Byla C‑283/16

M. S.

prieš

P. S.

(High Court of Justice (England & Wales), Family Division prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 4/2009–41 straipsnio 1 dalis – Teismo sprendimų pripažinimas, vykdymas ir bendradarbiavimas išlaikymo prievolių srityje – Sprendimo vykdymas valstybėje narėje – Prašymo pateikimas tiesiogiai vykdymo valstybės narės kompetentingai institucijai – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos privaloma kreiptis į vykdymo valstybės narės centrinę instituciją“

Santrauka – 2017 m. vasario 9 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas

1. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose–Jurisdikcija, taikytina teisė, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas išlaikymo prievolių srityje–Reglamentas Nr. 4/2009–Teismo sprendimų pripažinimas, vykdytinumas ir vykdymas–Vykdymo procesas ir sąlygos–Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos išlaikymo kreditorius savo prašymą vykdyti teismo sprendimą privalo pateikti vykdymo valstybės narės centrinei institucijai–Neleistinumas

   (Tarybos reglamento Nr. 4/2009 31 ir 32 konstatuojamosios dalys, 41 straipsnio 1 dalis, 45, 51 ir 56 straipsniai)

2. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose–Jurisdikcija, taikytina teisė, teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas išlaikymo prievolių srityje–Reglamentas Nr. 4/2009–41 straipsnio 1 dalis–Tiesioginis veikimas–Nacionalinio teismo, į kurį kreiptasi, pareigos ir kompetencija–Nacionalinių nuostatų, pagal kurias išlaikymo kreditorius savo prašymą vykdyti teismo sprendimą privalo pateikti vykdymo valstybės narės centrinei institucijai, netaikymas

   (Tarybos reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalis)

1.  2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje IV skyriaus nuostatos, visų pirma šio reglamento 41 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinamos taip, kad išlaikymo kreditorius, kuris siekia, kad vienoje valstybėje narėje priimtas jam palankus teismo sprendimas būtų įvykdytas kitoje valstybėje narėje, gali pateikti prašymą tiesiogiai pastarosios valstybės narės kompetentingai institucijai, kaip antai specializuotam teismui, ir iš jo negalima reikalauti teikti prašymą tam teismui per vykdymo valstybės narės centrinę instituciją.

   Taigi jokioje šio IV skyriaus „Teismo sprendimų pripažinimas, vykdytinumas ir vykdymas“, kuriame yra minėta 41 straipsnio 1 dalis, nuostatoje nenumatyta specialios procedūros, kuri papildytų procedūras, taikytinas nagrinėjant išimtinai vidaus prašymus, ir, be kita ko, privalomo kreipimosi į valstybių narių centrines institucijas.

   Kreipimasis į centrines institucijas numatytas Reglamento Nr. 4/2009 VII skyriuje, susijusiame su centrinių institucijų bendradarbiavimu, esančiose nuostatose.

   Iš Reglamento Nr. 4/2009 51 ir 56 straipsnių, siejamų su jo 31 ir 32 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, kad prašymas dėl centrinių institucijų pagalbos pagal šio reglamento VII skyriaus nuostatas yra teisė, o ne pareiga. Todėl jis nėra privalomas ir taikomas, tik jeigu išlaikymo kreditorius nori ja pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdamas įveikti tam tikrus konkrečius sunkumus, kaip antai nustatyti išlaikymo skolininko buvimo vietą.

   Taigi atrodo, kad Reglamente Nr. 4/2009 numatyti du alternatyvūs būdai kreiptis į jurisdikciją turinčius teismus: vienas – tiesioginis pagal šio reglamento IV skyriuje esančias nuostatas, kitas – per centrines institucijas, jeigu išlaikymo kreditorius prašo savo gyvenamosios vietos valstybės narės centrinės institucijos pagalbos, pagal minėto reglamento VII skyriuje esančias nuostatas.

   Šį vertinimą patvirtina Reglamento Nr. 4/2009 45 straipsnio, esančio jo V skyriuje, formuluotė. Šiame straipsnyje, kuris susijęs su teisine pagalba, aiškiai išskirti du alternatyvūs būdai, leidžiantys išlaikymo kreditoriui pateikti prašymą vykdyti, t. y. per centrines institucijas „ar“ tiesiogiai kompetentingoms institucijoms.

   Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės nuostatose, kaip antai nagrinėjamose pagrindinėje byloje, nustatyta pareiga išlaikymo kreditoriui kreiptis į prašomosios valstybės narės centrinę instituciją, net jeigu jis nori tiesiogiai kreiptis į kompetentingas institucijas remdamasis Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus nuostatomis, dėl kurios, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, sugaištama papildomai laiko, prieštarauja šio reglamento 41 straipsnio 1 daliai, siejamai su minėto reglamento tikslu ir sistema, į kurią įeina ši nuostata.

   (žr. 37, 39–44 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Valstybės narės privalo užtikrinti Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės visišką veiksmingumą, prireikus pakeisdamos savo procesines normas. Bet kuriuo atveju nacionalinis teismas turi taikyti šios 41 straipsnio 1 dalies nuostatas, prireikus netaikydamas prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų, ir dėl to leisti išlaikymo kreditoriui pateikti prašymą tiesiogiai vykdymo valstybės narės kompetentingai institucijai, net jeigu to nenumatyta nacionalinėje teisėje.

   (žr. 51 punktą ir rezoliucinės dalies 2 punktą)