Byla C‑234/17

XC ir kt.

(Oberster Gerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos teisės principai – Lojalus bendradarbiavimas – Procesinė autonomija – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta teisių gynimo priemonė, leidžianti atnaujinti baudžiamąją bylą, užbaigtą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pažeidimu – Pareiga išplėsti šios procedūros taikymą Sąjungos teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių pažeidimo atvejams – Nebuvimas“

Santrauka – 2018 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1. Prejudiciniai klausimai – Priimtinumas – Ribos – Akivaizdžiai su byla nesusiję klausimai ir hipotetiniai klausimai, užduoti aplinkybėmis, kuriomis naudingas atsakymas yra neįmanomas

2. Europos Sąjungos teisė – Tiesioginis veikimas – Asmens teisės – Nacionalinių teismų vykdoma apsauga – Ieškinys – Procesinės autonomijos principas – Teismų, turinčių jurisdikciją nagrinėti Sąjungos teise grindžiamus ieškinius, ir su tokiais ieškiniais susijusių procesinių taisyklių nustatymas – Ribos – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų paisymas – Nacionalinio teismo atliekamas patikrinimas

   (ESS 4 straipsnio 3 dalis)

3. Valstybės narės – Įsipareigojimai – „Res judicata“ galia – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai – Nacionalinėje teisėje numatyta teisių gynimo priemonė, leidžianti atnaujinti baudžiamąją bylą, užbaigtą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pažeidimu – Nacionalinio teismo pareiga taikyti šią teisių gynimo priemonę ir ES teisės pažeidimų atveju – Nebuvimas

   (ESS 4 straipsnio 3 dalis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnis; Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 54 straipsnis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 16–18 punktus)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 21–24, 27, 49 punktus)

3.  Sąjungos teisė, visų pirma lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionalinis teismas neprivalo vidaus teisių gynimo priemonės, pagal kurią Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos Romoje 1950 m. lapkričio 4 d., arba vieno iš jos papildomų protokolų pažeidimo atveju leidžiama atnaujinti baudžiamąją bylą, užbaigtą įsiteisėjusiu nacionaliniu teismo sprendimu, taikymo srities išplėsti taip, kad į ją patektų Sąjungos teisės pažeidimų atvejai, be kita ko, kai pažeidžiamos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnyje ir 1990 m. birželio 19 d. Šengene (Liuksemburgas) pasirašytos ir 1995 m. kovo 26 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo 54 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės.

   Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad išimtinė teisių gynimo priemonė, numatyta Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnyje, yra pagrįsta pačia EŽTK, ir, kaip buvo numatyta Austrijos įstatymų leidėjo, yra glaudžiai susijusi su procesu Europos Žmogaus Teisių Teisme. Iš tiesų, ši teisių gynimo priemonė buvo įtraukta siekiant vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, nes, kaip pažymėjo Austrijos vyriausybė, įstatymų leidėjas ketino tokiu būdu užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimo pagal EŽTK 46 straipsnį.

   Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 75 punkte, reikalavimas EŽTK 35 straipsnio 1 dalyje, kad į Europos Žmogaus Teisių Teismą gali būti kreipiamasi tik išnaudojus vidaus teisių gynimo priemones, reiškia, kad egzistuoja nacionalinio teismo, nagrinėjusio bylą kaip galutinė instancija, įsigaliojęs sprendimas.

   Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, būtent siekiant atsižvelgti į šią padėtį ir užtikrinti nacionalinėje teisėje EŽTT sprendimų vykdymą buvo nustatyta procedūra, numatyta Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnyje, kuria remiantis leidžiama atnaujinti baudžiamąją bylą, kurioje buvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas.

   Be to, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Austrijos vyriausybės pateiktų paaiškinimų, šioje nuostatoje nustatytos procedūros ir proceso Europos Žmogaus Teisių Teisme glaudus ryšys nepaneigiamas šios pirmosios procedūros taikymo srities išplėtimu, kaip tai išaiškino Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) 2007 m. rugpjūčio 1 d. precedentiniame sprendime. Iš tiesų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 30 punkte, prieš Europos Žmogaus Teisių Teismui konstatuojant EŽTK arba jos protokolų pažeidimą pagal šią nuostatą pateiktam pareiškimui taikomos tokios pačios priimtinumo sąlygos, kaip ir tos, kurios taikomos pastarajam teismui pateiktoms peticijoms, ir, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktais paaiškinimais, jo vienintelis tikslas – tokį pažeidimą konstatuoti anksčiau.

   Tačiau reikia pažymėti, kad Baudžiamojo proceso kodekso 363a straipsnyje numatyta procedūra, atsižvelgiant į jos tikslą, pagrindą ir esminius elementus, kaip išdėstyti pirmiau, negali būti laikoma panašia į ieškinį, kuriuo siekiama užtikrinti pagrindines teises, garantuojamas Sąjungos teisės, visų pirma Chartijos, dėl specifinių, šios teisės pobūdžiu pagrįstų ypatumų.

   (žr. 31–35, 59 punktus ir rezoliucinę dalį)