Nuomonė 1/03

Pagal EB 300 straipsnio 6 dalį priimta nuomonė

„Bendrijos kompetencija sudaryti naują Lugano konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“

Nuomonės santrauka

1.        Tarptautiniai susitarimai – Sudarymas – Išankstinė Teisingumo Teismo nuomonė

(EB 300 straipsnio 6 dalis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnio 2 dalis)

2.        Tarptautiniai susitarimai – Sudarymas – Bendrijos kompetencija – Išimtinis pobūdis

3.        Tarptautiniai susitarimai – Sudarymas – Bendrijos kompetencija – Išimtinis pobūdis

(EB 65 straipsnis)

4.        Tarptautiniai susitarimai – Sudarymas – Bendrijos kompetencija – Išimtinis pobūdis

5.        Tarptautiniai susitarimai – Sudarymas – Bendrijos kompetencija – Nauja konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, pakeičianti dabartinę Lugano konvenciją – Išimtinis pobūdis

(Tarybos reglamentas Nr. 44/2001)

1.        Teisingumo Teismo nuomonė pagal EB 300 straipsnio 6 dalį gali būti gaunama dėl klausimų, susijusių su kompetencijos paskirstymu tarp Bendrijos ir valstybių narių sudarant konkretų susitarimą su trečiosiomis valstybėmis.

(žr. 112 punktą)

2.        Kadangi Bendrija turi tik suteiktą kompetenciją, kompetencijos, kuri aiškiai Sutartimi nenumatyta ir yra išimtinio pobūdžio, buvimas turi būti pagrįstas išvadomis, padarytomis konkrečiai išanalizavus santykį, egzistuojantį tarp numatyto sudaryti susitarimo ir galiojančios Bendrijos teisės, ir nustačius, kad tokio susitarimo sudarymas gali paveikti Bendrijos taisykles.

Tam tikrais atvejais Bendrijos taisyklių bei numatyto sudaryti susitarimo reglamentuojamų sričių nagrinėjimo ir palyginimo pakanka, kad būtų pašalintas bet koks pirmųjų poveikis.

Vis dėlto nebūtina, kad tarptautinio susitarimo ir Bendrijos teisės aktų reglamentuojamos sritys visiškai sutaptų. Kai reikia nustatyti, ar formuluotėje „sritis, kurią didžiąja dalimi reglamentuoja Bendrijos taisyklės“ nurodytas kriterijus, numatytas Nuomonėje 2/91, yra patenkintas, turi būti analizuojama ne tik nagrinėjamų taisyklių apimtis, bet ir jų pobūdis bei turinys. Svarbu taip pat atsižvelgti ne tik į dabartinę Bendrijos teisės padėtį atitinkamoje srityje, bet ir į jos vystymosi perspektyvas, kai jos yra numatomos atliekant šią analizę.

Galiausiai yra svarbu užtikrinti vienodą ir darnų Bendrijos taisyklių taikymą bei gerą jomis nustatytos sistemos veikimą, kad būtų išsaugotas visiškas Bendrijos teisės veiksmingumas.

(žr. 124–128 punktus)

3.        Sudarant tarptautinį susitarimą galima iniciatyva, kuria siekiama išvengti prieštaravimų tarp Bendrijos teisės ir šio susitarimo, neatleidžia nuo pareigos prieš sudarant numatytą sudaryti susitarimą nustatyti, ar pastarasis gali paveikti Bendrijos taisykles.

Šiuo atveju vadinamosios „atskyrimo“ nuostatos buvimas tarptautiniame susitarime, pagal kurią šis susitarimas nepaveikia valstybių narių vykdomo atitinkamų Bendrijos teisės nuostatų taikymo, nėra garantija, kad susitarimo nuostatos nepaveikia Bendrijos taisyklių dėl to, kad vienų taikymo sritis atitinkamai atribojama nuo kitų taikymo srities, bet, priešingai, gali būti poveikio šioms taisyklėms požymis. Toks mechanizmas, kuriuo siekiama išvengti bet kokio prieštaravimo vykdant susitarimą, pats savaime nėra lemiamas kriterijus, leidžiantis atsakyti į klausimą, ar Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti šį susitarimą arba ar ši kompetencija priklauso valstybėms narėms, t. y. į klausimą, į kurį turėtų būti atsakyta prieš sudarant šį susitarimą.

(žr. 129–130 punktus)

4.        Teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamos Bendrijos taisyklės, ir ypač EB 65 straipsnyje numatyta sąlyga dėl deramo vidaus rinkos veikimo, patys savaime nėra svarbūs tikrinant, ar tarptautinis susitarimas paveikia Bendrijos taisykles. Vidaus teisės akto teisinį pagrindą iš tikrųjų lemia pagrindinė sudedamoji jo dalis, o taisyklė, poveikis kuriai yra nagrinėjamas, gali būti tik papildoma šio teisės akto sudedamoji dalis. Išimtine Bendrijos kompetencija, be kita ko, siekiama išsaugoti Bendrijos teisės veiksmingumą ir deramą jos taisyklėmis nustatytų sistemų veikimą, nepaisant galimų apribojimų, numatytų Sutarties nuostata, kuria institucijos rėmėsi priimdamos tokias taisykles.

(žr. 131 punktą)

5.        Tarptautinės teisės aktai, įtvirtinantys taisykles, leidžiančias išspręsti koliziją tarp skirtingų įvairių teisės sistemų nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikant įvairius priskyrimo kriterijus, gali sudaryti ypač sudėtingą sistemą, kuri, kad būtų darni, turi būti kuo labiau visa apimanti. Bent mažiausia spraga šiose taisyklėse galėtų lemti konkuruojančią keleto teismų jurisdikciją spręsti tą pačią bylą, o taip pat visišką teisminės apsaugos nebuvimą tuo atveju, kai nė vienas teismas negali būti pripažintas kompetentingas spręsti tokią bylą.

Tarptautiniuose susitarimuose, sudarytuose valstybių narių arba Bendrijos su trečiosiomis valstybėmis, šios jurisdikcijų kolizijos normos būtinai įtvirtina ne tik trečiųjų valstybių, bet ir valstybių narių teismų jurisdikcijos kriterijus ir todėl yra susijusios su Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo reglamentuojamomis sritimis.

Šiame reglamente pateikiamas rinkinys visa apimančią sistemą sudarančių taisyklių, taikomų ne tik santykiams tarp skirtingų valstybių narių, – nes jos taikomos tiek skirtingų valstybių narių teismuose nagrinėjamoms byloms, tiek vienos valstybės narės teismų priimtiems sprendimams siekiant jų pripažinimo ir vykdymo kitoje valstybėje narėje, – bet ir santykiams tarp valstybės narės ir trečiosios valstybės.

Taigi dėl Reglamente Nr. 44/2001 numatytos visa apimančios ir darnios jurisdikcijos taisyklių sistemos bet kuris tarptautinis susitarimas, taip pat nustatantis visa apimančią jurisdikcijų kolizijos normų sistemą, kaip antai nauja konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, skirta pakeisti dabartinę Lugano konvenciją, galėtų paveikti jos jurisdikcijos taisykles.

Be to, kadangi Bendrijos taisyklės dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo nėra atsiejamos nuo taisyklių dėl teismų jurisdikcijos, su kuriomis jos sudaro visa apimančią ir darnią sistemą, nauja Lugano konvencija daro poveikį vienodam ir darniam Bendrijos taisyklių taikymui tiek jurisdikcijos, tiek teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei deramo šiomis taisyklėmis nustatytos visa apimančios sistemos veikimo požiūriu.

Be to, įvairios numatyto sudaryti susitarimo nuostatos, kaip antai atskyrimo nuostatos išimtys, pastarojo numatytos teismų jurisdikcijos srityje, ir pats teismo sprendimų, kuriuos priėmė Bendrijai nepriklausančių valstybių teismai, pripažinimo valstybėse narėse nereikalaujant specialios procedūros principas patvirtina, kad numatytas sudaryti susitarimas gali paveikti Bendrijos taisykles.

Todėl naujos Lugano konvencijos sudarymas priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai.

(žr. 141–142, 144, 151, 156–160, 168, 170, 172–173 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (plenarinė sesija) NUOMONĖ 1/03

2006 m. vasario 7 d.

„Bendrijos kompetencija sudaryti naują Lugano konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“

Turinys

Prašymo pateikti nuomonę aplinkybių apžvalga

Svarbios EB sutarties nuostatos

Bendrijos priemonės, galiojusios prašymo pateikti nuomonę pateikimo momentu

Reglamentas (EB) Nr. 44/2001

Briuselio konvencija

Lugano konvencija

Parengiamųjų darbų, susijusių su numatytu sudaryti susitarimu, istorinė apžvalga

Numatyto sudaryti susitarimo objektas ir Tarybos prašymas pateikti nuomonę

Rašytinės valstybių narių ir institucijų pastabos

Dėl prašymo priimtinumo

Dėl esmės

Dėl aiškiai nustatytos išorės kompetencijos buvimo

Dėl numanomos išorės kompetencijos buvimo

Dėl išimtinės kompetencijos, pagrįstos sprendime AETR nustatytais principais, buvimo

– Atitinkamos srities nustatymas

– „Atskyrimo nuostata“

– Numatyto sudaryti susitarimo nuostatų ir Bendrijos vidaus taisyklių tapatumas

Žodinės valstybių narių ir institucijų pastabos

Dėl pirmojo Teisingumo Teismo pateikto klausimo

Dėl antrojo Teisingumo Teismo pateikto klausimo

Dėl trečiojo Teisingumo Teismo pateikto klausimo

Dėl ketvirtojo Teisingumo Teismo pateikto klausimo

Teisingumo Teismo pozicija

Dėl prašymo priimtinumo

Dėl esmės

Dėl Bendrijos kompetencijos sudaryti tarptautinius susitarimus

Dėl Bendrijos kompetencijos sudaryti naują Lugano konvenciją

– Dėl jurisdikcijos taisyklių

– Dėl taisyklių, susijusių su teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimu ir vykdymu

Procedūroje dėl nuomonės 1/03

dėl Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. kovo 5 d. pateikto prašymo pateikti nuomonę pagal EB 300 straipsnio 6 dalį,

TEISINGUMO TEISMAS (plenarinė sesija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai C. W. A. Timmermans, A. Rosas (pranešėjas), K. Schiemann, J. Makarczyk ir J. Malenovský, teisėjai J.‑P. Puissochet, R. Schintgen, N. Colneric, S. von Bahr, J. N. Cunha Rodrigues, R. Silva de Lapuerta, K. Lenaerts, P. Kūris, E. Juhász, G. Arestis, A. Borg Barthet, M. Ilešič, J. Klučka, U. Lõhmus ir E. Levits,

Teismo posėdžio sekretoriai: H. Von Holstein, kanclerio pavaduotojas, ir M.‑F. Contet, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2004 m. spalio 19 d. posėdžiui,

susipažinęs su pastabomis, pateiktomis:

–        Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos J. Schutte ir J. P. Hix,

–        Čekijos vyriausybės, atstovaujamos T. Boček,

–        Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Molde,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing ir A. Dittrich bei A. Tiemann,

–        Graikijos vyriausybės, atstovaujamos A. Samoni‑Rantou ir S. Chala,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos N. Díaz Abad,

–        Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Abraham ir G. de Bergues bei A. Bodard-Hermant,

–        Airijos, atstovaujamos D. O’Hagan ir J. Gormley, padedamų SC P. Sreenan ir BL N. Hyland,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos S. Terstal,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos S. Królak,

–        Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Fernandes ir R. Correia,

–        Suomijos vyriausybės, atstovaujamos A. Guimaraes‑Purokoski,

–        Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse,

–        Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Caudwell, padedamos barrister A. Dashwood,

–        Europos Parlamento, atstovaujamo H. Duintjer Tebbens ir A. Caiola,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos J. Iglesias Buhigues, A.‑M. Rouchaud‑Joët ir M. Wilderspin,

2005 m. balandžio 15 d. uždarame posėdyje susipažinęs su pirmojo generalinio advokato L. A. Geelhoed, generalinių advokatų F. G. Jacobs, P. Léger, D. Ruíz‑Jarabo Colomer, A. Tizzano, C. Stix‑Hackl, J. Kokott ir M. Poiares Maduro nuomone,

priima šią

Nuomonę

1        Prašymu siekiama išsiaiškinti, ar Europos bendrija turi išimtinę ar bendrą kompetenciją sudaryti naują konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuri pakeistų dabartinę Lugano konvenciją (toliau – numatytas sudaryti susitarimas arba nauja Lugano konvencija).

2        Pagal EB 300 straipsnio 6 dalį „Europos Parlamentas, Taryba, Komisija arba valstybė narė gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę dėl to, ar numatytas sudaryti susitarimas yra suderinamas su šios Sutarties nuostatomis. Jei Teisingumo Teismo nuomonė yra neigiama, susitarimas gali įsigalioti tik pagal Europos Sąjungos sutarties 48 straipsnį“.

 Prašymo pateikti nuomonę aplinkybių apžvalga

 Svarbios EB sutarties nuostatos

3        EB sutarties trečioje dalyje yra Amsterdamo sutartimi įtraukta ir Nicos sutartimi pakeista IV antraštinė dalis, kurioje įtvirtintas teisinis Bendrijos teisės aktų priėmimo teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje pagrindas.

4        Šiuo tikslu EB 61 straipsnio c punktas numato:

„Kad būtų palaipsniui sukurta laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė, Taryba nustato:

<…>

c)      priemones teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje, kaip numatyta 65 straipsnyje“.

5        EB 65 straipsnis išdėstytas taip:

„Priemones teisminio bendradarbiavimo su užsieniu susijusiose civilinėse bylose srityje, kurių imamasi pagal 67 straipsnį ir tokiu mastu, kokio reikia vidaus rinkai deramai veikti, sudaro:

a)      priemonės, skirtos tobulinti ir supaprastinti:

–        teisminių ir neteisminių dokumentų įteikimo kitoje valstybėje sistemą;

–        bendradarbiavimą renkant įrodymus;

–        sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose, taip pat nesusijusių su teismo bylomis sprendimų pripažinimą ir vykdymą;

b)      valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų suderinamumo skatinimas;

c)      šalinimas kliūčių, trukdančių civiliniam procesui gerai veikti ir, jei reikia, civilinio proceso normų suderinamumo skatinimas valstybėse narėse.“

6        EB 67 straipsnio 1 dalis numato:

„Po Amsterdamo sutarties įsigaliojimo pereinamuoju penkerių metų laikotarpiu Taryba teisės aktus priima vieningai, remdamasi Komisijos pasiūlymu arba valstybės narės iniciatyva ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.“

7        Reikia taip pat pažymėti, kad pagal EB 69 straipsnį šios sutarties trečios dalies IV antraštinė dalis „taikoma atsižvelgiant į Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos bei Protokolo dėl Danijos pozicijos nuostatas <...>“. Iš atitinkamos šių dviejų protokolų formuluotės matyti, kad protokolas dėl Danijos pozicijos (toliau – Danijos protokolas) skiriasi nuo Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos. Iš tiesų pastarasis protokolas leidžia Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei bei Airijai, jei jos pageidauja, prisiimti įsipareigojimus pagal EB 61 straipsnio c punkto pagrindu priimtas priemones neatsisakant šio protokolo galiojimo. Tačiau Danijos Karalystei tokia galimybė nesuteikta. Todėl minėtos IV antraštinės dalies pagrindu teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje priimti reglamentai nesukelia pareigų Danijai ir nėra jai taikomi.

8        EB 293 straipsnis (buvęs EB sutarties 220 straipsnis), esantis šeštoje Sutarties dalyje dėl bendrųjų ir baigiamųjų nuostatų, nustato:

„Prireikus valstybės narės veda tarpusavio derybas, kad savo nacionaliniams subjektams užtikrintų:

<...>

–        formalumų, reguliuojančių abipusį teismų ir arbitražo sprendimų pripažinimą ir vykdymą, supaprastinimą.“

9        Kitos Sutarties nuostatos buvo panaudotos kaip teisinis Bendrijos sektorinių priemonių priėmimo pagrindas, kuriose pateikiamos papildomos jurisdikcijos taisyklės. Kaip pavyzdį Taryba nurodo 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL 1994, L 11, p. 1) X dalį, grindžiamą EB sutarties 235 straipsniu (po pakeitimo – EB 308 straipsnis), ir 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL 1997, L 18, p. 1) 6 straipsnį, grindžiamą EB sutarties 57 straipsnio 2 dalimi (po pakeitimo – EB 47 straipsnio 2 dalis), ir EB sutarties 66 straipsniu (po pakeitimo – EB 55 straipsnis).

 Bendrijos priemonės, galiojusios prašymo pateikti nuomonę pateikimo momentu

 Reglamentas (EB) Nr. 44/2001

10      2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1) sukuria bendrą jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo sistemą, taikomą Bendrijoje civilinių ir komercinių bylų srityje.

11      Šis Reglamentas visų valstybių narių, išskyrus Danijos Karalystę, tarpusavio santykiuose pakeitė EEB sutarties 220 straipsnio ketvirtos įtraukos (po pakeitimo – EB sutarties 220 straipsnio ketvirta įtrauka, vėliau – EB 239 straipsnio ketvirta įtrauka) pagrindu 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselyje sudarytą konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL 1972, L 299, p. 32), iš dalies pakeistą 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1 ir – pakeistas tekstas – p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, p. 1), 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, p. 1) ir 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo (OL 1997, C 15, p. 1) (toliau – Briuselio konvencija).

12      Remiantis Danijos protokolu, Reglamentas Nr. 44/2001 netaikomas Danijai. O pagal Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos 3 straipsnį šios valstybės narės pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant šį reglamentą ir jį taikant.

13      Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti Reglamentą Nr. 44/2001 EB 68 ir 234 straipsniuose nurodytomis sąlygomis.

 Briuselio konvencija

14      Kadangi pagal Danijos protokolą Reglamentas Nr. 44/2001 Danijos Karalystei nėra privalomas ir jai netaikomas, santykiams tarp šios valstybės narės ir kitų valstybių, kurioms Reglamentas Nr. 44/2001 yra privalomas, toliau taikoma Briuselio konvencija. Be to, reikia pažymėti, kad 2005 m. spalio 19 d. Briuselyje buvo pasirašytas Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kurio pasirašymas Bendrijos vardu buvo patvirtintas 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimu 2005/790/EB (OL L 299, p. 61), atsižvelgiant į Tarybos sprendimą dėl šio susitarimo sudarymo.

15      Be to, Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį teritorijos atžvilgiu nustato EB 299 straipsnis, o Briuselio konvencija, kuri kaip tarptautinės teisės konvencija, taikoma ir valstybėms narėms priklausančioms tam tikroms užjūrio teritorijoms. Prancūzijos atveju ji taikoma Prancūzijos užjūrio teritorijoms ir Majotui, Nyderlandų atveju –Arubai, o kitoms valstybėms narėms tai netaikoma. Taigi ši konvencija ir toliau taikoma šių teritorijų atžvilgiu.

16      Pagal 1971 m. birželio 3 d. Liuksemburge pasirašytą protokolą dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti 1968 m. rugsėjo 27 d. konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 204, 1975, p. 28) Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti Briuselio konvenciją.

 Lugano konvencija

17      1988 m. rugsėjo 16 d. pasirašytos Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 319, p. 9, toliau – Lugano konvencija) ištakos siejamos su Europos laisvos prekybos asociacijos (toliau – ELPA) įsteigimu ir panašios kaip Briuselio konvencijos sistemos tarp pastarosios Susitariančiųjų valstybių ir Europos Sąjungos valstybių narių nustatymu. Šią konvenciją ratifikavo atitinkamos valstybės, išskyrus Lichtenšteino Kunigaikštystę. Kadangi kai kurios ELPA valstybės narės vėliau tapo Europos Sąjungos narėmis, vienintelės Susitariančiosios valstybės, kurios nėra Europos Sąjungos narės, yra Islandijos Respublika, Norvegijos Karalystė ir Šveicarijos Konfederacija, prie kurių prisijungė ir Lenkijos Respublika, ratifikavusi konvenciją 1999 m. lapkričio 1 d., tačiau nuo 2004 m. gegužės 1 d. tapusi Europos Sąjungos nare.

18      Lugano konvencija taikoma paraleliai Briuselio konvencijai ta prasme, kad ja siekiama santykiuose tarp valstybės, esančios Briuselio konvencijos šalimi, ir ELPA valstybės narės, esančios Lugano konvencijos šalimi, bei ELPA valstybių narių, esančių Lugano konvencijos šalimis, tarpusavio santykiuose taikyti taisykles, kurios, išskyrus kelias išimtis, atitinka Briuselio konvencijos nuostatas.

19      Teisingumo Teismas nėra kompetentingas aiškinti Lugano konvencijos. Vis dėlto, siekiant užtikrinti kuo vienodesnį šios konvencijos ir jai tapačių Briuselio konvencijos nuostatų aiškinimą protokole Nr. 2 dėl vienodo konvencijos aiškinimo buvo įtvirtintas pasikeitimo informacija mechanizmas, susijęs su pagal konvenciją priimtais teismo sprendimais, ir buvo pasirašytos Europos Sąjungos valstybių narių bei ne valstybių narių deklaracijos. Be to, Lugano konvencijos protokole Nr. 3 dėl jos 57 straipsnio taikymo yra numatyta, kad jeigu Susitariančioji valstybė mano, kad Bendrijos institucijų akto nuostata yra nesuderinama su konvencija, Susitariančiosios valstybės turi nedelsdamos spręsti dėl konvencijos pakeitimo nepažeisdamos konvencijos protokole Nr. 2 nustatytos tvarkos.

 Parengiamųjų darbų, susijusių su numatytu sudaryti susitarimu, istorinė apžvalga

20      1997 m. gruodžio 4 ir 5 d. vykusiame susitikime Taryba ad hoc darbo grupei, sudarytai iš Sąjungos valstybių narių ir Islandijos Respublikos, Norvegijos Karalystės bei Šveicarijos Konfederacijos atstovų, pavedė pradėti paralelią Briuselio ir Lugano konvencijų peržiūrą. Iš esmės diskusijomis buvo siekiama dviejų tikslų, t. y. atnaujinti abi konvencijas ir pašalinti jų skirtumus.

21      EB sutarties 220 straipsnio pagrindu atliekamas ad hoc grupės darbas buvo baigtas 1999 m. balandžio mėnesį. Ji pasiekė raštišką susitarimą dėl Briuselio ir Lugano konvencijų peržiūrėjimo. Šis susitarimas politiniu lygiu buvo patvirtintas 1999 m. gegužės 27 ir 28 d. vykusiame Tarybos 2184-ajame susitikime (1999 m. balandžio 30 d. dokumentas 7700/99 JUSTCIV 60).

22      Įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai, kuria Bendrijai buvo suteikta nauja kompetencija teismų bendradarbiavimo, susijusio su civilinėmis bylomis, srityje, nebebuvo įmanoma įtraukti ad hoc darbo grupės pasiūlytų pakeitimų dėl Briuselio konvencijos ją peržiūrint EB 293 straipsnio pagrindu. Todėl 1999 m. liepos 14 d. Komisija pateikė Tarybai reglamento projektą, kuriuo siekta į Bendrijos teisę įtraukti šios grupės darbo rezultatus. Taigi 2000 m. gruodžio 22 d. EB 61 straipsnio c punkto ir 67 straipsnio 1 dalies pagrindu Taryba priėmė Reglamentą Nr. 44/2001, kuris įsigaliojo 2002 m. kovo 1 dieną.

23      Lugano konvencijos atžvilgiu 2002 m. kovo 22 d. Komisija pateikė rekomendaciją dėl Tarybos sprendimo, suteikiančio Komisijai įgaliojimus pradėti derybas dėl konvencijos tarp Bendrijos ir, remiantis Protokolu dėl jos pozicijos, Danijos, iš vienos pusės, bei Islandijos, Norvegijos, Šveicarijos ir Lenkijos, iš kitos pusės, dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, pakeičiančios 1988 m. rugsėjo 16 d. Lugano konvenciją, priėmimo (dokumentas SEC(2002) 298 galutinis).

24      2002 m. spalio 14 ir 15 d. vykusiame 2455-ajame susitikime Taryba įgaliojo Komisiją pradėti derybas dėl naujos Lugano konvencijos priėmimo neišnagrinėdama klausimo, ar jos sudarymas yra išimtinė Bendrijos ar bendra jos ir valstybių narių kompetencija. Taryba taip pat patvirtino derybines direktyvas.

25      2003 m. vasario 27 ir 28 d. vykusiame 2489-ajame susitikime Taryba nusprendė pateikti Teisingumo Teismui prašymą nuomonei gauti.

 Numatyto sudaryti susitarimo objektas ir Tarybos prašymas pateikti nuomonę

26      Prašymo pateikti nuomonę 8–12 punktuose numatyto sudaryti susitarimo objektą Taryba aprašo taip:

„8      Numatytu sudaryti susitarimu būtų priimta nauja (Lugano) konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Susitarimo objektas ir turinys išplaukia iš derybinių direktyvų, kurios nukreipia į patikslintą po peržiūros tekstą (dokumentas 7700/99) ir Tarybos reglamentą Nr. 44/2001, o tikslas yra, kiek tai įmanoma, suderinti esmines numatyto sudaryti susitarimo nuostatas su Reglamento Nr. 44/2001 nuostatomis.

9      Derybinių direktyvų 1 punktas nustato, kad numatytas sudaryti susitarimas turėtų perimti patikslintą po peržiūros tekstą, dėl kurio buvo susitarta Taryboje 1999 m. gegužės 27 ir 28 d., ir kad susitarimo II–V skyrių tekstas turėtų būti suderintas, kiek įmanoma, su Reglamento Nr. 44/2001 tekstu, o susitarimo ir jo protokolų tekste turėtų būti atsižvelgta į tai, kad Bendrija bus Susitariančioji šalis.

10      Numatoma, kad esminės numatyto sudaryti susitarimo nuostatos bus išdėstytos taip:

–        Pirmoji antraštinė dalis dėl taikymo srities turėtų perimti patikslinto po peržiūros teksto pirmojo straipsnio tekstą.

–        II antraštinė dalis dėl jurisdikcijos turėtų, kiek tai įmanoma, atitikti Reglamento Nr. 44/2001 II skyrių. Tačiau peržiūros teksto 12a straipsnio 5 dalis prireikus galėtų pakeisti Reglamento Nr. 44/2001 14 straipsnio 5 dalies nuostatą.

–        III antraštinė dalis dėl pripažinimo ir vykdymo turėtų, kiek tai įmanoma, atitikti Reglamento Nr. 44/2001 III skyrių. Tačiau nuostata dėl teisinės pagalbos turėtų būti išskirta antrojoje dalyje.

–        IV antraštinė dalis dėl autentiškų dokumentų ir teismo susitarimų turėtų, kiek tai įmanoma, atitikti Reglamento Nr. 44/2001 IV skyrių.

–        V antraštinė dalis dėl bendrųjų nuostatų, kiek tai įmanoma, turėtų atitikti Reglamento Nr. 44/2001 V skyriaus nuostatas.

11      Derybinių direktyvų 2 punktas susijęs su numatyto sudaryti susitarimo VII ir tolesnių antraštinių dalių nuostatomis.

–        Derybinių direktyvų 2a punktas numato, jog „konvencija turi būti papildyta, kad būtų nustatytas santykis su Bendrijos teise ir ypač su Reglamentu Nr. 44/2001. Šiuo tikslu turėtų būti taikoma sistema, numatyta 1988 m. Lugano konvencijos 54 B straipsnyje (iš tikrųjų tai yra 54b straipsnis). Sprendimai, priimti vienoje valstybėje narėje, bus pripažįstami ir vykdomi kitoje valstybėje narėje remiantis Bendrijos teise“.

–        Derybinių direktyvų 2b ir c punktai susiję su susitarimais konkrečiose srityse ir susitarimais dėl nepripažinimo.

–        Derybinių direktyvų 2d ir e punktai nurodo, kad numatytas sudaryti susitarimas turėtų apimti nuostatas, leidžiančias reguliuoti išskirtinę Danijos, Prancūzijos užjūrio teritorijų bei Nyderlandų Antilų salų ir Arubos padėtį. Nors Reglamentas Nr. 44/2001 netaikomas Danijai, Prancūzijos užjūrio teritorijoms, Nyderlandų Antilų saloms ir Arubai, numatytas sudaryti susitarimas, kaip ir 1988 m. Lugano konvencija, turėtų būti taikomas taip pat ir šioms valstybėms ir teritorijoms.

–        Derybinių direktyvų 2f punktas nurodo, kad numatytas sudaryti susitarimas turi įsigalioti tik tada, kai jį ratifikuos mažiausiai dvi Susitariančiosios šalys. Priklausomai nuo laikinųjų nuostatų taikymo ir nuo įsigaliojimo Susitariančiųjų šalių atžvilgiu, numatytas sudaryti susitarimas pakeis atitinkamoms Susitariančiosioms šalims 1988 m. Lugano konvenciją.

12      Be to, patikslintas po peržiūros tekstas numato kai kuriuos 1988 m. Lugano konvencijos baigiamųjų nuostatų, būtent susijusių su prisijungimu prie konvencijos, o taip pat konvencijos protokolų Nr. 1, 2, ir 3 nuostatų pakeitimus“.

27      Tarybos prašymas pateikti nuomonę suformuluotas taip:

„Ar naujos Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo sudarymas, kaip nurodyta šio prašymo 8 ir 12 punktuose, priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai ar bendrai Bendrijos ir valstybių narių kompetencijai?“

28      Per posėdį Taryba pažymėjo, kad praktikoje dažnai kyla klausimas dėl kompetencijos sudaryti tarptautinius susitarimus, susijusius su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose EB 65 straipsnio prasme, ir kad valstybės narės šiuo klausimu laikosi skirtingos nuomonės. Jos teigimu, prašyme pateikti nuomonę ji nepritaria nei išimtinės, nei bendros kompetencijos koncepcijai, bet ji pasistengė kuo teisingiau išnagrinėti įvairius Teisingumo Teismo praktikos aspektus.

 Rašytinės valstybių narių ir institucijų pastabos

29      Remiantis Procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa prašymas pateikti nuomonę buvo įteiktas Komisijai ir Parlamentui, kurie pateikė savo pastabas. Pagal Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnio antrąją pastraipą pastarasis paragino valstybes nares pateikti pastabas dėl šio prašymo. Rašytines pastabas `pateikė Vokietijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos vyriausybės, Airija, Italijos, Nyderlandų, Portugalijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės.

 Dėl prašymo priimtinumo

30      Ispanijos, Prancūzijos ir Suomijos vyriausybių bei Parlamento ir Komisijos palaikoma Taryba teigia, kad prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas.

31      Iš tikrųjų prašymas atitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnio 2 dalies, pagal kurią „nuomonė gali būti pateikta ne tik tuo klausimu, ar numatytas sudaryti susitarimas atitinka EB sutarties nuostatas, bet ir klausimu, ar Bendrija arba kuri nors Bendrijos institucija yra kompetentinga sudaryti tą susitarimą“, reikalavimus. Kompetencijos paskirstymo klausimu tarp Bendrijos ir valstybių narių nusistovėjusi teismo praktika patvirtina, kad prašymas pateikti nuomonę, kuriame klausiama, ar susitarimas priklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai ar bendrai pastarosios ir valstybių narių kompetencijai, yra priimtinas (2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonės 2/00, Rink. p. I‑9713, 19 punktas). Būtent toks ir yra Tarybos pateiktas klausimas.

32      Be to, siekiant patikrinti, ar nagrinėjamas susitarimas yra „numatytas sudaryti“ EB 300 straipsnio 6 dalies prasme, primintina, kad, Teisingumo Teismo nuomone, pakanka, jog būtų žinomas numatyto sudaryti susitarimo tikslas (1996 m. kovo 28 d. Nuomonės 2/94, Rink. p. I‑1759, 11 punktas). Taip ir yra šiuo atveju, nes derybinės direktyvos pakankamai apibrėžia susitarimo tikslą ir turinį, o taip pat klausimus, kuriuos jis reguliuos.

 Dėl esmės

33      Prašyme pateikti nuomonę Taryba nurodo tris klausimo dėl Bendrijos kompetencijos sudaryti numatytą susitarimą aspektus. Pirmiausia ji nagrinėja, ar egzistuoja aiškiai nustatyta išorės Bendrijos kompetencija, tada – ar egzistuoja numanoma išorės kompetencija, ir galiausiai, ar ši kompetencija gali būti išimtinė.

 Dėl aiškiai nustatytos išorės kompetencijos buvimo

34      Taryba, šiuo klausimu palaikoma visų valstybių narių, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bei Parlamento ir Komisijos, pažymi, kad numatyto sudaryti susitarimo dalykas patenka į EB 61 straipsnio c punkto ir EB 67 straipsnio taikymo sritį. Šis teisinis pagrindas aiškiai nenumato Bendrijos išorės kompetencijos.

 Dėl numanomos išorės kompetencijos buvimo

35      Tarybos, visų valstybių narių, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bei Parlamento ir Komisijos manymu, nustatant, ar egzistuoja numanoma išorės kompetencija, reikšminga teismo praktika yra 1977 m. balandžio 26 d. Nuomonė 1/76 (Rink. p. 741), patikslinta 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomone 1/94 (Rink. p. I‑5267), kurių turinys buvo apibendrintas 2002 m. lapkričio 5 d. vadinamuosiuose „atviro dangaus“ Teisingumo Teismo sprendimuose: Komisija prieš Daniją (C‑467/98, Rink. p. I‑9519, 56 punktas); Komisija prieš Švediją (C‑468/98, Rink. p. I‑9575, 53 punktas); Komisija prieš Suomiją (C‑469/98, Rink. p. I‑9627, 57 punktas); Komisija prieš Belgiją (C‑471/98, Rink. p. I‑9681, 67 punktas); Komisija prieš Liuksemburgą (C‑472/98, Rink. p. I‑9741, 61 punktas); Komisija prieš Austriją (C‑475/98, Rink. p. I‑9797, 67 punktas) ir Komisija prieš Vokietiją (C‑476/98, Rink. p. I‑9855, 82 punktas).

36      Jie teigia, kad, remiantis minėtoje nuomonėje 1/76 įtvirtintu principu, numanoma išorės kompetencija egzistuoja ne tik visais atvejais, kai vidaus kompetencija buvo pasinaudota priimant priemones bendros politikos įgyvendinimui, bet taip pat, jei Bendrijos vidaus priemonės priimamos tik sudarant ir įgyvendinant tarptautinį susitarimą. Taigi kompetencija Bendrijai prisiimti įsipareigojimus trečiųjų šalių atžvilgiu gali kilti numanomai iš vidaus kompetenciją įtvirtinančių sutarties nuostatų, jeigu Bendrijos dalyvavimas tarptautiniame susitarime yra būtinas įgyvendinant jos tikslus (žr. minėtos Nuomonės 1/76, 3 ir 4 punktus bei minėtus „atviro dangaus“ sprendimus, pavyzdžiui, sprendimo Komisija prieš Daniją 56 punktą).

37      Vėlesnėje praktikoje Teisingumo Teismas pažymėjo, pasisakydamas numanomos išimtinės kompetencijos buvimo klausimu, kad minėtoje nuomonėje 1/76 nurodytas atvejis yra tas, kai vidaus kompetencija veiksmingai gali būti įgyvendinta tik tuo pačiu metu kaip ir išorės kompetencija (minėtos nuomonės 1/94 89 punktas), taigi tarptautinio susitarimo sudarymas būtinas Sutarties tikslų, kurie negali būti pasiekti įtvirtinant autonomiškas taisykles, įgyvendinimui (formuluotė naudota „atviro dangaus“ sprendimuose, būtent Komisija prieš Daniją 57 punkte). Remiantis Teisingumo Teismo nuomonės 1/94 86 punkte pasirinkta formuluote, Bendrijos tikslų įgyvendinimas turėtų būti „neatskiriamai susijęs“ su tarptautinio susitarimo sudarymu.

38      Taryba tvirtina, kad Bendrija jau priėmė vidaus taisykles dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, o tai pagrindžia jos numanomą kompetenciją sudaryti numatytą susitarimą. Šiuo klausimu ji mini Reglamentą Nr. 44/2001 bei kaip pavyzdžius Reglamento Nr. 40/94 X skyrių ir Direktyvos 96/71 6 straipsnį.

39      Ji patikslina, kad nei valstybės narės, nei Komisija nekėlė klausimo dėl būtinybės sudaryti tarptautinį susitarimą. Parlamentas teigia, kad tokia būtinybė neegzistuoja. Iš tikrųjų EB 65 straipsnyje numatytas teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose puikiausiai gali apsiriboti priemonėmis, skirtomis vien valstybių narių teismams ir valdžios institucijoms, šioms priemonėms nepaliečiant santykių su trečiosiomis valstybėmis, kaip numatyta minėtame straipsnyje, kuriame patikslinama, jog numatytų priemonių imamasi „tokiu mastu, kokio reikia vidaus rinkai deramai veikti“.

40      Vokietijos vyriausybės teigimu, bet kuriuo atveju tokios būtinybės nėra, nes vidaus taisyklės neįpareigoja trečiųjų valstybių dalyvauti tuo pačiu metu.

41      Graikijos vyriausybė, teigianti, kad jurisdikcija, sprendimų pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose sudaro tris atskiras sritis, kurios tik iš dalies patenka į Reglamento Nr. 44/2001 reglamentuojamą sritį, mano, kad kiekviena šių sričių dalis, nepatenkanti į šio reglamento reglamentuojamą sritį, nėra neatskiriamai susijusi su tarptautinės konvencijos sudarymu. Atvirkščiai tvirtinti prieštarautų tarptautinės proceso teisės autonomijai. Minėtas reglamentas, įtvirtinantis dalinį Bendrijos reglamentavimą, nepagrindžia išimtinės išorės kompetencijos atsižvelgiant į minėtos Nuomonės 1/76 kriterijus.

42      Suomijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės tvirtina, kad numatyto susitarimo sudarymas nėra neatskiriamas nuo Bendrijos vidaus kompetencijos įguvendinimo. Pastaroji vyriausybė įrodymu laiko faktą, kad Lugano konvencija buvo sudaryta praėjus dešimčiai metų po Briuselio konvencijos pasirašymo ir kad Reglamento Nr. 44/2001 priėmimui, įvykdytam dar prieš Lugano konvencijos atnaujinimą, nebuvo jokių kliūčių.

 Dėl išimtinės kompetencijos, pagrįstos sprendime AETR nustatytais principais, buvimo

43      Tarybos, visų valstybių narių, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bei Parlamento ir Komisijos teigimu, vertinant išimtinį ar neišimtinį numanomos išorės Bendrijos kompetencijos pobūdį, svarbi teismo praktika yra 1971 m. kovo 31 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, vadinamas „AETR“ (22/70, Rink. p. 263), paaiškintas 1993 m. kovo 19 d. Nuomone 2/91 (Rink. p. I‑1061) ir minėta Nuomonė 1/94, nes Teisingumo Teismas apibendrino savo poziciją minėtuose „atviro dangaus“ sprendimuose, išskirdamas juose tris atvejus.

44      Sprendimo AETR 17 ir 18 punktai išdėstyti taip:

„17      iš esmės kiekvieną kartą, kai Bendrija, siekdama įgyvendinti Sutartyje numatytą bendrą politiką, priima nuostatas, išdėstančias bendras, nesvarbu, kokia forma priimamas, taisykles, valstybės narės, ar jos veiktų atskirai, ar kartu, nebeturi teisės trečiųjų valstybių atžvilgiu prisiimti įsipareigojimų, pažeidžiančių šias taisykles;

18      įvedant šias bendras taisykles, tik pati Bendrija gali prisiimti ir vykdyti sutartinius įsipareigojimus trečiųjų valstybių atžvilgiu, kurie paveikia visą Bendrijos teisinės sistemos taikymo sritį“.

45      Minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 81–84 punktai yra suformuluoti taip:

„81      Dar turi būti nustatyta, esant kokioms aplinkybėms Bendrijos teisės normų taikymo sritis dėl svarstomų tarptautinių įsipareigojimų gali būti paveikta ar iškraipyta bei dėl šios priežasties esant kokioms aplinkybėms Bendrija, naudodamasi vidaus kompetencija, įgyja išorės kompetenciją.

82      Remiantis Teisingumo Teismo praktika, taip yra tuo atveju, kai tarptautiniai įsipareigojimai patenka į bendrų taisyklių taikymo sritį (minėto sprendimo AETR 30 punktas) arba bet kuriuo atveju į sritį, kurios didžiąją dalį reglamentuoja tokios taisyklės (minėtos nuomonės 2/91 25 punktas). Pastaruoju atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės negali prisiimti tarptautinių įsipareigojimų kitaip nei per Bendrijos institucijas, net jeigu tarp šių įsipareigojimų ir bendrų taisyklių nėra prieštaravimo (Nuomonės 2/91 25 ir 26 punktai).

83      Todėl kai Bendrija į savo vidaus teisės aktus įtraukia nuostatas dėl trečiųjų šalių piliečių vertinimo arba aiškiai suteikia savo institucijoms įgaliojimus vesti derybas su trečiosiomis šalimis, ji įgyja išimtinę išorės kompetenciją šių teisės aktų taikymo apimtyje (minėtos nuomonės 1/94 95 punktas ir nuomonės 2/92 (1995 m. kovo 24 d., Rink. p. I‑521) 33 punktas).

84      Ta pati taisyklė taikoma net ir nesant aiškios nuostatos Bendrijos institucijų įgaliojimų vesti derybas su trečiosiomis šalimis suteikimo, kai Bendrija apibrėžtoje srityje yra pasiekusi visišką suderinimą, nes jeigu valstybės narės išsaugotų laisvę savarankiškai derėtis su trečiosiomis šalimis, taip priimtos bendros taisyklės galėtų būti paveiktos sprendimo AETR prasme (žr. nuomonės 1/94 96 punktą ir nuomonės 2/92 33 punktą).“

46      Jungtinės Karalystės vyriausybė siūlo Teisingumo Teismui iš naujo apsvarstyti minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 82 punkte įtvirtintą principą dėl priežasčių, susijusių su bendraisiais Sutarties principais, apibrėžiančiais Bendrijos kompetencijos ribas, ir su teismo praktikos dėl tarptautinio susitarimo poveikio minėto sprendimo AETR prasme vidiniu darnumu.

47      Ši vyriausybė visų pirma tvirtina, kad antrasis Teisingumo Teismo minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 82 punkte, nukreipiančiame į minėtos nuomonės 2/91 25 punktą, nustatyto kriterijaus elementas, t. y. formulė „bet kuriuo atveju į sritį, kurios didžiąją dalį jau reglamentuoja bendros taisyklės“, yra neaiškus ir netikslus, dėl ko kyla netikrumas, o tai nėra priimtina valstybių narių kompetencijos ribojimo požiūriu, nes pagal EB 5 straipsnio pirmąją pastraipą, Bendrija turi tik suteiktą kompetenciją.

48      Antra, ji pažymi, kad šis kriterijaus elementas yra sunkiai suderinamas su konkrečiais minėto sprendimo AETR poveikio atvejais, pateikiamais kaip šio antrojo elemento pavyzdžiai minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 83 ir 84 punktuose. Iš tikrųjų šis elementas nėra svarbus nustatant, ar yra poveikis minėto sprendimo AETR prasme, kai sąlygos, susijusios su trečiųjų šalių piliečių vertinimu, yra įtvirtintos teisės akte, nes kompetencijos išimtinumas yra yra siejamas su specifiniais klausimais, reglamentuojamais šiame teisės akte. Greičiau būtų taikytinas pirmasis bendrojo kriterijaus elementas, t. y. formulė „kai tarptautiniai įsipareigojimai patenka į bendrų taisyklių taikymo sritį“. Tas pats pasakytina ir apie trečiąją prielaidą dėl visiško suderinimo, kuris būtinai reiškia, kad svarstoma reguliavimo sritis negali būti „didžiąja dalimi“ reguliuojama Bendrijos teisės normų. Šio kriterijaus elemento atsisakymas leistų tiksliau apibrėžti poveikį minėto sprendimo AETR prasme valstybėms narėms užtikrinant jų pareigą lojaliai bendradarbiauti tarptautinėje aplinkoje.

49      Taryba, kurią parėmė Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės, nagrinėdama pirmąją prielaidą, nurodytą minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 83 punkte, nukreipiančiame į minėtos nuomonės 1/94 95 punktą ir minėtos nuomonės 2/92 33 punktą, t. y. „kai Bendrija į savo vidaus teisės aktus įtraukia nuostatas dėl trečiųjų šalių piliečių vertinimo“, mano, kad ji nėra svarbi Reglamento Nr. 44/2001 atveju. Iš tikrųjų iš jo 2 ir 4 straipsnių matyti, kad atitinkamas šio reglamento taikymo kriterijus yra ne pilietybė, o nuolatinė gyvenamoji vieta.

50      Italijos vyriausybė nurodo, kad būtų galima ginčytis dėl numanomo Reglamento Nr. 44/2001 taikymo srities išplėtimo trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, nes pastarojo 4 straipsnis numato, kad asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Bendrijoje, atžvilgiu jurisdikcija yra nustatoma pagal kiekvienos valstybės narės teisę ir kad 32–37 straipsniai nustato kitų valstybių narių teismų priimtų sprendimų pripažinimo sistemą.

51      Komisija mano, kad Reglamentas Nr. 44/2001 apima „nuostatas dėl trečiųjų šalių piliečių vertinimo“, nes pagal šio reglamento 2 ir 4 straipsnius jis yra taikomas santykiams tarp valstybių už Bendrijos išorinių sienų be jokių geografinių ir taikymo asmenų atžvilgiu apribojimų.

52      Taip Reglamentas Nr. 44/2001 inkorporavo valstybių narių teritorinės jurisdikcijos taisykles atsakovų, gyvenančių už Bendrijos teritorijos ribų, atžvilgiu, o tai pateisina pastarosios išimtinę kompetenciją sudaryti numatytą susitarimą.

53      Švedijos vyriausybė teigia, kad teisės aktai, susiję su teismų bendradarbiavimu civilinėse bylose, tiesiogiai skirti ne asmenims, bet teismams, kurie juos turi taikyti. Todėl kriterijus, lemiantis Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, yra ne tas, kad trečiosios šalies piliečiui taikomos ar netaikomos šio reglamento nuostatos, bet ar teismo buveinė yra Sąjungoje.

54      Bent jau netiesiogiai palaikoma daugumos vyriausybių, kurios Teisingumo Teismui pateikė savo pastabas, Taryba, nagrinėdama antrąją prielaidą, nurodytą minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 83 punkte, nukreipiančiame į minėtos nuomonės 1/94 95 punktą ir minėtos nuomonės 2/92 33 punktą, tai yra, kai „Bendrija aiškiai suteikė savo institucijoms įgaliojimus vesti derybas su trečiosiomis šalimis“, mano, kad šiuo atveju taip nėra.

55      Komisija pabrėžia, kad ji buvo teisėtai Tarybos įgaliojama vesti tarptautines derybas dėl nuostatų, įtrauktinų į tarptautinės teisės dokumentus, susijusių su tarptautine jurisdikcija ir teismo sprendimų pripažinimu bei vykdymu, o valstybės narės nė karto nepareiškė pretenzijų dėl galimybės savarankiškai derėtis dėl jurisdikcijos taisyklių, taikomų atsakovams, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą už valstybių narių teritorijos ribų.

56      Be to, Italijos vyriausybė, Parlamentas ir Komisija atkreipia dėmesį į skirtumą tarp Reglamento Nr. 44/2004 71 straipsnio 1 dalies, kuri nustato, kad „šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose lemia jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą“, ir Briuselio konvencijos 57 straipsnio 1 dalies, kuri nustato, kad „ši Konvencija nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kurių narėmis Susitariančiosios šalys yra arba bus, ir kurios konkrečiose bylose lemia jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą“, formuluočių. Dėl žodžių „arba bus narėmis“ atsisakymo 71 straipsnyje jie daro išvadą, kad šis reglamentas yra grindžiamas prielaida, jog vien Bendrija turi kompetenciją sudaryti susitarimus, bendrai reglamentuojančius civilinių ir komercinių bylų sritį. Parlamento teigimu, šis aiškinimas labiau taikomas Lugano konvencijos, kuri visiškai apjungia minėtu reglamentu reglamentuojamą sritį, atveju.

57      Portugalijos vyriausybė tokią išvadą ginčija. Ji teigia, kad Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio formuluotė rodo, kad jame nustatytos taisyklės visada turės viršenybę visų kitų nuostatų, pagrįstų tuos pačius klausimus reglamentuojančiomis bendrosiomis konvencijomis, atžvilgiu. Bet kuriuo atveju numatytas sudaryti susitarimas iš esmės reglamentuos atvejus, kuriems šis reglamentas netaikomas.

58      Taryba, analizuodama trečiąją prielaidą, nurodytą minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 84 punkte, nukreipiančiame į minėtos nuomonės 1/94 96 punktą ir minėtos nuomonės 2/92 33 punktą, t. y.. „kai Bendrija konkrečioje srityje yra pasiekusi visišką suderinimą“, visų pirma atkreipia dėmesį į atitinkamos srities nustatymą, antra, į galimą numatyto sudaryti susitarimo „atskyrimo nuostatos“ poveikį ir, trečia, į galimą numatyto sudaryti susitarimo ir Bendrijos vidaus teisės normų tapatumo poveikį.

–       Atitinkamos srities nustatymas

59      Taryba, kaip dauguma valstybių narių, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, pabrėžia, kad nustatant atitinkamą sritį nepakanka apsiriboti tik srities pavadinimu, tačiau taip pat būtina konkrečiai palyginti Reglamento Nr. 44/2001 materialines nuostatas, jo taikymo sritis asmenų ir teritorijos atžvilgiu su tomis, kurios nustatytos numatytame sudaryti susitarime, ir patikrinti, ar šio susitarimo nuostatos daro poveikį Bendrijos teisės aktuose įtvirtintoms taisyklėms. Tačiau Italijos vyriausybė pastebi, kad Teisingumo Teismas niekada nesiėmė vertinti valstybių narių prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų poveikio Bendrijos teisės nuostatoms, o paprastai visada apsiribodavo tarptautinio susitarimo ir Bendrijos teisės aktų reglamentavimo sričių palyginimu.

60      Kai kurios vyriausybės pabrėžia, kad atitinkamos srities apimtis turi būti analizuojama atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 teisinį pagrindą ir EB 65 straipsnį. Remiantis šia nuostata Bendrija turi teisę imtis priemonių „tokiu mastu, kokio reikia vidaus rinkai deramai veikti“. Airija ir Portugalijos vyriausybė taip pat pažymi, kad šio straipsnio b punkte naudojama formuluote siekiama ne „suderinti teisės normas“, o „skatinti valstybėse narėse įstatymų ir jurisdikcijos kolizijai taikomų teisės normų atitikimą“, o tai leidžia suprasti, jog nėra bendro vidinio įgaliojimų dėl jurisdikcijos arba teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo perdavimo, o veikiau jis priklauso nuo analizės kiekvienoje byloje. Švedijos vyriausybė taip pat pabrėžia skirtumą tarp tarpusavio materialinės teisės normų pripažinimo ir suderinimo teigdama, kad, nesant tokio suderinimo, valstybė narė negali būti įpareigota išplėsti sprendimų pripažinimo sistemą ir trečiųjų valstybių atžvilgiu, jeigu ji nėra davusi savo sutikimo pripažinti, kad trečiosios valstybės teisinė sistema atitinka teisinio saugumo reikalavimus, dėl kurių ji galėtų atsisakyti apsaugos, kurią ji suteikia savo piliečiams.

61      Tačiau Italijos vyriausybė mano, kad Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos nustato išsamų reglamentavimą jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo srityje. Šis požiūris yra grindžiamas Teisingumo Teismo praktika, susijusia su Briuselio konvencija, pagal kurią pastaroji nustatė vykdymo procedūrą, sudarančią autonominę ir visa apimančią sistemą, taikomą ir teisės apskųsti sprendimus srityje (1985 m. liepos 2 d. Sprendimo Brasserie du pêcheur Nr. 148/84, Rink. p. 1981, 17 punktas). Todėl darytina išvada, kad kompetencija sudaryti numatytą susitarimą išimtinai priklauso Bendrijai.

62      Parlamentas tvirtina, kad srities sąvoka turėtų apimti tik Reglamento Nr. 44/2001 materialinę taikymo sritį ir kad nereikia atsižvelgti į jo taikymą asmenų ir teritorijos atžvilgiu. Jis daro išvadą, kad numatytas sudaryti susitarimas visiškai patenka į Reglamento taikymo sritį, t. y. teisės normų visumą, taikomą nustatant tarpvalstybiniuose ginčuose jurisdikciją ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo sąlygas valstybėse, kurioms yra privalomas šis susitarimas bei minėtas reglamentas, ir todėl Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti tokį susitarimą.

63      Komisijos manymu, numatytas sudaryti susitarimas visiškai patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, nes visos susitarime numatytos situacijos jau yra įtrauktos į Bendrijos taisyklių, kuriomis siekiama išvengti jurisdikcijos kolizijos bei spragų, taikymo sritį. Iš tikrųjų reikėtų pripažinti, kad net kai jos daro nuorodą į nacionalinę teisę, jurisdikciją reglamentuojančios teisės normos vis dėlto yra Bendrijos teisės normos. Be to, atvejai, kai Bendrijos teismai neturi jurisdikcijos, nėra laikytini tuštuma arba spraga, kurias valstybė narė galėtų užpildyti, o būtent toks yra Bendrijos teisės aktų leidėjo pasirinkimas.

64      Dėl Reglamento Nr. 44/2001 II skyriumi, skirtu valstybių narių teismų jurisdikcijai, reglamentuojamos srities Taryba ir dauguma Teisingumo Teismui pastabas pateikusių vyriausybių atkreipia dėmesį į šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies formuluotę, pagal kurią „jei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją nustato tos valstybės narės teisė atsižvelgiant į 22 ir 23 straipsnių nuostatas“ (pataisytas vertimas). Iš to darytina išvada, kad šis reglamentas gali būti aiškinamas taip, kad jo II skyrius iš esmės taikomas tik tuo atveju, jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje ir, išskyrus kelias išimtis, valstybėms narėms išlieka teisė nustatyti jų teismų jurisdikciją, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Bendrijoje. Todėl numatytas sudaryti susitarimas nepažeistų šios Bendrijos taisyklės.

65      Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad Reglamento 4 straipsnio 1 dalis gali būti suprantama kaip nustatanti Bendrijos kompetencijos perdavimą valstybėms narėms, o tai pateisintų Bendrijos kompetenciją. Tačiau kartu ji nesutinka su šiuo aiškinimu ir drauge su Jungtinės Karalystės vyriausybe pabrėžia, kad ši nuostata yra deklaratyvaus pobūdžio, nes ji išplaukia iš to paties reglamento 2 straipsnio 1 dalies, kuri apriboja bendrų jurisdikcijos taisyklių taikymą valstybėje narėje nuolatinę gyvenamąją turintiems atsakovams. Tokį aiškinimą patvirtina tiesioginės nuosakos vartojimas minėto reglamento 9 konstatuojamojoje dalyje, kuri nustato, kad „valstybėje narėje negyvenančiam atsakovui paprastai yra taikomos nacionalinės jurisdikcijos taisyklės, galiojančios valstybės narės, kurioje veikia teismas, į kurį buvo kreiptasi, teritorijoje <...>“ (pataisytas vertimas).

66      Suomijos vyriausybė taip pat nesutinka su argumentu, kad Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnio 1 dalis gali būti prilyginta bendrų teisės normų priėmimui minėto sprendimo AETR prasme. Nors tiesa, kad 1994 m. vasario 10 d. Sprendime Mund & Fester (C‑398/92, Rink. p. I‑467) Teisingumo Teismas nusprendė, jog tiek Briuselio konvencija, tiek nacionalinės teisės nuostatos, į kurias ji pateikia nuorodas, yra susijusios su Sutartimi, tačiau byloje, kurioje buvo priimtas pastarasis sprendimas, aiškinamas buvo ne šios konvencijos 4 straipsnis (kuris atitinka minėto reglamento 4 straipsnį), o analizuojama situacija, kai dvi šalys turi nuolatinę gyvenamąją vietą konvencijos Susitariančiojoje valstybėje. Be to, ta aplinkybė, kad konkreti nuostata daro nuorodą į Sutartį, automatiškai nereiškia, kad su šios nuostatos taikymo sritimi susiję klausimai patenka į Bendrijos kompetenciją, nes Sutartimi ne tik perduodami tam tikri įgaliojimai Bendrijai, bet ir nustatomos pareigos, kurias įgyvendindamos savo įgaliojimus valstybės narės privalo įvykdyti (šiuo klausimu žr. 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑466/98, Rink. p. I‑9427, 41 punktą). Galiausiai valstybių narių sudarytos konvencijos dėl jurisdikcijos taip pat patenka į to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies sąvoką „valstybės narės teisė“, todėl nėra teisinga manyti, kad vien dėl tam tikros teisės normos įtraukimo į jį Bendrija įgytų išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus, patenkančius į šios teisės normos taikymo sritį.

67      Taryba ir dauguma valstybių narių, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, pastebi, kad Reglamentas Nr. 44/2001 nurodo keletą atvejų, kai, taikant jo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo išimtį, valstybių narių teismų jurisdikcija yra nustatoma pagal šio reglamento nuostatas, net jei atsakovas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Tai yra šie atvejai:

–        išimtinė jurisdikcija, numatyta 22 straipsnyje (pavyzdžiui, teismo procese dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, dėl juridinių asmenų sprendimo galiojimo, dėl įrašų valstybiniuose registruose galiojimo, dėl teismo sprendimų vykdymo);

–        jurisdikcijos išplėtimas, numatytas 23 straipsnyje (sudarant jurisdikciją suteikiantį susitarimą);

–        nuostatos, susijusios su jurisdikcija, ginant silpnesne laikomą šalį:

–        dėl draudimo (9 straipsnio 2 dalis),

–        dėl vartotojo sudarytų sutarčių (15 straipsnio 2 dalis),

–        dėl individualių darbo sutarčių (18 straipsnio 2 dalis);

–        nuostatos, susijusios su lis pendens ir susijusiais ieškiniais (27–30 straipsniai).

68      Tarybos ir daugumos valstybių narių, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, nuomone, numatytas sudaryti susitarimas tiek, kiek tai susiję su šiomis išimtimis, galėtų iškreipti Reglamento Nr. 44/2001 dalį dėl jurisdikcijos. Todėl Vokietijos vyriausybė teigia, kad šiuo susitarimu numatytos jurisdikcijos taisyklės gali iškreipti šio reglamento jurisdikcijos taisykles arba pakeisti jų taikymo sritį ir kad tam tikroms naujos Lugano konvencijos dalims taip pat egzistuoja išimtinė Bendrijos kompetencija. Tačiau Portugalijos vyriausybė tvirtina, kad išimtis negali pakeisti taisyklės ir kad šiuo atveju nėra būtina numatyti visų situacijų, kurioms gali būti taikoma išimtinė Bendrijos kompetencija.

69      Tas pats būtų taikoma ir Lugano konvencijos 54b straipsnio 2 dalies nuostatai, numatančiai tam tikras situacijas, kada numatytas sudaryti susitarimas būtų taikomas bet kuriuo atveju (išimtinės jurisdikcijos, jurisdikcijos išplėtimo, lis pendens bei susijusių ieškinių atvejais ir svarstant klausimą dėl teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo, kai arba kilmės valstybė, arba valstybė, kurioje prašoma pripažinti arba vykdyti teismo sprendimą, nėra Bendrijos narė).

70      Tokia nuostata gali paveikti Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį. Numatyto sudaryti susitarimo nuostatos dėl išimtinės jurisdikcijos nustato trečiosios šalies teismo jurisdikciją net ir tuo atveju, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Bendrijoje. Šie keli išimtiniai atvejai negali paveikti bendros šio reglamento taikymo srities ir pateisinti Bendrijos išimtinės kompetencijos.

71      Šiuo klausimu Airija pateikia tris pastabas. Pirma, sunku įsivaizduoti praktinę situaciją, kurioje tokia nuostata kaip Lugano konvencijos 54b straipsnio 2 dalis galėtų sukelti prieštaravimą tarp Reglamento Nr. 44/2001 ir numatyto sudaryti susitarimo, nes visos šioje nuostatoje numatytos situacijos nepatenka į šio reglamento taikymo sritį. Antra, kadangi ši nuostata yra identiška šiuo metu galiojančiai 54b straipsnio 2 daliai ir kadangi Bendrija bus naujos Lugano konvencijos, kuri turėtų būti mišrus susitarimas, šalis, negalima teigti, kad valstybės narės prisiima įsipareigojimus trečiųjų šalių atžvilgiu, kurie paveikia Bendrijos normas. Todėl situacija skiriasi nuo tos, kai valstybė narė prisiima įsipareigojimus trečiųjų šalių atžvilgiu nedalyvaujant Bendrijai. Galiausiai tai, kad tokia nuostata kaip šio 54b straipsnio 2 dalis daro poveikį Bendrijos normoms, reiškia tik tai, kad Bendrija turi išimtinę kompetenciją derėtis dėl šios vienintelės nuostatos, o valstybės narės išsaugo kompetenciją likusių numatyto sudaryti susitarimo nuostatų atžvilgiu.

72      Parlamentas dėl teismų jurisdikcijos teigia, kad Reglamentas Nr. 44/2001 yra taikomas ne tik vadinamosioms Bendrijos vidaus byloms. Šis reglamentas taip pat taikomas ir byloms, iškeltoms valstybės narės teisme prieš atsakovą, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Bendrijos teritorijoje. Parlamento nuomone, būtent Bendrijos teisės aktų leidėjas šio reglamento 4 straipsnyje nustatė jurisdikcijos taisyklę, kurios valstybės narės neturi teisės keisti. Daugiausia, ką jos gali padaryti, tai pakeisti savo nacionalinės teisės aktus, kurie yra taikomi leidus Bendrijai. Todėl numatytas sudaryti susitarimas pažeistų šio 4 straipsnio veikimą, nes vadovaujantis jurisdikciją reglamentuojančiomis nacionalinės teisės normomis valstybės narės teisme nebūtų galima iškelti bylos atsakovams, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą Lugano konvencijos Susitariančiojoje valstybėje, nors pagal šį 4 straipsnį jomis iš esmės galima remtis kiekvieno atsakovo, gyvenančio už Bendrijos teritorijos ribų, atžvilgiu.

73      Komisija, remdamasi tais pačiais motyvais, kaip ir Parlamentas, teigia, kad „poveikis“ Reglamentui Nr. 44/2001 ir yra derybų objektas. Kiek tai yra susiję su jurisdikcijos taisyklėmis, numatytas sudaryti susitarimas taip pat neutralizuotų šio reglamento 4 straipsnyje numatytą taisyklę, kuri valstybių narių teismams suteikia likusią jurisdikcijos dalį atsakovų, turinčių nuolatinę gyvenamąją vietą valstybėje, kuri nėra Bendrijos narė, tačiau kuri yra Lugano konvencijos dalyvė, atžvilgiu. Todėl jeigu valstybės narės turėtų teisę pačios susitarti, kad šio straipsnio nuostatos būtų išplėstos ir taikomos trečiosioms šalims, būtų paveiktas Reglamentas Nr. 44/2001.

74      Taigi Komisija ginčija argumentus, kuriais siekiama valstybių narių kompetenciją grįsti Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsniu. Visų pirma šiuo klausimu palaikoma Parlamento, ji teigia, kad šiame straipsnyje įtvirtintą taisyklę nustatė Bendrijos teisės aktų leidėjas, todėl valstybės narės jau neturi teisės nuspręsti, ar jų santykiuose su trečiosiomis šalimis taikomos ne jų nacionalinės teisės normos, o kitokios taisyklės. Antra, ji pastebi, kad bet kokia jurisdikcijos klausimą reguliuojanti taisyklė, dėl kurios deramasi sudarant numatytą susitarimą ir kuri bus taikoma atsakovams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra už Bendrijos ribų, turėtų poveikį suderintoms jurisdikciją reglamentuojančioms teisės normoms, nes šiomis teisės normomis siekiama išvengti jurisdikcijos kolizijų, spragų ir lis pendens bylų ar prieštaraujančių sprendimų.

75      Dėl Reglamento Nr. 44/2001 dalies, susijusios su teismo sprendimų pripažinimu ir vykdymu, t. y. jo III skyriaus, Taryba ir dauguma valstybių narių, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, pažymi, kad numatyto sudaryti susitarimo ir šio reglamento taikymo sritys niekaip nesutampa. Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad šis reglamentas nėra taikomas Bendrijos požiūriu „užsienio“ sprendimais laikomiems teismo sprendimams. Portugalijos vyriausybė kelia klausimą, kaip gali būti paveiktas Bendrijos valstybių narių teismų priimtų sprendimų tarpusavio pripažinimas nustačius valstybių, ne Bendrijos narių, teismo sprendimų pripažinimo taisykles. Iš tikrųjų Reglamentas Nr. 44/2001 reglamentuoja teismo sprendimo, kurį priėmė vienos valstybės narės teismas, pripažinimą ir vykdymą kitoje valstybėje narėje, o numatytas sudaryti susitarimas reglamentuos trečiosios šalies teismo sprendimo pripažinimą ir vykdymą valstybėje narėje ir valstybės narės teismo sprendimo pripažinimą ir vykdymą trečiojoje šalyje.

76      Tačiau Komisija teigia, kad Reglamento Nr. 44/2001 III skyrius taip pat būtų paveiktas valstybių narių sutartų nuostatų. Ji pabrėžia tai, kad šiame reglamente ir numatytame sudaryti susitarime yra vienas ir tas pats taisyklių, iš esmės taikomų nepaisant valstybės, kurioje yra priimantis sprendimą teismas, rinkinys.

77      Parlamentas laikosi tos pačios nuomonės. Jo teigimu, Reglamente Nr. 44/2001 nustatytos taisyklės taip pat būtų paveiktos numatyto sudaryti susitarimo, nes minėto III skyriaus taikymas tik kitų valstybių narių teismų sprendimams reiškia sąmoningą įstatymo leidėjo pasirinkimą. Iš naujosios Lugano konvencijos kilsianti pareiga taip pat traktuoti Lugano konvencijos Susitariančiosiose valstybėse priimtus sprendimus pakeistų šią teisinę situaciją.

–       „Atskyrimo nuostata“

78      Taryba ir dauguma pastabas Teisingumo Teismui pateikusių valstybių narių nagrinėja galimą derybinių direktyvų 2 straipsnio a punkte, nukreipiančiame į Lugano konvencijos 54b straipsnyje įtvirtintus principus, numatytos „atskyrimo nuostatos“ poveikį. Kaip nurodo Graikijos vyriausybė, šios nuostatos tikslas yra ,,atskirti” ribotą sritį, galinčią pagrįsti išimtinę Bendrijos kompetenciją, nuo likusios numatyto sudaryti susitarimo srities. Esminis šios nuostatos, suformuluotos Lugano konvencijos 54b straipsnio 1 dalyje, poveikis būtų tas, kad valstybės narės tarpusavyje taikytų Reglamentą Nr. 44/2001, o ne naują Lugano konvenciją.

79      Tarybos ir šių vyriausybių pozicija šiuo klausimu grindžiama Teisingumo Teismo praktika, įtvirtinta minėtuose „atviro dangaus“ sprendimuose ir ypač sprendimo Komisija prieš Daniją 101 punkte, kuris išdėstytas taip:

„101      Šiuo teiginiu negali būti abejojama dėl tos priežasties, kad (vadinamojo „atviro dangaus“ dvišalio susitarimo, sudaryto 1995 m. oro transporto srityje tarp Danijos Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų), 9 straipsnis nustato, jog oro transporto bendrovės, kurioms taikomas 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentas (EEB) dėl oro susisiekimo paslaugų kainų ir tarifų, (OL L 240, p. 15) turi laikytis šio reglamento. Kad ir kokia vertinga buvo Danijos Karalystės iniciatyva, skirta išsaugoti Reglamento Nr. 2409/02 taikymą, akivaizdu, kad šios valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas siejamas su tuo, kad ji neturėjo teisės sudaryti tokį susitarimą savarankiškai, net jei šio susitarimo turinys neprieštarauja Bendrijos teisei“.

80      Taryba pastebi, kad minėtoje nuomonėje 2/91 Teisingumo Teismas atsižvelgė į Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 170 dėl saugos naudojant darbe cheminius produktus nuostatą, leidusią jos narėms taikyti griežtesnes vidaus taisykles. A fortiori reikėtų atsižvelgti į tokią taisyklę, kaip numatyta Lugano konvencijos 54b straipsnio 1 dalyje, kuri numato vidaus taisyklių taikymą vietoj tų, kurios įtvirtintos numatytame sudaryti susitarime.

81      Jungtinės Karalystės vyriausybė ypač pabrėžia skirtumą tarp nuostatos, numatytos minėtuose „atviro dangaus“ sprendimuose, ir nuostatos, numatytos Lugano konvencijos 54b straipsnyje. Skirtingai nuo bylų, kuriose buvo priimti šie sprendimai, kuriuose Komisijos ginčyto, su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis 1995 m. sudaryto vadinamojo „atviro dangaus“ susitarimo taikymo sritis apėmė Bendrijos taisykles, minėto straipsnio 1 dalyje numatyta nuostata skirta apibrėžti atitinkamą dviejų taisyklių rinkinių taikymo tvarką, tai yra užtikrinti, kad dviejuose aktuose numatytos taisyklės reglamentuotų skirtingas sritis. Vokietijos vyriausybės teigimu, buvo galima naudoti kitą teisinę techniką ir formuluoti pripažinimą ir vykdymą reglamentuojančias taisykles griežčiau, kad jos būtų taikomos tik santykiams tarp valstybių narių ir kitų šios konvencijos Susitariančiųjų valstybių.

82      Tačiau Parlamentas nurodo minėtą sprendimą Komisija prieš Daniją ir daro išvadą, kad net jei nuostata, atitinkanti Lugano konvencijos 54b straipsnį, būtų įtraukta į numatytą sudaryti susitarimą ir nebūtų prieštaravimo tarp jo ir Reglamento Nr. 44/2001, valstybės narės vis tiek neturėtų teisės sudaryti šio susitarimo.

83      Pažymėdama, kad atskyrimo nuostata dažniausiai pasitaiko ,,mišraus“ tipo susitarimuose, Komisija teigia, kad derybinėse direktyvose išreikštas Tarybos ketinimas įtraukti tokią nuostatą į numatytą sudaryti susitarimą gali būti vertinamas kaip nerangus mėginimas nulemti mišrų tokio susitarimo pobūdį. Ji teigia, kad išorės Bendrijos kompetencijos išimtinumas, kaip teisinis Bendrijos aktų leidybos pagrindas, turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, kurias galėtų patikrinti Teisingumo Teismas, o ne vien į atitinkamą tarptautinį susitarimą įtrauktos atskyrimo nuostatos buvimu. Neįvykdžius tokio reikalavimo, gali būti manipuliuojama išimtiniu arba neišimtiniu kompetencijos pobūdžiu.

84      Šiuo atžvilgiu Komisija abejoja nuostatos, skirtos reguliuoti santykį tarp teisės aktų, įtvirtinančių Bendrijos tvarką, ir tarptautinės konvencijos, skirtos išplėsti šią tvarką trečiosioms šalims, kas neturėtų ipso facto paveikti galiojančios Bendrijos teisės, reikalingumu. Kadangi numatytas sudaryti susitarimas apimtų sritis, kuriose buvo atliktas visiškas harmonizavimas, atskyrimo nuostatos buvimas yra visiškai nesvarbus.

85      Komisija pabrėžia ypatingą tarptautinės privatinės teisės tarptautinio susitarimo atskyrimo nuostatos, kuri labai skiriasi nuo klasikinės atskyrimo nuostatos, pobūdį. Šiuo atveju tikslas yra ne išsaugoti Reglamento Nr. 44/2001 taikymą kiekvieną kartą, kai jis yra taikytinas, bet darniai sureguliuoti šio reglamento ir numatyto sudaryti susitarimo atskirtą taikymą.

–       Numatyto sudaryti susitarimo nuostatų ir Bendrijos vidaus taisyklių tapatumas

86      Galiausiai Taryba nagrinėja numatyto sudaryti susitarimo nuostatų ir vidaus taisyklių tapatumo poveikį. Ji tai daro atsižvelgdama į generalinio advokato Tizzano pateiktos išvados bylose, kuriose buvo priimti minėti „atviro dangaus“ sprendimai, 72 punktą. A. Tizzano teigimu, ,,<...> valstybės narės negali sudaryti tarptautinių susitarimų bendrų taisyklių reglamentuojamose srityse, net jei susitarimų tekstai bendras taisykles pažodžiui atkartoja ar daro į jas nuorodą. Tokių susitarimų sudarymas galėtų paveikti vienodą Bendrijos teisės taikymą dviem skirtingais būdais. Pirma, kadangi bendrų taisyklių ,,įtraukimas“ į susitarimus negarantuotų <...>, kad šios taisyklės iš tikrųjų bus vienodai taikomos <...>. Antra, kadangi bet kuriuo atveju šis ,,įtraukimas“ iškraipytų bendrų taisyklių pobūdį ir teisinį režimą, o tai sukeltų didelį ir realų pavojų, kad joms nebegalėtų būti taikoma Sutartyje numatyta Teisingumo Teismo kontrolė“.

87      Tarybos teigimu, atsižvelgiant į abiejų teisės aktų, tai yra Reglamento Nr. 44/2001 ir numatyto sudaryti susitarimo, pagrindinių nuostatų tapatumą ir pastarojo bei Bendrijos vidaus taisyklių paralelios raidos tikslą, galima išvada, kad Bendrija turi išimtinę kompetenciją viso šio susitarimo atžvilgiu.

88      Tačiau taip pat galima teigti, kad, atsižvelgiant į nurodytų sričių skirtingumą, numatyto sudaryti susitarimo ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų tapatumas nėra svarbus. Ypač kadangi Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnio 1 dalis pripažįsta valstybių narių teisę nustatyti teismų jurisdikciją, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, niekas šioms valstybėms nedraudžia ,,perkelti“ šio reglamento nuostatų į jų nacionalinius įstatymus jo nepažeidžiant. Šį Tarybos aiškinimą palaiko Vokietijos, Graikijos vyriausybės, Airija, Portugalijos ir Suomijos vyriausybės. Vokietijos vyriausybė pabrėžia, kad Bendrijos kompetencija negali atsirasti vien dėl konkrečios nuostatos formuluotės. Kompetencijos suteikimas parodytų, kas sprendžia dėl šios nuostatos formuluotės.

89      Parlamentas daro nuorodą į generalinio advokato Tizzano pateiktą išvadą bylose, kuriose buvo priimti minėti „atviro dangaus“ sprendimai, ir daro išvadą, kad šiuo klausimu Bendrija turi išimtinę kompetenciją.

90      Jis ginčija Tarybos argumentus, kad numatyto sudaryti susitarimo ir Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų tapatumas pašalina bet kokią prieštaravimo tarp jų galimybę. Jis teigia, pirma, kad prieštaravimo buvimas ar nebuvimas nėra lemiamas nustatant Bendrijos kompetencijos apimtį ir, antra, kad, nepaisant nagrinėjamų nuostatų tapatumo, tokio susitarimo taikymas gali padėti išvengti tam tikrų šio reglamento taisyklių ir todėl jas paveikti.

91      Komisija teigia, kad derybų dėl naujos Lugano konvencijos tikslas, kuriuo siekiama tik perkelti bendras Reglamento Nr. 44/2001 taisykles santykiams su valstybėmis, kurios nėra Bendrijos narės, reiškia, kad Bendrijos kompetencija vesti šias derybas yra būtinai išimtinė.

92      Ji atkreipia dėmesį į Briuselio ir Lugano konvencijų paralelizmą bei ryšį tarp jų ir tvirtina, kad nors buvo sudaryta atskira konvencija, tai įvyko tik todėl, kad nebuvo galima trečiųjų valstybių prašyti prisijungti prie EB 293 straipsniu grindžiamos ir Teisingumo Teismui kompetenciją suteikiančios konvencijos. Ji nurodo, kad buvo pasiūlyti įvairūs mechanizmai siekiant išsaugoti darnumą aiškinant dvi konvencijas.

93      Komisijos tvirtinimu, vien bendrų taisyklių paprasto perkėlimo į naująją Lugano konvenciją tikslas pašalina bet kokią valstybių narių kompetenciją, nes tai būtų nesuderinama su bendrosios rinkos vieningumu ir vienodu Bendrijos teisės taikymu. Vienintelė Bendrija turi galimybę užtikrinti savo bendrų taisyklių, jei jos yra tarptautinio lygio, darnumą.

94      Papildydamas argumentus, pateiktus atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, ir platesnės perspektyvos požiūriu Parlamentas atkreipia pastarojo dėmesį į teisines ir praktines problemas, galinčias iškilti mišraus susitarimo atveju, ypač dėl būtinybės visoms valstybėms narėms ratifikuoti susitarimą. Jis taip pat pabrėžia Bendrijos vidaus ir išorės politikos kuriant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, darnumo reikalingumą.

95      Dėl argumento, grindžiamo tuo, kad numatytas susitarimas nepakenks Reglamento Nr. 44/2001 taikymui, bet, priešingai, išplėsdamas jo taikymą kitose Europos valstybėse, jį sustiprins, Prancūzijos vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad šis susitarimas kartu su keliomis trečiosiomis valstybėmis apima visas valstybes nares, klausia, ar Bendrija neturėtų būti pripažinta vienintele turinčia teisę disponuoti savo teisės aktais, nepaisant to, ar šis susitarimas kenkia Bendrijos teisės aktų taikymui, ar jį palengvina. Valstybės narės išliktų kompetentingos sudaryti su trečiosiomis valstybėmis kitus susitarimus, neįtraukiančius visų valstybių narių, bet su sąlyga, kad šie susitarimai nepaveiktų minėto reglamento taikymo. Taigi, šios vyriausybės teigimu, Bendrija šiuo atveju turi išimtinę kompetenciją konkrečiai sudaryti numatytą susitarimą.

 Žodinės valstybių narių ir institucijų pastabos

96      Kad valstybės narės, įstojusios į Europos Sąjungą po prašymo pateikti nuomonę įteikimo, galėtų pateikti dėl jo pastabas, Teisingumo Teismas paskyrė posėdį, kuris įvyko 2004 m. spalio 19 d. Jame dalyvavo Taryba, Čekijos, Danijos, Vokietijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos vyriausybės, Airija, Nyderlandų, Lenkijos, Portugalijos, Suomijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Parlamentas ir Komisija. Daugumoje Teisingumo Teismui pateiktų pastabų keliami keturi klausimai, dėl kurių pastarasis laišku pasiūlė valstybėms narėms ir institucijoms pasisakyti per šį posėdį. Šie klausimai buvo pateikti:

–        dėl EB 61 ir EB 65 straipsnių formuluotės, ypač dėl EB 65 straipsnyje esančios frazės „reikia vidaus rinkai deramai veikti“ svarbos;

–        dėl svarbos žinoti, kiek valstybė narė galėtų derėtis, pavyzdžiui, dėl dvišalio susitarimo su trečia valstybe, reglamentuojančio Reglamente Nr. 44/2001 nagrinėjamus probleminius klausimus, tačiau nebūtinai nustatydama tokius pačius kaip pastarajame nurodytus kriterijus;

–        dėl galimybės nustatyti skirtumą tarp nuostatų dėl jurisdikcijos ir nuostatų dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei

–        dėl galimo poreikio plėtoti ar patikslinti egzistuojančią teismo praktiką.

 Dėl pirmojo Teisingumo Teismo pateikto klausimo

97      Dėl EB 61 ir EB 65 straipsnių formuluotės, ypač dėl EB 65 straipsnyje esančios frazės „reikia vidaus rinkai deramai veikti“ svarbos Vokietijos vyriausybė, palaikoma Prancūzijos vyriausybės, Parlamento ir Komisijos, teigia, kad ši frazė yra svarbi tik vertinant, ar priimdama Reglamentą Nr. 44/2001 Bendrija teisingai pasinaudojo savo vidaus kompetencija. Jos manymu, bet kuris EB 65 straipsnio pagrindu priimtas Bendrijos vidaus aktas turi tenkinti šią sąlygą. Tačiau, siekiant konstatuoti Bendrijos išorės kompetencijos buvimą šio reglamento reglamentuojamoje srityje, nėra svarbu, kad numatytas sudaryti susitarimas taip pat būtų būtinas vidaus rinkai deramai veikti. Iš tikrųjų ši išorės kompetencija priklauso paprasčiausiai nuo klausimo, kiek toks susitarimas paveikia ar pakeičia Bendrijos vidaus normos apimtį. Prancūzijos vyriausybės nuomone, jei ta aplinkybė, kad EB 65 straipsnis nurodo tik priemones, reikiamas vidaus rinkai deramai veikti, pašalina Bendrijos kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus, minėtame sprendime AETR įtvirtinta praktika prarastų savo vertę.

98      Tačiau Jungtinės Karalystės vyriausybė, palaikoma keletos kitų vyriausybių, tvirtina, kad EB 65 straipsnis, atsižvelgiant į jo formuluotę, nustato Bendrijos vidaus režimo apimtį ir intensyvumą. Konkrečiai kalbant, ši formuluotė parodo, kad valstybių narių taisyklės jurisdikcijų kolizijos srityje Reglamentu Nr. 44/2001 nėra visiškai suderintos. Nors kai kurios šiame reglamente įtvirtintos taisyklės galėtų būti laikomos turinčiomis tam tikrą išorinę reikšmę, pavyzdžiui, bendra jurisdikcijos taisyklė, grindžiama aplinkybe, jog atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Sąjungoje, esminis faktorius būtų tas, kad šios taisyklės priklauso vidaus režimui, kuriuo siekiama išspręsti jurisdikcijų koliziją tarp pastarosios valstybių narių teismų. Atsižvelgiant į vidinę EB 61 ir EB 65 straipsnių reikšmę, jie negali būti teisinis pagrindas išsamiam Bendrijos kodeksui, nustatančiam taisykles dėl tarptautinės Bendrijos kompetencijos, priimti.

99      Be to, Čekijos vyriausybė, palaikoma Graikijos, Ispanijos ir Suomijos vyriausybių, pažymi, kad EB 61 ir EB 65 straipsnių formuluotė parodo, jog Bendrijos vidaus kompetenciją riboja konkretus deramo vidaus rinkos veikimo tikslas. Todėl išorės Bendrijos kompetencija taip pat turėtų būti ribojama to paties tikslo. Tačiau Suomijos vyriausybė teigia, jog Lugano konvencijos atveju, atsižvelgiant į tai, jog Susitariančiosios šalys, kurios yra ne Sąjungos narės, nėra susijusios su laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimu ar vidaus rinkos įgyvendinimu, būtų sunku įsivaizduoti, kad numatytas sudaryti susitarimas yra būtinas deramam vidaus rinkos veikimui.

 Dėl antrojo Teisingumo Teismo pateikto klausimo

100    Dėl svarbos žinoti, kiek valstybė narė gali derėtis dėl dvišalio susitarimo su trečia valstybe, reglamentuojančio Reglamente Nr. 44/2001 nagrinėjamus probleminius klausimus, tačiau nebūtinai nustatydama tokius pačius kaip jame nurodytus kriterijus, dauguma pastabas Teisingumo Teismui pateikusių vyriausybių bei Parlamentas tvirtina, kad vienintelis svarbus klausimas yra sužinoti, ar pagal dvišalį susitarimą kylančios pareigos patenka į šio reglamento taikymo sritį. Taigi nėra skirtumo, ar šis susitarimas turinio požiūriu atitinka Bendrijos taisykles, ar ne.

101    Todėl toks dvišalis susitarimas turėtų būti apdairiai rengiamas siekiant užtikrinti, kad jo nuostatos neapimtų Reglamento Nr. 44/2001 reglamentuojamų sričių, o tai galima padaryti remiantis atskyrimo nuostata. Vokietijos, Graikijos ir Suomijos vyriausybės teigia, kad tokios nuostatos buvimas yra lemiamas. Tačiau Komisija mano, kad pats atskyrimo nuostatos buvimas yra akivaizdus poveikio minėto sprendimo AETR prasme įrodymas.

102    Per posėdį Ispanijos vyriausybė pažymėjo, kad kitose srityse, kurių Reglamentas Nr. 44/2001 nereglamentuoja, valstybė narė išsaugo laisvę sudaryti susitarimus su trečiosiomis valstybėmis. Dėl susitarimų, kurie patenka į reglamento reglamentuojamas sritis, ši vyriausybė pateikė Teisingumo Teismui prašymą dar patikslinti savo praktiką tvirtindama, kad kai kurios valstybės narės gali turėti ypatingą interesą derėtis su trečiosiomis valstybėmis šiose srityse dėl priežasčių, susijusių su geografiniu artumu ar istorinių santykių tarp atitinkamų dviejų valstybių buvimu.

103    Parlamento teigimu, tarp valstybės narės ir trečiosios valstybės sudarytame dvišaliame susitarime kito priskyrimo kriterijaus nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, kuris nustatytas Reglamente Nr. 44/2001, pasirinkimas pastarąjį būtinai paveiktų. Tačiau dvišalis susitarimas, kuriame naudojamas nacionalinės priklausomybės kriterijus, būtų nesuderinamas su šiuo reglamentu, nes, atsižvelgiant į taikytiną tekstą ir nustatytą kriterijų, jurisdikciją turėtų du skirtingi teismai.

 Dėl trečiojo Teisingumo Teismo pateikto klausimo

104    Dėl galimo poreikio atskirti nuostatas dėl jurisdikcijos ir nuostatas dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo dauguma vyriausybių, ypač Čekijos, Vokietijos, Graikijos, Portugalijos ir Suomijos vyriausybės teigia, kad toks atskyrimas yra būtinas. Suomijos teigimu, pavyzdžiui, iš Reglamento Nr. 44/2001 struktūros matyti, kad skyrius, skirtas jurisdikcijai, ir skyrius, skirtas teismo sprendimų pripažinimui ir vykdymui, yra nesusiję. Taigi tai yra du atskiri ir nepriklausomi reglamentavimai, įtraukti į tą patį teisinį instrumentą.

105    Tačiau Ispanijos vyriausybė teigia, kad nereikia daryti tokio atskyrimo. Pirma, įmanoma konstatuoti, kad dvi šių nuostatų taikymo sritys turi dalis, kurių Bendrijos teisė nereglamentuoja. Antra, dviem nuostatų kategorijomis visiškai atsižvelgiama į tai, kad Reglamento Nr. 44/2001 tikslas yra supaprastinti teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą.

106    Panašiai Parlamentas ir Komisija teigia, kad negalima pateisinti numatyto sudaryti susitarimo padalijimo į dvi atskiras dalis ir vienoje iš jų suteikti Bendrijai išimtinę, o kitoje – bendrą kompetenciją. Komisijos nuomone, bet koks supaprastintas teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo mechanizmas, tiek įtvirtintas Reglamentu Nr. 44/2001, tiek numatytas Lugano konvencijoje, grindžiamas aplinkybe, kad jurisdikcijos taisyklės yra suderintos ir kad tarp valstybių narių egzistuoja pakankamas tarpusavio pasitikėjimas, kad būtų išvengta, jog atitinkamų valstybių teismai kiekvienu atveju turėtų išnagrinėti, ar nebuvo pažeista kilmės valstybės teismų jurisdikcija. Šiuo požiūriu jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimai neturėtų būti atskirti.

 Dėl ketvirtojo Teisingumo Teismo pateikto klausimo

107    Dėl galimo poreikio plėtoti ar patikslinti esamą teismo praktiką dauguma pastabas Teisingumo Teismui pateikusių vyriausybių pageidauja minėtu sprendimu AETR nustatytos praktikos paaiškinimo. Be to, šios vyriausybės palaiko Jungtinės Karalystės vyriausybės rašytinėse pastabose išdėstytą poziciją, kad reikėtų iš naujo apsvarstyti vieną iš šioje teismo praktikoje paminėtų kriterijų, t. y. susijusį su aplinkybe, jog tarptautiniai įsipareigojimai patenka į sritį, kurią „didžiąja dalimi“ reglamentuoja bendros taisyklės. Ispanijos vyriausybės manymu, pavyzdžiui, Teisingumo Teismas turėtų būti labai apdairus prieš taikydamas atvejui, dėl kurio paduotas šis prašymas pateikti nuomonę, numanomos išorės kompetencijos doktriną, kuri buvo išplėtota bylose, susijusiose su ekonomine sritimi, kuriose taikomi kriterijai labai skiriasi nuo tų, kurie taikomi tarptautinėje privatinėje teisėje. Airijos nuomone, visiškas suderinimas yra būtinas, kad būtų galima konstatuoti numanomos išorės Bendrijos kompetencijos buvimą.

108    Tačiau Prancūzijos vyriausybė ir Komisija teigia, kad išimtinė Bendrijos kompetencija kyla dėl tos aplinkybės, kad nauja Lugano konvencija siekiama Reglamentu Nr. 44/2001 įtvirtintą bendradarbiavimo sistemą taikyti ir trečiosioms valstybėms.

109    Galiausiai dėl aplinkybės, kad numatytu sudaryti susitarimu siekiama perkelti Bendrijos taisykles, svarbos dauguma vyriausybių teigia, kad niekas valstybėms narėms nedraudžia perrašyti Bendrijos teisės nuostatų savo tarptautiniuose įsipareigojimuose, kurių atžvilgiu Bendrija neturi išorės kompetencijos. Pagrindinis klausimas yra, ar numatytas sudaryti susitarimas gali paveikti Bendrijos vidaus taisykles, o ne kompetencijų paralelizmą per se.

 Teisingumo Teismo pozicija

 Dėl prašymo priimtinumo

110    Tarybos prašymas pateikti nuomonę susijęs su išimtine ar bendra kompetencija sudaryti naują Lugano konvenciją.

111    Taryba yra viena iš EB 300 straipsnio 6 dalyje nurodytų institucijų. Numatyto sudaryti susitarimo objektas ir pagrindiniai klausimai buvo pakankamai aprašyti taip, kaip reikalauja Teisingumo Teismas (1979 m. spalio 4 d. Nuomonės 1/78, Rink. p. 2871, 35 punktas ir minėtos nuomonės 2/94 10–18 punktai).

112    Be to, pagal nusistovėjusį Teisingumo Teismo aiškinimą, pastarojo nuomonė gali būti gaunama dėl klausimų, susijusių su kompetencijos paskirstymu tarp Bendrijos ir valstybių narių sudarant konkretų susitarimą su trečiosiomis valstybėmis (galiausiai žr. minėtos nuomonės 2/00 3 punktą). Procedūros reglamento 107 straipsnio 2 dalis patvirtina šį aiškinimą.

113    Iš to matyti, kad prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas.

 Dėl esmės

 Dėl Bendrijos kompetencijos sudaryti tarptautinius susitarimus

114    Bendrijos kompetencija sudaryti tarptautinius susitarimus gali išplaukti ne tik iš ją aiškiai suteikiančių Sutarties nuostatų, bet ji taip pat numanomai gali būti kildinama iš kitų Sutarties nuostatų bei iš Bendrijos institucijų aktų, priimamų šių nuostatų pagrindu (žr. minėto sprendimo AETR 16 punktą). Be to, Teisingumo Teismas iš to padarė išvadą, kad kiekvieną kartą, kai Bendrijos teisė šių institucijų atžvilgiu nustatė vidaus kompetenciją, kad būtų įgyvendintas konkretus tikslas, Bendrijai buvo suteikiama kompetencija prisiimti tarptautinius įsipareigojimus, reikalingus šiam tikslui pasiekti, net nesant šiuo klausimu aiškios nuostatos (minėtos nuomonės 1/76 3 punktas ir minėtos nuomonės 2/91 7 punktas).

115    Ši Bendrijos kompetencija gali būti išimtinė arba bendra su valstybėmis narėmis. Dėl išimtinės kompetencijos Teisingumo Teismas konstatavo, kad minėtos nuomonės 1/76 nurodyta prielaida yra susijusi su tuo, kad vidaus kompetencija gali būti naudingai įgyvendinama tik kartu su išorės kompetencija (žr. minėtos nuomonės 1/76 4 ir 7 punktus ir minėtos nuomonės 1/94 85 punktą), todėl tarptautinio susitarimo sudarymas yra būtinas Sutarties tikslams įgyvendinti, kurie negali būti pasiekti nustatant autonomiškas taisykles (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 57 punktą).

116    Minėto sprendimo AETR 17 punkte Teisingumo Teismas įtvirtino principą, kad kai yra priimtos bendros taisyklės, valstybės narės, ar jos veiktų atskirai, ar kartu, nebeturi teisės trečiųjų valstybių atžvilgiu prisiimti įsipareigojimų, pažeidžiančių šias taisykles. Tokio įsipareigojimo atžvilgiu Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus.

117    Šioje nuomonėje nurodytos prielaidos atveju šis principas yra svarbus vertinant, ar Bendrijos išorės kompetencija yra išimtinio pobūdžio.

118    Minėtos nuomonės 2/91 11 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad šis principas taip pat taikomas, kai taisyklės priimtos bendrajai politikai nepriskirtose srityse ir ypač srityse, kuriose egzistuoja normų suderinimas.

119    Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad visose srityse, kuriose siekiama Bendrijos tikslų, EB 10 straipsnis įpareigoja valstybes nares padėti Bendrijai atlikti jos uždavinius ir nesiimti jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sutarties tikslų (minėtos nuomonės 2/91 10 punktas).

120    Pareikšdamas nuomonę dėl Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 170 dėl saugos naudojant darbe cheminius produktus III dalies, kurios reglamentuojamą sritį daugiausia reglamentuoja Bendrijos taisyklės, Teisingumo Teismas atsižvelgė į tai, kad pastarosios laipsniškai buvo priimamos daugiau nei 25 metus siekiant vis išsamesnio suderinimo, skirto, pirma, pašalinti kliūtis prekybai, kylančias dėl valstybių narių teisės aktų skirtumų, ir, antra, kartu užtikrinti gyventojų bei aplinkos apsaugą. Jis padarė išvadą, kad šios konvencijos ši dalis galėjo paveikti Bendrijos taisykles ir todėl valstybės narės negalėjo už Bendrijos kompetencijos ribų prisiimti tokių įsipareigojimų (minėtos nuomonės 2/91 25 ir 26 punktai).

121    Minėtoje nuomonėje 1/94 ir „atviro dangaus“ sprendimuose Teisingumo Teismas nurodė tris prielaidas, kurioms esant jis pripažino išimtinę Bendrijos kompetenciją. Šios trys prielaidos, dėl kurių kilo didelės diskusijos šio prašymo pateikti nuomonę kontekste ir kurios nurodomos šios nuomonės 45 punkte, vis dėlto yra tik pavyzdžiai, kurie pateikiami konkrečiais atvejais, į kuriuos atsižvelgia Teisingumo Teismas.

122    Iš tikrųjų pasisakydamas bendromis frazėmis Teisingumo Teismas pripažino išimtinę Bendrijos kompetenciją, ypač kai valstybių narių vykdomas susitarimo sudarymas yra nesuderinamas su bendros rinkos vieningumu ir vienodu Bendrijos teisės taikymu (minėto sprendimo AETR 31 punktas) arba kai dėl egzistuojančių tokio paties pobūdžio Bendrijos normų, kaip, pavyzdžiui, teisės aktų, nustatančių sąlygas dėl požiūrio į trečiųjų šalių piliečius ar išsamaus konkretaus klausimo suderinimo, bet koks susitarimas toje srityje būtinai paveiktų Bendrijos taisykles minėto sprendimo AETR prasme (šiuo klausimu žr. minėtos nuomonės 1/94 95 ir 96 punktus bei minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 83 ir 84 punktus).

123    Tačiau Teisingumo Teismas nepripažino išimtinės Bendrijos kompetencijos, kai dėl minimalių tiek Bendrijos, tiek tarptautinės konvencijos reikalavimų pastaroji negalėtų sutrukdyti valstybėms narėms pilnai taikyti Bendrijos teisę (minėtos nuomonės 2/91 18 punktas). Be to, Teisingumo Teismas nepripažino Bendrijos išorės kompetencijos būtinybės, motyvuojamos rizika, kad dvišaliai susitarimai vidaus rinkoje iškraipo paslaugų mainus, pastebėdamas, kad pagal Sutartį niekas netrukdo institucijoms bendrose jų priimamose taisyklėse nustatyti suderintų veiksmų trečiųjų valstybių atžvilgiu ar nustatyti, kokios pozicijos turi laikytis valstybės narės išorės santykiuose (minėtos nuomonės 1/94 78 ir 79 punktai bei minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 85 ir 86 punktai).

124    Šiame kontekste reikia priminti, kad Bendrija turi tik suteiktą kompetenciją, ir todėl kompetencijos, kuri aiškiai Sutartimi nenumatyta ir yra išimtinio pobūdžio, buvimas turi būti pagrįstas išvadomis, padarytomis konkrečiai išanalizavus santykį, egzistuojantį tarp numatyto sudaryti susitarimo ir galiojančios Bendrijos teisės, ir nustačius, kad tokio susitarimo sudarymas gali paveikti Bendrijos taisykles.

125    Tam tikrais atvejais Bendrijos taisyklių bei numatyto sudaryti susitarimo reglamentuojamų sričių nagrinėjimo ir lyginimo pakanka, kad būtų pašalintas bet koks pirmųjų poveikis (minėtos nuomonės 1/94 103 punktas; minėtos nuomonės 2/92 34 punktas ir minėtos nuomonės 2/00 46 punktas).

126    Vis dėlto nebūtina, kad tarptautinio susitarimo ir Bendrijos teisės aktų reglamentuojamos sritys visiškai sutaptų. Kai reikia nustatyti, ar formuluotėje „sritis, kurią didžiąja dalimi reglamentuoja Bendrijos taisyklės“ nurodytas kriterijus (minėtos nuomonės 2/91 25 ir 26 punktai) yra patenkintas, turi būti analizuojama ne tik nagrinėjamų taisyklių apimtis, bet ir jų pobūdis bei turinys. Svarbu taip pat atsižvelgti ne tik į dabartinę Bendrijos teisės padėtį atitinkamoje srityje, bet ir į jos vystymosi perspektyvas, kai jos yra numatomos atliekant šią analizę (šiuo klausimu žr. minėtos nuomonės 2/91 25 punktą). 

127    Atsižvelgimas ne vien į reglamentuojamos srities apimtį, bet taip pat į Bendrijos taisyklių pobūdį ir turinį, yra taip pat akivaizdus šios nuomonės 123 punkte nurodytoje Teisingumo Teismo praktikoje, pagal kurią dėl minimalių reikalavimų, esančių tiek Bendrijos taisyklėse, tiek tarptautinio susitarimo nuostatose, galima padaryti išvadą dėl poveikio nebuvimo, net jei Bendrijos taisyklės ir susitarimo nuostatos reglamentuoja tą pačią sritį.

128    Galiausiai yra svarbu užtikrinti vienodą ir darnų Bendrijos taisyklių taikymą bei gerą jomis nustatytos sistemos veikimą, kad būtų išsaugotas visiškas Bendrijos teisės veiksmingumas.

129    Be to, galima iniciatyva, kuria siekiama išvengti prieštaravimų tarp Bendrijos teisės ir numatyto sudaryti susitarimo, neatleidžiama nuo pareigos prieš sudarant šį susitarimą nustatyti, ar pastarasis gali paveikti Bendrijos taisykles (žr. šiuo klausimu minėtos nuomonės 2/91 25 punktą ir minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 101 ir 105 punktus).

130    Šiuo atveju vadinamosios „atskyrimo“ nuostatos buvimas susitarime, pagal kurią šis susitarimas nepaveikia atitinkamų Bendrijos teisės nuostatų taikymo, kurį atlieka valstybės narės, nėra garantija, kad susitarimo nuostatos nepaveikia Bendrijos taisyklių dėl to, kad vienų taikymo sritis atitinkamai atribojama nuo kitų taikymo srities, bet, priešingai, gali būti poveikio šioms taisyklėms požymis. Toks mechanizmas, kuriuo siekiama išvengti bet kokio prieštaravimo vykdant susitarimą, pats savaime nėra lemiamas kriterijus, leidžiantis atsakyti į klausimą, ar Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti šį susitarimą arba ar ši kompetencija priklauso valstybėms narėms, t. y. į klausimą, į kurį turėtų būti atsakyta prieš sudarant šį susitarimą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Daniją 101 punktą).

131    Galiausiai teisinis pagrindas, kuriuo grindžiamos Bendrijos taisyklės ir ypač EB 65 straipsnyje numatyta sąlyga dėl deramo vidaus rinkos veikimo, patys savaime nėra svarbūs tikrinant, ar tarptautinis susitarimas paveikia Bendrijos taisykles. Vidaus teisės akto teisinį pagrindą iš tikrųjų lemia pagrindinė sudedamoji jo dalis, o taisyklė, poveikis kuriai yra nagrinėjamas, gali būti tik papildoma šio teisės akto sudedamoji dalis. Išimtine Bendrijos kompetencija, be kita ko, siekiama išsaugoti Bendrijos teisės veiksmingumą ir deramą jos taisyklėmis nustatytų sistemų veikimą, nepaisant galimų apribojimų, numatytų Sutarties nuostata, kuria institucijos rėmėsi priimdamos tokias taisykles.

132    Jeigu tarptautinis susitarimas apima nuostatas, kurios reiškia valstybių narių įstatymų ir teisės aktų suderinimą srityje, kurioje Sutartis tokio suderinimo nenumato, Bendrija neturi reikalingos kompetencijos sudaryti šį susitarimą. Šios išorės Bendrijos kompetencijos ribos yra susijusios su pačiu šios kompetencijos buvimu, o ne su jos išimtiniu pobūdžiu.

133    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad reikia atlikti visapusišką ir konkrečią analizę siekiant patikrinti, ar Bendrija turi kompetenciją sudaryti tarptautinį susitarimą ir ar ši kompetencija yra išimtinė. Šiuo tikslu reikia atsižvelgti ne tik į Bendrijos taisyklių ir numatyto sudaryti susitarimo nuostatų reglamentuojamą sritį, jeigu jos yra žinomos, bet ir į šių taisyklių bei nuostatų pobūdį ir turinį, kad būtų užtikrinta, jog susitarimas negali kelti grėsmės vienodam ir darniam Bendrijos taisyklių taikymui ir geram jų nustatytos sistemos veikimui.

 Dėl Bendrijos kompetencijos sudaryti naują Lugano konvenciją

134    Prašymas pateikti nuomonę nėra susijęs su pačiu Bendrijos kompetencijos sudaryti numatytą sudaryti susitarimą buvimu, bet su klausimu, ar ši kompetencija yra išimtinė ar bendra. Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kad Bendrija jau priėmė vidaus taisykles dėl jurisdikcijos, teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, tai yra Reglamentą Nr. 44/2001, priimtą EB 61 straipsnio c punkto ir EB 67 straipsnio 1 dalies pagrindu, arba konkrečias nuostatas, esančias sektoriniuose teisės aktuose, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 40/94 X skyrius ar Direktyvos 96/71 6 straipsnis.

135    Reglamentas Nr. 44/2001 buvo priimtas siekiant valstybių narių, išskyrus Danijos Karalystę, atžvilgiu pakeisti Briuselio konvenciją. Jis taikomas civilinių ir komercinių bylų srityje atsižvelgiant į apribojimus, numatytus šio Reglamento 1 straipsnyje apibrėžiant jo taikymo sritį. Kadangi pastarojo tikslas ir nuostatos daugiausia yra perkeltos iš šios konvencijos, prireikus bus daroma nuoroda į Teisingumo Teismo pateiktą šios konvencijos išaiškinimą.

136    Numatytu sudaryti susitarimu siekiama pakeisti Lugano konvenciją, Reglamento Nr. 44/2001 penktoje konstatuojamojoje dalyje laikomą „panašia į Briuselio konvenciją“.

137    Nors pirmiau nurodytų dviejų konvencijų peržiūros darbų tekstas ir naujos Lugano konvencijos derybinės direktyvos yra žinomi, reikia pabrėžti, kad nėra garantijos dėl galutinio teksto, kuris bus priimtas.

138    Tiek Reglamentas Nr. 44/2001, tiek numatytas sudaryti susitarimas iš esmės turi dvi dalis. Pirma šio susitarimo dalis apima jurisdikcijos taisykles, kurios sudaro Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus objektą, bei šios nuomonės 134 punkte nurodytas konkrečias nuostatas. Antroje dalyje įtvirtintos taisyklės dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, kurios sudaro Reglamento Nr. 44/2001 III skyriaus objektą. Šios dvi dalys bus nagrinėjamos atskirai.

–       Dėl jurisdikcijos taisyklių

139    Jurisdikcijos taisykle konkrečiu atveju siekiama nustatyti, kuris teismas bus kompetentingas spręsti bylą. Tuo tikslu taisyklė apima kriterijų, leidžiantį bylą „priskirti“ teismui, kuris bus pripažintas kompetentingu. Priskyrimo kriterijai dažniausiai skiriasi pagal bylos objektą. Bet jais taip pat gali būti atsižvelgiama į ieškinio pateikimo datą, konkrečias ieškovo ar atsakovo savybes ar kitas aplinkybes.

140    Skirtingų teisės sistemų naudojamų priskyrimo kriterijų įvairovė sukelia jurisdikcijos normų koliziją. Ją galima išspręsti teismo vietos įstatymuose numatant aiškias normas arba taikant bendrus kelioms teisės sistemoms būdingus principus. Taip pat gali atsitikti, kad vienas įstatymas leidžia ieškovui rinktis tarp keletos teismų, kurių jurisdikcija yra nustatoma pagal kelis atskirus priskyrimo kriterijus.

141    Iš šių argumentų matyti, kad tarptautinės teisės aktai, įtvirtinantys taisykles, leidžiančias išspręsti koliziją tarp skirtingų įvairių teisės sistemų nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikant įvairius priskyrimo kriterijus, gali sudaryti ypač sudėtingą sistemą, kuri, kad būtų darni, turi būti kuo labiau visa apimanti. Bent mažiausia spraga šiose taisyklėse galėtų lemti konkuruojančią keleto teismų jurisdikciją spręsti tą pačią bylą, o taip pat visišką teisminės apsaugos nebuvimą tuo atveju, kai nė vienas teismas negali būti pripažintas kompetentingu spręsti tokią bylą.

142    Tarptautiniuose susitarimuose, sudarytuose valstybių narių arba Bendrijos su trečiosiomis valstybėmis, šios jurisdikcijų kolizijos normos būtinai įtvirtina ne tik trečiųjų valstybių, bet ir valstybių narių teismų jurisdikcijos kriterijus ir todėl yra susijusios su Reglamento Nr. 44/2001 reglamentuojamomis sritimis.

143    Šio reglamento ir ypač jo II skyriaus tikslas yra suvienodinti teismų jurisdikcijos taisykles civilinėse ir komercinėse bylose ne tik ginčų Bendrijos viduje, bet ir ginčų su užsienio elementu atžvilgiu, siekiant pašalinti vidaus rinkos veikimo kliūtis, galinčias kilti dėl skirtingų nacionalinės teisės aktų šiuo klausimu (žr. Reglamento Nr. 44/2001 antrą konstatuojamąją dalį ir, dėl Briuselio konvencijos, 2005 m. kovo 1 d. sprendimo Owusu, C‑281/02, Rink. P. I‑1383, 34 punktą).

144    Šiame reglamente pateikiamas rinkinys visa apimančią sistemą sudarančių taisyklių, taikomų ne tik santykiams tarp skirtingų valstybių narių, nes jos taikomos tiek skirtingų valstybių narių teismuose nagrinėjamoms byloms, tiek vienos valstybės narės teismų priimtiems sprendimams siekiant jų pripažinimo ir vykdymo kitoje valstybėje narėje, bet ir santykiams tarp valstybės narės ir trečiosios valstybės.

145    Pareikšdamas nuomonę dėl Briuselio konvencijos Teisingumo Teismas šiuo atžvilgiu pažymėjo, kad jurisdikcijos taisyklių taikymas reikalauja užsienio elemento ir kad tarptautinis nagrinėjamo teisinio santykio pobūdis Briuselio konvencijos 2 straipsnio taikymo tikslais nebūtinai turi išplaukti iš to, kad bylos esmė ar atitinkamos bylos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra susijusi su keliomis Susitariančiosiomis valstybėmis. Susitariančiosios valstybės ir trečiosios valstybės įtraukimas dėl, pavyzdžiui, ieškovo ir vieno iš atsakovų gyvenamosios vietos pirmojoje valstybėje ir bylos aplinkybių susiklostymo antrojoje, nagrinėjamiems teisiniams santykiams taip pat gali suteikti tarptautinį pobūdį. Iš tikrųjų šiuo atveju Susitariančiojoje valstybėje gali kilti klausimų, susijusių su teismų tarptautinės jurisdikcijos nustatymu, kuris akivaizdžiai yra vienas iš Briuselio konvencijos tikslų, kaip matyti iš jos trečios konstatuojamosios dalies (minėto sprendimo Owusu 25 ir 26 punktai).

146    Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Briuselio konvencijos taisyklės dėl išimtinės kompetencijos ar aiškaus jurisdikcijos išplėtimo taip pat gali būti taikomos teisiniams santykiams, kuriuose dalyvauja tik viena Susitariančioji valstybė ir viena arba kelios trečiosios valstybės (minėto sprendimo Owusu 28 straipsnis). Dėl Briuselio konvencijos taisyklių dėl lis pendens ir susijusių ieškinių ar pripažinimo ir vykdymo, taikomų skirtingų Susitariančiųjų valstybių teismuose nagrinėjamoms byloms arba Susitariančiosios valstybės teismų priimtiems sprendimams siekiant jų pripažinimo ir vykdymo kitoje Susitariančiojoje valstybėje, jis taip pat pažymėjo, kad tokiose bylose nagrinėjami ginčai arba aptariami sprendimai gali turėti tarptautinį pobūdį, įtraukiantį Susitariančiąją valstybę ir trečiąją valstybę, dėl ko taikytina Briuselio konvencijos 2 straipsnyje įtvirtinta bendra jurisdikcijos taisyklė (minėto sprendimo Owusu 29 punktas).

147    Šiame kontekste reikia konstatuoti, kad Reglamente Nr. 44/2001 įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios jų santykį su kitomis esamomis ar būsimomis Bendrijos teisės nuostatomis. Pavyzdžiui, jo 67 straipsnis patvirtina nuostatų, kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą bei vykdymą ir kurios įtvirtintos Bendrijos teisės aktuose arba juos vykdant suderintuose nacionalinės teisės aktuose, taikymą (pataisytas vertimas). Šio reglamento 71 straipsnio 1 dalis taip pat užtikrina pirmiau nurodytų to paties objekto konvencijų, kurių šalimis jau yra valstybės narės, taikymą. Šiuo atžvilgiu iš to paties straipsnio 2 dalies a punkto matyti, kad valstybės narės, kuri yra tokios konvencijos šalis, teismui nedraudžiama savo jurisdikciją grįsti šia konvencija, net jei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, kuri nėra tos konvencijos šalis (pataisytas vertimas).

148    Atsižvelgiant į visa apimantį ir darnų Reglamentu Nr. 44/2001 įtvirtintos jurisdikcijos kolizijos normų sistemos pobūdį, jo 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią „jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją nustato tos valstybės narės teisė atsižvelgiant į 22 ir 23 straipsnių nuostatas“ turi būti aiškinama taip, kad ji priklauso šiuo reglamentu nustatytai sistemai, jeigu ji reglamentuoja situaciją, numatytą nuorodoje į valstybės narės, į kurios teismą kreiptasi, teisės aktus.

149    Dėl šios nuorodos į nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus, net darant prielaidą, kad jie gali pagrįsti valstybių narių kompetenciją sudaryti tarptautinį susitarimą, reikia konstatuoti, kad pagal minėto 4 straipsnio 1 dalį vienintelis taikytinas kriterijus yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu negalima taikyti reglamento 22 ir 23 straipsnių.

150    Be to, net laikantis Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės numatytas sudaryti susitarimas vis dėlto galėtų prieštarauti kitoms šio reglamento nuostatoms. Kalbant apie juridinį asmenį, atsakovą byloje, kurio buveinė yra ne valstybėje narėje, šis susitarimas, taikant atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijų, galėtų prieštarauti šio reglamento nuostatoms, susijusioms su juridinio asmens statuso neturinčiais filialais, agentūromis ar kitais įmonės padaliniais, pavyzdžiui, 9 straipsnio 2 daliai dėl bylų, susijusių su draudimo sutartimis, 15 straipsnio 2 daliai dėl bylų, susijusių su vartotojų sutartimis, arba 18 straipsnio 2 daliai dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis.

151    Taigi, vien iš Reglamento Nr. 44/2001 analizės matyti, kad dėl jame numatytos visa apimančios ir darnios jurisdikcijos taisyklių sistemos, bet kuris tarptautinis susitarimas, taip pat nustatantis visa apimančią jurisdikcijų kolizijos normų sistemą, kaip ta, kurią nustato šis reglamentas, galėtų paveikti šias jurisdikcijos taisykles. Vis dėlto reikia pratęsti analizę išnagrinėjant numatytą sudaryti susitarimą siekiant patikrinti, ar pastarasis patvirtina šią išvadą.

152    Nauja Lugano konvencija turėtų tą patį objektą kaip Reglamentas Nr. 44/2001, tačiau taikymo sritis teritorijos atžvilgiu būtų platesnė. Jos nuostatos įtvirtintų tokią pačią sistemą kaip Reglamento Nr. 44/2001, būtent naudojant tas pačias jurisdikcijos taisykles, o tai, daugumos Teisingumo Teismui pastabas pateikusių vyriausybių teigimu, garantuotų dviejų teisinių instrumentų darnumą ir taip būtų išvengta bet kokio šios konvencijos poveikio Bendrijos taisyklėms.

153    Vis dėlto nors Bendrijos taisyklių ir numatyto sudaryti susitarimo nuostatų objektų ir formuluočių tapatumas yra elementai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti tikrinant šio susitarimo poveikio šioms taisyklėms buvimą, patys šie elementai negali įrodyti jo nebuvimo. Kalbant apie darnumą, kylantį dėl tų pačių jurisdikcijos taisyklių taikymo, jis nėra poveikio nebuvimo sinonimas, nes numatyto sudaryti susitarimo jurisdikcijos taisyklės taikymas gali lemti kito kompetentingo teismo nei tas, kuris buvo paskirtas pagal Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, paskyrimą. Pavyzdžiui, kadangi nauja Lugano konvencija įtvirtina straipsnius, identiškus Reglamento Nr. 44/2001 22 ir 23 straipsniams, ir šiuo pagrindu kompetentingu teismu paskiriamas trečiosios valstybės, kuri yra šios konvencijos šalis, teismas, nors atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, nesant konvencijos būtų kompetentingas pastarosios valstybės, o konvencijos atveju – trečiosios valstybės teismas.

154    Naujoje Lugano konvencijoje būtų įtvirtinta atskyrimo nuostata, analogiška numatytai galiojančios konvencijos 54b straipsnyje. Vis dėlto, kaip jau buvo pažymėta šios nuomonės 130 punkte, tokia nuostata, kuria siekiama išvengti kolizijos taikant du teisinius instrumentus, pati savaime prieš sudarant numatytą sudaryti susitarimą neleidžia atsakyti į klausimą, ar Bendrija turi išimtinę kompetenciją jį sudaryti. Priešingai, tokia nuostata gali būti šio susitarimo nuostatų poveikio Bendrijos taisyklėms rizikos įrodymas.

155    Beje, kaip pažymėjo Komisija, atskyrimo nuostata tarptautinės privatinės teisės reglamentuojamame tarptautiniame susitarime turi ypatingą pobūdį ir skiriasi nuo klasikinės atskyrimo nuostatos. Šiuo atveju tikslas yra ne išsaugoti Reglamento Nr. 44/2001 taikymą kiekvienu atveju, kai tai įmanoma, bet darniai reglamentuoti šio reglamento ir naujos Lugano konvencijos santykį.

156    Be to, reikia konstatuoti, kad Lugano konvencijos 54b straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atskyrimo nuostata apima to paties straipsnio 2 dalies a ir b punktuose numatytas išimtis.

157    Taigi Lugano konvencijos 54b straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad bet kuriuo atveju ji taikoma, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Susitariančiosios valstybės, kuri yra konvencijos šalis, bet nėra Europos Sąjungos narė, teritorijoje. Tačiau tokiu atveju, kai, pavyzdžiui, atsakovas yra juridinis asmuo, kuris turi juridinio asmens statuso neturintį filialą, agentūrą ar kitą įmonės padalinį vienoje valstybėje narėje, ši nuostata gali paveikti Reglamento Nr. 44/2001 taikymą, ypač jo 9 straipsnio 2 dalį dėl bylų, susijusių su draudimo sutartimis, 15 straipsnio 2 dalį dėl bylų, susijusių su vartotojų sutartimis, arba 18 straipsnio 2 dalį dėl bylų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis.

158    Taip pat yra su dviem kitom Lugano konvencijoje numatytos atskyrimo nuostatos išimtimis, t. y. pagal 54b straipsnio 2 dalies a punktą in fine, kai šios konvencijos 16 ir 17 straipsniai, kurių pirmasis susijęs su išimtine jurisdikcija, o antrasis su jurisdikcijos išplėtimu, suteikia jurisdikciją Susitariančiosios valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė, teismams ir pagal 54b straipsnio 2 dalies b punktą lis pendens ar susijusių ieškinių atveju, kurie numatyti šios konvencijos 21 ir 22 straipsniuose, kai prašymai yra paduodami Susitariančioje valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos narė, ir Susitariančiojoje valstybėje, kuri yra jos narė. Iš tikrųjų šios konvencijos taikymas atsižvelgiant į šias išimtis gali sudaryti kliūčių Reglamente Nr. 44/2001 numatytų jurisdikcijos taisyklių taikymui.

159    Kai kurios vyriausybės, ypač Portugalijos vyriausybė, teigia, kad šios kelios išimtys negali kelti abejonių dėl valstybių narių kompetencijos sudaryti numatytą sudaryti susitarimą, nes ją turi lemti pagrindinės šio susitarimo nuostatos. Be to, Airija tvirtina, kad pakaktų, jog vienintelė Bendrija derėtųsi dėl nuostatos, susijusios su šiomis išimtimis valstybėms narėms išsaugant kompetenciją sudaryti kitas šio susitarimo nuostatas.

160    Vis dėlto reikia pabrėžti, kaip buvo nurodyta šios nuomonės 151–153 punktuose, kad pagrindinės numatyto sudaryti susitarimo nuostatos gali paveikti visa apimantį ir darnų Reglamente Nr. 44/2001 numatytų jurisdikcijos taisyklių pobūdį. Atskyrimo nuostatos išimtys bei Airijos nurodyta Bendrijos dalyvavimo derybose būtinybė yra tik poveikio Bendrijos taisyklėms buvimo konkrečiomis aplinkybėmis įrodymai.

161    Iš naujos Lugano konvencijos nuostatų, susijusių su jurisdikcijos taisyklėmis, analizės matyti, kad šios nuostatos paveikia vienodą ir darnų Bendrijos taisyklių dėl jurisdikcijos taikymą ir gerą pastarųjų nustatytos sistemos veikimą.

–       Dėl taisyklių, susijusių su teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimu ir vykdymu

162    Dauguma pastabas Teisingumo Teismui pateikusių vyriausybių teigia, kad taisyklės dėl sprendimų komercinėse ir civilinėse bylose pripažinimo ir vykdymo yra atskiriama nuo jurisdikcijos taisyklių sritis, o tai pateisina atskirą numatyto sudaryti susitarimo poveikio Bendrijos taisyklėms analizę. Šiuo atžvilgiu jos tvirtina, kad Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritis yra ribota, nes pripažinimas susijęs tik su kitose valstybėse narėse priimtais teismų sprendimais ir kad bet kuris susitarimas, turintis skirtingą taikymo sritį, tiek, kiek jis susijęs su „ne Bendrijoje priimtais“ sprendimais, negali paveikti Bendrijos taisyklių.

163    Vis dėlto, kaip teigia kitos vyriausybės bei Parlamentas ir Komisija, reikia konstatuoti, kad Reglamente Nr. 44/2001 numatytos jurisdikcijos taisyklės ir taisyklės dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo nėra atskiri ir nepriklausomi rinkiniai, bet yra glaudžiai susiję. Kaip per posėdį pažymėjo Komisija, supaprastintas pripažinimo ir vykdymo mechanizmas, numatytas šio reglamento 33 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso ir dėl kurio iš esmės taikoma to paties reglamento 35 straipsnio 3 dalis, pagal kurią kilmės teismo jurisdikcija gali nebūti peržiūrima, yra grindžiamas abipusiu valstybių narių pasitikėjimu ir ypač tuo, kurį kilmės valstybės narės teismui suteikia valstybės, kurioje sprendimą siekiama pripažinti, teismas, atsižvelgiant į tiesiogines minėto reglamento II skyriuje nustatytas jurisdikcijos taisykles. Dėl Briuselio konvencijos Jenard pateiktoje ataskaitoje (OL C 59, 1979, p. 1, 46) taip pat nurodoma, kad „labai griežtos II skyriuje nustatytos jurisdikcijos taisyklės, garantijos, kurias jis savo 20 straipsnyje suteikė neatvykusiam į teismą atsakovui, leido teismui, į kurį kreipiamasi dėl pripažinimo ar kurio prašoma vykdymo, daugiau nebetikrinti kilmės teismo kompetencijos“.

164    Daugelis Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų patvirtina ryšį, egzistuojantį tarp teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo ir jurisdikcijos taisyklių. Pavyzdžiui, kilmės teismo jurisdikcijos kontrolė kaip išimtis išlieka taikant reglamento 35 straipsnio 1 dalį, kai nagrinėjamos šio reglamento nuostatos dėl išimtinės jurisdikcijos, jurisdikcijos bylose, susijusiose su draudimu, ir jurisdikcijos, susijusios su vartotojų sutartimis. To paties reglamento 71 straipsnio 2 dalies b punktas ir 72 straipsnis taip pat įtvirtina jurisdikcijos taisyklių ir taisyklių, susijusių su minėtų teismo sprendimų pripažinimu ir vykdymu, santykį.

165    Be to, Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos nustato skirtingų teismų tų pačių šalių atžvilgiu priimtų sprendimų kolizijos galimybę. Pavyzdžiui, šio reglamento 34 straipsnio 3 punkte patikslinama, kad teismo sprendimas nėra pripažįstamas, jei jis yra nesuderinamas su sprendimu, priimtu dėl ginčo tarp tų pačių šalių prašomoje sprendimo pripažinimo valstybėje narėje, o to paties straipsnio 4 dalis numato, kad teismo sprendimas nėra pripažįstamas, jei jis yra nesuderinamas su anksčiau priimtu kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje teismo sprendimu dėl ieškinio tuo pačiu pagrindu tarp tų pačių šalių, jei ankstesnis sprendimas atitinka sprendimų pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma sprendimą pripažinti.

166    Be to, kaip jau buvo pažymėta šios nuomonės 147 punkte, minėto reglamento 67 straipsnis reglamentuoja ne tik juo nustatytos sistemos santykį su kitomis esamomis ir būsimomis Bendrijos nuostatomis, bet ir su galiojančiomis konvencijomis, darančiomis poveikį Bendrijos taisyklėms dėl pripažinimo ir vykdymo, kai šios konvencijos įtvirtina jurisdikcijos taisykles ar nuostatas dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

167    Iš tikrųjų, kalbant apie Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnyje nurodytas konvencijas, kurių šalys yra valstybės narės, to paties straipsnio 2 dalies b punkto pirmojoje pastraipoje numatyta, kad „konvencijoje dėl konkrečios bylos numatytą jurisdikciją valstybėje narėje vykdančio teismo priimti sprendimai kitose valstybėse narėse pripažįstami ir vykdomi pagal šį reglamentą“. Tos pačios nuostatos antroji pastraipa nustato, kad „turi būti taikomos konvencijoje dėl konkrečios bylos, kurioje dalyvauja kilmės valstybė narė ir valstybė narė, į kurią kreipiamasi, nustatytos teismo sprendimų pripažinimo arba vykdymo sąlygos“. Galiausiai šio reglamento 72 straipsnis nustato, kad pastarasis „nedaro poveikio susitarimams, pagal kuriuos valstybės narės, prieš įsigaliojant šiam reglamentui, Briuselio konvencijos 59 straipsnyje nustatyta tvarka įsipareigojo nepripažinti teismo sprendimų, ypač priimtų kitose minėtą konvenciją pasirašiusiose valstybėse, prieš atsakovus, kurių nuolatinė gyvenamoji arba gyvenamoji vieta yra trečiojoje šalyje, kurioje pirmiau nurodytos konvencijos 4 straipsnyje nurodytu atveju teismo sprendimas gali būti pagrįstas tik tos pačios konvencijos 3 straipsnio antroje dalyje nustatyta jurisdikcija“.

168    Taigi vien iš Reglamento Nr. 44/2001 analizės matyti, kad dėl visa apimančios ir darnios juo nustatytos sistemos, susijusios su teismo sprendimų pripažinimu ir vykdymu, kaip antai numatytas sudaryti susitarimas, jeigu jame įtvirtintos nuostatos dėl jurisdikcijos ar teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo, gali daryti poveikį šioms taisyklėms.

169    Nesant galutinio naujos Lugano konvencijos teksto jos poveikio Bendrijos taisyklėms galimybės nagrinėjimas bus atliktas atsižvelgiant į dabartinės Lugano konvencijos nuostatas kaip į pavyzdžius.

170    Pastarosios konvencijos 26 straipsnio pirmoji pastraipa nustato principą, kad vienoje iš Susitariančiųjų valstybių priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose Susitariančiosiose valstybėse nereikalaujant jokios specialios procedūros. Toks principas daro poveikį Bendrijos taisyklėms, nes jis išplečia pripažinimo taikymo sritį netaikant teismo sprendimų procedūros, taip padidindamas skaičių atvejų, kai bus pripažinti valstybių, kurios nėra Bendrijos narės, teismų, kurių jurisdikcija neišplaukia iš Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų taikymo, priimti sprendimai.

171    Kalbant apie numatyto sudaryti susitarimo atskyrimo nuostatos, kuri numatyta Lugano konvencijos 54b straipsnio 1 dalyje, buvimą, neatrodo, kaip matyti iš šios nuomonės 130 ir 154 punktų, kad jis galėtų pakeisti šią išvadą dėl Bendrijos išimtinės kompetencijos sudaryti tokį susitarimą buvimo.

172    Iš visų šių argumentų matyti, kad Bendrijos taisyklės dėl teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo nėra atsiejamos nuo taisyklių dėl teismų jurisdikcijos, su kuriomis jos sudaro visa apimančią ir darnią sistemą, ir kad nauja Lugano konvencija darytų poveikį vienodam ir darniam Bendrijos taisyklių taikymui tiek jurisdikcijos, tiek teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei deramo šiomis taisyklėmis nustatytos visa apimančios sistemos veikimo požiūriu.

173    Iš to, kas buvo pasakyta, matyti, kad Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti naują Lugano konvenciją.

Todėl Teisingumo Teismas (plenarinė sesija) pateikia šią nuomonę:

Naujos Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, nurodytos prašymo pateikti nuomonę 8–12 punktuose, perteiktuose šios nuomonės 26 punkte, sudarymas priklauso išimtinei Europos bendrijos kompetencijai.

Parašai.