Byla C‑90/17

Turbogás – Produtora Energética SA

prieš

Autoridade Tributária e Aduaneira

(Tribunal Arbitral Tributário (Centro de Arbitragem Administrativa) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2003/96/EB – Energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimas – 21 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa – Įmonė, gaminanti elektros energiją savo reikmėms – Smulkieji elektros energijos gamintojai – 14 straipsnio 1 dalies a punktas – Energetikos produktai, naudojami elektros energijai gaminti – Pareiga atleisti nuo mokesčio“

Santrauka – 2018 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Energetikos produktų ir elektros energijos apmokestinimas – Direktyva 2003/96 – Energetikos produktų, naudojamų elektros energijai gaminti ar elektros gamybos pajėgumams išlaikyti, neapmokestinimas – Pareiga atleisti nuo mokesčio – Apimtis – Energetikos produktai, kurios pagamino elektros energiją savo reikmėms gaminanti įmonė – Įtraukimas – Pareiga įrodyti naudojimą

(Tarybos direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punktas ir 21 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa)

2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą, 21 straipsnio 5 dalies trečia pastraipa ir jos 14 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad įmonė, kaip antai aptariama pagrindinėje byloje, kuri gamina elektros energiją savo reikmėms, nepriklausomai nuo jos dydžio ir vykdomos pagrindinės ekonominės veiklos, turi būti laikoma „paskirstytoja“, kaip tai suprantama pagal pirmąją nuostatą, tačiau jos elektros vartojimas elektros energijos gamybai privaloma tvarka atleidžiamas nuo mokesčio, kaip numatyta minėto 14 straipsnio 1 dalies a punkte.

Vis dėlto pažymėtina, kad Direktyva 20003/96 nereglamentuoja klausimo, kaip įrodyti energetikos produktų naudojimą tikslais, suteikiančiais teisę į atleidimą nuo mokesčio. Atvirkščiai, kaip matyti iš šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies, ji suteikia teisę valstybėms narėms nustatyti šioje nuostatoje numatyto atleidimo taikymo sąlygas, kad būtų užtikrintas teisingas ir aiškus tokių išimčių taikymas ir užkirstas kelias bet kokiam mokesčių vengimui ir piktnaudžiavimui. Nepaisant to, nustatydamos atleidimo nuo mokesčių, numatyto Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalyje, sąlygas valstybės narės turi laikytis bendrųjų teisės principų, sudarančių Sąjungos teisės sistemos dalį, tarp kurių yra, be kita ko, proporcingumo principas (2016 m. birželio 2 d. Sprendimo Polihim-SS, C‑355/14, EU:C:2016:403, 57 ir 59 punktai). Nors valstybės narės gali numatyti pinigines sankcijas už formalių reikalavimų pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 2 d. Sprendimo ROZ-ŚWIT, C‑418/14, EU:C:2016:400, 40 punktą), toks pažeidimas nepaneigia galimybės naudotis privalomuoju neapmokestinimu, numatytu Direktyvos 2003/96 14 straipsnio 1 dalies a punkte, jeigu tenkinamos materialinės jo taikymo sąlygos (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 13 d. Sprendimo Vakarų Baltijos laivų statykla, C‑151/16, EU:C:2017:537, 51 punktą).

(žr. 43–45 punktus ir rezoliucinę dalį)