–

Enedis SA, atstovaujamos avocat G. Thouvenin,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos A.‑L. Desjonquères ir W. Zemamta,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara ir K. Talabér-Ritz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvos 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo (OL L 210, 1985, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 257), iš dalies pakeistos 1999 m. gegužės 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/34/EB (OL L 141, 1999, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 147), 2 straipsnio ir 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bendrovės Cafpi SA ir jos draudiko Aviva assurances SA ginčą su elektros energijos skirstymo tinklo operatore Enedis SA dėl viršįtampio sukeltos žalos atlyginimo.

3

Direktyvos 85/374 ketvirta ir penkta konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„kadangi vartotojų apsauga reikalauja, kad visi gamybos procese dalyvaujantys gamintojai būtų atsakingi už savo tiekiamų gatavų gaminių, sudedamųjų dalių ar tiekiamų žaliavų trūkumus; kadangi dėl tos pačios priežasties atsakomybė turėtų būti išplėsta gaminių importuotojams į Bendriją ir asmenims, kurie prisistato gamintojais, pritvirtindami savo vardą [pavadinimą], prekės ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą, arba asmenims, tiekiantiems gaminį, kurio gamintojo nustatyti neįmanoma;

kadangi už tą pačią žalą esant atsakingiems keliems asmenims, vartotojų apsauga reikalauja, kad nukentėjęs asmuo bet kurio iš jų galėtų reikalauti visiškos kompensacijos.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Gamintojas atsako už žalą, atsiradusią dėl jo gaminio trūkumų.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje „gaminys“ reiškia visus kilnojamuosius gaminius, net jei jie įtraukti į kitą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį gaminį. Į gaminio sąvoką įeina elektra.“

6

Šios direktyvos 3 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   „Gamintojas“ yra galutinai pagaminto gaminio, bet kokių žaliavų ar sudedamosios dalies gamintojas arba kiekvienas asmuo, kuris prisistato gamintoju, ant gaminio nurodydamas savo vardą [pavadinimą], prekės ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą.

2.   Nepažeidžiant gamintojo atsakomybę reglamentuojančių nuostatų, šioje direktyvoje gamintoju taip pat laikomas ir yra atsakingas kaip gamintojas kiekvienas verslu užsiimantis asmuo, importuojantis gaminį į Bendriją pardavimo, nuomos, lizingo ar kitokio platinimo tikslais.

3.   Kai gamintojo negalima nustatyti, kiekvienas gaminio tiekėjas yra laikomas jo gamintoju, išskyrus jei jis per protingą laiką informuoja nukentėjusįjį apie tai, kas yra gamintojas arba kas jam gaminį patiekė. Ši taisyklė taikoma ir importuojamiems gaminiams, net ir esant nurodytam gamintojo vardui [pavadinimui], jei ant jų nenurodytas 2 dalyje minėtas importuotojas.“

7

Direktyvos 85/374 5 straipsnyje numatyta:

„Kai pagal šios direktyvos nuostatas už tą pačią žalą yra atsakingi du ar daugiau asmenų, jų atsakomybė yra solidari, nepažeidžiant proporcingus įnašus ir regreso teises reglamentuojančių nacionalinės teisės nuostatų.“

8

Šios direktyvos 9 straipsnyje nustatyta:

„Taikant 1 straipsnį sąvoka „žala“ reiškia:

<…>

<…>“

9

Minėtos direktyvos 11 straipsnis suformuluotas taip:

„Valstybės narės savo teisės aktuose įtvirtina, kad pagal šią direktyvą nukentėjusiam asmeniui suteiktos teisės nustoja galioti praėjus 10 metų nuo tos dienos, kai gamintojas išleido į apyvartą konkretų žalą padariusį gaminį, nebent nukentėjęs asmuo jau yra pareiškęs ieškinį gamintojui.“

10

Direktyva 85/374 į Prancūzijos teisės sistemą perkelta 1998 m. gegužės 19 d.loi no 98-389 relative à la responsabilité du fait des produits défectueux (Įstatymas Nr. 98-389 dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais; JORF, 1998 m. gegužės 21 d., p. 7744), kuriuo į civilinį kodeksą buvo įterpti 1386‑1–1386‑18 straipsniai, dabar – 1245–1245‑17 straipsniai.

11

Civilinio kodekso 1386-1 straipsnyje (dabar – šio kodekso 1245 straipsnis) nustatyta:

„Gamintojas atsako už žalą, atsiradusią dėl jo gaminio trūkumų, nesvarbu, ar jis yra sudaręs sutartį su nukentėjusiu asmeniu.“

12

Civilinio kodekso 1386-2 straipsnyje (dabar – šio kodekso 1245‑1 straipsnis) nustatyta:

„Šio skyriaus nuostatos taikomos atlyginant asmeniui padarytą žalą.

Jos taip pat taikomos atlyginant didesnę nei dekretu nustatytą žalą, padarytą kitam nei gaminys su trūkumais turtui.“

13

Civilinio kodekso 1386‑3 straipsnyje (dabar – šio kodekso 1245‑2 straipsnis) numatyta:

„Gaminys – tai bet koks kilnojamasis daiktas, net jeigu jis inkorporuotas į nekilnojamąjį daiktą, įskaitant augalininkystės, gyvulininkystės, medžioklės ir žuvininkystės produktus. Elektros energija laikoma gaminiu.“

14

Civilinio kodekso 1386‑6 straipsnio pirma pastraipa (dabar – šio kodekso 1245‑5 straipsnio pirma pastraipa) suformuluota taip:

„Gamintojas, kai jis veikia profesiniais ar verslo tikslais, yra gatavo gaminio, žaliavos ar sudedamosios dalies gamintojas.“

15

Civilinio kodekso 1386‑7 straipsnis (dabar – šio kodekso 1245‑6 straipsnio pirma pastraipa) suformuluotas taip:

„Jei gamintojo negalima nustatyti, pardavėjas, nuomotojas, išskyrus išperkamosios nuomos teikėją ar jam prilygintą nuomotoją, arba bet kuris kitas profesionalus tiekėjas už gaminio nesaugumą atsako tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir gamintojas, nebent per tris mėnesius nuo nukentėjusiojo asmens pretenzijos gavimo dienos jis nurodo savo tiekėją ar gamintoją.“

16

2010 m. liepos 28 d. sutriko vieno bendrovės Cafpi filialo elektros prietaisų veikimas. Remiantis bendru šalių sutarimu paskirto eksperto išvada, šiuos sutrikimus lėmė bendrovės Enedis valdomo elektros skirstymo tinklo neutralios grandinės sutrikimo sukeltas viršįtampis.

17

Dalį bendrovės Cafpi patirtos žalos atlygino jos draudikas Aviva assurances. Cafpi ir Aviva assurances pareiškė Enedis ieškinį dėl patirtos žalos atlyginimo remiantis bendrąja nuostata dėl sutartinės atsakomybės, t. y. Civilinio kodekso buvusiu 1147 straipsniu. Enedis tvirtino, kad taikytinos tik Civilinio kodekso taisyklės dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais ir kad Cafpi ir Aviva assurances ieškinys pareikštas praleidus senaties terminą.

18

2018 m. liepos 6 d. sprendimu šį ieškinį išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti nurodytas taisykles, bet taip pat atmetė ieškovių reikalavimus iš esmės.

19

2020 m. vasario 6 d. sprendimu Cour d’appel de Versailles (Versalio apeliacinis teismas, Prancūzija) panaikino tą sprendimą. Jis nusprendė, pirma, kad bendrovės Électricité de France SA gaminama elektros energija nėra galutinis gaminys, nes ji yra aukštos įtampos, todėl netinkama vartoti, ir, antra, kad bendrovė Enedis ją perdirba, kad galėtų paskirstyti galutiniam vartotojui, todėl ji gamina galutinį gaminį, skirtą platinti vartotojams; vadinasi, ji turi gamintojo statusą, kaip tai suprantama pagal teisės aktus dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais. Tuo remdamasis šis teismas nusprendė, kad šie teisės aktai turi būti taikomi ir kad Cafpi ir Aviva assurances ieškinys yra nepriimtinas dėl praleisto senaties termino.

20

Cafpi ir Aviva assurances dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, ar elektros energijos skirstymo tinklo operatorius, kuris pakeičia elektros energijos intensyvumo ir įtampos lygį, siekdamas ją paskirstyti galutiniam vartotojui, turi būti laikomas elektros energijos „gamintoju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 85/374.

22

Visų pirma šis teismas nurodo, kad, jo generalinio advokato nuomone, operatoriaus, kaip antai Enedis, pripažinimas elektros energijos gamintoju „prieštarauja įvairių šio sektoriaus subjektų sutartinių ir ekonominių santykių realumui“, nes, pirma, skirstomųjų tinklų operatorius negali gaminti elektros energijos iš pirminės žaliavos, kurios neįsigijo, ir, antra, šis operatorius neparduoda šios elektros energijos, nes vartotojas ją perka iš tiekėjo.

23

Minėtas teismas toliau pažymi, kad panašiu atveju Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) 2014 m. vasario 25 d. sprendimu nusprendė, kad elektros energijos skirstymo tinklo operatorius turi būti laikomas gamintoju, kai tik jis reikšmingai pakeičia elektros energiją, pakeisdamas jos įtampos lygį, kad ją galėtų naudoti galutinis vartotojas.

24

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl tokio vertinimo, nes jis gali būti nesuderinamas su direktyvomis dėl elektros energijos vidaus rinkos, visų pirma su 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, 1997, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 176), 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančia Direktyvą 96/92/EB (OL L 176, 2003, p. 37, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 211), ir 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančia Direktyvą 2003/54/EB OL L 211, 2009, p. 55), kuriose nustatyta, kad perdavimo ir skirstymo tinklų operatoriai turi būti nepriklausomi nuo konkurencijai atviros elektros energijos gamybos ar tiekimo veiklos.

25

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 85/374] 2 straipsnį ir 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad elektros energijos skirstymo tinklo operatorius gali būti laikomas „gamintoju“, kai jis pakeičia tiekėjo elektros energijos įtampos lygį, siekdamas paskirstyti ją galutiniam vartotojui?“

26

Europos Komisija formaliai nepareiškė nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, tačiau nurodo, kad pateiktas klausimas gali būti nepriimtinas dėl to, kad neturi reikšmės sprendimui pagrindinėje byloje priimti, nes žala, kurią bendrovė Cafpi prašo atlyginti, padaryta šios bendrovės verslo veikloje naudojamiems elektros įrenginiams, o Direktyva 85/374, remiantis jos 9 straipsniu, reglamentuoja tik operatoriaus atsakomybę vartotojui už gaminius su trūkumais.

27

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad iš Direktyvos Nr. 85/374 9 straipsnio b punkto iš tiesų matyti, jog ši direktyva taikoma turtui padarytai žalai ar turto sunaikinimui, su sąlyga, kad šis turtas paprastai yra skirtas asmeniniam naudojimui ar vartojimui ir nukentėjusio asmens buvo naudojamas ar vartojamas asmeniniams tikslams.

28

Vis dėlto remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, kadangi Direktyvoje 85/374 numatytas suderinimas neapima žalos, padarytos profesinei veiklai skirtam turtui, kuris buvo naudojamas pagal šią paskirtį, atlyginimo, šia direktyva iš valstybės narės neatimama galimybė šiuo atžvilgiu numatyti atsakomybę, kuri atitiktų nustatytąją minėtoje direktyvoje (2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Moteurs Leroy Somer, C‑285/08, EU:C:2009:351, 31 punktas).

29

Nagrinėjamu atveju, kaip atsakyme į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimų nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš Civilinio kodekso 1386-2 straipsnio (dabar – šio kodekso 1245‑1 straipsnis) matyti, kad perkeldamas Direktyvą 85/374 į Prancūzijos teisės sistemą nacionalinės teisės aktų leidėjas neapribojo atsakomybės už gaminius su trūkumais sistemos taikymo srities tik žalos, padarytos asmeniniam naudojimui ar vartojimui skirtam ir pagal šią paskirtį naudojamam turtui, atlyginimu.

30

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pateikto dėl Sąjungos teisės nuostatų, esant tokioms situacijoms, kai, net jeigu pagrindinės bylos aplinkybėmis Sąjungos teisė tiesiogiai netaikoma, minėtas Sąjungos teisės nuostatas leista taikyti pagal nacionalinę teisę, nes joje yra nuoroda į šių nuostatų turinį (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K ir B, C‑380/17, EU:C:2018:877, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Iš tiesų, esant tokioms situacijoms, Europos Sąjunga tikrai suinteresuota, kad, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje, iš Sąjungos teisės perimtos nuostatos būtų aiškinamos vienodai (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K ir B, C‑380/17, EU:C:2018:877, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Taigi Teisingumo Teismo atliekamas Sąjungos teisės nuostatų aiškinimas, esant į jos taikymo sritį nepatenkančioms situacijoms, pateisinamas, jei šios nuostatos, vadovaujantis nacionaline teise, yra tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos tokioms situacijoms, siekiant užtikrinti šių situacijų ir Sąjungos teisės reglamentuojamų situacijų vienodą vertinimą (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K ir B, C‑380/17, EU:C:2018:877, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Kadangi, kaip nurodyta šio sprendimo 29 punkte, Prancūzijos teisės aktų leidėjas, perkeldamas Direktyvą 85/374 į Prancūzijos teisės sistemą, nusprendė taikyti joje įtvirtintą atsakomybės už gaminius su trūkumais sistemą taip pat žalai, padarytai asmeniniam naudojimui ar vartojimui neskirtam ir šiuo tikslu nenaudojamam turtui, atsižvelgiant į šio sprendimo 30–32 punktuose nurodytą jurisprudenciją, reikia daryti išvadą, kad Sąjunga tikrai suinteresuota, kad Teisingumo Teismas išnagrinėtų prašymą priimti prejudicinį sprendimą, todėl šis prašymas turi būti pripažintas priimtinu.

34

Pirmiausia, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime nurodo Direktyvos 85/374 2 straipsnį, reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje pateikta sąvokos „gaminys“ apibrėžtis ir šiame kontekste aiškiai numatyta, kad elektros energija turi būti laikoma gaminiu, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

35

Direktyvos 85/374 1 ir 3 straipsniuose nustatytas atsakingų asmenų, kuriems nukentėjusysis, remdamasis šioje direktyvoje numatyta atsakomybės sistema, gali pareikšti ieškinį, sąrašas. Atsižvelgiant į tai, jog šia direktyva siekiama visiškai suderinti joje reglamentuojamus klausimus, šiuose straipsniuose apibrėžtas atsakingų asmenų sąrašas turi būti laikomas išsamiu ir jam negali būti taikomi papildomi kriterijai, neišplaukiantys iš šių straipsnių formuluočių (2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Skov ir Bilka, C‑402/03, EU:C:2006:6, 32 ir 33 punktai ir 2022 m. liepos 7 d. Sprendimo Keskinäinen Vakuutusyhtiö Fennia, C‑264/21, EU:C:2022:536, 29 punktas).

36

Šiomis aplinkybėmis pateiktą klausimą reikia suprasti taip, kad juo siekiama išsiaiškinti, ar Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad elektros energijos skirstymo tinklo operatorius turi būti laikomas „gamintoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai jis keičia elektros energijos įtampos lygį, siekdamas paskirstyti ją galutiniam vartotojui.

37

Pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo CLCV ir kt. (Dyzelinio variklio valdiklis), C‑693/18, EU:C:2020:1040, 94 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Pirma, kaip nurodyta pačioje Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalyje, „gamintojas“ yra galutinai pagaminto gaminio, bet kokių žaliavų ar sudedamosios dalies gamintojas arba kiekvienas asmuo, kuris prisistato gamintoju, ant gaminio nurodydamas savo vardą [pavadinimą], prekės ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą.

39

Antra, kiek tai susiję su šios nuostatos kontekstu, reikia pažymėti, kad iš Direktyvos 85/374 5 straipsnio, siejamo su jos ketvirta konstatuojamąja dalimi, matyti, jog keli asmenys gali būti laikomi to paties gaminio „gamintojais“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, ir dėl to solidariai atsakingais už šio gaminio sukeltą žalą.

40

Dėl skirtingais gamybos ir prekybos grandies lygmenimis veikiančių ūkio subjektų vaidmens Teisingumo Teismas patikslino, kad buvo nuspręsta atsakomybę už gaminių su trūkumais padarytą žalą iš esmės priskirti gamintojui, turint omenyje, kad dažniausiai tiekėjai tik perparduoda nusipirktą gaminį ir tik gamintojai turi galimybę pakeisti jo kokybę (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Skov ir Bilka, C‑402/03, EU:C:2006:6, 28 ir 29 punktus).

41

Šiuo klausimu, kalbant apie gaminio gamybos ir prekybos proceso atskyrimą, taip pat reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog gaminys turi būti laikomas išleistu į apyvartą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 85/374 11 straipsnį, kai jis palieka gamintojo įgyvendinamą gamybos procesą ir patenka į prekybos procesą, kur jis yra siūlomas visuomenei naudojimo ar vartojimo tikslais (šiuo klausimu žr. 2006 m. vasario 9 d. Sprendimo O’Byrne, C‑127/04, EU:C:2006:93, 27 punktą).

42

Trečia, kiek tai susiję su Direktyva 85/374 siekiamu tikslu, jos ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog vartotojų apsauga reikalauja, kad visi gamybos procese dalyvaujantys gamintojai būtų atsakingi už savo tiekiamų gatavų gaminių, sudedamųjų dalių ar tiekiamų žaliavų trūkumus.

43

Taigi Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalyje pateikta sąvoka „gamintojas“, kuri yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, atitinka vartotojų apsaugos tikslą, pagal kurį reikalaujama, pirma, kad keli asmenys galėtų būti laikomi gamintojais, ir, antra, kad vartotojas galėtų pareikšti ieškinį bet kuriam iš jų, t. y. vieno „tinkamiausio“ atsakingo asmens, kurio atžvilgiu vartotojas turėtų ginti savo teises, paieška neturi reikšmės (šiuo klausimu žr. 2022 m. liepos 7 d. Sprendimo Keskinäinen Vakuutusyhtiö Fennia, C‑264/21, EU:C:2022:536, 35 punktą).

44

Nagrinėjamu atveju pateiktas klausimas susijęs su prielaida, kad elektros energijos skirstymo tinklo operatorius pakeičia elektros energijos įtampos lygį, siekdamas ją paskirstyti galutiniam vartotojui, turint omenyje, kad, šiam operatoriui neįsikišus, vartotojai negalėtų naudoti bendrovės Électricité de France gaminamos aukštos įtampos elektros energijos.

45

Taigi taip veikiantis operatorius ne tik tiekia gaminį, šiuo atveju elektros energiją, bet ir prisideda prie jo gamybos proceso, pakeisdamas vieną iš jo savybių, t. y. įtampą, siekdamas paversti jį tinkamu siūlyti visuomenei naudoti ar vartoti.

46

Priešingai, nei teigia Prancūzijos vyriausybė, elektros energijos įtampos lygis yra šio gaminio savybė, neatsižvelgiant į tai, ar elektros viršįtampis yra saugumo, kurio plačioji visuomenė gali pagrįstai tikėtis, trūkumas. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad gaminio savybė gali būti pakeista nesukeliant gaminio trūkumų ir neatsižvelgiant į jų buvimą iki atitinkamo pakeitimo.

47

Darytina išvada, kad elektros energijos skirstymo tinklo operatorius, kuris pakeičia elektros įtampos lygį, turi būti laikomas gamintoju, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalį.

48

Priešingai, nei pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, toks sąvokos „gamintojas“ aiškinimas neprieštarauja šio sprendimo 24 punkte nurodytų direktyvų nuostatoms, visų pirma toms, kuriose nustatytas elektros energijos gamybos ir paskirstymo užduočių atskyrimas.

49

Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkte nurodytos jurisprudencijos, atsakingi asmenys, kuriems žalą patyręs nukentėjusysis, remdamasis šioje Direktyvoje 85/374 numatyta atsakomybės sistema, gali pareikšti ieškinį, turi būti nustatomi remiantis vien šios direktyvos 1 ir 3 straipsniais, ir negalima taikyti šiuose straipsniuose nenumatytų papildomų kriterijų. Dėl šio sprendimo 24 punkte nurodytų direktyvų pažymėtina, kad jomis siekiama kitokių tikslų.

50

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 85/374 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad elektros energijos skirstymo tinklo operatorius turi būti laikomas „gamintoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai jis pakeičia elektros energijos įtampos lygį, siekdamas paskirstyti ją galutiniam vartotojui.

51

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvos 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo, iš dalies pakeistos 1999 m. gegužės 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/34/EB, 3 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip:

elektros energijos skirstymo tinklo operatorius turi būti laikomas „gamintoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kai jis pakeičia elektros energijos įtampos lygį, siekdamas paskirstyti ją galutiniam vartotojui.