Byla C‑14/23

XXX

prieš

État belge, atstovaujamą Secrétaire d’État à l’Asile et la Migration

(Conseil d’État (Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2024 m. liepos 29 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Imigracijos politika – Direktyva (ES) 2016/801 – Trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo studijų tikslais sąlygos – 20 straipsnio 2 dalies f punktas – Prašymas leisti atvykti į valstybės narės teritoriją studijų tikslais – Kiti tikslai – Atsisakymas išduoti vizą – Prašymo atmetimo pagrindai – Neperkėlimas – Bendrasis draudimo piktnaudžiauti principas – 34 straipsnio 5 dalis – Valstybių narių procesinė autonomija – Pagrindinė teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis“

1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Trečiųjų šalių piliečių atvykimas ir gyvenimas mokslinių tyrimų, studijų, stažavimosi, savanoriškos tarnybos, mokinių mainų programų arba edukacinių projektų ir dalyvavimo „Au pair“ programoje tikslais – Direktyva 2016/801 – Prašymo leisti atvykti į šalį atmetimo pagrindai – Kiti gyvenimo šalyje tikslai, nei nurodytieji prašyme leisti atvykti į šalį – Šio pagrindo neperkėlimas į nacionalinę teisę – Atsisakymas išduoti vizą studijų tikslais dėl realių pareiškėjo ketinimų studijuoti nebuvimo – Leistinumas – Bendrojo Sąjungos teisės principo, pagal kurį draudžiama piktnaudžiauti, taikymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2016/801 3 straipsnio 3 punktas, 5 straipsnio 3 dalis, 7, 11 straipsniai, 20 straipsnio 2 dalies f punktas ir 24 straipsnis)

   (žr. 35–39, 41, 47, 48, 50, 51, 53–55, 58 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Trečiųjų šalių piliečių atvykimas ir gyvenimas mokslinių tyrimų, studijų, stažavimosi, savanoriškos tarnybos, mokinių mainų programų arba edukacinių projektų ir dalyvavimo „Au pair“ programoje tikslais – Direktyva 2016/801 – Procedūrinės garantijos ir skaidrumas – Atsisakymas išduoti vizą studijų tikslais – Valstybių narių pareiga numatyti procedūrą, užtikrinančią galimybę pareikšti ieškinį teisme dėl tokio sprendimo – Nacionalinis teisinis reglamentavimas, kuriame nenumatyta teisės pareikšti ieškinį dėl panaikinimo – Leistinumas – Sąlygos

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalis)

   (žr. 60–67 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

Santrauka

Gavęs Conseil d’État (Belgija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas išdėstė savo poziciją dėl valstybės narės galimybės atsisakyti išduoti trečiosios šalies piliečiui vizą studijų tikslais tuo atveju, jeigu jis faktiškai neketina studijuoti, ir dėl tokio sprendimo teisminės kontrolės apimties, atsižvelgiant į Direktyvoje 2016/801 ( 1 ) numatytas procedūrines garantijas.

2020 m. rugpjūčio mėn. kasatorė pagrindinėje byloje (trečiosios šalies pilietė) pateikė prašymą išduoti vizą studijuoti Belgijoje. Išduoti tokią vizą jai buvo atsisakyta motyvuojant tuo, kad iš neatitikimų jos studijų planuose matyti, jog rimtų ketinimų studijuoti Belgijoje nėra. Tuomet kasatorė pagrindinėje byloje pateikė Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) prašymą panaikinti tą sprendimą. Pastarajai atmetus šį prašymą, kasatorė pagrindinėje byloje su kasaciniu skundu kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą.

Tame skunde kasatorė pagrindinėje byloje, be kita ko, teigė, kad Direktyvos 2016/801 nuostata, leidžianti valstybėms narėms atmesti prašymą leisti atvykti į šalį tais atvejais, kai nustatoma, kad trečiosios šalies pilietis gyventų šalyje kitais tikslais nei tie, dėl kurių jis prašo leisti atvykti, į Belgijos teisę nebuvo perkelta ( 2 ). Be to, ji tvirtina, kad Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) vykdomos kontrolės, kuri apsiriboja teisėtumo patikrinimu, tvarka pažeidžiami iš Sąjungos teisės kylantys reikalavimai ( 3 ).

Kilus abejonių dėl galimybės esant tokioms sąlygoms atmesti prašymą leisti atvykti į Belgijos teritoriją ir dėl sprendimo atmesti tokį prašymą teisminės kontrolės apimties, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirma, Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Direktyvos 2016/801 5 straipsnio 3 dalį valstybės narės turi išduoti leidimą gyventi šalyje studijų tikslais pareiškėjui, kuris atitinka šioje direktyvoje numatytus reikalavimus ( 4 ). Vis dėlto nė viename iš šių reikalavimų aiškiai nenurodytas realus ketinimas studijuoti atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

Šiomis aplinkybėmis pagal bendrąjį Sąjungos teisės principą teisės subjektai negali sukčiaudami arba piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis. Todėl valstybė narė turi neleisti pasinaudoti šios teisės nuostatomis, kai jomis remiamasi siekiant ne įgyvendinti šių nuostatų tikslus, bet pasinaudoti Sąjungos teisės lengvata, nors naudojimosi šia lengvata sąlygos įvykdytos tik formaliai.

Nors Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punkte numatyta, kad atitinkama valstybė narė gali atmesti prašymą leisti atvykti į šalį, jeigu turi rimtų ir objektyvių įrodymų arba priežasčių nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis šalyje gyventų kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl leidimo atvykti, ši nuostata nedraudžia taikyti bendrojo Sąjungos teisės principo, pagal kurį draudžiama piktnaudžiauti, nes šio principo taikymas nesiejamas su perkėlimo reikalavimu (priešingai nei direktyvos nuostatų atveju).

Taigi, kai nagrinėjamas prašymas leisti atvykti studijų tikslais, tam, kad būtų konstatuotas toks piktnaudžiavimas, reikia nustatyti, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis pateikė prašymą dėl leidimo atvykti, realiai neketindamas užsiimti savo pagrindine veikla – dieninėmis studijomis, po kurių suteikiama tos valstybės narės pripažįstama aukštojo mokslo kvalifikacija.

Vis dėlto prašymas dėl leidimo atvykti gali būti atmestas, tik jei toks piktnaudžiavimas pakankamai akivaizdžiai matyti iš visų reikšmingų duomenų, kuriuos turi kompetentingos valdžios institucijos. Kadangi, esant tokiai situacijai, aplinkybės, kuriomis remiantis galima daryti išvadą, kad prašymas dėl leidimo atvykti studijų tikslais yra pateiktas piktnaudžiaujant, neišvengiamai yra susijusios su kiekvienu konkrečiu atveju, išsamaus šiuo klausimu svarbių aplinkybių sąrašo nustatyti negalima. Todėl galimas piktnaudžiavimas tokiu prašymu negali būti preziumuojamas atsižvelgiant į tam tikrą informaciją ir turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, atskirai įvertinus visas su kiekvienu prašymu susijusias aplinkybes. Šiuo klausimu kompetentingos valdžios institucijos turi atlikti visus reikiamus patikrinimus ir pareikalauti įrodymų, būtinų šiam prašymui individualiai įvertinti, prireikus paragindamos pareiškėją pateikti patikslinimų ir paaiškinimų šiuo klausimu.

Bet kuriuo atveju tai, kad prašymą dėl leidimo atvykti studijų tikslais pateikęs trečiosios šalies pilietis atitinkamos valstybės narės teritorijoje ketina užsiimti ir kita veikla (ypač jeigu ši veikla neturi įtakos studijoms kaip pagrindinei veiklai, kuria grindžiamas šis prašymas), nebūtinai turi būti laikoma piktnaudžiavimo požymiu. Tačiau pareiškėjo studijų projekto nenuoseklumas gali būti viena iš objektyvių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti piktnaudžiavimą, motyvuojant tuo, kad jo prašymu iš tikrųjų siekiama kitų tikslų nei studijuoti, jeigu šis nenuoseklumas yra pakankamai akivaizdus ir vertinamas atsižvelgiant į visas konkrečias nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Todėl vien aplinkybės, kuri gali būti laikoma įprasta aukštojo mokslo studijų metu, kaip antai perorientavimas, nepakanka siekiant įrodyti, kad nėra realaus ketinimo studijuoti šios valstybės narės teritorijoje. Lygiai taip pat vien tai, kad planuojamos studijos nėra tiesiogiai susijusios su siekiamais profesiniais tikslais, nebūtinai rodo, kad nėra noro iš tiesų studijuoti, kuris pagrindžia prašymą dėl leidimo atvykti.

Antra, dėl sprendimo atmesti prašymą leisti atvykti teisminės kontrolės Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalyje numatytos apskundimo procedūros ypatumai turi būti nustatyti laikantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio. Taigi iš būtinybės, išplaukiančios iš Chartijos 47 straipsnio, užtikrinti skundo, pateikto dėl pirminio administracinio sprendimo atmesti suinteresuotojo asmens prašymą, veiksmingumą matyti, kad, panaikinus šį sprendimą, naujas sprendimas turi būti priimtas per trumpą laiką ir atitikti teismo sprendime dėl panaikinimo pateiktą vertinimą.

Vadinasi, kiek tai susiję su prašymais leisti atvykti į valstybės narės teritoriją studijų tikslais, to, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi jurisdikciją priimti sprendimą tik dėl kompetentingų valdžios institucijų sprendimo atmesti tokį prašymą panaikinimo, tačiau negali pakeisti šių institucijų vertinimo savuoju ar priimti naujo sprendimo, iš principo pakanka, kad būtų tenkinami Chartijos 47 straipsnio reikalavimai, su sąlyga, kad minėtos institucijos yra saistomos teismo sprendime dėl šio sprendimo panaikinimo pateikto vertinimo. Be to, esant tokiai situacijai turi būti užtikrinama, kad sąlygos, kuriomis pateikiamas skundas ir prireikus vykdomas jį išnagrinėjus priimtas teismo sprendimas, būtų tokios, kad iš principo leistų per trumpą laiką priimti naują sprendimą taip, kad pakankamai rūpestingas trečiosios šalies pilietis galėtų pasinaudoti Direktyva 2016/801 jam suteiktų teisių veiksmingumu.

( 1 ) 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/801 dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo mokslinių tyrimų, studijų, stažavimosi, savanoriškos tarnybos, mokinių mainų programų arba edukacinių projektų ir dalyvavimo Au pair programoje tikslais sąlygų (OL L 132, 2016, p. 21).

( 2 ) Pagal Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktą valstybė narė gali atmesti prašymą, jeigu turi įrodymų arba rimtų bei objektyvių priežasčių nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis šalyje gyventų kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl leidimo atvykti.

( 3 ) Pagal Direktyvos 2016/801 34 straipsnio 5 dalį valstybės narės įpareigojamos numatyti, kad sprendimai, kuriais atmetami prašymai leisti atvykti, gali būti skundžiami.

( 4 ) Žr. Direktyvos 2016/801 7 ir 11 straipsnius.