Byla C‑624/20

E. K.

prieš

Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid

(Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2022 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2003/109/EB – Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Taikymo sritis – Trečiosios valstybės pilietis, turintis teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį – 3 straipsnio 2 dalies e punktas – Apsigyvenimas tiktai laikinais pagrindais – Savarankiška Sąjungos teisės sąvoka“

1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Direktyva 2003/109 – Į jos taikymo sritį nepatenkantys gyvenimo šalyje atvejai – Apsigyvenimas tiktai laikinais pagrindais – Savarankiška Sąjungos teisės sąvoka

   (Tarybos direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktas)

   (žr. 20, 21 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Direktyva 2003/109 – Į jos taikymo sritį nepatenkantys gyvenimo šalyje atvejai – Apsigyvenimas tiktai laikinais pagrindais – Sąvoka – Trečiosios šalies piliečio gyvenimas pagal SESV 20 straipsnį valstybės narės, kurios pilietybę Sąjungos pilietis turi, teritorijoje – Neįtraukimas – Šios teisės gyventi šalyje išvestinis pobūdis – Nereikšmingumas

   (SESV 20 straipsnis; Tarybos direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktas, 4 ir 5 straipsniai)

   (žr. 25–28, 34, 41–49, 51–56 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

Santrauka

2013 m. Ganos pilietė E. K., turinti sūnų, kuris yra Nyderlandų pilietis, gavo leidimą gyventi Nyderlandų teritorijoje su nuoroda „Sąjungos piliečio šeimos narys“.

2019 m. ji pateikė nacionalinės teisės aktais, kuriais į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2003/109 ( 1 ), grindžiamą prašymą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES. Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai) konstatavo, kad teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį yra laikina, ir atmetė jos prašymą.

E. K. pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo dėl atmetimo Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Hagos apylinkės teismas, posėdžiaujantis Amsterdame, Nyderlandai); šiam teismui kilo klausimas, ar pagal SESV 20 straipsnį įgyta teisė gyventi šalyje yra laikina.

Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendė, kad gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą, neapima trečiosios šalies piliečio gyvenimo pagal SESV 20 straipsnį valstybės narės, kurios pilietybę atitinkamas Sąjungos pilietis turi, teritorijoje, taigi toks gyvenimas šalyje patenka į Direktyvos 2003/109 taikymo sritį.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirmiausia Teisingumo Teismas pažymėjo, kad trečiosios šalies piliečio gyvenimas valstybės narės teritorijoje pagal SESV 20 straipsnį atitinka Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 1 dalyje numatytą sąlygą; šioje nuostatoje numatyta, kad ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje.

Siekiant nustatyti, ar toks pilietis vis dėlto nepatenka į Direktyvos 2003/109 taikymo sritį pagal jos 3 straipsnio 2 dalies e punktą, kuriame, be kita ko, nurodyti trečiųjų šalių piliečiai, kurie valstybės narės teritorijoje yra apsigyvenę „tiktai laikinais pagrindais“, šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant ne tik į jos tekstą, bet ir į tikslus, kontekstą ir genezę.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, pirma, konstatavo, kad gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka apima bet kokį gyvenimą valstybės narės teritorijoje, kuris grindžiamas tik pagrindais, kurie, remiantis jų objektyviu požymiu, reiškia, kad jo trukmė yra griežtai apribota ir jis yra trumpalaikis ir neleidžia atitinkamam trečiosios šalies piliečiui ilgam laikui įsikurti tos valstybės narės teritorijoje.

Nagrinėtu atveju trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, kaip Sąjungos piliečio šeimos nario, pateisinama tuo, kad toks gyvenimas šalyje yra būtinas tam, kad šis Sąjungos pilietis galėtų veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo santykis su šiuo trečiosios šalies piliečiu. Iš esmės toks priklausomumo santykis nėra trumpalaikis, o gali trukti ilgą laiką. Taigi gyvenimo valstybės narės teritorijoje pagal SESV 20 straipsnį priežastis negali trukdyti atitinkamam trečiosios šalies piliečiui ilgam laikui įsikurti tos valstybės narės teritorijoje.

Tokiomis aplinkybėmis trečiosios šalies piliečio gyvenimas valstybės narės teritorijoje pagal SESV 20 straipsnį nėra gyvenimas šalyje „tiktai laikinais pagrindais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punktą.

Antra, šį aiškinimą patvirtina pagrindinis Direktyvos 2003/109 tikslas – trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija. Tokią integraciją visų pirma lemia Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta penkerių metų teisėto ir nepertraukiamo gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė. Atsižvelgiant į trečiosios šalies piliečio ir jo vaiko, Sąjungos piliečio, priklausomumo santykį, šio piliečio gyvenimo valstybių narių teritorijoje pagal SESV 20 straipsnį trukmė gali būti gerokai ilgesnė nei šis laikotarpis.

Be to, trečiosios šalies piliečiui, turinčiam teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, turi būti išduotas leidimas dirbti, kad jis galėtų išlaikyti savo vaiką, kuris yra Sąjungos pilietis, nes priešingu atveju iš vaiko būtų atimta galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis su šiuo statusu susijusiomis teisėmis. Toks darbo vykdymas atitinkamos valstybės narės teritorijoje ilgą laiką gali dar labiau sustiprinti šio trečiosios šalies piliečio įsitvirtinimą.

Trečia, šio aiškinimo nepaneigia Direktyvos 2003/109 3 straipsnio 2 dalies e punkto kontekstas, nes tam, kad trečiosios šalies pilietis, turintis teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, gautų ilgalaikio gyventojo statusą, jis turi atitikti šioje direktyvoje numatytas sąlygas. Taigi jis turi įrodyti, kad pats ir nuo jo priklausomi šeimos nariai turi pastovių ir reguliarių išteklių, kurių pakanka pačiam ir savo šeimos nariams išlaikyti, nesikreipiant į šios valstybės narės socialinės pagalbos sistemą, taip pat sveikatos draudimą, apimantį visas rizikos rūšis, kurios paprastai numatomos tos valstybės piliečių draudime. Be to, atitinkama valstybė narė gali reikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai tenkintų jų nacionalinėje teisėje numatytas integracijos sąlygas.

Galiausiai Teisingumo Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad trečiosios šalies piliečio turima teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį yra išvestinė iš teisių, kuriomis naudojasi atitinkamas Sąjungos pilietis, neturi reikšmės nustatant, ar gyvenimo šalyje „tiktai laikinais pagrindais“ sąvoka apima trečiosios šalies piliečio gyvenimą pagal SESV 20 straipsnį valstybės narės, kurios pilietybę Sąjungos pilietis turi, teritorijoje.

Iš tiesų, viena vertus, nei šios direktyvos 3 straipsnyje, nei jokioje kitoje jos nuostatoje nedaroma skirtumo pagal tai, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis teisėtai gyvena Sąjungos teritorijoje pagal savarankišką teisę, ar pagal išvestinę teisę, įgyjamą dėl teisių, kuriomis naudojasi atitinkamas Sąjungos pilietis. Kita vertus, šios teisės gyventi šalyje išvestinis pobūdis nebūtinai reiškia, kad dėl tokios teisės suteikimo priežasčių šis trečiosios šalies pilietis negali ilgam laikui įsikurti tos valstybės narės teritorijoje.

( 1 ) 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272).