1

Savo apeliaciniu skundu Bayerische Motoren Werke AG (toliau – BMW) prašo panaikinti 2017 m. rugsėjo 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Bayerische Motoren Werke / Komisija (T‑671/14, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2017:599), kuriuo minėtas teismas atmetė jos ieškinį dėl 2014 m. liepos 9 d. Komisijos sprendimo (ES) 2016/632 dėl valstybės pagalbos SA. 32009 (2011/C) (ex 2010/N), kurią Vokietijos Federacinė Respublika ketina skirti BMW dideliam investiciniam projektui Leipcige, panaikinimo (OL L 113, 2016, p. 1) (toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Europos Komisija pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, jame prašo panaikinti 2015 m. gegužės 11 d. Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartį Bayerische Motoren Werke / Komisija (T‑671/14, nepaskelbta Rink., toliau – 2015 m. gegužės 11 d. nutartis, EU:T:2015:322), kuria šis patenkino Freistaat Sachsen prašymą leisti įstoti į bylą, ir sprendimą dėl šio prašymo priimtinumo, taip pat sprendimą atsižvelgti skundžiamame sprendime ne tik į ieškovės, bet ir Freistaat Sachsen argumentus.

3

1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), iš dalies pakeisto 2013 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 734/2013 (OL L 204, 2013, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 659/1999), 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>“

4

Šio reglamento 2 straipsnio „Taikymo sritys“ 1 dalyje numatyta:

„Suinteresuotoji valstybė narė, išskyrus tuos atvejus, kai pagal [SESV 109] straipsnį priimtuose reglamentuose ir kitose atitinkamose Sutarties nuostatose yra numatyta kitaip, iš anksto praneša Komisijai apie bet kuriuos planus skirti naują pagalbą. <…>“

5

Minėto reglamento 7 straipsnyje „Komisijos sprendimai užbaigti formalaus tyrimo procesą [procedūrą]“ įtvirtinta:

„<…>

2.   Jeigu Komisija nustato, kad esant reikalui po suinteresuotosios valstybės narės padaryto pakeitimo pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, priimdama sprendimą ji pateikia tokią išvadą.

3.   Jeigu Komisija nustato, kad esant reikalui suinteresuotosios valstybės narės padarytas pakeitimas nekelia abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su [vidaus] rinka, ji priima sprendimą dėl pranešime nurodytos priemonės atitikimo [vidaus] rinkai (toliau – „teigiamas sprendimas“). Sprendime nurodoma, kokia išimtis buvo taikyta pagal Sutartį.

<…>“

6

Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio „Tikrinimas, prašymas pateikti informaciją ir įsakymas pateikti informaciją“ 1 dalyje nustatyta:

„Nedarant poveikio 20 straipsniui, Komisija gali savo iniciatyva patikrinti iš bet kokio šaltinio gautą informaciją apie įtariamą neteisėtą pagalbą.

Komisija nedelsdama išnagrinėja bet kurios suinteresuotosios šalies skundą, pateiktą pagal 20 straipsnio 2 dalį, ir užtikrina, kad atitinkama valstybė narė būtų visapusiškai ir reguliariai informuojama apie pažangą atliekant nagrinėjimą ir jo rezultatus.“

7

2008 m. rugpjūčio 6 d. Reglamento (EB) Nr. 800/2008, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su [vidaus] rinka taikant [SESV 107 ir 108 straipsnius] (Bendrasis bendrosios išimties reglamentas) (OL L 214, 2008, p. 3), kurį pakeitė 2014 m. birželio 17 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 651/2014, kuriuo tam tikrų kategorijų pagalba skelbiama suderinama su vidaus rinka taikant [107 ir 108 SESV] straipsnius (OL L 187, 2014, p. 1), 2–4 ir 7 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

8

Reglamento 800/2008 3 straipsnyje „Taikymo sritis“, esančiame šio reglamento I skyriuje „Bendrosios nuostatos“, numatyta:

„1.   Visas šio reglamento I skyriaus sąlygas ir atitinkamas šio reglamento II skyriaus nuostatas atitinkančios pagalbos schemos laikomos suderinamomis su [vidaus] rinka, kaip apibrėžta [SESV 107] straipsnio 3 dalyje, ir joms netaikomas [SESV 108] straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas pranešti, jeigu bet kokia pagal tokią schemą suteikta individuali pagalba atitinka visas šio reglamento sąlygas ir jei schemoje pateikiama aiški nuoroda į šį reglamentą, nurodant jo pavadinimą ir paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje numerį.

2.   Pagal 1 dalyje minėtą schemą suteikta individuali pagalba laikoma suderinama su [vidaus] rinka, kaip apibrėžta [SESV 107] straipsnio 3 dalyje, ir jai netaikomas [SESV 108] straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas pranešti, jeigu pagalba atitinka visas šio reglamento I skyriaus sąlygas bei atitinkamas šio reglamento II skyriaus nuostatas ir jeigu individualios pagalbos priemonėje pateikiama aiški nuoroda į atitinkamas šio reglamento nuostatas ir jos nurodomos, taip pat nurodomas šio reglamento pavadinimas ir paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje numeris.

3.   Visas šio reglamento I skyriaus sąlygas ir atitinkamas šio reglamento II skyriaus nuostatas atitinkanti ad hoc pagalba laikoma suderinama su [vidaus] rinka, kaip apibrėžta [SESV 107] straipsnio 3 dalyje, ir jai netaikomas [SESV 108] straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas pranešti, jeigu bet kokios tokios pagalbos priemonėje pateikiama aiški nuoroda į atitinkamas šio reglamento nuostatas ir jos nurodomos, taip pat nurodomas šio reglamento pavadinimas ir paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje numeris.“

9

Tame pačiame I skyriuje esančio 6 straipsnio „Atskiro pranešimo ribos“ 2 dalyje numatyta:

„Apie dideliems investiciniams projektams suteiktą regioninę investicinę pagalbą Komisijai pranešama, jei bendra pagalbos suma iš visų šaltinių viršija 75 % didžiausios pagalbos sumos, kuri galėtų būti skirta investicijoms, kurių tinkamos finansuoti išlaidos yra 100 mln. EUR, taikant standartinę pagalbos sumos ribą, pagalbos suteikimo dieną nustatytą didelėms įmonėms patvirtintame regioninės pagalbos žemėlapyje.“

10

Reglamento 8 straipsnyje „Skatinamasis poveikis“ nustatyta:

„1.   Pagal šį reglamentą išimtis taikoma tik pagalbai, kuri turi skatinamąjį poveikį.

<…>

3.   Didelėms įmonėms skiriama pagalba, kuriai taikomas šis reglamentas, laikoma turinti skatinamąjį poveikį, jei ne tik įvykdoma 2 dalyje nustatyta sąlyga, bet jei ir valstybė narė, prieš suteikdama atitinkamą individualią pagalbą, įsitikina, kad gavėjo parengtuose dokumentuose matyti pagalbos skatinamasis poveikis pagal vieną ar daugiau iš šių kriterijų:

<…>

4.   2 ir 3 dalyse nustatytos sąlygos netaikomos fiskalinėms priemonėms, jeigu tenkinami šios sąlygos:

<…>“

11

Reglamento Nr. 800/2008 II skyriuje „Specialiosios skirtingų rūšių pagalbos nuostatos“ esančio 13 straipsnio „Regioninė investicinė pagalba ir pagalba užimtumui“ 1 dalyje nustatyta:

„Regioninės investicinės pagalbos ir pagalbos užimtumui schemos laikomos suderinamomis su [vidaus] rinka pagal [SESV 107] straipsnio 3 dalį ir joms netaikomas reikalavimas pranešti pagal [SESV 108] straipsnio 3 dalį, jeigu laikomasi šiame straipsnyje nustatytų sąlygų.

<…>“

12

Pagal Komisijos komunikatą dėl regioninės pagalbos dideliems investicijų projektams nuodugnaus vertinimo kriterijų (OL C 223, 2009, p. 3) (toliau – 2009 m. komunikatas):

<…>

<…>

<…>

<…>

13

Šio komunikato 56 punkto išnašoje nurodyta, kad „jeigu pagalba teikiama pagal esamą regioninės pagalbos schemą, reikia pažymėti, kad valstybė narė išlaiko galimybę skirti tokią pagalbą, kurios lygis turi būti toks, kad atitiktų didžiausią leidžiamą sumą, pagal galiojančias taisykles galimą skirti investicijai, kurios tinkamos finansuoti išlaidos yra 100 mln. EUR“.

14

Ginčo aplinkybės aprašytos skundžiamo sprendimo 1–5 punktuose:

<…>

„45 257273 EUR valstybės pagalba, kurią Vokietij[os] [Federacinė Respublika] ketina suteikti [ieškovei] už investiciją [investicijai atlikti] Leipcige, yra suderinama su vidaus rinka tik tuo atveju, jei sumažinama iki [neviršija] 17 mln. EUR (2009 m. kainomis); šią sumą viršijanti suma (28257273 EUR) yra nesuderinama su vidaus rinka.

Todėl pagalbą galima teikti neviršijant 17 mln. EUR sumos.“

15

Ieškiniu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. rugsėjo 19 d.) apeliantė siekė panaikinti ginčijamą sprendimą.

16

2015 m. sausio 16 d.Freistaat Sachsen pateikė prašymą įstoti į bylą palaikyti ieškovės reikalavimų.

17

2015 m. gegužės 11 d. nutartimi Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą.

18

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį.

19

Apeliaciniu skundu apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

20

Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

21

Freistaat Sachsen pateikia tuos pačius reikalavimus dėl panaikinimo kaip ir apeliantė ir prašo Teisingumo Teismo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas.

22

Priešpriešiniu apeliaciniu skundu Komisija Teisingumo Teismo prašo:

23

Apeliantė ir Freistaat Sachsen prašo atmesti priešpriešinį apeliacinį skundą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

24

Savo priešpriešiniu apeliaciniu skundu Komisija kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis, nuspręsdamas leisti Freistaat Sachsen įstoti į bylą palaikyti apeliantės reikalavimų pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antrą pastraipą, padarė procesinę klaidą, kaip tai suprantama pagal minėto statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą, kuri turi neigiamą poveikį jos interesams. Grįsdama šį apeliacinį skundą ji nurodo tris pagrindus, grindžiamus iš esmės minėtos nuostatos pažeidimu ir klaidingu faktinių aplinkybių kvalifikavimu.

25

Apeliantė ir Freistaat Sachsen tvirtina, kad priešpriešinis apeliacinis skundas yra nepriimtinas. Bet kuriuo atveju šis apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

26

Reikia priminti, kad pagal SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą Bendrojo Teismo sprendimai apeliacine tvarka Teisingumo Teismui gali būti skundžiami tik teisės klausimais, „laikantis [Europos Sąjungos Teisingumo Teismo] statute numatytų sąlygų“.

27

Šiuo klausimu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad apeliacinį skundą Teisingumo Teismui galima paduoti per du mėnesius nuo pranešimo apie skundžiamą sprendimą dėl Bendrojo Teismo galutinių sprendimų ir to teismo sprendimų, tik iš dalies išsprendžiančių esminius klausimus arba išsprendžiančių procesinius klausimus, susijusius su paaiškinimu, kuris grindžiamas kompetencijos trūkumu ar nepriimtinumu.

28

Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 57 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo atmesti prašymą leisti įstoti į bylą pagal minėto statuto 40 straipsnio antrą pastraipą per dvi savaites nuo pranešimo apie tokį sprendimą gali pateikti bet kuris asmuo, kurio prašymas buvo atmestas.

29

Reikia konstatuoti, kad sprendimas, kuriuo Bendrasis Teismas patenkina pagal minėtą 40 straipsnio antrą pastraipą pateiktą prašymą leisti įstoti į bylą, nesusijęs nė su viena iš dviejų minėtų nuostatų.

30

Iš tikrųjų, pirma, tokiu sprendimu neišsprendžiamas ginčas iš esmės ir neišsprendžiami procesiniai klausimai, susiję su paaiškinimu, kuris grindžiamas kompetencijos trūkumu ar nepriimtinumu, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio pirmą pastraipą. Komisija savo priešpriešiniame apeliaciniame skunde to neginčija.

31

Antra, sprendimas, kuriuo Bendrasis Teismas patenkino prašymą leisti įstoti į bylą, nėra lygiavertis sprendimui, nurodytam minėto statuto 57 straipsnio pirmoje pastraipoje, pagal kurią tik atsisakymas leisti įstoti į bylą apeliacine tvarka gali būti skundžiamas prašymą pateikusio asmens.

32

Iš šių nuostatų matyti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutas nesuteikia galimybės vienai iš proceso pirmojoje instancijoje šalių kreiptis į Teisingumo Teismą pateikiant apeliacinį skundą dėl sprendimo, kuriuo Bendrasis Teismas patenkino prašymą leisti įstoti į bylą.

33

Iš to matyti, kad, kaip, be kita ko, pripažįsta Komisija, 2015 m. gegužės 11 d. nutartis, kuria Bendrasis Teismas patenkino Freistaat Sachsen prašymą leisti įstoti į bylą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antrą pastraipą, negali būti skundžiama pagrindiniu apeliaciniu skundu.

34

Vis dėlto Komisija tvirtina, kad Bendrojo Teismo sprendimas leisti šiai šaliai įstoti į bylą gali būti skundžiamas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 178 straipsnio 1 ir 2 dalis pateikiant priešpriešinį apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo, priimto pirmojoje instancijoje, nes leidimas šaliai įstoti į bylą yra procesinių reikalavimų nesilaikymas, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą, pažeidžiantis jos interesus.

35

Šis argumentas yra nepriimtas.

36

Pirma, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 178 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priešpriešiniu apeliaciniu skundu gali būti prašoma iš dalies ar visiškai panaikinti „Bendrojo Teismo sprendimą“.

37

Nors šioje nuostatoje, skirtingai nuo šio reglamento 169 straipsnio 1 dalies, nenurodoma, kad apeliaciniu skundu turi būti reikalaujama panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, „koks jis yra rezoliucinėje dalyje“, vis dėlto bet kuriuo atveju, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 31 punkte, sprendimas, kuriuo Bendrasis Teismas leidžia įstoti į bylą, nėra toks, dėl kurio galima pareikšti apeliacinį skundą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio pirmą pastraipą ir 57 straipsnio pirmą pastraipą.

38

Antra, Teisingumo Teismo procedūros reglamento 178 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priešpriešiniu apeliaciniu skundu taip pat gali būti siekiama panaikinti aiškų arba netiesioginį sprendimą dėl „ieškinio, pareikšto Bendrajame Teisme, priimtinumo“.

39

Vis dėlto sprendimas, kuriuo Bendrasis Teismas leidžia įstoti į bylą, neturi įtakos pagrindinio ieškinio priimtinumui, nes įstojimas į bylą yra tik papildomas klausimas pagrindinio ieškinio atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo DTS Distribuidora de Televisión Digital / Komisija, C‑449/14 P, EU:C:2016:848, 121 punktą ir 2017 m. liepos 19 d. Nutarties Lysoform dr. Hans Rosemann ir Ecolab Deutschland / ECHA, C‑663/16 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2017:568, 47 punktą).

40

Iš to matyti, kad Sąjungos teisėje nėra jokių nuostatų, kuriomis viena šalis galėtų grįsti savo teisę pateikti Teisingumo Teismui apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo leisti įstoti į bylą.

41

Nė vienas iš Komisijos argumentų negali paneigti šios išvados.

42

Pirma, dėl Komisijos tvirtinimo, kad leidimas įstoti į bylą pažeidžiant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antrą pastraipą yra „procesinis pažeidimas“, kaip tai suprantama pagal minėto statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą, kuris pažeidžia jos interesus, pakanka pažymėti, kad tos nuostatos vienintelis tikslas yra nurodyti teisės klausimus, kuriais galima būtų remtis grindžiant apeliacinį skundą, o ne nurodyti sprendimų, dėl kurių galima pareikšti apeliacinį skundą, apibrėžtų minėto statuto 56 straipsnio pirmoje pastraipoje ir 57 straipsnio pirmoje pastraipoje, kategoriją. Taigi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa negali šios sprendimų kategorijos išplėsti daugiau, nei numatyta minėtose nuostatose.

43

Antra, Komisijos tvirtinimai, kad iš 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendime Stadtwerke Schwäbisch Hall ir kt. / Komisija, (C‑176/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:730) įtvirtintos jurisprudencijos matyti, jog Teisingumo Teismas turi ex officio išnagrinėti Bendrajam Teismui pateikto parašymo leisti įstoti į bylą priimtinumą, jei įstojusi šalis pateikia priešpriešinį apeliacinį skundą arba jei, kaip šioje byloje, pateikia atsiliepimą į pagrindinį apeliacinį skundą, yra nepagrįsti.

44

Iš tikrųjų, kaip šio sprendimo 18 punkte nurodė Teisingumo Teismas, jis, gavęs nagrinėti apeliacinį skundą pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį, privalo, jei reikia – ex officio, nuspręsti dėl ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo ir dėl viešosios tvarkos pagrindo, susijusio su sąlygos, išdėstytos SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, pagal kurią ieškovas gali prašyti panaikinti ne jam skirtą sprendimą tik tuo atveju, jei tas sprendimas su juo tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, nesilaikymu.

45

Taigi ieškovo locus standi, suteikiantis jam teisę pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, lemia jo Bendrajam Teismui pateikto ieškinio dėl sprendimo panaikinimo priimtinumą. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 39 punkto, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antrą pastraipą pateikto prašymo leisti įstoti į bylą patenkinimas neturi įtakos tokio ieškinio priimtinumui. Taigi negalima pagal analogiją taikyti 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendime Stadtwerke Schwäbisch Hall ir kt. / Komisija, (C‑176/06 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2007:730) įtvirtintos jurisprudencijos.

46

Trečia, dėl Komisijos per posėdį nurodyto argumento 2005 m. balandžio 14 d. Sprendime Gaki-Kakouri / Teisingumo Teismas (C‑243/04 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2005:238), kurio 33 ir 34 punktuose Teisingumo Teismas išnagrinėjo pagrindą, susijusį su jo Procedūros reglamento 48 straipsnio 1 dalies pažeidimu dėl pavėluoto įrodymų pateikimo, pakanka konstatuoti, kad minėtu pagrindu toje byloje buvo siekiama, kad būtų panaikintas Bendrojo Teismo sprendimas, kaip jis suprantamas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio pirmą pastraipą, t. y. sprendimas, kuriuo byla išspręsta iš esmės.

47

Vis dėlto tai nėra Komisijos šioje byloje pareikšto priešpriešinio apeliacinio skundo dalykas. Iš tikrųjų, kaip pati Komisija nurodė savo skunde, juo siekiama, kad būtų panaikintas ne skundžiamas sprendimas, kuriuo byla buvo išspręsta iš esmės, o tik sprendimas, kuriuo Bendrasis Teismas leido įstoti į bylą, o tai nėra „sprendimas“, kaip jis suprantamas pagal minėtą 56 straipsnio pirmą pastraipą.

48

Ketvirta, Komisija tvirtina, kad leidimas įstoti į bylą pirmojoje instancijoje turi savarankiškų teisinių pasekmių, neigiamai veikiančių jos procesinę padėtį apeliacinėje instancijoje. Iš tikrųjų į bylą įstojusi šalis savo argumentais gali išplėsti ginčo Bendrajame Teisme dalyką taip, kad tiek Teisingumo Teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą, tiek Bendrasis Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, jei skundžiamas sprendimas būtų panaikintas, turėtų vertinti papildomus argumentus. Be to, Bendrasis Teismas galėtų be jokios Teisingumo Teismo kontrolės formuoti jurisprudenciją, kuri neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnyje nurodytų sąlygų. Taip pat šalis, kuriai leista įstoti į bylą pažeidžiant šią nuostatą, galėtų pateikti apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo.

49

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina Komisija, leidimas įstoti į bylą jokiais atvejais negali lemti Bendrajame Teisme nagrinėjamo ginčo dalyko išplėtimo.

50

Iš tikrųjų pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtą pastraipą šalis, kuriai leista įstoti į Bendrajame Teisme nagrinėjamą bylą, negali keisti pagrindinių bylos šalių reikalavimuose ir pagrinduose apibrėžto ginčo dalyko. Remiantis tuo darytina išvada, kad priimtini tik tie į bylą įstojusios šalies argumentai, kuriais neviršijama tai, kas numatyta šiuose reikalavimuose ir pagrinduose (be kita ko, žr. 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo DTS Distribuidora de Televisión Digital / Komisija, C‑449/14 P, EU:C:2016:848, 114 punktą ir 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Taryba (CMR-15), C‑687/15, EU:C:2017:803, 23 punktą). Į bylą įstojusi šalis neturi teisės pateikti naujų pagrindų, kurie skirtųsi nuo ieškovės pateiktų pagrindų (2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo DTS Distribuidora de Televisión Digital / Komisija, C‑449/14 P, EU:C:2016:848, 121 punktas).

51

Dėl Komisijos tvirtinimo, kad leidimas įstoti į bylą gali turėti neigiamos įtakos jos turimai teisei į veiksmingą teisminę gynybą, reikia pažymėti, kad Sąjungos teisė, konkrečiai – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, aiškinamas atsižvelgiant į šios Chartijos 18 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas garantijas, neįpareigoja nustatyti dviejų instancijų teisminio nagrinėjimo. Iš tikrųjų svarbiausia yra galimybė pareikšti ieškinį teisme. Veiksmingos teisminės gynybos principu asmeniui suteikiama teisė kreiptis į teismą, o ne teisė į procedūrą keliose instancijose (žr., be kita ko, 2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Samba Diouf, C‑69/10, EU:C:2011:524, 69 punktą; 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo F, C‑168/13 PPU, EU:C:2013:358, 44 punktą ir 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 57 punktą).

52

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Bendrajame Teisme Komisija turėjo galimybę pateikti savo pastabas dėl prašymo leisti įstoti į bylą priimtinumo, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antroje pastraipoje numatytas sąlygas.

53

Be to, reikia pažymėti, kad jei Bendrasis Teismas būtų patenkinęs ieškovės pateiktą ieškinį dėl panaikinimo, Komisija, pateikdama apeliacinį skundą, būtų galėjusi ginčyti į bylą įstojusios šalies pateiktus argumentus, kuriais palaikomi ieškovės reikalavimai, Bendrojo Teismo pripažinti pagrįstais.

54

Galiausiai iš tikrųjų šaliai (ne valstybei narei ir ne Europos Sąjungos institucijai), kuriai leista įstoti į bylą, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antrą pastraipą suteikiamas „šalies“ statusas, leidžiantis Teisingumo Teismui pateikti apeliacinį skundą ir pagrindus, kuriais siekiama paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą. Iš šios nuostatos taip pat išplaukia: kadangi į bylą Bendrajame Teisme įstojusi šalis šiame teisme laikoma „šalimi“, o ne „į bylą įstojusia šalimi“, kai kita šalis pareiškia apeliacinį skundą, ji turi teisę pateikti atsiliepimą į šį skundą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 172 straipsnį (1999 m. vasario 11 d. Sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. / Komisija, C‑390/95 P, EU:C:1999:66, 20–22 punktai).

55

Vis dėlto reikia pažymėti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antrą pastraipą bet kuris asmuo gali įstoti į apeliacinį procesą, jeigu įrodo suinteresuotumą Teisingumo Teismui pateiktos bylos baigtimi. Be to, pagal to paties statuto 56 straipsnio antrą pastraipą į Bendrojo Teismo nagrinėjamą bylą įstojusi šalis apeliacinį skundą gali pateikti tik įrodžiusi esanti tiesiogiai susijusi su Bendrojo Teismo sprendimu. Galiausiai, kaip matyti iš šio sprendimo 53 punkto, bet kuri apeliacinio proceso šalis gali ginčyti į bylą Bendrajame Teisme įstojusios šalies, dalyvaujančios apeliaciniame procese, pateiktus pagrindus ir argumentus.

56

Taigi Komisijos pateiktas priešpriešinis apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas.

57

Savo apeliaciniame skunde apeliantė, palaikoma Freistaat Sachsen, nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su SESV 107 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Antrasis – su SESV 288 straipsnio, Reglamento Nr. 800/2008 3 straipsnio ir 13 straipsnio 1 dalies bei diskriminacijos draudimo principo pažeidimu.

58

Nurodydama savo pirmąjį keturių dalių pagrindą apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 145–149 punktuose nuspręsdamas, jog nagrinėjama pagalba nebuvo būtina tik dėl to, kad jos dydis, nesilaikant 2009 m. komunikato 33 punkto, viršijo išlaidų investuojant remiamame regione ir išlaidų investuojant kitame regione skirtumą, tačiau nepatikrinęs, ar pagalba iškraipė konkurenciją, pažeidė SESV 107 straipsnio 3 dalį.

59

Nurodydama pirmojo pagrindo pirmą dalį apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą rėmusis prezumpcija, kad pagalba, nebūtina kompensuoti išlaidoms investuojant remiamame regione ir išlaidoms investuojant kitame regione skirtumą, iškraipo konkurenciją.

60

Vis dėlto tokia prezumpcija prieštarauja SESV 107 straipsniui, nes vertinant pagalbą pagal šį straipsnį turi būti įvertinta konkurencijos iškraipymo rizika (pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį), nustatytas pagalbos poveikis esamomis sąlygomis (pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą) ir palygintas neigiamas pagalbos poveikis su jos nauda. Taigi Komisija turi apibrėžti atitinkamą rinką ir nustatyti apeliantės užimamą padėtį joje.

61

Pirmojo pagrindo antroje dalyje ieškovė tvirtina, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Teisingumo Teismo jurisprudencijos.

62

Iš tikrųjų iš jos, konkrečiai – iš 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo Komisija / Italija ir Wam (C‑494/06 P, EU:C:2009:272) 57 punkto, matyti, kad Komisija privalo išnagrinėti, ar pagalba gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir iškraipyti konkurenciją, savo sprendime pateikdama reikšmingos informacijos apie jos numatomą poveikį.

63

Be to, Teisingumo Teismas 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt. (C‑526/14, EU:C:2016:570) 41 punkte konstatavo, kad komunikato priėmimas neatleidžia Komisijos nuo jai tenkančios pareigos išnagrinėti specialias išimtines aplinkybes, kai taiko SESV 107 straipsnio 3 dalį.

64

Galiausiai iš 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, (C‑413/14 P, EU:C:2017:632) matyti: kadangi su valstybės pagalba susijusios taisyklės yra SESV numatytų konkurencijos taisyklių dalis, būtų nenuoseklu jei taikant SESV 107 straipsnį būtų atsisakyta pagalbos poveikio tyrimo, nors taikant SESV 101 ir 102 straipsnius toks tyrimas yra privalomas.

65

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidą, nes jis nekonstatavo, kad Komisija per formalaus tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje, neatliko tyrimo, kuris būtų leidęs išsklaidyti abejones dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo ir jos padėties rinkoje, nepaisant to, kad vien šių veiksnių būtų pakakę pradėti šią procedūrą.

66

Iš 2009 m. komunikato matyti, kad Komisija privalo apibrėžti atitinkamas rinkas, o kadangi didelės rinkos dalys laikomos konkurencijos iškraipymo rodikliu, jos turi būti įvertintos atliekant išsamų tyrimą.

67

Jei Komisija šiuo atveju būtų teisingai apibrėžusi atitinkamą rinką ir nustačiusi rinkos dalis, būtų konstatavusi, kad poveikio prekybai, prieštaraujančio bendrajam interesui, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, negalėjo būti, ir būtų nusprendusi, kad nereikia sumažinti pagalbos dydžio.

68

Komisija mano, kad pirmojo pagrindo trys pirmos dalys yra nepriimtinos, nes iš esmės tai yra nauji pagrindai arba jos neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamente nustatytų reikalavimų. Komisija mano, kad bet kuriuo atveju šios pirmojo pagrindo dalys yra nepagrįstos.

69

Dėl pirmojo pagrindo trijų pirmų dalių pirmiausia reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalį apeliaciniame skunde negalima keisti Bendrojo Teismo svarstytos bylos dalyko. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas turi kompetenciją tik ištirti Bendrajame Teisme nagrinėtų pagrindų teisinį vertinimą. Todėl leidimas šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą remtis pagrindu, kuris nebuvo pateiktas Bendrajame Teisme, reikštų leidimą jai pateikti Teisingumo Teismui, kurio jurisdikcija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Total / Komisija, C‑597/13 P, EU:C:2015:613, 22 punktą ir 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Comunidad Autónoma de Galicia ir Retegal / Komisija, C‑70/16 P, EU:C:2017:1002, 88 punktą).

70

Vis dėlto nagrinėjamu atveju Komisija nepagrįstai kaltina apeliantę, kad ji tik šiame apeliaciniame skunde grįsdama pirmojo pagrindo tris pirmas dalis pirmą kartą nurodė SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Iš tikrųjų, nors grindžiant šias pirmojo pagrindo dalis nurodytuose argumentuose apeliantė mini šią nuostatą, vis dėlto reikia konstatuoti, kad šiais argumentais ji neabejotinai kaltina Bendrąjį Teismą pažeidus ne šią nuostatą, o SESV 107 straipsnio 3 dalį, nes Bendrasis Teismas, skundžiamame sprendime vertindamas pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, klaidingai įvertino pagalbos poreikį.

71

Antra, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą. Šiuo klausimu pagal šio reglamento 169 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad pagrinduose ir teisiniuose argumentuose, kuriais remiamasi, būtų tiksliai nurodyti ginčijami Bendrojo Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies punktai (2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Mallis ir kt. / Komisija ir ECB, C‑105/15 P–C‑109/15 P, EU:C:2016:702, 33 ir 34 punktai ir nurodyta jurisprudencija).

72

Vis dėlto nagrinėjamu atveju Komisija taip pat nepagrįstai tvirtina, kad pirmojo pagrindo pirma ir trečia dalys neatitinka šių sąlygų. Iš tikrųjų iš apeliantės grindžiant šias pirmojo pagrindo dalis pateiktų argumentų aiškiai matyti, kad konkrečiai darant nuorodą į skundžiamo sprendimo 145–149 punktus Bendrasis Teismas kaltinamas padaręs teisės klaidą, nes vertindamas nagrinėjamos pagalbos suderinamumą nevertino, ar ši galėjo iškraipyti konkurenciją atitinkamoje rinkoje, ir neapibrėžė atitinkamos rinkos, taip pat nenustatė apeliantės padėties joje.

73

Trečia, dėl Komisijos tvirtinimo, kad pirmojo pagrindo antra dalis yra nepriimtina, nes grindžiama SESV 107 straipsnio 3 dalies pažeidimu, reikia konstatuoti, kad šios institucijos tvirtinimai, jog apeliantė pateikė „dėl esmės nepriimtiną pagrindą“, neleidžia suprasti, kodėl ši dalis yra nepriimtina.

74

Taigi pirmojo pagrindo trys pirmos dalys yra priimtinos.

75

Dėl šių pirmojo pagrindo dalių pagrįstumo reikia priminti, kad nagrinėdamas apeliantės argumentus dėl nagrinėjamos regioninės pagalbos dideliam investicijų projektui suderinamumo pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas pirmiausia skundžiamo sprendimo 83–142 punktuose, kurie neginčijami šiame apeliaciniame skunde, konstatavo, kad nagrinėjamos 49 mln. EUR pagalbos skatinamasis pobūdis ir proporcingumas, remiantis atitinkamai 2009 m. komunikato 21, 22, 25 ir 33 punktais, atitiko investavimo Miunchene (Vokietija) grynųjų išlaidų ir investavimo Leipcige grynųjų išlaidų skirtumą, kuris, kaip matyti iš to sprendimo 119 ir 131 punktų, šiuo atveju buvo 17 mln. EUR.

76

Be to, skundžiamo sprendimo 143–150 punktuose Bendrasis Teismas atmetė apeliantės kaltinimus, kad Komisija neatliko konkurencijos iškraipymo tyrimo. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 145 ir 146 punktuose nusprendė: kadangi nebuvo įrodytas nagrinėjamos pagalbos dalies, viršijančios 17 mln. EUR sumą, proporcingumas pagal 2009 m. komunikato 33 punktą, Komisija galėjo preziumuoti neigiamą šios pagalbos poveikį, galintį lemti konkurencijos iškraipymą. Minėtuose sprendimo 147–149 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad tokį vertinimą galima pagrįsti minėto komunikato 7 ir 52 punktais, iš kurių, kaip jis mano, galima daryti išvadą, kad Komisija pagalbos, kuriai taikomas šis komunikatas, teigiamą ir neigiamą poveikį privalo palyginti tik nustačiusi, jog pagalba buvo būtina skatinant investicijas atitinkamame regione. Todėl Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija šiuo atveju neprivalėjo atlikti realios situacijos atitinkamoje rinkoje analizės.

77

Iš esmės savo argumentais, kuriais pagrįstos pirmosios trys pirmojo pagrindo dalys, apeliantė ginčija šiuos vertinimus, kaltindama Bendrąjį Teismą dėl to, kad šis nusprendė, jog nagrinėjama pagalba neatitiko proporcingumo reikalavimo, kaip nustatyta 2009 m. komunikato 33 punkte, vien dėl to, kad minėtos pagalbos suma pažeidžiant minėtą nuostatą viršijo investavimo remiamame regione grynųjų išlaidų ir investavimo kitame regione grynųjų išlaidų skirtumą, ir neįrodė (po šios pagalbos teigiamo ir neigiamo poveikio palyginimo), kad pagalba iškreipia konkurenciją atitinkamoje rinkoje.

78

Reikia konstatuoti, kad savo argumentais apeliantė neginčija 2009 m. komunikato galiojimo, atsižvelgiant į SESV normas, tarp kurių, be kita ko, yra 107 straipsnio 3 dalis. Konkrečiai kalbant, reikia pažymėti, kad apeliantė šiame apeliaciniame skunde neginčija to, jog skundžiamo sprendimo 96 punkte Bendrasis Teismas nusprendė kaip nepriimtinus atmesti argumentus, kuriuos ji šiuo klausimu nurodė pirmojoje instancijoje.

79

Esant tokiai situacijai, norint išnagrinėti šį pagrindą, reikia priminti, kad pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį pagalbos priemonių suderinamumo su vidaus rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, kontroliuojamos Sąjungos teismų, kompetencijai (žr. 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 37 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

80

Šiuo klausimu Komisija turi plačią diskreciją, kurios įgyvendinimas apima sudėtingus ekonominės ir socialinės sistemų vertinimus (2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 38 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

81

Naudodamasi šia diskrecija Komisija gali priimti gaires, kad nustatytų kriterijus, kuriais remdamasi ketina vertinti valstybių narių planuojamų pagalbos priemonių suderinamumą su vidaus rinka (2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 39 punktas).

82

Priimdama tokias elgesio taisykles ir viešai paskelbdama, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, susijusiems su šiomis taisyklėmis, Komisija apriboja savo diskreciją ir iš principo negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti skirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą (2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 40 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

83

Kaip teisingai nurodė apeliantė, Komisija negali atsisakyti įgyvendinti jai pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį suteiktos diskrecijos, priimdama elgesio taisykles. Todėl 2009 m. komunikato priėmimas neatleidžia Komisijos nuo pareigos išnagrinėti specialias išimtines aplinkybes, kuriomis konkrečiu atveju remiasi valstybė narė, kai prašo tiesiogiai taikyti SESV 107 straipsnio 3 dalį (žr. 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 41 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

84

Vis dėlto nagrinėjamu atveju, kaip savo išvados 60 punkte nurodė generalinis advokatas, nei apeliantė, nei Freistaat Sachsen netvirtino, kad Vokietijos Federacinė Respublika rėmėsi konkrečiomis aplinkybėmis, pateisinančiomis tiesioginį SESV 107 straipsnio 3 dalies taikymą bylos faktinėms aplinkybėms.

85

Šiame apeliaciniame skunde neginčijama, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 83–142 punktuose pagrįstai nusprendė, jog, kaip matyti iš šio sprendimo 75 punkto, nagrinėjama pagalba neatitiko proporcingumo reikalavimo, numatyto 2009 m. komunikato 33 punkte, nes šios pagalbos suma viršijo investavimo Miunchene grynųjų išlaidų ir investavimo Leipcige grynųjų išlaidų skirtumą. Be to, šis skirtumas atitiko pagalbos sumą, kuri pagal minėto komunikato 21, 22 ir 25 punktus buvo pripažinta būtina siekiant skatinamojo poveikio. Iš tikrųjų, kaip skundžiamo sprendimo 118 ir 145 punktuose nurodė Bendrasis Teismas, pagal jo 29 punktą „tam, kad regioninė pagalba būtų proporcinga, jos dydis ir intensyvumas turi būti apriboti iki minimumo, kurio reikia, kad investicija būtų įgyvendinta remiamame regione“.

86

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas teisingai išaiškino 2009 m. komunikato 52 punktą, kai skundžiamo sprendimo 148 punkte konstatavo, jog Komisija neprivalėjo palyginti šios pagalbos teigiamo poveikio, kuris pagal minėto komunikato 11–36 punktus išplaukia iš pagalbos skatinamojo poveikio ir proporcingumo tyrimo, su šios pagalbos neigiamu poveikiu, kuris pagal minėto komunikato 37–51 punktus apima šios pagalbos poveikio konkurencijai atitinkamoje rinkoje vertinimą.

87

Iš 2009 m. komunikato 52 punkto matyti, jog nustačiusi, kad pagalba nėra būtina investuoti atitinkamame regione, Komisija neturi palyginti regioninės pagalbos dideliam investiciniam projektui teigiamo ir neigiamo poveikio.

88

Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 85 punkto ir kaip nurodė pats Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 108 ir 128 punktuose, o apeliantė to neginčija savo apeliaciniame skunde, sąlyga dėl pagalbos skatinamojo poveikio šiuo atveju susijusi su pagalbos proporcingumo sąlyga, nes nagrinėjamos pagalbos dydis, laikomas atitinkančiu pastarąją sąlygą, yra būtent toks, koks reikalingas skatinamajam poveikiui.

89

Be to, kaip savo išvados 51 punkte nurodė generalinis advokatas, pagalba, kurios suma viršija tai, kas būtina, kad būtų investuojama remiamame regione, negali būti laikoma suderinama vien dėl to, kad ji nedaro neigiamo poveikio konkurencijai.

90

Taigi konstatavęs, kad nagrinėjama pagalba neatitinka proporcingumo reikalavimo, numatyto 2009 m. komunikato 33 punkte, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 146 punkte galėjo padaryti išvadą, kad Komisija, remdamasi minėto komunikato 52 punktu, vertindama nagrinėjamos pagalbos suderinamumą minėtame komunikate nustatytų sąlygų atžvilgiu, galėjo preziumuoti, jog ši pagalba iškraipo konkurenciją atitinkamoje rinkoje.

91

Iš to matyti, kad dėl tų pačių priežasčių Komisija, vertindama nagrinėjamos pagalbos suderinamumą tų pačių sąlygų atžvilgiu, taip pat neprivalėjo apibrėžti atitinkamos rinkos. Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 149 punkte nusprendė, kad Komisija, atlikdama šį vertinimą, neprivalėjo nustatyti apeliantės padėties toje rinkoje.

92

Reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina apeliantė, iš to, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, jog Komisija, norėdama priemonę pripažinti „valstybės pagalba“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, neprivalo įrodyti, kad minėta priemonė atitinka visas šioje nuostatoje nurodytas sąlygas, ypač to, kad ta priemonė iškraipo ar gali iškraipyti konkurenciją (žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 53 punktą).

93

Iš tikrųjų reikia priminti, kad nagrinėjant nacionalinės priemonės suderinamumą su bendrąja rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį bet kuriuo atveju reikalaujama, kad ta priemonė būtų „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

94

Iš to matyti, kad norėdama konstatuoti „valstybės pagalbą“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį Komisija privalo išnagrinėti, ar nagrinėjama priemonė gali iškraipyti konkurenciją, savo sprendime išdėstydama visą reikšmingą informaciją dėl numatomo poveikio (2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo Komisija / Italija ir Wam, C‑494/06 P, EU:C:2009:272, 57 punktas).

95

Vis dėlto reikia priminti, kad, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 70 punkte, apeliantė nei grįsdama šį, nei antrąjį pagrindą nenurodo jokio argumento, susijusio su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

96

Vadinasi, reikia atmesti pirmojo pagrindo tris pirmas dalis kaip nepagrįstas.

97

Pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktine aplinkybes ir įrodymus, nes nusprendė, kad 17 mln. EUR dydžio pagalbos pakako sprendimui investuoti priimti. Iš tikrųjų tokio dydžio pagalba negalėjo būti svarstoma apeliantei priimant sprendimus, nes sprendimas dėl vietos pasirinkimo buvo priimtas dėl maždaug 50 mln. EUR pagalbos skyrimo.

98

Komisija tvirtina, kad pirmojo pagrindo ketvirta dalis yra nepriimtina ir bet kuriuo atveju nepagrįsta.

99

Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, SESV 256 straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktą apeliantas turi aiškiai nurodyti, kokius įrodymus iškraipė Bendrasis Teismas, taip pat įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių jis, atlikdamas vertinimą, šitaip iškraipė įrodymus. Be to, iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš byloje esančių dokumentų, neatliekant faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo iš naujo (žr., be kita ko, 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P – C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 86 punktą).

100

Vis dėlto šiuo atveju reikia konstatuoti, kad apeliantė tik kaltina Bendrąjį Teismą iškraipius faktines aplinkybes ir įrodymus, nes jis nusprendė, jog 17 mln. EUR dydžio pagalbos pakako sprendimui investuoti priimti, tačiau pažeisdama šio sprendimo 71 punkte nurodytus reikalavimus nenurodo skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies punktų, kuriuos ginčija, taip pat to, kodėl Bendrasis Teismas šiuo klausimu galėjo padaryti tokias išvadas, kurios akivaizdžiai, kaip ji mano, prieštarauja byloje esantiems dokumentams, arba jiems suteikė akivaizdžiai kitą turinį.

101

Iš to matyti, kad prisidengdama tuo, jog kaltina Bendrąjį Teismą dėl faktinių aplinkybių ir įrodymų iškraipymo, apeliantė iš tikrųjų siekia, kad Teisingumo Teismas iš naujo įvertintų faktines aplinkybes ir įrodymus ir pakeistų Bendrojo Teismo vertinimą savu, tačiau tai nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai nagrinėjant apeliacinį skundą.

102

Vadinasi, reikia atmesti pirmojo pagrindo ketvirtą dalį kaip nepriimtiną.

103

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

104

Nurodydama antrąjį dviejų dalių pagrindą apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą padarius kelias teisės klaidas, kai šis skundžiamo sprendimo 165–181 punktuose nusprendė, jog Komisija pagrįstai nagrinėjamą pagalbą apribojo Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos atskiro pranešimo ribos neviršijančia suma.

105

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad dėl to Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime buvo pažeistas SESV 288 straipsnis ir minėto reglamento 3 straipsnis bei 13 straipsnio 1 dalis.

106

Pirma, dėl SESV 288 straipsnio pažeidimo apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą leidus Komisijai ginčijamu sprendimu nukrypti nuo Reglamento Nr. 800/2008, nes nagrinėjamos pagalbos pripažinimui suderinama su vidaus rinka pagal šio reglamento 13 straipsnio 1 dalį pakako tik prezumpcijos.

107

Ji tvirtina, kad nors Komisija turi teisę pripažinti pagalbą, apie kurią pranešta, nesuderinama su vidaus rinka, kai šios pagalbos suma viršija Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje numatytą atskiro parnešimo ribą, vis dėlto teisės normų hierarchija neleidžia minėtai institucijai iki šios ribos esančios pagalbos dalies pripažinti nesuderinama su vidaus rinka. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nepaisė aplinkybės, kad priimdama šį reglamentą Komisija kompetenciją vertinti pagalbos, neviršijančios minėtos ribos, suderinamumą su vidaus rinka perleido valstybėms narėms.

108

Iš tikrųjų Reglamentas Nr. 800/2008 grindžiamas bendru teigiamo ir neigiamo regioninės pagalbos poveikio (visų pirma dėl galimo konkurencijos iškraipymo, kurį gali sukelti ši pagalba) vertinimu. Toks bendras vertinimas atliekamas atsižvelgiant į šio reglamento 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, iki kurios regioninės plėtros ir sanglaudos tikslas būtų viršesnis už bet kokį galimą konkurencijos iškraipymą. Minėtame reglamente paaiškintas privalomas SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte numatytas regioninės pagalbos teigiamo ir neigiamo poveikio palyginimas.

109

Iš to matyti, kad pagal Reglamentą Nr. 800/2008 reikalavimus atitinkančioms įmonėms suteikiama teisė į tai, kad pagal tą reglamentą suteikta pagalba būtų laikoma suderinama su vidaus rinka. Taigi minėtas reglamentas suteikia valstybėms narėms galimybę pranešti apie suteiktą pagalbą, kurios suma viršija tame reglamente nustatytą atskiro pranešimo ribą, arba be tokio pranešimo suteikti pagalbą, neviršijančią minėtos ribos. Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime pateiktas vertinimas lemia tai, kad valstybė narė, kuri praneša apie pagalbą, viršijančią minėtą ribą, praranda teisę į Reglamente Nr. 800/2008 numatytą bendrąją išimtį ir tokios pagalbos vertinimas priklauso tik nuo Komisijos. Tokia situacija prieštarauja tam, kas numatyta 2009 m. komunikato 56 punkte pateiktoje išnašoje, pagal kurią pagalba gali būti suteikta iki atskiro pranešimo ribos.

110

Tokį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 2 ir 3 dalys, kuriose numatyta atitinkamos valstybės narės galimybė per formalaus tyrimo procedūrą iš dalies pakeisti priemonę, apie kurią pranešta. Taigi valstybė narė negali būti verčiama atsisakyti pranešimo, kad galėtų pasinaudoti leidimu teikti pagalbą, neviršijančią Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje numatytos atskiro pranešimo ribos. Pastarojo reglamento 7 konstatuojamoji dalis taip pat grindžiama atskiro pranešimo procedūros ir bendrosios išimties tarpusavio priklausomybe, nes, remiantis ta konstatuojamąja dalimi, pagal atskiro pranešimo procedūrą Komisija turi įvertinti pagalbą pagal tame reglamente nustatytas sąlygas.

111

Šie argumentai taip pat patvirtinti jurisprudencijoje, susijusioje su tokiomis pagalbos schemomis, kaip antai schema, nagrinėta 2002 m. kovo 6 d. Sprendime Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija (T‑127/99, T‑129/99 ir T‑148/99, EU:T:2002:59, 228 ir 229 punktai), kuriame Bendrasis Teismas nusprendė, kad individualią pagalbą, kurią nevisiškai apima sprendimas, patvirtinantis atitinkamą bendrąją pagalbos schemą, Komisija gali kontroliuoti tik tiek, kiek suteikta subsidija viršija tame sprendime nustatytą viršutinę ribą.

112

Antra, dėl Reglamento Nr. 800/2008 3 straipsnio ir 13 straipsnio 1 dalies pažeidimo apeliantė teigia, kad iš minėtų nuostatų matyti, jog pagalba, kurios dydis neviršija atskiro pranešimo ribos ir kuri atitinka tame reglamente nustatytas sąlygas, yra suderinama su vidaus rinka. Todėl tokia pagalba turėtų būti laikoma „esama pagalba“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punktą, taigi, apie ją neturėtų būti pranešama Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.

113

Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantė tvirtina, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia diskriminacijos draudimo principą, nes jos konkurentai pagal IZG gali reikalauti suteikti Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje numatytos atskiro pranešimo ribos neviršijančią pagalbą.

114

Komisija mano, kad antrasis pagrindas nepriimtinas, nes tai yra naujas pagrindas. Bet kuriuo atveju šis pagrindas nepagrįstas.

115

Nurodydama savo antrąjį pagrindą apeliantė iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis, skundžiamo sprendimo 165–181 punktuose nuspręsdamas, jog Komisija galėjo konstatuoti, kad nagrinėjamos pagalbos dalis, neviršijanti Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje numatytos atskiro pranešimo ribos, taikomos regioninės pagalbos dideliems investicijų projektams, nesuderinama su vidaus rinka, nepaisė valstybių narių kompetencijos ir pažeidė SESV 288 straipsnį, Reglamento Nr. 800/2008 3 straipsnį, 13 straipsnio 1 dalį, taip pat diskriminacijos draudimo principą.

116

Taigi šiuo pagrindu siekiama įrodyti, kad skundžiamame sprendime buvo padaryta teisės klaidų, susijusių su nagrinėjamos pagalbos dalies, viršijančios pagalbos sumą, kuri laikoma atitinkančia proporcingumo reikalavimą, kaip numatyta 2009 m. komunikato 33 punkte, t. y. 17 mln. EUR sumą, iki minėto atskiro pranešimo ribos, kuri šiuo atveju, šalių nuomone, yra 22,5 mln. EUR., suderinamumo su vidaus rinka tyrimu.

117

Dėl antrojo pagrindo priimtinumo reikia pažymėti, kad, kaip nurodė Komisija, apeliantė, grįsdama savo ieškinį, Bendrajame Teisme aiškiai nenurodė SESV 288 straipsnio ir Reglamento Nr. 800/2008 3 straipsnio bei 13 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

118

Iš pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio aišku, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 162 ir 163 punktų, savo ieškiniu Bendrajame Teisme apeliantė, subsidiariai pateikdama trečiąjį pagrindą, susijusį su „pagalbos dydžio apribojimo mažesne suma nei suma, dėl kurios netaikoma pareiga pranešti“, kaltino Komisija pažeidus „Reglamentą Nr. 800/2008“. Apeliantė šiuo klausimu tvirtino, kad, pranešus apie pagalbą, pagalbos dalis, neviršijanti šiame reglamente nustatytos sumos, nuo kurios būtina pranešti, turėtų vis tiek būti laikoma suderinama su vidaus rinka, t. y. valstybė narė turėtų galėti suteikti pagalbą iki minėtos ribos.

119

Be to, remiantis šio ieškinio aiškiais teiginiais, apeliantė Bendrajame Teisme tvirtino, kad apribodama pagalbą iki sumos, kuri yra mažesnė už ribą, kai reikia pranešti, t. y. iki 17 mln. EUR, Komisija apribojo Vokietijos Federacinės Respublikos įgaliojimus, o tai, be kita ko, lėmė „neteisėtą diskriminaciją <…> palyginti su kitais pagalbos gavėjais, kurie pagal IZG galėjo gauti iki 22,5 mln. EUR pagalbą, kuriai netaikomas reikalavimas pranešti“.

120

Tokiomis aplinkybėmis negalima konstatuoti, kad apeliantė šiame apeliacinio skundo pagrinde nurodo naują teisinį pagrindą, taip pažeisdama šio sprendimo 69 punkte nurodytą jurisprudenciją.

121

Tai reiškia, kad antrasis pagrindas priimtinas.

122

Dėl šio ieškinio pagrįstumo reikia pažymėti, kad jis grindžiamas dviguba prielaida, jog priimdama Reglamentą Nr. 800/2008 Komisija, pirma, perdavė valstybėms narėms įgaliojimus vertinti valstybės pagalbos, kurios dydis neviršija to reglamento 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos atskiro pranešimo ribos, suderinamumą su vidaus rinka ir, antra, pagal minėto reglamento 3 straipsnį ir 13 straipsnio 1 dalį pripažįstama, kad tokia pagalba, jeigu atitinka visas reglamente numatytas sąlygas, yra suderinama su vidaus rinka, nes ji leidžiama kaip „esama pagalba“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punktą.

123

Iš to matyti, kad kai pagalba viršija šią atskiro pranešimo ribą, Komisija, nagrinėdama atskirą pranešimą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, gali pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį tik įvertinti tos pagalbos dalies, kuri viršija tą ribą, suderinamumą. Tačiau Komisija savo galutiniame sprendime, priimtame pagal šią nuostatą, negalėjo nuspręsti, kad šios pagalbos dalis iki minėtos ribos yra nesuderinama su vidaus rinka, nes toks sprendimas, nepažeisdamas SESV 288 straipsnio, negalėtų nukrypti nuo Reglamento Nr. 800/2008 3 straipsnio ir 13 straipsnio 1 dalies.

124

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad dviguba prielaida, kuria grindžiami šie argumentai, yra klaidinga, nes ją taikant pažeidžiama SESV įtvirtinta valstybės pagalbos kontrolės sistema ir Reglamento Nr. 800/2008 taikymo apimtis.

125

Kalbant apie pirmąją prielaidą, susijusią su atitinkamomis Komisijos ir valstybių narių kompetencijomis valstybės pagalbos kontrolės srityje, reikia priminti, kad, kaip skundžiamo sprendimo 165 punkte nurodė Bendrasis Teismas, pagal SESV įtvirtintą valstybės pagalbos kontrolės sistemą valstybės narės privalo, viena vertus, pranešti Komisijai apie kiekvieną priemonę, kuria siekiama teikti ar keisti pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir, kita vertus, neįgyvendinti šios priemonės pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, kol minėta institucija dėl jos nepriims galutinio sprendimo (žr., be kita ko, 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 56 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

126

Ši atitinkamai valstybei narei tenkanti pareiga pranešti Komisijai apie bet kokią naują pagalbą detalizuota Reglamento Nr. 659/1999 2 straipsnyje (2016 m. liepos 21 d. Sprendimo Dilly’s Wellnesshotel, C‑493/14, EU:C:2016:577, 32 punktas).

127

Vis dėlto, kaip skundžiamo sprendimo 167–169 punktuose nurodė Bendrasis Teismas, pagal SESV 109 straipsnį Tarybai leidžiama priimti atitinkamus SESV 107 ir 108 straipsnių taikymo reglamentus ir nustatyti SESV 108 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas bei pagalbos rūšis, kurioms netaikoma pastarojoje nuostatoje nustatyta tvarka. Be to, pagal SESV 108 straipsnio 4 dalį Komisija gali priimti reglamentus dėl valstybės pagalbos rūšių, kurioms Tarybos sprendimu pagal SESV 109 straipsnį netaikoma SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Taigi būtent remiantis EB 94 straipsniu (tapusiu EB 89 straipsniu, vėliau – SESV 109 straipsniu) buvo priimtas 1998 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 994/98 dėl [SESV 107 ir 108] straipsnių taikymo kai kurioms horizontalios valstybės pagalbos rūšims (OL L 142, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 312), pagal kurį vėliau buvo priimtas Reglamentas Nr. 800/2008 (žr., be kita ko, 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172 , 57 ir 58 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

128

Iš to matyti, kad, kaip skundžiamo sprendimo 170 punkte nurodė Bendrasis Teismas, nepaisant pareigos iš anksto pranešti apie kiekvieną priemonę, kuria siekiama suteikti arba pakeisti naują pagalbą, kuri valstybėms narėms tenka pagal sutartis ir yra vienas svarbiausių valstybės pagalbos kontrolės elementų, jeigu valstybės narės nustatyta pagalbos priemonė atitinka Reglamente Nr. 800/2008 numatytas atitinkamas sąlygas, ta valstybė narė gali remtis pareigos pranešti, numatytos to reglamento 3 straipsnyje, išimtimi. Priešingai, remiantis to reglamento 7 konstatuojamąja dalimi, darytina išvada, kad apie valstybės pagalbą, kuriai netaikomas šis reglamentas, reikia pranešti, kaip numatyta SESV 108 straipsnio 3 dalyje (žr., be kita ko, 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 59 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

129

Šiuo atveju neginčijama, kad nagrinėjama pagalba yra didesnė nei Reglamento (EB) Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta atskiro pranešimo riba, ir kadangi vien dėl šios priežasties tokia pagalba nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, jai netaikomas atskiro pranešimo reikalavimas, numatytas minėto reglamento 3 straipsnyje ir 13 straipsnio 1 dalyje (pagal analogiją žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, C‑459/10 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2011:515, 30 punktą).

130

Taigi atitinkama valstybė narė turėjo šiuo atveju atskirai pranešti apie šią pagalbą Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį. Neginčijama, kad Vokietijos Federacinė Respublika pranešė apie šią pagalbą.

131

Pagal minėtą nuostatą ši pagalba negalėjo būti suteikta tol, kol Komisija dėl jos nepriėmė galutinio sprendimo pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnį.

132

Dėl tokios pagalbos suderinamumo su vidaus rinka vertinimo pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją toks vertinimas, kaip jau nurodyta šio sprendimo 79 punkte, priklauso išimtinei Komisijos, kontroliuojamos Sąjungos teismų, kompetencijai.

133

Priešingai, nei tvirtina apeliantė, priimdama Reglamentą Nr. 800/2008, Komisija neperdavė valstybėms narėms šios kompetencijos vertinti jų suteiktą pagalbą, kurios dydis neviršija minėto reglamento 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos atskiro pranešimo ribos.

134

Iš tikrųjų, pirma, kaip savo išvados 100 punkte nurodė generalinis advokatas, kadangi šią kompetenciją išimtinai jai suteikė Sąjungos pirminė teisė pagal SESV 107 ir 108 straipsnius, Komisija net ir dėl tam tikros kategorijos pagalbos negali jos išvengti, kai priima reglamentą.

135

Antra, reikia pažymėti, kad Reglamente Nr. 800/2008 Komisija iš esmės ex ante pasinaudojo pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį jai suteikta kompetencija dėl visų pagalbos schemų, atitinkančių šiame reglamente numatytus kriterijus (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 65 punktą).

136

Šiuo tikslu Reglamente Nr. 800/2008, kaip aiškiai matyti iš jo 2–4 konstatuojamųjų dalių, nustatyti bendrieji suderinamumo kriterijai, parengti remiantis Komisijos patirtimi taikant SESV 107 ir 108 straipsnius. Kai šie kriterijai tenkinami, remiantis, be kita ko, šio reglamento 3 straipsniu ir 13 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjama pagalba yra suderinama su vidaus rinka, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį, ir jai netaikoma SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga pranešti.

137

Vis dėlto, kai pagalbos prašymas valstybės narės kompetentingai valdžios institucijai pateikiamas pagal Reglamentą Nr. 800/2008, tik ta nacionalinės valdžios institucija, atsižvelgdama į jai pateiktą informaciją, patikrina, ar prašoma pagalba atitinka visas šiame reglamente nustatytas reikšmingas sąlygas (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 66 ir 93 punktus).

138

Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, tik tuo atveju, jeigu valstybės narės priimta priemonė iš tikrųjų atitinka visas atitinkamas Reglamente Nr. 800/2008 nustatytas sąlygas, valstybė narė atleidžiama nuo pareigos pranešti. Tačiau kai pagalba pagal šį reglamentą suteikta, nors neįvykdytos visos nustatytos sąlygos ja pasinaudoti, ji laikoma suteikta pažeidžiant pareigą pranešti ir neteisėta (2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 99 punktas).

139

Esant tokiai situacijai, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją nacionaliniai teismai ir valstybių narių administracinės institucijos privalo užtikrinti, kad kiltų visos pasekmės dėl SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio pažeidimo, ypač kiek tai susiję su įgyvendinimo aktų galiojimu ir nesilaikant šios nuostatos suteiktos pagalbos susigrąžinimu (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 89–92, 100 ir 130 punktus).

140

Be to, pagal Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 1 dalį Komisija, atsižvelgdama į SESV 107 ir 108 straipsnius, savo iniciatyva arba remdamasi suinteresuotosios šalies pateiktu skundu turi išnagrinėti tokią pagalbą, suteiktą pažeidžiant Reglamentą Nr. 800/2008 (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 114 punktą).

141

Iš tikrųjų, nors Komisija gali priimti reglamentus dėl išimties tam tikrai pagalbos rūšiai, kad užtikrintų veiksmingą konkurencijos taisyklių valstybės pagalbos srityje priežiūrą ir palengvintų administracinį valdymą, tokie reglamentai negali susilpninti Komisijos kontrolės šioje srityje (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 21 d. Sprendimo Dilly’s Wellnesshotel, C‑493/14, EU:C:2016:577, 38 punktą ir 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 60 punktą).

142

Iš to matyti, kad priimdama Reglamentą Nr. 800/2008 Komisija nacionalinėms valdžios institucijoms nesuteikė įgaliojimų priimti galutinį sprendimą dėl atleidimo nuo pareigos pranešti apimties, taigi ir dėl tame reglamente nustatytų sąlygų, kurioms taikomas šis atleidimas, vertinimo. Minėtos valdžios institucijos yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir galimi pagalbos gavėjai ir privalo užtikrinti, kad jų sprendimai neprieštarautų tam reglamentui (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 101 ir 102 punktus).

143

Taigi, jei nacionalinės valdžios institucija pagalbą nepagrįstai suteikia pagal Reglamentą Nr. 800/2008, ji tai daro pažeisdama tiek to reglamento nuostatas, tiek SESV 108 straipsnio 3 dalį (2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 103 punktas).

144

Vadinasi, Bendrasis Teismas nepadarė jokios klaidos, kai skundžiamo sprendimo 177 punkte nusprendė, kad tais atvejais, kai valstybė narė mano, jog pagalba atitinka Reglamente Nr. 800/2008 nustatytas sąlygas, galima tik preziumuoti, kad ji yra suderinama su vidaus rinka. Iš tikrųjų pagal šio sprendimo 139 ir 140 punktuose nurodytą jurisprudenciją tokios pagalbos atitiktis šioms sąlygoms gali būti ginčijama tiek nacionaliniame teisme ar nacionalinėje institucijoje, tiek Komisijoje.

145

Šiuo klausimu, be kita ko, reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją turi būti atmesta prielaida, kad nacionalinė valdžios institucija nepagrįstai pagal Reglamentą Nr. 800/2008 suteiktos pagalbos gavėjui galėtų suteikti teisėtų lūkesčių dėl šios pagalbos teisėtumo. Iš tikrųjų atsižvelgiant į imperatyvų Komisijos vykdomos valstybės pagalbos kontrolės pagal SESV 108 straipsnį pobūdį pagalbą gaunančios įmonės iš principo gali turėti teisėtų lūkesčių dėl pagalbos teisėtumo tik tuomet, jeigu ji buvo suteikta laikantis minėtame straipsnyje nustatytos procedūros (2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Eesti Pagar, C‑349/17, EU:C:2019:172, 98 punktas).

146

Iš to matyti, kad Reglamentas Nr. 800/2008 nedaro poveikio Komisijos išimtinei kompetencijai pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį vertinti pagal minėtą reglamentą suteiktos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka. Taigi Komisija yra vienintelė, turinti teisę pripažinti tokią pagalbą suderinama su vidaus rinka pagal šią nuostatą, neatsižvelgiant į tai, ar šios pagalbos suma viršija, ar neviršija minėto reglamento 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos atskiro pranešimo ribos.

147

Dėl šio sprendimo 122 punkte nurodytos antrosios prielaidos, susijusios su Reglamento Nr. 800/2008 taikymo apimtimi, pagal kurią priimdama šį reglamentą Komisija pripažino, kad valstybės pagalba, kurios suma neviršija minėto reglamento 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos atskiro pranešimo ribos, yra suderinama su vidaus rinka, jeigu atitinka visas tame reglamente nustatytas sąlygas, nes ši pagalba yra leidžiama kaip „esama pagalba“ pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punktą, reikia priminti, kad iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 800/2008 3 straipsnį ir 13 straipsnio 1 dalį pagalba, kuri atitinka tame reglamente nustatytas sąlygas, „yra suderinama su vidaus rinka“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį.

148

Vis dėlto iš to negalima daryti išvados, kad, priešingai, nei tvirtina apeliantė, tokia pagalba turi būti laikoma „leidžiama“ kaip „esama pagalba“, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto ii papunktyje. Iš tikrųjų pagal šią nuostatą tam, kad tokia pagalbos schema arba individuali pagalba turi būti kvalifikuojama kaip tokia, šią pagalbos schemą ar pagalbą turi leisti „Komisija arba Taryba“.

149

Valstybės narės pagal Reglamentą Nr. 800/2008 suteikta pagalba negali būti laikoma Komisijos leista pagalba. Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio sprendimo 137–142 punktų, kompetentingos nacionalinės institucijos nagrinėja, ar pagal šį reglamentą suteikta pagalba konkrečiu atveju atitinka tame reglamente nustatytas sąlygas, tačiau jos neturi įgaliojimų priimti galutinį sprendimą dėl tos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka įvertinimo.

150

Be to, Reglamente Nr. 800/2008, atsižvelgiant į jo pobūdį, nėra konkrečiai vertinamas konkrečios pagalbos schemos arba individualios pagalbos suderinamumas šiame reglamente nustatytų sąlygų atžvilgiu. Kaip nurodyta šio sprendimo 136 punkte, minėtame reglamente įvertinus Komisijos taikant SESV 107 ir 108 straipsnius įgytą patirtį nurodomi tik tam tikrų pagalbos kategorijų suderinamumo su vidaus rinka kriterijai.

151

Taigi, kai valstybė mano, kad pagalba atitinka Reglamente Nr. 800/2008 numatytas sąlygas, ši pagalba vien dėl šios priežasties negali būti laikoma kaip leidžiama, nes suderinama su vidaus rinka (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 21 d. Sprendimo Dilly’s Wellnesshotel, C‑493/14, EU:C:2016:577, 50 punktą).

152

Tik Komisijos dėl SESV 107 straipsnio 3 dalies priimtas sprendimas, pavyzdžiui, priimtas pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 3 dalį, kuriame pateikiamas konkretus tos pagalbos vertinimas, gali būti laikomas tokiu leidimu.

153

Remiantis tuo darytina išvada, kad, kaip teisingai konstatavo Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 176, 179 ir 180 punktuose, valstybės narės pagal Reglamentą Nr. 800/2008 suteikta pagalba negali būti laikoma esama pagalba, kurią leido Komisija, vien dėl to, kad ji atitinka visas minėtame reglamente nustatytas sąlygas.

154

Taigi, priešingai, nei tvirtina apeliantė, vien tai, kad pagalbos suma pasiekia Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą atskiro pranešimo ribą, negali suteikti teisės gauti tokio dydžio pagalbą.

155

Iš tikrųjų, pirma, be to, jog tokia pagalba, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 800/2008 taikymo apimtį, jokiais atvejais negali būti laikoma esama pagalba, kurią leido Komisija, sąlyga, kad pagalbos suma negali viršyti minėtos ribos, jeigu ji yra viena iš sąlygų, kurios turi būti tenkinamos, kad pagalbai nebūtų taikomas reikalavimas apie ją pranešti ir kad pagalba būtų laikoma suderinama su vidaus rinka pagal šio reglamento 3 straipsnį ir 13 straipsnio 1 dalį, yra visiškai procedūrinio pobūdžio, nes pagalbos suma, atitinkanti minėtą ribą, neatspindi Komisijos pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį atlikto vertinimo dėl pagalbos suderinamumo su vidaus rinka, ypač dėl tokios pagalbos būtinumo.

156

Atskiro pranešimo riba, nustatyta Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje, iš tiesų išplaukia iš aritmetinio skaičiavimo, pagrįsto didžiausia pagalbos suma, galima skirti investicijoms, kurių tinkamos finansuoti išlaidos yra 100 mln. EUR, taikant standartinę pagalbos sumos ribą, pagalbos suteikimo dieną nustatytą didelėms įmonėms patvirtintame regioninės pagalbos žemėlapyje, kuri šiuo atveju vadovaujantis 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis buvo lygi didžiausiam intensyvumui, Leipcigo regione sudarančiam 30 % (žr. 2007–2013 m. nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gaires – Regioninės pagalbos žemėlapis: Vokietija (OL C 295, 2006, p. 6)).

157

Antra, kad regioninė investicinė pagalba būtų suderinama su vidaus rinka pagal Reglamento Nr. 800/2008 3 straipsnį ir 13 straipsnio 1 dalį, ji turi atitikti visas šiame reglamente nustatytas esmines sąlygas, ypač sąlygas, susijusias su pagalbos skatinamuoju poveikiu, numatytu jo 8 straipsnio 3 dalies e punkte, kuriame nustatyta, kad didelėms įmonėms suteikta pagalba, kuriai taikomas šis reglamentas, yra laikoma turinčia skatinamąjį poveikį, jei valstybė narė, prieš suteikdama atitinkamą individualią pagalbą, patikrina, ar iš gavėjo parengtų dokumentų, galima daryti išvadą, jog projektas nebūtų įgyvendintas atitinkamame remiamame regione, jeigu pagalba nebūtų skirta.

158

Iš to matyti, kad pagalba, kurios suma neviršija Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje numatytos atskiro pranešimo ribos, gali būti prilyginama esamai pagalbai, kurią leido Komisija, ir gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka pagal šio reglamento 3 straipsnį ir 13 straipsnio 1 dalį, jei, be kita ko, ši pagalba atitinka visas minėtame reglamente nustatytas esmines sąlygas, ir ypač jei pagalbos dydis atitinka sąlygą, susijusią su minėto reglamento 8 straipsnio 3 dalies e punkte numatytos pagalbos skatinamuoju poveikiu.

159

Taigi pagalba, viršijanti Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą atskiro pranešimo ribą, kuri, kaip jau nurodyta šio sprendimo 129 punkte, nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, todėl apie ją turi būti pranešta Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, negali būti laikoma pagalba, kurios dalis, neviršijanti minėtos ribos, pagal minėtą reglamentą buvo leista, juo labiau jei nebuvo nustatyta, kad ši pagalbos dalis atitinka visas tame pačiame reglamente nustatytas esmines sąlygas, ypač sąlygą dėl pagalbos skatinamojo poveikio.

160

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 173, 176 ir 181 punktuose nusprendė, kad pagalba, viršijanti Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą atskiro pranešimo ribą, atliekant individualų tyrimą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį dėl viso jos dydžio, įskaitant dalį, kuri neviršija minėtos ribos, turi būti vertinama kaip „nauja pagalba“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą.

161

Tokiomis aplinkybėmis nagrinėjamos pagalbos suderinamumas su vidaus rinka, kiek tai susiję su visa jos suma, turi būti vertinamas gavus atskirą pranešimą, pateiktą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant, kaip nurodyta Reglamento Nr. 800/2008 7 konstatuojamojoje dalyje, ir į šiame reglamente numatytas esmines sąlygas, ir į konkrečiose Komisijos priimtose gairėse ir taisyklėse nustatytus kriterijus. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 155 ir 156 dalių, šio reglamento 6 straipsnio 2 dalyje numatyta atskiro pranešimo riba šiuo klausimu neturi reikšmės (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, C‑459/10 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2011:515, 30 ir 31 punktus).

162

Vadinasi, skundžiamo sprendimo 173 punkte Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad nagrinėjamos pagalbos suderinamumas pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį turi būti vertinamas atsižvelgiant, be kita ko, į 2009 m. komunikate nustatytus reikalavimus.

163

Kaip jau pažymėta nagrinėjant pirmąjį pagrindą, neginčijama, kad Bendrasis Teismas pagrįstai skundžiamo sprendimo 119 ir 131 punktuose nusprendė, jog tam, kad nagrinėjama pagalba atitiktų reikalavimus, susijusius su skatinamuoju poveikiu ir pagalbos proporcingumu, numatytus minėto komunikato atitinkamai 21, 22, 25 ir 33 punktuose, ji negali viršyti 17 mln. EUR sumos.

164

Iš tiesų, kaip per posėdį pažymėjo apeliantė, gavus atskirą pranešimą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį ir vertinant pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, taip pat turi būti atsižvelgiama į Reglamente Nr. 800/2008 nustatytus esminius kriterijus, kaip tai matyti iš šio sprendimo 161 punkte nurodytos jurisprudencijos. Iš tikrųjų, kai valstybė narė praneša Komisijai apie pagalbą, kuri atitinka Reglamente Nr. 800/2008 nustatytas sąlygas, Komisija iš principo turi leisti skirti tokią pagalbą (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 43 punktą).

165

Vis dėlto, priešingai, nei tvirtina apeliantė, pagalbos suderinamumo su vidaus rinka vertinimas negali skirtis atsižvelgiant į Reglamente Nr. 800/2008 ir 2009 m. komunikate nustatytas sąlygas, antraip būtų pažeista SESV 107 straipsnio 3 dalis, kuri yra tiek minėto reglamento, tiek minėto komunikato teisinis pagrindas. Konkrečiai kalbant, apeliantė nepagrįstai teigia, kad turi teisę pagal minėtą reglamentą gauti didesnę pagalbos sumą nei ta, kurią ginčijamame sprendime leido Komisija, išnagrinėjusi atskirą pranešimą.

166

Iš tikrųjų iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl SESV 107 straipsnio 3 dalies matyti, jog tam, kad regioninė investicinė pagalba būtų suderinama su vidaus rinka, ji turi būti būtina norint įgyvendinti šią investiciją ir minėtoje nuostatoje nurodytiems tikslams pasiekti (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, C‑459/10 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2011:515, 33 punktą; 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo HGA ir kt. / Komisija, C‑630/11 P – C‑633/11 P, EU:C:2013:387, 104 ir 105 punktus ir 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo Kotnik ir kt., C‑526/14, EU:C:2016:570, 49 punktus).

167

Taigi, pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį 2009 m. komunikato 21, 22, 25 ir 33 punktuose numatyti reikalavimai, susiję su pagalbos skatinamuoju poveikiu ir proporcingumu, iš esmės atitinka Reglamento Nr. 800/2008 8 straipsnio 3 dalies e punkte įtvirtintą sąlygą dėl pagalbos skatinamojo poveikio, pagal kurią šio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje nurodytai regioninei pagalbai, suteiktai didelėms įmonėms, taikoma tame reglamente numatyta išimtis, kaip jau minėta šio sprendimo 157 punkte, jei įrodoma, kad projektas nebūtų įgyvendintas atitinkamame remiamame regione, jeigu pagalba nebūtų skirta.

168

Remiantis tuo darytina išvada, kad, kaip per posėdį atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą nurodė Komisija, reikalinga pagalbos, kurią Komisija, kaip šiuo atveju, gavusi atskirą pranešimą ir išnagrinėjusi atsižvelgdama į 2009 m. komunikate numatytas sąlygas, laikė suderinama su vidaus rinka, suma turi būti tokia pati kaip ir pagalbos suma, laikoma atitinkančia Reglamento Nr. 800/2008 nuostatas.

169

Bet kuriuo atveju šioje byloje reikia konstatuoti, kad nors Bendrasis Teismas pagalbos skatinamąjį poveikį ir proporcingumą įvertino iš esmės atsižvelgdamas į 2009 m. komunikate detaliau numatytus reikalavimus, jis, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 80 punkto, kurio apeliantė neginčija savo apeliaciniame skunde, vertindamas pagalbos skatinamąjį poveikį, taip pat pateikė aiškią nuorodą į Reglamento Nr. 800/2008 8 straipsnio 3 dalies e punktą, susijusį su šiuo klausimu.

170

Dėl apeliantės per posėdį šiuo klausimu pareikšto teiginio, kad šios nuostatos taikymas šioje byloje negalimas pagal minėto straipsnio 4 dalį, nes nagrinėjamas pagalba yra „fiskalinė priemonė“, kaip tai suprantama pagal šią dalį, pakanka pažymėti, kad šis argumentas, kuriuo pirmą kartą apeliaciniame etape ginčijamas skundžiamo sprendimo 80 punktas, pagal šio sprendimo 69 punkte nurodytą jurisprudenciją yra nepriimtinas ir nepagrįstas, nes nagrinėjama pagalba akivaizdžiai nėra fiskalinė priemonė. Be to, apeliantė nei tvirtino, nei įrodė, kad pagal Reglamento Nr. 800/2008 8 straipsnio 4 dalies a punktą ji taikant IZG turėjo teisę į šią pagalbą, o kompetentingos valdžios institucijos neturėjo jokios diskrecijos dėl finansuotinų investicijų.

171

Iš to matyti, jog apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad nagrinėjama pagalba, jei nebūtų viršijusi Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos atskiro pranešimo ribos, galėjo būti atleista nuo pareigos pranešti apie ją pagal to reglamento 3 straipsnį ir 13 straipsnio 1 dalį, net jeigu ta suma būtų didesnė už tai, kas buvo būtina investicijai atlikti.

172

Taigi, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 179 punkte konstatavo, kad Komisija teisingai nusprendė, jog nagrinėjama pagalba galėjo būti pripažinta suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį tik jeigu jos suma nebūtų viršijusi investavimo Miunchene grynųjų išlaidų ir investavimo Leipcige grynųjų išlaidų skirtumo, nes šis skirtumas yra būtinas dydis investicijoms remiamame regione atlikti.

173

Kaip teisingai skundžiamo sprendimo 179 punkte nurodė Bendrasis Teismas, šių išvadų nepaneigia 2009 m. komunikato 56 punkto išnaša, kurioje nurodyta, kad valstybė narė „išlaiko galimybę skirti tokią pagalbą, kurios lygis turi būti toks, kad atitiktų didžiausią leidžiamą sumą, pagal galiojančias taisykles galimą skirti investicijai, kurios tinkamos finansuoti išlaidos yra 100 mln. EUR“. Iš tikrųjų ši galimybė, remiantis tos pačios išnašos tekstu, taikoma tik „pagalbai, teikiamai pagal esamą regioninės pagalbos schemą“. Kaip matyti iš šio sprendimo 147–153 punktų, šiuo atveju nagrinėjama pagalba tokia nėra.

174

Be to, ir dėl tų pačių priežasčių apeliantė negali remtis diskriminacijos draudimo principo pažeidimu, teigdama, kad jos konkurentai be pranešimo Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį turi teisę į pagalbą, kurios suma neviršija Reglamento Nr. 800/2008 6 straipsnio 2 dalyje numatytos atskiro pranešimo ribos. Iš tikrųjų šis argumentas dar kartą grindžiamas neteisinga prielaida, kad tokio dydžio pagalba yra Komisijos leista esama pagalba. Be to, jis grindžiamas klaidingu teiginiu, kad tokia pagalba bet kuriuo atveju atitinka kitas esmines sąlygas, nurodytas šiame reglamente, taigi, ir sąlygą dėl pagalbos skatinamojo pobūdžio.

175

Iš to taip pat matyti, kad apeliantė, priešingai, nei pati teigia, nebuvo nepalankesnėje padėtyje dėl atitinkamos valstybės narės sprendimo pranešti Komisijai apie nagrinėjamą pagalbą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.

176

Priešingai, kadangi dalį šios pagalbos, kuri buvo pripažinta atitinkančia skatinamojo poveikio ir pagalbos proporcingumo reikalavimus, kaip numatyta 2009 m. komunikate, Komisija leido ginčijamame sprendime, nuo to momento minėta dalis yra esama pagalba, o nesant pranešimo apie pagalbą, jeigu nacionalinė valdžios institucija būtų nepagrįstai pritaikiusi Reglamentą Nr. 800/2008, tokia pagalba būtų laikoma nauja pagalba, suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, taigi neteisėta pagalba su visomis šio sprendimo 139 ir 140 punktuose nurodytomis pasekmėmis.

177

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad antrojo pagrindo abi dalys turi būti atmestos kaip nepagrįstos.

178

Vadinasi, reikia atmesti visą pagrindinį apeliacinį skundą.

179

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

180

Kadangi Komisija prašė priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su pagrindiniu apeliaciniu skundu.

181

Pagal minėto reglamento 184 straipsnio 4 dalį Freistaat Sachsen padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su pagrindiniu apeliaciniu skundu.

182

Dėl priešpriešinio apeliacinio skundo pažymėtina: kadangi Komisija pralaimėjo, o apeliantė ir Freistaat Sachsen prašė iš jos priteisti bylinėjimosi išlaidas, ji turi padengti ne tik savo, bet ir apeliantės bei Freistaat Sachsen bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant priešpriešinį apeliacinį skundą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: