Byla C‑247/16

Heike Schottelius

prieš

Falk Seifert

(Landgericht Hannover prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 1999/44/EB – Vartojimo prekių pardavimas ir susijusios garantijos – Sąvoka „pardavimo sutartis“ – Šios direktyvos netaikymas – Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimas“

Santrauka – 2017 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo (dešimtoji kolegija) sprendimas

1. Prejudiciniai klausimai–Teisingumo Teismo jurisdikcija–Ribos–Prašymas išaiškinti Sąjungos teisės nuostatas, kurios pagrindinėje byloje akivaizdžiai netaikomos–Direktyvos 1999/44 netaikymas rangos sutarčiai

   (SESV 267 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44)

2. Vartotojų apsauga–Vartojimo prekių pardavimas ir susijusios garantijos–Direktyva 1999/44–Taikymo sritis–Pardavimo sutartis–Sąvoka

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1 straipsnio 1 ir 4 dalys ir 2 straipsnio 5 dalis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 23–25, 44 ir 46 punktus)

2.  Direktyvos 1999/44 tekste nepateikta jokia „pardavimo sutarties“ sąvokos apibrėžtis, jame, kiek tai susiję su šiam žodžių junginiui teiktina reikšme, nedaroma nuoroda ir į nacionalinę teisę. Taigi iš to matyti, kad taikant direktyvą šį žodžių junginį reikia laikyti savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią Sąjungos teritorijoje reikia aiškinti vienodai (pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 18 d. Sprendimo Brüstle, C‑34/10, EU:C:2011:669, 26 punktą).

   Iš Direktyvos 1999/44 nuostatų ir jos konteksto matyti, kad „pardavimo“ sąvoka apima tik kai kurias sutartis, kurios pagal nacionalinę teisę gali būti kvalifikuojamos kitaip – būtent kaip paslaugų ar rangos sutartys.

   Taigi, viena vertus, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 4 dalį „[v]artojimo prekių, kurios bus pagamintos ar pateiktos [kurios bus pagamintos], tiekimo sutartys pagal šią direktyvą taip pat laikomos pardavimo sutartimis“. Todėl sutartis, kurios dalykas – prekės, kurią pardavėjas pirmiausia turi pagaminti, pardavimas, priklauso minėtos direktyvos taikymo sričiai.

   Kita vertus, Direktyvos 1999/44 2 straipsnio 5 dalyje dėl neteisingo vartojimo prekės instaliavimo atsiradęs neatitikimas prilyginamas prekės neatitikimui, jeigu pirmiausia instaliavimas sudaro šios prekės pardavimo sutarties dalį. Taigi prekės instaliavimo paslauga, jeigu ji susijusi su pardavimu, patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

   Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, viena vertus, kad Direktyva 1999/44 taikoma ne tik pardavimo sutartims stricto sensu, bet ir kai kurių rūšių sutartims, pagal kurias teikiamos paslaugos ir kurios pagal taikytiną nacionalinę teisę gali būti laikomos paslaugų ar rangos sutartimis, t. y. vartojimo prekių, kurios bus pagamintos, tiekimo sutartims ir sutartims, kuriose numatytas tokių prekių instaliavimas, susijęs su pardavimu.

   Kita vertus, tam, kad šių rūšių sutartys, pagal kurias teikiamos paslaugos, galėtų būti laikomos „pardavimo sutartimis“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, paslaugų teikimas turi būti tik papildomas, palyginti su pardavimu.

   (žr. 32 ir 34–38 punktus)