Byla C‑555/19

Fussl Modestraße Mayr GmbH

prieš

SevenOne Media GmbH ir kt.

(Landgericht Stuttgart pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2021 m. vasario 3 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2010/13/ES – Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimas – 4 straipsnio 1 dalis – Laisvė teikti paslaugas – Vienodo požiūrio principas – SESV 56 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 ir 20 straipsniai – Komercinis audiovizualinis pranešimas – Nacionalinės teisės norma, draudžianti televizijos programų transliuotojams per savo programas, transliuojamas visoje nacionalinėje teritorijoje, rodyti televizijos reklamą, kurios transliavimas apribotas regiono mastu“

1. Laisvė teikti paslaugas – Televizijos programų transliavimo veikla – Direktyva 2010/13 – Taikymo sritis – Televizijos programų transliavimas – Programų žiūrėjimas vienu metu – Sąvoka

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13 1 straipsnio 1 dalies e ir g punktai)

   (žr. 36–39 punktus)

2. Laisvė teikti paslaugas – Televizijos programų transliavimo veikla – Direktyva 2010/13 – Valstybių narių teisė numatyti išsamesnes ar griežtesnes taisykles direktyvos taikymo srityse – Taikymo sritis – Nacionalinės teisės normos, draudžiančios televizijos programų transliuotojams į savo nacionalines programas įtraukti televizijos reklamą, kuri rodoma tik regiono mastu – Neįtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13 41 ir 83 konstatuojamosios dalys ir 4 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 40, 41, 107 punktus ir rezoliucinę dalį)

3. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Nacionalinės teisės normos, draudžiančios televizijos programų transliuotojams į savo nacionalines programas įtraukti televizijos reklamą, kuri rodoma tik regiono mastu – Leistinumas – Sąlyga – Proporcingumo principo laikymasis – Nacionalinio teismo atliekamas patikrinimas – Saviraiškos laisvės ir laisvės gauti bei skleisti informaciją pažeidimas – Nebuvimas – Vienodo požiūrio principo pažeidimas – Nebuvimas – Sąlyga – Nacionalinio teismo atliekamas patikrinimas

   (SESV 56 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 ir 20 straipsniai)

   (žr. 48, 49, 53–55, 57, 67, 76–78, 82, 92–94, 99, 100, 102, 105–107 punktus ir rezoliucinę dalį)

Santrauka

Draudimas per nacionaliniu mastu transliuojamas Vokietijos televizijos programas rodyti reklamą tik regiono mastu gali prieštarauti Sąjungos teisei

Gali būti, kad, viena vertus, šis visiškas draudimas viršys tai, kas būtina siekiant užtikrinti siūlomų televizijos programų pliuralistinio pobūdžio apsaugą, kai regioninės televizijos reklamos pajamos priskiriamos regioniniams ir vietiniams televizijos kanalams, ir, kita vertus, sukurs nepriimtiną nelygybę tarp nacionalinių televizijos programų transliuotojų ir interneto reklamos paslaugų teikėjų

Austrijos bendrovė Fussl Modestraße Mayr GmbH valdo Austrijoje ir Bavarijos federalinėje žemėje (Vokietija) įsteigtų drabužių parduotuvių tinklą. 2018 m. ji sudarė sutartį su SevenOne Media GmbH, kuri yra Vokietijos televizijos transliuotojo ProSiebenSat.1 grupės rinkodaros įmonė. Ši sutartis buvo susijusi su reklamos transliavimu tik Bavarijos federalinėje žemėje per nacionalinio ProSieben kanalo programas.

SevenOne Media atsisakė vykdyti šią sutartį. Federalinių žemių sudaryta valstybinė sutartis nuo 2016 m. draudžia televizijos programų transliuotojams į savo nacionalines programas įtraukti televizijos reklamą, kurios transliacija apribota regiono mastu. Šiuo draudimu siekiama pajamas iš regioninės televizijos reklamos priskirti regioniniams ir vietiniams kanalams ir taip jiems užtikrinti finansavimo šaltinį, taigi jų veiklos tęstinumą, kad jie galėtų prisidėti prie siūlomų televizijos programų įvairovės. Draudimas susietas su „atvirumo sąlyga“, leidžiančia federalinėms žemėms išduoti leidimą transliuoti regioninę reklamą per nacionalines programas.

Šiomis aplinkybėmis Landgericht Stuttgart (Štutgarto apygardos teismas, Vokietija), kuris nagrinėja ginčą dėl aptariamos sutarties vykdymo, kilo klausimas, ar šis draudimas atitinka Sąjungos teisę.

Šioje byloje Teisingumo Teismas, be kita ko, taikė tam tikrus principus, kurie įtvirtinti jo jurisprudencijoje, susijusioje su laisve teikti paslaugas, ir išaiškino Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – Chartija), atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, kuriomis nustatytas draudimas per nacionalinius televizijos kanalus transliuoti regioninę reklamą. Atliekant tokią analizę negalima neatsižvelgti į tai, kad egzistuoja per interneto platformas teikiamos reklamos paslaugos, kurios gali konkuruoti su tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirma, dėl „Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų“ direktyvos ( 1 ) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad jos 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybės narės, siekdamos užtikrinti televizijos žiūrovų interesų apsaugą, tam tikromis sąlygomis šia direktyva koordinuojamose srityse gali numatyti išsamesnes ar griežtesnes taisykles, nagrinėjamu atveju netaikoma. Nors aptariamas draudimas susijęs su sritimi, kuri patenka į šios direktyvos taikymo sritį, būtent televizijos reklamos sritimi, jis susijęs su konkrečiu dalyku, kuris nereglamentuojamas nė viename direktyvos straipsnyje ir, be to, nesusijęs su televizijos žiūrovų apsaugos tikslu. Vadinasi, jis negali būti laikomas „išsamesne“ ar „griežtesne“ taisykle, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, todėl toks draudimas šiai nuostatai neprieštarauja.

Antra, dėl aptariamo draudimo atitikties pagrindinei laisvei teikti paslaugas, garantuojamai pagal SESV 56 straipsnį, Teisingumo Teismas pirmiausia pažymėjo, kad toks draudimas apima šios pagrindinės laisvės apribojimą tiek reklamos paslaugų teikėjų, t. y. televizijos programų transliuotojų, tiek šių paslaugų gavėjų, t. y. reklamos užsakovų, konkrečiai tų, kurie įsisteigę kitose valstybėse narėse, nenaudai. Be to, kiek tai susiję su šio apribojimo pateisinimu, Teisingumo Teismas priminė, kad televizijos programų pasiūlos pliuralistinio pobūdžio apsauga gali būti privalomasis bendrojo intereso pagrindas. Galiausiai dėl šio apribojimo proporcingumo Teisingumo Teismas priminė, kad tikslas išlaikyti žiniasklaidos pliuralizmą, kiek jis susijęs su pagrindine teise laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, suteikia nacionalinėms valdžios institucijoms didelę diskreciją. Vis dėlto aptariamas draudimas turi būti tinkamas siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršyti to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, viena vertus, pažymėjo, kad aptariamas draudimas, kiek jis susiję su faktu (tai turi patikrinti nacionalinis teismas), jog jis taikomas vien nacionalinių televizijos programų transliuotojų teikiamoms reklamos paslaugoms, tačiau ne internetu teikiamoms reklamos paslaugoms (konkrečiai – linijinėms), gali būti nenuoseklus. Tai galėtų būti dvi Vokietijos reklamos rinkoje konkuruojančių paslaugų rūšys, kurios gali kelti tokią pačią riziką finansinei būklei ir regioninių bei vietinių televizijos programų transliuotojų finansinei gerovei, taigi ir tikslui apsaugoti žiniasklaidos pliuralizmą ( 2 ). Kita vertus, dėl draudimo būtinumo Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „atvirumo“ sąlygoje numatyta leidimų išdavimo federalinių žemių mastu tvarka gali būti mažiau ribojanti priemonė. Tačiau nacionalinis teismas turi patikrinti, ar ši a priori mažiau ribojanti priemonė iš tikrųjų gali būti priimta ir įgyvendinta taip, kad praktiškai galėtų būti pasiektas šios teisės normos tikslas.

Trečia, dėl saviraiškos ir informacijos laisvės, garantuojamos pagal Chartijos 11 straipsnį, Teisingumo Teismas konstatavo, kad jai neprieštarauja draudimas per nacionalinius televizijos kanalus transliuoti regioninę reklamą, koks nustatytas aptariamoje nacionalinėje priemonėje. Šiuo draudimu iš esmės siekiama nustatyti pusiausvyrą tarp, viena vertus, nacionalinių televizijos programų transliuotojų ir reklamos užsakovų komercinio pobūdžio saviraiškos laisvės ir, kita vertus, žiniasklaidos pliuralizmo apsaugos regiono ir vietos mastu. Taigi Vokietijos įstatymų leidėjas, neviršydamas jo šioje srityje turimos didelės diskrecijos ribų, galėjo pagrįstai nuspręsti, kad viešojo intereso apsauga turi būti svarbesnė negu privatus nacionalinių televizijos programų transliuotojų ir reklamos užsakovų interesas.

Ketvirta, Teisingumo Teismas nusprendė, kad vienodo požiūrio principas, įtvirtintas Chartijos 20 straipsnyje, taip pat neprieštarauja aptariamam draudimui, jeigu juo nenustatomas skirtingas požiūris į nacionalinius televizijos programų transliuotojus ir interneto reklamos paslaugų (konkrečiai – linijinių) teikėjus, kiek tai susiję su reklamos transliavimu regiono mastu. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar nacionalinių televizijos programų transliuotojų ir interneto reklamos paslaugų (ypač linijinių) teikėjų padėtis, kiek tai susiję su regioninės reklamos paslaugų teikimu, reikšmingai skiriasi, atsižvelgiant į elementus, kurie būdingi jų atitinkamai padėčiai, konkrečiai kalbant, be kita ko, įprastus būdus, kuriais naudojamasi reklamos paslaugomis, būdą, kuriuo jos teikiamos, arba joms taikomus teisės aktus.

( 1 ) 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) (OL L 95, 2010, p. 1).

( 2 ) Pagrindinės bylos aplinkybės šiuo požiūriu yra iš esmės panašios į tas, dėl kurių buvo priimtas 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Corporación Dermoestética (C‑500/06, EU:C:2008:421).