Keywords
Summary

Keywords

1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Per apeliacinį procesą pirmą kartą pateiktas pagrindas – Nepriimtinumas

(Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa ir 118 straipsnis)

2. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Nepakankamas motyvavimas

(SESV 256 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 36 ir 53 straipsniai; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 81 straipsnis)

3. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Teismo pareiga savo iniciatyva priteisti piniginę kompensaciją – Teisės klausimas – Priimtinumas

4. Pareigūnai – Ieškinys – Neribota teismo jurisdikcija – Finansinio pobūdžio ginčas Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalyje pavartota prasme – Sąvoka

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis)

5. Pareigūnai – Ieškinys – Neribota teismo jurisdikcija – Galimybė savo iniciatyva iš institucijos atsakovės priteisti žalos atlyginimą

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis)

6. Procesas – Proceso Pirmosios instancijos teisme trukmė – Protingas terminas – Vertinimo kriterijai – Pasekmės

(SESV 268 ir 340 straipsniai; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio 1 dalis)

Summary

1. Kartu skaitomomis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos ir 118 straipsnio nuostatomis, kuriomis apeliacinėje instancijoje draudžiama pateikti naujus pagrindus, siekiama, kaip matyti iš Procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalies, išvengti, kad apeliaciniame skunde būtų keičiamas pirmojoje instancijoje teismo nagrinėto ginčo dalykas.

(žr. 23–24 punktus)

2. Pirmąja instancija bylą nagrinėjančiam teismui tenkanti pareiga motyvuoti nereiškia, kad jis privalo pateikti tekstą, kuriame išsamiai ir vienas po kito būtų išnagrinėti visi ginčo šalių suformuluoti argumentai, ir kad dėl to šio teismo motyvai gali būti implicitiniai, jeigu jie leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priežastis, dėl kurių šis teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę.

(žr. 30 punktą)

3. Klausimas, ar pirmąja instancija bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva priteisti ieškovui piniginę kompensaciją, yra teisės klausimas, kuris gali būti keliamas apeliaciniame skunde ir kurio priimtinumas negali būti siejamas su sąlyga, kad apeliantas būtų pateikęs prašymą dėl kompensacijos pirmojoje instancijoje. Toks pagrindas, kuriuo pirmąja instancija bylą nagrinėjęs teismas iš esmės kaltinamas pažeidęs savo įgaliojimų apimties ribas, dėl savo pobūdžio net negali būti keliamas pirmojoje instancijoje.

(žr. 41–42 punktus)

4. Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antru sakiniu pirmąja instancija bylą nagrinėjančiam teismui suteikiama neribota jurisdikcija finansinio pobūdžio ginčuose, kuria prireikus jam leidžiama naudotis savo iniciatyva priteisiant iš atsakovo dėl jo kaltės padarytos žalos atlyginimą ir tokiu atveju, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, ex aequo et bono vertinti patirtą žalą.

„Finansinio pobūdžio ginčai“ šioje nuostatoje pavartota prasme yra prieš institucijas nukreipti tarnautojų ieškiniai dėl atsakomybės ir visi ieškiniai, kuriais siekiama, kad tarnautojui iš institucijos būtų priteista suma, kuri, jo nuomone, jam priklauso pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus ar kitą jų darbo santykius reglamentuojantį aktą.

Finansinio pobūdžio ginčas, kaip jis suprantamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį, gali būti pradėtas ir ieškiniu, kuriuo pareigūnas siekia, kad būtų panaikintas poveikį jo tarnybinei padėčiai turintis sprendimas.

Konkrečiai tariant, ieškiniu, kuriuo pareigūnas prašo teismo priimti sprendimą dėl jo priskyrimo lygiui teisėtumo, pradedamas finansinio pobūdžio ginčas, nes Paskyrimų tarnybos sprendimas dėl pareigūno priskyrimo lygiui turi poveikį ne tik suinteresuotojo asmens karjerai ir jo padėčiai hierarchinėje sistemoje, bet ir tiesiogiai veikia jo finansines teises, visų pirma pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus mokėtino atlyginimo sumą.

(žr. 44–47 punktus)

5. Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalimi Europos Sąjungos teismui suteikta neribota jurisdikcija jam sudaromos sąlygos visiškai išspręsti pateiktus nagrinėti ginčus. Šia jurisdikcija visų pirma siekiama sudaryti Sąjungos teismams galimybes užtikrinti praktinį teismo sprendimų dėl panaikinimo, kuriuos jie priima su viešąja tarnyba susijusiose bylose, veiksmingumą ir tais atvejais, kai teisės požiūriu klaidingo Paskyrimų tarnybos sprendimo panaikinimo nepakanka, kad atitinkamas pareigūnas galėtų veiksmingai pasinaudoti teisėmis arba apginti savo interesus; Sąjungos teismas gali savo iniciatyva priteisti jam kompensaciją.

Be to, neribota jurisdikcija taip pat suteikia Sąjungos teismams galimybę savo iniciatyva priteisti iš atsakovės dėl jos kaltės padarytos žalos atlyginimą net ir tais atvejais, kai jie nenaikina ginčijamo sprendimo.

(žr. 49–51 punktus)

6. Nors iš pirmąja instancija bylą išnagrinėjusio teismo, nesilaikiusio protingo sprendimo priėmimo termino, jeigu tai įrodyta, gali būti reikalaujama atlyginti žalą, ir šiuo tikslu ieškovas gali pateikti ieškinį prieš Europos Sąjungą pagal ESVS 268 straipsnį ir ESVS 340 straipsnio antrą pastraipą, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinėje instancijoje gali būti prašoma tik visiškai arba iš dalies panaikinti pirmąja instancija bylą išnagrinėjusio teismo sprendimą ir prireikus visiškai arba iš dalies patenkinti reikalavimus, kurie buvo pareikšti pirmojoje instancijoje.

Taigi nesant jokių įrodymų, jog proceso trukmė būtų turėjusi įtakos ginčo sprendimui, pagrindas, kad vykstant pirmosios instancijos procesui viršyti protingos trukmės reikalavimai, paprastai negali lemti šios instancijos teismo sprendimo panaikinimo, todėl jį reikia pripažinti nepriimtinu.

(žr. 56–57 punktus)