2008 m. rugpjūčio 7 d.Internationaler Hilffonds eV pateiktas apeliacinis skundas dėl 2008 m. birželio 5 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) sprendimo byloje T-141/05 Internationaler Hilffonds eV prieš Europos Bendrijų Komisiją

(Byla C-362/08 P)

(2008/C 272/20)

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Ieškovė: Internationaler Hilffonds eV, atstovaujama advokato H. Kaltenecker

Kita proceso šalis: Europos Bendrijų Komisija

Ieškovės reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas kaip nepriimtiną atmetė apeliantės ieškinį dėl panaikinimo dėl Komisijos sprendimo, kuriuo apeliantei nebuvo leista susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusias su sutartimi LIEN 97-2011 dėl bendro Kazachstane organizuotos medicininės paramos programos finansavimo, motyvuodamas tuo, kad ieškinys pateiktas dėl priemonės, kuria tik patvirtinamas įsiteisėjęs ankstesnis sprendimas, o jei ginčijama priemonė vis dėlto būtų laikytina ne vien patvirtinančia priemone, ji negali būti laikoma ir sprendimu, kurį būtų galima skųsti pateikiant ieškinį, kaip nurodyta Reglamente Nr. 1049/2001.

Teismo sprendime yra didelių trūkumų ir teisiniu, ir faktinių aplinkybių vertinimo požiūriu.

Pirmiausia, kalbant apie ginčijamos priemonės kvalifikavimą, Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis turėjo pripažinti negaliojančiu Komisijos pranešimą, kurį ji buvo nusiuntusi apeliantei atsakydama į jos kartotinę paraišką Reglamento 1049/2001 7 straipsnio 2 dalies prasme, nes jis buvo parašytas ne Komisijos generalinio sekretoriaus ir jame nebuvo nurodyti motyvai ir galimi teisių gynimo būdai. Kadangi teisės požiūriu tai buvo negaliojantis atsakymas, dėl šio laiško negalima pateikti ieškinio dėl panaikinimo. Todėl galutiniu sprendimu galima laikyti tik ginčijamą priemonę, t. y. Komisijos atsakymą į naują apeliantės paraišką, kuris, priešingai nei nusprendė Pirmosios instancijos teismas, buvo priimtas Komisijai iš tikrųjų iš naujo ir nuodugniai įvertinus padėtį. Taigi ginčijama priemonė tikrai negali būti „vien patvirtinančia priemone“, nes teisiškai niekinio dalyko patvirtinimas yra nonsensas. Tačiau Pirmosios instancijos teismas deja teisiškai neįvertino ankstesnio Komisijos sprendimo, dėl ko buvo neteisingai kvalifikuota ginčijama Komisijos priemonė.

Antra, Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad ginčijama priemonė — tai atsakymas į pirminę paraišką Reglamento Nr. 1049/2001 prasme ir dėl to jos negalima laikyti sprendimu, kurį būtų galima skųsti pareiškiant ieškinį, paaiškinamas neteisingu Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, nors ši norma ir suteikia galimybę pateikti kartotinę paraišką, tačiau tai nėra absoliučiai būtina. Dėl to ir atsižvelgiant į neigiamą Komisijos poziciją per visą preliminarią procedūrą, apeliantė nebeprivalėjo pateikti dar vienos paraiškos. Procedūros metu apeliantė buvo paprašiusi įrašyti į posėdžio protokolą jos nuomonę dėl šios normos pobūdžio, nes šiuo klausimu informacija protokole nebuvo išsami. Atmetęs prašymą pataisyti posėdžio protokolą, Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, padarė procedūrinę klaidą.