25.8.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 248/138

1.1

EESRK visada pritarė Komisijos pasiūlymams dėl teisės aktų, kuriais buvo siekiama sumažinti didelių avarijų pavojaus dažnumą ir galimą poveikį. Kadangi šių direktyvų taikymo sritis labai priklauso nuo kitų ES teisės aktų, ypač tai pasakytina apie pavojingų medžiagų klasifikavimą ir ženklinimą, EESRK sutinka, kad dabar, kai neseniai buvo priimta Jungtinių Tautų Organizacijos parengta ir pasiūlyta padėtį pakeitusi pasauliniu mastu suderinta cheminių medžiagų klasifikavimo ir ženklinimo sistema (GHS), reikia naujos direktyvos. Komitetas supranta ir ankstesnėje nuomonėje (1) yra išsamiai aptaręs su tuo susijusius sunkumus, nurodydamas, kad išskyrus tai, kad bus sudarytos palankesnės sąlygos tarptautinei prekybai, jis beveik nemato kitų privalumų.

1.2

EESRK taip pat visiškai pritaria Komisijos ir daugumos suinteresuotųjų šalių išsakytai pozicijai, kad jokių kitų reikšmingų pakeitimų nereikia ir kad jų turi būti kuo mažiau, kad dėmesys nenukryptų nuo svarbiausių šio nusistovėjusio, veiksmingo ir plačiai remiamo teisės akto.

1.3

EESRK mano, kad visomis išgalėmis reikėtų stengtis kritiškai įvertinti (prireikus, kiekvieną produktą atskirai), ar pasikeitus klasifikacijai neatsiras tikimybė, kad gali kilti kokia nors didelė avarija. Jeigu ne ir (arba) jeigu dėl jų labai padaugės nedidelių, mažesnę riziką keliančių objektų bei mažųjų ir vidutinių įmonių, kurioms tai turės įtakos, reikėtų pasirūpinti, kad pasiūlymo poveikis nebūtų susilpnintas. Tai ypač pasakytina apie ploviklių sektorių, kuriame naujosios klasifikacijos menkai tesusijusios su faktine buitinių produktų naudojimo kasdieniame gyvenime patirtimi. Tokiais atvejais reikėtų gerai pagalvoti ir apie didžiausias ribines vertes, ypač tada, kai gaisro ar sprogimo tikimybė yra maža ir kai prekės yra numatytos mažmeninei prekybai ir yra supakuotos nedideliais kiekiais.

1.4

Jeigu žaliavoms, tarpiniams ir galutiniams produktams taikomas ne vienas, o daugiau teisės aktų, kurie šiuo metu yra persvarstomi ir jų persvarstymo grafikai yra skirtingi, būtinai reikia atkreipti dėmesį į iš dalies sutampančius pereinamuosius laikotarpius, kad bendros veiklos vykdytojų ir valstybių narių sąnaudos būtų kuo mažesnės ir kad visoms suinteresuotosioms šalims kiltų kuo mažiau neaiškumų.

1.5

Kadangi kompetentingos institucijos lyg ir laikosi bendros nuomonės, kad svarbiausi objektai jau patenka į šio teisės akto taikymo sritį, reikėtų dėti kuo daugiau pastangų, kad šių ir, prireikus, šalia esančių objektų patikrinimai ir pranešimai apie juos būtų efektyvesni ir veiksmingesni. Jeigu tik galima, tai neturėtų apsiriboti tik tuo, kad iš valstybių narių būtų reikalaujama surinkti ir Komisijai pateikti daugiau informacijos. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad dabartinė sistemos struktūra vargiai atitinka paskirtį, ir teigiamai vertina Komisijos pastangas suderinti pakeitimus su valstybėmis narėmis, nuo kurių atvirų ir savalaikių veiksmų ji ir priklauso. Prieš patvirtinant siūlomus atitinkamų produktų ir objektų sąrašo pakeitimus, reikėtų, kad jį kruopščiai išanalizuotų kitos ES institucijos ir ES patariamieji organai.

1.6

EESRK tvirtai pasisako už tai, kad plačiajai visuomenei laiku būtų teikiama reikalinga ir jai suprantama informacija. Visada bus norinčių gauti spausdintinę informaciją, nors bus vis dažniau (ypač vietos lygmeniu) naudojamasi kitomis elektroninėmis priemonėmis, tarp jų ir socialiniais tinklais. Visos „Seveso“ objekto (arba kitų gamybinių ar saugojimo objektų) kaimynystėje veikiančios ir pilietinei visuomenei atstovaujančios organizacijos turi stengtis užkirsti kelią bet kokioms avarijoms ir kartu į jas reaguoti, įskaitant ir dideles avarijas, kaip apibrėžta Seveso direktyvoje.

1.7

Nauji pasiūlymai dėl teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais turi pagrindą tik tuo atveju, jeigu yra įrodymų, kad didelių avarijų pavojų atžvilgiu esama „aplinkosauginės neteisybės“. Kadangi avarijų, apie kurias pranešama pagal šią direktyvą, skaičius yra gana mažas (ypač žemesnės pakopos objektuose), aplinkosauginis neteisingumas sunkiai tikėtinas. Visa gaunama informacija turėtų būti prieinama visiems organizuotos pilietinės visuomenės segmentams. Todėl EESRK mano, kad šį reikalavimą reikėtų pakeisti šiuolaikiškesniu ir plačiau pripažįstamu saugos informacijos valdymu, pagrįstu įrodymais ir privalomu poveikio vertinimu.

1.8

EESRK pažymi, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose geroji praktika pripažįstama ir susilaukia daug didesnio įvertinimo nei Europos Sąjungoje (ypač tai pasakytina apie proceso ir asmens saugą), ir mano, kad tokia praktika duotų daug geresnių rezultatų nei kai kurios iš čia siūlomų priemonių.

1.9

Taigi, EESRK pritaria šiam pasiūlymui, tačiau siūlo dar kartą grįžti prie kai kurių punktų, kad tikrai pavyktų pasiekti nusistovėjusių ilgalaikių šio teisės akto tikslų sumažinti didelių avarijų skaičių ir jų padarinius.

2.1

Daugiau kaip prieš 40 metų buvo priimta Direktyva 67/548/EEB dėl pavojingų cheminių medžiagų. Taigi jau tada suvokta, kad „chemines medžiagas“ (iš pradžių bent jau sudarius baigtinį elementų ir jų junginių sąrašą), kurios apibrėžiamos kaip „pavojingos“ ar „kenksmingos“ ir daro didesnį ar mažesnį poveikį žmogaus sveikatai, saugai ir aplinkai, reikia atitinkamai klasifikuoti, ženklinti ir pakuoti. Daugiau kaip po dvidešimties metų priėmus Direktyvą 88/379//EEB dėl pavojingų preparatų, šiai kategorijai priskirti ir „preparatai“, t. y. platesnis ir galbūt nebaigtinis sąrašas, kuriame pateikiami dirbtiniu būdu iš dviejų ar daugiau medžiagų, naudojamų skirtingomis, bet tiksliai apibrėžtomis proporcijomis, pagaminti mišiniai.

2.2

Šios dvi direktyvos bei daugelis jas iš dalies keičiančių direktyvų ir su technine pažanga susijusių jų pataisymų sudaro suderintos darbuotojų, vartotojų, gamintojų, pardavėjų, platintojų ir aplinkos apsaugos sistemos pagrindą. Jais remiasi ir ES atitinkamų produktų (tarp jų žaliavų, tarpinių gaminių, atliekų srautų ir gatavų, į rinką teikiamų gaminių) bendroji rinka. Be to, šios direktyvos yra susijusios su beveik visais kitais ES teisės aktais dėl žmonių sveikatos, saugos ir aplinkos apsaugos ir sudaro jų pagrindą. Todėl bet kokie šios pamatinės sistemos pakeitimai greičiausiai būtų sudėtingi ir brangiai kainuotų visoms suinteresuotosioms šalims.

2.3

Pastaraisiais metais padaryti du tokio pobūdžio pakeitimai. 2006 m. Taryba priėmė Reglamentą (EB) 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH) ir lydimąją direktyvą 2006/121/EB, siekdama dar kartą iš dalies pakeisti Direktyvą 67/548/EEB ir šiuos du svarbius teisės aktus tarpusavyje suderinti. 2008 m. Taryba ir Europos Parlamentas priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1272/2008, kuriuo siekiama įgyvendinti naują pasauliniu mastu suderintą cheminių medžiagų klasifikavimo ir ženklinimo sistemą (GHS), kurią daug metų kūrė Jungtinių Tautų Organizacija. Dėl to daugeliu atveju pasikeitė signaliniai žodžiai, pavojaus piktogramos, standartinės pavojingumo frazės ir klasifikuojamos „cheminės medžiagos“ ir „mišiniai“. Be abejo, realus atitinkamo produkto ar proceso pavojus darbuotojams, platintojams, vartotojams ir visuomenei apskritai liko nepakitęs.

2.4

Tuo metu buvo nuspręsta, kad nusistovėjusios, realiai ir gerai veikiančios sistemos pakeitimas kita vargu ar duotų daug naudos, o atsiradusią patrauklią galimybę tarptautinėje prekyboje sumažinti sąnaudas tikrai užgožtų padidėsiančios reguliavimo ir su atitiktimi susijusios sąnaudos Europos Sąjungos viduje. Įvedus naujas klasifikavimo sistemas ir rodiklius, kiltų didelių techninių problemų ir kartu išaugtų sąnaudos, nes reikėtų performuluoti arba pakeisti vartotojams teikiamų produktų asortimentą, o be to, pereinamuoju laikotarpiu ir vėliau gali kilti painiava taikant vieną ar kitą susijusį teisės aktą.

2.5

Šios problemos šiandien jau akivaizdžios ir tam tikra prasme jos net sprendžiamos Komisijos pasiūlyme (COM(2010) 781 galutinis) dėl vadinamosios Seveso III direktyvos, kuria pakeičiamas šiuo metu galiojantis teisės aktas dėl su „pavojingomis cheminėmis medžiagomis“ susijusių „didelių avarijų pavojaus“ kontrolės (abu terminai apibrėžiami tame teisės akte).

2.6

1976 m. Italijos Seveso miestelyje įvyko didelė avarija (sukėlusi didelio masto apsinuodijimą dioksinu). Reaguojant į šį įvykį, 1982 m. priimta direktyva 82/501/EEB. Vėliau ji buvo iš dalies keičiama po avarijų Bopale (didelis metilizocianato nutekėjimas) ir Bazelyje (keletas gaisrų ir toksinių medžiagų išsiskyrimo atvejų). 1996 m. direktyvą pakeitė Tarybos direktyva 96/82/EB. Po didelių avarijų Tulūzoje (amonio nitratas), Baja Marėje (cianido išsiliejimas) ir Enschedėje (sprogimas fejerverkų fabrike) ši direktyva buvo iš dalies pakeista direktyva 2003/105/EB, kuria gamintojams ir valstybėms narėms buvo nustatyti labai aiškūs procedūriniai ir pranešimo reikalavimai.

2.7

Apskritai galvojama, kad šis teisės aktas turėjo didelės teigiamos įtakos gamyklų, kuriose pavojingos cheminės medžiagos naudojamos, gaminamos arba sandėliuojamos, saugai ir kontrolei. Direktyva šiuo metu taikoma maždaug dešimčiai tūkstančių gamybos objektų, iš kurių 4 500 objektų yra priskiriami „aukštesnei pakopai“, o tai reiškia, kad jiems yra taikomi griežtesni pranešimo ir kontrolės reikalavimai nei 5 500„žemesnės pakopos“ objektų. Reguliariai atliekami patikrinimai. Įdiegtos nacionalinės ir ES masto pranešimo sistemos. Sistema plačiai remiama ir ją palankiai vertina jos dalyviai. Avarijų vis dar pasitaiko, tačiau, norėtųsi manyti, kad mažiau ir ne tokių kenksmingų žmonių sveikatai ir aplinkai kaip būtų buvę anksčiau.

2.8

Remiantis internete skelbiamais Komisijos statistiniais duomenimis, per daugiau kaip trisdešimt direktyvos gyvavimo metų pranešta apie 745 tokio pobūdžio avarijas. Dar 42 avarijos, apie kurias irgi buvo pranešta, dar neįtrauktos į visuomenei prieinamą duomenų bazę eMARS (2). Nors statistiniai duomenys nėra išsamūs ir juos gauti nelengva, manoma, kad 80 proc. pranešimų yra susiję su aukštesnės pakopos objektais, o likusieji – su žemesnės. Apie 35 avarijas savanoriškai pranešė ES nepriklausančios OECD šalys. Daugiausia pranešimų apie avarijas gauta 1996–2003 m., o vėliau jų ėmė pastebimai mažėti. Nežinia, ar tai reiškia, kad gamyklos tikrai tapo saugesnės, ar kad valstybės narės tiesiog gana ilgai tiria avarijas ir delsia apie jas pranešti, o gal įtakos turi ir nemažai laiko atimantis vertimas.

2.9

Nekontroliuojami kariniai objektai, jonizuojančios spinduliuotės keliamas pavojus, mineralų ir angliavandenilių eksploatavimas jūroje, transportavimas ir atliekų šalinimo objektai, taip pat šios direktyvos 1 priedo 3 dalyje išvardytos medžiagos.

2.10

Tenka apgailestauti, kad šio teisės akto taikymo sritis labai priklauso nuo anksčiau minėto pavojingoms medžiagoms taikomo klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo reglamento. Taikyti ar ne Seveso kontrolės reikalavimus konkretiems objektams ir kokiu mastu priklauso nuo objekte naudojamų, gaminamų ar saugomų cheminių medžiagų klasifikacijos ir kiekio. Kontrolė numatyta norint išvengti „didelių avarijų“ padarinių arba kuo labiau juos sumažinti. Padariniai apima vieną ar kelis iš šių dalykų: vieno ar daugiau žmonių mirtį, šešių ar daugiau žmonių sužeidimą ir hospitalizavimą, turtinę žalą gamykloje ar už jos ribų, darbuotojų arba gamyklos kaimynystėje esančių žmonių evakavimą arba ilgalaikę žalą aplinkai apskritai. Tikrai didelės, nuomonės 2.6 punkte išvardytos avarijos, privertusios keisti teisės aktus, be abejo, buvo visomis prasmėmis daug didesnio masto ir skiriasi nuo tų, apie kurias paprastai pranešama.

2.11

Priėmus teisės aktą, kuriuo įgyvendinama pasauliniu mastu suderinta cheminių medžiagų klasifikavimo ir ženklinimo sistema (GHS), dabar reikalingi pakeitimai, ypač direktyvos prieduose, kuriuose nurodoma, kokioms pavojingumo klasėms ir klasifikuojamoms „cheminėms medžiagoms“ bei jų „mišiniams“ direktyva yra taikoma, o kurioms netaikoma, atsižvelgiant į jų pakeistą pavojingumo klasifikaciją.

2.12

Kadangi keičiamos apibrėžtys, o ne reali rizika, ir Komisija neketina iš esmės keisti ar plėsti dabartinio teisės akto taikymo srities, manoma, kad nauda proceso ir darbuotojų ar vartotojų saugai ar aplinkai bus minimali. Todėl akivaizdu, kad reikia kontroliuoti veiklos vykdytojų ir valstybių narių sąnaudas ir kitokį joms daromą poveikį ir kartu pasirūpinti, kad dėmesys didelių avarijų pavojui nesumažėtų.

3.1

Komisijos pasiūlymas dėl naujos direktyvos yra grindžiamas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsniu. Direktyva skirta valstybėms narėms ir įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Direktyva 96/82/EB panaikinama nuo 2015 m. birželio 1 d. Buvo konsultuojamasi su suinteresuotosiomis šalimis. Apskritai susitarta, kad jokių didelių pakeitimų nereikia, išskyrus tai, kad 1 priedą reikia suderinti su Reglamentu (EB) Nr. 1272/2008.

3.2

Vis dėlto Komisija nori aiškiau suformuluoti ir patikslinti kai kurias procedūras ir apibrėžtis ir kartu įvesti naujas priemones, visų pirma susijusias su patikrinimų dažnumu, veiklos vykdytojo didelių avarijų prevencijos politikos (DAPP) turiniu, saugos valdymo sistemoms (SVS) keliamais reikalavimais, visuomenės informavimu, teise kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, valstybių narių Komisijai teikiamais pranešimais ir direktyvos priedų daliniu keitimu deleguotaisiais aktais.

3.3

Komisija pripažįsta, kad sunkiausia yra šiuo metu galiojančias kategorijas „toksiška“ ir „labai toksiška“ suderinti su naujomis 1, 2 ir 3 „ūmaus toksiškumo“ kategorijomis, kurios skirstomos pagal patekimo į organizmą būdus (prarijus, per odą, įkvėpus). Atsiras naujų, konkretesnių su oksidavimo, sprogumo ir degumo pavojais susijusių kategorijų, pavyzdžiui, „degiųjų aerozolių“. Direktyvoje išskiriama ir keletas kitų plačiai naudojamų produktų, pavyzdžiui, amonio nitratas ir sunkusis mazutas, kurie kartais naudojami ir kaip sprogmenys.

3.4

Prie pasiūlymo pridedamas Komisijos tarnybų darbo dokumentas ir poveikio vertinimas, du išorės ekspertų – COWI A/S (Danijos tarptautinės konsultavimo grupės) atlikti poveikio vertinimai dėl galimų pasiūlymo apskritai ir 1 priedo koregavimo variantų ir Jungtinio tyrimų centro techninės darbo grupės ataskaita dėl klasifikavimo kriterijų, kuriuos reikėtų taikyti Seveso objektų identifikavimui. Paprašius buvo suteikta papildomos informacijos apie pasiūlymus dėl duomenų bazės eMARS pertvarkymo.

3.5

Komisijai bus suteikta daugiau galių ir atsakomybės, tačiau teigiama, kad tai neturės įtakos Bendrijos biudžetui. Poveikio vertinime ne iki galo įvertintos valstybių narių arba veiklos vykdytojų sąnaudos ir tikėtina nauda, tačiau teigiama, kad tiek sąnaudos, tiek nauda turėtų būti gerokai mažesnė nei tada, kai buvo priimtas pirmasis teisės aktas. Jame taip pat nurodoma, kad sąnaudos, palyginti su tomis, kurios atsirastų įvykus incidentui, paprastai būtų mažesnės. Kaip pavyzdys pateikiamas 2005 m. Bansfildo kuro saugykloje (Jungtinė Karalystė) kilęs gaisras. Liko neįvertintos kai kurių naujų pasiūlymų, susijusių su plačiosios visuomenės informavimu ar duomenų Komisijai teikimu, sąnaudos ir reali nauda. Šio teisės akto taikymas ir numatomi jo taikymo rezultatai buvo analizuojami susijusiuose dokumentuose, tačiau į poveikio vertinimą neįtraukti.

4.1

EESRK savo nuomonėse yra palankiai įvertinęs visas šioje nuomonėje pirmiau minėtas direktyvas ir tvirtai pritarė daugeliui pasiūlymų, kuriais buvo siekiama kuo labiau sumažinti didelių avarijų skaičių ir jų padarinius. Šie pasiūlymai buvo teikiami Seveso I, II, o dabar ir III direktyvoje. Todėl Komitetas pritaria naujajam pasiūlymui, pasirinktajam teisiniam pagrindui ir teisės akto tipui. Vis dėlto abejonių kelia proporcingumo principo laikymosi klausimas ir galimas šio pasiūlymo poveikis, nes kai kuriomis nuostatomis akivaizdžiai viršijama tai, ko būtinai reikia norimiems tikslams pasiekti.

4.2

EESRK taip pat tvirtai pritaria Jungtinių Tautų Organizacijos sukurtos pasauliniu mastu suderintos cheminių medžiagų klasifikavimo ir ženklinimo sistemos (GHS) tikslui remti pasaulio prekybą ir padėti šalims, kurių ekonomika yra mažiau išsivysčiusi, užtikrinti darbuotojų ir vartotojų saugą ir sveikatos apsaugą.

4.3

Savo ankstesnėje nuomonėje (OL C 204, p. 47, 2008 m. rugpjūčio 9 d.) EESRK šiais klausimais yra išsakęs keletą perspėjimų. Daugelį jų būtų galima pritaikyti bet kuriam tarptautinio arba (kaip šiuo atveju) pasaulinio derinimo procesui (kad ir kokie geri ketinimai skatintų to imtis), kai viena gerai veikianti sistema yra keičiama kita vardan to paties tikslo - dar labiau palengvinti pasaulio prekybą. Gali padaugėti biurokratijos ir sąnaudų. Gali susilpnėti nusistovėjusios procedūros ir apibrėžtys. Gali sumenkti esminiai tikslai. Gali būti, kad reikės keisti gamybos ir prekybos praktiką ir kad tai brangiai kainuos, o darbuotojai ar vartotojai iš to negaus jokios naudos. Taikant kiekvieną iš susijusių teisės aktų, pereinamuoju laikotarpiu ir vėliau galima tikėtis painiavos visais lygmenimis. Jeigu reikėtų įvertinti naudą, ji tikriausiai būtų nedidelė arba jos iš viso nebūtų, o papildomas sąnaudas sunku pateisinti.

4.4

Daugelis šių dalykų suvokti jau rengiant šį pasiūlymą, ypač reikia paminėti tai, kad beveik visuotinai sutariama, kad nereikėjo smarkiai keisti dabartinio teisės akto paskirties, taikymo srities ir bendro įgyvendinimo, o tereikėjo pataisyti 1 priedą, kad jis atitiktų naująsias reglamente dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo pateikiamas „pavojingų cheminių medžiagų“ apibrėžtis, nuo kurių priklauso šis teisės aktas.

4.5

Tenka apgailestauti, kad liko neišspręstų klausimų. Kai kurie jų buvo iškelti konsultacijų metu, bet šiame dokumente jų nėra. Dar kiti svarbūs bendro pobūdžio dalykai iš viso pamiršti.

4.6

EESRK ypač apgailestauja, kad, priėmus pasauliniu mastu sutartą ir praktiškai viena kalba parengtą GHS sistemą, ilgai vartotos esminės sąvokos neteko savo reikšmės, pavyzdžiui, sąvoka „cheminė medžiaga“ nuo šiol gali apimti ir „preparatus“, ir „mišinius“; dvi pastarosios sąvokos dabar reiškia tą patį, nors pagrindų direktyvoje dėl pavojingų preparatų buvo kitaip; vis dar nesiimama patvirtinti, kad trys anglų ir kai kuriomis kitomis ES kalbomis vartojamos sąvokos –„chemical“ (daiktavardis), „chemical substance“ ir „substance“ – ES teisės aktuose yra rašomos kaip sinonimai, tačiau vartojamos skirtingai ir turi skirtingas reikšmes. Galbūt kai kuriems žmonėms reikėtų paaiškinti, kad tokio dalyko kaip „ne cheminės“ medžiagos (angl. non-chemical substances) apskritai nėra. Į kitas kalbas gali būti sunku išversti ir „M-factors“ (dauginimo koeficientas) ar „R & S Phrases“ (įspėjamieji teiginiai), nes jos turi prasmę tik viena kalba.

4.7

Todėl gaila, kad šiuo atveju nepasinaudota proga visomis ES kalbomis sukurti pagrindinių terminų žodynėlį (kažkada buvo siūloma tai padaryti), o jo labai reikėtų, nes teisės aktai apima vis naujas su ta pačia produktų grupe susijusias sritis (pavyzdžiui, kai kurių produktų naudojimas ribojamas, nes juos kaip sprogmenis gali naudoti teroristai), be to, esama vienas kitą dubliuojančių ir papildančių horizontaliųjų ir vertikaliųjų teisės aktų (pavyzdžiui, REACH, pramoninių išmetamųjų teršalų, vandens kokybės ir elektros ir elektroninės įrangos atliekų teisės aktai ir teisės aktai, skirti konkretiems produktams: tirpikliams, plovikliams, kosmetikos gaminiams, aerozoliams, trąšoms ir pesticidams).

4.8

Panašių pastabų būtų galima pasakyti ir dėl siūlomo priedų keitimo, kuriuo iš tikrųjų siekiama padidinti arba sumažinti produktų, taigi ir objektų, kuriems taikomas šis teisės aktas, skaičių, ir kuriuos Komisija „deleguotaisiais aktais“ gali daryti savarankiškai. Jiems reikės aiškiai surašytų gairių, kurios būtų priimtinos visoms suinteresuotoms šalims. Tokios gairės dar neparengtos. Reikia turėti visas šiems sprendimams reikalingas mokslines bazes ir kruopščiai laikytis visų iš anksto sutartų procedūrų. Jeigu Europos Parlamentas ar Taryba jas užginčytų, kitos ES institucijos ir patariamieji organai turėtų privaloma tvarka atlikti išsamią peržiūrą. Reikėtų numatyti nuostatą, kad atskiros valstybės narės arba kitos suinteresuotosios šalys galėtų pateikti protestą.

4.9

Tai pasakytina ir apie pasiūlymo taikymo sritį. Seveso II direktyva taikoma maždaug 10 000 konkrečiai įvardytų objektų visoje ES. Apie pusei iš jų taikoma ir priimtoji nauja direktyva dėl pramoninių išmetamųjų teršalų (kuria pakeista taršos ir integracinės prevencijos direktyvą), kuri bus taikoma iš viso daugiau kaip 50 000 objektų. Tarp vadinamųjų Seveso objektų yra cheminių produktų gamybos, naftos perdirbimo, vartotojams skirtų produktų, kiti pasrovinės gamybos ir kai kurie atliekų perdirbimo objektai. Valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos lyg ir sutaria, kad dabartinėmis apibrėžtimis gana gerai apibrėžiami objektai, kuriuose galimos didelės avarijos. Į sąrašą, be abejonės, įtraukti visi stambiausi objektai. Jeigu, laikantis GHS reikalavimų, bus keičiamas produktų klasifikacijos lygis (nekeičiant realaus pavojaus), bus įtraukti tik mažesni objektai ir dėl to dar labiau sumažės reali rizika arba padaugės (nors tam beveik nėra pagrindo) objektų, priskiriamų aukštesnės rizikos kategorijai. Tam tikrų problemų kelia ploviklių žaliavos, kadangi, pasikeitus apibrėžčiai, galėtų būti įtraukta gerokai daugiau žemesnės pakopos objektų. Pagal pirmiau minėtus Komisijos statistinius duomenis 5 500 žemesnės pakopos objektų kasmet įvyksta vos 5–10 proc. visų avarijų, apie kurias yra pranešama, todėl neatrodytų, kad tai būtų prioritetinė sritis, kurią reikėtų papildomai reguliuoti. Iš tikrųjų, jeigu turėsime omenyje tai, kad viename iš žemesnės pakopos Seveso objektų avarija, apie kurią reikia pranešti, gali įvykti kartą per 500–1 000 metų (o jeigu kalbėtume apie aukštesnės pakopos Seveso objektus, tai avarija gali įvykti kartą per 100–200 metų), galima teigti, kad didesni pavojai žmogaus tyko namuose arba kelyje į darbą, nors, be abejo, jie retai turi didelių pasekmių kitiems žmonėms ir reguliuotojų ar plačiosios visuomenės nėra laikomi rimtais. Jeigu norima, kad atsakingosios mažosios ir vidutinės įmonės išmanytų teisę ir laikytųsi jos nuostatų ir kad objektus reguliariai tikrintų kompetentingos institucijos, rezultatai gali netrukus pablogėti. Kai visur mažinamas biudžetas ir darbuotojų skaičius, yra didesnė tikimybė, kad rimtos avarijos gali įvykti kitur.

4.10

Todėl EESRK primygtinai prašo neišleisti iš akių pradinio direktyvų tikslo – išvengti pagal apibrėžtį didelių avarijų ir kuo labiau sumažinti jų pavojų. Reikėtų rimtai priešintis bet kokiems sprendimams susilpninti šį tikslą paprasčiausiai įvedant naująją GHS sistemą, kuri įgyvendinama Reglamentu dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo, arba keičiant vietines ir visos ES pranešimo apie avarijas sistemas. Todėl reikia gerai pagalvoti ne tik apie naujas klasifikacijos ribas, bet ir apie didžiausią leistiną saugomų produktų kiekį. Jeigu prekės yra supakuotos mažais kiekiais ir yra skirtos mažmeninei prekybai ir jeigu gaisro ar sprogimo tikimybė yra maža, didelės avarijos (taip, kaip ji yra apibrėžiama) rizika gerokai sumažėja.

4.11

EESRK pažymi, kad į šį pasiūlymą specialiai ir pagrįstai neįtrauktos kai kurios avarijos, pavyzdžiui, Meksikos įlankoje naftos gavybos platformoje įvykęs sprogimas, nes šiuo atveju galbūt reikėtų naujo teisės akto, o iš artimesnių nelaimių paminėtinas Vengrijoje įvykęs „raudonojo dumblo“ nuotėkis, kuriam, bent jau teoriškai, buvo taikoma 2006 m. direktyva dėl kasybos pramonės atliekų tvarkymo. Kokie teisės aktai bebūtų priimami ES lygmeniu, be jokios abejonės, daug kas priklauso nuo tinkamo įgyvendinimo ir tikrinimo nacionaliniu lygmeniu.

5.1

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis pirmiau minėtų direktyvų gamintojams ir valstybėms narėms nustato vis kitokį laikotarpį, per kurį reikia pranešti apie avariją. Kadangi vykdant šį vienintelį reikalavimą teks dažniau ir išsamiau pranešti apie avarijas be jokios apčiuopiamos naudos, visoms suinteresuotosioms šalims yra užkraunama papildoma našta. Kai duomenys kaupiami centralizuotai (Briuselyje ar kitur), iškyla papildomų duomenų kokybės ir tam tikrais atvejais – konfidencialumo klausimų.

5.2

Tas pat pasakytina ir apie naują reikalavimą „objektams“ teikti informaciją apie „kaimyninius objektus“, nepriklausomai nuo to, ar pastariesiems taikomas šis teisės aktas, kad būtų išvengta „grandininės reakcijos“ gretimuose objektuose. Neaišku, kaip šį reikalavimą suderinti su ES konkurencijos teise. Vis dėlto, akivaizdu, kad jis reikalingas rengiant reagavimo į vietos incidentus planus, todėl šiuo požiūriu EESRK visapusiškai jam pritaria.

5.3

Reikalavimas veiklos vykdytojams rengti pranešimus ir tuo pačiu patvirtinti apie egzistuojančią „saugos kultūrą“ įtrauktas atsižvelgiant į JAV įvykusią erdvėlaivio avariją ir į dideles avarijas, neseniai įvykusias Teksase ir Meksikos įlankoje, kur, kaip matyti iš atgaline data parengtų pranešimų, tokios kultūros nėra. Vis dėlto tokio pobūdžio pastabos yra subjektyvios ir jas sunku įvertinti ar įvertinti skaičiais. Iš anksto teikti reguliarius ir prasmingus vertinimus daugelio valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų darbuotojams šiandien būtų nelengvas uždavinys. Todėl šį pasiūlymą 2010 m. Isproje įvykusiame posėdyje saugos ekspertai atmetė, bet neaišku, kodėl jis vėl buvo įtrauktas į dabartinį pasiūlymą dėl direktyvos.

5.4

Apskritai EESRK pageidautų, kad pranešimams apie avarijas taikomi reikalavimai būtų realistiški, prasmingi, juos būtų galima palyginti ir vykdyti visose valstybėse narėse ir kad valstybės kuo daugiau keistųsi geriausiąja praktika. EESRK labai apgailestauja, kad duomenų bazėje eMARS šiuo metu skelbiamų 745-ių internetinių pranešimų skiltyje „Ko pasimokėme“ (angl. lessons learned) paprastai nėra jokių įrašų, o likusiose skiltyse, kurias prašoma pažymėti „varnele“, naudingos informacijos yra mažai, nors ši duomenų bazė plačiajai visuomenei ir saugos ekspertams pristatoma kaip labai rimtas tokio pobūdžio informacijos šaltinis. Be to, pasigendama sistemingo kai kurių duomenų rinkimo: pavyzdžiui, neaišku kiek avarijų įvyko aukštesnės ir kiek žemesnės pakopos objektuose, todėl sunku įvertinti, ar įvairios teisės akto sudėtinės dalys ir veiksmai, kurių privalu imtis nacionaliniu lygmeniu, yra veiksmingi. Todėl EESRK pritaria Komisijos pastangoms su valstybėmis narėmis susitarti dėl naujų pranešimo apie avarijas standartų ir tiki, kad bus skirta pakankamai išteklių, kad sistema veiktų taip, kaip sumanyta.

5.5

Abejonių Komitetui kelia ir tai, kodėl abiejų pakopų veiklos vykdytojams (kurie skirstomi pagal tai, kiek cheminių medžiagų yra gaminama, naudojama ir saugoma objekte, ir pagal jų pavojingumo klasifikavimą) taikomi reikalavimai pranešti apie avarijas skiriasi, kai kalbama apie tai, kad reikalinga didelių avarijų prevencijos politika (DAPP), taigi atitinkamai ir saugos valdymo sistema (SVS) bei saugos ataskaita. Kadangi pirmoji (DAPP) mažai ko verta be antrosios (SVS), EESRK mano, kad šis reikalavimas turėtų būti vienodai taikomas visiems objektams, kuriems taikoma ši direktyva. Vis dėlto reikalavimai žemesnės pakopos objektams turėtų labiau atitikti realią padėtį – didelių avarijų rizika juose yra gerokai mažesnė.

5.6

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad pasiūlymai teikti informaciją visuomenei gerokai išplėsti, tačiau ne visada aišku, kodėl. Pavyzdžiui, vienoje pastraipoje išskiriamos „mokyklos ir ligoninės“, tačiau neaišku, ar jos čia įvardijamos turint omenyje švietėjiškus tikslus ar todėl, kad jose dirba arba yra daug žmonių, kuriems reikalingi specialūs evakuacijos planai ir mokymai, o galbūt todėl, kad jomis galima pasiremti įvykus avarijai. Šią nuostatą reikėtų aiškiau suformuluoti, kad tie, kam ji skirta, galėtų imtis reikiamų veiksmų.

5.7

Visais tokiais atvejais informacija turi būti atitinkama, suprantama ir savalaikė tikslo požiūriu. Elektroninė informacija bus prieinama ne visiems bendruomenės segmentams. Spausdintinės informacijos reikės dar daugelį metų. Naujas komunikacijos formas, tokias kaip tiksliniai elektroniniai laiškai, socialiniai tinklai ar net Twitter®, būtų galima išanalizuoti vietos lygmens tam tikrų avarijų likvidavimo planuose.

5.8

Galiausiai, Komisija į pasiūlymą įtraukė naują straipsnį, kuriuo siekia užtikrinti „teisę kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais“ – ši sąvoka 9-ajame dešimtmetyje pradėta vartoti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir yra kildinama iš pilietinių teisių judėjimo, vykusio dar prieš 20 metų, kada tarpusavyje buvo persipynę tokie reiškiniai kaip odos spalva, skurdas ir piliečių teisių nebuvimas (taigi akivaizdu, kad „teisingumo“ nebuvo). Tie patys principai įtraukti į 1998 m. Orhuso konvenciją. 2006 m. priimtas reglamentas, kuriuo nustatyti reikalavimai ES institucijoms. EESRK dėl jo buvo priėmęs nuomonę (OL C 117, p. 52, 2004 4 30), kurioje pasiūlymui pritarė, tačiau išsakė abejonę dėl siauros „aplinkos apsaugą propaguojančių organizacijų“ apibrėžties, kadangi kitos pelno nesiekiančios organizacijos, pavyzdžiui, profesinės sąjungos, socialinės ekonomikos ir socialinės-profesinės organizacijos, vartotojų asociacijos ir pan., taip pat daug prisideda prie aplinkos apsaugos vietos, regionų, nacionaliniu ir Europos lygmeniu. Šis teiginys tinka ir šiandien, nes visi organizuotos pilietinės visuomenės segmentai yra informuojami ir gana aktyviai dalyvauja priimant sprendimus, susijusius su šiuo teisės aktu, ir užtikrina, kad darbuotojų ir juos supančios plačiosios visuomenės sveikata ir sauga būtų deramai apsaugota realios didelės avarijos atveju. Remiantis internetinėmis Komisijos ataskaitomis dėl 2006 m. reglamento įgyvendinimo, iš vos keleto užregistruotų prašymų suteikti informaciją galima teigti, kad labiau buvo palaikomos dabartinės visos Europos kampanijos nei domimasi konkrečiais objektais. Todėl neaišku, kodėl šis reikalavimas apskritai čia įtrauktas, o ne, pavyzdžiui, pasiūlymai dėl keitimosi geriausia praktika, jos pripažinimo ir atlyginimo už ją. Šioje srityje ES tikrai smarkiai atsilieka nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir čia būtų galima pasiekti apčiuopiamų rezultatų tiek proceso, tiek asmens saugos srityje, atsižvelgiant į skelbiamus šio pasiūlymo tikslus.