—

panaikinti 2019 m. spalio 22 d. Europos Parlamento sutartis sudaryti įgaliotos tarnybos sprendimą neįdarbinti ieškovo akredituotu Europos Parlamento nario padėjėju (pirmas ginčijamas sprendimas);

—

panaikinti 2020 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento generalinio sekretoriaus sprendimą atmesti ieškovo skundą, pateiktą dėl pirmo ginčijamo sprendimo remiantis Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi (antras ginčijamas sprendimas);

—

priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

—

Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų 128 straipsnio 2 dalies c punkto pažeidimas, nes Europos Parlamentas klaidingai aiškino šį straipsnį taip, kad būtina pateikti neteistumą patvirtinančią pažymą. Tačiau šiame straipsnyje numatytos garantijos, susijusios su pareigomis, nes įtraukimas į teistumo pažymą yra reikšmingas tik tuomet, kai tai gali kelti pavojų su pareigomis susijusiam aspektui ar daryti žalą einant pareigas. Ginčijamo sprendimo motyvai prieštarauja minėtam straipsniui, nes atsakovas antrame ginčijamame sprendime tvirtina, kad nėra esamo, tikro ir pakankamai didelio pavojaus tinkamai eiti pareigas, nes tai tik paprastos „abejonės“ dėl ieškovo moralinio integralumo.

—

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 ir 2 dalių ir jose įtvirtinto rūpestingumo principo pažeidimas, nes Europos Parlamentas neatsižvelgė į visus reikšmingus elementus, kai atliko savo vertinimą įdarbinant ieškovą. Visiškai nebuvo atsižvelgta į pasitikėjimo ryšį su tam tikru Europos Parlamento nariu ir į tai, kad ieškovas jau yra vieno iš parlamento nario padėjėjas viename iš Belgijos federalinių regionų parlamentų. Europos Parlamentas taip pat neatsižvelgė į ieškovo kaltės pripažinimą savo pareiškime, nes nusprendė, kad tai įrodo, jog jam trūksta atsakomybės jausmo, nes jis neteikia didelės reikšmės pažeidimui, įrašytam į jo teistumo pažymą. Todėl ginčijami sprendimai yra nepakankamai motyvuoti.