Keywords
Summary

Keywords

1. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo – Direktyva 93/104 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų – Taikymo sritis – Skubios pagalbos specialistų veikla – Įtraukimas – Veikla, nesusijusi su civilinės saugos tarnybomis bei kelių transportu, nepatenkančiais į šią taikymo sritį

(Tarybos direktyvos 89/391 2 str. ir 93/104 1 str. 3 dalis)

2. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 93/104 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų – Maksimalus savaitės darbo laikas – Leidžianti nukrypti nuostata – Darbuotojo sutikimas – Darbo sutartis, kurioje daroma nuoroda į kolektyvinę sutartį, leidžiančią viršyti šį darbo laiką – Nepakankamumas

(Tarybos direktyvos 93/104 18 str. 1 dalies b punkto i papunktis)

3. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 93/104 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų – Skubios pagalbos specialistų veikla – Nacionalinės teisės aktai, kolektyvine sutartimi ar įmonės susitarimu leidžiantys viršyti maksimalų savaitės darbo laiką – Nepriimtinumas

(Tarybos direktyvos 93/104 6 str. 2 punktas)

4. Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 93/104 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų – 6 straipsnio 2 punktas – Tiesioginis veikimas – Nacionalinio teismo pareigos ir kompetencija – Nacionalinės teisės nuostatų, leidžiančių viršyti šiuo straipsniu nustatytą maksimalų savaitės darbo laiką, netaikymas

(Tarybos direktyvos 93/104 6 str. 2 punktas)

Summary

1. Direktyvos 89/391 dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo 2 straipsnis ir Direktyvos 93/104 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 1 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinami taip, kad skubios pagalbos specialistų veikla greitosios medicinos pagalbos tarnyboje patenka į minėtų direktyvų taikymo sritį.

Šiuo požiūriu ši veikla nepatenka į Direktyvos 89/391 2 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje numatytą išimtį, susijusią su tam tikromis konkrečiomis veiklos sritimis viešajame sektoriuje. Iš tiesų ši išimtis buvo nustatyta siekiant vienintelio tikslo – užtikrinti būtinų paslaugų tinkamą funkcionavimą saugos, sveikatos apsaugos, viešosios tvarkos srityse, atsiradus ypatingai pavojingoms ir didelio masto aplinkybėms, dėl kurių nenumatomo pobūdžio neįmanoma planuoti pagalbos darbuotojų darbo laiko.

Be to, skubios pagalbos specialistų veikla, nors ją bent iš dalies sudaro automobilio naudojimas ir ligonio lydėjimas kelyje į ligoninę, negali būti laikoma kelių transporto veikla ir ji nepatenka į Direktyvos 93/104 1 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.

(žr. 55, 63, 72, 74 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Direktyvos 93/104 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčio pirma įtrauka dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, kuri numato, kad galima netaikyti tos pačios direktyvos 6 straipsnio, nustatančio maksimalų savaitės darbo laiką, turi būti aiškinama taip, kad ji reikalauja kiekvieno darbuotojo asmeniško bei aiškiai ir laisvai išreikšto sutikimo tam, kad būtų galima viršyti šios direktyvos 6 straipsnyje nustatytą maksimalų 48 valandų savaitės darbo laiką. Šiuo požiūriu suinteresuoto darbuotojo darbo sutarties, kurioje daroma nuoroda į kolektyvinę sutartį, leidžiančią tokį viršijimą, nepakanka, nes jokiu būdu nėra aišku, ar darbuotojas, pasirašydamas tokią sutartį, žinojo apie tokį Direktyva 93/104 jam suteiktų teisių apribojimą.

(žr. 85–86 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

3. Direktyvos 93/104 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia taikyti valstybės narės teisės aktus, kuriais, kiek tai susiję su skubios pagalbos specialistų, dirbančių greitosios medicinos pagalbos tarnyboje, darbo nuolatinėje tarnyboje laikotarpiais, prireikus kolektyvine sutartimi arba šios sutarties pagrindu sudarytu įmonės susitarimu leidžiama viršyti šioje nuostatoje nustatytą maksimalų 48 valandų savaitės darbo laikotarpį.

Iš tiesų, viena vertus, tiek iš Direktyvos 93/104 6 straipsnio 2 dalies formuluotės, tiek iš šios direktyvos tikslo bei bendros struktūros matyti, kad maksimalus 48 valandų vidutinis savaitės darbo laikas yra ypatingos svarbos Bendrijos socialinės teisės norma, kuria gali pasinaudoti kiekvienas darbuotojas, kadangi ji nustato minimalų reikalavimą, būtiną užtikrinti jo saugą ir sveikatos apsaugą, todėl nacionalinės teisės aktai, leidžiantys nustatyti ilgesnį kaip 48 valandų savaitės darbo laiką, įskaitant ir darbą nuolatinėje tarnyboje, yra nesuderinami su šios nuostatos reikalavimais. Kita vertus, apskaičiuojant maksimalų dienos ir savaitės darbo laiką, turi būti atsižvelgiama į visus skubios pagalbos specialistų darbo nuolatinėje tarnyboje laikotarpius, nepaisant to, kad tarp skubių iškvietimų jie būtinai apima ir ilgesnius ar trumpesnius neveikimo laikotarpius.

(žr. 94–95, 100–101, 120 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)

4. Direktyvos 93/104 6 straipsnio 2 dalis dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų atitinka visas tiesioginio veikimo sąlygas, kadangi ji vienareikšmiškai įpareigoja valstybes nares pasiekti konkretų rezultatą, kuris nėra susietas su jokia jos nustatytos normos, kuri numato maksimalų 48 valandų savaitės darbo laiką, taikymo sąlyga. Tai, kad direktyva valstybėms narėms suteikia tam tikrą veiksmų laisvę priimant 6 straipsnio įgyvendinimo priemones ir kad direktyva leidžia nukrypti nuo šio straipsnio nuostatų, nekeičia jos 6 straipsnio 2 dalies aiškaus ir besąlygiško pobūdžio.

Taigi nacionalinis teismas, nagrinėdamas bylą, kurios šalys yra privatūs asmenys, taikydamas nacionalinės teisės nuostatas, priimtas dėl direktyvoje nustatytų įpareigojimų perkėlimo (į nacionalinę teisę), turi atsižvelgti į visas nacionalinės teisės normas ir visomis įmanomomis priemonėmis jas aiškinti remdamasis direktyvos tekstu ir atsižvelgdamas į jos paskirtį, siekdamas priimti jos tikslą atitinkantį sprendimą ir pagal savo kompetenciją daryti viską, kad nebūtų viršytas 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas maksimalus 48 valandų savaitės darbo laikas.

(žr. 104–106, 119–120 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)