—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos B. Weis Fogh,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Dowgielewicz,

—

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos S. Schønberg ir M. Šimerdová, padedamų Rechtsanwalt M. Núñez-Müller,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), iš dalies pakeisto 2000 m. lapkričio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2700/2000 (OL L 311, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 10 t., p. 239, toliau – Muitinės kodeksas), 202 straipsnio ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkto išaiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp V. Elshani ir Hauptzollamt Linz (Linco centrinė muitinė, toliau – Hauptzollamt) dėl skolos muitinei atsiradimo ir jos išnykimo.

3

Muitinės kodekso 4 straipsnyje numatyta:

„Šiame kodekse vartojamos šios sąvokos:

<…>

<…>“

4

Pagal Muitinės kodekso 38 straipsnį:

„1.   Asmuo, gabenantis į Bendriją prekes, įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, turi nedelsdamas, laikydamasis muitinės nustatyto maršruto ir vykdydamas jos nurodymus, jeigu jie duoti, šias prekes pristatyti:

<…>

2.   Bet kuris asmuo, kuris prisiima atsakomybę už prekių gabenimą po to, kai jos buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, inter alia, dėl prekių perkrovimo, tampa atsakingu už 1 dalyje nustatytos prievolės vykdymą.

<…>“

5

Muitinės kodekso 40 straipsnyje nustatyta:

„Prekės, kurios vadovaujantis 38 straipsnio 1 dalies a punktu pristatomos į muitinės įstaigą arba į kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą, turi būti pateiktos muitinei asmens, kuris jas įvežė į Bendrijos muitų teritoriją, arba atitinkamais atvejais asmens, prisiėmusio atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą.“

6

Muitinės kodekso 202 straipsnis yra išdėstytas taip:

„1.   Importo skola muitinei atsiranda:

<…>

Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas.

2.   Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu.

3.   Skolininkais laikomi:

<…>“

7

Muitinės kodekso 203 straipsnyje numatyta:

„1.   Importo skola muitinei atsiranda:

2.   Skola muitinei atsiranda prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu.

<…>“

8

Pagal Muitinės kodekso 233 straipsnį:

„Nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta:

Nepaisant to, prekių sulaikymo ir konfiskavimo atveju taikant baudžiamosios teisės aktus, kurie taikytini muitų teisės aktų pažeidimų atvejais, skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės baudžiamosios teisės aktus nustatant skiriamų baudų dydžius remiamasi muitais arba jeigu skolos muitinei atsiradimas laikomas pagrindu baudžiamajai bylai iškelti.“

9

Dėl prekių įvežimo į Bendriją 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Reglamento Nr. 2913/92 įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3), iš dalies pakeisto 2000 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2787/2000 (OL L 330, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 11 t., p. 3), 163 straipsnyje nustatyta:

„1.   Taikant (Muitinės) kodekso 32 straipsnio 1 dalies e punktą ir 33 straipsnio a punktą, įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją vieta laikoma:

<…>

<…>“

10

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Aukštutinės Austrijos žemės žandarmerijos padalinys Eferdingo vietovėje vykdė telefono pokalbių pasiklausymo operaciją, susijusią su cigarečių kontrabanda. Kilo įtarimas, kad V. Elshani ir jo brolis dviem kelioniniais autobusais iš Kosovo į Austriją kontrabanda veža cigaretes.

11

Remiantis telefono pokalbių pasiklausymais V. Elshani buvo sulaikytas prie pat Velso miesto viename iš šių kelioninių autobusų, kurio centrinio praėjimo ertmėse buvo paslėpta 150 pakuočių cigarečių. Autobusas dar nebuvo pasiekęs kelionės tikslo Eferdinge. Austrijos muitinės darbuotojai sulaikė šias cigaretes, kurios vėliau buvo konfiskuotos ir prižiūrint atitinkamoms institucijoms sunaikintos.

12

Ieškovas pagrindinėje byloje turi sumokėti skolą muitinei, atsiradusią tarp 2001 m. gegužės 19 d. ir 21 dienos. Konkrečią datą reikia nustatyti atsižvelgiant į momentą, kada maršrutu iš Kosovo per Albaniją į Brindizį (Italiją) ir toliau į Austriją šios pakuotės neteisėtai buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją.

13

2002 m. lapkričio 13 d. Sprendimu Hauptzollamt pareikalavo, kad ieškovas pagrindinėje byloje sumokėtų 961,46 EUR importo muitą už minėtas pakuotes.

14

Ieškovas pagrindinėje byloje dėl šio reikalavimo 2002 m. gruodžio 13 d. pateikė skundą. 2003 m. liepos 7 d. Sprendimu Hauptzollamt atmetė šį skundą kaip nepagrįstą.

15

Gavęs V. Elshani ieškinį dėl pastarojo sprendimo Unabhängiger Finanzsenat, Außenstelle Graz (Nepriklausomas mokesčių bylų senatas, Graco skyrius) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinamas taip, kad neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų prekių sulaikymas panaikiną skolą muitinei tik tuo atveju, jei prekės yra sulaikomos prieš joms paliekant muitinės įstaigą, arba kad sulaikymas lemia tokį skolos muitinei išnykimą, jei jis įvyksta vėliau, nepasibaigus prekių pervežimui, tačiau prieš prekių pristatymą į pirmąją paskirties vietą.

17

Austrijos vyriausybė tvirtina, kad Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkte nurodytas terminas „neteisėto įvežimo metu“ yra atskira sąvoka, apimanti laikotarpį, kurio negalima maišyti su įvežimo į muitų teritoriją momentu per se, pasibaigiančiu paprasčiausiai kirtus sieną.

18

Austrijos ir Suomijos vyriausybės mano, kad prekės, dėl kurios pagal minėto kodekso 202 straipsnį atsirado skola muitinei, įvežimas ekonominiu požiūriu tęsiasi tiek, kiek tęsiasi jos vežimas kaip vienas procesas, kol ši prekė pristatoma į pirmąją paskirties vietą, o prekių sulaikymas ir konfiskavimas iki šio momento dar panaikina skolą muitinei. Šis aiškinimas atitinka muitų ekonominį veikimą ir jo tikslą, pagal kurį skola muitinei išnyksta neteisėtai įvežtas prekes sulaikius ir konfiskavus prieš jų patekimą į rinką.

19

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prekių įvežimas sausuma į Bendrijos muitų teritoriją, kaip tai nustatyta Muitinės kodekso 37–57 straipsniuose (nuostatos taikomos į teritoriją įvežtoms prekėms, kol joms įforminami muitinės sankcionuoti veiksmai), baigiasi prekei paprasčiausiai kirtus sieną, ir kad ši sąvoka nesutampa su „neteisėto įvežimo“ sąvoka šio kodekso 202 straipsnio prasme.

20

Iš tikrųjų iš Muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies matyti, kad „neteisėtas įvežimas“ šios nuostatos prasme yra bet koks įvežimas pažeidžiant minėto kodekso 38–41 straipsnius.

21

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad prekių importas yra neteisėtas įvežimas, jeigu nesilaikoma Muitinės kodekse numatytų etapų. Pirma, pagal šio kodekso 38 straipsnio 1 dalį į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti nedelsiant pristatytos į nustatytą muitinės įstaigą arba į laisvąją zoną. Antra, pagal šio kodekso 40 straipsnį į muitinės įstaigą pristatytos prekės turi būti pateiktos muitinei. Šio kodekso 4 straipsnio 19 dalis „prekių pateikimą muitinei“ apibrėžia kaip nustatytu būdu muitinei pateikiamą pranešimą apie prekių pristatymą į muitinės įstaigą arba bet kurią kitą muitinės nustatytą arba patvirtintą vietą (2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Papismedov ir kt., C-195/03, Rink. p. I-1667, 26 punktas).

22

Iš Muitinės kodekso 38–41 straipsnių nuostatų formuluočių aišku, jog tam, kad prekės būtų laikomos teisėtai įvežtomis į Bendrijos muitų teritoriją, jos turi nuo įvežimo momento būti pristatytos į muitinės įstaigą arba į laisvąją zoną ir pateiktos muitinei. Pastaroji pareiga, tenkanti už įvežimą atsakingam asmeniui arba asmeniui, prisiimančiam atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą, numatyta siekiant, kad muitinė gautų ne tik informaciją, jog prekės įvežtos, bet ir visą reikiamą informaciją apie atitinkamos prekės arba gaminio rūšį ir šių prekių kiekį. Iš tikrųjų tai yra informacija, pagal kurią būtų galima teisingai identifikuoti prekes tarifinio klasifikavimo ir prireikus importo mokesčių apskaičiavimo tikslais (minėto sprendimo Papismedov ir kt. 27 punktas).

23

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iš Muitinės kodekso 4 straipsnio 19 punkto, 38 straipsnio 1 dalies ir 40 straipsnio teksto ir sistemos aiškiai matyti, kad visos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės turi būti pristatytos į muitinę. Aplinkybė, kad tam tikros prekės buvo paslėptos transporto priemonės slėptuvėse, nepanaikina šios pareigos (2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Viluckas ir Jonusas, C-238/02 ir C-246/02, Rink. p. I-2141, 22 punktas).

24

Reikia pridurti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 2454/93, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 2787/2000, 163 straipsnio 1 dalies c punkto, importuotų prekių muitinės vertės nustatymo tikslais „įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją vieta“ prekėms, atvežtoms sausumos keliais, laikoma vieta, kur yra pirmoji muitinės įstaiga.

25

Iš to matyti, kaip teisingai tvirtina Europos Bendrijų Komisija, kad prekės neteisėtai įvežamos tuomet, kai jos nepristatytos pirmajai Bendrijos muitų teritorijoje esančiai muitinės įstaigai išvežamos iš jos.

26

Todėl reikia pažymėti, kad prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, yra „neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtos“ prekės Muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.

27

Be to, iš Muitinės kodekso 202 straipsnio 2 ir 3 dalies teksto matyti, kad prekės importas į Bendrijos muitų teritoriją šio sprendimo 26 punkte nurodytomis sąlygomis lemia skolos muitinei, kurią turi mokėti tokį importą įvykdęs asmuo, atsiradimą neteisėto įvežimo momentu, t. y. tuo momentu, kai paaiškėja, kad nebuvo atlikti minėto kodekso 38–41 straipsniuose numatyti formalumai. Tokiu atveju neteisėtas įvežimas ir skolos muitinei atsiradimas įvyksta vienu metu.

28

Tačiau kadangi prekių sulaikymas neteisėtai jas įvežant ir tuo pačiu metu ar vėliau įvykdytas jų konfiskavimas pagal Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktą lemia skolos muitinei išnykimą, kyla klausimas, kada minėtos prekės turi būti sulaikytos, kad skolininkas būtų išlaisvintas nuo skolos.

29

Reikia konstatuoti, kad Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkte numatyto skolos muitinei išnykimo tikslas yra išvengti apmokestinimo muitu tuo atveju, kai, nors ir neteisėtai, į Bendrijos teritoriją įvežta prekė negalėjo būti parduota, todėl, remiantis konkurencijos normomis, negalėjo padaryti neigiamo poveikio Bendrijos prekėms.

30

Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkte numatytas neteisėtai įvežamų prekių sulaikymas ir tuo pačiu metu arba vėliau įvykęs konfiskavimas, būtent minėto 233 straipsnio pirmosios pastraipos a–c punktuose nurodytais atvejais, t. y. sumokėjus muito sumą, atsisakius išieškoti muito sumą, kai muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia ir kai tos deklaruotos prekės iki jų išleidimo sulaikomos, konfiskuojamos, sunaikinamos, paliekamos ar negrįžtamai prarandamos, yra skolos muitinei išnykimo priežastis, kuri turi būti aiškinama griežtai.

31

Ši analizė patvirtinta Teisingumo Teismo praktikoje, pavyzdžiui, 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendime SPKR (C-112/01, Rink. p. I-10655, 31 punktas) šis teismas nusprendė, kad muitinės kodekso 233 straipsnis atitinka būtinybės apsaugoti Bendrijos nuosavus išteklius tikslą, kuris negali būti pažeidžiamas nustatant naujus skolos muitinei išnykimo pagrindus. Jis ypač svarbus nustatant prekių sulaikymo, dėl kurio už jas gali išnykti skola muitinei, momentą.

32

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog pats neteisėtai įvežtų prekių buvimas Bendrijos muitų teritorijoje jau kelia didelę riziką, kad šios prekės pateks į valstybių narių rinkas ir kad joms palikus zoną, kurioje yra pirmoji minėtoje teritorijoje esanti muitinės įstaiga, yra labai nedidelė tikimybė, kad muitinė jas atras vykdydama pasirinktinius patikrinimus.

33

Iš tikrųjų būtent muitinės įstaigos, įkurtos strateginiuose įvažiavimo taškuose, esančiuose prie išorinių sienų, yra tinkamiausioje vietoje vykdyti intensyvią į Bendrijos muitų teritoriją įvežamų prekių kontrolę, kad būtų išvengta nesąžiningos konkurencijos Bendrijos gamintojų atžvilgiu ir mokestinių pajamų iš neteisėto importo praradimo.

34

Iš to matyti, kad į Bendrijos muitų teritoriją pažeidžiant Muitinės kodekso 38–41 straipsnyje numatytus formalumus įvežtų prekių visiškai atsitiktinis sulaikymas ne pirmojoje muitinės įstaigoje, esančioje minėtoje teritorijoje, negali lemti skolos muitinei išnykimo Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkto prasme.

35

Suomijos vyriausybė tvirtina, kad toks Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkto aiškinimas pažeidžia vienodo požiūrio principą, nes asmenų, neteisėtai įvežusių prekes Muitinės kodekso 202 straipsnio prasme situacija priklausytų nuo to, ar jų neteisėtus veiksmus nustatė muitinės įstaiga, esanti prie išorinės sienos, ar kita muitinės įstaiga.

36

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką diskriminacija yra skirtingų taisyklių taikymas panašioms situacijoms arba tos pačios taisyklės taikymas skirtingoms situacijoms (žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Truck Center, C-282/07, Rink. p. I-10767, 37 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

37

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkte dėl skolos muitinei išnykimo įtvirtintas skirtingas požiūris, atsižvelgiant į tai, ar prekės buvo sulaikytos jas neteisėtai įvežant, ar vėliau, yra susijęs su dviem situacijomis, kurios, kaip matyti iš šio sprendimo 32 ir 33 punktų, nėra objektyviai panašios dėl prekių buvimo Bendrijos muitų teritorijoje neigiamo poveikio Bendrijos interesams.

38

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos.

39

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas, skolos muitinei išnykimą siedamas su prekių sulaikymu neteisėto įvežimo metu ir nesiedamas jo su sulaikymu kitais neteisėtos veikos atvejais, pavyzdžiui, prekių paėmimu iš muitinės priežiūros minėto kodekso 203 straipsnio prasme, nepažeidžia vienodo požiūrio principo.

40

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr. 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Acereda Herrera, C-466/04, Rink. p. I-5341, 47 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

41

Tačiau Teisingumo Teismas yra nusprendę, kad negali priimti sprendimo dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, jeigu akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės normos išaiškinimas arba jos galiojimo įvertinimas yra nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr. minėto sprendimo Acereda Herrera 48 punktą).

42

Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateisina ne galimybė pateikti konsultacines nuomones apie bendruosius ar hipotetinius klausimus, bet poreikis veiksmingai išspręsti ginčą (žr. 1998 m. kovo 12 d. Sprendimo Djabali, C-314/96, Rink. p. I-1149, 19 punktą ir minėto sprendimo Acereda Herrera 49 punktą).

43

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš antrojo klausimo teksto ir nacionalinio teismo grindžiant šį klausimą nurodytų motyvų, minėtas teismas Teisingumo Teismo vertinimui siekia pateikti Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punkto galiojimą, nes tai, kad ši nuostata nenumato skolos muitinei išnykimo taip pat ir Muitinės kodekso 203 straipsnyje nurodytu atveju, t. y. paimant prekę iš muitinės priežiūros, gali būti laikoma vienodo požiūrio principo pažeidimu.

44

Tačiau iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad prekių paėmimas iš muitinės priežiūros, nurodytas Muitinės kodekso 203 straipsnyje, kaip skolos muitinei atsiradimo priežastis, nėra nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

45

Taigi reikia konstatuoti, kad, kaip nurodė Austrijos vyriausybė ir Komisija, šis klausimas akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos dalyku, kuris yra susijęs su skola muitinei, pagal Muitinės kodekso 202 straipsnį atsiradusia neteisėtai įvežus prekes į Bendrijos muitų teritoriją.

46

Taigi nėra būtina atsakyti į antrąjį klausimą.

47

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: