22.5.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 134/21

1.

Ar Tarybos direktyvą 77/187/EEB (1) ir (arba) 2001 m. kovo 12 d. Direktyvą 2001/23/EB (2), arba kitą taikytiną Bendrijos teisės normą reikia aiškinti taip, jog ją galima taikyti situacijoje, kurioje darbuotojai, teikiantys pagalbines valymo ir priežiūros paslaugas valstybinėse švietimo įstaigose, iš vietos valdžios institucijų (komunų ir provincijų) perkeliami į valstybines, kai dėl tokio perkėlimo buvo prisiimti įsipareigojimai, susiję ne tik su atitinkama veikla ir santykiais su visais atitinkamais darbuotojais (valymo paslaugas teikiantis personalas), bet ir su paslaugų sutartimis, sudarytomis su privačiomis įmonėmis tokioms paslaugoms teikti?

2.

Ar darbo santykių tęstinumą pagal Direktyvos 77/187 (perkelta kartu su Direktyva 98/50/EB (3) į Direktyvą 2001/23/EB) 3 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, jog apskaičiuojant perėmėjo mokėtinas su darbo stažu susijusias pajamas atsižvelgiama į bendrą perkeltų darbuotojų išdirbtų metų skaičių, įskaitant dirbtus pas perdavėją?

3.

Ar Direktyvos 77/187 3 straipsnį ir (arba) 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvą 98/50/EB ir 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvą 2001/23/EB reikia aiškinti taip, jog darbuotojo teisės, perduodamos perėmėjui, taip pat apima garantijas, kurias darbuotojas turėjo pas perdavėją, pavyzdžiui, darbo stažas, jei su juo susijusios finansinio pobūdžio teisės, nustatytos kolektyvinėse perėmėjui taikytinose sutartyse?

4.

Ar galiojančios Bendrijos teisės bendruosius principus — teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, procesinės lygybės, veiksmingos teisminės apsaugos, teisės į nepriklausomą teismą ir, apskritai, į teisingą bylos nagrinėjimą, kuriuos užtikrina Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalis (iš dalies pakeista Lisabonos sutarties 1 straipsnio 8 dalimi ir į kurią daroma nuoroda Europos Sąjungos sutarties 46 straipsnyje) — kartu su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos Romoje 1950 m. lapkričio 4 d., 6 straipsniu ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 46, 47 straipsniais ir 52 straipsnio 3 dalimi, kaip inkorporuota į Lisabonos sutartį, reikia aiškinti taip, jog dėl jų Italijos valstybei užkertamas kelias praėjus ilgam laikotarpiui (5 metams) priimti oficialią aiškinamąją nuostatą, neatitinkančią aiškinamo teksto formuluotės ir prieštaraujančią nuosekliam ir nusistovėjusiam vienodą aiškinimą užtikrinančios institucijos aiškinimui, kuri, be kita ko, svarbi sprendžiant bylas, kurių šalimi yra Italijos valstybė?