Byla C‑228/18

Gazdasági Versenyhivatal

prieš

Budapest Bank Nyrt. ir kt.

(Kúria prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2020 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Konkurencija – Karteliai – SESV 101 straipsnio 1 dalis – Mokėjimo kortele sistemos – Tarpbankinis susitarimas, kuriame nustatytas tarpbankinių mokesčių dydis – Susitarimas, ribojantis konkurenciją ir dėl tikslo, ir dėl poveikio – Konkurencijos ribojimo „dėl tikslo“ sąvoka“

1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Bendri ar hipotetiniai klausimai – Teisingumo Teismo atliekamas savo jurisdikcijos patikrinimas

   (SESV 101 straipsnio 1 dalis ir 267 straipsnis)

   (žr. 29–31 punktus)

2. Karteliai – Žala konkurencijai – Vertinimo kriterijai – Antikonkurencinis tikslas – Pakankamas konstatavimas – Poveikio tyrimas – Leistinumas

   (SESV 101 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 39–44 punktus)

3. Karteliai – Žala konkurencijai – Vertinimo kriterijai – Ribojimų dėl tikslo ir dėl poveikio atskyrimas – Ribojimas dėl tikslo – Pakankamas kenksmingumo lygis – Vertinimas

   (SESV 101 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 59, 69, 75, 78, 79, 82 ir 83 punktus)

4. Karteliai – Žala konkurencijai – Tarpbankinis susitarimas, kuriuo suvienodinamas už mokėjimo kortele operacijas mokėtinų tarpbankinių mokesčių dydis – Antikonkurencinis tikslas – Vertinimo kriterijai – Nacionalinio teismo atliekamas individualus ir konkretus susitarimo turinio bei tikslo, taip pat ekonominių ir teisinių aplinkybių nagrinėjimas

   (SESV 101 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 60–65 ir 69–86 punktus)

5. Karteliai – Draudimas – Pažeidimai – Kainų nustatymas – Sąvoka – Tarpbankinis susitarimas, kuriuo suvienodinamas už mokėjimo kortele operacijas mokėtinų tarpbankinių mokesčių dydis – Įvairūs tikslai – Poveikis

   (SESV 101 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 69–86 punktus)

Santrauka

2020 m. balandžio 2 d. Sprendime Budapest Bank ir kt. (C‑228/18) Teisingumo Teismas paaiškino kriterijus, taikomus nustatant, ar finansų įstaigų sudaryti susitarimai dėl mokėjimo kortele operacijoms taikomų mokesčių yra SESV 101 straipsniu draudžiami veiksmai arba susitarimai, kurių tikslas yra riboti konkurenciją.

Kúria (Aukščiausiasis Teismas, Vengrija) pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėdamas Gazdasági Versenyhivatal (konkurencijos institucija, Vengrija) ginčą su dviem mokėjimo kortele paslaugų teikėjomis Visa bei MasterCard ir šešiomis kredito įstaigomis dėl šios konkurencijos institucijos 2009 m. priimto sprendimo. Šiuo sprendimu konkurencijos institucija, be kita ko, konstatavo, kad buvo sudarytas antikonkurencinis susitarimas dėl vadinamųjų tarpbankinių mokesčių, todėl septynioms finansų įstaigoms, susitarimo šalims, bei Visa ir MasterCard skyrė įvairaus dydžio baudas.

Remiantis nacionalinio teismo pateikta informacija, tarpbankiniai mokesčiai yra sumos, kurias turi mokėti finansų įstaigos, teikiančios mokėjimo terminalus ūkio subjektams (toliau – aptarnaujantieji bankai), mokėjimo korteles išduodančioms finansų įstaigoms (toliau – išduodantieji bankai) kaip Visa ar MasterCard siūlomos mokėjimo sistemos narės, kai vykdoma mokėjimo kortele operacija. 1996 m. balandžio mėn. septynios finansų įstaigos, atstovaujančios didelei atitinkamų nacionalinių rinkų daliai, susitarė kiekvienai ūkio subjektų kategorijai nustatyti minimalų šių subjektų mokėtino aptarnavimo mokesčio dydį. 1996 m. spalio mėn. sudarytas antrasis susitarimas (toliau – DTM susitarimas), dėl kurio buvo deramasi Visa ir MasterCard vardu ir kuriuo siekta suvienodinti tarpbankinių mokesčių, mokėtinų pagal šias dvi mokėjimo sistemas, dydį. Išnagrinėjusi DTM susitarimą konkurencijos institucija nustatė, kad laikotarpiu nuo Vengrijos įstojimo į Europos Sąjungą dienos visos finansų įstaigos, vėliau prisijungusios prie DTM susitarimo, bei Visa ir MasterCard pažeidinėjo SESV 101 straipsnį. Jos teigimu, taikomo tarpbankinio mokesčio vienodo dydžio ir vienodos struktūros nustatymas ir, kalbant apie Visa ir MasterCard, pagrindo šiuo aspektu įtvirtinimas savo atitinkamose vidaus taisyklėse yra susitarimas, kuriam taikomas SESV 101 straipsnyje numatytas draudimas, nes to susitarimo ne tik tikslas buvo riboti konkurenciją, bet ir jo poveikis konkurencijai buvo ribojamasis.

Teisingumo Teismas pirmiausia nusprendė, kad pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį nedraudžiama antikonkurencinius veiksmus laikyti konkurencijos ribojimu ir dėl poveikio, ir dėl tikslo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Paprašytas paaiškinti šių dviejų konkurencijos ribojimų kategorijų ryšį Teisingumo Teismas priminė, kad įmonių veiksmų derinimas yra konkurencijos ribojimas „dėl tikslo“, jeigu jis savaime yra pakankamai kenksmingas, ir nėra reikalo nagrinėti jo poveikio konkurencijai. Vis dėlto, kai tie patys veiksmai laikomi konkurencijos ribojimu ir dėl tikslo, ir dėl poveikio, kompetentinga valdžios institucija ar teismas turi pagrįsti savo išvadas šiuo atžvilgiu būtinais įrodymais ir paaiškinti, kiek minėti įrodymai susiję su viena ar kita konstatuoto ribojimo rūšimi.

Paskui Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą dėl galimo nagrinėjamo susitarimo kvalifikavimo atsižvelgiant į SESV 101 straipsnio 1 dalį, prieš tai priminęs, kad galutinį vertinimą šiuo aspektu turi atlikti nacionalinis teismas.

Dėl DTM susitarimo turinio Teisingumo Teismas pirmiausia pažymėjo, kad juo suvienodintas tarpbankinių mokesčių, kuriuos aptarnaujantieji bankai turi mokėti išduodantiesiems bankams už vienos iš mokėjimo sistemų kortele vykdomas mokėjimo operacijas, dydis ir tai turėjo įtakos konkurencijos tarp dviejų nagrinėjamų mokėjimo sistemų ir tarp aptarnaujančiųjų bankų elementui. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nors nagrinėjamame susitarime nebuvo tiesiogiai nustatyti aptarnavimo mokesčiai, ribojimas „dėl tikslo“ gali būti pripažintas, jei toks susitarimas turi būti vertinamas kaip netiesioginis kainų nustatymas, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą, arba kaip tokio paties kenksmingumo konkurencijai vidaus rinkoje veiksmai.

Vis dėlto konstatavęs, jog siekiant kvalifikuoti kaip ribojimą „dėl tikslo“ reikalaujamas kenksmingumas nebūtinai matyti iš Teisingumo Teismui pateiktų duomenų dėl susitarimo turinio, Teisingumo Teismas išnagrinėjo turimus duomenis apie DTM susitarimu siekiamus tikslus. Atsižvelgęs į šias aplinkybes Teisingumo Teismas konstatavo, jog negalima atmesti galimybės, kad DTM susitarimu siekta ne užtikrinti mažiausią mokesčių ribą, o nustatyti tam tikrą pusiausvyrą tarp „kortelių išdavimo“ ir „kortelių aptarnavimo“ veiklos kiekvienoje nagrinėtoje mokėjimo kortele sistemoje. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pripažino reikšminga aplinkybę, kad susitarimo šalys buvo ir išduodantieji, ir aptarnaujantieji bankai. Jei nacionaliniam teismui atlikus šiuo aspektu reikiamus patikrinimus paaiškėtų, kad DTM susitarimas, panaikindamas konkurenciją tarp dviejų atitinkamų mokėjimo kortele sistemų, kiek tai susiję su tarpbankiniais mokesčiais, sustiprino konkurenciją dėl kitų šių sistemų charakteristikų, reikėtų, Teisingumo Teismo teigimu, įvertinti konkurenciją, kuri būtų buvusi atitinkamoje rinkoje nesant DTM susitarimo, taigi ir ištirti šio susitarimo poveikį.

Teisingumo Teismas konstatavo, jog nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kuriais remdamasis jis galėtų nustatyti, ar konkurencijos dėl tarpbankinių mokesčių panaikinimas savaime rodo, kad DTM susitarimas yra toks kenksmingas, kad nereiktų nagrinėti jo poveikio, kiek tai susiję tiek su konkurencija tarp dviejų mokėjimo sistemų, tiek su konkurencija aptarnavimo rinkoje. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad spaudimo didinti tarpbankinius mokesčius ribojimas DTM susitarimu, kuris būtų pasiektas nesant susitarimo, vis dėlto yra svarbus nagrinėjant, ar šiuo susitarimu nustatytas ribojimas.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, jog SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tarpbankinis susitarimas, kuriame nustatytas tokio paties dydžio tarpbankinis mokestis, mokėtinas, atliekant mokėjimo kortele operaciją, šią kortelę išdavusiems bankams, negali būti kvalifikuojamas kaip susitarimas „dėl tikslo“ trukdyti, riboti arba iškraipyti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nebent, atsižvelgiant į šio susitarimo sąlygas, tikslus ir sudarymo kontekstą, jis gali būti laikomas pakankamai kenksmingu konkurencijai, kad galėtų būti taip kvalifikuojamas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.