–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos K. Dieninio ir V. Kazlauskaitės-Švenčionienės,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, U. Bartl, M. Hellmann, R. Kanitz, P.-L. Krüger ir U. Kühne,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos I. Herranz Elizalde,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A. Daniel ir A.-C. Drouant,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos Z. Biró-Tóth ir Z. Fehér,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. L. Kalėdos ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (OL L 201, 2012, p. 107) 1 straipsnio 2 dalies l punkto ir 69 straipsnio 5 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant R. J. R. ir VĮ Registrų centro (Lietuva) ginčą dėl nuosavybės teisės į Lietuvoje esantį nekilnojamąjį turtą, kurio paveldėtojas yra R. J. R., įregistravimo nekilnojamojo turto registre.

3

Reglamento Nr. 650/2012 7, 8, 18, 67 ir 71 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<...>

<...>

<...>

4

Šio reglamento 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Šis reglamentas taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui. Jis netaikomas mokesčių, muitų ar administraciniams klausimams.

2.   Šis reglamentas netaikomas:

<...>

5

Šio reglamento VI skyriuje „Europos paveldėjimo pažymėjimas“ yra 62–73 straipsniai.

6

Reglamento 62 straipsnyje „Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimas“ nustatyta:

„1.   Šiuo reglamentu sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas (toliau – pažymėjimas), kuris išduodamas naudoti kitoje valstybėje narėje ir sukelia 69 straipsnyje išvardytas pasekmes.

2.   Pažymėjimo naudojimas yra neprivalomas.

3.   Pažymėjimu nepakeičiami valstybėse narėse panašiais tikslais naudojami vidaus dokumentai. Vis dėlto pažymėjimas, išduotas naudoti kitoje valstybėje narėje, taip pat sukelia 69 straipsnyje išvardytas pasekmes valstybėje narėje, kurios institucijos jį išdavė pagal šį skyrių.“

7

Reglamento Nr. 650/2012 63 straipsnis „Pažymėjimo paskirtis“ suformuluotas taip:

„1.   Pažymėjimas skirtas tam, kad juo naudotųsi įpėdiniai, <...> kuriems kitoje valstybėje narėje reikia pasinaudoti savo statusu arba atitinkamai kaip įpėdinių <...> teisėmis <...>

2.   Pažymėjimas visų pirma gali būti naudojamas siekiant įrodyti vieną ar daugiau iš toliau išvardytų faktų:

<...>“

8

To reglamento 67 straipsnio „Pažymėjimo išdavimas“ 1 dalyje numatyta:

„Išduodančioji institucija nedelsdama išduoda pažymėjimą šiame skyriuje nustatyta tvarka, kai patvirtintini faktai yra nustatyti pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba kitą konkretiems faktams taikomą teisę. Ji naudoja formą, nustatytą laikantis 81 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.“

9

Reglamento 68 straipsnyje „Pažymėjimo turinys“ nurodyta:

„Pažymėjime pateikiama tiek toliau nurodytos informacijos, kiek jos reikia tikslui, kuriam išduodamas pažymėjimas:

<...>

<...>“

10

Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsnyje „Pažymėjimo sukeliamos pasekmės“ numatyta:

„1.   Pažymėjimas sukelia pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų.

2.   Preziumuojama, kad pažymėjimas tiksliai patvirtina faktus, nustatytus pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Preziumuojama, kad asmuo, pažymėjime nurodytas kaip įpėdinis, <...> turi pažymėjime nurodytą statusą ir (arba) pažymėjime nurodytas teises arba įgaliojimus ir kad nėra jokių kitų sąlygų ir (arba) apribojimų, susijusių su tomis teisėmis arba įgaliojimais, nei nurodyta pažymėjime.

<...>

5.   Pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų taikymui.“

11

2014 m. gruodžio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1329/2014, kuriuo nustatomos formos, nurodytos Reglamente (ES) Nr. 650/2012 (OL L 359, 2014, p. 30), 1 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Reglamento (ES) Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalyje nurodyto Europos paveldėjimo pažymėjimo forma nustatoma 5 priede (V forma).“

12

V formoje, pateiktoje įgyvendinimo reglamento 5 priede, nurodyti priedai, kurie gali būti įtraukti į Europos paveldėjimo pažymėjimą. Tarp tų priedų yra IV priedas „Įpėdinio (-ių) statusas ir teisės“.

13

IV priedo 9 punkte nurodyta: „Įpėdiniui priskirtas turtas, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą (nurodykite, koks tai turtas ir pateikite visus reikiamus jo identifikavimo duomenis)“.

14

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo Nr. I‑1539 (Žin. 1996, Nr. 100-2261), iš dalies pakeisto 2015 m. birželio 23 d. Įstatymu Nr. XII‑1833 (toliau – Nekilnojamojo turto registro įstatymas), 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų tame registre, teisingumą ir apsaugą. Pagal šią nuostatą registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kuriais remiantis tie duomenys buvo įrašyti.

15

Šio įstatymo 22 straipsniu reglamentuojami daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisiniai pagrindai. Jame išvardijami daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą atsiradimą arba juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai arba juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, kaip antai valstybės institucijos sprendimai, teismo sprendimai, nutartys, nutarimai ir nuosprendžiai bei paveldėjimo teisės liudijimai.

16

Šio įstatymo 23 straipsnyje nustatyta prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus padavimo tvarka. Jo 2 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų arba juridinių faktų atsiradimą. Šio 23 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos tokios daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai arba juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti siekiant įregistruoti nekilnojamojo turto registre būtini duomenys. Pagal šio 23 straipsnio 4 dalį dokumentai, kuriai remiantis prašoma atlikti registraciją, turi būti surašyti įskaitomai, juose turi būti pilni asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka.

17

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnį nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus arba juridinius faktus, jeigu nagrinėjant prašymą nustatoma, kad dokumentas, kuriuo remiantis prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų arba kad prašyme ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui ir daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti.

18

2014 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 379 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ (TAR, 2014, Nr. 4930) 14.2.2 punkte pažymėta, kad nekilnojamąjį daiktą identifikuojantys duomenys yra kadastro vietovė, kadastro blokas, žemės sklypo kadastro numeris, unikalus žemės sklypo numeris (identifikavimo kodas), unikalus statinio numeris (identifikavimo kodas), unikalus buto arba patalpos numeris (identifikavimo kodas).

19

Pareiškėjas pagrindinėje byloje R. J. R. gyvena Vokietijoje.

20

2015 m. gruodžio 6 d. mirė jo motina (toliau – palikėja); tuo metu jos įprastinė gyvenamoji vieta taip pat buvo Vokietijoje. Pareiškėjas, vienintelis palikėjos įpėdinis, Vokietijoje be išlygų priėmė visą jos palikimą. Jis kreipėsi į jurisdikciją turintį Vokietijos teismą, prašydamas išduoti Europos paveldėjimo pažymėjimą, nes tą palikimą sudarė ne tik Vokietijoje, bet ir Lietuvoje esantis turtas.

21

2018 m. rugsėjo 24 d.Amtsgericht Bad Urach (Bad Uracho apylinkės teismas, Vokietija) išdavė pareiškėjui pagrindinėje byloje paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1 VI 174/18, jame nurodyta, kad G. R., miręs 2014 m. gegužės 10 d., paliko palikimą palikėjai, vienintelei savo įpėdinei, ir Europos paveldėjimo pažymėjimą Nr. 1 VI 175/18, kuriame nurodyta, kad palikėja paliko palikimą pareiškėjui pagrindinėje byloje ir kad jis yra vienintelis jos įpėdinis ir priėmė palikimą be išlygų.

22

2019 m. kovo 15 d. pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė Registrų centrui (valstybės įstaigai, atsakingai, be kita ko, už nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkymą Lietuvoje) prašymą įregistruoti jo nuosavybės teises į Lietuvoje esantį palikėjai priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Prašymui pagrįsti jis pateikė ankstesniame punkte minėtus paveldėjimo teisės liudijimą ir Europos paveldėjimo pažymėjimą.

23

2019 m. kovo 20 d. sprendimu Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Tauragės skyrius atmetė šį prašymą, nurodęs, kad Europos paveldėjimo pažymėjime nėra nekilnojamajam turtui identifikuoti reikalingų duomenų, numatytų Nekilnojamojo turto registro įstatyme, t. y. jame nėra išvardyto pareiškėjo pagrindinėje byloje paveldėto turto.

24

Šį sprendimą atmesti prašymą pareiškėjas pagrindinėje byloje apskundė Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai; 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu komisija patvirtino minėtą sprendimą.

25

Dėl tų sprendimų pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė skundą Regionų apygardos administraciniam teismui (Klaipėdos rūmai); 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu tas teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą.

26

Dėl to teismo sprendimo pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Tas teismas mano, kad jo nagrinėjamoje byloje kyla klausimų dėl Reglamento Nr. 650/2012 išaiškinimo.

27

Jis pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsnio 5 dalį Europos paveldėjimo pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų taikymui, t. y. šis pažymėjimas neturi įtakos šio 1 straipsnio 2 dalies l punkto taikymui. To teismo teigimu, ši nuostata, pagal kurią tas reglamentas netaikomas bet kokiam teisių į nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą įregistravimui registre, reiškia, kad Europos paveldėjimo pažymėjimo gavimas savaime nepadaro netaikomų valstybės narės, kurioje yra turtas, teisėje nustatytų įregistravimo nekilnojamojo turto registre sąlygų.

28

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikoje daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo registre pagrindas galintys būti dokumentai išvardyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, o to įstatymo 23 straipsnio 2–4 dalyse imperatyviai nustatyta, kokią informaciją ir kokius duomenis tie dokumentai turi patvirtinti. Registrų centras veikia tik pagal įgaliojimus, jam suteiktus įstatymu, pagal kurį jis neturi teisės pats nustatyti nuosavybės teisių apimtį arba rinkti informaciją ir įrodymus apie tam tikrų faktų buvimą ar nebuvimą.

29

Tas teismas nurodo, kad pagal Lietuvos teisės normas informacija, būtina registruojant nekilnojamojo turto registre, gali būti pateikta tik Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje išvardytuose dokumentuose, o jeigu pateikta informacija yra neišsami, Registrų centras neturi teisės atsižvelgti į kitokią nei šiuose dokumentuose esančią informaciją.

30

Tas teismas priduria, jog tam, kad Europos paveldėjimo pažymėjimas galėtų sukelti pasekmių, jis turi būti parengtas naudojant Įgyvendinimo reglamento Nr. 1329/2014 5 priede pateiktą V formą. Taigi, jei Europos paveldėjimo pažymėjime būtų pateikta informacija, nurodyta taikytinose Reglamento Nr. 650/2012 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 1329/2014 nuostatose, Lietuvoje jis būtų laikomas galiojančiu dokumentu ir juo remiantis turto perdavimas būtų įregistruotas nekilnojamojo turto registre, kaip numatyta Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsnio 5 dalyje.

31

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas Europos paveldėjimo pažymėjimas buvo parengtas naudojant šią V formą ir kad prie jo pridėtas šios formos IV priedas, kuriame patvirtintas įpėdinio statusas ir teisės. Vis dėlto jis priduria, kad šio IV priedo 9 punkte nebuvo pateikta jokios informacijos, pagal kurią galima nustatyti įpėdiniui priskirtą turtą, dėl kurio prašoma išduoti pažymėjimą.

32

Tas teismas pažymi, kad iš pareiškėjo pagrindinėje byloje pateiktų argumentų ir jo cituojamos Vokietijos teismų jurisprudencijos aišku, kad šių duomenų Europos paveldėjimo pažymėjimą išdavusi institucija nepateikė ne dėl neapdairumo. Pareiškėjas pagrindinėje byloje, be kita ko, teigia, kad Vokietijos paveldėjimo teisėje galioja universalaus palikėjo teisių perėmimo principas, todėl, esant tik vienam paveldėtojui, jam pereina visas palikėjui priklausęs turtas, ir pagal tą teisę neįmanoma nurodyti ar kaip nors kitaip išvardyti paveldimo turto. Jo teigimu, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Vokietijos teismai netaiko Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkto, kuriame nustatyta, kad Europos paveldėjimo pažymėjime turi būti nurodyta kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas).

33

Atsižvelgdamas į tikslus, kurių siekiama sukuriant Europos paveldėjimo pažymėjimą, visų pirma tikslą, kad tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo klausimai Sąjungoje būtų sprendžiami greitai, lengvai ir veiksmingai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punkto ir 69 straipsnio 5 dalies aiškinimo, ypač dėl šių nuostatų ir valstybės narės, kurioje yra paveldimas turtas, nacionalinės teisės nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisės registravimo nekilnojamojo turto registre sąlygas, santykio.

34

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Reglamento Nr. 650/2012] 1 straipsnio 2 dalies l punktas ir 69 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nėra draudžiamos nekilnojamojo turto buvimo vietos valstybės narės teisės normos, pagal kurias Europos paveldėjimo pažymėjimo pagrindu įregistruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre galima tik tuo atveju, jei Europos paveldėjimo pažymėjime nurodyti visi įregistravimui būtini duomenys?“

35

Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėjamu atveju pareiškėjo pagrindinėje byloje prašymas Lietuvos nekilnojamojo turto registre įregistruoti jo nuosavybės teisę į Lietuvoje esantį nekilnojamąjį turtą buvo atmestas motyvuojant tuo, kad šiam prašymui pagrįsti pateiktame Europos paveldėjimo pažymėjime nebuvo duomenų apie šį turtą. Šiomis aplinkybėmis, siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia jo pateiktą klausimą performuluoti taip, kad jis apimtų Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnį, nes, kaip matyti iš paties to straipsnio pavadinimo, jame reglamentuojamas tokio pažymėjimo turinys. Remiantis suformuota jurisprudencija, Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos ir, be kita ko, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Sąjungos teisės klausimus, atsižvelgdamas į bylos dalyką (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Governor of Cloverhill Prison ir kt., C‑479/21 PPU, EU:C:2021:929, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punktą, 68 straipsnio l punktą ir 69 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti taip: pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės normos, pagal kurias numatyta, kad prašymas įregistruoti nekilnojamąjį turtą šios valstybės narės nekilnojamojo turto registre gali būti atmestas, kai vienintelis šiam prašymui pagrįsti pateiktas dokumentas yra Europos paveldėjimo pažymėjimas, kuriame tas nekilnojamasis turtas nėra nurodytas.

37

Pirmiausia reikia priminti, kad Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžta šio reglamento taikymo sritis, o jo 2 dalyje išsamiai išvardyta, kam jis netaikomas; šio 1 straipsnio 2 dalies l punkte nurodyta, kad reglamentas netaikomas „visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms“.

38

Pagal Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsnio 5 dalį Europos paveldėjimo pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies k ir l punktų taikymui. Šio reglamento 68 straipsnyje numatyta, kad tame pažymėjime pateikiama tam tikra informacija, kiek jos reikia dėl tikslo, kuriam jis išduodamas, o šio 68 straipsnio l punkte nurodyta, kad įvardijama kiekvienam iš įpėdinių tenkanti palikimo dalis ir, jei taikoma, pateikiamas kiekvienam įpėdiniui priklausančių teisių ir (arba) turto sąrašas (apyrašas).

39

Taigi, siekiant įvertinti, ar Europos paveldėjimo pažymėjimą išduodanti institucija privalo vykdyti Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnio l punkte numatytą pareigą į tokį pažymėjimą įtraukti atitinkamam įpėdiniui atitenkančio turto sąrašą ne tik kai paveldi daug įpėdinių, bet ir kai paveldi vienas įpėdinis, kaip pagrindinėje byloje, 68 straipsnio l punktą reikia aiškinti atsižvelgiant į to reglamento 1 straipsnio 2 dalies l punkto ir 69 straipsnio 5 dalies santykį ir į bendrą šių nuostatų sistemą.

40

Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad Europos paveldėjimo pažymėjimas yra savarankiška Sąjungos teisės priemonė, kurios naudojimas ir poveikis išsamiai reglamentuojamas Reglamento Nr. 650/2012 nuostatomis. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad tam pažymėjimui, kuris buvo sukurtas tuo reglamentu, taikomas jo VI skyriaus nuostatose nustatytas atskiras teisinis režimas (2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Oberle, C‑20/17, EU:C:2018:485, 46 punktas).

41

Šio sprendimo 39 punkte minėtas Reglamento Nr. 650/2012 nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į juo siekiamus tikslus; kaip matyti iš to reglamento 7 ir 8 konstatuojamųjų dalių, juo siekiama padėti įpėdiniams, testamentinės išskirtinės gavėjams, kitiems palikėjo artimiesiems ir palikėjo kreditoriams įgyvendinti savo teises tarpvalstybinio paveldėjimo atvejais ir leisti Sąjungos piliečiams pasiruošti paveldėjimui (žr. 2018 m. birželio 21 d. Sprendimo Oberle, C‑20/17, EU:C:2018:485, 49 punktą).

42

Būtent todėl Reglamentu Nr. 650/2012 Sąjungos teisės aktų leidėjas sukūrė Europos paveldėjimo pažymėjimą, kurio tikslas, kaip nurodyta šio reglamento 67 konstatuojamojoje dalyje, įpėdiniams suteikti galimybę lengvai įrodyti savo statusą ir (arba) teises bei įgaliojimus kitoje valstybėje narėje ir užtikrinti, kad tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo klausimai Sąjungoje būtų sprendžiami greitai, sklandžiai ir veiksmingai.

43

Kaip nustatyta Reglamento Nr. 650/2012 63 straipsnio 1 dalyje, Europos paveldėjimo pažymėjimas skirtas naudotis įpėdiniams, kuriems kitoje valstybėje narėje reikia remtis savo, kaip įpėdinių, statusu arba pasinaudoti įpėdinių teisėmis. Pagal 63 straipsnio 2 dalies a ir b punktus šis pažymėjimas gali būti naudojamas siekiant įrodyti kiekvieno minėtame pažymėjime nurodyto įpėdinio statusą ir (arba) teises ir nustatyto turto ar konkrečių turto dalių, sudarančių palikimą, priskyrimą įpėdiniui (-iams).

44

Dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo pasekmių pažymėtina, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsnio 1 dalies ir 71 konstatuojamosios dalies, šis pažymėjimas sukelia vienodas pasekmes visose valstybėse narėse nereikalaujant jokių specialių procedūrų. Pagal šio reglamento 69 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad tas pažymėjimas tiksliai patvirtina faktus, nustatytus pagal paveldėjimui taikytiną teisę arba pagal kitą konkretiems faktams taikytiną teisę. Asmuo, pažymėjime nurodytas kaip įpėdinis, laikomas turinčiu tame pažymėjime nurodytą statusą ir (arba) jame nurodytas teises arba įgaliojimus, ir preziumuojama, kad nėra jokių kitų sąlygų ir (arba) apribojimų, susijusių su tomis teisėmis arba įgaliojimais, nei nurodyta tame pažymėjime. Taigi, kai Europos paveldėjimo pažymėjimas išduodamas įpėdiniui palikėjo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, įpėdinis gali juo naudotis kitose valstybėse narėse, kuriose yra palikėjo turto.

45

Svarbu pažymėti, kad, kai Europos paveldėjimo pažymėjimas pateikiamas kaip dokumentas, kuriuo remiantis prašoma įregistruoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą, Reglamento Nr. 650/2012 68 straipsnyje numatyta, jog šiame pažymėjime turi būti pateikta būtiniausia informacija. Vis dėlto pažymėjimo turinys kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo to, kokiu tikslu jis išduodamas.

46

Šiuo klausimu, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 650/2012 67 straipsnio 1 dalį išduodančioji institucija privalo išduodama pažymėjimą naudoti V formą, nurodytą Įgyvendinimo reglamento Nr. 1329/2014 5 priede (šiuo klausimu žr. 2019 m. sausio 17 d. Sprendimo Brisch, C‑102/18, EU:C:2019:34, 30 punktą).

47

Taip pat reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkto, Reglamento Nr. 650/2012 69 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog Europos paveldėjimo pažymėjimas yra galiojantis dokumentas, kuriuo remiantis paveldimas turtas įregistruojamas valstybės narės atitinkamame registre, nedarant poveikio, be kita ko, šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies l punkto taikymui, nes, kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, toje nuostatoje numatyta, kad šis reglamentas netaikomas visoms registre įregistruotoms teisėms į nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, įskaitant tokių teisių įregistravimui keliamus teisinius reikalavimus, ir tokių teisių įregistravimo arba jų neįregistravimo registre pasekmėms (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Kubicka, C‑218/16, EU:C:2017:755, 54 punktą).

48

Tai, kad tokie teisiniai reikalavimai reglamentuojami nacionalinėje teisėje, matyti ir iš Reglamento Nr. 650/2012 18 konstatuojamosios dalies, pagal kurią šis reglamentas netaikomas reikalavimams įregistruoti registre teisę į nekilnojamąjį arba kilnojamąjį turtą, todėl įregistravimo teisinės sąlygos ir būdas bei institucijos (pvz., žemės kadastrai arba notarai), kurios privalo tikrinti, kad būtų laikomasi visų reikalavimų ir pateikta ar parengta pakankamai dokumentų arba juose nurodyta reikiama informacija, turėtų būti nustatomi pagal valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teisę.

49

Taigi Reglamento Nr. 650/2012, kuriuo sukuriamas Europos paveldėjimo pažymėjimas, nuostatomis, konkrečiai – šio reglamento 69 straipsnio 5 dalimi, kartu su jo 1 straipsnio 2 dalies l punktu, į kurį daroma nuoroda pirmojoje nuostatoje, nedraudžiama valstybei narei nustatyti ar taikyti reikalavimus, kurių reikia laikytis registruojant daiktines teises į nekilnojamąjį turtą.

50

Kiekviena valstybė narė, kurioje numatytas toks daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimas, gali laisvai nustatyti tokio registravimo sąlygas ir tvarką, įskaitant reikalavimą, kad paraiškoje arba prie jos pridedamuose dokumentuose būtų nurodyti visi nekilnojamojo turto, dėl kurio pateikiamas prašymas registruoti, identifikavimo duomenys.

51

Taigi, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, kai už daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimą atsakinga institucija gauna prašymą įregistruoti paveldėtą nekilnojamąjį turtą, tačiau šis turtas nėra nurodytas dokumente, kuriuo remiantis prašoma jį įregistruoti, įskaitant pateiktą Europos paveldėjimo pažymėjimą, ši institucija gali atmesti tokį prašymą.

52

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prašymo įregistruoti nekilnojamąjį turtą valstybės narės nekilnojamojo turto registre remiantis Europos paveldėjimo pažymėjimu atmetimas, motyvuojant tuo, kad jame nėra duomenų šiam turtui identifikuoti, nekelia abejonių dėl šio pažymėjimo galiojimo, kiek tai susiję su kitais jame patvirtintais elementais, pavyzdžiui, įpėdinio statusu.

53

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies l punktas, 68 straipsnio l punktas ir 69 straipsnio 5 dalis aiškintini taip: pagal juos nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, kuriose numatyta, kad prašymas įregistruoti nekilnojamąjį turtą šios valstybės narės nekilnojamojo turto registre gali būti atmestas, kai vienintelis šiam prašymui pagrįsti pateiktas dokumentas yra Europos paveldėjimo pažymėjimas, kuriame tas nekilnojamasis turtas nėra nurodytas.

54

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 1 straipsnio 2 dalies l punktą, 68 straipsnio l punktą ir 69 straipsnio 5 dalį

reikia aiškinti taip:

pagal juos nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, kuriose numatyta, kad prašymas įregistruoti nekilnojamąjį turtą šios valstybės narės nekilnojamojo turto registre gali būti atmestas, kai vienintelis šiam prašymui pagrįsti pateiktas dokumentas yra Europos paveldėjimo pažymėjimas, kuriame tas nekilnojamasis turtas nėra nurodytas.