai. Kai dėl tinkamų tolesnių veiksmų dar sprendžiama, pranešimo teikėjui turėtų būti pranešta apie tai ir apie bet kokią tolesnę grįžtamąją informaciją, kurios turėtų tikėtis;

(59)

asmenys, svarstantys, ar pranešti apie Sąjungos teisės pažeidimus, turėtų būti pakankamai informuoti, kad galėtų priimti pagrįstą sprendimą, ar, kaip ir kada pateikti pranešimą. Privačiojo ir viešojo sektoriaus subjektai, kurie yra įdiegę vidaus pranešimų teikimo procedūras, turėtų būti įpareigoti pateikti informaciją apie tas procedūras, taip pat apie išorės pranešimų teikimo atitinkamoms kompetentingoms institucijoms procedūras. Labai svarbu, kad tokia informacija būtų aiški ir lengvai prieinama, įskaitant, kiek tik įmanoma, asmenims, kurie nėra darbuotojai ir turi ryšių su subjektu vykdydami su savo darbu susijusią veiklą, pvz., paslaugų teikėjams, platintojams, tiekėjams ir verslo partneriams. Pavyzdžiui, tokia informacija galėtų būti paskelbiama matomoje, visiems tokiems asmenims prieinamoje vietoje ir subjekto interneto svetainėje, ir taip pat galėtų būti įtraukta į kursus ir seminarus etikos ir sąžiningumo klausimais;

(60)

siekiant veiksmingai nustatyti Sąjungos teisės pažeidimus ir užkirsti jiems kelią, reikia užtikrinti, kad potencialūs pranešėjai galėtų lengvai ir visiškai konfidencialiai pateikti turimą informaciją atitinkamoms kompetentingoms institucijoms, kurios gali ištirti problemą ir, kai įmanoma, ją pašalinti;

(61)

gali būti, kad vidaus kanalų nėra arba jais buvo pasinaudota, tačiau jie tinkamai nesuveikė, nes, pavyzdžiui, pranešimas neišnagrinėjamas deramai ar per pagrįstą laikotarpį arba, nepaisant susijusios vidaus užklausos rezultatų, patvirtinančių pažeidimo buvimą, nesiimta tinkamų veiksmų pažeidimui pašalinti;

(62)

kitais atvejais nepagrįsta tikėtis, kad naudojimasis vidaus kanalais veiks tinkamai. Tai visų pirma atvejai, kai pranešimų teikėjai turi pagrįstų priežasčių manyti, kad dėl teikiamo pranešimo jie sulauks atsakomųjų veiksmų, be kita ko, dėl konfidencialumo pažeidimo, arba kad kompetentingos institucijos turės geresnes galimybes imtis efektyvių veiksmų pašalinti pažeidimą. Kompetentingos institucijos turėtų geresnes sąlygas, pavyzdžiui, jei vykdant pažeidimą su darbu susijusiomis aplinkybėmis dalyvavo pagrindinis atsakingas subjektas arba esama rizikos, kad pažeidimas ar su juo susiję įrodymai galėtų būti nuslėpti ar sunaikinti; arba apskritai gali kilti kitoks pavojus kompetentingų institucijų atliekamų tyrimo veiksmų efektyvumui, pavyzdžiui, kai pranešta apie kartelio susitarimus ar kitus konkurencijos taisyklių pažeidimus; arba dėl pažeidimo reikia imtis skubių veiksmų, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti asmenų sveikatą ar saugumą arba apsaugoti aplinką. Visais atvejais asmenims, pranešimus teikiantiems išorės kanalais kompetentingoms institucijoms ir, kai aktualu, Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ar agentūroms, turėtų būti teikiama apsauga. Šia direktyva taip pat turėtų būti teikiama apsauga, kai pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę reikalaujama, kad pranešimo teikėjai teiktų pranešimus kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, pavyzdžiui, vykdydami savo darbo pareigas ir užduotis arba dėl to, kad pažeidimas yra nusikalstama veika;

(63)

tai, kad nepasitikima pranešimų teikimo veiksmingumu, yra vienas pagrindinių pranešėjus atgrasančių veiksnių. Todėl reikia nustatyti kompetentingoms institucijoms aiškią prievolę nustatyti tinkamus išorės pranešimų teikimo kanalus, deramai reaguoti į gautus pranešimus imantis tolesnių veiksmų ir per pagrįstą laikotarpį pranešimų teikėjams pateikti grįžtamąją informaciją;

(64)

valstybės narės turėtų paskirti institucijas, kompetentingas priimti informaciją apie pažeidimus, patenkančius į šios direktyvos taikymo sritį, ir imtis tolesnių veiksmų. Tokios kompetentingos institucijos galėtų būti teisminės institucijos, reguliavimo arba priežiūros įstaigos, kompetentingos konkrečiose atitinkamose srityse, arba institucijos, turinčios bendresnio pobūdžio kompetenciją valstybės narės centriniu lygmeniu, teisėsaugos tarnybos, kovos su korupcija įstaigos ar ombudsmenai;

(65)

kaip pranešimų gavėjos, kompetentingomis paskirtos institucijos turėtų turėti būtinus gebėjimus ir įgaliojimus užtikrinti, kad būtų imtasi tinkamų tolesnių veiksmų, be kita ko, įvertintas pranešime pateiktų kaltinimų tikslumas ir pašalinti pažeidimai, apie kuriuos pranešta, pateikiant vidaus užklausą, pradedant tyrimą, persekiojimą ar lėšų išieškojimą arba kitus tinkamus taisomuosius veiksmus pagal jų įgaliojimus. Arba tos institucijos turėtų turėti būtinus įgaliojimus perduoti pranešimą kitai institucijai, kuri turėtų ištirti pažeidimą, apie kurį pranešta, tuo pat metu užtikrinant, kad ta institucija imtųsi tinkamų tolesnių veiksmų. Visų pirma, kai valstybės narės nori nustatyti išorės pranešimų kanalus centriniame lygmenyje, pavyzdžiui, valstybės pagalbos srityje, valstybės narės turėtų nustatyti tinkamas apsaugos priemones, kad užtikrintų šioje direktyvoje nustatytų nepriklausomumo ir autonomiškumo reikalavimų laikymąsi. Tokių išorės pranešimų kanalų nustatymas neturėtų daryti poveikio valstybių narių ar Komisijos įgaliojimams, susijusiems su priežiūra valstybės pagalbos srityje, taip pat ši direktyva neturėtų daryti poveikio išimtiniams Komisijos įgaliojimams, susijusiems su valstybės pagalbos priemonių suderinamumo patvirtinimu, visų pirma pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį. SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimų atveju valstybės narės kompetentingomis turėtų paskirti institucijas, nurodytas Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 (35) 35 straipsnyje, nedarant poveikio Komisijos įgaliojimams šioje srityje;

(66)

kompetentingos institucijos taip pat turėtų pranešimų teikėjams pateikti grįžtamąją informaciją apie numatomus arba įgyvendintus tolesnius veiksmus, pavyzdžiui, apie perdavimą kitai institucijai, procedūros nutraukimą dėl pakankamų įrodymų trūkumo ar kitais pagrindais, tyrimo pradėjimą bei galimas jo išvadas ir priemones, kurių imtasi iškeltai problemai išspręsti, taip pat apie tokių tolimesnių veiksmų pasirinkimo pagrindą. Pranešimais apie galutinį tyrimų rezultatą neturėtų būti daromas poveikis taikytinoms Sąjungos taisyklėms, kurios apima galimus apribojimus, taikomus sprendimų finansinio reguliavimo srityje paskelbimui. Tai turėtų būti taikoma mutatis mutandis įmonių apmokestinimo srityje, jeigu panašūs apribojimai yra numatyti taikytinuose nacionalinės teisės aktuose;

(67)

tolesnių veiksmų reikėtų imtis ir grįžtamąją informaciją pateikti per pagrįstą laikotarpį, atsižvelgiant į tai, kad reikia greitai išspręsti problemą, kuri yra pranešimo dalykas, taip pat į poreikį išvengti nereikalingo viešo informacijos atskleidimo. Toks laikotarpis neturėtų viršyti trijų mėnesių, tačiau galėtų būti pratęsiamas iki šešių mėnesių, kai to reikia atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma pranešimo pobūdį ir sudėtingumą, dėl kurio gali prireikti ilgesnio tyrimo;

(68)

reikalavimas įdiegti vidaus ir išorės pranešimų teikimo kanalus jau įtvirtintas konkrečiose Sąjungos teisės srityse, pavyzdžiui, piktnaudžiavimo rinka, būtent – Reglamente (ES) Nr. 596/2014 ir Įgyvendinimo direktyvoje (ES) 2015/2392, civilinės aviacijos, būtent – Reglamente (ES) Nr. 376/2014, arba naftos ir dujų operacijų jūroje saugos, būtent – Direktyvoje 2013/30/ES. Šioje direktyvoje nustatytos prievolės įdiegti tokius kanalus turėtų būti įgyvendinamos kuo platesniu mastu pasinaudojant pagal konkrečius Sąjungos aktus jau įdiegtais kanalais;

(69)

Komisija, taip pat kai kurios Sąjungos įstaigos, organai ir agentūros, pvz., Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF), Europos jūrų saugumo agentūra (EMSA), Europos aviacijos saugos agentūra (EASA), Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija (ESMA) ir Europos vaistų agentūra (EMA), yra įdiegusios pranešimų apie pažeidimus, kuriems taikoma ši direktyva, teikimo išorės kanalus ir procedūras, kuriais daugiausia numatomas pranešimų teikėjų tapatybės konfidencialumas. Šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis tokiems išorės pranešimų teikimo kanalams ir procedūroms, kai jie įdiegti, tačiau ja turėtų būti užtikrinta, kad pranešimus Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ar agentūroms teikiantiems asmenims visoje Sąjungoje būtų taikomi bendri minimalūs apsaugos standartai;

(70)

siekiant užtikrinti procedūrų, skirtų tolesniems veiksmams dėl pranešimų ir atitinkamų Sąjungos taisyklių pažeidimų šalinimui, valstybės narės turėtų galėti imtis priemonių, kad būtų palengvinta našta kompetentingoms institucijoms, susidaranti dėl pranešimų apie nuostatų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, nereikšmingus pažeidimus, kartotinių pranešimų ar pranešimų apie papildomų nuostatų (pavyzdžiui, nuostatų dėl dokumentavimo ar pranešimo prievolių) pažeidimus. Tarp tokių priemonių galėtų būti leidimas kompetentingoms institucijoms, tinkamai įvertinus klausimą, nuspręsti, kad pažeidimas, apie kurį pranešta, yra akivaizdžiai nereikšmingas ir dėl jo nereikia imtis tolesnių veiksmų pagal šią direktyvą, nei procedūros nutraukimas. Valstybėms narėms taip pat turėtų būti galima leisti kompetentingoms institucijoms nutraukti procedūrą dėl kartotinių pranešimų, kuriuose nepateikta jokios reikšmingos naujos informacijos, palyginti su ankstesniu pranešimu, dėl kurio procedūra jau užbaigta, išskyrus atvejus, kai naujos teisinės ar faktinės aplinkybės pateisintų kitokią tolesnių veiksmų formą. Be to, valstybės narės turėtų galėti leisti kompetentingoms institucijoms pirmenybę teikti pranešimų dėl didelių pažeidimų ar dėl esminių nuostatų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, pažeidimų nagrinėjimui tuo atveju, kai apskritai gauta daug pranešimų;

(71)

kai tai nustatyta Sąjungos arba nacionalinėje teisėje, kompetentingos institucijos bylas ar susijusią informaciją apie pažeidimus turėtų perduoti Sąjungos institucijoms, įstaigoms, organams ar agentūroms, įskaitant – šios direktyvos tikslais – OLAF ir Europos prokuratūrą (EPPO), nedarant poveikio pranešimo teikėjo galimybei tiesiogiai kreiptis į tokias Sąjungos įstaigas, organus ar agentūras;

(72)

daugelyje politikos sričių, patenkančių į šios direktyvos materialinę taikymo sritį, nustatyti bendradarbiavimo mechanizmai, kuriais naudodamosi nacionalinės kompetentingos institucijos keičiasi informacija ir vykdo tolesnę veiklą, susijusią su Sąjungos taisyklių pažeidimais, kuriuose esama tarpvalstybinio aspekto. Pavyzdžių yra nuo Administracinės pagalbos ir bendradarbiavimo sistemos, įsteigtos Komisijos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2015/1918 (36), Sąjungos žemės ūkio maisto produktų grandinės teisės aktų tarpvalstybinių pažeidimų atvejais, ir Kovos su sukčiavimu maisto produktų srityje tinklo, įsteigto Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 882/2004 (37), skubių pranešimų apie pavojingus ne maisto produktus sistemos, įsteigtos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 178/2002 (38), Vartotojų apsaugos bendradarbiavimo tinklo, įsteigto Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (EB) Nr. 2006/2004 (39), iki Aplinkosaugos reikalavimų laikymosi ir aplinkos valdymo forumo, įsteigto 2018 m. sausio 18 d. Komisijos sprendimu (40), Europos konkurencijos tinklo, įsteigto pagal Reglamentą (EB) Nr. 1/2003, ir administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje pagal Tarybos direktyvą 2011/16/ES (41). Valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų visapusiškai pasinaudoti, kai aktualu, tokiais esamais bendradarbiavimo mechanizmais – tai būtų jų prievolės imtis tolesnių veiksmų dėl pranešimų dėl pažeidimų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, dalis. Be to, valstybių narių institucijos galėtų taip pat bendradarbiauti nesinaudodamos esamais bendradarbiavimo mechanizmais tarpvalstybinį aspektą turinčių pažeidimų srityse, kuriose nėra tokių mechanizmų, atvejais;

(73)

kad būtų galima veiksmingai bendrauti su darbuotojais, kurie atsakingi už pranešimų tvarkymą, kompetentingos institucijos turi būti įdiegusios kanalus, kurie būtų patogūs naudoti, saugūs, kuriais būtų užtikrinamas konfidencialumas priimant ir tvarkant pranešimo teikėjo apie pažeidimus pateiktą informaciją ir kuriais būtų sudarytos galimybės patvariai saugoti informaciją, kad būtų galima atlikti tolesnius tyrimus. Tuo tikslu galėtų reikėti tokius kanalus atsieti nuo bendrųjų kanalų, kuriais kompetentingos institucijos bendrauja su visuomene, kaip antai įprastinių viešųjų skundų teikimo sistemų, arba kanalų, kuriais vyksta kompetentingos institucijos vidaus bendravimas ir kuriais ji bendrauja su trečiosiomis šalimis vykdydama įprastą veiklą;

(74)

kompetentingų institucijų darbuotojai, kurie atsakingi už pranešimų tvarkymą, turėtų būti specialiai parengti, įskaitant parengimą taikomų duomenų apsaugos taisyklių srityje, kad pranešimai būtų tvarkomi, būtų užtikrintas bendravimas su pranešimo teikėju, taip pat dėl pranešimo būtų imtasi tolesnių veiksmų tinkamu būdu;

(75)

asmenys, ketinantys pateikti pranešimą, turėtų būti pakankamai informuoti, kad galėtų priimti pagrįstą sprendimą, ar, kaip ir kada pateikti pranešimą. Todėl kompetentingos institucijos turėtų teikti aiškią ir lengvai prieinamą informaciją apie galimus pranešimų teikimo kanalus kompetentingose institucijose, taikomas procedūras ir tų institucijų darbuotojus, kurie atsakingi už pranešimų tvarkymą. Visa su pranešimais susijusi informacija turėtų būti skaidri, lengvai suprantama ir patikima, kad būtų skatinama teikti pranešimus ir nebūtų nuo to atgrasoma;

(76)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kompetentingos institucijos būtų nustačiusios tinkamas apsaugos procedūras, susijusias su pranešimų tvarkymu ir su pranešime nurodytų asmenų asmens duomenų apsauga. Tokiomis procedūromis reikėtų užtikrinti, kad visais procedūros etapais būtų užtikrinama kiekvieno pranešimo teikėjo, susijusio asmens ir pranešime nurodytų trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, liudytojų ar bendradarbių, tapatybės apsauga;

(77)

būtina, kad kompetentingos institucijos darbuotojai, kurie atsakingi už pranešimų tvarkymą, ir darbuotojai, kurie turi teisę susipažinti su pranešimo teikėjo pateikta informacija, laikytųsi profesinės paslapties saugojimo ir konfidencialumo užtikrinimo pareigos, perduodami duomenis kompetentingos institucijos viduje ir už jos ribų, įskaitant atvejus, kai kompetentinga institucija pradeda su pranešimu susijusį tyrimą ar vidaus užklausą arba imasi su juo susijusių vykdymo užtikrinimo veiksmų;

(78)

kompetentingos institucijos turėtų reguliariai peržiūrėti savo procedūras ir keistis gerosios praktikos pavyzdžiais su kitomis kompetentingomis institucijomis, taip užtikrindamos, kad šios procedūros būtų tinkamos, taigi atitiktų savo paskirtį;

(79)

viešai informaciją atskleidžiantys asmenys turėtų būti laikomi atitinkančiais apsaugos teikimo reikalavimus tais atvejais, kai, nepaisant vidaus ir išorės kanalais pateikto pranešimo, pažeidimas lieka neišspręstas, pavyzdžiui, atvejais, kai pažeidimas nebuvo tinkamai įvertintas ar ištirtas arba nebuvo imtasi tinkamų taisomųjų veiksmų. Tolesnių veiksmų tinkamumas turėtų būti įvertintas pagal objektyvius kriterijus, susietus su kompetentingų institucijų prievole įvertinti kaltinimų tikslumą ir pašalinti bet kokius galimus Sąjungos teisės pažeidimus. Taigi tolesnių veiksmų tinkamumas priklausys nuo kiekvieno atvejo aplinkybių ir taisyklių, kurios buvo pažeistos, pobūdžio. Visų pirma institucijų sprendimas, kad pažeidimas yra akivaizdžiai nereikšmingas ir dėl jo nereikia imtis tolesnių veiksmų nei procedūros nutraukimas, galėtų būti tinkamas tolesnis veiksmas pagal šią direktyvą;

(80)

tiesiogiai viešai informaciją atskleidžiantys asmenys taip pat turėtų būti laikomi atitinkančiais apsaugos teikimo reikalavimus tais atvejais, kai jie turi pagrįstų priežasčių manyti, kad esama neišvengiamo ar akivaizdaus pavojaus viešajam interesui arba neatitaisomos žalos rizikos, įskaitant, žalą asmens fizinei neliečiamybei;

(81)

asmenys tiesiogiai viešai atskleidžiantys informaciją turėtų būti laikomi atitinkančiais apsaugos teikimo reikalavimus, kai jie turi pagrįstų priežasčių manyti, kad išorės pranešimo teikimo atveju esama atsakomųjų veiksmų rizikos arba tikimybė, kad pažeidimas bus veiksmingai pašalintas, yra menka dėl ypatingų atvejo aplinkybių, pavyzdžiui, jei esama pavojaus, kad galėtų būti nuslėpti ar sunaikinti įrodymai, arba jei institucija gali veikti išvien su pažeidėju ar gali būti su pažeidimu susijusi;

(82)

pranešimo teikėjo tapatybės konfidencialumo apsauga pranešimo proceso ir pagal tą pranešimą pradėtų tyrimų metu yra itin svarbi ex-ante priemonė siekiant išvengti atsakomųjų veiksmų. Pranešimo teikėjo tapatybę turėtų būti galima atskleisti tik tada, kai tai yra būtina ir proporcinga prievolė pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę, institucijų vykdomų tyrimų ar teismo proceso kontekste, visų pirma siekiant apsaugoti susijusių asmenų teisę į gynybą. Tokia prievolė galėtų kilti visų pirma iš Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES (42). Konfidencialumo apsauga neturėtų būti taikoma, kai pranešimo teikėjas sąmoningai atskleidė savo tapatybę viešo informacijos atskleidimo kontekste;

(83)

bet koks asmens duomenų tvarkymas pagal šią direktyvą, įskaitant kompetentingų institucijų keitimąsi asmens duomenimis arba jų perdavimą, turėtų būti vykdomas laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 (43) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/680 (44). Bet koks Sąjungos institucijų, organų, tarnybų ir agentūrų vykdomas keitimasis informacija arba jos perdavimas turėtų būti atliekamas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1725 (45). Ypač daug dėmesio reikėtų skirti asmens duomenų tvarkymo principams, išdėstytiems Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnyje, Direktyvos (ES) 2016/680 4 straipsnyje ir Reglamento (ES) 2018/1725 4 straipsnyje, taip pat pritaikytosios ir standartizuotosios duomenų apsaugos principui, nustatytam Reglamento (ES) 2016/679 25 straipsnyje, Direktyvos (ES) 2016/680 20 straipsnyje ir Reglamento (ES) 2018/1725 27 ir 85 straipsniuose;

(84)

šioje direktyvoje nustatytos procedūros, susijusios su tolesniais veiksmais dėl pranešimų dėl Sąjungos teisės pažeidimų srityse, kurios patenka į jos taikymo sritį, yra Sąjungos ir valstybių narių svarbus tikslas, susijęs su bendrais viešaisiais interesais, kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2016/679 23 straipsnio 1 dalies e punkte, nes jomis siekiama sustiprinti Sąjungos teisės ir politikos vykdymo užtikrinimą konkrečiose srityse, kuriose dėl pažeidimų gali būti padaryta didelė žala viešiesiems interesams. Veiksminga pranešimo teikėjų tapatybės konfidencialumo apsauga yra būtina siekiant užtikrinti kitų asmenų, visų pirma, pranešimo teikėjų, teisių ir laisvių apsaugą, kaip numatyta Reglamento (ES) 2016/679 23 straipsnio 1 dalies i punkte. Valstybės narės turėtų užtikrinti šios direktyvos veiksmingumą, be kita ko, kai reikia, teisėkūros priemonėmis apribodamos naudojimąsi tam tikromis susijusių asmenų teisėmis į duomenų apsaugą pagal Reglamento (ES) 2016/679 23 straipsnio 1 dalies e ir i punktus ir 23 straipsnio 2 dalį tokiu mastu ir tokį laikotarpį, kurie reikalingi siekiant išvengti bandymų trukdyti teikti pranešimus ar kliudyti, žlugdyti ar lėtinti tolesnius veiksmus dėl pranešimų, visų pirma tyrimus, arba bandymus sužinoti pranešimo teikėjų tapatybę, ir užkirsti tokiems bandymams kelią;

(85)

veiksminga pranešimo teikėjų tapatybės konfidencialumo apsauga yra lygiai taip pat būtina siekiant užtikrinti kitų asmenų, visų pirma, pranešimo teikėjų, teisių ir laisvių apsaugą, kai pranešimus nagrinėja institucijos, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2016/680 3 straipsnio 7 punkte. Valstybės narės turėtų užtikrinti šios direktyvos veiksmingumą, be kita ko, kai reikia, teisėkūros priemonėmis apribodamos naudojimąsi tam tikromis susijusių asmenų teisėmis į duomenų apsaugą pagal Direktyvos (ES) 2016/680 13 straipsnio 3 dalies a ir e punktus, 15 straipsnio 1 dalies a ir e punktus, 16 straipsnio 4 dalies a ir e punktus ir 31 straipsnio 5 dalį tokiu mastu ir tokį laikotarpį, kurie reikalingi siekiant išvengti bandymų trukdyti teikti pranešimus ar kliudyti, žlugdyti ar lėtinti tolesnius veiksmus dėl pranešimų, visų pirma tyrimus, arba bandymus sužinoti pranešimo teikėjo tapatybę, ir užkirsti tokiems bandymams kelią;

(86)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad apie visus pranešimus apie pažeidimus būtų saugomi tinkami įrašai, kad galima būtų surasti kiekvieną pranešimą ir kad pranešimuose pateiktą informaciją būtų galima panaudoti kaip įrodymą įgyvendinant vykdymo užtikrinimo veiksmus, kai tai tikslinga;

(87)

pranešimo teikėjai turėtų būti apsaugoti nuo bet kokios formos tiesioginių ar netiesioginių atsakomųjų veiksmų, kurių imasi, kuriuos skatina ar toleruoja jų darbdavys arba klientas ar paslaugų gavėjas ir pastarajam dirbantys arba jo vardu veikiantys asmenys, įskaitant bendradarbius ir vadovus toje pačioje organizacijoje arba kitose organizacijose, su kuriomis pranešimo teikėjas turi ryšių vykdydamas su savo darbu susijusią veiklą;

(88)

jeigu nuo atsakomųjų veiksmų neatgrasoma ir už juos nebaudžiama, tai turi neigiamą poveikį potencialiems pranešėjams. Aiškus teisinis atsakomųjų veiksmų draudimas turėtų svarbų atgrasomąjį poveikį ir būtų toliau sustiprintas nuostatomis dėl atsakomųjų veiksmų vykdytojų asmeninės atsakomybės ir sankcijų;

(89)

potencialūs pranešėjai, kurie nėra tikri, kaip teikti pranešimus ir ar jie galiausiai bus apsaugoti, gali nesiryžti jų teikti. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad atitinkama ir tiksli informacija tuo atžvilgiu būtų teikiama plačiajai visuomenei aiškiu ir lengvai prieinamu būdu. Turėtų būti nemokamai teikiamos individualios, nešališkos ir konfidencialios konsultacijos, pvz., apie tai, ar atitinkamai informacijai taikomos galiojančios pranešėjų apsaugos taisyklės, kurį pranešimo teikimo kanalą galėtų būti geriausia naudoti ir kokiomis alternatyviomis procedūromis galima pasinaudoti tuo atveju, kai informacijai netaikomos galiojančios taisyklės, vadinamasis gairių teikimas. Galimybė gauti tokias konsultacijas gali padėti užtikrinti, kad pranešimai būtų teikiami naudojant tinkamus kanalus ir atsakingai, taip pat kad pažeidimai būtų laiku nustatyti arba kad net jiems būtų užkirstas kelias. Tokias konsultacijas ir informaciją galėtų teikti informacijos centras arba viena ir nepriklausoma administracinė institucija. Valstybės narės galėtų nuspręsti į tokias konsultacijas įtraukti ir teisines konsultacijas. Kai tokias konsultacijas pranešimų teikėjams teikia pilietinės visuomenės organizacijos, kurios yra saistomos pareigos išlaikyti gautos informacijos konfidencialų pobūdį, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tokios organizacijos nenukentėtų nuo atsakomųjų veiksmų, pavyzdžiui, nepatirtų ekonominės žalos dėl apribojimų gauti finansavimą ar įtraukimo į juodąjį sąrašą, dėl kurių galėtų būti sutrukdytas tinkamas organizacijos veikimas;

(90)

kompetentingos institucijos turėtų suteikti pranešimų teikėjams reikiamą paramą, kad jie galėtų veiksmingai pasinaudoti apsauga. Visų pirma jos turėtų išduoti patvirtinimą ar kitą dokumentą, reikalingą pavirtinti kitoms institucijoms ar teismams, kad buvo pateiktas išorės pranešimas. Pranešimo teikėjai pagal tam tikras nacionalines sistemas ir tam tikrais atvejais gali pasinaudoti fakto, kad jie atitinka taikytinose taisyklėse nustatytas sąlygas, patvirtinimu. Nepaisant tokių galimybių, jiems reikėtų suteikti veiksmingą galimybę kreiptis dėl teisminės peržiūros, kai, remiantis visomis konkrečiomis kiekvienos bylos aplinkybėmis, teismai gali nuspręsti, ar tokie asmenys atitinka taikytinose taisyklėse nustatytas sąlygas;

(91)

asmenų teisinėmis ar sutartinėmis prievolėmis, kaip antai sutartyse nustatytomis lojalumo sąlygomis ar konfidencialumo ar informacijos neatskleidimo susitarimais, neturėtų būti galima remtis siekiant užkirsti kelią galimybei pateikti pranešimą, atsisakyti suteikti pranešimo teikėjams apsaugą arba skirti jiems sankcijas už informacijos apie pažeidimus pateikimą ar viešą atskleidimą, jeigu informacijos, patenkančios į tokių nuostatų ar susitarimų taikymo sritį, suteikimas yra būtinas siekiant atskleisti pažeidimą. Jeigu įvykdytos tos sąlygos, pranešimo teikėjams neturėtų būti taikoma jokia atsakomybė – civilinė, baudžiamoji, administracinė ar susijusi su darbu. Tinkama nustatyti, kad apsauga nuo atsakomybės dėl informacijos pranešimo ar viešo atskleidimo pagal šią direktyvą taikoma informacijai, dėl kurios pranešimo teikėjas turėjo pagrįstų priežasčių manyti, kad ją pranešti ar viešai atskleisti buvo būtina siekiant atskleisti pažeidimą pagal šią direktyvą. Tokia apsauga neturėtų būti taikoma nereikalingai informacijai, kurią asmuo atskleidė be tokių pagrįstų priežasčių;

(92)

kai pranešimo teikėjai įgijo informaciją apie praneštus pažeidimus ar dokumentus, kuriuose ta informacija pateikta, arba gavo prieigą prie jų teisėtai, jie turėtų būti atleisti nuo atsakomybės. Tai turėtų būti taikoma tiek tais atvejais, kai pranešimo teikėjai atskleidžia dokumentų, prie kurių jie turi teisėtą prieigą, turinį, tiek tais atvejais, kai jie padaro tokių dokumentų kopijas ar išneša juos iš organizacijos, kurioje jie dirba, patalpų, pažeisdami sutarties ar kitas sąlygas, kuriose nustatyta, kad atitinkami dokumentai yra organizacijos nuosavybė. Pranešimo teikėjai taip pat turėtų būti atleisti nuo atsakomybės tais atvejais, kai dėl atitinkamos informacijos ar dokumentų įgijimo arba prieigos prie jų kyla civilinės, administracinės ar su darbu susijusios atsakomybės klausimas. Pavyzdžiai būtų atvejai, kai pranešimo teikėjai įgijo informaciją prieidami prie bendradarbio elektroninio pašto ar dokumentų, kuriais jie paprastai vykdydami savo darbo pareigas nesinaudoja, nufotografuodami organizacijos patalpas arba patekdami į patalpas, į kurias jie paprastai negali patekti. Kai pranešimo teikėjai įgijo informaciją ar dokumentus arba gavo prie jų prieigą įvykdę nusikalstamą veiką, pavyzdžiui, įsibrovimą į patalpas ar įsilaužimą į kompiuterį, jų baudžiamoji atsakomybė turėtų būti ir toliau reglamentuojama taikytina nacionaline teise, nedarant poveikio apsaugai, suteikiamai pagal šios direktyvos 21 straipsnio 7 dalį. Panašiai, bet kokia kita galima pranešimo teikėjų atsakomybė, kylanti dėl veiksmų ar neveikimo, kurie nėra susiję su pranešimo teikimu arba yra nebūtini siekiant atskleisti pažeidimą pagal šią direktyvą, turėtų būti ir toliau reglamentuojama taikytina Sąjungos arba nacionaline teise. Tais atvejais būtent nacionaliniai teismai turėtų įvertinti pranešimo teikėjų atsakomybę atsižvelgdami į visą susijusią faktinę informaciją ir konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes, įskaitant veiksmo ar neveikimo būtinumą ir proporcingumą, kiek tai susiję su pranešimu ar atskleidimu viešai;

(93)

tikėtina, kad atsakomuosius veiksmus bus bandoma pagrįsti kitais nei pranešimo pateikimas pagrindais, o pranešimų teikėjams gali būti labai sunku įrodyti tokių pranešimo ir atsakomųjų veiksmų ryšį, kartu atsakomųjų veiksmų vykdytojai gali turėti daugiau galių ir išteklių, kurių reikia veiksmams ir motyvams dokumentuoti. Todėl kai tik pranešimo teikėjas pateikia prima facie įrodymų, kad jis pagal šią direktyvą pranešė apie pažeidimus ar viešai atskleidė informaciją ir nukentėjo, prievolė įrodyti turėtų būti perkelta asmeniui, kuris ėmėsi žalingų veiksmų, ir būtent šio asmens turėtų būti reikalaujama įrodyti, kad veiksmai, kurių imtasi, visai nesusiję su pranešimu arba viešu informacijos atskleidimu;

(94)

be aiškaus teisėje įtvirtinto atsakomųjų veiksmų draudimo, labai svarbu, kad nuo atsakomųjų veiksmų nukentėję pranešimų teikėjai galėtų pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis ir gauti kompensaciją. Tinkama teisių gynimo priemonė kiekvienu atveju turėtų būti pasirenkama atsižvelgiant į atsakomųjų veiksmų pobūdį, taip pat turėtų būti visiškai atlyginta tokiais atvejais padaryta žala pagal nacionalinę teisę. Tinkama teisių gynimo priemonė galėtų būti reikalavimas grąžinti atleistą darbuotoją į darbą, pavyzdžiui, jeigu asmuo atleidžiamas, perkeliamas ar pažeminamas pareigose arba sustabdomas mokymas ar paaukštinimas pareigose, arba atkurti panaikinto leidimo, licencijos ar sutarties galiojimą; kompensuoti faktinius ir būsimus finansinius nuostolius, pavyzdžiui, ne tik anksčiau negautą darbo užmokestį, bet ir prarastas būsimas pajamas ir su profesijos keitimu susijusias išlaidas bei atlyginti kitą ekonominę žalą, pavyzdžiui, teisines išlaidas ir medicininio gydymo išlaidas, taip pat nematerialią žalą, pavyzdžiui, dėl patirto skausmo ir kančios;

(95)

nors teisių gynimo priemonių rūšys įvairiose teisinės sistemose gali skirtis, tačiau jomis turėtų būti užtikrinama reali ir veiksminga kompensacija ar žalos atlyginimas tokiu būdu, kuris būtų proporcingas patirtai žalai ir atgrasomasis. Šiame kontekste svarbūs yra Europos socialinių teisių ramsčio principai, visų pirma 7 principas, pagal kurį „prieš atleidžiami darbuotojai turi teisę būti informuoti apie atleidimo priežastis ir teisę į pakankamo ilgio įspėjimo laikotarpį. Jie turi teisę pasinaudoti veiksminga ir nešališka ginčų sprendimo sistema, o nepagrįsto atleidimo atveju – teisę į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą kompensaciją“. Nacionaliniu lygmeniu nustatytos teisių gynimo priemonės neturėtų atgrasyti potencialių būsimų pranešėjų. Pavyzdžiui, nuostata, kad iš darbo atleistiems darbuotojams kaip grąžinimo į darbą alternatyva būtų sumokama kompensacija, gali sudaryti sąlygas susiklostyti sisteminei praktikai, visų pirma didesnėse organizacijose, kuri turėtų atgrasomąjį poveikį būsimiems pranešėjams;

(96)

pranešimų teikėjams ypač svarbios laikinosios teisių gynimo priemonės, kuriomis jie galėtų naudotis vykstant teismo procesui, kuris gali užsitęsti. Visų pirma pranešimo teikėjai turėtų turėti galimybę pasinaudoti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, numatytomis pagal nacionalinę teisę, siekiant nutraukti grasinimus, bandymus imtis atsakomųjų veiksmų arba besitęsiančius atsakomuosius veiksmus, pvz., priekabiavimą, arba užkirsti kelią tokių formų atsakomiesiems veiksmams kaip atleidimas iš darbo, po kurių, praėjus ilgiems laikotarpiams, gali būti sudėtinga atkurti ankstesnę padėtį ir kurie asmenį gali sužlugdyti finansiškai (tai perspektyva, kuri gali smarkiai atgrasyti potencialius pranešėjus);

(97)

veiksmai, kurių prieš pranešimo teikėją imamasi su darbu nesusijusiomis aplinkybėmis, pvz., iškeliant bylą, susijusią su šmeižtu, autorių teisių pažeidimu, komercinėmis paslaptimis, konfidencialumu ir asmens duomenų apsauga, taip pat gali stipriai atgrasyti nuo informavimo apie pažeidimus. Tokiuose teismo procesuose pranešimo teikėjai turėtų turėti galimybę remtis pranešimo apie pažeidimus pateikimo arba viešo atskleidimo pagal šią direktyvą faktu kaip gynybos argumentu, su sąlyga, kad pranešta informacija ar jos viešas atskleidimas buvo būtinas atskleidžiant pažeidimą. Tokiais atvejais prievolė įrodyti, kad pranešimo teikėjas neatitinka šioje direktyvoje nustatytų sąlygų, turėtų tekti teismo procesą inicijuojančiam asmeniui;

(98)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/943 (46) nustatytos taisyklės siekiant užtikrinti pakankamą ir nuoseklų civilinėje teisėje numatytą teisių gynimo lygį neteisėto komercinės paslapties gavimo, naudojimo arba atskleidimo atveju. Tačiau joje taip pat nustatyta, kad komercinės paslapties gavimas, naudojimas ar atskleidimas turi būti laikomas teisėtu tiek, kiek tai yra leidžiama pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę. Asmenims, kurie atskleidžia komercines paslaptis su darbu susijusiomis aplinkybėmis, šia direktyva suteikiama apsauga, įskaitant atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas, turėtų būti taikoma tik su sąlyga, kad jie atitinka šioje direktyvoje nustatytas sąlygas, įskaitant tai, kad atskleidimas buvo būtinas siekiant atskleisti pažeidimą, kuris patenka į šios direktyvos materialinę taikymo sritį. Kai atitinkama tas sąlygas, komercinės paslapties atskleidimas laikomas leidžiamu pagal Sąjungos teisę, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2016/943 3 straipsnio 2 dalyje. Be to, abi direktyvos turėtų būti laikomos viena kitą papildančiomis, ir civilinėje teisėje numatytos apsaugos priemonės, procedūros ir teisių gynimo priemonės, taip pat išimtys, numatytos Direktyvoje (ES) 2016/943, turėtų būti ir toliau taikomos visais komercinių paslapčių atskleidimo, nepatenkančio į šios direktyvos taikymo sritį, atvejais. Kompetentingos institucijos, kurios gauna informaciją apie pažeidimus, kuri apima komercines paslaptis, turėtų užtikrinti, kad jos nebūtų naudojamos ar atskleidžiamos tikslais, kurie viršija tai, kas būtina siekiant tinkamai vykdyti tolesnius veiksmus dėl pranešimų;

(99)

pranešimų teikėjams gali būti brangu teisme ginčyti prieš juos taikytas atsakomąsias priemones dėl didelių susijusių teisinių išlaidų. Nors pranešėjai tokias išlaidas galėtų susigrąžinti pasibaigus teismo procesui, jie gali neturėti galimybių tų išlaidų padengti proceso pradžioje, ypač jei neturi darbo arba yra įtraukti į juoduosius sąrašus. Pagalba baudžiamosiose bylose, visų pirma kai pranešimų teikėjai atitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2016/1919 (47) nustatytas sąlygas, ir, bendriau tariant, parama asmenims, kurie turi didelių finansinių sunkumų, tam tikrais atvejais gali būti pagrindinis veiksmingo jų teisės į apsaugą užtikrinimo aspektas;

(100)

susijusio asmens teisės turėtų būti saugomos siekiant išvengti žalos jo reputacijai arba kitų neigiamų pasekmių. Be to, susijusio asmens teisės į gynybą ir galimybę pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, kaip nustatyta Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, turėtų būti visapusiškai užtikrintos kiekviename po pranešimo pateikimo taikomos procedūros etape. Valstybės narės turėtų apsaugoti susijusio asmens tapatybės konfidencialumą ir užtikrinti teises į gynybą, įskaitant teisę susipažinti su byla, teisę būti išklausytam ir teisę naudotis veiksminga teisių gynimo priemone, jei atitinkamas asmuo nesutinka su dėl jo priimtu sprendimu, pagal nacionalinėje teisėje nustatytas taikytinas procedūras, jei vyksta tyrimai arba vykdomi paskesni teisminiai procesai;

(101)

kiekvienam asmeniui, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai nukenčia dėl to, kad pranešė ar viešai atskleidė neteisingą ar klaidinamą informaciją, turėtų būti toliau teikiama pagal bendras nacionalinės teisės taisykles jam priklausanti apsauga ir teisių gynimo priemonės. Jeigu tokia netiksli ar klaidinama informacija pateikta arba viešai atskleista tyčia ir sąmoningai, susiję asmenys turėtų turėti teisę į kompensaciją pagal nacionalinę teisę;

(102)

baudžiamosios, civilinės ar administracinės sankcijos yra būtinos siekiant užtikrinti pranešėjų apsaugos taisyklių veiksmingumą. Sankcijos, taikomos asmenims, kurie prieš pranešimų teikėjus imasi atsakomųjų ar kitų neigiamo poveikio veiksmų, gali atgrasyti nuo kitų tokių veiksmų. Sankcijos asmenims, kurie sąmoningai praneša ar viešai atskleidžia, kaip įrodoma, klaidingą informaciją apie pažeidimus, yra taip pat būtinos tam, kad atgrasytų nuo kitų apgaulingų pranešimų ir būtų išsaugotas sistemos patikimumas. Šios sankcijos turėtų būti proporcingos, kad neatgrasytų potencialių pranešėjų;

(103)

visiems institucijų priimtiems sprendimams, kuriais daromas neigiamas poveikis šia direktyva suteiktoms teisėms, visų pirma sprendimams, kuriais kompetentingos institucijos nusprendžia nutraukti procedūrą dėl to, kad pažeidimas, apie kurį pranešta, yra akivaizdžiai nereikšmingas, ar dėl to, kad pranešimas yra kartotinis, arba nusprendžia, kad tam tikro pranešimo neverta nagrinėti prioriteto tvarka, taikoma teisminė peržiūra pagal Chartijos 47 straipsnį;

(104)

šia direktyva nustatomi minimalūs standartai, o valstybėms narėms turėtų būti galima nustatyti arba toliau taikyti nuostatas, kurios pranešimo teikėjui yra palankesnės, jeigu tokios nuostatos neprieštarauja susijusių asmenų apsaugos priemonėms. Šios direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę jokiomis aplinkybėmis neturėtų suteikti pagrindo sumažinti apsaugos, kuri pagal nacionalinę teisę jau suteikta pranešimo teikėjams, lygį srityse, kurioms ji taikoma;

(105)

pagal SESV 26 straipsnio 2 dalį vidaus rinką turi sudaryti vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas. Vidaus rinka Sąjungos piliečiams turėtų teikti papildomą naudą – kokybiškesnes ir saugesnes prekes ir paslaugas, aukštus visuomenės sveikatos ir aplinkos apsaugos standartus, taip pat laisvą asmens duomenų judėjimą. Todėl SESV 114 straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas priimti priemones, kurios yra būtinos norint sukurti vidaus rinką ir užtikrinti jos veikimą. Be SESV 114 straipsnio, pagal šią direktyvą priimant Sąjungos priemones reikėtų taikyti papildomus teisinius pagrindus, kad ji aprėptų sritis, kurios grindžiamos SESV 16 straipsniu, 43 straipsnio 2 dalimi, 50 straipsniu, 53 straipsnio 1 dalimi, 91 ir 100 straipsniais, 168 straipsnio 4 dalimi, 169 straipsniu, 192 straipsnio 1 dalimi ir 325 straipsnio 4 dalimi ir Euratomo sutarties 31 straipsniu;

(106)

šios direktyvos materialinė taikymo sritis yra grindžiama išskirtomis sritimis, kuriose pranešėjų apsaugos nustatymas, kaip manoma, yra pagrįstas ir būtinas remiantis šiuo metu turimais įrodymais. Tokia materialinė taikymo sritis gali būti išplėsta į kitas sritis ar Sąjungos aktus, jeigu paaiškės, kad tai yra būtina siekiant stiprinti jų vykdymo užtikrinimą atsižvelgiant į įrodymus, kurie galbūt bus gauti ateityje, arba remiantis direktyvos veikimo vertinimu;

(107)

jeigu ateityje būtų priimti teisės aktai, susiję su politikos sritimis, kurias apima ši direktyva, juose turėtų būti nurodyta, kad, kai tinkama, taikoma ši direktyva. Prireikus reikėtų pritaikyti materialinę šios direktyvos taikymo sritį ir atitinkamai iš dalies pakeisti priedą;

(108)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. pasitelkus veiksmingą pranešėjų apsaugą stiprinti tam tikrų sričių politikos ir aktų vykdymo užtikrinimą, kai Sąjungos teisės pažeidimai gali padaryti didelę žalą viešajam interesui, valstybės narės negali deramai pasiekti veikdamos pavieniui arba nekoordinuotai, to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu nustatant bendrus minimalius pranešėjų apsaugos standartus ir kadangi tik Sąjungos veiksmais gali būti užtikrinamas nuoseklumas ir suderintos esamos Sąjungos taisyklės dėl pranešėjų apsaugos, Sąjunga, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina tam tikslui pasiekti;

(109)

šia direktyva laikomasi pagrindinių teisių ir principų, visų pirma pripažintų Chartijoje, ypač jos 11 straipsnyje. Todėl svarbu, kad ši direktyva būtų įgyvendinta remiantis tomis teisėmis ir principais, užtikrinant visapusišką pagarbą, inter alia, žodžio ir informacijos laisvei, teisei į asmens duomenų apsaugą, laisvei užsiimti verslu, teisei į aukšto lygio vartotojų apsaugą, teisei į aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugą, teisei į aukšto lygio aplinkos apsaugą, teisei į gerą administravimą, teisei į veiksmingą teisių gynimą ir teisėms į gynybą;

(110)

vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 45/2001 28 straipsnio 2 dalimi buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu,