1.

Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo trečiosios dalies II antraštinės dalies nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo arba SESV 110 straipsnis draudžia valstybės narės teisės aktus, kuriuose numatyta, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, transporto priemonės mokestis, įskaičiuotas į transporto priemonės vertę, kaip tai suprantama pagal Autoverolaki (1482/1994) (Motorinių transporto priemonių mokesčio įstatymas (1482/1994), negrąžinamas transporto priemonės savininkui, jeigu jis išveža transporto priemonę nuolatiniam naudojimui į kitą valstybę narę, ir ar tokiomis aplinkybėmis svarbu, ar buvo numatyta, kad transporto priemonė bus nuolat iš esmės naudojama transporto priemonės mokestį nustačiusios valstybės narės teritorijoje, ir ar ji iš tikrųjų buvo nuolat iš esmės naudojama šioje teritorijoje?

2.

Jei ketinimas naudoti ir faktinis transporto priemonės naudojimas yra svarbūs atsakant į pirmąjį klausimą, kaip turi būti nustatomas ketinimas naudoti ne nuolat ir naudojimas ne nuolat tiek, kiek negalima iš anksto nustatyti privačios transporto priemonės naudojimo valstybėje narėje laikotarpio?

3.

Jei atsisakymas skirti eksporto grąžinamąją išmoką, kaip tai suprantama pagal Motorinių transporto priemonių mokesčio įstatymą, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, yra laisvo prekių judėjimo apribojimas, ar toks apribojimas gali būti pateisinamas tikslu apriboti senų, dažnai prastos būklės ir aplinką teršiančių transporto priemonių eksportą? Ar eksporto grąžinamosios išmokos mokėjimas tik naujesnių nei dešimties metų transporto priemonių atveju laikytinas nesuderinamu su Europos Sąjungos teise dėl to, kad transporto priemonių mokestis vis dėlto taikomas importuojamoms naudotoms transporto priemonėms, neatsižvelgiant į jų eksploatavimo laiką?