Byla C‑546/19

BZ

prieš

Westerwaldkreis

(Bundesverwaltungsgericht prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2021 m. birželio 3 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115/EB – 2 straipsnio 1 dalis – Taikymo sritis – Trečiosios šalies pilietis – Valstybėje narėje priimtas apkaltinamasis nuosprendis – 3 straipsnio 6 punktas – Draudimas atvykti – Viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindai – Sprendimo grąžinti atšaukimas – Draudimo atvykti teisėtumas“

1. Prejudiciniai klausimai – Priimtinumas – Ribos – Akivaizdžiai su byla nesusiję klausimai ir hipotetiniai klausimai, užduoti aplinkybėmis, kuriomis naudingas atsakymas yra neįmanomas

   (SESV 267 straipsnis)

   (žr. 38 punktą)

2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115 – Taikymo sritis – Draudimas atvykti dėl visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos priežasčių – Valstybė narė, nepasinaudojusi galimybe netaikyti šios direktyvos trečiųjų šalių piliečiams, kurie grąžinami vykdant baudžiamosios teisės sankciją arba tai yra baudžiamosios teisės sankcijos taikymo pasekmė – Apėmimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 2 punktas)

   (žr. 44–48 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Draudimas atvykti – Momentas, nuo kurio šis draudimas atvykti sukelia pasekmių – Data, kai suinteresuotasis asmuo faktiškai išvyko iš atitinkamos valstybės narės teritorijos

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 3 straipsnio 3 punktas)

   (žr. 52 punktą)

4. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Sprendimas grąžinti tokį pilietį ir dėl priimto apkaltinamojo nuosprendžio arba grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui kartu nustatytas draudimas atvykti – Pilietis, faktiškai neišvykęs iš valstybių narių teritorijos – Draudimo atvykti palikimas galioti po to, kai panaikinamas sprendimas grąžinti – Neleistinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 1 straipsnis, 3 straipsnio 3 ir 6 punktai ir 11 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 54, 56–61 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

Santrauka

Trečiosios šalies pilietis BZ nuo 1990 m. gyvena Vokietijoje. Nors nuo šios datos jam buvo nustatytas įpareigojimas išvykti iš šalies, jis ir toliau gyveno šioje valstybėje narėje remdamasis „laikinu išsiuntimo atidėjimu“, kurio taikymas buvo reguliariai pratęsiamas, pagal nacionalinę teisę.

2013 m. BZ buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už terorizmo rėmimą, o 2014 m. jam likusios bausmės vykdymas buvo atidėtas.

Dėl šio apkaltinamojo nuosprendžio Westerwaldkreis (Vestervaldo apskritis, Vokietija) 2014 m. vasario 24 d. priėmė įsakymą išsiųsti BZ ir nustatė draudimą šešerius metus atvykti į Vokietiją ir joje gyventi, vėliau šis terminas buvo sutrumpintas iki ketverių metų, skaičiuojant nuo BZ faktinio išvykimo dienos, ir negalėjo trukti ilgiau kaip iki 2023 m. liepos 21 d. Tuo pačiu metu Vestervaldo apskritis nurodė BZ išvykti iš šalies, priešingu atveju grėstų išsiuntimas, tačiau per administracinę prieštaravimo nagrinėjimo procedūrą šį nurodymą panaikino.

Kadangi BZ pateiktas skundas dėl jo atžvilgiu patvirtintų priemonių buvo atmestas, jis pateikė apeliacinį skundą Oberverwaltungsgericht Rheinland-Pfalz (Reino krašto-Pfalco aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija).

2017 m. Vokietijos kompetentinga institucija atmetė BZ prieglobsčio prašymą kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Ši institucija taip pat konstatavo, kad BZ negalėjo būti grąžintas į Siriją, nes šios šalies atveju buvo įvykdytos draudimo išsiųsti sąlygos.

2018 m. balandžio 5 d. sprendimu atmestas apeliacinis skundas dėl įsakymo išsiųsti panaikinimo ir draudimo atvykti į šalį ir joje gyventi trukmės nustatymo, todėl BZ dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija). Šis teismas nurodo, kad atmetė BZ kasacinį skundą tiek, kiek jis susijęs su įsakymu jį išsiųsti, kuris tapo galutinis. Kasacinis procesas tęsiamas tiek, kiek jis susijęs su sprendimu sutrumpinti kartu su šiuo įsakymu priimto draudimo atvykti į šalį ir joje gyventi trukmę iki ketverių metų nuo BZ išvykimo iš Vokietijos teritorijos ir apriboti šį laikotarpį iki 2023 m. liepos 21 d.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar Grąžinimo direktyva ( 1 ) taikoma tokiam draudimui atvykti, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nustatytam trečiosios šalies piliečiui „su migracija nesusijusiais“ tikslais. Šios abejonės, be kita ko, atsiranda dėl to, kad, remiantis Komisijos „Grąžinimo vadovu“ ( 2 ), pagal Grąžinimo direktyvą su grąžinimu susijusiam draudimui atvykti taikomos taisyklės ( 3 )„neturi poveikio draudimams atvykti, kurie buvo taikyti su migracija nesusijusiais tikslais“. Vis dėlto šis teismas nurodo, kad Vokietija nepasinaudojo Grąžinimo direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punkte valstybėms narėms suteikta galimybe netaikyti šios direktyvos trečiųjų šalių piliečiams, kurie grąžinami pagal nacionalinę teisę vykdant baudžiamosios teisės sankciją arba kuriems tai yra baudžiamosios teisės sankcijos taikymo pasekmė.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat kelia klausimą, ar draudimo atvykti ( 4 ), kurį valstybė narė nustatė jos teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio priimtas galutiniu tapęs įsakymas išsiųsti, palikimas galioti, kai tos valstybės narės priimtas sprendimas išsiųsti šį pilietį buvo panaikintas, suderinamas su Sąjungos teise. Šiuo aspektu jis patikslina, kad pagal Vokietijos teisę įsakymas išsiųsti nėra „sprendimas grąžinti“ ( 5 ), kaip tai suprantama pagal Grąžinimo direktyvą, kitaip nei nurodymas išvykti iš šalies, priešingu atveju gresiant išsiuntimui.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė paprašyti Teisingumo Teismo paaiškinti Grąžinimo direktyvos taikymo sritį ir draudimo atvykti į šalį ir sprendimo grąžinti tarpusavio ryšį.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad į Grąžinimo direktyvos taikymo sritį patenka valstybės narės, nepasinaudojusios šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punkte jai suteikta galimybe, nustatytas draudimas atvykti į šią valstybę ir joje gyventi, taikomas jos teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio priimtas įsakymas išsiųsti dėl visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos priežasčių, remiantis ankstesniu apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Teisingumo Teismas priminė, kad, vadovaujantis Grąžinimo direktyvos 2 straipsnio 1 dalimi, ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje. Pagal Grąžinimo direktyvoje pateiktą „neteisėto buvimo [šalyje]“ apibrėžtį bet kuris trečiosios šalies pilietis, kuris yra valstybės narės teritorijoje, bet neatitinka atvykimo į ją, buvimo ar gyvenimo joje sąlygų, vien dėl šios aplinkybės toje valstybėje narėje yra neteisėtai, taigi patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

Vadinasi, šios direktyvos taikymo sritis apibrėžta atsižvelgiant tik į tai, kad trečiosios šalies pilietis šalyje yra neteisėtai, nepaisant to, dėl kokių priežasčių susiklostė tokia situacija arba kokių priemonių galima imtis dėl šio piliečio. Grąžinimo direktyvos taikymo sritis negali būti pakeista Komisijos rekomendacija, kuri nėra privaloma.

Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Grąžinimo direktyvą draudžiama palikti galioti draudimą atvykti į šalį ir joje gyventi, kurį valstybė narė nustatė jos teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio priimtas galutiniu tapęs įsakymas išsiųsti dėl visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos priežasčių, remiantis ankstesniu apkaltinamuoju nuosprendžiu, kai tos valstybės narės priimtas sprendimas grąžinti šį pilietį buvo panaikintas, net jei šis įsakymas išsiųsti tapo galutinis.

Prieš prieidamas prie tokios išvados Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš Grąžinimo direktyvos ( 6 ) matyti, jog draudimas atvykti gali papildyti sprendimą grąžinti, nes juo suinteresuotajam asmeniui uždraudžiama nustatytą laikotarpį po jo „grąžinimo“, kaip jis apibrėžtas direktyvoje, t. y. po jo išvykimo iš valstybių narių teritorijos, vėl atvykti į šią teritoriją ir joje būti. Taigi draudimas atvykti sukelia pasekmių tik nuo to momento, kai suinteresuotasis asmuo faktiškai išvyksta iš valstybių narių teritorijos.

Nagrinėjamu atveju BZ nustatytas draudimas atvykti nebėra priimtas kartu su sprendimu grąžinti. Kadangi pagal Grąžinimo direktyvą taikomas draudimas atvykti gali sukelti jam būdingų teisinių pasekmių tik po to, kai įvykdomas sprendimas grąžinti, jis negali būti paliktas galioti panaikinus šį sprendimą.

Vadinasi, kai valstybė narė nagrinėja trečiosios šalies piliečio, kuris yra jos teritorijoje ir neturi galiojančio leidimo gyventi šalyje, atvejį, ji turi nustatyti, ar šiam piliečiui reikia išduoti naują leidimą gyventi šalyje. Jei taip nėra, ji dėl tokio piliečio turės priimti sprendimą grąžinti, o pagal Grąžinimo direktyvos 11 straipsnio 1 dalį toks sprendimas gali arba turi būti papildytas draudimu atvykti, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 6 punktą.

Teisingumo Teismas teigia, kad trečiosios šalies piliečių tarpinio statuso, kai jie gyvena valstybės narės teritorijoje neturėdami teisės ir leidimo joje gyventi ir kai jiems nustatytas draudimas atvykti, tačiau nebėra dėl jų priimto galiojančio sprendimo grąžinti, toleravimas prieštarautų Grąžinimo direktyvai. Aplinkybė, kad toks įsakymas išsiųsti, koks priimtas dėl BZ, tapo galutinis, negali pateisinti draudimo atvykti į šalį ir joje gyventi palikimo galioti, kai nebėra sprendimo BZ grąžinti.

Šie argumentai taip pat galioja trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje, kurie, kaip ir BZ, negali būti išsiųsti iš šalies, nes tai draudžiama pagal negrąžinimo principą. Remiantis direktyva, ši aplinkybė pateisina ne sprendimo grąžinti trečiosios šalies pilietį nepriėmimą esant tokiai situacijai, o tik jo išsiuntimo atidėjimą vykdant tokį sprendimą.

( 1 ) 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98, toliau – Grąžinimo direktyva).

( 2 ) 2017 m. lapkričio 16 d. Komisijos rekomendacija (ES) 2017/2338 dėl bendro „Grąžinimo vadovo“ valstybių narių kompetentingoms institucijoms, vykdančioms su grąžinimu susijusias užduotis (OL L 339, 2017, p. 83).

( 3 ) T. y. draudimui atvykti dėl migracijos taisyklių valstybėse narėse pažeidimo.

( 4 ) Grąžinimo direktyvos 3 straipsnio 6 punkte jis apibrėžiamas kaip administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, uždraudžiantis nustatytą laiką atvykti į valstybių narių teritoriją ir būti joje, priimamas kartu su sprendimu grąžinti.

( 5 ) Grąžinimo direktyvos 3 straipsnio 4 punkte jis apibrėžtas kaip administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti.

( 6 ) Būtent iš jos 3 straipsnio 4 ir 6 punktų ir 11 straipsnio 1 dalies.