Byla C-185/07

Allianz SpA, buvusi Riunione Adriatica di Sicurtà SpA

ir

Generali Assicurazioni Generali SpA

prieš

West Tankers Inc.

(House of Lords prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimas ir vykdymas — Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 — Taikymo sritis — Valstybės narės teismo kompetencija nustatyti įpareigojimą, draudžiantį šaliai pradėti ar tęsti procesą kitos valstybės narės teisme remiantis tuo, kad šis procesas pažeidžia arbitražinį susitarimą — Niujorko konvencija“

Generalinės advokatės J. Kokott išvada, pateikta 2008 m. rugsėjo 4 d.   I ‐ 666

2009 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas   I ‐ 686

Sprendimo santrauka

Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas Nr. 44/2001 – Taikymo sritis

(Tarybos reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies d punktas ir 5 straipsnio 3 punktas)

Valstybės narės teismo nustatytas įpareigojimas, kuriuo asmeniui draudžiama pradėti arba tęsti procesą kitos valstybės narės teisme remiantis tuo, kad toks procesas pažeidžia arbitražinį susitarimą, prieštarauja Reglamentui Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo.

Jeigu atsižvelgus į ginčo dalyką, t. y. teisių, kurias apginti skirtas procesas, pavyzdžiui, dėl žalos atlyginimo, pobūdį, procesas patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, preliminarus klausimas dėl arbitražinio susitarimo taikymo, įskaitant ir jo galiojimą, taip pat patenka į šio reglamento taikymo sritį.

Iš to matyti, kad prieštaravimas dėl jurisdikcijos, pagrįstas sudarytu arbitražiniu susitarimu, įskaitant ir jo galiojimo klausimą, patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, todėl tik teismas gali priimti sprendimą dėl šio prieštaravimo bei dėl savo jurisdikcijos pagal minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punktą ir 5 straipsnio 3 punktą.

Todėl tai, kad valstybės narės teismui, kuris paprastai kompetentingas spręsti ginčą pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, nustatant anti–suit injunction sudaroma kliūtis, remiantis šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punktu, nuspręsti, ar minėtas reglamentas taikytinas ginčui, kuris jam pateiktas spręsti, neišvengiamai reiškia, kad iš šio teismo atimama teisė priimti sprendimą dėl savo jurisdikcijos pagal šį reglamentą.

Iš to visų pirma darytina išvada, kad toks anti–suit injunction neatitinka bendrojo principo, pagal kurį kiekvienas teismas, kuriam pateiktas ginčas, pagal jam taikytinas taisykles pats nustato, ar jis kompetentingas šį ginčą spręsti. Šiuo atžvilgiu primintina, kad, išskyrus kelias ribotas išimtis, Reglamentas Nr. 44/2001 neleidžia vienos valstybės narės teismui atlikti kitos valstybės narės teismo jurisdikcijos kontrolės.

Be to, sudarydamas kliūtis kitos valstybės narės teismui įgyvendinti Reglamentu Nr. 44/2001 suteiktus įgaliojimus, t. y. remiantis šio reglamento materialinę taikymo sritį nustatančiomis taisyklėmis, be kita ko, jo 1 straipsnio 2 dalies d punktu, nuspręsti dėl galimybės taikyti minėtą reglamentą, toks anti–suit injunction taip pat kenkia valstybių narių pasitikėjimui viena kitos teisinėmis sistemomis bei teismais, kuriuo, beje, pagrįsta Reglamento Nr. 44/2001 jurisdikcijos pasiskirstymo sistema.

Galiausiai, jei dėl nustatyto anti–suit injunction nacionaliniam teismui būtų sutrukdyta pačiam išnagrinėti preliminarų arbitražinio susitarimo galiojimo ar taikymo klausimą, šalis galėtų išvengti proceso paprasčiausia pasirėmusi šiuo susitarimu, ir ieškovas, kuris laiko tokį susitarimą negaliojančiu, netekusiu galios arba negalinčiu būti įvykdytam, prarastų galimybę apginti savo teises valstybės teisme, į kurį jis kreipėsi pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, bei negalėtų pasinaudoti tam tikra teisminės gynybos rūšimi, į kurią jis turi teisę.

Šią išvadą patvirtina 1958 m. birželio 10 d. Niujorke pasirašytos Konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II straipsnio 3 dalis, pagal kurią susitariančiosios valstybės teismas, jeigu jame pareiškiamas ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, vienos iš šalių prašymu turi nurodyti joms kreiptis į arbitražą, nebent nustatytų, kad minėtas susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas.

(žr. 26–31, 33–34 punktus ir rezoliucinę dalį)