Byla T-109/06

Vodafone España, SA ir Vodafone Group plc

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Ieškinys dėl panaikinimo — Direktyva 2002/21/EB — Komisijos raštas, kuriame pateikiamos pastabos — Direktyvos 2002/21 7 straipsnis — Aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio — Tiesioginės sąsajos nebuvimas — Nepriimtinumas“

2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) nutartis   II - 5155

Nutarties santrauka

1. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Sąvoka – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių

   (EB 230 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21 7 straipsnio 2–5 dalys, 8 straipsnio 3 dalies d punktas ir 16 straipsnio 4 dalis)

2. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį

   (EB 230 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 ir 4 dalys)

3. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Tiesioginė sąsaja – Kriterijai

   (EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 ir 5 dalys)

1.  Ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį galima reikšti tik dėl aktų ir sprendimų – nesvarbu, kokia forma jie priimti, – sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, kurios turi įtakos ieškovo interesams aiškiai pakeisdamos jo teisinę padėtį.

   Taip nėra Komisijos nacionalinei reguliavimo institucijai adresuoto rašto, kuriame pateikiamos pastabos dėl nacionalinės priemonės projekto pagal Direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos 7 straipsnio 3  dalį, atveju.

   Iš tiesų visų pirma, nors Direktyva 2002/21 Komisijai suteikia svarbų vaidmenį procedūrose, kuriomis siekiama užtikrinti suderintą reguliavimo sistemos taikymą visoje Bendrijoje, tačiau pagal šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 3 dalies d punktą NRI užtikrina nuoseklų reguliavimo sistemos taikymą skaidriai bendradarbiaudamos tarpusavyje ir su Komisija. Taigi NRI taip pat iš esmės atsako už nuoseklų reguliavimo sistemos taikymą Bendrijoje bendradarbiaujant su Komisija ir kitomis NRI. Kita vertus, Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 5 dalis Komisijos pastaboms nesuteikia viršenybės kitų NRI pateiktų pastabų atžvilgiu. Todėl tuo atveju, jei Komisijos ir NRI pastabos prieštaringos, apie priemonę pranešusi NRI nepažeistų minėto 7 straipsnio 5 dalies, jeigu atidžiai išnagrinėjusi įvairias pastabas ji laikytųsi kitos NRI, o ne Komisijos pasiūlytos nuomonės.

   Antra, ta aplinkybė, kad Komisija Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 4 dalyje numatytomis aplinkybėmis gali pradėti antrąjį procedūros etapą, kuris gali baigtis veto sprendimu, nereiškia, kad būtent Komisijos raštas, kuriame ji pateikia pastabas pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 3 dalį, suteikia NRI teisę priimti numatytą nacionalinę priemonę. Iš tiesų Direktyvos 2002/21 16 straipsnio 4 dalis atitinkamai NRI leidžia tiesiogiai priimti nagrinėjamą priemonę, nes joje numatyta, kad NRI, kuri nustato, jog rinkoje nėra veiksmingos konkurencijos, nustato įmones, turinčias didelę įtaką toje rinkoje, ir minėtoms įmonėms nustato atitinkamus specifinius reglamentuojamojo pobūdžio įpareigojimus.

   Trečia, atsižvelgiant į procedūroje pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį Komisijai ir kitoms NRI suteiktą konsultacinį vaidmenį, raštas, kuriame Komisija pateikia pastabas pagal minėtą nuostatą, yra parengiamasis Bendrijos aktas, priimtas procedūroje, po kurios atitinkama NRI priima nacionalinę priemonę – tokie aktai negali būti skundžiami pareiškiant atskirą ieškinį dėl panaikinimo.

   (žr. 69, 92, 93, 95–97 punktus)

2.  Nors faktinis Direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos 7 straipsnio 4 dalyje numatytos veto teisės įgyvendinimas sukelia privalomų teisinių pasekmių, nes minėta NRI nebeturi teisės priimti planuojamą priemonę, veto teisės neįgyvendinimas atitinka sprendimo nepriėmimą, o tai nesukelia jokių privalomų teisinių pasekmių. Iš to darytina išvada, kad jei Komisija tik pateikia pastabas pagal Direktyvos 2002/21 7 straipsnio 3 dalį ir neįgyvendina 7 straipsnio 4 dalyje numatytos veto teisės, tai Komisijos įsikišimas nesukelia privalomų teisinių pasekmių. Jei NRI nusprendžia priimti nacionalinę priemonę, tai šios priemonės sukeltos privalomos teisinės pasekmės yra susijusios su minėta NRI, o ne su Komisijos pastabomis ar su 7 straipsnio 4 dalyje numatytos procedūros nepradėjimu.

   (žr. 105, 106 punktus)

3.  Tam, kad pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą Bendrijos aktas būtų tiesiogiai susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, jis turi daryti tiesioginį poveikį atitinkamo asmens teisinei situacijai ir jo vykdymas turi būti savaiminio pobūdžio, remiantis tik Bendrijos teisės aktu, netaikant jokių kitų tarpinių normų. Taip būna tada, kai yra tik teorinė galimybė, kad adresatas nesuteiks poveikio Bendrijos priemonei ir jo noras atsižvelgti į minėtą priemonę nekelia jokių abejonių.

   Tačiau taip nėra Komisijos nacionalinei reguliavimo institucijai adresuoto rašto, kuriame pateikiamos pastabos dėl nacionalinės priemonės projekto pagal Direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos 7 straipsnio 3  dalį, atveju, atsižvelgiant į NRI atliekamą pagrindinį vaidmenį siekiant direktyvos tikslų. Šioje nuostatoje numatyta procedūra yra NRI ir Komisijos konsultacijų ir bendradarbiavimo procedūra, kurioje pagal šią nuostatą ne tik Komisija, bet ir kitos NRI gali pateikti pastabas dėl priemonės projekto, apie kurį pranešta. Nors pagal Direktyvos 2002/21/EB 7 straipsnio 5 dalį NRI „su didžiausiu atidumu atsižvelgia į kitų NRI ir Komisijos pastabas“, ji turi veiksmų laisvę nustatydama galutinės priemonės turinį taip, kad minėto 7 straipsnio 3 dalimi grindžiamas Bendrijos aktas nebūtų laikomas darančiu tiesioginį poveikį atitinkamų įmonių padėčiai.

   (žr. 158–160 punktus)