Paraiškos paskelbimas pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos 6 straipsnio 2 dalį

2011/C 310/12

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą paraiškai pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 510/2006 (1) 7 straipsnį. Prieštaravimo pareiškimai Komisijai turi būti pateikti per šešis mėnesius nuo paraiškos paskelbimo.

SANTRAUKA

TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 510/2006

„SZŐREGI RÓZSATŐ“

EB Nr.: HU-PGI-0005-0389-21.10.2004

SKVN ( ) SGN ( X )

Šioje santraukoje informacijos tikslais pateikiama pagrindinė produkto specifikacijos informacija.

1.   Kompetentinga valstybės narės įstaiga:

2.   Grupė:

3.   Produkto rūšis:

4.   Specifikacija:

(Reglamento (EB) Nr. 510/2006 4 straipsnio 2 dalyje pateiktų reikalavimų santrauka)

4.1.   Pavadinimas:

„Szőregi rózsatő“

4.2.   Aprašymas:

Krūminės kultūrinės pardavimui skirtos rožės susideda iš šakniastiebio ir į jį įskiepyto kultūrinio skiepūglio. Šakniastiebiai gali būti šių rožių rūšių: Laxa, Polmeriana, Schmid’s Ideal, Inermis, Multiflora ir Superbe. Šakniastiebiai turi pasižymėti šiomis savybėmis: išgyventi esant – 30 °C temperatūrai ir nepatirti žalos, būti atsparūs ligoms (labiausiai rūdims, žiedo rūdims ir miltligei), būti atsparūs sausrai ir drėgmei, augti geru tempu (būti stiprūs, sveiki ir greitai augti), būti atsparūs kalkėms (išskyrus Multiflora), juos turi būti lengva dauginti (labai svarbu, kad greitai sudygtų, nebūtų būklėje).

Auginant Szőregi rózsatő naudojamos sodams ir gėlių lysvėms skirtos rožės, arbatinės hibridinės, polyantha, floribunda, vijoklinės, miniatiūrinės ir žeme besidriekiančios rožių skiepūglių atmainos. Šių rožių atmainų ūglius, išskyrus floribunda, galima skiepyti į jų kamieną. Skiepo ilgis gali būti 40–140 cm.

Saugomos Szőregi rózsatő geografinės nuorodos ypatybės skirstomos į dvi kategorijas – A ir B.

4.3.   Geografinė vietovė:

Saugomos geografinės nuorodos Szőregi rózsatő kultūrinės krūminės rožės auginamos toliau išvardytų vietovių Čongrado apygardos administracinėse ribose: Segedo-Šorego, Segedo-Mihálytelek, Segedo-Gyálarét, Algyő, Deszk, Újszentiván, Kübekháza ir Tiszasziget.

4.4.   Kilmės įrodymas:

Augintojai turi kompetentingų institucijų patikrintą ir patvirtintą registrą, kuris vedamas laikantis nustatytų oficialių taisyklių. Registre yra toliau nurodyta informacija: topografinis vietovės numeris, pasodintų šakniastiebių kiekis, jų rūšis ir kilmė, sodinimo žemėlapis, skiepijimo grafikas ir atlikti skiepai, skiepų kiekis pagal rūšį, galutinio produkto kiekio ir kokybės pasiskirstymas, pardavimų kiekis pagal rūšį, gavėjas (pirkėjas), su pardavėju sudarytų sutarčių kiekis, gamintojų skaičius ir augalo kodas. Parduodant kultūrines krūmines rožes pažymėtas Szőregi rózsatő, Szõregi Virág-Dísznövény Áfész naudoja bendrą kompiuterizuotą registracijos sistemą siekiant užtikrinti vienodą kokybę. Įsigijus kultūrinių rožių atmainų iš augintojų (arba jas pristačius), jos teikiamos į rinką su bendru ženklu, paveikslėliu ir rūšies pavadinimu.

4.5.   Gamybos būdas:

Gamybos procesas prasideda nuo šakniastiebių įsigijimo ar užauginimo. Jeigu augintojai renkasi patys išauginti šakniastiebius, jie turi sodinti jų daigus rudenį arba pavasarį, priklausomai nuo to, ar jų apdorojimas šaltomis sąlygomis vyksta natūraliu ar dirbtiniu būdu. Sodinukai sodinami vėlyvą rudenį. Iškasus sodinukus, šie atrenkami ir surišami pagal šaknies storį. Šiame etape sodinukų galima nusipirkti (aktualu augintojams, kurie patys neaugina šakniastiebių). Surišti šakniastiebiai (pačių augintojų paruošti arba įsigyti) turi būti tam tikru kampu įkasami į duobutes ir rūpestingai apiberiami dirvožemiu (stiebai turi būti tolygiai ir visose vietose ¾ užkasti).

Kitas auginimo etapas – dirvožemio paruošimas. Tisos–Maros upių slėnio dirvožemis idealiai tinka rožėms auginti. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, jog šakniastiebiai turi būti sodinami į labai derlingą dirvožemį, iš kurio išravėtos piktžolės. Auginant rožes sėjomaina yra būtina. Labiausiai tinkamas dirvožemis – tas, kuriame anksčiau augo grūdai ir buvo šienaujama žolė. Nuėmus jų derlių, rudenį augalai turi būti apsaugomi, o dirvožemis giliai (30–40 cm) išariamas su diskiniu arba žiediniu kultivatoriumi.

Vasario viduryje–kovo pradžioje vyksta sodinimas. Šakniastiebiai sodinami pagal dydį pradedant nuo storiausių link ploniausių. Šakniastiebiai turi būti paruošti sodinimui: pirmiausia jų šaknys nupjaunamos, paliekama tik 17 cm, o stiebai nugenimi iki 10 cm. Paprastai rožės sodinamos rankiniu būdu, tačiau sodinti galima ir mechaniniu būdu. Ežios turi būti 80–90 cm atstumu viena nuo kitos, o atstumas tarp rožių turi būti 12–14 cm. Susodinus ruošiamos vagos. Sodinimo gylis yra itin svarbus. Sodinuko galvutė turi būti 2–3 cm iškilusi nuo žemės paviršiaus, nes tokiu būdu lengviau atlikti skiepijimą.

Viso gamybos proceso eigoje reikia rūpintis augalais ir juos saugoti. Apdirbant dirvožemį sunaikinamos piktžolės ir kenkėjai. Kadangi papildomos maistinės medžiagos sukietina rožes, jas auginant reikėtų naudoti dirbtines trąšas arba natūralų gyvulių mėšlą. Sėjomaina padeda apsaugoti augalus nuo tam tikrų kenkėjų. Mechaniniais sukamaisiais įrenginiais, ariant arba kaupiant rankiniu būdu, nuo šakniastiebių turi būti pastoviai nuravimos piktžolės. Tokiu būdu užtikrinamas tinkamas dirvožemio vėdinimas. Tai reikia atlikti 4–6 kartus per metus. Ant augalų turi būti pastoviai purškiami purškalai nuo grybelinių ligų arba kenkėjų. Drėkinimas taip pat svarbus, tačiau jis priklauso nuo oro.

Po sodinimo, nuo liepos vidurio iki rugsėjo pradžios, skiepijama. Auginant rožes svarbu skiepyti, kai augalas yra ramybės būklėje. Skiepijimas atliekamas trimis etapais: įpjaunama, skiepijama ir pakuojama. Pumpurai turi būti nuimami nuo kultūrinių vidutiniškai žydinčių ankstesniais metais įskiepytų rožių atmainų.

Pirmoji užduotis po skiepijimo – pabarstyti šakniastiebius kombinuotomis trąšomis žiemai. Pavasarį, antraisiais metais, prasideda rožių auginimo darbai – pirmiausia jas reikia nukarpyti. Vėliau virš pumpuro aštriomis didelėmis žirklėmis nukerpami šakniastiebiai. Paskui reikia pašalinti tarp ūglių esančias akutes. 5–10 cm išaugusius ūglius reikia nugnybti – taip rožių krūmai išsikeros. Reguliarus mechaniškai atliekamas piktžolių šalinimas, kaupimas rankiniu būdu ir purškimas kultūrinėms rožėms atliekami pavasarį ir vasarą. Šakniastiebių skiepijimui reikalingi pumpurai tokiu būdu nurenkami nuo išaugintų rožių.

Rožės iškasamos rudenį. Spalis – geriausias rožių surinkimo metas. Prieš jas iškasant, rožės turi būti nukerpamos iki 40 cm ilgio. Skinant rožes, nuo arimo sužalotoms ar traktoriaus supurtytoms rožėms turi būti nuimti lapeliai ir atžalos, o likusios turi būti suklasifikuotos, surištos į ryšulėlius ir pažymėtos. Surūšiuotas ir surištas į ryšulėlius rožes reikia kuo skubiau gabenti į vėsias patalpas, kuriose jos nesudžiūtų. Šaldytuvai, kuriuose tiek žiemą, tiek vasarą temperatūra 0–2 °C, labiausiai tinka rožėms laikyti.

Pagrindinė pakavimo medžiaga – durpių ir medžio drožlių mišinys (tinkama proporcija – 50:50), įvyniotas į poliesterį arba popierių. Pakavimo tikslas – apsaugoti rožių šaknis nuo išdžiūvimo ir nuo sužalojimo mechaniniais įrenginiais. Tos pačios kokybės rožės surišamos į 10 rožių puokštes, prie kurių priklijuojama etiketė. Tokiu būdu paruoštos puokštės dar yra pakuojamos į penkių puokščių glėbius.

4.6.   Ryšys su geografine vietove:

Szőregi rózsatő ypatingą kokybę lemia šimtametės tradicijos ir iš dalies puikus vietovės klimatas ir geografinės sąlygos.

Istorinis ryšys. Segedo-Šorego regione rožių auginimas, paskiepytų šakniastiebių pardavimas ir gėlių karpymas prasidėjo maždaug XIX a. pabaigoje Új-Szeged vietovėje. Rožių auginimo istorija Šorege siejama su Segedo ir Új-Szeged gamybos tradicijomis ir sodų puoselėjimu. Jauni skiepijimo meistrai įgiję mokslus Segedo medelynuose įsikūrė Šorege ir pradėjo sodininkauti patys sau mažuose 400–800 négyszögöl dydžio (1 440–2 880 m2) sklypeliuose. Čia sodininkystės meistrai įkūrė medelyną ir dažniausiai pardavinėdavo paskiepytus šakniastiebius ir atlikdavo kitus Segedo medelyno, kuris juos įdarbindavo, užsakymus. XX a. pradžioje Sorege staiga iškilo nauja ekonominė veikla, kurios pradininkai visi be išimties buvo neturtingi, bežemiai nuomininkai ūkininkai valstiečiai ir juodadarbiai. Kadangi mažieji Šorego sodininkai įgytą sodininkystės patirtį tobulindavo praktikoje, vėliau, atlikę skiepijimus vietoje, jie patraukdavo į tolimesnius kraštus, ten savo darbais garsindami Šoregą. Ši nedidelė grupelė išmokė dabartinius sodininkus. 1927 metai – Šorego rožių aukso metai.

Nedidelių medelynų savininkai buvo priklausomi vieni nuo kitų: susidūrus su tam tikrais sunkumais parduodant rožes, 1936 m. jie įsteigė savo pirmąjį kooperatyvą. 1938 m. bendra Segedo-Šorego medelynų teritorija buvo 350 kh (2) ir paruošė 1 250 000 skiepų. Likusi medelynų teritorija užėmė 850 Vengrijos akrų, joje buvo atlikta 2 040 000 skiepų. XX a. pradžioje iš Segedo-Šorego medelynų jau pradėtos eksportuoti rožės. Segedo-Šorego medelynai sudarė maždaug 63,6 % viso šalies medelynų eksporto (587 000 skiepūgliai nuo 1929–1931 m.), o tai rodo, kad šie smulkūs daigynų savininkai augino nepriekaištingus skiepūglius.

98 % Vengrijoje išaugintų rožių auginamos Šorege ir jo apylinkėse, kuris yra vienintelis svarbus šalies rožių auginimo regionas. Szőregi rózsatő pelnė gerą vardą ir didelį pasisekimą užsienyje: didžioji dauguma (daugiau nei trys ketvirtadaliai) iš visų kasmet užauginamų 4–5 milijonų krūminių kultūrinių rožių yra eksportuojamos.

Natūralūs veiksniai. Rožes su Šoregu sieja ne tik auginimo tradicijos, bet ir puikios aplinkos sąlygos. Siekiant išauginti kokybiškas, tvirtas, stiprias rožes, reikalingos trys pagrindinės aplinkos savybės: kokybiškas ir maistinių medžiagų turintis dirvožemis, pakankamas vandens šaltinis ir pakankamas kiekis saulės.

Regionas, kuriame auginamos Szőregi rózsatő, įsikūręs seniau buvusios užliejamos pievos vietoje Tisos ir Maros upių santakoje. Dėl šioje vietovėje susidariusio vidutinio kompaktiškumo priemolio, turinčio didelį puvenų kiekį, geros nuotekų sistemos ir dumbluotų aliuvinių dirvožemių, rožių šakniastiebiai būna labai išsikeroję, labiau nei kituose dirvožemiuose augančių kultūrinių krūminių rožių. Dėl geros nuotekų sistemos dirvožemyje vanduo neužsistovi, ir dėl palaidos ir orą pralaidžios dirvožemio struktūros dirvožemis turi deguonies kiekį, reikalingą, kad šaknys gerai augtų. Tankiai išsikeroję šakniastiebiai užtikrina geresnį maistinių medžiagų įsisavinimą, geresnį skiepų augimą, tvirtą, daugiau stiebų, ūglių ir žiedų turintį kamieną, kurio neturi šiomis savybėmis nepasižyminčiuose dirvožemiuose augantys augalai. Dėl šios priežasties rinkai skirtos kultūrinės krūminės rožės atsparesnės ligoms ir žiemos šalčiams, jų savybės leidžia joms išlaikyti gerą augalo kokybę net ir juos auginant kitokio tipo dirvožemiuose. Šalia esančios Tisos ir Maros upės užtikrina rožėms augti reikalingą drėgmės kiekį ir drėkinimo galimybes.

Šviesa yra viena svarbiausių sąlygų palankiam rožių auginimui, ypač jeigu ji teikia fotosintezei reikalingą energijos kiekį. Szőregi rózsatő kokybei didelę įtaką turi ne tik saulės spindulių kiekis, bet ir dienos ilgumas bei šviesos ir energijos intensyvumas. Šorego rožių auginimo regione, palyginti su kitais šalies regionais, yra karščiausios ir daugiausiai saulės spindulių turinčios vasaros. Vidutinė metinė temperatūra čia 11,5 °C, tuo tarpu augimo sezono metu – 18 °C. Regione skaičiuojama daugiau nei 2 100 saulėtų valandų, o tai viršija vidutinę šiaurės regionų normą. Augimo sezonas prasideda ankstyvą pavasarį ir tęsiasi iki vėlyvo rudens, o vegetatyvinis periodas taip pat trunka ilgiau, dėl to augalai čia gauna didesnį saulės spindulių kiekį ir šilumos nei kituose šiauriniuose regionuose. Tai užtikrina sveiką augalų augimą. Kultūrinės krūminės rožės yra atsparios rudens temperatūroms ir turi storą, atitinkamą, išsikerojusį kotų glėbį su gerai išvystytais, sveikais pumpurais. Dėl kietuose kotuose susikaupusių maistingųjų medžiagų rudenį nuskintos rožių rūšys gali ilgai išsilaikyti, o jų šaknis lengviau iškasti praėjus keliems metams po pasodinimo. Atsparumą šalčiams padidina ir Šorego regionui būdingos atšiaurios žiemos, kurios seka po karštų vasarų – tuo metu šie augalai pakankamai sutvirtėja ir tokie išlieka visą gyvavimo ciklą. Po sodinimo Szőregi rózsatő šaknys turi būti iškasamos.

Žmogiškieji veiksniai, patirtis. Szőregi rózsatő šalyje auginamos jau daugiau nei šimtmetį pagal savitas tradicijas. Paprastai šias kultūrines krūmines rožes, kurių auginimas reikalauja ypatingų pastangų ir išskirtinių gebėjimų, augina šeimos ūkiuose, kuriose gyvena kelios kartos. Per ilgus metus išpuoselėtos žinios ir gebėjimai (auginimo tradicijos, rankų darbo metodai ir miklumas) šiame regione yra perduodami iš kartos į kartą.

Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad Tisos-Maros regionas dėl savo kontinentinio klimato, turtingo maistingomis medžiagomis, lengvos struktūros, idealiai drėkinamo priemolingo ir aliuvinio dirvožemio ir daugybės saulėtų dienų yra tinkamas Szőregi rózsatő auginimui. Dėl išskirtinių gamtinių sąlygų ir augintojų iš kartos į kartą perduodamų žinių ir patirties Szőregi rózsatő būdingos savybės išsilaiko bet kokiomis klimato sąlygomis.

4.7.   Tikrinimo įstaiga:

4.8.   Ženklinimas:

Ant etiketės turi būti parašyta: „Szőregi rózsatő“ ir pavaizduotas šis paveikslėlis:

Užregistravus Bendrijos registre, ant etiketės turi būti „saugomos geografinės nuorodos“ ženklas ir atitinkamas Bendrijos simbolis.

(1)  OL L 93, 2006 3 31, p. 12.

(2)  Kadastrinis akras – archajiškas terminas, apibūdinantis matavimo vienetą, kuris lygus 1 600négyszögöl, t. y. 0,5755 hektaro, arba 5 755 m2.