1

2009 m. lapkričio 12 d. įstojusi į bylą šalis Burlington Fashion GmbH pagal iš dalies pakeistą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1; panaikintas 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo, OL L 154, 2017, p. 1) pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) prašymą dėl tarptautinės registracijos Nr. 1017273 apsaugos Europos Sąjungoje. Registracija, kuriai buvo prašoma apsaugos, yra šis vaizdinis prekių ženklas:

2

Prekės, kurioms buvo prašoma apsaugos, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 3, 14, 18 ir 25 klasėms ir pagal kiekvieną iš jų atitinka šį aprašymą:

3

2010 m. rugpjūčio 16 d. ieškovė Tulliallan Burlington Ltd, pagal Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnį (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 46 straipsnis) pareiškė protestą dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo registracijos 3, 14 ir 18 klasių prekėms. Ji yra Londono (Jungtinė Karalystė) centre esančios prekybos galerijos „Burlington Arcade“ savininkė.

4

Protestas buvo grindžiamas visų pirma šiais ankstesniais prekių ženklais ir teisėmis:

5

Pagrindai, kuriais remiamasi grindžiant protestą, nurodyti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte, 4 ir 5 dalyse (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 8 straipsnio 1 dalies b punktas, 4 ir 5 dalys).

6

2013 m. lapkričio 22 d. Protestų skyrius, išnagrinėjęs ieškovės protestą, grįstą vaizdiniu Europos Sąjungos prekių ženklu Nr. 3618857, protestą tenkino dėl 3, 14 ir 18 klasių prekių ir priteisė iš įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas.

7

2014 m. sausio 2 d. įstojusi į bylą šalis, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 66–71 straipsniai), pateikė EUIPO apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.

8

2016 m. sausio 11 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba panaikino Protestų skyriaus sprendimą, atmetė protestą ir nurodė ieškovei padengti protesto ir apeliacinės procedūros išlaidas.

9

Ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba visų pirma nusprendė, kad, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies taikymu, ankstesnių prekių ženklų reputacija atitinkamoje teritorijoje buvo įrodyta dėl 35 ir 36 klasių paslaugų, išskyrus šias 35 klasės paslaugas: „įvairių prekių grupavimas kitiems asmenims tam, kad klientai galėtų jas <…> patogiai įsigyti įvairiose bendrosios paskirties mažmeninės prekybos parduotuvėse“. Antra, dėl to paties reglamento 8 straipsnio 4 dalyje nurodyto pagrindo Apeliacinė taryba iš esmės padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog nagrinėjamu atveju buvo įvykdytos sąlygos, būtinos norint įrodyti klaidinamą pateikimą ir žalos padarymą tikslinei visuomenei. Trečia, dėl šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkto ji iš esmės nusprendė, kad nagrinėjamos prekės ir paslaugos skyrėsi ir kad nebuvo jokio pavojaus jų supainioti, nepaisant atitinkamų prekių ženklų panašumo.

10

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

11

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

12

Grįsdama ieškinį ieškovė nurodo tris pagrindus, kurių pirmasis iš esmės grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies pažeidimu, procedūros trūkumu ir procedūros taisyklių pažeidimu, antrasis – pareigos motyvuoti, teisės būti išklausytam ir Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu, o trečiasis – šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.

13

Ieškovė visų pirma iš esmės kaltina Apeliacinę tarybą padarius aiškinimo klaidą, kiek tai susiję su 35 klasės paslaugų dalimi, dėl kurios ankstesnių prekių ženklų reputacija nebuvo įrodyta. Antra, ji teigia, kad Apeliacinė taryba klaidingai apibrėžė prie 35 ir 36 klasių priskirtas paslaugas. Trečia, ji remiasi Apeliacinės tarybos tariamai padarytu procedūros taisyklių pažeidimu.

14

Pirmajam pagrindui pagrįsti ieškovė teigia, kad 35 klasės paslauga „įvairių prekių grupavimas kitiems asmenims tam, kad klientai galėtų jas pamatyti ir patogiai įsigyti įvairiose bendrosios paskirties mažmeninės prekybos parduotuvėse“, taip pat apima „prekybos galerijų“ teikiamas paslaugas, o ne vien atskirose parduotuvėse teikiamas „mažmeninės prekybos“ paslaugas. Anot jos, tokį aiškinimą patvirtina tai, kad šios klasės aprašyme vartojami žodžiai „įvairiose mažmeninės prekybos parduotuvėse“, o tai įrodo, jog, priešingai nei nusprendė Apeliacinė taryba, prekybos galerijos teikiamos paslaugos atitinka „įvairiose parduotuvėse“, o ne vien atskirose mažmeninės prekybos parduotuvėse, parduodamų įvairių prekių grupavimą.

15

Šiuo klausimu ji teigia, kad Apeliacinė taryba neteisingai suprato 2005 m. liepos 7 d. Sprendimą Praktiker Bau- und Heimwerkermärkte (C‑418/02, EU:C:2005:425, toliau Sprendimas Praktiker). Iš tiesų, anot ieškovės, šiame sprendime Teisingumo Teismas plačiai aiškino sąvoką „mažmeninė prekyba“ ir priskyrė prie jos net prekybos galerijos paslaugas.

16

Galiausiai ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas priimtas padarius procedūros pažeidimą, nes Apeliacinė taryba konstatavo, kad pastabas pateikė tik įstojusi į bylą šalis, nors ieškovė taip pat pateikė pastabas 2015 m. lapkričio 12 d.

17

Antrajam pagrindui pagrįsti ieškovė iš esmės nurodo, kad Apeliacinė taryba griežtai išaiškino sąvoką „prie 35 ir 36 klasių priskirtos paslaugos“, kai padarė išvadą, jog visuomenė niekaip nesiejo nagrinėjamų paslaugų ir prekių; tarp prie 35 ir 36 klasių priskirtų paslaugų vartotojų taip pat yra parduotuvėse parduodamų prekių galutiniai vartotojai.

18

Pagaliau grįsdama trečiąjį pagrindą ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba pažeidė procedūros taisykles, kai padarė išvadą, jog ieškovė nepateikė argumentų, įrodančių, kad naudojant prašomą įregistruoti prekių ženklą būtų nesąžiningai naudojamasi ankstesniu prekių ženklu arba jam kenkiama.

19

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

20

Dėl ieškovės nurodytų dviejų pirmųjų pagrindų primintina, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį prekių ženklas neregistruojamas, kai jis yra tapatus ankstesniam prekių ženklui arba panašus į jį ir kai prašoma jį įregistruoti prekėms arba paslaugoms, kurios nėra panašios į tas, kurioms įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, jeigu ankstesnis prekių ženklas yra Europos Sąjungos prekių ženklas, turintis reputaciją Sąjungoje ir jeigu be tinkamos priežasties naudojant prekių ženklą, dėl kurio paduota paraiška, būtų nesąžiningai pasinaudojama ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar reputacija arba jiems kenkiama. Kadangi šios sąlygos yra kumuliacinės, nesant nors vienos iš jų, minėta nuostata netaikoma (2007 m. kovo 22 d.Sprendimo Sigla / VRDT – Elleni Holding (VIPS), T‑215/03, EU:T:2007:93, 34 punktas).

21

Kalbant konkrečiai apie sąlygą dėl tapatumo ankstesniam prekių ženklui arba panašumo į jį, primintina, kad, kiek tai susiję su žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu, pagal jurisprudenciją vizualaus, fonetinio ar konceptualaus žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo vertinimas, turi būti pagrįstas bendru jų sukeliamu įspūdžiu, atsižvelgiant, be kita ko, į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus (žr. 2012 m. kovo 9 d. Sprendimo Ella Valley Vineyards / VRDT– HFP (ELLA VALLEY VINEYARDS), T‑32/10, EU:T:2012:118, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

22

Be to, du prekių ženklai yra panašūs kai atitinkamos visuomenės požiūriu jie yra tapatūs bent iš dalies vienu ar keliais atitinkamais aspektais (žr. 2011 m. balandžio 14 d. Sprendimo Lancôme / VRDT– Focus Magazin Verlag (ACNO FOCUS), T‑466/08, EU:T:2011:182, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Pavyzdžiui, konceptualiu požiūriu žymenys yra pakankamai panašūs, jeigu išreiškia tą pačią komercinę idėją (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 27 d. Sprendimo Spa Monopole / EUIPO – YTL Hotels & Properties (SPA VILLAGE), T‑625/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:631, 35 punktą).

23

Pagaliau, kadangi pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį reikalaujama, kad dėl egzistuojančio panašumo suinteresuotoji visuomenė galėtų ne supainioti žymenis, dėl kurių kilo ginčas, bet juos susieti, t. y. nustatyti jų ryšį, tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad šioje nuostatoje reputaciją turintiems prekių ženklams numatyta apsauga gali būti taikoma, net jeigu žymenys, dėl kurių kilo ginčas, mažai panašūs (2015 m. gruodžio 10 d. Sprendimo El Corte Inglés / VRDT, C‑603/14 P, EU:C:2015:807, 42 punktas).

24

Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia pritarti ginčijamo sprendimo 21–24 punktuose pateiktiems Apeliacinės tarybos vertinimams, kurių ieškovė neginčijo ir pagal kuriuos žymenys, dėl kurių kilo ginčas, vidutiniškai panašūs dėl jiems bendro žodinio elemento, t. y. žodžio „burlington“.

25

Tarp Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje numatytų kitų apsaugos sąlygų, kuriomis ieškovė grindžia pirmąjį ieškinio pagrindą, reikia atsižvelgti į sąlygą dėl ankstesnių prekių ženklų ir teisių reputacijos, taip pat galimos jų apsaugos.

26

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjui nepatvirtinus teisinės reputacijos apibrėžties, Sąjungos teismai pripažįsta, jog tam, kad būtų tenkinama ši sąlyga, ankstesnis prekių ženklas turi būti žinomas didelei visuomenės, kuriai skirtos šiuo prekių ženklu žymimos prekės ar paslaugos, daliai (šiuo klausimu žr. 2007 m. vasario 6 d. Sprendimo Aktieselskabet af 21. november 2001 / VRDT – TDK Kabushiki Kaisha (TDK), T‑477/04, EU:T:2007:35, 48 punktą ir 2015 m. spalio 2 d. Sprendimo The Tea Board / VRDT – Delta Lingerie (Darjeeling), T‑627/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:740, 74 punktą).

27

Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesni ieškovės prekių ženklai, žymintys 35 ir 36 klasių paslaugas, žinomi didelei visuomenės daliai atitinkamoje rinkoje kaip Jungtinėje Karalystėje labai gerai žinomos Londono centre esančios prekybos galerijos, jungiančios prabangos prekių parduotuves, pavadinimas. Kadangi tarp šalių nėra ginčo dėl ieškovės ankstesnių prekių ženklų reputacijos, nagrinėjamu atveju galiausiai kyla klausimas, ar ši reputacija ir tiesų susijusi su 35 klasės paslaugomis, kurioms buvo įregistruoti ankstesni prekių ženklai, kad ieškovė teisėtai galėtų reikalauti šios reputacijos apsaugos.

28

Anot Apeliacinės tarybos, ieškovės ankstesnių prekių ženklų reputacija nebuvo įrodyta, kiek tai susiję su prie 35 klasės priskirtomis mažmeninės prekybos paslaugomis.

29

Šiai Apeliacinės tarybos išvadai negalima pritarti.

30

Pirmiausia pažymėtina, kad 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker (C‑418/02, EU:C:2005:425) 34 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad „mažmeninės prekybos tikslas yra parduoti prekes vartotojams“, kad „[b]e teisinio pardavimo sutarties sudarymo, ši prekyba apima visą veiklą, kurią ūkio subjektas vykdo skatindamas tokios sutarties sudarymą“ ir kad „[š]ią veiklą sudaro būtent prekyboje siūlomų prekių asortimento parinkimas ir įvairios siūlomos paslaugos, kuriomis siekiama, kad vartotojas sudarytų šią sutartį su šiuo prekybininku, o ne su jo konkurentu“.

31

Be to, Bendrasis Teismas taip pat turėjo progos pažymėti, kad 30 punkte primintas Teisingumo Teismo pateiktas aiškinimas dėl klausimo, ar mažmeninis prekių pardavimas yra paslauga, kaip tai suprantama pagal 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos direktyvos valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (89/104/EEB; OL L 40, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 92) 2 straipsnį, „negali reikšti išsamaus ir bendro pobūdžio mažmeninio pardavimo paslaugos sąvokos apibrėžimo“ (2014 m. birželio 26 d. Sprendimo Basic / VRDT– Repsol YPF (basic), T‑372/11, EU:T:2014:585, 55 punktas).

32

Taigi, priešingai nei šioje byloje teigia EUIPO, 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker (C‑418/02, EU:C:2005:425) 34 punkte Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas neleidžia teigti, kad prekybos galerijos ar prekybos centrai automatiškai nepatenka į 35 klasėje nurodytos sąvokos „mažmeninės prekybos paslauga“ taikymo sritį.

33

2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker (C‑418/02, EU:C:2005:425) 34 punkte Teisingumo Teismo pateiktam išaiškinimui taip pat prieštarauja EUIPO teiginys, kad prekybos galerijos teikiamos paslaugos iš esmės apima tik nekilnojamojo turto nuomos ir valdymo paslaugas, todėl klientai, kuriems šios paslaugos skirtos, daugiausia yra asmenys, siekiantys išsinuomoti toje galerijoje esančias parduotuvių ar biurų patalpas. Iš tiesų nurodytame punkte paminėta sąvoka „įvairios paslaugos“ negali neapimti taip pat prekybos galerijos paslaugų, teikiamų siekiant išsaugoti tokios prekybos vietos patrauklumą ir praktinį pranašumą, kaip, beje nurodyta pačiame 35 klasės tekste; siekiama sudaryti klientams, kurie domisi įvairiomis prekėmis, galimybę „jas pamatyti ir patogiai įsigyti įvairiose parduotuvėse“ ir taip padidinti šias prekes norinčių įsigyti klientų srautą šioje vietoje, kad šios prekės nebūtų perkamos „iš kito konkurento“, konkrečioje prekybos galerijoje neturinčio savo parduotuvės, kaip Teisingumo Teismas nurodė minėtame sprendime.

34

Taigi darytina išvada, kad, atsižvelgiant į 35 klasės aprašymą, sąvoka „mažmeninės prekybos paslauga“, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker (C‑418/02, EU:C:2005:425) 34 punkte, taip pat apima prekybos galerijos teikiamas prekybos paslaugas.

35

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Apeliacinės tarybos taikytas griežtas sąvokos „mažmeninės prekybos paslauga“ aiškinimas yra klaidingas, todėl ieškovė gali reikalauti apsaugoti savo ankstesnių prekių ženklų reputaciją, kiek tai susiję su 35 klasės paslaugomis.

36

Be to, ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba nurodė, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, nėra susiję ir kad ieškovė neįrodė, jog naudojant prašomą įregistruoti prekių ženklą galėtų būti nesąžiningai pasinaudota ankstesnių prekių ženklų skiriamuoju požymiu ar reputacija arba jiems pakenkta.

37

Šiuo klausimu primintina, kad norėdamas pasinaudoti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje numatyta apsauga, be šio sprendimo 20 punkte nurodytų sąlygų įvykdymo, ankstesnio prekių ženklo savininkas taip pat turi įrodyti, kad be tinkamos priežasties naudojant prašomą įregistruoti prekių ženklą būtų nesąžiningai pasinaudojama ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar reputacija arba jiems kenkiama (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 22 d. Sprendimo VIPS, T‑215/03, EU:T:2007:93, 34 punktą).

38

Be to, primintina, kad nesąžiningas pasinaudojimas ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar reputacija turi būti vertinamas atsižvelgiant į paprasto prekių ženklu žymimų prekių ar paslaugų vartotoją, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus bei nuovokus (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 12 d. Sprendimo Antartica / VRDT, C‑320/07 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:146, 46–48 punktus). Kalbant apie plataus vartojimo prekes, kaip antai muilą, tualeto reikmenis, odos dirbinius ir kitas panašias prekes, pažymėtina, kad atitinkama visuomenė šiuo atveju yra plati ir ją sudaro kaip tik paprasti vartotojai.

39

Taip pat primintina, kad norėdamas pasinaudoti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalyje numatyta apsauga ankstesnio prekių ženklo savininkas neprivalo įrodyti konkrečios ir realios žalos jo prekių ženklui buvimą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Iš tikrųjų, jeigu galima numatyti, kad tokia žala atsiras dėl to, jog vėlesnio prekių ženklo savininkas naudosis savo prekių ženklu, ankstesnio prekių ženklo savininkas negali būti įpareigotas laukti realaus jos atsiradimo, kad galėtų uždrausti tokį prekių ženklo naudojimą. Tačiau ankstesnio prekių ženklo savininkas privalo įrodyti, kad yra veiksnių, leidžiančių daryti išvadą, jog egzistuoja rimtas žalos atsiradimo ateityje pavojus (2012 m. gegužės 10 d. Sprendimo Rubinstein ir L’Oréal / VRDT, C‑100/11 P, EU:C:2012:285, 93 punktas).

40

Taigi siekiant nustatyti, ar naudojant ginčijamą žymenį nesąžiningai naudojamasi ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu arba jo reputacija, reikia atlikti visapusį vertinimą, atsižvelgiant į visus svarbius konkretaus atvejo veiksnius, prie kurių priskiriami prekių ženklo reputacijos stiprumas ir skiriamojo požymio laipsnis, prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo laipsnis ir atitinkamų prekių ar paslaugų rūšis ir jų artimumo laipsnis (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Intel Corporation, C‑252/07, EU:C:2008:655, 42 punktą).

41

Kalbant konkrečiai apie ankstesnio prekių ženklo reputacijos stiprumą ir skiriamojo požymio laipsnį, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad juo ryškesnis ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis ir geresnė jo reputacija, juo lengviau bus galima pripažinti žalos jam buvimą. Taip pat kuo greičiau ir labiau ginčijamas žymuo primena ankstesnį prekių ženklą, tuo didesnė galimybė, kad dėl šio žymens naudojimo dabar arba ateityje bus nesąžiningai naudojamasi ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar jo reputacija (šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Intel Corporation, C‑252/07, EU:C:2008:655, 67–69 punktus).

42

Šiomis aplinkybėmis taip pat buvo nuspręsta, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas prireikus turi įrodyti, kad jo prekių ar paslaugų paprastų vartotojų ekonominis elgesys galėjo pasikeisti dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo arba yra rimta galimybė, kad toks pasikeitimas įvyks ateityje (2008 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Intel Corporation, C‑252/07, EU:C:2008:655, 77 ir 81 punktai ir rezoliucinės dalies 6 punktas).

43

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė Apeliacinei tarybai ar Bendrajam Teismui nuoseklių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad naudojant prašomą įregistruoti prekių ženklą nesąžiningai naudojamasi ankstesnių prekių ženklų skiriamuoju požymiu ar reputacija.

44

Iš tiesų, nors ieškovė pabrėžia, kad jos prekių ženklai „beveik unikalūs“, o jų reputacija „didelė ir išskirtinė“, reikia pažymėti, kad ji nepateikė konkrečių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo naudojimo sumažėtų jos ankstesnių prekių ženklų patrauklumas, visų pirma atsižvelgiant į 2013 m. lapkričio 14 d. Sprendime Environmental Manufacturing / VRDT (C‑383/12 P, EU:C:2013:741, 43 punktas) įtvirtintus kriterijus, pagal kuriuos tokios išvados turi būti grindžiamos „tikimybių analize, atsižvelgiant į įprastą praktiką atitinkamoje verslo srityje bei visas kitas bylos aplinkybes“.

45

Vien aplinkybė, kad kitam ūkio subjektui galėtų būti leista naudoti žodį „burlington“, apimantį prekių ženklą prekėms, panašioms į tas, kuriomis prekiaujama Londone esančioje ieškovės galerijoje, paprasto vartotojo požiūriu neturės neigiamos įtakos šios vietos komerciniam patrauklumui. Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2005 m. liepos 7 d. Sprendime Praktiker (C‑418/02, EU:C:2005:425) (žr. šio sprendimo 30 punktą), toks požymis glaudžiai susijęs su „įvairiomis prekybos paslaugomis“, kurias teikia šioje galerijoje esančių parduotuvių nuomininkai, o ne išimtinai su šios galerijos pavadinimu, kuris beje, kaip ginčijamame sprendime teisingai pažymėjo Apeliacinė taryba, atitinka kitų šalia tos galerijos esančių ir taip pat labai gerai žinomų vietų pavadinimus, kaip antai „Burlington Gardens“ ar „Burlington House“.

46

Galiausiai dėl ginčijamo sprendimo priėmimo procedūros tariamo trūkumo, Apeliacinei tarybai konstatavus, kad pastabas pateikė tik įstojusi į bylą šalis, nors ieškovė taip pat pateikė pastabas 2015 m. lapkričio 12 d., pažymėtina, kad, pirma, pastarosios pastabos yra nagrinėjamos bylos medžiagoje ir, antra, teismo posėdyje EUIPO patvirtino, kad į šias pastabas tinkamai atsižvelgė jos instancijos, turėjusios jas savo nagrinėtos bylos medžiagoje. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

47

Dėl ieškovės nurodyto trečiojo kaltinimo pakanka pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo 33 ir 34 punktų matyti, jog Apeliacinė taryba oficialiai patvirtino, kad ieškovė pateikė pastabas, tačiau nagrinėjamu atveju jos neįrodė Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalies taikymui reikalingų sąlygų buvimo, būtent to, kad naudojant prekių ženklą galėtų būti nesąžiningai pasinaudota ieškovės ankstesnių prekių ženklų skiriamuoju požymiu ar reputacija. Taigi kaltinimui procedūros taisyklių pažeidimu negalima pritarti.

48

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą.

49

Ieškovė pirmiausia teigia, kad ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba niekaip nemotyvavo, kodėl atmetė jos argumentą dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Be to, anot jos, šiame sprendime padaryta teisės klaida, nes jeigu nėra reputacijos, kaip ji suprantama pagal nurodyto reglamento 8 straipsnio 5 dalį, pagal šio reglamento 8 straipsnio 4 dalį pateiktas protestas turi būti atmestas. Ieškovė taip pat mano, kad kai „goodwill“, t. y. klientų pritraukimo galios vertinimu, remiamasi nacionaliniu lygmeniu reiškiant ieškinį dėl prisidengimo svetimu vardu, šio vertinimo negalima taikyti tik toms paslaugoms, kurioms įregistruoti ankstesni prekių ženklai, kitaip, nei būtų daroma vertinant reputaciją pagal to paties reglamento 8 straipsnio 5 dalį. Ji teigia, kad bet kuriuo atveju pakankamai įrodė Apeliacinei tarybai savo, kaip aukštos klasės prekybos galerijos, reputaciją (t. y. savo goodwill). Galiausiai ji teigia, kad Apeliacinė taryba padarė procedūros pažeidimą, nes per joje vykusią procedūrą nesuteikė šalims kitos galimybės pateikti argumentų dėl nagrinėjamo reglamento 8 straipsnio 4 dalies pažeidimo.

50

EUIPO prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

51

Įstojusi į bylą šalis savo ruožtu mano, kad kai kuriuos argumentus dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies teisingo taikymo ieškovė pateikė tik per procesą Bendrajame Teisme, todėl šis negali į juos atsižvelgti.

52

Pirmiausia reikia atmesti ieškovės argumentus dėl pareigos motyvuoti ir teisės būti išklausytam pažeidimo. Šie argumentai nepagrįsti.

53

Iš tiesų iš ginčijamo sprendimo 36 ir paskesnių punktų matyti, kad Apeliacinė taryba analizavo įvairias Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąlygas, įskaitant susijusias su ieškiniu dėl prisidengimo svetimu vardu. Be to, kiek tai susiję su aplinkybe, kad šalys tariamai negalėjo pateikti pastabų dėl šių sąlygų, pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog per visas procedūras EUIPO instancijose ieškovė tikrai galėjo pateikti savo pastabas.

54

Šiuo klausimu pažymėtina, kad jeigu ieškovė Apeliacinėje taryboje nepateikė kaltinimo, kuriuo rėmėsi per protesto procedūrą, t. y. dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies pažeidimo, Apeliacinei tarybai negalima priekaištauti dėl to, kad ji nepaprašė šalių pateikti papildomų pastabų šiuo klausimu. Taip pat pagal taikytiną jurisprudenciją teisė būti išklausytam netaikoma, kol atitinkama Apeliacinė taryba nesuformuos savo galutinės nuomonės. Iš tiesų ji neprivalo nei pranešti šalims apie savo teisines išvadas prieš priimdama galutinį sprendimą, nei suteikti joms galimybės pateikti pastabų dėl šių išvadų ar pateikti papildomų įrodymų (žr. 2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Seven Towns / VRDT (Septynių skirtingų spalvų kvadratų vaizdavimas), T‑293/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:302, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55

Galiausiai primintina, kad faktus turi vertinti sprendimą priimantį institucija. Teisė būti išklausytam taikoma visoms sprendimo priėmimo pagrindą sudarančioms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, tačiau ne galutiniam sprendimui, kurį ketina priimti administracinė institucija (žr. 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo Lidl Stiftung / VRDT– REWE-Zentral (Salvita), T‑303/03, EU:T:2005:200, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Toliau, kiek tai susiję su ieškovės argumentais dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies pažeidimo, primintina, kad pagal šią nuostatą kito nei prekių ženklas žymens savininkas gali užprotestuoti Europos Sąjungos prekių ženklo registravimą, jeigu nurodytas žymuo tenkina keturias kumuliacines sąlygas: žymuo turi būti naudojamas prekyboje; jis turi turėti didesnę negu vietinę reikšmę; teisės į tą žymenį turi būti įgytos pagal valstybės narės, kurioje jis buvo naudojamas, teisę iki paraiškos įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą padavimo dienos; tas žymuo jo savininkui turi suteikti teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą. Šios sąlygos kumuliacinės, todėl, jei žymuo neatitinka bent vienos iš jų, protestas negali būti patenkintas (2009 m. birželio 30 d. Sprendimo Danjaq / VRDT– Mission Productions (Dr. No), T‑435/05, EU:T:2009:226, 35 punktas.

57

Nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba pažymėjo, kad ieškinys dėl prisidengimo svetimu vardu, pareikštas dėl neregistruoto prekių ženklo, naudojamo prekyboje Jungtinėje Karalystėje, gali būti pripažintas ankstesne teise, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalį (žr. ginčijamo sprendimo 38 ir 39 punktus).

58

Šiuo klausimu buvo nuspręsta, kad pagal Jungtinės Karalystės teisėje ieškinį dėl prisidengimo svetimu vardu reglamentuojančias nuostatas protestą pareiškęs asmuo privalo įrodyti, kad patenkintos trys sąlygos: pirma, neregistruotas prekių ženklas ar žymuo įgijo „goodwill“, antra, vėlesnio prekių ženklo savininko vykdomas pateikimas yra klaidinamas ir, trečia, „goodwill“ padaryta žala (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 18 d. Sprendimo Tilda Riceland Private / VRDT– Siam Grains (BASmALI), T‑304/09, EU:T:2012:13, 19 punktą).

59

Taip pat reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 38 punkte Apeliacinė taryba patvirtino šias tris sąlygas ir kad ieškovė pripažino, jog ji teisingai nustatė ieškinių dėl prisidengimo svetimu vardu teisinį pagrindą.

60

Be to, primintina, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį (dabar – Reglamento (ES) 2017/1001 95 straipsnio 1 dalis) pateikti EUIPO įrodymus šiuo klausimu turi protestą pareiškęs asmuo (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Anheuser-Busch / Budějovický Budvar, C‑96/09 P, EU:C:2011:189, 189 punktą).

61

Iš bylos medžiagos matyti, kad per procedūrą Protestų skyriuje ieškovė, kaip protestą pareiškęs asmuo, rėmėsi Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu, tačiau nenurodė faktinių ir teisinių elementų, būtinų norint įrodyti, kad buvo įvykdytos šios nuostatos taikymo sąlygos. Vėliau Apeliacinėje taryboje ji tik nurodė, kad „palaiko Protestų skyriui pateiktus argumentus“, nors akivaizdu, kad Apeliacinėje taryboje šie argumentai nebuvo labiau pagrįsti nei faktinėmis, nei teisinėmis apilinkybėmis.

62

Vadinasi, ginčijamo sprendimo 39 punkte Apeliacinė taryba padarė teisingą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog buvo tinkamai įvykdytos sąlygos ieškiniui dėl prisidengimo svetimu vardu pagrįsti. Taigi, kadangi Apeliacinė taryba nepadarė teisės klaidos ar procedūros pažeidimo, antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

63

Ieškovė teigia, kad buvo pažeistas Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas. Pirma, ji iš esmės mano, kad jos prekybos galerijos paslaugos ir prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimos prekės akivaizdžiai panašios, nes nagrinėjamu atveju jų galutiniai vartotojai tie patys. Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad žodis „burlington“ turi ypatingą skiriamąjį požymį. Antra, ji mano, kad priešingai, nei Apeliacinė taryba nurodė ginčijamo sprendimo 45 punkte, nors 35 klasė taip pat taikoma prekybos galerijos veiklai, šios klasės aprašyme esanti nuoroda „grupavimas“ veikiau apima prekybos galerijų paslaugas, o ne mažmeninės prekybos paslaugas apskritai, todėl ji neprivalo tiksliai nurodyti konkrečių prekių. Trečia, ji iš esmės teigia, kad remiantis Intellectual Property Office (Pramoninės nuosavybės biuras, Jungtinė Karalystė) Prekių ženklų vadovu ir High Court of Justice (England & Wales) Chancery Division (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Chancery skyrius, Jungtinė Karalystė) jurisprudencija ji neprivalėjo tiksliai nurodyti tų prekių.

64

EUIPO ir įstojusi į bylą šalis prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

65

Vadovaujantis Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktu, ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas, jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas.

66

Pagal suformuotą jurisprudenciją galimybę suklaidinti sudaro tikimybė, kad visuomenė gali manyti, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos yra pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių. Pagal tą pačią jurisprudenciją galimybė suklaidinti turi būti vertinama „visapusiškai“, atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia nagrinėjamus žymenis ir prekes ar paslaugas, ir į visus konkrečiu atveju svarbius veiksnius, įskaitant žymenų panašumo ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo tarpusavio priklausomybę (žr. 2003 m. liepos 9 d. Sprendimo Laboratorios RTB / VRDT – Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS), T‑162/01, EU:T:2003:199, 30–33 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

67

Galimybė suklaidinti suponuoja, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs arba panašūs ir kad kartu prekės ar paslaugos, kurioms jie skirti, yra tapačios arba panašios. Šios sąlygos yra kumuliacinės (žr. 2009 m. sausio 22 d. Sprendimo Commercy / VRDT – easyGroup IP Licensing (easyHotel), T‑316/07, EU:T:2009:14, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

68

Vertinant nagrinėjamų prekių panašumą, atsižvelgtina į visus atitinkamus veiksnius, apibūdinančius ryšį tarp jų. Tarp šių veiksnių pirmiausia yra jų rūšis ir konkuruojantis ar papildomasis pobūdis. Taip pat galima atsižvelgti į kitus veiksnius, kaip antai atitinkamų prekių platinimo būdus (žr. 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo El Corte Inglés / VRDT – Bolaños Sabri (PiraÑAM diseño original Juan Bolaños), T‑443/05, EU:T:2007:219, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69

Nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba ginčijamo sprendimo 44 punkte nurodė, kad ieškovės paslaugos nepanašios į prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimas prekes.

70

Viena vertus, dėl prie 36 klasės priskirtų paslaugų aišku, kad, pavyzdžiui, tokios paslaugos, kaip parduotuvių ir biurų nuoma arba nekilnojamojo turto administravimas, visiškai nepanašios į tokias prekes, kaip muilas, juvelyriniai dirbiniai ar odos gaminiai. Kita vertus, kiek tai susiję su 35 klasės paslaugomis, Sąjungos teismas aiškiai nurodė, kad mažmeninės prekybos paslaugų atveju būtina tiksliai apibrėžti siūlomas pirkti prekes (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Oakley / VRDT – Venticinque (O STORE), T‑116/06, EU:T:2008:399, 44 punktą; taip pat šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker, C‑418/02, EU:C:2005:425, 50 punktą).

71

Nesant jokios tikslios nuorodos į prekes, kuriomis gali būti prekiaujama prekybos galerijoje „Burlington Arcade“ esančiose įvairiose parduotuvėse, niekaip neįmanoma susieti šių prekių su prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimomis prekėmis, o nagrinėjamu atveju ieškovės nurodyto pavadinimo „prabangos prekės“ nepakanka norint tiksliai apibrėžti atitinkamas prekes. Taigi, nesant tokio tikslaus apibrėžimo, neįmanoma nustatyti, ar ankstesniais prekių ženklais žymimos paslaugos ir prašomu įregistruoti prekių ženklu žymimos prekės yra panašios ar vienos kitas papildo.

72

Vadinasi, ieškovės argumentą, kad prekybos galerijų paslaugų atveju nebūtina tiksliai nurodyti atitinkamų prekių, taip pat reikia atmesti, nes šio sprendimo 34 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į 35 klasės aprašymą, sąvoka „mažmeninės prekybos paslauga“, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Praktiker (C‑418/02, EU:C:2005:425) 34 punkte, taip pat apima prekybos galerijos teikiamas prekybos paslaugas. Be to, reikia pažymėti, kad galutinių vartotojų grupių sutapimo nepakanka norint įrodyti galimybę suklaidinti, nesant jokios tikslios nuorodos į prekes, kuriomis gali būti prekiaujama galerijos patalpose.

73

Galiausiai argumentas dėl Pramoninės nuosavybės biuro Prekių ženklų vadovo ir High Court of Justice (England & Wales) Chancery Division (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Chancery skyrius) jurisprudencijos taikymo yra neveiksmingas, nes teisinis pagrindas, kuriuo reikia remtis nagrinėjamu atveju, yra Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas, o pagal suformuotą jurisprudenciją Europos Sąjungos prekių ženklų sistema yra autonominė sistema, sudaryta iš taisyklių visumos, ir ja siekiama jai būdingų tikslų, o jos taikymas nepriklauso nuo jokios nacionalinės sistemos (žr. 2014 m. sausio 16 d. Sprendimo Message Management / VRDT – Absacker (ABSACKER of Germany), T‑304/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:5, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

74

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, kadangi viena iš Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų būtinų sąlygų nėra tenkinama, šį ieškinio pagrindą, o kartu ir visą ieškinį, reikia atmesti.

75

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

76

Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal EUIPO ir įstojusios į bylą šalies pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia: