Byla C-320/12

Malaysia Dairy Industries Pte. Ltd

prieš

Ankenævnet for Patenter og Varemærker

(Højesteret prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Teisės aktų derinimas — Direktyva 2008/95/EB — 4 straipsnio 4 dalies g punktas — Prekių ženklai — Prekių ženklo įgijimo ir išsaugojimo sąlygos — Atsisakymas registruoti arba registracijos pripažinimas negaliojančia — Pareiškėjo „nesąžiningumo“ sąvoka — Pareiškėjo žinojimas apie užsienio prekių ženklo buvimą“

Santrauka – 2013 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Europos Sąjungos teisė – Aiškinimas – Nuostata, kurioje nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę – Savarankiškas ir vienodas aiškinimas

2. Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Direktyva 2008/95 – Atsisakymas registruoti arba registracijos pripažinimas negaliojančia – Pareiškėjo nesąžiningumas pateikiant prekių ženklo paraišką – Sąvoka „nesąžiningumas“ – Savarankiškas ir vienodas aiškinimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95 4 straipsnio 4 dalies g punktas)

3. Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Direktyva 2008/95 – Atsisakymas registruoti arba registracijos pripažinimas negaliojančia – Pareiškėjo nesąžiningumas pateikiant prekių ženklo paraišką – Vertinimo kriterijai – Atsižvelgimas į visus svarbius veiksnius, buvusius registracijos paraiškos pateikimo momentu – Pareiškėjo žinojimas apie trečiojo asmens naudojamą tapatų ar panašų žymenį – Nesąžiningumui įrodyti nepakankama aplinkybė

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95 4 straipsnio 4 dalies g punktas)

4. Teisės aktų derinimas – Prekių ženklai – Direktyva 2008/95 – Atsisakymas registruoti arba registracijos pripažinimas negaliojančia – Papildomi atsisakymo registruoti arba registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai – Valstybių narių nustatyta speciali užsienio prekių ženklų apsaugos tvarka – Neleistinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95 4 straipsnio 4 dalies g punktas)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 25 punktą)

2.  Akivaizdu, kad Direktyvos 2008/95 dėl prekių ženklų 4 straipsnio 4 dalies g punkte nėra jokio sąvokos „nesąžiningumas“ apibrėžimo, ji neapibrėžta ir kituose šios direktyvos straipsniuose. Be to, dėl šios sąvokos šioje nuostatoje aiškiai nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę. Taigi šios sąvokos prasmė ir turinys nustatytini atsižvelgiant į nagrinėjamos Direktyvos 2008/95 nuostatos kontekstą ir į šia direktyva siekiamą tikslą.

   Kalbant apie Direktyvos 2008/95 dalyką ir tikslą pažymėtina, kad nors tiesa, jog kaip nurodyta jos 4 konstatuojamojoje dalyje, neatrodo būtina įgyvendinti visišką valstybių narių prekių ženklų teisės aktų suderinimą, vis dėlto šia direktyva derinamos pagrindinės šios srities materialinės normos, pavyzdžiui, pagal tą pačią konstatuojamąją dalį derinamos taisyklės, susijusios su nacionalinėmis nuostatomis, kurios turi tiesioginės įtakos vidaus rinkos funkcionavimui, ir šioje konstatuojamojoje dalyje neatmetama galimybė, kad šios taisyklės galėtų būti visiškai suderintos.

   Be to, fakultatyvus Direktyvos 2008/95 nuostatos pobūdis neturi įtakos klausimui, ar šios nuostatos sąvokas reikia aiškinti vienodai.

   Vadinasi, Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 4 dalies g punktas aiškintinas taip, kad šios nuostatos sąvoka „nesąžiningumas“ yra autonominė Sąjungos teisės sąvoka ir turi būti aiškinama vienodai visoje Europos Sąjungoje.

   (žr. 26–29 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.  Direktyvos 2008/95 dėl prekių ženklų 4 straipsnio 4 dalies g punktas aiškintinas taip, kad norint įrodyti registracijos paraišką pateikusio asmens nesąžiningumą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, reikia atsižvelgti į visus svarbius bylos veiksnius, esančius registracijos paraiškos pateikimo momentu. Aplinkybės, kad pareiškėjas žino arba turi žinoti, jog paraiškos pateikimo momentu trečiasis asmuo užsienyje naudoja prekių ženklą, kurį galima supainioti su prašomu įregistruoti prekių ženklu, savaime nepakanka pareiškėjo nesąžiningumui, kaip jis suprantamas pagal minėtą nuostatą, įrodyti.

   (žr. 37 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)

4.  Nors Sąjungos teisės aktų leidėjas išvardijo Direktyvos 2008/95 dėl prekių ženklų 4 straipsnio 4 dalyje esančius pagrindus kaip fakultatyvius, vis dėlto valstybėms narėms palikta veiksmų laisvė apima tik galimybę numatyti teisės aktų leidėjo apibrėžtą pagrindą savo nacionalinėje teisėje arba jo nenumatyti.

   Vadinasi, Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 4 dalies g punktas aiškintinas taip, kad juo valstybėms narėms neleidžiama nustatyti specialios užsienio prekių ženklų apsaugos, kuri skirtųsi nuo įtvirtintosios šioje nuostatoje ir būtų pagrįsta tuo, kad prekių ženklo registracijos paraišką pateikęs asmuo žinojo arba turėjo žinoti apie užsienio prekių ženklą.

   (žr. 41, 43 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)