1.

Atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 13 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos kompetentingos administracinės institucijos ankstesniame sprendime grąžinti nurodytos paskirties šalies pakeitimą atitinkamas trečiosios šalies pilietis gali apskųsti tik administracinei institucijai, neužtikrinant šios institucijos sprendimo vėlesnės teisminės kontrolės. Tokiu atveju Sąjungos teisės viršenybės principas ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojama teisė į veiksmingą teisminę gynybą turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nacionalinis teismas, nagrinėjantis skundą dėl sprendimo grąžinti, kuriuo pakeista tokia paskirties šalis, teisėtumo Sąjungos teisės atžvilgiu, privalo pripažinti, kad turi jurisdikciją nagrinėti šį skundą.

2.

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 33 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tarptautinės apsaugos prašymas gali būti atmestas kaip nepriimtinas, motyvuojant tuo, kad prašytojas atvyko į atitinkamos valstybės narės teritoriją per valstybę, kurioje nėra persekiojamas, jam nekyla didelės žalos pavojus, kaip tai suprantama pagal nacionalinės teisės nuostatą, kuria perkeltas 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 15 straipsnis, arba kurioje užtikrinamas tinkamas apsaugos lygis.

3.

Atsižvelgiant į Chartijos 18 straipsnį ir lojalaus bendradarbiavimo principą, išplaukiantį iš ESS 4 straipsnio 3 dalies, Direktyva 2013/32 turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai buvo priimtas sprendimas atmesti prieglobsčio prašymą, kuris buvo patvirtintas galutiniu teismo sprendimu, kol nebuvo konstatuotas minėto sprendimo atmesti prašymą nesuderinamumas su Sąjungos teise, sprendžiančioji institucija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio f punktą, neprivalo persvarstyti šio prašymo savo iniciatyva. Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad tai, jog egzistuoja Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną dėl to, kad prašytojas atvyko į atitinkamos valstybės narės teritoriją per valstybės, kurioje nebuvo persekiojamas, jam negrėsė didelės žalos pavojus, arba kurioje užtikrinamas tinkamas apsaugos lygis, teritoriją, neatitinka Sąjungos teisės, yra nauja aplinkybė, susijusi su tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimu, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Be to, minėta nuostata netaikoma paskesniam prašymui, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio q punktą, kai sprendžiančioji institucija konstatuoja, kad galutinis sprendimas atmesti ankstesnį prašymą prieštarauja Sąjungos teisei. Tokia išvada neišvengiamai privaloma minėtai institucijai, kai šis prieštaravimas konstatuojamas Teisingumo Teismo sprendime arba jį vėliau konstatuoja nacionalinis teismas.

4.

Direktyva 2008/115 ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos turi būti aiškinamos taip, kad trečiosios šalies piliečiui nustatyta pareiga nuolat likti griežtai apibrėžtoje uždaroje tranzito zonoje, kurioje šio piliečio judėjimas ribojamas ir kontroliuojamas, ir šis trečiosios šalies pilietis negali teisėtai savo valia iš jos išeiti bet kuria kryptimi, yra laisvės atėmimas, kuris laikytinas „sulaikymu“, kaip tai suprantama pagal minėtas direktyvas.

5.

Direktyvos 2013/32 43 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį neleidžiama sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytojo tranzito zonoje ilgiau nei keturias savaites.

6.

Direktyvos 2013/33 8 ir 9 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, pirma, sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją vien tuo pagrindu, kad jis negali patenkinti savo poreikių, antra, šį sulaikymą vykdyti prieš tai nepriėmus motyvuoto sprendimo dėl sulaikymo ir neišnagrinėjus tokio sulaikymo būtinybės ir proporcingumo, trečia, nenumatyti jokios administracinio sprendimo dėl šio prašytojo sulaikymo teisėtumo teisminės kontrolės. Tačiau šios direktyvos 9 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės neįpareigojamos nustatyti maksimalios sulaikymo trukmės, jeigu jų nacionalinė teisė užtikrina, kad sulaikymas truks tik tol, kol taikomas jį pateisinantis pagrindas, ir kad bus greitai vykdomos su šiuo pagrindu susijusios administracinės procedūros.

7.

Direktyvos 2008/115 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, pirma, sulaikyti trečiosios šalies pilietį tik dėl to, kad dėl jo priimtas sprendimas grąžinti ir kad jis negali patenkinti savo poreikių, antra, šį sulaikymą vykdyti prieš tai nepriėmus motyvuoto sprendimo dėl sulaikymo ir neišnagrinėjus tokio sulaikymo būtinybės ir proporcingumo, trečia, kad nebūtų atliekama jokios administracinio sprendimo dėl sulaikymo teisėtumo teisminės kontrolės ir, ketvirta, kad šis sulaikymas truktų ilgiau nei 18 mėnesių ir būtų taikomas, nors išsiuntimas nebebūtų vykdomas arba tai būtų daroma nepakankamai greitai.

8.

Sąjungos teisės viršenybės principas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisminę gynybą turi būti aiškinami taip, kad, nesant nacionalinės teisės nuostatos, kurioje būtų numatyta administracinio sprendimo dėl tarptautinės apsaugos prašytojų arba trečiųjų šalių piliečių, kurių prieglobsčio prašymas buvo atmestas, sulaikymo teisėtumo teisminė kontrolė, nacionalinis teismas turi pripažinti savo jurisdikciją priimti sprendimą dėl tokio sulaikymo teisėtumo ir turi teisę nedelsiant paleisti atitinkamus asmenis, jeigu mano, kad toks sulaikymas neatitinka Sąjungos teisės.

Direktyvos 2013/33 26 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį reikalaujama, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, kurio neteisėtu pripažintas sulaikymas pasibaigė, kompetentingame teisme pagal nacionalinę teisę galėtų remtis teise į piniginę išmoką, leidžiančią jam susirasti būstą, arba teise gauti būstą natūra, nes šis teismas pagal Sąjungos teisę turi galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas galutinis sprendimas.

Sąjungos teisės viršenybės principas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojama teisė į veiksmingą teisminę gynybą turi būti aiškinami taip, kad, nesant nacionalinės nuostatos, kurioje būtų numatyta teisės į apgyvendinimą teisminė kontrolė, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33 17 straipsnį, nacionalinis teismas privalo prisiimti jurisdikciją nagrinėti skundą, kuriuo siekiama užtikrinti tokią teisę.