6.6.2009

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 141/3

---

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2009/32/EB

2009 m. balandžio 23 d.

dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ir maisto ingredientų gamyboje naudojamus ekstrahentus, suderinimo

(nauja redakcija)

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 95 straipsnį,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos (2),

kadangi:

(1)

1988 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 88/344/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ir maisto ingredientų gamyboje naudojamus ekstrahentus, suderinimo (3) buvo keletą kartų iš esmės keičiama (4). Kadangi bus daromi nauji pakeitimai, siekiant aiškumo ji turėtų būti išdėstyta nauja redakcija.

(2)	Nacionalinių įstatymų, susijusių su ekstrahentais, skirtumai trukdo laisvam maisto produktų judėjimui ir gali sudaryti sąlygas nelygiavertei konkurencijai, o tai gali tiesiogiai paveikti vidaus rinkos veikimą.

(3)	Todėl tuos įstatymus būtina derinti, jei norima pasiekti laisvą maisto produktų judėjimą.

(4)	Įstatymuose dėl ekstrahentų naudojimo maisto produktuose pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į žmonių sveikatai taikomus reikalavimus, tačiau neviršijant sveikatos apsaugos reikalavimų turėtų būti atsižvelgiama ir į ekonominius bei techninius poreikius.

(5)	Taip derinant įstatymus turėtų būti sudaromas vienas bendras ekstrahentų, naudojamų maisto produktų arba maisto ingredientų gamyboje, sąrašas. Taip pat turėtų būti nustatyti bendri grynumo kriterijai.

(6)	Naudojant ekstrahentą geros gamybos praktikos sąlygomis, turėtų būti pašalintas visas tirpiklio likutis arba didžioji jo dalis iš maisto produkto ar maisto ingrediento.

(7)	Esant tokioms sąlygoms, likučių ar darinių buvimas galutiniame maisto produkte ar maisto ingrediente gali būti netyčinis, tačiau technologiškai neišvengiamas.

(8)	Nors apskritai specifinis apribojimas yra naudingas, jo nereikia nustatyti I priedo I dalyje išvardytoms medžiagoms, nes buvo nustatyta, kad naudojamos geros gamybos praktikos sąlygomis jos yra priimtinos vartotojų saugumo požiūriu.

(9)	Siekiant atsižvelgti į visuomenės sveikatos apsaugą, turėtų būti nustatytos kitų ekstrahentų, išvardytų I priedo II ir III dalyse, naudojimo sąlygos bei didžiausios leistinos likučio vertės maisto produktuose ir maisto ingredientuose.

(10)	Turėtų būti nustatyti konkretūs ekstrahentų grynumo kriterijai, jų analizės ir bandinių ėmimo iš maisto produktų ir ant jų metodai.

(11)	Jei, gavus naujos informacijos, paaiškėtų, kad šioje direktyvoje numatyto ekstrahento naudojimas kelia grėsmę sveikatai, valstybės narės turėtų turėti galimybę sustabdyti ar apriboti tokį naudojimą arba, laukdamos Bendrijos lygio sprendimo, sumažinti galiojančias normas.

(12)	Šios direktyvos įgyvendinimui būtinos priemonės turėtų būti tvirtinamos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (5).

(13)

Visų pirma Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai iš dalies pakeisti ekstrahentų, kuriuos galima naudoti apdorojant žaliavas, maisto produktus, maisto komponentus ar maisto ingredientus, sąrašą, jų naudojimo sąlygų nustatymą bei didžiausias leistinas likučio normas ir tvirtinti konkrečius ekstrahentų grynumo kriterijus bei analizės metodus, kurie reikalingi tikrinant, ar laikomasi bendrų ir konkrečių grynumo kriterijų, taip pat analizės ir bandinių ėmimo iš maisto produktų ir ant jų metodus. Kadangi šios priemonės yra bendro pobūdžio ir skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, inter alia, ją papildant naujomis neesminėmis nuostatomis, jos turi būti tvirtinamos pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(14)

Siekiant efektyvumo, priimant ekstrahentų, kuriuos galima naudoti apdorojant žaliavas, maisto produktus, maisto komponentus ar maisto ingredientus, sąrašo, jų naudojimo sąlygų nustatymo bei didžiausių leistinų likučio normų pakeitimus ir tvirtinant konkrečių ekstrahentų grynumo kriterijus įprasti reguliavimo procedūros su tikrinimu terminai turėtų būti sutrumpinti.

(15)

Tais atvejais, kai dėl neišvengiamų skubos priežasčių, ypač kai kyla grėsmė žmonių sveikatai, neįmanoma laikytis įprastų reguliavimo procedūros su tikrinimu terminų, Komisija turėtų turėti galimybę taikyti Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 6 dalyje numatytą skubos procedūrą ekstrahentų, kuriuos galima naudoti apdorojant žaliavas, maisto produktus, maisto komponentus ar maisto ingredientus, sąrašo, jų naudojimo sąlygų nustatymo bei didžiausių leistinų likučio normų keitimui ir konkrečių ekstrahentų grynumo kriterijų tvirtinimui, taip pat šios direktyvos pakeitimų priėmimui, kai nustatoma, kad bet kokios I priede išvardytos medžiagos naudojimas maisto produktuose arba vieno ar daugiau 3 straipsnyje nurodytų komponentų, esančių tokiose medžiagose, norma, nors ir atitinkanti(s) šioje direktyvoje nustatytas sąlygas, galėtų kelti grėsmę žmonių sveikatai.

(16)	Naujos į šią direktyvą įtrauktos nuostatos susijusios tik su komiteto procedūromis. Todėl valstybėms narėms nereikia jų perkelti į nacionalinę teisę.

(17)	Ši direktyva neturėtų pažeisti valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais, nustatytais II priedo B dalyje,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

1.   Ši direktyva yra taikoma maisto produktų ar maisto ingredientų gamyboje naudojamiems ar numatytiems naudoti ekstrahentams.

Ši direktyva netaikoma maisto priedų, vitaminų ir kitų maistinių priedų gamyboje naudojamiems ekstrahentams, jei tokie maisto priedai, vitaminai ar maistiniai priedai nėra išvardyti I priede.

Tačiau valstybės narės užtikrina, kad, naudojant maisto priedus, vitaminus ir kitus maistinius priedus, nebus gaminami tokie maisto produktai, kuriuose bus toks ekstrahento likutis, kuris keltų grėsmę žmonių sveikatai.

Ši direktyva taikoma nepažeidžiant pagal konkretesnes Bendrijos taisykles priimtų nuostatų.

2.   Šioje direktyvoje:

a)	„tirpiklis“ – tai bet kokia maisto produkto ar bet kokio jo komponento, įskaitant ir bet kokius teršalus, esančius tame maisto produkte ar ant jo, tirpinimui naudojama medžiaga;

b)	„ekstrahentas“ – tai tirpiklis, kuris naudojamas ekstrahavimo procese apdorojant žaliavas, maisto produktus ar tų produktų komponentus ar ingredientus, o vėliau pašalinamas – bet kartais maisto produkte ar maisto ingrediente netyčia gali likti technologiškai neišvengiamų likučių ar darinių.

2 straipsnis

1.   Valstybės narės leidžia naudoti kaip ekstrahentus maisto produktų ar maisto ingredientų gamyboje I priede išvardytas medžiagas, laikantis jų naudojimo sąlygų ir kai kuriais atvejais laikantis tame priede nurodytų didžiausių leistinų likučio normų.

Valstybės narės negali uždrausti, apriboti ar trukdyti prekiauti maisto produktais arba maisto ingredientais dėl priežasčių, susijusių su naudojamais ekstrahentais ar jų likučiais, jei jie atitinka šios direktyvos nuostatas.

2.   Valstybės narės neleidžia nei naudoti kaip ekstrahentus kitas medžiagas, nei išplėsti naudojimo sąlygas arba padidinti I priede išvardytų ekstrahentų leistinas likučio normas nei tos, kurios yra jame nurodytos.

3.   Vandenį, kuriame galėjo būti ištirpinta rūgštingumą ar šarmingumą reguliuojančių medžiagų, ir kitas tirpiklio savybių turinčias maisto medžiagas, leidžiama naudoti kaip ekstrahentus maisto produktų ar maisto ingredientų gamyboje.

3 straipsnis

Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad medžiagos, išvardytos I priede kaip ekstrahentai, atitiktų šiuos bendrus ir konkrečius grynumo kriterijus:

a)	jose neturi būti toksiškai pavojingo bet kurio elemento ar medžiagos kiekio;

b)	atsižvelgiant į visas išimtis, susijusias su konkrečiais grynumo kriterijais, patvirtintais pagal 4 straipsnio d punktą, jose neturi būti didesnis kaip 1 mg/kg arseno arba didesnis kaip 1 mg/kg švino kiekis;

c)	jos turi atitikti konkrečius grynumo kriterijus, patvirtintus pagal 4 straipsnio d punktą.

4 straipsnis

Komisija:

a)	priima reikalingus I priedo pakeitimus, atsižvelgiant į mokslo ir technikos pažangą tirpiklių naudojimo, jų naudojimo sąlygų ir didžiausių leistinų likučio normų srityse;

b)	tvirtina analizės, kuri būtina siekiant patikrinti, ar laikomasi 3 straipsnyje numatytų bendrų ir konkrečių grynumo kriterijų, metodus;

c)	tvirtina bandinių ėmimo tvarką ir I priede išvardytų ekstrahentų, naudojamų maisto produktuose ar maisto ingredientuose, kokybinės ir kiekybinės analizės metodus;

d)	jei reikia, tvirtina konkrečius I priede išvardytų ekstrahentų grynumo kriterijus, ypač didžiausias leistinas gyvsidabrio bei kadmio normas ekstrahentuose.

Pirmos pastraipos b ir c punktuose nurodytos priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, inter alia, ją papildant, tvirtinamos pagal 6 straipsnio 2 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

Pirmos pastraipos a ir d punktuose nurodytos priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, inter alia, ją papildant, tvirtinamos pagal 6 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

Prireikus pirmos pastraipos a ir d punktuose nurodytos priemonės tvirtinamos pagal 6 straipsnio 4 dalyje nurodytą skubos procedūrą.

5 straipsnis

1.   Tais atvejais, kai valstybė narė, gavusi naujos informacijos ar dar kartą įvertinusi turimą informaciją po šios direktyvos priėmimo, turi rimtų priežasčių manyti, kad bet kurių I priede išvardytų medžiagų naudojimas maisto produktuose arba vieno ar daugiau iš 3 straipsnyje nurodytų komponentų, esančių tokiose medžiagose, norma, nors ir atitinkanti(s) šioje direktyvoje nustatytas sąlygas, galėtų kelti grėsmę žmonių sveikatai, ta valstybė narė gali laikinai sustabdyti ar apriboti minėtų nuostatų taikymą savo teritorijoje. Ji nedelsdama apie tai praneša kitoms valstybėms narėms bei Komisijai ir pagrindžia savo sprendimą.

2.   Komisija kuo greičiau išnagrinėja atitinkamos valstybės narės pateiktus įrodymus ir pasitarusi su 6 straipsnio 1 dalyje nurodytu Komitetu pateikia savo nuomonę bei imasi atitinkamų priemonių, galinčių pakeisti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas priemones.

3.   Jei Komisija mano, kad šią direktyvą būtina iš dalies pakeisti, siekiant išspręsti 1 dalyje minėtus sunkumus ir užtikrinti žmonių sveikatos apsaugą, ji priima tuos pakeitimus.

Tos priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas, tvirtinamos pagal 6 straipsnio 4 dalyje nurodytą skubos procedūrą.

Tokiu atveju bet kuri valstybė narė, kuri patvirtino apsaugos priemones, gali ir toliau jas taikyti tol, kol pakeitimai įsigalios jos teritorijoje.

6 straipsnis

1.   Komisijai padeda pagal 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (6), 58 straipsnį įsteigtas Maisto grandinės ir gyvūnų sveikatos nuolatinis komitetas.

2.   Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1–4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnį.

3.   Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1–4 dalys ir 5 dalies b punktas bei 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnį.

Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 3 dalies c punkte, 4 dalies b punkte ir 4 dalies e punkte nustatyti laikotarpiai yra atitinkamai du mėnesiai, vienas mėnuo ir du mėnesiai.

4.   Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalys bei 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnį.

7 straipsnis

1.   Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad I priede išvardytomis medžiagomis, numatytomis naudoti kaip ekstrahentus maisto produktuose, nebūtų prekiaujama, jei jų pakuotėje, taroje arba etiketėse nėra aiškiai matomos, įskaitomos ir neištrinamos tokios informacijos:

a)	komercinio pavadinimo, kaip nurodyta I priede;

b)	aiškios nuorodos, kad medžiaga yra tinkamos kokybės maistui ar maisto ingredientams ekstrahuoti;

c)	nuorodos, pagal kurią galima identifikuoti siuntą ar partiją;

d)	gamintojo ar pakuotojo arba pardavėjo, įsisteigusio Bendrijoje, pavadinimo ir adreso;

e)	grynojo kiekio tūrio vienetais;

f)	jei reikia, specialių saugojimo ar naudojimo sąlygų.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies, tos dalies c, d, e ir f punktuose nurodyta informacija gali būti pateikta tik su siunta ar partija susijusiuose prekybos dokumentuose, kuriuos reikia pateikti pristatant prieš pristatymą.

3.   Šis straipsnis nepažeidžia tikslesnių ar išsamesnių Bendrijos nuostatų dėl svorio ir priemonių arba nuostatų, taikomų pavojingų medžiagų ir mišinių klasifikavimui, pakavimui ir ženklinimui.

4.   Valstybės narės susilaiko nuo išsamesnių reikalavimų dėl informacijos pateikimo nustatymo nei tie, kurie jau numatyti šiame straipsnyje.

Tačiau kiekviena valstybė narė užtikrina, kad ekstrahentų pardavimas jos teritorijoje būtų draudžiamas, jei šiame straipsnyje numatyta informacija nėra pateikta pirkėjams lengvai suprantama kalba, nebent buvo imtasi kitų priemonių, užtikrinančių, kad pirkėjas būtų informuotas. Ši nuostata netrukdo pateikti tokią informaciją įvairiomis kalbomis.

8 straipsnis

1.   Ši direktyva taip pat taikoma į Bendriją importuojamų maisto produktų ar maisto ingredientų gamyboje naudojamiems ar numatytiems naudoti ekstrahentams.

2.   Ši direktyva netaikoma ekstrahentams ar maisto produktams, kuriuos ketinama eksportuoti už Bendrijos ribų.

9 straipsnis

Direktyva 88/344/EEB su pakeitimais, padarytais aktais, išvardytais II priedo A dalyje, yra panaikinama nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų, susijusių su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminais, nustatytais II priedo B dalyje.

Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šią direktyvą ir aiškinamos pagal III priede pateiktą atitikmenų lentelę.

10 straipsnis

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

11 straipsnis

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

---

(1)  OL C 224, 2008 8 30, p. 87.

(2)  2008 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje) ir 2009 m. kovo 23 d. Tarybos sprendimas.

(3)  OL L 157, 1988 6 24, p. 28.

(4)  Žr. II priedo A dalį.

(5)  OL L 184, 1999 7 17, p. 23.

(6)  OL L 31, 2002 2 1, p. 1.

---

---

---

---