Byla C‑149/15

Sabrina Wathelet

prieš

Garage Bietheres & Fils SPRL

(cour d’appel de Liège prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 1999/44/EB – Vartojimo prekių pardavimas ir susijusios garantijos – Taikymo sritis – Sąvoka „pardavėjas“ – Tarpininkas – Išskirtinės aplinkybės“

Santrauka – 2016 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Europos Sąjungos teisė–Aiškinimas–Principai–Savarankiškas ir vienodas aiškinimas

2. Vartotojų apsauga–Vartojimo prekių pardavimas ir susijusios garantijos–Direktyva 1999/44–Taikymo sritis–Pardavėjas–Sąvoka–Verslininkas, tarpininkaujantis pardavėjui, kuris nėra verslininkas, kuris vartotojo (pirkėjo) tinkamai neinformavo apie savo statusą–Įtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktas)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 28 punktą)

2.  „Pardavėjo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 1999/44 dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų 1 straipsnio 2 dalies c punktą, reikia aiškinti taip, kad ji taip pat apima verslininką, veikiantį fizinio asmens naudai, kuris vartotojo tinkamai neinformavo, jog parduotos prekės savininkas yra fizinis asmuo; tai turi patikrinti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes. Prieš tai pateiktas aiškinimas nepriklauso nuo to, ar tarpininkui atlyginama už tarpininkavimą.

   Iš tiesų, Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktas apima asmenų, į kuriuos vartotojas gali kreiptis, kad apgintų savo teises pagal šią direktyvą, grupę. Todėl tam, kad vartotojas galėtų pasinaudoti jam minėtos direktyvos teikiama apsauga, svarbu tai, kad vartotojas žinotų pardavėjo tapatybę, ir ypač tai, ar jis yra fizinis asmuo ar verslininkas.

   Taigi, tokiomis aplinkybėmis, kuriomis vartotojas gali būti lengvai suklaidinamas atsižvelgiant į tai, kaip vykdomas pirkimo–pardavimo sandoris, pastarajam reikia suteikti sustiprintą apsaugą. Todėl pardavėjo atsakomybę pagal Direktyvą 1999/44 turi būti galima priskirti tarpininkui, kuris, prisistatydamas vartotojui, jį gali suklaidinti leisdamas manyti, kad jis yra parduodamos prekės savininkas.

   Be to, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar verslininkas gali būti laikomas „pardavėju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktą, kai jis vartotojo tinkamai neinformavo, kad jis nebuvo atitinkamos prekės savininkas. Šiuo klausimu siekiant nustatyti, ar vartotojas galėjo suprasti, jog tarpininkas veikė fizinio asmens naudai, gali būti svarbu, be kita ko, vykdant pirkimo–pardavimo sandorį tarpininko dalyvavimo apimtis ir pastangų intensyvumas, aplinkybės, kuriomis prekė buvo patiekta vartotojui, ir pastarojo elgesys.

   (žr. 37, 41, 44, 45 punktus ir rezoliucinę dalį)