–

ZK, atstovaujamo Rechtsanwalt E. Drabek,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll ir C. Schweda,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir H. Leupold,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 9 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ZK ir Landeshauptmann von Wien (Vienos federalinės žemės vyriausybės vadovas, Austrija) ginčą dėl pastarojo atsisakymo pratęsti pirmojo ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi.

3

Direktyvos 2003/109 2, 4, 6, 10 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Minėtos direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:

„Ši direktyva nustato:

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnio „Sąvokos“ b punkte nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>“

6

Minėtos direktyvos 4 straipsnyje „Buvimo trukmė“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje.

<…>

3.   Buvimo už valstybės narės teritorijos laikas nepertraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio ir įskaičiuojamas į jį, jei tokia išvyka netrunka ilgiau nei šešis mėnesius iš eilės ir iš viso per straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

<…>“

7

Direktyvos 2003/109 7 straipsnio „Ilgalaikio gyventojo statuso įgijimas“ 1 dalyje nurodyta:

„Norėdamas gauti ilgalaikio gyventojo statusą, trečiosios šalies pilietis pateikia pareiškimą tos valstybės narės, kurioje jis gyvena, kompetentingoms institucijoms. <…>“

8

Šios direktyvos 8 straipsnyje „Ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi [ES]“ numatyta:

„1.   Ilgalaikio gyventojo statusas yra nuolatinis, atsižvelgiant į 9 straipsnį.

2.   Valstybės narės ilgalaikiams gyventojams išduoda ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi [ES]. Leidimas galioja ne mažiau nei penkerius metus; pasibaigus galiojimo laikui, jis, jei to reikalaujama, pateikus pareiškimą, automatiškai pratęsiamas.

<…>“

9

Šios direktyvos 9 straipsnyje „Statuso panaikinimas arba praradimas“ nustatyta:

„1.   Ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai:

<…>

2.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies c punkto, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas.

<…>

5.   Šio straipsnio 1 dalies c punkte ir straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais, statusą suteikusi valstybė narė taiko palengvintą ilgalaikio gyventojo statuso atstatymo tvarką. <…>“

10

Direktyvos 2003/109 11 straipsnyje „Vienodas požiūris“ įtvirtinta:

„1.   Ilgamečiai [ilgalaikiai] gyventojai kaip ir tos šalies piliečiai vienodai turi teisę:

<…>

<…>

<…>

2.   Kalbant apie straipsnio 1 dalies b, d, e, f ir g punktų nuostatas, atitinkama valstybė narė gali apsiriboti vienodo požiūrio taikymu tiktai tiems atvejams, kai ilgalaikio gyventojo, arba jo šeimos nario, kurio labui jis ar ji nori gauti išmokas, registruota arba įprastinė gyvenamoji vieta yra tos valstybės narės teritorijoje.

<…>“

11

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios [d]irektyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46; ir klaidų ištaisymas – OL L 274, 2009, p. 47), 16 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Įgyta nuolatinio gyvenimo šalyje teisė gali būti prarasta tik išvykus iš priimančiosios valstybės narės ilgesniam kaip dveji metai iš eilės laikotarpiui.“

12

Atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos išdėstytos pagrindinei bylai taikomos redakcijos 2005 m. rugpjūčio 16 d.Bundesgesetz über die Niederlassung und den Aufenthalt in Österreich (Niederlassungs- und Aufenthaltsgesetz – NAG) (BGBl. I, 100/2005) (Įsikūrimo ir gyvenimo šalyje įstatymas, toliau – NAG).

13

NAG 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta:

„Trumpalaikis buvimas nacionalinėje teritorijoje ir užsienyje, ypač apsilankymo tikslais, nenutraukia gyvenimo arba įsikūrimo šalyje trukmės, kuri pagrindžia arba panaikina teisę į leidimą gyventi šalyje. <…>“

14

NAG 20 straipsnio „Leidimų gyventi šalyje galiojimo trukmė“ 3 ir 4 dalyse numatyta:

„(3)   Asmenys, turintys „ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES“ <…>, gyvena Austrijoje neterminuotai, tačiau šį leidimą gyventi šalyje atitinkančio dokumento galiojimo trukmė yra ribota. Šis dokumentas išduodamas penkeriems metams ir <…>, pateikus prašymą, atnaujinamas net ir pasibaigus jo galiojimui <…>

(4)   Pagal šio straipsnio 3 dalį išduotas leidimas gyventi šalyje netenka galios tada, kai užsienietis ilgiau nei dvylika mėnesių iš eilės gyvena už [Europos ekonominės erdvės (EEE)] teritorijos ribų. Dėl ypatingų priežasčių, į kurias būtina atsižvelgti, pavyzdžiui, sunkios ligos, socialinių įsipareigojimų arba į visuotinę karo prievolę ar alternatyvią civilinę prievolę panašių pareigų vykdymo, užsienietis už EEE teritorijos ribų gali gyventi iki 24 mėnesių, jei iš anksto apie tai informavo kompetentingą valdžios instituciją. Atsižvelgdama į teisėtą užsieniečio interesą, kompetentinga institucija, gavusi prašymą, konstatuoja, kad jo leidimas gyventi šalyje tebegalioja. Užsienietis turi įrodyti, kad gyveno EEE teritorijoje.

<…>“

15

2018 m. rugsėjo 6 d. Kazachstano pilietis ZK pateikė Vienos federalinės žemės vyriausybės vadovo institucijai prašymą pratęsti jo ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES. Ši institucija 2019 m. liepos 9 d. sprendimu atmetė šį prašymą.

16

2019 m. rugpjūčio 12 d. ZK pareiškė skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nors neginčijama, jog pareiškėjas pagrindinėje byloje laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. ir vėlesniu laikotarpiu niekada negyveno ne Sąjungos teritorijoje 12 mėnesių iš eilės arba ilgiau, taip pat neginčijama, kad per šį laikotarpį jis šioje teritorijoje gyveno tik kelias dienas per metus. Šią aplinkybę Vienos federalinės žemės vyriausybės vadovas pripažino pateisinančia sprendimą atmesti pareiškėjo pagrindinėje byloje prašymą atnaujinti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES.

18

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pateikė Europos Komisijos teisėtos migracijos ekspertų grupės atliktą teisinę analizę, pagal kurią sąlyga dėl nebuvimo Sąjungos teritorijoje, numatyta Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkte, turi būti aiškinama siaurai, t. y. kad tik dėl fizinio išvykimo iš teritorijos dvylikos mėnesių iš eilės laikotarpiu pagal šią nuostatą turi būti prarandamas ilgalaikio gyventojo statusas ir nesvarbu, ar konkrečiu laikotarpiu atitinkamas ilgalaikis gyventojas taip pat buvo fiziškai įsikūręs minėtoje teritorijoje arba turėjo joje įprastinę gyvenamąją vietą.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokia analizė, kuriai jis linkęs pritarti, patvirtina pareiškėjo pagrindinėje byloje argumentus. Iš tiesų, pritarus šiems argumentams, net ir trumpalaikio arba tik kelių dienų per metus buvimo šalyje, kaip nagrinėjamu atveju, pakaktų, kad Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punktas nebūtų taikomas ir pareiškėjas pagrindinėje byloje išlaikytų savo ilgalaikio gyventojo statusą.

20

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų nagrinėjamas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, pažymėdamas, be kita ko, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje, jo sutuoktinė ir jų keturi nepilnamečiai vaikai paskutinį kartą apsigyveno Jungtinėje Karalystėje remdamiesi šios valstybės leidimais gyventi šalyje, galiojančiais kelerius metus. Tačiau pareiškėjas pagrindinėje byloje norėtų persikelti gyventi į Austriją kartu su jo šeimos nariais, kurie pas jį atvyktų susijungimo tikslu, o pagal galiojančius nacionalinės teisės aktus toks žingsnis reiškia, kad pirmiausia turi būti konstatuota, jog pareiškėjas pagrindinėje byloje dar turi teisę į ilgalaikio gyventojo statusą.

22

2020 m. rugsėjo 28 d. Teisingumo Teismo trečioji kolegija, remdamasi teisėjos pranešėjos siūlymu ir išklausiusi generalinį advokatą, nusprendė atmesti šį prašymą, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepakankamai nurodė aplinkybes, leidžiančias nustatyti, kad reikia skubiai priimti sprendimą šioje byloje. Pavyzdžiui, šis teismas, be kita ko, nenurodė pavojaus, kad pareiškėjui pagrindinėje byloje ir jo šeimos nariams bus taikomos išsiuntimo iš Jungtinės Karalystės ar Austrijos priemonės ar kad jie atsidurtų tokioje situacijoje, kai kyla pavojus jų pagrindinėms teisėms, kaip antai teisei į šeimos gyvenimą.

23

Savo trimis klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad bet koks ilgalaikio gyventojo buvimas Sąjungos teritorijoje per dvylikos mėnesių iš eilės laikotarpį, net jei toks buvimas per šį laikotarpį iš viso neviršija vos kelių dienų, yra pakankamas, kad šis gyventojas neprarastų teisės į ilgalaikio gyventojo statusą pagal šią nuostatą, ar, kita vertus, ši nuostata turi būti aiškinama kaip leidžianti valstybėms narėms, siekiant išvengti tokio praradimo, reikalauti, kad atitinkamas ilgalaikis gyventojas atitiktų papildomas sąlygas, pavyzdžiui, kad bent dalį atitinkamo dvylikos mėnesių iš eilės laikotarpio jo įprastinė gyvenamoji vieta arba interesų centras būtų toje teritorijoje.

24

Pirmiausiai, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2003/109 4 straipsnio 1 dalį valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie pastaruosius penkerius metus teisėtai ir nuolat gyveno jos teritorijoje. Vis dėlto šio statuso įgijimas nėra savaiminis. Iš tiesų pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį atitinkamas trečiosios šalies pilietis privalo šiuo tikslu pateikti prašymą tos valstybės narės, kurioje jis gyvena, kompetentingoms institucijoms, o prie prašymo turi būti pridedami dokumentai, įrodantys, kad jis atitinka minėtos direktyvos 4 ir 5 straipsniuose nustatytas sąlygas. Konkrečiai kalbant, pagal tos pačios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a punktą jis turi įrodyti, kad turi nuolatinių ir reguliariai gaunamų lėšų, kurių pakanka pačiam išsilaikyti ir išlaikyti savo šeimos narius nesinaudojant tos valstybės narės socialinės paramos sistema (2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Y. Z. ir kt. (Sukčiavimas šeimos susijungimo atveju), C‑557/17, EU:C:2019:203, 59 punktas).

25

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje, įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą ir Austrijoje jam išdavus ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES remiantis Direktyvos 2003/109 8 straipsnio 2 dalimi, laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. tik kelias dienas per metus buvo Sąjungos teritorijoje. Būtent atsižvelgdamas į šią aplinkybę Vienos federalinės žemės vyriausybės vadovas nusprendė, kad laikytina, jog jis šiuo laikotarpiu „[buvo išvykęs]“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktą, nes dėl tokio išvykimo suinteresuotasis asmuo praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą, todėl atsisakė pratęsti šį statusą patvirtinantį jo leidimą gyventi šalyje.

26

Taigi reikia išnagrinėti pastarosios nuostatos taikymo sąlygas, visų pirma sąlygą, susijusią su sąvoka „išvykimas“.

27

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punktą ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą, jeigu praleidžia 12 mėnesių iš eilės išvykę iš Sąjungos teritorijos.

28

Kadangi šioje nuostatoje nėra jokios nuorodos į valstybių narių nacionalinę teisę, joje pateikta „išvykimo“ sąvoka turi būti vertinama kaip savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ir aiškinama vienodai visoje Sąjungos teritorijoje, nepaisant valstybėse narėse jai teikiamos reikšmės ir atsižvelgiant į nurodytos nuostatos formuluotę ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimo X (Ilgalaikiai gyventojai – Pastovūs, reguliarūs ir pakankami ištekliai), C‑302/18, EU:C:2019:830, 26 punktą).

29

Pirma, dėl Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkto formuluotės reikia pažymėti, kad daugelyje šios direktyvos kalbinių versijų šioje nuostatoje vartojamas terminas, lygiavertis terminui „išvykimas“. Šioje nuostatoje esanti sąvoka „išvykimas“, atsižvelgiant į įprastą šio žodžio reikšmę bendrinėje kalboje, reiškia atitinkamo ilgalaikio gyventojo fizinį „nebuvimą“ Sąjungos teritorijoje. Taigi ši sąvoka rodo, kad bet koks fizinis suinteresuotojo asmens buvimas šioje teritorijoje gali nutraukti tokį išvykimą.

30

Žinoma, kaip teigia Austrijos vyriausybė, grįsdama savo tos pačios nuostatos aiškinimą, pagal kurį reikia reikalauti, kad suinteresuotasis asmuo turėtų įprastinę gyvenamąją vietą arba savo interesų centrą Sąjungos teritorijoje, Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkto versijose vokiečių ir nyderlandų kalbomis vietoj žodžio, reiškiančio „išvykimą“, vartojami atitinkamai žodžiai „aufgehalten“ ir „verblijven“. Taigi šios versijos grindžiamos gyvenimo ar buvimo Sąjungos teritorijoje faktu, todėl, priklausomai nuo konteksto, gali reikšti nuolatinį buvimą, o ne bet kokios trukmės fizinį buvimą.

31

Vis dėlto dėl tokio niuanso, viena vertus, neatmetama galimybė, kad šios sąvokos gali reikšti ir paprastą fizinį nebuvimą, ir, kita vertus, bet kuriuo atveju jį reikia vertinti atsižvelgiant į tai, kad šiose Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 2 dalies kalbinėse versijose taip pat vartojami terminai „Abwesenheit“ ir „afwezigheid“, kurie atitinka „nebuvimo“ sąvoką.

32

Antra, kalbant apie Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkto kontekstą, reikia pažymėti, pirma, kad Direktyvos 2003/109 8 straipsnyje nustatyta, jog ilgalaikio gyventojo statusas yra nuolatinis, „atsižvelgiant į [šios direktyvos] 9 straipsnį“. Kadangi šio statuso nuolatinis pobūdis yra bendroji taisyklė, 9 straipsnis turi būti aiškinamas kaip išimtis, taigi siaurai (pagal analogiją dėl šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalies žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo Land Oberösterreich (Būsto parama), C‑94/20, EU:C:2021:477, 37 punktą). Dėl šio reikalavimo paneigiamas platus minėto 9 straipsnio aiškinimas, pagal kurį vien fizinio ilgalaikio gyventojo buvimo Sąjungos teritorijoje nepakanka, kad būtų nutrauktas jo nebuvimas šioje teritorijoje.

33

Be kita ko, iš Direktyvos 2003/109 4 straipsnio matyti, kad kai šia direktyva, remiantis šio sprendimo 29 punkte nurodytomis kalbinėmis versijomis, siekiama iš suinteresuotojo asmens reikalauti, kad jo buvimas atitinkamoje teritorijoje reikštų daugiau nei paprastą fizinį buvimą arba pasižymėtų tam tikru stabilumu, joje tai aiškiai nurodyta vartojant atitinkamas sąvokas. Pavyzdžiui, šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje minėtose kalbinėse versijose vartojamas žodis, atitinkantis žodį „pragyvenę“, ir patikslinama, kad pagal šią nuostatą suinteresuotasis asmuo turi būti penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenęs jos teritorijoje prieš pat paduodamas atitinkamą pareiškimą, išskyrus atvejus, kai asmuo išvyko iš šalies pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 3 dalį.

34

Tačiau tokių patikslinimų nėra Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkte, kuriame tik apibrėžiamas išvykimo iš Sąjungos teritorijos laikotarpis, dėl kurio prarandama teisė į ilgalaikio gyventojo statusą. Priešingai, nei tvirtina Austrijos vyriausybė, šioje nuostatoje, be kita ko, nenurodyta, jog tam, kad suinteresuotasis asmuo galėtų nutraukti šį nebuvimą, jo buvimas šioje teritorijoje turi trukti tam tikrą laiką arba pasižymėti tam tikru stabilumu, pavyzdžiui, kai suinteresuotasis asmuo turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba savo interesų centrą minėtoje teritorijoje. Be to, priešingai, nei teigia Komisija, minėtoje nuostatoje taip pat nenustatytos kitos sąlygos, susijusios su tokio buvimo trukme ar pobūdžiu, be kita ko, susijusios su „faktinio ir autentiško ryšio“ su pačia būtų suinteresuotojo asmens šeimos narių ar turto.

35

Taigi Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkto konteksto nagrinėjimas patvirtina šios nuostatos sąvokų aiškinimą.

36

Galiausiai, trečia, kalbant apie Direktyva 2003/109 siekiamą tikslą, pirmiausia iš jos 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama užtikrinti trečiosios šalies piliečių, ilgai ir teisėtai gyvenančių valstybėse narėse, integraciją ir šiuo tikslu priartinti šių trečiosios šalies piliečių teises prie teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos piliečiai, visų pirma įvairiose ekonominėse ir socialinėse srityse elgiantis su jais lygiai taip pat kaip ir su Sąjungos piliečiais (2019 m. kovo 14 d. Sprendimo Y. Z. ir kt. (Sukčiavimas šeimos susijungimo atveju), C‑557/17, EU:C:2019:203, 63 punktas). Būtent tam, kad minėti trečiųjų šalių piliečiai galėtų pasinaudoti šioje direktyvoje numatytomis teisėmis, jiems pagal jos 4 straipsnio 1 dalį suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas.

37

Toks tikslas patvirtina tokį Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimą, pagal kurį šie trečiųjų šalių piliečiai, kurie dėl savo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje trukmės jau yra įrodę savo įsitvirtinimą šioje valstybėje narėje, iš esmės, kaip ir Sąjungos piliečiai, gali laisvai persikelti ir gyventi, taip pat ir ilgesnį laiką, už Sąjungos teritorijos ribų, tačiau dėl to jie savaime nepraranda ilgalaikio gyventojo statuso, jei nėra išvykę iš tos teritorijos visą šioje nuostatoje nurodytą dvylikos mėnesių iš eilės laikotarpį.

38

Antra, iš Direktyvos 2003/109 10 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė šio sprendimo 36 punkte nurodyto tikslo, suteikdamas atitinkamiems asmenims tinkamą teisinio saugumo lygį, atsižvelgiant į procedūrines normas, reglamentuojančias prašymo suteikti šį statusą nagrinėjimą. Todėl teisinio saugumo principui teikiama svarba įgyjant šį statusą būtinai turi būti taikoma ir jo praradimui, nes praradus šį statusą jis tampa negaliojantis, kaip patvirtinta Direktyvos 2003/109 parengiamuosiuose darbuose, kur pabrėžta, kad „ilgalaikio gyventojo statusas turi užtikrinti jo turėtojui maksimalų teisinį saugumą“, o „priežastys, pateisinančios jo panaikinimą, [turi būti] išsamiai išvardytos ir suformuluotos“ (žr. pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (COM(2001) 127 galutinis).

39

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal teisinio saugumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, be kita ko, kad teisės normos būtų aiškios, tikslios ir nuspėjamo poveikio (2019 m. vasario 13 d. Sprendimo Human Operator, C‑434/17, EU:C:2019:112, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Taigi, aiškinant Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punktą taip, kad bet koks fizinis suinteresuotojo asmens buvimas Sąjungos teritorijoje gali nutraukti jo nebuvimą, dėl ko jis išvengtų savo, kaip ilgalaikio gyventojo, statuso praradimo pagal šią nuostatą, šio statuso išsaugojimas priklauso nuo aiškaus, tikslaus ir nuspėjamo kriterijaus, susijusio su paprastu objektyviu įvykiu, todėl toks aiškinimas labiausiai atitinka tinkamą teisinio saugumo lygį atitinkamiems asmenims.

41

Trečia, konkrečiau kalbant apie šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto tikslą, reikia konstatuoti, kad šia nuostata siekiama išvengti to, kad ilgalaikio gyventojo statuso netektų ir su juo susijusiomis teisėmis nebesinaudotų trečiųjų šalių piliečiai, esantys tokiose aplinkybėse, kuriomis šio statuso išsaugojimas nebebūtų naudingas siekiant šio sprendimo 36 punkte nurodyto tikslo.

42

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas dėl Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 4 dalies yra nusprendęs, kad ši nuostata susijusi su Sąjungos piliečio teisės nuolat gyventi šalyje praradimu dėl ilgesnio nei dveji metai iš eilės trukusio išvykimo iš priimančiosios valstybės narės ir kad tokia priemonė pateisinama tuo, kad po tokio išvykimo ryšys su priimančiąja valstybe nare nebėra tvirtas (2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Dias, C‑325/09, EU:C:2011:498, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Nors direktyvos 2003/109 ir 2004/38 skiriasi viena nuo kitos savo reguliavimo dalykais ir tikslais, vis dėlto, kaip savo išvados 40–43 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šių direktyvų nuostatos gali būti analizuojamos lyginant ir prireikus aiškinamos panašiai, o tai pagrįsta būtent Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkto ir Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 4 dalies atveju, nes jie grindžiami ta pačia logika.

44

Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 2 dalyje numatytą galimybę, šio straipsnio 1 dalies c punkte galiausiai numatyta, kad teisė į ilgalaikio gyventojo statusą prarandama tais atvejais, kai ryšys, kuris šios teisės turėtoją anksčiau siejo su Sąjungos teritorija, nebėra tvirtas. Pagal šią nuostatą taip yra tik išvykus iš šios teritorijos dvylika mėnesių iš eilės.

45

Todėl specifinis Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkto tikslas patvirtina šios nuostatos aiškinimą, pagal kurį tam, kad būtų užkirstas kelias prarasti teisę į ilgalaikio gyventojo statusą, pakanka, kad atitinkamas asmuo per dvylikos mėnesių iš eilės laikotarpį nuo išvykimo pradžios būtų Sąjungos teritorijoje, net jei toks buvimas truks tik kelias dienas.

46

Atsižvelgiant į tai, reikia skirti ilgalaikio gyventojo, kuris Sąjungos teritorijoje būna bent kelias dienas per metus ir todėl neišvyksta dvylikai mėnesių iš eilės, situaciją nuo situacijos, kai yra požymių, kad toks gyventojas piktnaudžiavo teise. Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad buvo piktnaudžiaujama teise.

47

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punktą reikia aiškinti taip, kad bet koks ilgalaikio gyventojo buvimas Sąjungos teritorijoje per dvylikos mėnesių iš eilės laikotarpį, net jei toks buvimas per šį laikotarpį iš viso neviršija vos kelių dienų, yra pakankamas, kad šis gyventojas neprarastų teisės į ilgalaikio gyventojo statusą pagal šią nuostatą.

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 9 straipsnio 1 dalies c punktą reikia aiškinti taip, kad bet koks ilgalaikio gyventojo buvimas Europos Sąjungos teritorijoje per dvylikos mėnesių iš eilės laikotarpį, net jei toks buvimas per šį laikotarpį iš viso neviršija vos kelių dienų, yra pakankamas, kad šis gyventojas neprarastų teisės į ilgalaikio gyventojo statusą pagal šią nuostatą.