6.5.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 117/189

A.

kadangi peticijų procesu Europos piliečiams ir gyventojams suteikiamos priemonės, leidžiančios gauti žalos atlyginimą už jų skriaudas neteismine tvarka, kai šios nerimą keliančios problemos yra susijusios su Europos Sąjungos veiklos sritimis,

B.

kadangi Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Sąjunga yra grindžiama laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principais, t. y. principais, kurie valstybėms narėms yra bendri“,

C.

kadangi ES sutarties 6 straipsnio 2 dalyje Sąjunga įsipareigoja gerbti svarbiausias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (EŽTK) numatytas teises,

D.

kadangi kiekvienas EŽTK pasirašiusios šalies pilietis ar gyventojas, manantis, kad jo žmogaus teisės buvo pažeistos, turėtų kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre, tačiau prieš pateikdamas šiam Teismui bet kokį ieškinį, turi išbandyti visas vidaus priemones, kaip nustatyta EŽTK 35 straipsnyje,

E.

kadangi ES sutarties 7 straipsnyje numatytos procedūros, pagal kurias Sąjunga gali reaguoti į 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų principų pažeidimus ir ieškoti sprendimų,

F.

kadangi ES sutarties 7 straipsniu Parlamentui taip pat suteikiama teisė pateikti pagrįstą pasiūlymą Tarybai siekiant apibrėžti klausimą, ar šiuo atveju esama aiškaus pavojaus, kad valstybė narė gali rimtai pažeisti vertybes, kuriomis pagrįsta Sąjunga,

G.

kadangi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje garantuojama privataus ir šeimos gyvenimo, įskaitant piliečių privačius būstus, apsauga; kadangi EŽTK 8 straipsnyje pripažįstamos tos pačios teisės ir išaiškinama, kad „valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“; kadangi Parlamentas, Taryba ir Komisija įsipareigojo gerbti chartiją vykdydami visą savo veiklą,

H.

kadangi teisė į privačią nuosavybę pripažįstama pagrindine Europos piliečių teise Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje, kuriame numatoma, kad „kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti ją paveldėtojams“, kad „nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant“, ir kad „nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus“,

I.

kadangi EB sutarties 18 straipsnyje nurodoma, kad „kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų“,

J.

kadangi pagal 295 straipsnį EB sutartis „jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą“; kadangi, remiantis Teisingumo Teismo praktika, šia nuostata tik pripažįstama valstybių narių galia nustatyti normas, kuriomis reglamentuojama nuosavybės sistema; kadangi Teisingumo Teismo praktika patvirtino, kad valstybių narių kompetencija šioje srityje visada turi būti taikoma atsižvelgiant į pagrindinius Bendrijos teisės principus, pavyzdžiui, laisvo asmenų, paslaugų, prekių ir kapitalo judėjimo principą (žr. 1976 m. birželio 22 d. Sprendimą Terrapin prieš Terranova, byla C-119/75, 1976 m. Rink. p. 1039),

K.

kadangi vis dėlto Teisingumo Teismas nuolat teigia, kad nors nuosavybės teisė priklauso bendriesiems Bendrijos teisės principams, ji nėra absoliuti teisė ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos socialinę funkciją, ir kadangi dėl to naudojimasis šia teise gali būti apribotas, jeigu tokie apribojimai iš tikrųjų atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir nėra neproporcingas bei neleistinas kišimasis, kenkiantis pačiai užtikrinamų teisių esmei (žr. 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimą British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, byla C-491/01, 2002 m. Rink. p. I-11453),

L.

kadangi, nepaisant šios teisminės praktikos, Teisingumo Teismas nuolat teigia, kad kai nacionalinės nuostatos nepateka į Bendrijos teisės taikymo sritį, Bendrija neturi jurisdikcijos tokių nuostatų suderinamumui su pagrindinėmis teisėmis, kurių laikymąsi Teismas užtikrina, įvertinti (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. nutartį Vajnai, byla C-328/04, 2005 m. Rink. p. I-8577, 12 ir 13 dalys),

M.

kadangi EŽTK papildomo protokolo 1 straipsnio pirmoje dalyje skelbiama, kad „kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe“ ir kad „iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais“; kadangi šio straipsnio antroje dalyje teigiama, kad „tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą“, ir kadangi ratifikuojant minėtąjį protokolą Ispanija išreiškė abejonę dėl 1 straipsnio, atsižvelgdama į Ispanijos konstitucijos 33 straipsnį, kuriame nustatyta, kad: „Pripažįstama privačios nuosavybės teisė ir paveldėjimo teisė. 2. Šių teisių socialinė funkcija apibrėžia jų turinio ribas, kaip nustatyta įstatymuose. 3. Nė iš vieno asmens neatimama jo nuosavybė arba teisės, išskyrus tuos atvejus, kai tai pateisinama nauda visuomenei ar socialiniais interesais, ir mainais į tinkamą kompensaciją, kaip nustatyta įstatymuose.“,

N.

kadangi Parlamentas mano, kad įpareigojimas perleisti teisėtai įsigytą privačią nuosavybę be tinkamo teismo proceso ir tinkamos kompensacijos bei prievolė mokėti primestas išlaidas už neprašytą ir dažnai nereikalingą infrastruktūros plėtotę yra pagrindinių asmens teisių pažeidimas pagal EŽTK ir atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių teismo praktiką (žr., pvz., Aka prieš Turkiją  (1)),

O.

kadangi 2008 m. Ispanijos valdžios institucijos išleido nurodymus dėl 1988 m. Pakrančių įstatymo taikymo, o šis įstatymas daugelį metų nebuvo vykdomas ir per tą laiką padaryta didelė žala Ispanijos pakrančių teritorijoms; kadangi net dabartiniuose nurodymuose nepateikta aiškių įgyvendinimo priemonių, kurių turėtų laikytis suinteresuotosios vietos ir regiono valdžios institucijos, ir kadangi iš daugelio naujų gautų peticijų galima spręsti apie nurodymų galiojimo atgaline data turinį ir savavališką asmenų teisėtai įgytos nuosavybės griovimą, jų teisių į tokią nuosavybę ir jų kompetencijos perduoti savo teises paveldėjimo būdu naikinimą,

P.

kadangi, atsižvelgiant į tikrąją demarkacijos liniją, suinteresuotosioms šalims susidarė įspūdis, kad ji buvo nustatyta savavališkai užsienio savininkų nenaudai, pavyzdžiui, Formenteros saloje,

Q.

kadangi Pakrančių įstatymas daro neproporcingą poveikį privačios nuosavybės turėtojams, kurių teisės turėtų būti visapusiškai gerbiamos, ir kartu daro nepakankamą poveikį tikriesiems pakrančių naikinimo kaltininkams, kurie daugeliu atvejų atsakingi už pernelyg didelę miestų plėtrą pakrantėse, įskaitant kurortus, ir kurie tikrai turėjo žinoti, kad jų nuolatinė veikla prieštaravo minėto įstatymo nuostatoms,

R.

kadangi per dabartinę Parlamento kadenciją Peticijų komitetas, reaguodamas į tai, kad gaunama labai daug peticijų, atliko išsamius tyrimus, tris kartus pranešė apie piktnaudžiavimo teisėtomis Europos piliečių teisėmis į teisėtai Ispanijoje įgytą turtą mastą ir, be to, detaliai aprašė rūpesčius dėl tvaraus vystymosi, aplinkos apsaugos, vandens kokybės ir tiekimo, viešųjų pirkimų procedūrų, susijusių su miestų plėtros sutartimis, ir dėl to, kad daugelio Ispanijos vietos ir regiono valdžios institucijų miestų plėtros procedūrų kontrolė yra nepakankama (2), – tai klausimai, dėl kurių šiuo metu vyksta teisinių procesų ir Ispanijoje, ir Teisingumo Teisme,

S.

kadangi esama daug tokių atvejų, kai visos institucijos – centrinės, autonominės ir vietos – yra atsakingos už tai, kad įgyvendino netvaraus vystymosi sistemą su ypač rimtomis aplinkos bei socialinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis, pavyzdžių,

T.

kadangi Parlamentas gavo daug peticijų iš pavienių asmenų ir įvairių asociacijų, atstovaujančių ES piliečiams, kuriose išreikšti skundai dėl įvairių urbanistinės veiklos aspektų, ir pastebėjo, kad daugelis pateiktose peticijose išdėstytų problemų dėl miestų plėtros nesusiję su Bendrijos teisės pažeidimu, taigi kaip nurodyta pranešimuose EB narėms, tos problemos turėtų būti sprendžiamos atitinkamos valstybės narės teisinėmis priemonėmis,

U.

kadangi vis daugėja įrodymų, kad Ispanijos teisminės institucijos pradeda reaguoti į problemas, kurių kelia pernelyg didelė miestų plėtra daugelyje pakrančių zonų, ypač atlikdamos tyrimus ir pateikdamos kaltinimus tam tikriems korumpuotiems vietos pareigūnams, kurie savo veiksmais prisidėjo prie neturinčios precedento ir nereguliuojamos miestų plėtros, kuri pažeidžia ES piliečių teises ir kartu daro nepataisomą žalą daugelio Ispanijos regionų biologinei įvairovei ir aplinkos vientisumui; kadangi Parlamentas vis dėlto pastebi, kad, reaguojant į kaltinimus, procedūros tebėra nepaprastai lėtos ir daugeliu šių atvejų nesugebama priversti vykdyti priimtus nuosprendžius taip, kad tai visiškai patenkintų tokių pažeidimų aukas, ir kadangi tai sustiprino daugelio su tuo susijusių ES piliečių ne ispanų įspūdį, kad Ispanijos teisėsauga yra neveikli ir (arba) šališka, kadangi vis dėlto pažymėtina, kad išnaudojus valstybės teisės gynimo priemones, galima kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą,

V.

kadangi tokia plačiai paplitusi veikla, kurią palaiko neatsakingos vietos ir regioninės valdžios institucijos neadekvačiais ir kartais nepateisinamais teisės aktais, kurie daugeliu atvejų prieštarauja kai kurių Europos teisės aktų tikslams, daugiausia kenkia Ispanijos įvaizdžiui ir jos platesniems ekonominiams ir politiniams interesams Europoje, kaip ir netinkamas miestų plėtros ir aplinkos teisės aktų, galiojančių Ispanijos autonominėse bendruomenėse, taikymas kai kuriuose miestų plėtros procesuose ir keli pagarsėję su šiuo piktnaudžiavimu susiję korupcijos atvejai,

W.

kadangi regionų ombudsmenai dažnai veikia labai sunkiomis sąlygomis, kad apgintų ES piliečių interesus bylose, susijusiose su piktnaudžiavimais miestų plėtra, nors kartais kai kuriose autonominėse bendruomenėse regioninės valdžios institucijos nekreipia dėmesio į jų pastangas,

X.

kadangi Ispanijos konstitucijos 33 straipsnyje minimos asmens teisės į nuosavybę ir kadangi šis straipsnis skirtingai aiškinamas, ypač kai kalbama apie nuosavybės teikimo visuomeninėms reikmėms ir asmens teisių į savo teisėtai įgytus namus ir būstus santykį, kadangi nėra priimta sprendimų dėl žemės įstatymų taikymo Valensijos regione,

Y.

kadangi Ispanijos konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad visi ispanai turi teisę į padorų ir tinkamą būstą, ir siekiant, kad ši teisė galiotų, valstybės institucijos įpareigojamos skatinti tinkamų sąlygų sudarymą ir nustatyti atitinkamas taisykles, kuriomis būtų kontroliuojamas žemės naudojimas atsižvelgiant į bendrus interesus, kad būtų užkirstas kelias spekuliacijai,

Z.

kadangi Ispanijos nacionalinė vyriausybė įpareigota taikyti EB sutartį ir ginti bei užtikrinti Europos teisės besąlygišką taikymą savo teritorijoje, nepaisant politinių valdžios institucijų vidaus struktūros, kaip nustatyta Ispanijos Karalystės konstitucijoje,

AA.

kadangi Komisija, veikdama pagal įgaliojimus, jai suteiktus EB sutarties 226 straipsniu, Teisingumo Teisme pradėjo teismo procesą prieš Ispaniją byloje, susijusioje su pernelyg dažnais su miestų plėtra susijusiais piktnaudžiavimais, kurių esama Ispanijoje ir kurie tiesiogiai susiję su Valensijos valdžios institucijų vykdomu Viešųjų pirkimų direktyvos (3) įgyvendinimu,

AB.

kadangi Komisija Peticijų komiteto prašymu inicijavo daugiau kaip 250 miestų plėtros projektų, kurie sulaukė neigiamų kompetentingų vandentvarkos ir upių baseinų specialistų išvadų, taigi gali būti, kad jie pažeidžia Vandens pagrindų direktyvą (4), Andalūzijoje, Kastilijoje-La Mančoje, Mursijoje ir Valensijoje, tyrimą,

AC.

kadangi dauguma šių miestų plėtros projektų atskirti nuo konsoliduotųjų miesto teritorijų ir jiems reikia didelių išlaidų pagrindinėms paslaugoms, pvz., elektros energijos bei vandens tiekimui ir kelių infrastruktūrai; kadangi investicijoms į šiuos projektus dažnai naudojamos ES lėšos,

AD.

kadangi daugeliu dokumentais patvirtintų piktnaudžiavimo miestų plėtra Ispanijoje atvejų Komisijai nepavyko veikti pakankamai griežtai ne tik reikalaujant laikytis aplinkos teisės atsargumo principo, bet ir atsainiai aiškinant kompetentingų vietos arba regionų valdžios institucijų veiksmus, kurie turi privalomų teisinių pasekmių, pavyzdžiui, vietos savivaldos institucijos atliekamą kompleksinio miesto plėtros plano „preliminarų patvirtinimą“,

AE.

kadangi Strateginio poveikio aplinkai vertinimo direktyvos (5), kurios 3 straipsnis aiškiai apima turizmą ir miestų plėtrą, tikslas – užtikrinti aukšto lygio aplinkos apsaugą ir padėti į rengiamus ir priimamus planus bei programas integruoti aplinkos apsaugos klausimus, kad būtų skatinama tvari plėtra; kadangi Vandens pagrindų direktyva įpareigoja valstybes nares užkirsti kelią savo vandenų kokybės blogėjimui ir skatinti tvarų savo gėlo vandens išteklių naudojimą,

AF.

kadangi paskesni Peticijų komiteto faktų nustatymo vizitai parodė, kad atrodo, jog šiuos tikslus kai kurios vietos ir regioninės valdžios institucijos (ne tik pakrantės regionuose) dažnai neteisingai supranta siūlydamos pernelyg didelės miestų plėtros programas arba pritardamos joms; kadangi dauguma peticijose užginčytų miestų plėtros planų siejama su kaimo žemės perklasifikavimu į miestų plėtrai planuojamą žemę – siekiant didelės naudos miestų plėtros tarpininkams ir vykdytojams; kadangi taip pat yra daug saugomos žemės arba žemės, kuri turėtų būti saugoma dėl jos pažeidžiamos biologinės įvairovės, išbraukimo iš sąrašų ir perkvalifikavimo arba visiško neįtraukimo į sąrašus pavyzdžių, būtent siekiant suteikti galimybių urbanizuoti šią žemę,

AG.

kadangi tokias aplinkybes apsunkina piktnaudžiavimas, kurį patiria tūkstančiai ES piliečių, kurie galiausiai dėl miestų plėtros tarpininkų planų ne tik praranda savo teisėtai įgytą turtą, bet ir priverčiami mokėti nepageidaujamų bei dažnai nereikalingų ir nepateisinamų infrastruktūros projektų primestas išlaidas, tiesiogiai pažeidžiant jų nuosavybės teises, ir tokio piktnaudžiavimo galutinis rezultatas – daugelio šeimų finansinė ir emocinė katastrofa,

AH.

kadangi daug tūkstančių Europos piliečių įvairiomis aplinkybėmis nusipirko nuosavybę Ispanijoje sąžiningai veikdami kartu su vietos teisininkais, miestų projektuotojais ir architektais tik tam, kad vėliau suprastų, jog jie tapo nesąžiningų vietos valdžios įstaigų piktnaudžiavimo miestų plėtra aukomis ir dėl to jų nuosavybei gresia nugriovimas, nes nustatoma, kad jų namai neteisėtai pastatyti ir dėl to yra beverčiai ir sunkiai parduodami,

AI.

kadangi nekilnojamojo turto tarpininkai valstybėse narėse, pvz., Jungtinėje Karalystėje, ir kiti paslaugų, susijusių su nekilnojamojo turto rinka Ispanijoje, teikėjai toliau pardavinėja nuosavybę naujose gyvenvietėse, net kai jie tikrai žino, jog labai tikėtina, kad šie projektai bus neužbaigti, o namai nepastatyti,

AJ.

kadangi paskutinį dešimtmetį Viduržemio jūros salos gamta ir Ispanijos pakrančių rajonai patyrė plataus masto naikinimą, nes šie regionai buvo prisotinti cemento ir betono tiek, kad tai pakenkė ne tik pažeidžiamai pakrantės aplinkai – kurios didžioji dalis formaliai saugoma pagal Buveinių (6) / Natura 2000 ir Paukščių (7) direktyvas, pvz., gyvenvietės nacionaliniame parke „Cabo de Gata“ (Almerija) ir Mursijoje – bet ir daugelio sričių socialinei bei kultūrinei veiklai, o tai yra didelė tragiška ir nepataisoma netektis kalbant ne tik apie jų kultūrinį identitetą bei paveldą, bet ir jų aplinkos vientisumą, ir visa tai vyksta visų pirma dėl gobšaus ir spekuliacinio vietos valdžios institucijų ir statybos pramonės atstovų, kuriems šiuo atžvilgiu pavyko gauti didžiulio pelno iš savo veiklos, kurio didžioji dalis eksportuota, elgesio (8),

AK.

kadangi toks augimo modelis turi neigiamų pasekmių ir turizmo sektoriui, nes naikinant teritorines vertybes ir skatinant pernelyg didelę miestų plėtrą žlugdomas kokybiškas turizmas,

AL.

kadangi toks augimas, naikindamas archeologinius klodus, kultūrinės svarbos statinius bei vietoves ir natūralią aplinką bei kraštovaizdį, niokoja kultūros vertybes ir Ispanijos kultūros įvairovei itin svarbias su tapatybe susijusias vertybes bei skirtingus tapatybės bruožus,

AM.

kadangi statybos pramonė, gavusi daug pelno sparčios ekonominės plėtros metais, tapo finansų rinkų žlugimo, kurį iš dalies išprovokavo pačios spekuliaciniais rizikingais sumanymais, pirmąja auka; kadangi tai paliečia ne tik pačias bendroves, kurios dabar patiria bankrotą, bet ir tūkstančius statybos pramonėje dirbančių darbuotojų, kurie dabar netenka darbo dėl nenuoseklios miestų plėtros politikos, kuri buvo vykdoma ir dėl kurios dabar jie taip pat tampa aukomis,

1.

ragina Ispanijos vyriausybę ir šiuos regionus kruopščiai peržiūrėti ir persvarstyti visus teisės aktus, pažeidžiančius asmeninės nuosavybės savininkų teises, kad daugiau nebebūtų pažeidžiami EB sutartyje, Pagrindinių teisių chartijoje, EŽTK ir atitinkamose ES direktyvose, taip pat ir kitose konvencijose, kurių šalis yra ES, įtvirtintos teisės ir įpareigojimai;

2.

ragina Ispanijos valdžios institucijas panaikinti visas teisines sąvokas, skatinančias spekuliaciją, pavyzdžiui tokias kaip miestų plėtros tarpininkas;

3.

mano, kad kompetentingos regioninės valdžios institucijos turėtų nutraukti ir persvarstyti visus naujus miestų plėtros planus, kuriuose neatsižvelgiama į griežtus aplinkos tvarumo bei socialinės atsakomybės kriterijus ir kurie neužtikrina pagarbos teisėtai įgyto turto teisėtai nuosavybei, ir sustabdyti bei atšaukti visus esamus plėtros projektus, kuriuose negerbiami arba netaikomi ES teisėje nustatyti kriterijai, ypač susiję su miestų plėtros sutarčių sudarymu ir atitikimu nuostatoms, susijusioms su vandeniu ir aplinka;

4.

prašo Ispanijos valdžios institucijų užtikrinti, kad jokiam administraciniam aktui, kuriuo pilietis būtų įpareigotas atsisakyti teisėtai įgytos privačios nuosavybės, nebūtų teisinio pagrindo įstatyme, patvirtintame po pirmiau šios nuosavybės pastatymo datos, nes tai iš tiesų pažeistų administracinių aktų netaikymo atgaline data principą, kuris yra bendrasis Bendrijos teisės principas (žr. 1985 m. sausio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimą Gesamthochschule Duisburg, byla 234/83, 1985 m. Rink. p. 333), ir atimtų iš piliečių teisinio tikrumo, pasitikėjimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos pagal ES teisę garantijas;

5.

ragina Ispanijos valdžios institucijas plėtoti skaidrumo kultūrą, informuojant piliečius apie žemės valdymą ir skatinant veiksmingas piliečių informavimo bei dalyvavimo priemones;

6.

ragina Ispanijos vyriausybę surengti viešas diskusijas, dalyvaujant visoms valdžios institucijoms, kuriose, sudarius darbo komitetą, būtų rimtai apsvarstyta miestų plėtra Ispanijoje ir būtų imtasi teisinių priemonių prieš spekuliaciją ir netvarų vystymąsi;

7.

ragina kompetentingas nacionalines ir regionines valdžios institucijas sukurti veikiančius teisminius ir administracinius mechanizmus, kurie apimtų regionų ombudsmenus, kuriems būtų suteikti įgaliojimai nustatyti būdus, kuriais būtų galima paspartinti žalos atlyginimą ir kompensavimą piktnaudžiavimo miestų plėtra aukoms, nukentėjusioms dėl galiojančių teisės aktų nuostatų taikymo;

8.

ragina su statybomis ir miestų plėtra susijusias finansines ir komercines įstaigas dirbti kartu su politinės valdžios institucijomis siekiant išspręsti problemas, kylančias dėl plataus masto miestų plėtros, kuri palietė daug Europos piliečių, nusprendusių pasinaudoti EB sutarties nuostatų teikiamais privalumais ir pasinaudojo savo 44 straipsnyje nustatytomis teisėmis įsikurti ES valstybėje narėje, kuri nėra jų kilmės šalis;

9.

ragina kompetentingas nacionalines, regiono ir vietos valdžios institucijas užtikrinti sąžiningą ES piliečių, kurių namai liko nepabaigti statyti dėl prasto institucijų ir statybos bendrovių planavimo ir koordinavimo, nagrinėjamų bylų išsprendimą;

10.

nurodo, kad jeigu nukentėjusiosios šalys negaus jas tenkinančio sprendimo Ispanijos teismuose, jos turės kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, kadangi tvirtinami pagrindinės nuosavybės teisės pažeidimai nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai;

11.

ragina ES institucijas teikti patarimų ir paramos, jeigu to prašytų Ispanijos valdžios institucijos, kad joms būtų suteiktos priemonės, kuriomis būtų galima veiksmingai įveikti pragaištingą didžiulės miestų plėtros poveikį piliečių gyvenimui per palyginti trumpą, bet pakankamą laikotarpį;

12.

kartu ragina Komisiją užtikrinti, kad būtų griežtai taikoma Bendrijos teisė ir siekiama su šia rezoliucija susijusiose direktyvose nustatytų tikslų, kad būtų galima užtikrinti jų laikymąsi;

13.

reiškia gilų susirūpinimą ir nerimą, kad teisinės ir teisminės Ispanijos institucijos patyrė sunkumų spręsdamos didžiulės miestų plėtros poveikio žmonių gyvenimui klausimą, kaip parodė tūkstančiai nusiskundimų, kuriuos gavo Parlamentas ir jo atsakingas komitetas šiuo klausimu;

14.

mano, kad nerimą kelia tai, jog peticijų teikėjams labai trūksta pasitikėjimo Ispanijos teismų sistema kaip veiksminga žalos atlyginimo ir teisingumo priemone;

15.

reiškia susirūpinimą, kad direktyvos dėl pinigų plovimo (9) nebuvo tinkamai perkeltos į nacionalinę teisę – dėl to dabar vyksta byla dėl Sutarties pažeidimo, tai sumažino skaidrumą ir galimybes imtis neteisėtos finansinio kapitalo apyvartos, įskaitant investicijas į tam tikrus plataus masto miesto plėtros projektus, teisinio persekiojimo;

16.

mano, kad asmenims, kurie sąžiningai Ispanijoje nusipirko nuosavybę ir kurių sandoris paskelbtas neteisėtu, turėtų priklausyti teisė gauti tinkamą kompensaciją per Ispanijos teismus;

17.

mano, kad jei privatūs asmenys, kurie įgijo Ispanijoje nuosavybę žinodami, kad šis sandoris gali būti neteisėtas, gali būti įpareigoti apmokėti rizikavimo išlaidas, be to, pagal analogiją tai reikėtų a fortiori taikyti šios srities specialistams; mano, kad todėl projektų vadovai, kurie sudarė sutartis, nors turėjo žinoti apie jų neteisėtumą, neturėtų gauti teisės į kompensaciją už planus, kurių atsisakyta, nes jie neatitinka nacionalinės ir Europos teisės reikalavimų, ir neturėtų turėti teisės į mokėjimų savivaldos institucijoms susigrąžinimą, jeigu šie mokėjimai įvykdyti žinant apie galimą sudarytos sutarties neteisėtumą;

18.

vis dėlto mano, kad aiškumo, tikslumo ir tikrumo nebuvimas galiojančiuose teisės aktuose numatytų asmens nuosavybės teisių atžvilgiu ir deramo bei nuoseklaus aplinkos teisės taikymo stoka – pagrindinė daugelio su urbanizacija susijusių problemų priežastis ir kad tai, kartu su tam tikru aplaidumu teisminiame procese, ne tik apsunkino problemas, bet ir sukūrė būdingą korupcijos formą, kurios pagrindinės aukos yra ES piliečiai; tačiau ir Ispanijos valstybė dėl jos buvo priversta patirti nemažų nuostolių;

19.

pritaria Valensijos autonominės bendruomenės ombudsmenės (isp. Síndica de Greuges) – ombudsmeno institucija pelnytai įgijo piliečių pagrindinių teisių gynėjo reputaciją – išvadoms, kuriose pažymima, kad savininkų teisės galėjo būti pažeistos miestų plėtros vykdytojams jas nuvertinus arba vienašališkai primetus kartais per dideles miestų plėtros išlaidas savininkams;

20.

mano, kad nuo pat miestų plėtros proceso pradžios būtina užtikrinti informacijos prieinamumą ir piliečių dalyvavimą, ir kad piliečiams reikia teikti aiškią, paprastą ir suprantamą informaciją aplinkos klausimais;

21.

be to, mano, kad „visuomeninės svarbos“ apibrėžtis nepateikiama nei galiojančiuose miestų plėtros teisės aktuose, nei kompetentingų valdžios institucijų, todėl ja prisidengiama tvirtinant aplinkos požiūriu netvarius projektus, o kartais ir siekiant išvengti neigiamų poveikio aplinkai vertinimų ir Hidrografijos konfederacijos ataskaitų;

22.

pripažįsta ir palaiko Ispanijos valdžios institucijų pastangas saugoti pakrančių aplinką ir, kur įmanoma, atkurti pakrančių aplinką taip, kad būtų sudarytos sąlygos biologinei įvairovei ir vietinių rūšių atkūrimui; šiomis konkrečiomis aplinkybėmis ragina jas nedelsiant persvarstyti Pakrančių įstatymą ir, jei reikia, jį iš dalies pakeisti, siekiant apsaugoti teisėtų namų savininkų teises ir tuos, kurie turi nedidelius žemės sklypus pakrančių teritorijose, kurie nedaro neigiamos įtakos aplinkai; pabrėžia, kad tokia apsauga neturėtų būti suteikta statyboms, planuojamoms spekuliacijos tikslais ir vykdomoms nesilaikant taikomų ES aplinkos apsaugos direktyvų; įsipareigoja peržiūrėti šiuo klausimu gautas peticijas, atsižvelgdamas į kompetentingų Ispanijos valdžios institucijų atsakymus;

23.

išreiškia susirūpinimą dėl Marbeljos savivaldos institucijų Andalūzijoje miesto planavimo padėties, kur tūkstančius neteisėtai pastatytų namų, turbūt pažeidžiant ES teisės aktus dėl aplinkos apsaugos ir visuomenės dalyvavimo, vandens politikos ir viešųjų pirkimų, rengiamasi įteisinti nauju bendru miesto planu, o tai atims iš namų pirkėjams, nuosavybės turėtojų ir apskritai piliečių teisinį tikrumą ir apsaugos priemones;

24.

palankiai vertina ir visiškai palaiko regionų ombudsmenų (isp. síndics de greuges) bei jų darbuotojų veiklą, taip pat ir atkaklesnius prokurorus (isp. fiscales), kurie deda milžiniškas pastangas siekdami, kad atitinkamos institucijos vėl pradėtų laikytis tinkamų su šiais klausimais susijusių procedūrų;

25.

be to, giria peticijų teikėjų, jų asociacijų ir vietos bendruomenių asociacijas, kuriose dalyvauja tūkstančiai Ispanijos ir ne Ispanijos piliečių ir kurios atkreipė Parlamento dėmesį į šias problemas ir padėjo užtikrinti savo kaimynų ir visų tų, kuriuos slegia ši sudėtinga problema, pagrindines teises;

26.

primena, kad Poveikio aplinkai vertinimo direktyva (10) ir Strateginio poveikio aplinkai vertinimo direktyva (11) įpareigoja tartis su suinteresuotaisiais asmenimis tuo etapu, kai kuriami ir sudaromi planai, o ne – kaip tai dažnai atsitinka atvejais, į kuriuos atkreipiamas Parlamento Peticijų komiteto dėmesys – po to, kai planams de facto pritaria vietos savivaldos institucija; atsižvelgdamas į šias aplinkybes primena, kad atliekant bet kokį esminį esamų planų keitimą privalu laikytis šios procedūros ir kad planai turi būti galiojantys ir neturi būti statistiniu požiūriu netikslūs arba pasenę;

27.

be to, primena, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 1083/2006 (12) 91 straipsnį Komisija įgaliojama nutraukti mokėjimą iš struktūrinių fondų, o pagal 92 straipsnį – sustabdyti tokį finansavimą atitinkamai valstybei narei arba regionui ir koreguoti finansuojamų projektų finansavimą, jeigu nustatoma, kad valstybė narė arba regionas ne visiškai laikėsi taisyklių, kuriomis turi būti vadovaujamasi taikant atitinkamus ES teisės aktus;

28.

be to, primena, kad Parlamentas, kaip biudžeto valdymo institucija, taip pat gali nuspręsti perduoti sanglaudos politikai atidėtas lėšas į rezervą, jeigu mano, kad to reikia siekiant įtikinti valstybę narę nebepažeidinėti tų taisyklių ir principų, kurių ji yra įpareigota laikytis pagal Sutartį arba dėl ES teisės taikymo, tol, kol problema bus išspręsta;

29.

dar kartą pabrėžia į ankstesnes rezoliucijas įtrauktas išvadas abejodamas dėl kai kurių vietos valdžios institucijų taikomų miestų plėtros atstovų skyrimo metodų ir dažnai miestų projektuotojams ir nekilnojamojo turto projektų vadovams suteikiamų pernelyg didelių įgaliojimų, nes dėl to nukenčia vietos bendruomenės ir piliečiai, kurių namai yra tose vietovėse;

30.

dar kartą ragina vietos valdžios institucijas konsultuotis su savo piliečiais ir įtraukti juos į miestų plėtros projektus siekiant skatinti sąžiningą, skaidrią ir tvarią miestų plėtrą, kai ji reikalinga ir naudinga vietos bendruomenėms, o ne tik projekto vadovams, nekilnojamojo turto agentams ir kitiems suinteresuotiesiems subjektams;

31.

ragina už miestų plėtrą atsakingas valdžios institucijas išplėsti konsultavimosi su savininkais dėl miestų plėtros metodus ir visada reikalauti jų gavimo patvirtinimo, kai keičiama jų nuosavybės klasifikacija, ir siūlo vietos valdžios institucijoms tiesiogiai ir asmeniškai konsultuotis su savininkais gavus skundų dėl teritorijų planavimo ar perklasifikavimo;

32.

griežtai smerkia neteisėtą praktiką, kuria kai kurių projektų vadovai gudraudami pažeidžia teisėtą ES piliečių nuosavybės teisę, kišdamiesi į žemės registravimo bei kadastro pranešimų procedūrą, ir ragina vietos valdžios institucijas sukurti tinkamas teisinės apsaugos priemones, kad būtų galima pasipriešinti tokiai praktikai;

33.

dar kartą patvirtina, kad tais atvejais, kai už turto netekimą mokama kompensacija, ji turėtų būti tinkamo dydžio ir laikantis Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo teisės aktų ir praktikos;

34.

primena, kad Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvoje (13) visos valstybės narės įpareigojamos teikti vartotojams, kurie tapo tokios veiklos aukomis, tinkamas žalos atlyginimo ir teisių gynimo priemones ir užtikrinti, kad būtų taikomos atitinkamos sankcijos siekiant užkirsti kelią tokiai veiklai;

35.

dar kartą ragina Komisiją pradėti informavimo kampaniją, skirtą Europos piliečiams, perkantiems nekilnojamojo turto kitoje valstybėje narėje;

36.

paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai ir Tarybai, Ispanijos Karalystės vyriausybei, parlamentui ir autonominių bendruomenių asamblėjoms, Ispanijos nacionalinei ir regioninėms ombudsmenų įstaigoms bei peticijų teikėjams.