–

EIS GmbH, atstovaujamos advokato A. Rinkler,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Valero ir M. Kellerbauer,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64), 6 straipsnio 1 dalies c ir h punktų ir 4 dalies, siejamų su šios direktyvos I priedo A dalimi, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant EIS GmbH (Vokietijoje įsteigtos prekybos internetu bendrovės) ir TO (vieno iš jos konkurentų) ginčą dėl TO, kuris savo komercinę veiklą vykdo kaip fizinis asmuo, reikalavimo EIS nutraukti komercinę praktiką, pasireiškiančią tuo, kad jos interneto svetainėje prie informacijos, susijusios su vartotojo teise atsisakyti sutarties, nenurodoma jos telefono numerio.

3

Direktyvos 2011/83 4, 5, 7 ir 34 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnis „Dalykas“ suformuluotas taip:

„Šios direktyvos tikslas – pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį ir taip prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo suderinant tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų aspektus, susijusius su vartotojų ir prekiautojų sudarytomis sutartimis.“

5

Šios direktyvos III skyrių „Vartotojui teikiama informacija ir teisė atsisakyti sutarties, sudarant nuotolinės prekybos sutartis ir sutartis ne prekybai skirtose patalpose“ sudaro 6–16 straipsniai.

6

Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „Informacijos [teikimo] reikalavimai, taikomi nuotolinės prekybos sutartims ir ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms sutartims“ nustatyta:

„1.   Prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį ar atitinkamą pasiūlymą, prekiautojas aiškiai ir suprantamai pateikia vartotojui šią informaciją:

<…>

<…>

<…>

4.   1 dalies h, i ir j punktuose nurodyta informacija gali būti suteikta pateikiant pavyzdines sutarties atsisakymo instrukcijas, patvirtintas I priedo A dalyje. Prekiautojas įvykdo 1 dalies h, i ir j punktuose nustatytus informacijos teikimo reikalavimus, jei jis tas instrukcijas pateikia vartotojui tinkamai užpildytas.

5.   1 dalyje nurodyta informacija yra neatsiejama nuotolinės ar ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutarties dalis ir nėra keičiama, nebent sutarties šalys aiškiai susitartų kitaip.

<…>“

7

Direktyvos 2011/83 11 straipsnio „Naudojimasis teise atsisakyti sutarties“ 1 dalyje numatyta:

„Prieš pasibaigiant sutarties atsisakymo laikotarpiui vartotojas praneša prekiautojui apie savo sprendimą atsisakyti sutarties. Šiuo tikslu vartotojas gali:

<…>“

8

Šios direktyvos I priedą „Informacija apie naudojimąsi teise atsisakyti sutarties“ sudaro A dalis „Pavyzdinės teisės atsisakyti sutarties instrukcijos“ ir B dalis „Pavyzdinė sutarties atsisakymo forma“.

9

Šio I priedo A dalyje, be kita ko, pateikiami nurodymai, kurių prekiautojai turi paisyti, pateikdami vartotojams pavyzdines teisės atsisakyti sutarties instrukcijas, visų pirma šią instrukciją:

„Įrašykite savo vardą ir pavardę, geografinį adresą ir, jei turite, savo telefono numerį, fakso numerį ir elektroninio pašto adresą.“

10

Šio I priedo B dalyje yra taip suformuluota rubrika:

„Kam [čia prekiautojas įrašo savo vardą ir pavardę, geografinį adresą ir, jei turi, savo fakso numerį ir elektroninio pašto adresą].“

11

Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas, toliau – BGB) 312d straipsnio „Informacijos teikimo reikalavimai“ 1 dalyje numatyta:

„Ne prekybai skirtose patalpose sudarytų ar nuotolinių sutarčių atveju prekiautojas privalo informuoti vartotoją pagal [Einführungsgesetz zum Bürgerlichen Gesetzbuche (Įvadinis Civilinio kodekso įstatymas)] 246a straipsnio nuostatas. Vykdant šią pareigą prekiautojo pateikta informacija yra sudėtinė sutarties dalis, nebent sutarties šalys buvo susitarusios kitaip.“

12

Įvadinio Civilinio kodekso įstatymo (toliau – EGBGB) 246a straipsnio „Informacijos teikimo reikalavimai, taikomi ne prekybai skirtose patalpose sudarytoms sutartims ir nuotolinės prekybos sutartims, išskyrus finansinių paslaugų sutartis“ 1 dalyje nustatyta:

„(1)   Pagal BGB 312d straipsnio 1 dalį prekiautojas privalo pateikti vartotojui šią informaciją:

<…>

<…>

(2)   Jei vartotojas turi teisę atsisakyti sutarties pagal BGB 312g straipsnio 1 dalį, prekiautojas privalo informuoti vartotoją apie:

<…>

Šias informavimo pareigas prekiautojas gali įvykdyti pateikdamas tinkamai užpildytą 1 priede nurodytą pranešimo apie sutarties nutraukimą formą kaip tekstą.

(3)   Prekiautojas taip pat privalo informuoti vartotoją, jeigu:

<…>“

13

Pagrindinei bylai taikomos redakcijos Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb (Kovos su nesąžininga konkurencija įstatymas) (toliau – UWG) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Nesąžininga komercinė veikla draudžiama <…>.“

14

UWG 4 straipsnio 11 punkte nustatyta:

„Nesąžiningą konkurencinę veiklą vykdo visų pirma tas, kuris:

<…>

15

2014 m. gruodžio 29 d. EIS pateikė TO, t. y. savo konkurentui prekiaujant erotinėmis prekėmis internetu, įspėjimą nutraukti komercinę praktiką, pasireiškiančią, be kita ko, tuo, kad netinkamai pateikiama informacija apie vartotojų teisę pasinaudoti teise atsisakyti sutarties po šios sudarymo. Pateikdama įspėjimą EIS pareikalavo, kad TO pateiktų jai strafbewehrte Unterlassungserklärung (įsipareigojimą nutraukti veiksmus, už kurio nevykdymą numatytos sankcijos), kuriuo šis asmuo įsipareigotų nutraukti tokią praktiką, o jos nenutraukus ‐ grėstų sankcija.

16

2015 m. sausio 8 d. TO pateikė EIS tokį įsipareigojimą. 2015 m. sausio 12 d. raštu TO savo ruožtu įspėjo EIS nutraukti komercinę praktiką, pasireiškiančią tuo, kad jos interneto svetainėje prie informacijos, susijusios su vartotojo teise atsisakyti sutarties, nenurodoma telefono numerio.

17

EIS pareiškė ieškinį Landgericht Arnsberg (Arnsbergo apygardos teismas, Vokietija) ir paprašė pripažinti, kad TO neturi pagrindo prašyti nutraukti 2015 m. sausio 12 d. įspėjime nurodytą komercinę praktiką. Priešieškinyje TO pareikalavo įpareigoti EIS nutraukti tame įspėjime nurodytą praktiką.

18

2015 m. liepos 9 d. sprendimu Landgericht Arnsberg (Arnsbergo apygardos teismas) atmetė EIS ieškinį ir patenkino TO priešieškinį.

19

2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu Oberlandesgericht Hamm (Hamo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) iš esmės atmetė EIS apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo.

20

Dėl apeliacinėje instancijoje priimto sprendimo EIS pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija).

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ginčo pagrindinėje byloje baigtis priklauso nuo to, ar su vartotojo teise atsisakyti sutarties susijusi informacija, kurią EIS pateikia savo interneto svetainėje, pažeidžia BGB 312d straipsnio 1 dalies pirmą sakinį ir EGBGB 246a straipsnio 1 dalies antros pastraipos pirmo sakinio 1 punktą ir antrą sakinį, siejamus su EGBGB 1 priedu, ir ar dėl to ši informacija yra antikonkurencinė, kaip tai suprantama pagal UWG 3 straipsnį ir 4 straipsnio 11 punktą. Šiuo klausimu jis nurodo, kad minėtomis nuostatomis į Vokietijos teisę perkeliami Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies h punktas ir 4 dalis, siejami su šios direktyvos I priedo A dalimi, ir dėl to jos turi būti aiškinamos taip, kad atitiktų šias nuostatas.

22

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėjamu atveju EIS rėmėsi pavyzdinėmis teisės atsisakyti sutarties instrukcijomis, pateiktomis Direktyvos 2011/83 I priedo A dalyje. Vis dėlto EIS nenurodė savo telefono numerio, nors turėjo įmonės veiklai skirtą telefono liniją. Nepaisant to, EIS savo telefono numerį nurodė tarp savo interneto svetainėje pateiktų kontaktinių duomenų ir aiškiai bei įskaitomai – minėtos svetainės pradžios tinklalapio apatinėje dalyje.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo: kadangi EIS nesudaro sutarčių telefonu, ji teigia neprivalanti suteikti vartotojams telefono linijos, kad jie prireikus galėtų pasinaudoti teise atsisakyti sutarties dėl nuotolinės prekybos būdu sudarytų sutarčių.

24

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar telefono numeris yra „turi[mas]“, kaip tai suprantama pagal instrukcijas, kurių reikia laikytis norint įvykdyti pavyzdines teisės atsisakyti sutarties instrukcijas, pateiktas Direktyvos 2011/83 I priedo A dalyje, jeigu prekiautojas savo telefono numerį nurodo tarp kontaktinių duomenų arba aiškiai ir įskaitomai jį pateikia savo interneto svetainės pradžios tinklalapyje. Šiuo klausimu jis mano, kad jeigu prekiautojas aiškiai nenurodo, jog šis numeris neskirtas naudoti pareiškimams dėl sutarties atsisakymo pateikti, šis telefono numeris turi būti laikomas „turi[mu]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 I priedo A dalį.

25

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tai, kad prekiautojas savo įmonės veiklai naudojamo telefono numerio nenaudoja nuotolinės prekybos sutartims sudaryti, nepašalina galimybės naudoti šį telefono numerį vartotojų pareiškimams dėl sutarties atsisakymo gauti.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad ši byla – skirtingai nei byla, kurioje Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) kreipėsi į Teisingumo Teismą su klausimais dėl Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo ir kurioje priimtas su informavimo pareigomis prieš sudarant sutartį susijęs 2019 m. liepos 10 d. Sprendimas Amazon ES (C‑649/17, EU:C:2019:576), – susijusi tik su vartotojų pareiškimų dėl pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties gavimo klausimu.

27

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

28

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, pirma, ar Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, jei prekiautojo telefono numeris nurodomas jo interneto svetainėje ir naudojamas jo įmonės veiklai, šis numeris turi būti laikomas „turi[mu]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir, antra, ar šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c ir h punktai ir 4 dalis, siejami su šios direktyvos I priedo A dalimi, turi būti aiškinami taip, kad prekiautojas, kuris vartotojui, prieš šiam įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį, pateikia informaciją apie pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties tvarką, tuo tikslu pasiremdamas minėto I priedo A dalyje pateiktomis pavyzdinėmis instrukcijomis, privalo paminėti telefono numerį, taip sudarydamas šiam vartotojui galimybę pranešti jam savo galimą sprendimą pasinaudoti šia teise.

29

Visų pirma reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies c punktą, prieš vartotojui įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį ar atitinkamą pasiūlymą, prekiautojas aiškiai ir suprantamai pateikia vartotojui informaciją apie geografinį adresą, kuriuo jis yra įsisteigęs, ir savo telefono bei fakso numerius, taip pat elektroninio pašto adresą, jei turi, kad vartotojas galėtų greitai su juo susisiekti ir veiksmingai bendrauti, ir, jei taikoma, prekiautojo, kurio vardu jis veikia, adresą ir tapatybės duomenis.

30

Kaip matyti iš šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies h punkto, jeigu taikoma teisė atsisakyti sutarties, prekiautojas prieš sudarydamas sutartį privalo pateikti vartotojui informaciją apie naudojimosi šia teise sąlygas, terminą ir tvarką pagal minėtos direktyvos 11 straipsnio 1 dalį, taip pat pavyzdinę sutarties atsisakymo formą, pateiktą šios direktyvos I priedo B punkte.

31

Pagal Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 4 dalį informacija, nurodyta šio straipsnio 1 dalies h, i ir j punktuose, gali būti suteikta pateikiant pavyzdines sutarties atsisakymo instrukcijas, esančias šios direktyvos I priedo A dalyje. Taip pat nurodyta, kad prekiautojas laikomas įvykdęs minėto 6 straipsnio 1 dalies h–j punktuose nustatytus informacijos teikimo reikalavimus, jeigu jis tas instrukcijas pateikia vartotojui tinkamai užpildytas.

32

Direktyvos 2011/83 I priedo A dalyje, be kita ko, pateikiami nurodymai, kurių prekiautojai turi paisyti, pateikdami vartotojams pavyzdines jų teisės atsisakyti sutarties instrukcijas, ypač šią instrukciją:

„Įrašykite savo vardą ir pavardę, geografinį adresą ir, jei turite, savo telefono numerį, fakso numerį ir elektroninio pašto adresą.“

33

Iš esmės iš 2019 m. liepos 10 d. Sprendimo Amazon ES (C‑649/17, EU:C:2019:576) matyti, kad Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas, pirma, taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią prekiautojas, prieš sudarydamas su vartotoju nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį, nurodytą šios direktyvos 2 straipsnio 7 ir 8 punktuose, bet kokiomis aplinkybėmis privalo nurodyti savo telefono numerį. Antra, šioje nuostatoje nenustatoma prekiautojo pareigos įrengti telefono liniją tam, kad vartotojai galėtų su juo susisiekti, ir įpareigojama pranešti šį numerį tik tuo atveju, jeigu šis prekiautojas jau turi šią komunikacijos su vartotojais priemonę.

34

Konkrečiai kalbant, tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė: nors Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies c punkte konkrečiai nenurodyta, kokią komunikacijos priemonę turi naudoti prekiautojas, ši nuostata bet kuriuo atveju jį įpareigoja sudaryti galimybę bet kuriam vartotojui pasinaudoti tokia komunikacijos priemone, kuri leistų jam greitai susisiekti su prekiautoju ir veiksmingai su juo bendrauti (2019 m. liepos 10 d. Sprendimo Amazon ES, C‑649/17, EU:C:2019:576, 46 punktas).

35

Besąlygiška pareiga bet kokiomis aplinkybėmis nurodyti vartotojui telefono numerį, kad vartotojai galėtų susisiekti su prekiautoju, atrodo neproporcinga, ypač atsižvelgiant į ekonomines aplinkybes, kuriomis veikia tam tikros įmonės, ypač mažiausios, kurios gali ieškoti būdų, kaip sumažinti veiklos sąnaudas, organizuodamos paslaugos pardavimą ar teikimą nuotoliniu būdu arba ne prekybai skirtose patalpose (2019 m. liepos 10 d. Sprendimo Amazon ES, C‑649/17, EU:C:2019:576, 48 punktas).

36

Iš šio sprendimo 33–35 punktuose nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad prekiautojas, kuris su vartotoju sudaro sutartį per interneto svetainę ir šiuo tikslu nenaudoja telefono, tačiau turi telefono liniją, kad galėtų valdyti kitus savo įmonės veiklos aspektus, iš principo neprivalo šiam vartotojui pranešti šiai telefono linijai priskirto numerio, jeigu nusprendžia naudotis Direktyvos 2011/83 I priedo A dalyje pateiktomis pavyzdinėmis instrukcijomis, skirtomis palengvinti šiam vartotojui galimybę pasinaudoti teise atsisakyti sutarties.

37

Vis dėlto tuo atveju, kai prekybininko telefono numeris nurodomas jo interneto svetainėje taip, kad, žiūrint iš vidutinio vartotojo, t. y. pakankamai informuoto, protingai pastabaus ir nuovokaus vartotojo (2019 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Romano, C‑143/18, EU:C:2019:701, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), pozicijų, galima manyti, kad šis prekiautojas šį numerį naudoja siekdamas susisiekti su vartotojais, minėtas numeris turi būti laikomas „turi[mu]“, kad būtų galima susisiekti su šiuo prekiautoju, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies c punktą. Taip yra, be kita ko, tuomet, kai telefono numeris interneto svetainėje nurodomas skyriuje „Kontaktai“.

38

Jeigu ankstesniame punkte nurodytu atveju prekiautojo telefono numeris turi būti laikomas „turi[mu]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies c punktą, ir šis prekiautojas nusprendžia savo interneto svetainėje pateikti šios direktyvos I priedo A dalyje esančias pavyzdines instrukcijas, susijusias su vartotojo naudojimusi teise atsisakyti sutarties, minėtas telefono numeris turi būti laikomas „turi[mu]“ ir šios pastarosios nuostatos prasme ir turi būti pateiktas prie šių instrukcijų.

39

Toks aiškinimas suderinamas su Direktyvos 2011/83 tikslais. Iš šios direktyvos 1 straipsnio, siejamo su jos 4, 5 ir 7 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, kad šia direktyva siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį garantuojant jų informavimą ir saugumą sudarant sandorius su prekiautojais.

40

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2011/83 6 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, jei prekiautojo telefono numeris nurodomas jo interneto svetainėje taip, kad, žiūrint iš vidutinio vartotojo, t. y. pakankamai informuoto, protingai pastabaus ir nuovokaus vartotojo, pozicijų, galima manyti, kad šis prekiautojas šį numerį naudoja siekdamas susisiekti su vartotojais, minėtas numeris turi būti laikomas „turi[mu]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Tokiu atveju šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c ir h punktai ir 4 dalis, siejami su šios direktyvos I priedo A dalimi, turi būti aiškinami taip, kad prekiautojas, kuris vartotojui, prieš šiam įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį, pateikia informaciją apie pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties tvarką, tuo tikslu pasiremdamas minėto I priedo A dalyje pateiktomis pavyzdinėmis instrukcijomis, privalo šioje informacijoje paminėti tą patį telefono numerį, taip sudarydamas šiam vartotojui galimybę naudojant šį numerį pranešti jam savo galimą sprendimą pasinaudoti šia teise.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 6 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, jei prekiautojo telefono numeris nurodomas jo interneto svetainėje taip, kad, žiūrint iš vidutinio vartotojo, t. y. pakankamai informuoto, protingai pastabaus ir nuovokaus vartotojo, pozicijų, galima manyti, kad šis prekiautojas šį numerį naudoja siekdamas susisiekti su vartotojais, minėtas numeris turi būti laikomas „turi[mu]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Tokiu atveju šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies c ir h punktai ir 4 dalis, siejami su šios direktyvos I priedo A dalimi, turi būti aiškinami taip, kad prekiautojas, kuris vartotojui, prieš šiam įsipareigojant pagal nuotolinės prekybos sutartį ar ne prekybai skirtose patalpose sudaromą sutartį, pateikia informaciją apie pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties tvarką, tuo tikslu pasiremdamas minėto I priedo A dalyje pateiktomis pavyzdinėmis instrukcijomis, privalo paminėti tą patį telefono numerį, taip sudarydamas šiam vartotojui galimybę naudojant šį numerį pranešti jam savo galimą sprendimą pasinaudoti šia teise.