Keywords
Summary

Keywords

1. Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos – Sąvoka – Trečiosios šalies apmokėtos išlaidos – Įtraukimas – Sąlygos

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnis)

2. Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Atlygintinos bylinėjimosi išlaidos – Sąvoka – Prieš ieškinio pateikimą šalių patirtos išlaidos – Neįtraukimas

(Bendrojo Teismo procedūros reglamentas 90 ir 91 straipsnis)

3. Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnio b dalis)

4. Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Nustatymas – Aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti

(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnio b dalis)

Summary

1. Iš Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnio matyti, kad atlygintinos išlaidos apsiriboja pirmiausia tomis, kurios patiriamos dėl proceso Bendrajame Teisme, ir, antra, tomis, kurios buvo būtinos tam tikslui.

Be to, žodžių junginys „išlaidos, kurias dėl proceso patyrė šalys“ reiškia išlaidas, atsiradusias dėl proceso, kuriame dalyvavo šalys. Vadinasi, šis žodžių junginys apima ne vien šalių realiai patirtas išlaidas. Atlygintinomis laikomos ir dėl proceso Bendrajame Teisme patirtos, ir šiuo tikslu būtinos išlaidos, net jeigu jas apmokėjo su ginču susiję tretieji asmenys. Tam, kad būtų nuspręsta kitaip, šalis, iš kurios priteista apmokėti bylinėjimosi išlaidas, turi teisiškai įrodyti, kad trečiosios šalies interesai skiriasi nuo pagrindinės bylos šalies interesų.

(žr. 25–27 punktus)

2. Net jei prieš teisminį ginčo nagrinėjimo etapą atliekamas didelis teisinis darbas, pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnį „procesu“ laikomas tik procesas Bendrajame Teisme, neįskaitant ankstesnių stadijų. Tai matyti visų pirma iš šio reglamento 90 straipsnio, kuriame nurodomas „procesas Bendrajame Teisme“.

Vadinasi, reikia atmesti prašymą tiek, kiek juo siekiama, kad būtų atlygintos išlaidos, susijusios su ikiteisminiu ginčo nagrinėjimo etapu, ir visų pirma su advokatų pagalba susirašinėjant su Komisija, arba tiek, kiek juo siekiama susigrąžinti iš Komisijos išlaidas, susijusias su laikotarpiu, per kurį nebuvo priimtas joks procesinis dokumentas. Iš tikrųjų per šį laikotarpį patirtos išlaidos negali būti tiesiogiai susijusios su advokatų pagalba Bendrajame Teisme ir todėl negali būti laikomos būtinomis proceso tikslams pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnį. Be kita ko, reikia atmesti prašymą dėl išlaidų, susijusių su pasirengimu pareikšti ieškinį nacionaliniame teisme, susigrąžinimu iš Komisijos.

(žr. 31–33, 35 punktus)

3. Sąjungos teismas nėra įgaliotas nustatyti honoraro, kurį šalys moka savo advokatams, dydžio, bet gali nustatyti išlaidų, kurias turi padengti kita šalis, sumą. Kai sprendžiama dėl išlaidų nustatymo, Bendrasis Teismas neprivalo atsižvelgti į nacionalinį fiksuotą advokatų atlyginimo tarifą ar į susitarimą tarp suinteresuotosios šalies ir jos atstovų arba patarėjų.

Kadangi nėra išlaidų dydį nustatančių Sąjungos teisės normų, Bendrasis Teismas turi laisvai vertinti bylos faktus, atsižvelgdamas į jos dalyką ir pobūdį, svarbą Sąjungos teisės atžvilgiu, taip pat bylos sunkumus, atstovų ir patarėjų su procesu susijusio darbo apimtį ir šalių ekonominį suinteresuotumą byloje.

(žr. 37–38 punktus)

4. Dėl darbo, kurį reikėjo atlikti dėl teismo proceso, apimties pažymėtina, kad Sąjungos teismas privalo atsižvelgti į teismo procesui objektyviai būtiną darbą.

Tačiau jei vienos šalies advokatai jai jau atstovavo iki pradedant bylą, reikia atsižvelgti į tai, kad advokatai jau žinojo reikšmingas ginčo aplinkybes, o tai palengvino jų darbą ir sutrumpino pasirengti teismo procesui būtiną laiką. Tai taikytina ir tada, kai ieškovų yra daug, nes tokiu atveju visi atliktini veiksmai yra formalūs ir standartiniai ir neturi įtakos bylos teisiniam turiniui.

Be to, nors bylos šalys gali gynybą pavesti keliems patarėjams siekdamos pasinaudoti labiau patyrusių advokatų paslaugomis, labiausiai reikia atsižvelgti į bendrą valandų skaičių, kuris gali atrodyti objektyviai būtinas teismo procesui, neatsižvelgiant į paslaugas galėjusių teikti advokatų skaičių.

(žr. 42–44, 46 punktus)