EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62015CN0358

Byla C-358/15 P: 2015 m. liepos 13 d. Bank of Industry and Mine pateiktas apeliacinis skundas dėl 2015 m. balandžio 29 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-10/13 Bank of Industry and Mine/Taryba

OL C 294, 2015 9 7, p. 45–46 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

7.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 294/45


2015 m. liepos 13 d.Bank of Industry and Mine pateiktas apeliacinis skundas dėl 2015 m. balandžio 29 d. Bendrojo Teismo (pirmoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-10/13 Bank of Industry and Mine/Taryba

(Byla C-358/15 P)

(2015/C 294/57)

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Apeliantas: Bank of Industry and Mine, atstovaujamas advokatų E. Rosenfeld ir S. Perrotet,

Kita proceso šalis: Europos Sąjungos Taryba

Apelianto reikalavimai

Panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos sprendimą byloje T-10/13, apie kurį apeliantui pranešta 2015 m. gegužės 5 d. ir kuriuo Bendrasis Teismas atmetė Bank of Industry and Mine pateiktą ieškinį dėl panaikinimo ir priteisė iš jo visas bylinėjimosi išlaidas.

Patenkinti ieškovo reikalavimus, pateiktus pirmojoje instancijoje.

Priteisti iš kitos proceso šalies bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Grįsdamas apeliacinį skundą apeliantas nurodo septynis pagrindus.

Pirma, apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai savo sprendimo 99 punkte pripažino, kad Taryba priėmė Sprendimą 2012/635 (1) remdamasi ESS 29 straipsniu, o savo sprendimo 101 punkte padarė išvadą, kad minėtas sprendimas neturėjo atitikti SESV 215 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų. Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, savo sprendimo 105 punkte nusprendęs, kad Taryba turėjo teisę numatyti įgyvendinimo įgaliojimus, kaip nustatyta SESV 291 straipsnio 2 dalyje. Be to, Taryba padarė teisės klaidą teigdama, kad įvykdytos sąlygos, būtinos norint remtis SESV 291 straipsnio 1 dalimi. Iš tiesų ribojamųjų priemonių klausimais vienintelė taikytina procedūra yra numatyta SESV 215 straipsnyje. Taigi negalima taikyti SESV 291 straipsnio 2 dalies, nes šis straipsnis taikomas tik priemonėms, dėl kurių reikia patvirtinti įgyvendinamąsias priemones. Lėšų įšaldymas pats savaime yra įgyvendinamoji priemonė. Todėl ši priemonė negali patekti į SESV 291 straipsnio 2 dalies materialiąją taikymo sritį. Be to, sąlygos, būtinos norint remtis SESV 291 straipsnio 2 dalimi, neįvykdytos, nes Taryba ginčijamuose savo sprendimuose nepagrindė šios procedūros taikymo.

Antra, apeliantas taip pat kaltina Bendrąjį Teismą nusprendus, kad Sprendimo 2010/413 (2), iš dalies pakeisto Sprendimu 2012/35 (3) ir Sprendimu 2012/635, 20 straipsnio 1 dalies c punktas ir Reglamento Nr. 267/2012 (4) 23 straipsnio 2 dalies d punktas nepažeidžia teisinio saugumo ir nuspėjamumo, proporcingumo principų ir nuosavybės teisės. Bendrojo Teismo sprendimo 79 punkte nurodytas kiekybinės ir kokybinės svarbos kriterijus ginčijamuose aktuose nenurodytas. Taigi Bendrasis Teismas jį išgalvojo siekdamas pripažinti ginčijamus aktus teisėtais. Be to, šis kriterijus pats savaime yra nekonkretus, netikslus ir neproporcingas. Taigi Bendrasis teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad apelianto pervestos lėšos Irano valstybei yra parama, kaip ji suprantama pagal ginčijamus aktus.

Trečia, apeliantas kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis padarė teisės klaidą, savo sprendimo 135 ir 136 punktuose nusprendęs, kad ginčijami aktai pakankamai motyvuoti, nors pats Bendrasis teismas minėto sprendimo 134 punkte pripažino, kad ginčijamuose aktuose nepateikta paramos, kurią apeliantas kaltinamas teikęs, tvarka ir mastas. Be to, iš ginčijamų aktų apeliantas negalėjo suprasti, dėl kokių priežasčių jam skirtos ribojamosios priemonės, o tai rodo, kad motyvų nepakanka.

Ketvirta, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą savo sprendimo 163 punkte nusprendęs, jog dėl to, kad per reikalaujamą terminą neatlikta apelianto situacijos peržiūra, jo pavadinimo palikimas subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąraše netapo neteisėtas, tačiau ši pareiga yra visiškai objektyvi.

Penkta, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad ginčijamais sprendimais nepažeidžiamos apelianto pagrindinės teisės ir kad jie nėra neproporcingi, nors ginčijami sprendimai yra abstraktūs ir netikslūs. Kiekybinės ir kokybinės svarbos kriterijus, kuriuo rėmėsi Bendrasis Teismas, taip pat yra pasirinktas tik paties teismo.

Šešta, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą savo sprendimo 179 ir 183 punktuose, kai nusprendė, kad apeliantas teikė Irano vyriausybei, remdamasis tuo, kad apeliantas pervedė privalomą sumą, tačiau ši suma yra tik mokestis ir apelianto situacija yra tokia pati kaip ir bet kurio mokesčių mokėtojo.

Galiausiai Bendrasis Teismas nepripažino, kad Taryba pažeidė nediskriminavimo principą taikydama ribojamąsias priemones apeliantui už tai, kad jis pervedė pinigus Irano valstybei, o ne visoms įmonėms, privalančioms mokėti šį mokestį.


(1)  2012 m. spalio 15 d. Tarybos sprendimas 2012/635/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 282, p. 58)

(2)  2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, p. 39)

(3)  2012 m. sausio 23 d. Tarybos sprendimas 2012/35/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 19, p. 22)

(4)  2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 961/2010 (OL L 88, p. 1)


Top