Byla C-269/09

Europos Komisija

prieš

Ispanijos Karalystę

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas — EB 18, 39 ir 43 straipsniai — EEE susitarimo 28 ir 31 straipsniai — Mokesčių teisės aktai — Mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos perkėlimas į užsienį — Pareiga visas neapmokestintas pajamas įtraukti į paskutinių mokestinių metų apmokestinamąją vertę — Galimos lengvatos dėl mokestinės skolos atidėjimo praradimas“

Sprendimo santrauka

1. Valstybės narės – Išlaikyta kompetencija – Tiesioginiai mokesčiai – Pareiga šią kompetenciją įgyvendinti laikantis Sąjungos teisės

2. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Bendroji Sutarties nuostata, konkrečiai įtvirtinta laisvą asmenų judėjimą ir įsisteigimo laisvę reglamentuojančiose nuostatose

   (EB 18, 39 ir 43 straipsniai)

3. Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Sutarties nuostatos – Dalykas – Taisyklės, skirtos palengvinti vertimąsi profesine veikla visoje Sąjungos teritorijoje

4. Sąjungos pilietybė – Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai – Mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos perkėlimas į kitą valstybę narę – Pareiga visas neapmokestintas pajamas įtraukti į paskutinių mokestinių metų apmokestinamąją vertę – Neleistinumas – Pateisinimas – Veiksmingas mokestinės skolos išieškojimas – Apmokestinimo kompetencijos padalijimo tarp valstybių narių apsauga – Mokesčių sistemos darnumas – Nebuvimas

   (EB 18, 39 ir 43 straipsniai; Tarybos direktyva 2008/55)

5. Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias valstybės narės piliečiui kliudoma palikti savo kilmės valstybę arba jis nuo to atgrasomas – Neleistinumas – Pateisinimas, kurį reikia pagrįsti objektyviais bendrojo intereso pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės

6. Tarptautiniai susitarimai – Europos ekonominės erdvės susitarimas – Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Mokesčių teisės aktai – Mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos perkėlimas į valstybę, tokio susitarimo šalį – Pareiga visas neapmokestintas pajamas įtraukti į paskutinių mokestinių metų apmokestinamąją vertę – Apribojimas – Pateisinimas – Veiksmingas mokestinės skolos išieškojimas – Sąlygos

   (EEE susitarimo 28 ir 31 straipsniai)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 47 punktą)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 49 punktą)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 51 punktą)

4.  Valstybė narė neįvykdo pagal EB 18, 39 ir 43 straipsnius jai tenkančių įsipareigojimų tuo atveju, kai priima ir palieka galioti teisės aktus, pagal kuriuos mokesčių mokėtojai, perkeliantys savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę, visas neapmokestintas pajamas privalo įtraukti į paskutinių mokestinių metų, kai jie buvo laikomi mokesčių mokėtojais rezidentais, apmokestinamąją vertę.

   Nors iš Sutarties nuostatų, susijusių su laisvu asmenų judėjimu, formuluotės matyti, kad šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti naudojimąsi priimančiojoje valstybėje narėje tomis pačiomis kaip ir nacionalinių subjektų teisėmis, jomis taip pat draudžiamos teisės nuostatos, pagal kurias valstybės narės piliečiui sudaromos kliūtys arba jis atgrasomas nuo išvykimo iš savo kilmės valstybės tam, kad pasinaudotų laisvo judėjimo teise. Taip yra tuo atveju, kai valstybė narė priima teisės aktus, pagal kuriuos savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę perkeliančiam mokesčių mokėtojui kyla pareiga sumokėti mokestį, tačiau to neturi daryti pirmojoje valstybėje narėje liekantys gyventi mokesčių mokėtojai. Toks skirtingas vertinimas, kuris finansiškai gali būti mažiau palankus savo gyvenamąją vietą į užsienį perkeliantiems asmenims, nepaaiškinamas objektyviu situacijos skirtumu. Atsižvelgiant į valstybės narės teisės aktus, kuriais siekiama apmokestinti gautas pajamas, asmens, kuris savo gyvenamąją vietą perkelia į kitą valstybę narę, situacija panaši į asmens, kuris lieka gyventi pirmojoje valstybėje narėje, situaciją. Iš to matyti, kad toks skirtingas vertinimas reiškia naudojimosi EB 39 ir 43 straipsniais užtikrinamomis laisvėmis apribojimą.

   Šio apribojimo negalima pateisinti būtinybe užtikrinti veiksmingą mokestinės skolos išieškojimą, nes Sąjungos lygiu tarp valstybių narių valdžios institucijų egzistuojančio bendradarbiavimo mechanizmo, būtent numatyto Direktyvoje 2008/55 dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis, užtenka, kad kilmės valstybė narė galėtų išieškoti mokestinę skolą kitoje valstybėje narėje. Taigi minėtuose nacionalinės teisės aktuose įtvirtinta pareiga neproporcinga tikslui palengvinti mokestinės skolos išieškojimą.

   Tokio apribojimo negalima pateisinti ir būtinybe užtikrinti apmokestinimo kompetencijos padalijimą tarp valstybių narių, nes dėl to, kad mokesčių mokėtojas perkelia savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę, kilmės valstybė narė nepraranda įgaliojimų vykdyti savo kompetenciją mokesčių klausimais, kiek tai susiję su jos teritorijoje jau įvykdyta veikla, todėl neturi atsisakyti savo teisės nustatyti atitinkamo mokesčio sumą.

   Galiausiai, nacionalinės teisės aktuose nesant tiesioginio ryšio tarp, viena vertus, mokesčių lengvatos, kurią sudaro galimybė apmokestini pajamas per kelis mokestinius laikotarpius, ir, kita vertus, šios lengvatos kompensavimo kokia nors mokestine pareiga, tokių teisės aktų negalima pateisinti būtinybe užtikrinti mokesčių sistemos darnumą.

   (žr. 52, 53, 57, 59–61, 67, 68, 79, 87, 88, 101 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

5.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 91, 92 punktus)

6.  Valstybė narė įvykdo jai pagal Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 28 ir 31 straipsnius tenkančius įsipareigojimus tuo atveju, kai priima ir palieka galioti teisės aktus, pagal kuriuos mokesčių mokėtojai, perkeliantys savo gyvenamąją vietą į valstybę, kuri yra EEE susitarimo šalis, bet nėra Sąjungos valstybė narė, visas neapmokestintas pajamas privalo įtraukti į paskutinių mokestinių metų, kai jie buvo laikomi mokesčių mokėtojais rezidentais, apmokestinamąją vertę.

   Toks valstybių, kurios yra EEE susitarimo šalys, piliečiams taikomas laisvo asmenų judėjimo ir įsisteigimo laisvės apribojimas pateisinamas būtinybe užtikrinti veiksmingą mokestinės skolos išieškojimą, nes tarp valstybių narių kompetentingų institucijų ir valstybių EEE susitarimo šalių kompetentingų institucijų nėra bendradarbiavimo, koks pagal Sąjungos teisėje numatytas taisykles egzistuoja tarp minėtų valstybių narių kompetentingų institucijų, kai atitinkamos valstybės neprisiėmė jokių tarpusavio pagalbos įsipareigojimų tam, kad surinktų arba susigrąžintų mokesčius.

   (žr. 95–99 punktus)

Byla C-269/09

Europos Komisija

prieš

Ispanijos Karalystę

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas — EB 18, 39 ir 43 straipsniai — EEE susitarimo 28 ir 31 straipsniai — Mokesčių teisės aktai — Mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos perkėlimas į užsienį — Pareiga visas neapmokestintas pajamas įtraukti į paskutinių mokestinių metų apmokestinamąją vertę — Galimos lengvatos dėl mokestinės skolos atidėjimo praradimas“

Sprendimo santrauka

1. Valstybės narės — Išlaikyta kompetencija — Tiesioginiai mokesčiai — Pareiga šią kompetenciją įgyvendinti laikantis Sąjungos teisės

2. Sąjungos pilietybė — Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje — Bendroji Sutarties nuostata, konkrečiai įtvirtinta laisvą asmenų judėjimą ir įsisteigimo laisvę reglamentuojančiose nuostatose

   (EB 18, 39 ir 43 straipsniai)

3. Laisvas asmenų judėjimas — Darbuotojai — Sutarties nuostatos — Dalykas — Taisyklės, skirtos palengvinti vertimąsi profesine veikla visoje Sąjungos teritorijoje

4. Sąjungos pilietybė — Laisvas asmenų judėjimas — Įsisteigimo laisvė — Apribojimai — Mokesčių teisės aktai — Mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos perkėlimas į kitą valstybę narę — Pareiga visas neapmokestintas pajamas įtraukti į paskutinių mokestinių metų apmokestinamąją vertę — Neleistinumas — Pateisinimas — Veiksmingas mokestinės skolos išieškojimas — Apmokestinimo kompetencijos padalijimo tarp valstybių narių apsauga — Mokesčių sistemos darnumas — Nebuvimas

   (EB 18, 39 ir 43 straipsniai; Tarybos direktyva 2008/55)

5. Sąjungos pilietybė — Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje — Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias valstybės narės piliečiui kliudoma palikti savo kilmės valstybę arba jis nuo to atgrasomas — Neleistinumas — Pateisinimas, kurį reikia pagrįsti objektyviais bendrojo intereso pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės

6. Tarptautiniai susitarimai — Europos ekonominės erdvės susitarimas — Laisvas asmenų judėjimas — Įsisteigimo laisvė — Mokesčių teisės aktai — Mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos perkėlimas į valstybę, tokio susitarimo šalį — Pareiga visas neapmokestintas pajamas įtraukti į paskutinių mokestinių metų apmokestinamąją vertę — Apribojimas — Pateisinimas — Veiksmingas mokestinės skolos išieškojimas — Sąlygos

   (EEE susitarimo 28 ir 31 straipsniai)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 47 punktą)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 49 punktą)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 51 punktą)

4.  Valstybė narė neįvykdo pagal EB 18, 39 ir 43 straipsnius jai tenkančių įsipareigojimų tuo atveju, kai priima ir palieka galioti teisės aktus, pagal kuriuos mokesčių mokėtojai, perkeliantys savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę, visas neapmokestintas pajamas privalo įtraukti į paskutinių mokestinių metų, kai jie buvo laikomi mokesčių mokėtojais rezidentais, apmokestinamąją vertę.

   Nors iš Sutarties nuostatų, susijusių su laisvu asmenų judėjimu, formuluotės matyti, kad šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti naudojimąsi priimančiojoje valstybėje narėje tomis pačiomis kaip ir nacionalinių subjektų teisėmis, jomis taip pat draudžiamos teisės nuostatos, pagal kurias valstybės narės piliečiui sudaromos kliūtys arba jis atgrasomas nuo išvykimo iš savo kilmės valstybės tam, kad pasinaudotų laisvo judėjimo teise. Taip yra tuo atveju, kai valstybė narė priima teisės aktus, pagal kuriuos savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę perkeliančiam mokesčių mokėtojui kyla pareiga sumokėti mokestį, tačiau to neturi daryti pirmojoje valstybėje narėje liekantys gyventi mokesčių mokėtojai. Toks skirtingas vertinimas, kuris finansiškai gali būti mažiau palankus savo gyvenamąją vietą į užsienį perkeliantiems asmenims, nepaaiškinamas objektyviu situacijos skirtumu. Atsižvelgiant į valstybės narės teisės aktus, kuriais siekiama apmokestinti gautas pajamas, asmens, kuris savo gyvenamąją vietą perkelia į kitą valstybę narę, situacija panaši į asmens, kuris lieka gyventi pirmojoje valstybėje narėje, situaciją. Iš to matyti, kad toks skirtingas vertinimas reiškia naudojimosi EB 39 ir 43 straipsniais užtikrinamomis laisvėmis apribojimą.

   Šio apribojimo negalima pateisinti būtinybe užtikrinti veiksmingą mokestinės skolos išieškojimą, nes Sąjungos lygiu tarp valstybių narių valdžios institucijų egzistuojančio bendradarbiavimo mechanizmo, būtent numatyto Direktyvoje 2008/55 dėl tarpusavio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su tam tikromis rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis priemonėmis, užtenka, kad kilmės valstybė narė galėtų išieškoti mokestinę skolą kitoje valstybėje narėje. Taigi minėtuose nacionalinės teisės aktuose įtvirtinta pareiga neproporcinga tikslui palengvinti mokestinės skolos išieškojimą.

   Tokio apribojimo negalima pateisinti ir būtinybe užtikrinti apmokestinimo kompetencijos padalijimą tarp valstybių narių, nes dėl to, kad mokesčių mokėtojas perkelia savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę, kilmės valstybė narė nepraranda įgaliojimų vykdyti savo kompetenciją mokesčių klausimais, kiek tai susiję su jos teritorijoje jau įvykdyta veikla, todėl neturi atsisakyti savo teisės nustatyti atitinkamo mokesčio sumą.

   Galiausiai, nacionalinės teisės aktuose nesant tiesioginio ryšio tarp, viena vertus, mokesčių lengvatos, kurią sudaro galimybė apmokestini pajamas per kelis mokestinius laikotarpius, ir, kita vertus, šios lengvatos kompensavimo kokia nors mokestine pareiga, tokių teisės aktų negalima pateisinti būtinybe užtikrinti mokesčių sistemos darnumą.

   (žr. 52, 53, 57, 59–61, 67, 68, 79, 87, 88, 101 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

5.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 91, 92 punktus)

6.  Valstybė narė įvykdo jai pagal Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 28 ir 31 straipsnius tenkančius įsipareigojimus tuo atveju, kai priima ir palieka galioti teisės aktus, pagal kuriuos mokesčių mokėtojai, perkeliantys savo gyvenamąją vietą į valstybę, kuri yra EEE susitarimo šalis, bet nėra Sąjungos valstybė narė, visas neapmokestintas pajamas privalo įtraukti į paskutinių mokestinių metų, kai jie buvo laikomi mokesčių mokėtojais rezidentais, apmokestinamąją vertę.

   Toks valstybių, kurios yra EEE susitarimo šalys, piliečiams taikomas laisvo asmenų judėjimo ir įsisteigimo laisvės apribojimas pateisinamas būtinybe užtikrinti veiksmingą mokestinės skolos išieškojimą, nes tarp valstybių narių kompetentingų institucijų ir valstybių EEE susitarimo šalių kompetentingų institucijų nėra bendradarbiavimo, koks pagal Sąjungos teisėje numatytas taisykles egzistuoja tarp minėtų valstybių narių kompetentingų institucijų, kai atitinkamos valstybės neprisiėmė jokių tarpusavio pagalbos įsipareigojimų tam, kad surinktų arba susigrąžintų mokesčius.

   (žr. 95–99 punktus)