Byla C‑312/21

Tráficos Manuel Ferrer S.L.
ir
D. Ignacio

prieš

Daimler AG

(Juzgado de lo Mercantil no 3 de Valencia prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2023 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Konkurencija – Žalos, padarytos pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį draudžiamais veiksmais, atlyginimas – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojami slapti susitarimai dėl sunkvežimių kainų nustatymo ir bruto kainų didinimo Europos ekonominėje erdvėje (EEE) – Nacionalinė civilinio proceso taisyklė, kurioje numatyta, kad, jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas, išskyrus atvejus, kai piktnaudžiaujama – Valstybių narių procesinė autonomija – Veiksmingumo ir lygiavertiškumo principai – Direktyva 2014/104/ES – Tikslai ir bendra pusiausvyra – 3 straipsnis – Teisė į visišką patirtos žalos atlyginimą – 11 straipsnio 1 dalis – Konkurencijos teisės pažeidėjų solidarioji atsakomybė – 17 straipsnio 1 dalis – Galimybė nacionaliniam teismui apytikriai nustatyti žalą – Sąlygos – Atvejis, kai praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga nustatyti žalos dydį – 22 straipsnis – Taikymas laiko atžvilgiu“

1. Konkurencija – Ieškiniai dėl žalos, atsiradusios dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, atlyginimo – Direktyva 2014/104 – Taikymas laiko atžvilgiu – Nuostatos, kuriose numatyta teisė į visišką dėl antikonkurencinių veiksmų patirtos žalos atlyginimą – Iš esamos jurisprudencijos kylanti teisė – Perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatų taikymas nedelsiant

   (SESV 101 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/104 3, 5, 11 straipsniai, 17 straipsnio 1 dalis ir 22 straipsnio 2 dalis)

   (žr. 33–35 punktus)

2. Konkurencija – Ieškiniai dėl žalos, atsiradusios dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, atlyginimo – Direktyva 2014/104 – Teisė į visišką dėl antikonkurencinių veiksmų patirtos žalos atlyginimą – Nacionalinė civilinio proceso taisyklė, kurioje numatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas iš dalies patenkinus ieškinį dėl žalos atlyginimo – Į Direktyvos 2014/104 taikymo sritį nepatenkanti taisyklė – Šios taisyklės leistinumas atsižvelgiant į veiksmingumo principą

   (SESV 101 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/104 3 straipsnio 1 ir 2 dalys)

   (žr. 37–49 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3. Konkurencija – Ieškiniai dėl žalos, atsiradusios dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, atlyginimo – Direktyva 2014/104 – Taikymas laiko atžvilgiu – Nuostata, kurioje numatytas nacionalinio teismo atliekamas apytikris žalos nustatymas – Nematerialinė nuostata – Draudimas perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatas taikyti ieškiniams, pareikštiems iki 2014 m. gruodžio 26 d.

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/104 17 straipsnio 1 dalis ir 22 straipsnis)

   (žr. 51 punktą)

4. Konkurencija – Ieškiniai dėl žalos, atsiradusios dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, atlyginimo – Direktyva 2014/104 – Žalos dydžio nustatymas – Nacionalinio teismo atliekamas apytikris žalos nustatymas – Sąlygos – Atvejis, kai praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga nustatyti žalos dydį

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalis ir 17 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 52 ir 53 punktus)

5. Konkurencija – Ieškiniai dėl žalos, atsiradusios dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, atlyginimo – Direktyva 2014/104 – Žalos dydžio nustatymas – Nacionalinio teismo atliekamas apytikris žalos nustatymas – Atvejis, kai atsakovas pateikė ieškovui duomenis, naudingus dėl antikonkurencinių veiksmų atsiradusios žalos dydžiui nustatyti – Atvejis, kai ieškovas reikalavimą atlyginti žalą pareiškė tik vienam iš minėtą pažeidimą padariusių subjektų – Aplinkybės, kurios savaime nėra svarbios dėl nacionalinio teismo galimybės apytikriai nustatyti žalą

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/104 17 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 54–59, 62–65 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

6. Konkurencija – Ieškiniai dėl žalos, atsiradusios dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, atlyginimo – Direktyva 2014/104 – Taikymas laiko atžvilgiu – Nuostata, kurioje numatyta konkurencijos teisės pažeidėjų solidarioji atsakomybė – Iš esamos jurisprudencijos kylantis principas – Perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatų taikymas nedelsiant

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/104 11 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 60 ir 61 punktus)

Santrauka

2016 m. liepos 19 d. sprendime ( 1 ) Europos Komisija konstatavo, kad Daimler AG pažeidė kartelius draudžiančias Sąjungos teisės normas ( 2 ), nes laikotarpiu nuo 1997 m. sausio mėn. iki 2011 m. sausio mėn. su keturiolika kitų Europoje įsteigtų sunkvežimių gamintojų sudarė susitarimus dėl sunkvežimių kainų nustatymo ir bendrų (bruto) kainų padidinimo Europos ekonominėje erdvėje (EEE).

Priėmus šį sprendimą Ispanijos įmonės Tráficos Manuel Ferrer SL ir D. Ignacio (toliau – ieškovės pagrindinėje byloje), kurios, be kita ko, pažeidimo laikotarpiu nusipirko Daimler pagamintus sunkvežimius, Juzgado de lo Mercantil no 3 de Valencia (Valensijos komercinis teismas Nr. 3, Ispanija) pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo šiai bendrovei, grindžiamą Komisijos konstatuotais neteisėtais veiksmais.

Siekdamos įrodyti patirtą žalą, ieškovės pagrindinėje byloje pateikė ekspertizės išvadą, joje buvo nurodyta, kad šio kartelio paveiktoje rinkoje vidutinis antkainis buvo 16,5 %.

Kadangi pažeidimo laikotarpiu viena iš ieškovių pagrindinėje byloje taip pat pirko kitų 2016 m. liepos 19 d. sprendimo adresačių, t. y. bendrovių Renault Trucks SAS ir Iveco SpA, pagamintus sunkvežimius, Daimler nacionalinio teismo paprašė įtraukti į bylą šias bendroves. 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi Teisingumo Teismas šį prašymą atmetė.

Daimler ginčijo ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą, be kita ko, pateikdama savo ekspertizės išvadą. Įvykus parengiamajam posėdžiui, ieškovės pagrindinėje byloje turėjo galimybę susipažinti su duomenimis, į kuriuos buvo atsižvelgta Daimler pateiktoje ekspertizės išvadoje, siekiant dvejopo tikslo – sudaryti sąlygas išsamiau kritikuoti tuos duomenis ir galbūt performuluoti savo ekspertizės išvadą.

Išklausęs pagrindinės bylos šalis, kurios aptarė savo ekspertizės išvadas, Valensijos komercinis teismas Nr. 3 nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą, iš esmės siekdamas išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į Sąjungos teisę, jis turi teisę apytikriai nustatyti dėl kartelio ieškovėms pagrindinėje byloje padarytos žalos dydį, ir, jei taip, kokiomis sąlygomis. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, ar pagal Sąjungos teisę jam leidžiama, taikant Ispanijos proceso teisę, nurodyti ieškovėms pagrindinėje dalyje padengti pusę bylinėjimosi išlaidų, jeigu jų ieškinys patenkinamas tik iš dalies.

Savo sprendime Teisingumo Teismas atsakė į minėtus klausimus, atsižvelgdamas į SESV 101 straipsnį, Direktyvą 2014/10 ( 3 ) ir savo jurisprudenciją šioje srityje.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirmiausia Teisingumo Teismas pateikė poziciją dėl klausimo, ar dėl teisės į visą kompensaciją už žalą, patirtą dėl antikonkurencinių veiksmų, kaip antai pripažintos Direktyvos 2014/104 3 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir kylančios iš SESV 101 straipsnio, draudžiamos Ispanijos civilinio proceso taisyklės, kuriose numatyta, kad, jeigu ieškinys dėl tokios žalos atlyginimo patenkinamas iš dalies, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę bendrų išlaidų, išskyrus atvejus, kai piktnaudžiaujama.

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, iš veiksmingumo principo ir kiekvieno asmens teisės reikalauti atlyginti visą dėl antikonkurencinių veiksmų padarytą žalą, kylančios iš SESV 101 straipsnio, matyti, kad žalą patyrę asmenys turi turėti galimybę reikalauti atlyginti ne tik faktinius nuostolius, bet ir negautas pajamas, taip pat gauti palūkanas. Kadangi Direktyvos 2014/104 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse patvirtinama ši jurisprudencija, šių nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės turi būti nedelsiant taikomos visiems į šios direktyvos taikymo sritį patenkantiems ieškiniams dėl žalos atlyginimo.

Vis dėlto ši teisė į žalos atlyginimą nesusijusi su teismo procesuose patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, kaip matyti iš to, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas neįtrauktas į Direktyvos 2014/104 taikymo sritį.

Atsižvelgiant į tai, kalbant apie SESV 101 straipsnį, taikoma Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią dėl taisyklių, susijusių su ieškiniais, skirtais iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, naudojimasis Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas).

Šiuo aspektu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, siekiant palengvinti galimybę nuo antikonkurencinių veiksmų nukentėjusiems asmenims pareikšti ieškinius dėl padarytos žalos atlyginimo, pagal Direktyvą 2014/104 valstybės narės įpareigotos numatyti priemones, kurios leistų šiems asmenims pašalinti jų ir įmonių, kurios pažeidė konkurencijos teisę ir kurios dažnai vienintelės turi įrodymus, reikalingus reikalavimui atlyginti žalą pagrįsti, turimos informacijos asimetriją.

Šiuo tikslu visų pirma pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnį valstybės narės įpareigotos nuo šių veiksmų nukentėjusiems asmenims suteikti teisę tam tikromis sąlygomis prašyti nacionalinių teismų įpareigoti atsakovą arba trečiąjį asmenį atskleisti jų turimus svarbius įrodymus. Be to, pagal šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad valstybės narės tam tikromis sąlygomis, kai praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga tiksliai nustatyti žalos dydį, įgaliotų šiuos teismus apytikriai ją nustatyti. Galiausiai pagal šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad valstybės narės įtvirtintų prielaidas, be kita ko, prielaidą, kad kartelis daro žalą.

Iš to matyti, kad Direktyva 2014/104 susijusi su ieškiniais, kuriems būdinga ginčo šalių galios pusiausvyra, kuri dėl perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių gali būti subalansuota. Šiomis aplinkybėmis būtent nuo kiekvienos iš šių šalių elgesio priklauso šios galios pusiausvyros raida, visų pirma nuo to, ar ieškovas pasinaudojo jam suteiktomis priemonėmis.

Be to, šiuo aspektu Direktyva 2014/104 skiriasi nuo Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais ( 4 ), kuriose paprastai dalyvauja silpnesnioji šalis – vartotojas ir stipresnioji šalis – verslininkas, todėl Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl Ispanijos bylinėjimosi išlaidų sistemos nesuderinamumo su šios direktyvos nuostatomis, siejamomis su veiksmingumo principu ( 5 ), netaikytina bylose, kuriose taikoma Direktyva 2014/104.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas konstatavo, kad dėl nacionalinės civilinio proceso taisyklės, pagal kurią, jeigu ieškinys dėl žalos, patirtos dėl antikonkurencinių veiksmų, atlyginimo patenkinamas iš dalies, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę bendrų išlaidų, išskyrus atvejus, kai piktnaudžiaujama, netampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti teise į visišką tos žalos atlyginimą, kuri pripažinta ir apibrėžta Direktyvos 2014/104 3 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir kyla iš SESV 101 straipsnio, todėl nepažeidžiamas veiksmingumo principas. Darytina išvada, jog minėtos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiama tokia nacionalinė civilinio proceso taisyklė.

Antra, Teisingumo Teismas aiškino Direktyvos 2014/14 17 straipsnio 1 dalį, pagal kurią valstybės narės užtikrina, kad nacionaliniai teismai būtų pagal nacionalines procedūras įgalioti apytikriai nustatyti dėl antikonkurencinių veiksmų patirtos žalos dydį, jeigu nustatoma, kad ieškovas patyrė žalą, bet remiantis turimais įrodymais praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku tiksliai nustatyti jos dydį.

Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekė išsiaiškinti, ar šioje nuostatoje numatytas teismo atliekamas apytikris žalos nustatymas leidžiamas tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, kai, viena vertus, atsakovas suteikė ieškovui galimybę susipažinti su informacija, kuria remdamasis pats parengė ekspertizės išvadą, kad paneigtų atlygintinos žalos buvimą, ir, kita vertus, reikalavimas atlyginti žalą pareiškiamas tik vienam iš sprendimo, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio pažeidimas, adresatų, kuris prekiavo tik dalimi ieškovo įsigytų produktų, dėl kurių sudarytas kartelis.

Teisingumo Teismas pirmiausia pabrėžė, kad Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 1 dalies formuluotėje teismo atliekamo apytikrio žalos nustatymo taikymo sritis apribojama atvejais, kai, nustačius, kad ieškovas patyrė žalą, yra praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga tiksliai nustatyti jos dydį.

Be to, priminęs, kad Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 1 dalis yra viena iš priemonių, kuriomis siekiama pašalinti nuo antikonkurencinių veiksmų nukentėjusių asmenų ir konkurencijos teisę pažeidusių įmonių turimos informacijos asimetriją, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ši priemonė gali sąveikauti kartu su kitomis šioje direktyvoje numatytomis taisomosiomis priemonėmis. Taigi būtinybė teismui apytikriai nustatyti dėl antikonkurencinių veiksmų patirtą žalą visų pirma gali priklausyti nuo rezultato, kurį ieškovas gavo pateikęs prašymą pateikti įrodymų pagal Direktyvos 2014/104 5 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pažymėjo: kadangi pastaroji nuostata Direktyvoje 2014/104 atlieka svarbų vaidmenį, nacionalinis teismas, prieš apytikriai nustatydamas žalą, turi patikrinti, ar ieškovas ja pasinaudojo. Jei praktiškai neįmanoma įvertinti žalos dėl ieškovo neveikimo, nacionalinis teismas neturi pakeisti ieškovo ar ištaisyti jo trūkumų.

Vis dėlto pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai būdingos aplinkybės, kurias prejudiciniuose klausimuose nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. kad, pirma, Daimler pateikė ieškovėms pagrindinėje byloje duomenis, kuriais rėmėsi siekdama paneigti jų ekspertizės išvadą, ir, antra, ieškovės pagrindinėje byloje pareiškė reikalavimą tik vienam iš Komisijos konstatuotą pažeidimą padariusių subjektų, savaime nėra svarbios vertinant, ar nacionaliniam teismui leidžiama apytikriai nustatyti žalą pagal Direktyvos 2014/104 17 straipsnio 1 dalį. Pastaruoju aspektu Teisingumo Teismas, be kita ko, priminė jurisprudencijoje suformuotą ( 6 ) ir Direktyvos 2014/14 11 straipsnyje patvirtintą principą, kad konkurencijos teisės pažeidimas iš esmės užtraukia jį įvykdžiusių subjektų solidariąją atsakomybę.

( 1 ) 2016 m. liepos 19 d. Komisijos sprendimas C(2016) 4673 final byloje pagal [SESV] 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla AT.39824 – Sunkvežimiai).

( 2 ) SESV 101 straipsnis ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3) 53 straipsnis.

( 3 ) 2014 m. lapkričio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/104/ES dėl tam tikrų taisyklių, kuriomis reglamentuojami pagal nacionalinę teisę nagrinėjami ieškiniai dėl žalos, patirtos dėl valstybių narių ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo, atlyginimo (OL L 349, 2014, p. 1).

( 4 ) 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).

( 5 ) 2020 m. liepos 16 d. Sprendimas Caixabank ir Banco Bilbao Vizcaya Argentaria (C‑224/19 ir C‑259/19, EU:C:2020:578).

( 6 ) 2019 m. liepos 29 d. Sprendimas Tibor‑Trans (C‑451/18, EU:C:2019:635, 36 punktas).