–

Real Madrid Club de Fútbol ir AE, atstovaujamų abogados C. Angulo Delgado ir J. M. Villar Uríbarri,

–

EE ir Société Éditrice du Monde SA, atstovaujamų avocat P. Spinosi,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos B. Fodda ir E. Timmermans,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, M. Hellmann ir J. Simon,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis ir A. Pérez-Zurita Gutiérrez,

–

Maltos vyriausybės, atstovaujamos advocate A. Grech ir abogado D. Sarmiento Ramírez-Escudero,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Noë, P. J. O. Van Nuffel ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 34 ir 36 straipsnių, siejamų su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsniu, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Real Madrid Club de Fútbol (toliau – Real Madrid) ir AE ginčą su EE ir Société Éditrice du Monde SA dėl Ispanijoje priimto teismo sprendimo, kuriuo iš EE ir šios bendrovės priteista atlyginti Real Madrid ir AE neturtinę žalą, patirtą dėl laikraštyje „Le Monde“ publikuoto straipsnio apie juos, vykdymo Prancūzijoje.

3

Reglamento Nr. 44/2001 16–18 konstatuojamosiose dalyse buvo nurodyta:

4

Reglamento Nr. 44/2001 III skyriuje, kurį sudaro 32–56 straipsniai, buvo įtvirtintos normos dėl vienoje valstybėje narėje priimtų sprendimų pripažinimo ir vykdymo kitose valstybėse narėse.

5

Šio reglamento 33 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Vienoje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant pradėti kokio nors specialaus proceso.“

6

Šio reglamento 34 straipsnio 1 punkte buvo numatyta:

„Teismo sprendimas nėra pripažįstamas:

7

Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje buvo nurodyta:

„Jokiomis aplinkybėmis užsienio teismo sprendimas negali būti peržiūrimas iš esmės.“

8

Reglamento Nr. 44/2001 38–52 straipsniuose, esančiuose šio reglamento III skyriaus 2 skirsnyje, buvo reglamentuojama vykdymo procedūra.

9

Reglamento Nr. 44/2001 38 straipsnio 1 dalis buvo suformuluota taip:

„Valstybėje narėje priimtas ir joje turintis būti vykdomas teismo sprendimas vykdomas kitoje valstybėje narėje, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje.“

10

Šio reglamento 43 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Bet kuri šalis gali apskųsti nutartį, susijusią su prašymu dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu.“

11

Šio reglamento 44 straipsnyje buvo nurodyta:

„Teismo sprendimas dėl skundo gali būti užginčytas tik pateikus IV priede nurodytą skundą.“

12

To paties reglamento 45 straipsnis buvo suformuluotas taip:

„1.   Teismas, kuriam pateikiama[s] 43 arba 44 straipsnyje nurodytas skundas, vykdymo reikalavimą atmeta arba patenkina [gali atsisakyti pripažinti sprendimą vykdytinu arba panaikinti tokį pripažinimą] tik esant vienai iš priežasčių, nustatytų 34 ir 35 straipsniuose. Teismas nutartį priima iš karto.

2.   Užsienio teismo priimtas sprendimas iš esmės negali būti peržiūrimas jokiomis aplinkybėmis.“

13

Reglamento Nr. 44/2001 IV priede buvo nurodyta:

„Skundai, kuriuos galima pateikti pagal 44 straipsnį, yra:

<…>“

14

Reglamentas Nr. 44/2001 buvo panaikintas ir pakeistas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1).

15

Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnyje numatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas tik pradėtam teismo procesui, autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau.

2.   Nepaisant 80 straipsnio, [Reglamentas Nr. 44/2001] toliau taikomas teismo sprendimams, kurie priimami iškeltose bylose, autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos iki 2015 m. sausio 10 d., kurie patenka į to reglamento taikymo sritį.“

16

2006 m. gruodžio 7 d. laikraštyje Le Monde buvo išspausdintas straipsnis, kuriame jo autorius EE, šiame laikraštyje pagal darbo sutartį dirbantis žurnalistas, tvirtino, kad Real Madrid ir Fútbol Club Barcelona naudojosi dopingo tinklo dviračių sporte organizatoriaus paslaugomis. Šią publikaciją perspausdino daug žiniasklaidos priemonių, be kita ko, Ispanijos žiniasklaidos priemonės. 2006 m. gruodžio 23 d. laikraštis Le Monde, nepateikęs jokių komentarų, paskelbė Real Madrid jam atsiųstą paneigimą.

17

2007 m. gegužės 25 d.Real Madrid ir AE, vienas iš šio klubo gydytojų komandos narių, Juzgado de Primera Instancia de Madrid (Madrido pirmosios instancijos teismas, Ispanija) pareiškė jų garbės pažeminimu grindžiamą ieškinį Société Éditrice du Monde ir EE. 2009 m. vasario 27 d. sprendimu šis teismas įpareigojo juos sumokėti Real Madrid300000 EUR, o AE – 30000 EUR neturtinei žalai atlyginti ir nurodė paskelbti teismo sprendimą laikraštyje Le Monde ir Ispanijos laikraštyje. Šis sprendimas iš esmės buvo patvirtintas Audiencia Provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas, Ispanija) sprendimu. 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) atmetė dėl pastarojo sprendimo paduotą kasacinį skundą.

18

2014 m. liepos 11 d. nutartimi Juzgado de Primera Instancia de Madrid (Madrido pirmosios instancijos teismas) nurodė įvykdyti šį Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimą ir įpareigojo Société éditrice du Monde ir EE sumokėti Real Madrid300000 EUR pagrindinę sumą ir 90000 EUR palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų. 2014 m. spalio 9 d. nutartimi jis taip pat nurodė įvykdyti minėtą sprendimą ir sumokėti AE 30000 EUR pagrindinę sumą ir 3000 EUR palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų.

19

2018 m. vasario 15 d.Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) priėmė dvi nutartis, jose konstatavo, kad 2014 m. vasario 24 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimas ir šios Ispanijos teismo nutartys yra vykdytini.

20

2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimais Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) panaikino apygardos teismo nutartis, motyvuodamas tuo, kad tas sprendimas ir minėtos Ispanijos teismo nutartys negali būti vykdomi Prancūzijoje, nes akivaizdžiai prieštarauja Prancūzijoje galiojančiai tarptautinei viešajai tvarkai. Šiuo klausimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) pažymėjo, kad, pirma, Ispanijos teismai priteisė iš atsakovų pagrindinėje byloje žalos atlyginimą, nors Real Madrid nereiškė reikalavimo atlyginti turtinę žalą. Antra, Ispanijos teisme buvo nagrinėjami tik pagrindinėje byloje nagrinėjamo straipsnio, kurį Ispanijos spauda paneigė, atgarsiai žiniasklaidoje, taigi šis paneigimas sušvelnino patirtą žalą. Trečia, iš fizinio asmens ir laikraštį leidžiančios bendrovės buvo priteista sumokėti 300000 EUR pagrindinę sumą ir 90000 EUR palūkanų ir išlaidų, o 2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis, ši suma sudarė 50 % šios bendrovės grynojo nuostolio ir 6 % turimų lėšų. Ketvirta, be pirma nurodytų sumų, AE naudai buvo priteista sumokėti 30000 EUR pagrindinę sumą ir 3000 EUR palūkanų ir išlaidų. Galiausiai Prancūzijoje labai retai pasitaiko, kad už asmens garbės ar orumo pažeminimą priteistas žalos atlyginimo dydis viršija 30000 EUR, nes pagal Prancūzijos teisės aktus už šmeižtą privatiems asmenims skiriama ne didesnė kaip 12000 EUR bauda.

21

Šis teismas padarė išvadą, kad aptariami nepalankūs teismo sprendimai atgrasė žurnalistą ir žiniasklaidos priemonę dalyvauti viešose diskusijose visuomenę dominančiais klausimais ir trukdė žiniasklaidos priemonėms vykdyti informavimo ir stebėsenos funkciją, todėl tokių nepalankių teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas neleistinai pažeistų Prancūzijoje galiojančią tarptautinę viešąją tvarką, nes taip būtų pažeista saviraiškos laisvė.

22

Dėl 2020 m. rugsėjo 15 d.Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimų Real Madrid ir AE pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teigdami, kad žalos atlyginimo proporcingumo kontrolė gali būti atliekama tik tuo atveju, jei šis atlyginimas yra baudinio, o ne kompensacinio pobūdžio. Be to, pakeisdamas sprendimą priėmusio teismo atliktą žalos vertinimą savuoju, Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) peržiūrėjo pagrindinėje byloje aptariamus Ispanijos teismų sprendimus ir nutartis ir taip pažeidė Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą ir 36 straipsnį. Galiausiai tas teismas neatsižvelgė į Ispanijos teismų konstatuotų pažeidimų sunkumą ir į tai, kad asmenų, iš kurių priteistas žalos atlyginimas, ekonominė padėtis neturi reikšmės vertinant neproporcingą priteisto žalos atlyginimo pobūdį, kuris bet kuriuo atveju neturėtų būti vertinamas pagal nacionalinės teisės normas.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 10 straipsnio 2 dalyje beveik nepaliekama erdvės saviraiškos laisvės ribojimams dviejose srityse, t. y. politinio diskurso ir bendrojo intereso klausimų (2015 m. balandžio 23 d. EŽTT sprendimo Morice prieš Prancūziją, CE:ECHR:2015:0423JUD002936910, 125 punktas). Į pastarąją sritį patenka publikacijos su sportu susijusiais klausimais (2007 m. balandžio 26 d. EŽTT sprendimo Colaço Mestre ir SCI – Sociedade Independente de Comunicacao, S.A. prieš Portugaliją, CE:ECHR:2007:0426JUD001118203, 28 punktas). Be to, atgrasomasis įpareigojimo atlyginti žalą poveikis yra vienas iš kriterijų vertinant žalos už šmeižikiškus teiginius atlyginimo priemonės proporcingumą. Konkrečiai dėl žurnalistų saviraiškos laisvės teismas pažymėjo, kad reikia užtikrinti, kad iš žiniasklaidos bendrovių priteista žalos atlyginimo suma nekeltų grėsmės jų ekonominiams pagrindams (2013 m. lapkričio 26 d. EŽTT sprendimo Błaja News Sp. z o.o. prieš Lenkiją, CE:ECHR:2013:1126JUD005954510, 71 punktas).

24

Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

25

Pirmiausia pažymėtina, kad pagrindinės bylos dalykas yra kasacinis skundas dėl Ispanijoje priimto teismo sprendimo ir dviejų nutarčių pripažinimo vykdytinais Prancūzijoje panaikinimo pagal Reglamento Nr. 44/2001 45 straipsnio 1 dalį, motyvuojant tuo, kad juos vykdant būtų akivaizdžiai pažeista Chartijos 11 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė.

26

Kiek tai susiję su Reglamento Nr. 44/2001 taikymu ratione temporis, Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Reglamentas Nr. 44/2001 toliau taikomas byloms, iškeltoms iki 2015 m. sausio 10 d., taigi ir tose bylose priimtiems teismo sprendimams. Pagrindinėje byloje sprendimas ir nutartys, kurių vykdymas ginčijamas, buvo priimti išnagrinėjus ieškinį, Ispanijoje pareikštą iki šios datos. Vadinasi, kaip pažymėjo ir Europos Komisija, Reglamentas Nr. 44/2001 pagrindinėje byloje taikytinas ratione temporis.

27

Kiek tai susiję su šio reglamento nuostatomis, reikšmingomis nagrinėjant pateiktus klausimus, konstatuotina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas kasacinis skundas yra Reglamento Nr. 44/2001 44 straipsnyje, siejamame su šio reglamento IV priedu, nurodytas skundas. Atsisakymo vykdyti teismo sprendimą pagrindai, kuriais nacionalinis teismas, gavęs 44 straipsnyje nurodytą skundą, gali grįsti savo sprendimą, nurodyti šio reglamento 45 straipsnyje; jo 1 dalyje daroma nuoroda į šio reglamento 34 ir 35 straipsniuose įtvirtintus atsisakymo pripažinti pagrindus, o 2 dalyje, kaip ir šio reglamento 36 straipsnyje, nustatytas draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio teismo sprendimą, kurio vykdymas ginčijamas.

28

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar teismo sprendimą, kuriuo iš laikraštį leidžiančios bendrovės ir vieno iš šio laikraščio žurnalistų priteisiama atlyginti neturtinę žalą, kurią sporto klubas ir vienas iš jo gydytojų komandos narių patyrė dėl to, kad šiame laikraštyje paskelbta informacija pakenkė jų reputacijai, turi būti atsisakyta vykdyti pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą, siejamą su 45 straipsniu, motyvuojant tuo, kad tai yra akivaizdus Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintos žiniasklaidos laisvės pažeidimas, taigi ir valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti šį teismo sprendimą, viešosios tvarkos pažeidimas, o jei taip, kokiomis sąlygomis.

29

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 16 ir 17 konstatuojamųjų dalių, jame numatyta teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo sistema grindžiama tarpusavio pasitikėjimu vykdant teisingumą Europos Sąjungoje. Dėl tokio pasitikėjimo reikalaujama, kad vienoje valstybėje narėje priimti teismo sprendimai būtų ne tik visiškai pripažįstami kitoje valstybėje narėje, bet ir kad procedūra, kuria siekiama juos padaryti vykdytinus kitoje valstybėje, taip pat būtų veiksminga ir greita. Remiantis šio reglamento 17 konstatuojamąja dalimi, per tokią procedūrą turi būti tik formaliai patikrinami dokumentai, kurių reikalaujama, kad sprendimas būtų paskelbtas vykdytinu valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, nes pripažinimas, kad sprendimas vykdytinas, yra suteikiamas beveik automatiškai (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Aktiva Finants, C‑433/18, EU:C:2019:1074, 23 punktą).

30

Taigi vienoje valstybėje narėje priimti sprendimai pagal Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalį pripažįstami kitose valstybėse narėse nereikalaujant pradėti kokios nors specialios procedūros ir pagal to paties reglamento 38 straipsnio 1 dalį vykdomi kitoje valstybėje narėje po to, kai suinteresuotos šalies prašymu buvo paskelbti joje vykdytinais.

31

Iš šio reglamento 16–18 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jame nustatyta sprendimo pripažinimo arba vykdymo apskundimo sistema siekiama įtvirtinti teisingą pusiausvyrą tarp tarpusavio pasitikėjimo vykdant teisingumą Sąjungoje, kuris pateisina iš esmės automatišką valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų pripažinimą ir paskelbimą visiškai vykdytinais kitoje valstybėje narėje, ir teisės į gynybą paisymo, o tai reiškia, kad atsakovas prireikus gali pateikti skundą dėl teismo sprendimo pripažinimo vykdytinu, kuris turi būti nagrinėjamas per rungimosi principu grindžiamą procesą, jeigu mano, kad yra bent vienas sprendimo nevykdymo pagrindas (2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Apostolides, C‑420/07, EU:C:2009:271, 73 punktas ir 2016 m. liepos 7 d. Sprendimo Lebek, C‑70/15, EU:C:2016:524, 36 punktas).

32

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 45 straipsnio 1 dalį galima atsisakyti pripažinti teismo sprendimą vykdytinu arba panaikinti tokį pripažinimą tik remiantis viena iš šio reglamento 34 ir 35 straipsniuose numatytų pagrindų.

33

Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatyta, kad sprendimas nepripažįstamas, jei pripažinimas aiškiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai.

34

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai, nes jame numatyta kliūtis pasiekti vieną iš pagrindinių šio reglamento tikslų. Todėl jis turi būti taikomas tik išimtiniais atvejais (2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Apostolides, C‑420/07, EU:C:2009:271, 55 punktas ir 2022 m. birželio 20 d. Sprendimo London Steam-Ship Owners’ Mutual Insurance Association, C‑700/20, EU:C:2022:488, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Konkrečiai kalbant apie 34 straipsnio 1 punktą, pasakytina, kad, nors pagal jame nurodytą išlygą valstybės narės iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus pagal savo nacionalines koncepcijas, šios sąvokos ribų nustatymas priklauso šio reglamento aiškinimo sričiai. Taigi, nors Teisingumo Teismas negali apibrėžti valstybės narės viešosios tvarkos turinio, jis vis dėlto turi patikrinti ribas, kurių neperžengdamas valstybės narės teismas gali remtis šia sąvoka, kai atsisako pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Apostolides, C‑420/07, EU:C:2009:271, 56 ir 57 punktus ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 42 punktą).

36

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus draudimą užsienio teismo sprendimą peržiūrėti iš esmės, valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti arba vykdyti šio sprendimo vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta teisės norma skiriasi nuo teisės normos, kurią būtų taikęs valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą. Taip pat valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali tikrinti valstybės narės, kurioje priimtas sprendimas, teismo padarytų teisinių ar faktinių išvadų teisingumo (2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Apostolides, C‑420/07, EU:C:2009:271, 58 punktas ir 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimo Meroni, C‑559/14, EU:C:2016:349, 41 punktas).

37

Taigi Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik tuo atveju, jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai pažeistų pagrindinį principą. Tam, kad būtų paisoma draudimo iš esmės peržiūrėti užsienio teismo sprendimą, turėtų būti konstatuotas akivaizdus teisės normos, kuri valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikoma esmine, arba teisės, kuri toje teisės sistemoje pripažįstama pagrindine, pažeidimas (2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Apostolides, C‑420/07, EU:C:2009:271, 59 punktas ir 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimo Meroni, C‑559/14, EU:C:2016:349, 42 punktas).

38

Valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas neturėtų atsisakyti pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo, motyvuodamas vien tuo, kad, kaip jis mano, tame sprendime klaidingai taikyta nacionalinė arba Sąjungos teisė, antraip būtų nepaisoma Reglamento Nr. 44/2001 tikslo. Priešingai, turi būti laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju kiekvienoje valstybėje narėje įtvirtinta teisių gynimo priemonių sistema, papildyta SESV 267 straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, suteikia teisės subjektams pakankamą garantiją. Viešosios tvarkos išlyga tokiais atvejais remiamasi tik tuomet, kai dėl minėtos teisės klaidos sprendimo pripažinimu arba vykdymu valstybėje, kurioje prašoma jį pripažinti, būtų akivaizdžiai pažeista tos valstybės narės teisinės sistemos esminė teisės norma (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Apostolides, C‑420/07, EU:C:2009:271, 60 punktą).

39

Aplinkybė, kad toks akivaizdus pažeidimas susijęs su Sąjungos teisės norma, o ne su valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, nacionalinės teisės norma, nekeičia sąlygų, kuriomis galima remtis viešosios tvarkos išlyga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą, nesvarbu, ar tai materialinės, ar procesinės teisės norma. Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinis teismas privalo vienodai veiksmingai užtikrinti ir nacionalinės, ir Sąjungos teisės sistemoje įtvirtintų teisių apsaugą. Taigi viešosios tvarkos išlyga galima remtis ir tuo atveju, jeigu pripažinus arba įvykdžius atitinkamą sprendimą valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, būtų akivaizdžiai pažeista teisės norma, kuri laikoma esmine Sąjungos teisės sistemoje, arba teisė šioje teisės sistemoje, taigi ir toje valstybėje narėje, pripažįstama pagrindine teise (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 48 punktą ir 2023 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Charles Taylor Adjusting, C‑590/21, EU:C:2023:633, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tai visų pirma taikytina Sąjungos lygiu pripažintoms pagrindinėms teisėms (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 28 d. Sprendimo Krombach, C‑7/98, EU:C:2000:164, 38 punktą).

41

Kadangi taikydamas Reglamentą Nr. 44/2001 nacionalinis teismas įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, šis teismas turi laikytis iš Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių kylančių reikalavimų, ypač kai jam pateikiamas skundas pagal Reglamento Nr. 44/2001 43 arba 44 straipsnį, kuriuo siekiama patikrinti, ar egzistuoja atsisakymo vykdyti pagrindas (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 25 d. Sprendimo Meroni, C‑559/14, EU:C:2016:349, 44 punktą ir 2020 m. gegužės 7 d. Sprendimo Rina, C‑641/18, EU:C:2020:349, 55 punktą).

42

Taip pat primintina, kad valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principui Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jis leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Pagal tarpusavio pasitikėjimo principą reikalaujama, kad, ypač kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena iš šių valstybių manytų, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių (2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 191 punktas).

43

Taigi, pagal Sąjungos teisę gali būti reikalaujama, kad ją įgyvendindamos valstybės narės preziumuotų, jog kitos valstybės narės paiso pagrindinių teisių, todėl jos negali ne tik reikalauti iš kitos valstybės narės aukštesnio nacionalinio pagrindinių teisių apsaugos lygio, nei nustatytas pagal Sąjungos teisę, bet ir, išskyrus išimtinius atvejus, tikrinti, ar kita valstybė narė konkrečiu atveju veiksmingai paisė Sąjungos garantuojamų pagrindinių teisių (2014 m. gruodžio 18 d. Nuomonės 2/13 (Sąjungos prisijungimas prie EŽTK), EU:C:2014:2454, 192 punktas).

44

Taigi tik tuo atveju, jei dėl teismo sprendimo vykdymo valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, būtų akivaizdžiai pažeista Chartijoje įtvirtinta pagrindinė teisė, šios valstybės narės teismas, kaip išvados 189 punkte pažymėjo generalinis advokatas, pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą ir 45 straipsnį privalo atsisakyti vykdyti tą sprendimą arba, nelygu atvejis, panaikinti jo pripažinimą vykdytinu.

45

Pagal Chartijos 11 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, o ši teisė apima laisvę turėti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją, idėjas, valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.

46

Kai situacija susijusi su žurnalistais ir (arba) spaudos leidėjais ir žiniasklaidos priemonėmis dėl straipsnio paskelbimo, saviraiškos ir informacijos laisvė konkrečiai saugoma pagal Chartijos 11 straipsnio 2 dalį, pagal kurią turi būti gerbiama žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas.

47

Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintos teisės ir laisvės nėra absoliučios ir turi būti vertinamos atsižvelgiant į jų visuomeninę paskirtį (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 120 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Iš tiesų, kaip matyti iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies, pagal ją leidžiama apriboti naudojimąsi tokiomis teisėmis ir laisvėmis, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia minėtų teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

49

Primintina, kad Chartijos 11 straipsnis yra vienas iš pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės pagrindų, kurie yra vertybių, kuriomis pagal ESS 2 straipsnį grindžiama Sąjunga, dalis (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Tele2 Sverige ir Watson ir kt., C‑203/15 ir C‑698/15, EU:C:2016:970, 93 punktą ir 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Associazione Avvocatura per i diritti LGBTI, C‑507/18, EU:C:2020:289, 48 punktą). Taigi šiame 11 straipsnyje garantuojamų teisių ir laisvių suvaržymai tokiomis aplinkybėmis turi apsiriboti tuo, kas tikrai būtina (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly / Komisija, C‑274/99 P, EU:C:2001:127, 41 punktą).

50

Tai ypač pasakytina apie apribojimus žurnalistams, leidėjams ir žiniasklaidos priemonėms, atsižvelgiant į spaudos svarbą demokratinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 113 punktą ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Spiegel Online, C‑516/17, EU:C:2019:625, 72 punktą).

51

Be to, pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį joje numatytų teisių esmė ir taikymo sritis yra tokia pati kaip atitinkamų EŽTK garantuojamų teisių, tačiau ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą (2023 m. birželio 22 d. Sprendimo K. B. ir F. S. (Nagrinėjimas savo iniciatyva baudžiamosios teisės srityje), C‑660/21, EU:C:2023:498, 41 punktas).

52

Taigi aiškindamas Chartijos 11 straipsnį Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į atitinkamas EŽTK 10 straipsnyje garantuojamas teises, kurios, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo aiškinimu, yra minimalus apsaugos lygis (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 15 d. Sprendimo Autorité des marchés financiers, C‑302/20, EU:C:2022:190, 67 punktą ir 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo Migracijos departamentas (Politinėmis pažiūromis grindžiamos persekiojimo priežastys), C‑280/21, EU:C:2023:13, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad saviraiškos laisvei taikomas išimtis reikia aiškinti siaurai ir kad pagal EŽTK 10 straipsnio 2 dalį saviraiškos laisvė neribojama politinio diskurso ir bendrojo intereso klausimų srityse (šiuo klausimu žr. 2004 m. gruodžio 17 d. EŽTT sprendimo Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją, CE:ECHR:2004:1217JUD004901799, 71 punktą; 2015 m. balandžio 23 d. EŽTT sprendimo Morice prieš Prancūziją, CE:ECHR:2015:0423JUD002936910, 124 ir 125 punktus ir 2017 m. sausio 17 d. EŽTT sprendimo Tavares de Almeida Fernandes ir Almeida Fernandes prieš Portugaliją, CE:ECHR:2017:0117JUD003156613, 55 punktą).

54

Su bendruoju interesu yra susiję klausimai, kurie gali teisėtai dominti visuomenę, ir klausimai, į kuriuos ji atkreipia dėmesį arba kurie yra didesnės svarbos, ypač kai jie daro poveikį piliečių gerovei ar bendruomenės gyvenimui. Į šią kategoriją patenka klausimai, susiję su profesionaliu sportu (šiuo klausimu žr. 2007 m. vasario 22 d. EŽTT sprendimo Nikowitz ir Verlagsgruppe News GmbH prieš Austriją, CE:ECHR:2007:0222JUD000526603, 25 punktą ir 2017 m. birželio 27 d. EŽTT sprendimo Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy prieš Suomiją, CE:ECHR:2017:0627JUD000093113, 171 punktą), taigi, ir klausimai, siejami su dopingu profesionaliame sporte.

55

Šiomis aplinkybėmis Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia esminį spaudos vaidmenį demokratinėje visuomenėje, todėl jai suteiktinos garantijos yra ypač svarbios. Nors spauda neturi peržengti tam tikrų apribojimų, susijusių pirmiausia su kitų asmenų reputacijos ar teisių apsauga, vis dėlto ji, laikydamasi savo pareigų ir atsakomybės, privalo pateikti informaciją ir idėjas visais bendrojo intereso klausimais. Jei būtų kitaip, spauda negalėtų atlikti savo, kaip „visuomenės sergėtojos“, vaidmens. Taigi siekiant nustatyti, kaip reikalaujama pagal EŽTK 10 straipsnio 2 dalį, ar nagrinėjamas apribojimas yra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui, didelę reikšmę reikia teikti demokratinės visuomenės interesui užtikrinti ir išsaugoti spaudos laisvę (šiuo klausimu žr. 1994 m. rugsėjo 23 d. EŽTT sprendimo Jersild prieš Daniją, CE:ECHR:1994:0923JUD001589089, 31 punktą; 1999 m. sausio 21 d. EŽTT sprendimo Fressoz ir Roire prieš Prancūziją, CE:ECHR:1999:0121JUD002918395, 45 punktą ir 2015 m. birželio 16 d. EŽTT sprendimo Delfi AS prieš Estiją, CE:ECHR:2015:0616JUD006456909, 132 punktą).

56

Šie principai taikomi ne tik žurnalistams, bet ir spaudos leidėjams, kurie visapusiškai dalyvauja įgyvendinant saviraiškos laisvę ir dalijasi EŽTK 10 straipsnio 2 dalyje nurodytomis pareigomis ir atsakomybe (šiuo klausimu žr. 2009 m. sausio 15 d. EŽTT sprendimo Orban ir kiti prieš Prancūziją, CE:ECHR:2009:0115JUD002098505, 47 punktą).

57

Nors dėl šmeižikiškų teiginių ar kitokio pobūdžio neteisėto turinio nukentėję asmenys turi turėti galimybę pareikšti ieškinį dėl atsakomybės, kuris galėtų būti veiksminga teisių gynimo priemonė žalos jų reputacijai atveju, sprendime, kuriuo priteisiamas žalos atlyginimas dėl žalos reputacijai, turi atsispindėti skirtos sumos proporcingumas nagrinėjamai žalai (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 15 d. EŽTT sprendimo Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2005:0215JUD006841601, 96 punktą; 2015 m. birželio 16 d. EŽTT sprendimo Delfi AS prieš Estiją, CE:ECHR:2015:0616JUD006456909, 110 ir 131 punktus ir 2017 m. sausio 17 d. EŽTT sprendimo Tavares de Almeida Fernandes ir Almeida Fernandes prieš Portugaliją, CE:ECHR:2017:0117JUD003156613, 77 punktą).

58

Šiuo klausimu pažymėtina, kad reikia skirti žalos atlyginimo priteisimą juridiniam asmeniui ir fiziniam asmeniui, nes žala fizinio asmens reputacijai gali turėti įtakos to fizinio asmens orumui, o juridinio asmens reputacija neturi šio moralinio aspekto (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 15 d. EŽTT sprendimo Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2005:0215JUD006841601, 94 punktą; 2011 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimo UJ prieš Vengriją, CE:ECHR:2011:0719JUD002395410, 22 punktą ir 2022 m. sausio 11 d. EŽTT sprendimo Freitas Rangel prieš Portugaliją, CE:ECHR:2022:0111JUD007887313, 48, 53 ir 58 punktus).

59

Atsižvelgiant į tai, primintina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas apribojimų proporcingumą vertina remdamasis tais pačiais kriterijais tiek juridinio, tiek fizinio asmens atveju (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 5 d. EŽTT sprendimo Frisk ir Jensen prieš Daniją, CE:ECHR:2017:1205JUD001965712, 55 punktą).

60

Kiek tai susiję su sankcijos proporcingumu, bet koks nepagrįstas saviraiškos laisvės apribojimas kelia pavojų, kad ateityje bus trukdoma arba visiškai neleidžiama aptarinėti žiniasklaidoje analogiškų klausimų. Svarbus yra pats nepalankaus sprendimo priėmimo faktas, net jeigu sprendimas yra tik civilinio pobūdžio ir paskirta sankcija yra labai maža (šiuo klausimu žr. 2015 m. lapkričio 10 d. EŽTT sprendimo Couderc ir Hachette Filipacchi associés prieš Prancūziją, CE:ECHR:2015:1110JUD004045407, 151 punktą ir 2016 m. vasario 25 d. EŽTT sprendimo Société de conception de presse et d’édition prieš Prancūziją, CE:ECHR:2016:0225JUD000468311, 49 punktą).

61

Konkrečiai kalbant, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, reikia elgtis labai atsargiai, kai patvirtintos priemonės ar sankcijos gali atgrasyti spaudą nuo dalyvavimo diskusijoje teisėto bendrojo intereso klausimais, vadinasi, ir atgrasyti nuo naudojimosi žiniasklaidos laisve tokiais klausimais (šiuo klausimu žr. 1999 m. gegužės 20 d. EŽTT sprendimo Bladet Tromsø ir Stensaas prieš Norvegiją, CE:ECHR:1999:0520JUD002198093, 64 punktą ir 2004 m. gruodžio 17 d. EŽTT sprendimo Cumpănă ir Mazăre prieš Rumuniją, CE:ECHR:2004:1217JUD003334896, 111 punktą).

62

Konstatuotina, kad tokio dydžio, kurio negalima numatyti, arba labai didelis žalos atlyginimas, palyginti su panašiose šmeižto bylose išmokėtomis sumomis, gali atgrasyti nuo naudojimosi žiniasklaidos laisve (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 7 d. EŽTT sprendimo Público – Comunicação Social, S.A. ir kiti prieš Portugaliją, CE:ECHR:2010:1207JUD003932407, 55 punktą ir 2017 m. birželio 15 d. EŽTT sprendimo Independent Newspapers (Ireland) Limited prieš Airiją, CE:ECHR:2017:0615JUD002819915, 84 ir 85 punktus).

63

Be to, atsižvelgiant į esminį spaudos vaidmenį demokratinėje visuomenėje ir garantijas, kurios jai turi būti suteiktos pagal šio sprendimo 55 punkte primintą jurisprudenciją, paprastai taip yra tuo atveju, kai nukentėjusiajai šaliai priteisiamas žalos atlyginimas, viršijantis faktiškai patirtą turtinę ar neturtinę žalą.

64

Toks atgrasomasis poveikis gali atsirasti net ir tuo atveju, jei priteisiamos palyginti nedidelės sumos, atsižvelgiant į panašiose šmeižto bylose taikomus standartus. Iš esmės taip yra tuo atveju, kai priteistos sumos yra labai didelės, palyginti su asmens, iš kuro priteistas žalos atlyginimas, turimomis lėšomis (šiuo klausimu žr. 2005 m. vasario 15 d. EŽTT sprendimo Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2005:0215JUD006841601, 96 punktą), nesvarbu, ar tai būtų žurnalistas, ar spaudos leidėjas.

65

Be to, siekiant įvertinti priteisto žalos atlyginimo proporcingumą, taip pat reikia atsižvelgti į kitas skirtas sankcijas, pavyzdžiui, nurodymą paskelbti paneigimą, klaidų ištaisymą ar formalų atsiprašymą, taip pat į bylinėjimosi išlaidas, kurias turi padengti asmuo, iš kurio priteistas žalos atlyginimas (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 11 d. EŽTT sprendimo Ileana Constantinescu prieš Rumuniją, CE:ECHR:2012:1211JUD003256304, 49 punktą; 2015 m. lapkričio 10 d. EŽTT sprendimo Couderc ir Hachette Filipacchi associés prieš Prancūziją, CE:ECHR:2015:1110JUD004045407, 152 punktą ir 2017 m. birželio 27 d. EŽTT sprendimo Ghiulfer Predescu prieš Rumuniją, CE:ECHR:2017:0627JUD002975109, 61 punktą).

66

Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktą ir 45 straipsnį turi būti atsisakyta vykdyti teismo sprendimą, kuriuo laikraštį leidžiančiai bendrovei ir vienam iš šio laikraščio žurnalistų nurodyta atlyginti neturtinę žalą, kurią sporto klubas ir vienas iš jo gydytojų komandos narių patyrė dėl žalos jų reputacijai, atsiradusios dėl to, kad šiame laikraštyje buvo paskelbta su jais susijusi informacija, jeigu įvykdžius tą sprendimą būtų akivaizdžiai pažeistos teisės ir laisvės, kaip antai įtvirtintos Chartijos 11 straipsnyje.

67

Iš tiesų toks akivaizdus Chartijos 11 straipsnio pažeidimas susijęs su valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešąja tvarka, todėl tai yra atsisakymo vykdyti pagrindas, numatytas Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte, siejamame su jo 45 straipsniu.

68

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, tarp kurių yra ne tik asmenų, iš kurių priteistas žalos atlyginimas, bet ir jų padaryto pažeidimo sunkumas ir žalos dydis, kaip nustatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamame sprendime ir nutartyse, turi įvertinti, ar dėl šio sprendimo ir nutarčių vykdymo, atsižvelgiant į šio sprendimo 53–64 punktuose nurodytus kriterijus, būtų akivaizdžiai pažeistos Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintos teisės ir laisvės.

69

Šiuo tikslu tas teismas turi patikrinti, ar minėtame sprendime ir nutartyse priteistas žalos atlyginimas yra akivaizdžiai neproporcingas, palyginti su aptariama žala reputacijai, ir ar dėl to valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, gali būti atgrasoma nuo analogiškų klausimų aptarimo žiniasklaidoje ateityje arba apskritai nuo naudojimosi Chartijos 11 straipsnyje įtvirtinta žiniasklaidos laisve.

70

Šiomis aplinkybėmis reikia patikslinti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali atsižvelgti į valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, už panašų pažeidimą išmokėtas sumas, vien galimo šių sumų ir minėtame sprendime ir nutartyse priteisto žalos atlyginimo skirtumo nepakanka, kad automatiškai ir be vėlesnių patikrinimų būtų galima manyti, jog šis žalos atlyginimas yra akivaizdžiai neproporcingas, palyginti su aptariama žala reputacijai.

71

Be to, kadangi patikrinimu, kurį turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekiama tik nustatyti akivaizdų Chartijos 11 straipsnyje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimą, jis negali apimti valstybės narės, kurioje priimtas teismo sprendimas, teismų atlikto vertinimo dėl esmės kontrolės, nes tokia kontrolė yra peržiūra iš esmės, kuri aiškiai draudžiama pagal Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnį ir 45 straipsnio 2 dalį. Taigi nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali nagrinėti, ar paskelbdami pagrindinėje byloje nagrinėjamą straipsnį EE ir Société Éditrice du Monde veikė paisydami savo pareigų ir atsakomybės, ar kvestionuoti 2014 m. vasario 24 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendime padarytų išvadų, kiek tai susiję su EE ar Société Éditrice du Monde padaryto pažeidimo sunkumu arba Real Madrid ir AE patirtos žalos dydžiu.

72

Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, taip pat pažymėtina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 58 ir 63 punktų, negalima atmesti galimybės, jog, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, šis teismas turės konstatuoti, kad vykdant pagrindinėje byloje nagrinėjamą sprendimą ir nutartis būtų akivaizdžiai pažeista žiniasklaidos laisvė, kiek tai susiję tik su vienu iš dviejų ieškovų arba vienu iš dviejų minėtame sprendime ir nutartyse nurodytų atsakovų.

73

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų akivaizdų žiniasklaidos laisvės pažeidimą, jis turėtų atsisakyti vykdyti minėtą sprendimą ir nutartis tik tiek, kiek priteistas žalos atlyginimas valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti šį sprendimą ir nutartis, yra akivaizdžiai neproporcingas.

74

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas ir 45 straipsnis, siejami su Chartijos 11 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad turi būti atsisakyta vykdyti teismo sprendimą, kuriuo iš laikraštį leidžiančios bendrovės ir vieno iš šio laikraščio žurnalistų priteisiama atlyginti neturtinę žalą, kurią sporto klubas ir vienas iš jo gydytojų komandos narių patyrė dėl to, kad šiame laikraštyje paskelbta informacija pakenkė jų reputacijai, jeigu vykdant tą sprendimą būtų akivaizdžiai pažeista Chartijos 11 straipsnyje įtvirtinta žiniasklaidos laisvė, taigi, ir valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti tą teismo sprendimą, viešoji tvarka.

75

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 1 punktas ir 45 straipsnis, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu,

turi būti aiškinami taip:

turi būti atsisakyta vykdyti teismo sprendimą, kuriuo iš laikraštį leidžiančios bendrovės ir vieno iš šio laikraščio žurnalistų priteisiama atlyginti neturtinę žalą, kurią sporto klubas ir vienas iš jo gydytojų komandos narių patyrė dėl to, kad šiame laikraštyje paskelbta informacija pakenkė jų reputacijai, jeigu vykdant tą sprendimą būtų akivaizdžiai pažeista Chartijos 11 straipsnyje įtvirtinta žiniasklaidos laisvė, taigi, ir valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti tą teismo sprendimą, viešoji tvarka.