(1)

sukčiavimas negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimas kelia grėsmę saugumui, nes yra organizuotų nusikaltėlių pajamų šaltinis ir todėl sudaro sąlygas kitai nusikalstamai veiklai, kaip antai terorizmui, prekybai narkotikais ir žmonėmis;

(2)

be to, sukčiavimas negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimas kliudo bendrajai skaitmeninei rinkai, nes mažina vartotojų pasitikėjimą ir padaro tiesioginių ekonominių nuostolių;

(3)

Tarybos pamatinis sprendimas 2001/413/TVR (3) turi būti atnaujintas ir papildytas siekiant įtraukti naujas nuostatas dėl nusikalstamų veikų, visų pirma turint mintyje kompiuterinį sukčiavimą, taip pat dėl sankcijų, prevencijos, pagalbos nukentėjusiesiems ir tarpvalstybinio bendradarbiavimo;

(4)

didelės valstybių narių įstatymų dėl sukčiavimo negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimo spragos ir skirtumai gali trukdyti užkirsti kelią tos rūšies nusikaltimams ir kitiems sunkiems ir organizuotiems nusikaltimams (susijusiems su tos rūšies nusikaltimais arba tokiems, kuriems tos rūšies nusikaltimais sudaromos sąlygos), juos nustatyti ir bausti už juos, taip pat apsunkina veiksmingą policijos ir teisminį bendradarbiavimą, sumažinant jo efektyvumą, o tai neigiamai atsiliepia saugumui;

(5)

sukčiavimui negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimui labai būdingas tarpvalstybinis aspektas, kuris tampa dar svarbesnis augant skaitmeniniam komponentui, todėl būtina imtis tolesnių veiksmų baudžiamosios teisės aktams kovos su sukčiavimu negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimu srityje suderinti;

(6)

pastaraisiais metais eksponentiškai augo skaitmeninė ekonomika, neatsiliko ir daugelio sričių inovacijų, įskaitant mokėjimo technologijas, sklaida. Naujos mokėjimo technologijos apima naujų rūšių mokėjimo priemones, kurios suteikia naujų galimybių vartotojams ir įmonėms, tačiau sudaro ir daugiau galimybių sukčiauti. Taigi, atsižvelgiant į tų technologijų raidą, remiantis technologijų neutralumo požiūriu, būtina užtikrinti, kad teisinė sistema išliktų aktuali ir būtų atnaujinama;

(7)

Sukčiaujant ne tik finansuojamos nusikalstamos grupės, bet ir ribojamas bendrosios skaitmeninės rinkos vystymasis, o piliečiai ne taip noriai perka internetu;

(8)

siekiant užtikrinti, kad valstybės narės šią direktyvą taikytų nuosekliai ir kad kompetentingoms institucijoms būtų lengviau keistis informacija ir bendradarbiauti, svarbu nustatyti bendras kovos su sukčiavimu negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimu srities terminų apibrėžtis. Reikėtų apibrėžti naujų rūšių negrynąsias mokėjimo priemones, kuriomis galima pervesti elektroninius pinigus ir virtualiąsias valiutas. Negrynųjų mokėjimo priemonių apibrėžtimi turėtų būti pripažįstama, kad negrynoji mokėjimo priemonė gali būti sudaryta iš skirtingų kartu veikiančių elementų, pavyzdžiui, mobiliosios mokėjimo programėlės ir atitinkamos autorizacijos (pvz., slaptažodžio). Kai šioje direktyvoje naudojama negrynosios mokėjimo priemonės sąvoka, turėtų būti suprantama, kad ta priemonė suteikia galimybę priemonės turėtojui arba naudotojui faktiškai atlikti pinigų arba piniginės vertės pervedimą arba inicijuoti mokėjimo nurodymą. Pavyzdžiui, neteisėtas mobiliosios mokėjimo programėlės įgijimas be reikiamos autorizacijos neturėtų būti laikomas neteisėtu negrynosios mokėjimo priemonės įgijimu, kadangi ji faktiškai nesuteikia naudotojui galimybės pervesti pinigų ar piniginės vertės;

(9)

ši direktyva negrynosioms mokėjimo priemonėms taikoma tik tiek, kiek tai susiję su priemonės mokėjimo funkcija;

(10)

ši direktyva virtualiosioms valiutoms turėtų būti taikoma tik tiek, kiek jos gali būti įprastai naudojamos mokėjimams atlikti. Valstybės narės turėtų būti raginamos savo nacionalinėje teisėje užtikrinti, kad jų centrinių bankų ar kitų valdžios institucijų ateityje išleidžiamoms virtualaus pobūdžio valiutoms būtų taikoma tokio paties lygio apsauga nuo sukčiavimo nusikalstamų veikų kaip ir negrynosioms mokėjimo priemonėms apskritai. Skaitmeninėms piniginėms, kuriomis sudaroma galimybė pervesti virtualiąsias valiutas, ši direktyva turėtų būti taikoma tokiu pačiu mastu kaip negrynosioms mokėjimo priemonėms. Termino „skaitmeninė atsiskaitymo priemonė“ apibrėžtimi turėtų būti pripažįstama, kad skaitmeninės piniginės, skirtos virtualiųjų valiutų pervedimui, gali turėti, tačiau nebūtinai turi, mokėjimo priemonės funkcijų, ir tai neturėtų išplėsti mokėjimo priemonės apibrėžties;

(11)

suklastotų sąskaitų faktūrų siuntimas tam, kad būtų galima gauti mokėjimo duomenis, šios direktyvos taikymo srityje turėtų būti laikomas mėginimu neteisėtai pasisavinti lėšas;

(12)

baudžiamąja teise suteikiant teisinę apsaugą pirmiausia toms mokėjimo priemonėms, kurioms taikoma speciali apsauga nuo padirbinėjimo ar neteisėto naudojimo, atitinkamos įstaigos skatinamos pasirūpinti, kad jų išduodamos mokėjimo priemonės turėtų tokią specialią apsaugą;

(13)

užtikrinant apsaugą nuo sukčiavimo negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimo labai svarbios veiksmingos ir efektyvios baudžiamosios teisės priemonės. Visų pirma būtinas bendras baudžiamosios teisės požiūris į nusikalstamų veiksmų sudedamuosius elementus, kurie padeda arba leidžia pasirengti faktiškai naudoti negrynąsias mokėjimo priemones sukčiaujant. Tokie veiksmai kaip mokėjimo priemonių rinkimas ir laikymas turint ketinimų sukčiauti, pvz., vagiant duomenis, neteisėtai nuskaitant kortelės duomenis ar nukreipiant arba peradresuojant mokėjimo paslaugų gavėjus į netikras interneto svetaines, bei jų platinimas, pvz., parduodant kredito kortelių informaciją internete, patys savaime turėtų būti laikomi nusikalstamomis veikomis, nereikalaujant faktinio negrynųjų mokėjimo priemonių naudojimo sukčiaujant. Taigi, tokiais nusikalstamais veiksmais turėtų būti laikomi atvejai, kai laikant, įgyjant ar platinant tokias mokėjimo priemones jos nebūtinai naudojamos sukčiaujant. Tačiau tais atvejais, kai šioje direktyvoje kriminalizuojamas laikymas arba turėjimas, neveikimas savaime neturėtų būti kriminalizuojamas. Šia direktyva neturėtų būti nustatomos sankcijos už teisėtą mokėjimo priemonės naudojimą, įskaitant naudojimą inovatyvioms mokėjimo paslaugoms teikti, kaip antai finansinių technologijų bendrovių paprastai siūlomoms paslaugoms, ir su tokių paslaugų teikimu susijusį naudojimą;

(14)

kalbant apie šioje direktyvoje nurodytas nusikalstamas veikas, visiems tų nusikalstamų veikų elementams taikoma tyčios samprata pagal nacionalinę teisę. Veiksmų tyčinį pobūdį, taip pat žinojimą arba tikslą, kurių reikalaujama kaip nusikalstamos veikos elemento, galima nustatyti remiantis objektyviomis, faktinėmis aplinkybėmis. Ši direktyva neturėtų būti taikoma nusikalstamoms veikoms, kurių atveju tyčia nebūtina;

(15)

šioje direktyvoje daroma nuoroda į tipiškus veiksmus, kaip antai sukčiavimas, klastojimas, vagystė ir neteisėtas pasisavinimas, kurie nacionalinėje teisėje buvo apibrėžti dar prieš prasidedant skaitmeninimo erai. Todėl į šios direktyvos taikymo sritį įtraukus nematerialiąsias mokėjimo priemones, reikia apibrėžti lygiaverčius veiksmus skaitmeninėje srityje, papildant ir sustiprinant Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/40/ES (4). Neteisėtas nematerialiosios negrynosios mokėjimo priemonės įgijimas turėtų būti laikomas nusikalstama veika, bent jau tais atvejais, kai jis apima vienos iš Direktyvos 2013/40/ES 3–6 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų padarymą arba nematerialiosios negrynosios mokėjimo priemonės pasisavinimą. Pasisavinimas turėtų būti suprantamas kaip asmens, kuriam patikėta nematerialioji negrynoji mokėjimo priemonė, veiksmas sąmoningai panaudoti priemonę savo paties ar kito asmens naudai neturint tam teisės. Už tokios neteisėtai įgytos priemonės įgijimą ketinant ją naudoti sukčiaujant turėtų būti baudžiama nereikalaujant nustatyti visų faktinių neteisėto įgijimo elementų, ir nereikalaujant, kad anksčiau arba tuo pačiu metu būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl pirminės veikos, kuria nustatytas priemonės neteisėtas įgijimą.

(16)

šioje direktyvoje taip pat daroma nuoroda į priemones, kurios gali būti naudojamos siekiant padaryti joje nurodytas nusikalstamas veikas. Kadangi būtina išvengti kriminalizavimo tais atvejais, kai tokios priemonės yra gaminamos ir pateikiamos rinkai teisėtais tikslais, ir todėl, nors jos galėtų būti panaudojamos nusikalstamoms veikoms padaryti, pačios savaime nekelia grėsmės, kriminalizavimas turėtų būti taikomas tik tų priemonių, kurios yra visų pirma skirtos arba specialiai pritaikytos šioje direktyvoje nurodytoms nusikalstamoms veikoms daryti, atžvilgiu;

(17)

visoje Sąjungoje už sukčiavimą negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimą skiriamos sankcijos ir bausmės turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos. Šia direktyva nedaromas poveikis bausmių individualizavimui ir taikymui bei nuosprendžių vykdymui atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir bendrąsias nacionalinės baudžiamosios teisės taisykles;

(18)

kadangi šia direktyva numatomos būtiniausios taisyklės, valstybės narės gali priimti arba išlaikyti griežtesnes baudžiamosios teisės taisykles dėl sukčiavimo negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimo, įskaitant platesnę nusikalstamų veikų apibrėžtį;

(19)

tikslinga nustatyti griežtesnes bausmes tais atvejais, kai nusikaltimas padaromas nusikalstamo susivienijimo, kaip apibrėžta Tarybos pamatiniame sprendime 2008/841/TVR (5). Valstybės narės neturėtų būti įpareigotos numatyti konkrečių atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jei nacionalinėje teisėje numatytos atskiros nusikalstamos veikos ir dėl to gali būti taikomos dar griežtesnės sankcijos. Kai šioje direktyvoje nurodytą nusikalstamą veiką tas pats asmuo padaro kartu su kita šioje direktyvoje nurodyta nusikalstama veika ir viena iš tų veikų de facto sudaro būtiną kitos veikos elementą, valstybė narė, laikydamasi bendrųjų nacionalinės teisės principų, gali numatyti, kad toks elgesys būtų laikomas atsakomybę už pagrindinę nusikalstamą veiką sunkinančia aplinkybe;

(20)

jurisdikcijos taisyklėmis turėtų būti užtikrinta, kad už šioje direktyvoje nurodytas nusikalstamas veikas būtų vykdomas veiksmingas baudžiamasis persekiojimas. Paprastai nusikalstamos veikos geriausiai tiriamos tos šalies, kurioje jos padaromos, baudžiamosios teisenos sistemoje. Todėl kiekviena valstybė narė turėtų nustatyti jurisdikciją dėl savo teritorijoje padaromų nusikalstamų veikų ir dėl savo piliečių padarytų nusikalstamų veikų. Valstybės narės taip pat gali nustatyti jurisdikciją dėl nusikalstamų veikų, kuriomis padaroma žala jų teritorijoje. Jos yra labai skatinamos tai padaryti;

(21)

primenant įpareigojimus pagal Tarybos pamatinį sprendimą 2009/948/TVR (6) ir Tarybos sprendimą 2002/187/TVR (7), kompetentingos institucijos yra raginamos jurisdikcijos kolizijų atvejais naudotis galimybe tiesiogiai konsultuotis padedant Europos Sąjungos bendradarbiavimo baudžiamosios teisenos srityje agentūrai (toliau – Eurojustas);

(22)

kadangi norint veiksmingai tirti sukčiavimo negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimo atvejus būtinos specialios priemonės ir kadangi jos yra svarbios veiksmingam tarptautiniam nacionalinių institucijų bendradarbiavimui, visų valstybių narių kompetentingoms institucijoms turėtų būti prieinamos tyrimo priemonės, kurios paprastai yra naudojamos organizuotam nusikalstamumui ar kitiems sunkiems nusikaltimams tirti, jei tų priemonių naudojimas yra tikslingas bei proporcingas ir tiek, kiek jis yra tikslingas bei proporcingas nusikalstamų veikų pobūdžiui ir sunkumui, kaip apibrėžta nacionalinėje teisėje. Be to, teisėsaugos institucijos ir kitos kompetentingos institucijos turėtų laiku gauti prieigą prie aktualios informacijos, kad galėtų tirti šioje direktyvoje nurodytas nusikalstamas veikas ir už jas vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Valstybės narės yra raginamos kompetentingoms institucijoms suteikti pakankamus žmogiškuosius ir finansinius išteklius, kad galėtų tinkamai tirti šioje direktyvoje nurodytas nusikalstamas veikas ir už jas vykdyti baudžiamąjį persekiojimą;

(23)

šioje direktyvoje nurodytas nusikalstamas veikas tiriančios ar už jas baudžiamąjį persekiojimą vykdančios nacionalinės institucijos turėtų būti įgaliotos bendradarbiauti su kitomis tos pačios valstybės narės nacionalinėmis institucijomis ir nacionalinėmis institucijomis kitose valstybėse narėse;

(24)

daugeliu atvejų incidentai, apie kuriuos turėtų būti pranešta atitinkamoms nacionalinėms kompetentingoms institucijoms pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/1148 (8), kyla dėl nusikalstamos veikos. Apie nusikalstamą tokių incidentų pobūdį galima įtarti, net jeigu toje stadijoje yra nepakankamai nusikalstamos veikos įrodymų. Todėl reikėtų skatinti, kad atitinkami esminių paslaugų operatoriai ir skaitmeninių paslaugų teikėjai ataskaitomis, kurias privalo teikti pagal Direktyvą (ES) 2016/1148, dalytųsi su teisėsaugos institucijomis, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai ir visapusiškai reaguoti ir kad būtų lengviau veiksmus priskirti jų vykdytojams ir pareikalauti, kad jie už juos atsakytų. Visų pirma tam, kad būtų skatinama saugi ir atsparesnė aplinka, teisėsaugos institucijoms turi būti sistemingai pranešama apie įtariamus sunkius nusikalstamo pobūdžio incidentus. Be to, kai aktualu, teisėsaugos tyrimuose turėtų dalyvauti pagal Direktyvą (ES) 2016/1148 paskirtos reagavimo į kompiuterių saugumo incidentus tarnybos, kad teiktų nacionaliniu lygmeniu tinkama laikomą informaciją ir specializuotas ekspertines žinias apie informacines sistemas;

(25)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2015/2366 (9) nurodyti dideli saugumo incidentai gali būti nusikalstamos kilmės. Kai aktualu, mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų būti skatinami su teisėsaugos institucijomis dalytis ataskaitomis, kurias pagal Direktyvą (ES) 2015/2366 privalo teikti savo buveinės valstybės narės kompetentingai institucijai;

(26)

nusikaltimų tyrimams ir baudžiamajam persekiojimui už juos vykdyti nacionalinės teisėsaugos institucijos turi galimybę naudotis keletu Sąjungos lygmens keitimosi informacija priemonių ir mechanizmų. Siekiant palengvinti ir paspartinti nacionalinių teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą ir užtikrinti, kad būtų naudojamasi visomis minėtų priemonių ir mechanizmų teikiamomis galimybėmis, šia direktyva turėtų būti didinama Pamatiniu sprendimu 2001/413/TVR numatytų operatyvinių kontaktinių punktų svarba. Valstybės narės turėtų turėti galimybę nuspręsti naudotis esamais operatyvinių kontaktinių punktų tinklais, pavyzdžiui, tinklu, sukurtu Direktyva 2013/40/ES. Kontaktiniai punktai turėtų teikti veiksmingą pagalbą, pavyzdžiui, palengvinti keitimąsi aktualia informacija arba teikti technines konsultacijas ar teisinę informaciją. Siekiant užtikrinti, kad tinklas veiktų sklandžiai, kiekvienas kontaktinis punktas turėtų turėti galimybę greitai susisiekti su kitoje valstybėje narėje esančiu kontaktiniu punktu. Atsižvelgiant į nusikaltimų, patenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, tarpvalstybinio aspekto reikšmę ir ypač į elektroniniams įrodymams būdingą nepastovumą, valstybės narės turėtų būti pajėgios greitai reaguoti į skubias tinklo užklausas ir atsakymą pateikti per aštuonias valandas. Ypatingos skubos ir svarbos atvejais valstybės narės turėtų informuoti Europos Sąjungos teisėsaugos bendradarbiavimo agentūrą (toliau – Europolas);

(27)

siekiant kovoti su sukčiavimu negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimu labai svarbu, kad apie nusikaltimus valdžios institucijoms būtų pranešama nepagrįstai nedelsiant, nes dažnai būtent nuo tokių pranešimų ir pradedami nusikalstamų veikų tyrimai. Reikėtų imtis priemonių siekiant fizinius ir juridinius asmenis, visų pirma finansų įstaigas, paskatinti teikti pranešimus teisėsaugos ir teisminėms institucijoms. Tos priemonės gali būti grindžiamos įvairių rūšių veiksmais, įskaitant pareigų pranešti apie įtariamą sukčiavimą nustatymą teisės aktuose arba ne teisėkūros veiksmus, pavyzdžiui, organizacijų ar mechanizmų, padedančių keistis informacija ar ugdyti sąmoningumą, sukūrimas ar rėmimas. Visos tokios su fizinių asmenų asmens duomenų tvarkymu susijusios priemonės turėtų būti įgyvendinamos vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 (10). Visų pirma bet koks informacijos perdavimas, atliekamas siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms, susijusioms su sukčiavimu negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimu, ir su jomis kovoti, turėtų atitikti tame reglamente nustatytus reikalavimus, visų pirma dėl teisėto duomenų tvarkymo pagrindo;

(28)

kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos greitai ir tiesiogiai pranešti apie nusikaltimą, Komisija turėtų atidžiai įvertinti veiksmingų internetinių pranešimo apie sukčiavimą sistemų įdiegimą valstybėse narėse ir standartinių pranešimo šablonų įdiegimą Sąjungos lygmeniu. Tokios sistemos galėtų sudaryti palankesnes sąlygas pranešti apie sukčiavimą negrynosiomis mokėjimo priemonėmis, kuris dažnai vykdomas internete, taip padedant geriau remti nukentėjusiuosius, nustatyti ir analizuoti kibernetinių nusikaltimų grėsmes ir sustiprinti nacionalinių kompetentingų institucijų darbą ir tarpvalstybinį bendradarbiavimą;

(29)

šioje direktyvoje nurodytos nusikalstamos veikos dažnai yra tarpvalstybinio pobūdžio. Todėl kovos su šiomis nusikalstamomis veikomis rezultatai priklauso nuo glaudaus valstybių narių bendradarbiavimo. Valstybės narės skatinamos tinkamu mastu užtikrinti veiksmingą abipusio pripažinimo ir teisinės pagalbos priemonių taikymą nusikalstamų veikų, kurioms taikoma ši direktyva, atžvilgiu;

(30)

labai svarbu tirti visų rūšių sukčiavimą negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimą, įskaitant ir mažomis pinigų sumomis, ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už šias veikas, siekiant veiksmingai su jomis kovoti. Pareiga pranešti, keitimasis informacija ir statistinės ataskaitos – tai veiksmingi būdai nustatyti sukčiavimo veiklą, ypač panašią veiklą, kurioje naudojamos mažos, jei vertinama atskirai, pinigų sumos;

(31)

sukčiavimas negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimas nukentėjusiesiems gali turėti sunkių ekonominių ir neekonominių padarinių. Kai toks sukčiavimas yra susijęs, pavyzdžiui, su tapatybės vagyste, jo padariniai dažnai būna dar sunkesni, nes padaroma žala reputacijai ir profesinė žala, žala asmens kredito reitingams ir patiriama didelė emocinė žala. Tiems padariniams sušvelninti valstybės narės turėtų priimti pagalbos, paramos ir apsaugos priemones;

(32)

dažnai gali gana ilgai užtrukti, kol nukentėjusieji sužino, kad patyrė nuostolių dėl sukčiavimo ir klastojimo nusikalstamų veikų. Per tą laiką gali būti įvykdyta tarpusavyje susijusių nusikaltimų seka, taigi neigiamos pasekmės nukentėjusiesiems gali būti dar sunkesnės;

(33)

nuo sukčiavimo, susijusio su negrynosiomis mokėjimo priemonėmis, nukentėjusių fizinių asmenų teisės nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2012/29/ES (11). Valstybės narės turėtų priimti pagalbos ir paramos tokiems nukentėjusiesiems priemones, kurios būtų grindžiamos ta direktyva nustatytomis priemonėmis, tačiau būtų tiesiogiai pritaikytos prie specifinių nukentėjusiųjų nuo sukčiavimo pavogus tapatybę poreikių. Tokios priemonės turėtų apimti visų pirma specialių institucijų, dirbančių su įvairiais nusikaltimų, susijusių su tapatybe, aspektais ir teikiančių nukentėjusiesiems paramą, specializuotą psichologinę pagalbą ir konsultacijas finansiniais, praktiniais ir teisiniais klausimais, taip pat pagalbą siekiant gauti priklausančią kompensaciją, sąrašo pateikimą. Valstybės narės turėtų būti skatinamos sukurti bendrąją nacionalinę internetinę informavimo priemonę, kuri leistų nukentėjusiesiems lengviau gauti pagalbą ir paramą. Specifinė informacija ir konsultacijos, kaip apsisaugoti nuo tokių nusikaltimų neigiamų padarinių, turėtų būti teikiamos ir juridiniams asmenims;

(34)

šioje direktyvoje turėtų būti numatyta juridinių asmenų teisė susipažinti su informacija pagal nacionalinę teisę apie skundų teikimo procedūras. Šią teisę būtina suteikti visų pirma mažosioms ir vidutinėms įmonėms; ji turėtų padėti sukurti palankesnę verslo aplinką mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Fiziniai asmenys šią teisę jau turi pagal Direktyvą 2012/29/ES;

(35)

pasitelkusios informuotumo didinimo ir sąmoningumo ugdymo kampanijas, valstybės narės, padedamos Komisijos, turėtų parengti arba sustiprinti sukčiavimo negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimo prevencijos politiką, taip pat tokių nusikalstamų veikų rizikos mažinimo priemones. Šiame kontekste valstybės narės galėtų sukurti ir atnaujinti lengvai suprantamo formato nuolatinę internetinę informuotumo didinimo priemonę su praktiniais sukčiavimo praktikos pavyzdžiais. Ta priemonė galėtų būti susijusi su bendrąja nacionaline internetine informavimo priemone nukentėjusiesiems ar būti jos dalimi. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę įgyvendinti mokslinių tyrimų ir švietimo programas. Ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama pažeidžiamų asmenų poreikiams ir interesams. Valstybės narės skatinamos užtikrinti, kad tokioms kampanijoms būtų skiriama pakankamai lėšų;

(36)

būtina rinkti statistinius duomenis apie sukčiavimą negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimą. Todėl valstybėms narėms turėtų būti nustatyta pareiga užtikrinti, kad būtų įdiegta tinkama turimų statistinių duomenų apie šioje direktyvoje nurodytas nusikalstamas veikas įrašymo, rengimo ir pateikimo sistema;

(37)

šia direktyva siekiama iš dalies pakeisti ir išplėsti Pamatinio sprendimo 2001/413/TVR nuostatas. Kadangi pakeitimų, kuriuos reikia padaryti, yra daug ir jie svarbūs, siekiant aiškumo visas Pamatinis sprendimas 2001/413/TVR turėtų būti pakeistas šia direktyva, skirta valstybėms narėms, kurioms ji yra privaloma;

(38)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, šios valstybės narės nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra joms privaloma ar taikoma;

(39)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma ar taikoma;

(40)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. užtikrinti, kad už sukčiavimą negrynosiomis mokėjimo priemonėmis ir jų klastojimą būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos baudžiamosios sankcijos, taip pat pagerinti ir paskatinti tarpvalstybinį kompetentingų institucijų bendradarbiavimą, taip pat fizinių bei juridinių asmenų ir kompetentingų institucijų bendradarbiavimą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl siūlomų veiksmų masto ar poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(41)

šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, įskaitant teisę į laisvę ir saugumą, teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, asmens duomenų apsaugą, laisvę verstis verslu, teisę į nuosavybę, teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, nekaltumo prezumpciją ir teisę į gynybą, teisėtumo ir nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumo principus, taip pat teisę nebūti antrą kartą baudžiamajame procese teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką. Šia direktyva siekiama užtikrinti, kad tos teisės būtų visapusiškai gerbiamos ir tų principų būtų visapusiškai laikomasi, ir ji turėtų būti atitinkamai įgyvendinama,