1.

Kaip visuomenė informuojama apie tai, kad vertinant poveikį aplinkai ji turi dalyvauti sutikimo dėl projektų davimo procedūrose? Ir kaip paskui paskelbiama apie sutikimą, duotą dėl projekto? Tokie klausimai yra keliami šioje byloje.

2.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šie klausimai yra daugiau techninio ir formalaus pobūdžio, jie, kaip ir dokumentų įteikimas civiliniame procese ( 2 ), yra labai reikšmingi visuomenės dalyvavimo veiksmingumui ir naudojimuisi teisėtų lūkesčių apsauga. Laiku neinformuota suinteresuota visuomenė nei dalyvauja sutikimo davimo procedūrose, nei gali nustatytais terminais pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis. Kadangi detaliai šiuos klausimus reglamentuoja valstybės narės, naudodamosi procesine autonomija, Sąjungos teisės pagrindą šiuo atžvilgiu apibrėžia lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai.

3.

Orhuso konvencijos ( 3 ) 2 straipsnio („Sąvokos“) 4 ir 5 dalyse nurodyta:

„4.   „Visuomenė“ – tai vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų ir pagal nacionalinius įstatymus ar praktiką jų asociacijos, organizacijos arba grupės;

5.   „Suinteresuota visuomenė“ – tai visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu. Šioje apibrėžtyje nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą ir atitinkančios reikalavimus pagal nacionalinę teisę, yra laikomos suinteresuotomis.“

4.

Orhuso konvencijos 6 straipsnyje pateikiamos šios svarbios apibrėžtys:

„1.   Kiekviena Šalis:

2.   Pradiniame sprendimo dėl aplinkos priėmimo procedūros etape suinteresuotoji visuomenė atitinkamai, laiku ir veiksmingai informuojama atitinkamai viešai paskelbiant, arba pranešant individualiai, inter alia, apie:

3.   Skirtingiems visuomenės dalyvavimo procedūrų etapams įgyvendinti numatomi pagrįsti terminai, suteikiantys pakankamai laiko pagal 2 dalies nuostatas visuomenei informuoti, jai pasirengti ir veiksmingai dalyvauti priimant sprendimus aplinkosaugos srityje.

4.   Kiekviena Šalis užtikrina visuomenės dalyvavimą jau pradiniame etape, kai yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus ir kai galima užtikrinti veiksmingą visuomenės dalyvavimą.

<…>

7.   Visuomenės dalyvavimo procedūros leidžia visuomenės atstovams teikti pasiūlymus raštu arba prireikus viešo svarstymo ar klausimo svarstymo su paraiškos davėju metu bet kokius komentarus, informaciją, analizę arba nuomonę, kurie, jų manymu, sietini su planuojama veikla.

8. <…>

9.   Kiekviena Šalis užtikrina, kad valstybės institucijai priėmus sprendimą, vadovaujantis reikiama tvarka apie tą sprendimą nedelsiant būtų pranešta visuomenei. <…>“

5.

Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama su visuomenės dalyvavimu susijusi teisė kreiptis į teismus:

„Kiekviena Šalis vadovaudamasi savo nacionalinės teisės aktais užtikrina, kad suinteresuotosios visuomenės nariai,

turėtų teisę kreiptis dėl priimtų sprendimų pakartotinio nagrinėjimo teisme ir (arba) kitoje nepriklausomoje ir nešališkoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje institucijoje siekiant teisiniu ir procesiniu požiūriu užginčyti bet kokio sprendimo, veiksmo ar neveikimo teisėtumą vadovaujantis 6 straipsnio nuostatomis, ir, kai tai nustatyta nacionalinėje teisėje bei nepažeidžiant šio straipsnio 3 dalies, kitomis atitinkamomis šios Konvencijos nuostatomis.

Pakankamas suinteresuotumas ir kokios nors teisės pažeidimas nustatomi remiantis nacionalinių įstatymų nuostatomis ir turint tikslą suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus pagal šią Konvenciją <…>“

6.

PAV direktyvos ( 4 ) 7 konstatuojamojoje dalyje paaiškinamas ryšys tarp poveikio aplinkai vertinimo ir visuomenės dalyvavimo:

„Sutikimas dėl valstybės ir privačių projektų planuojamos veiklos, galinčios turėti žymų poveikį aplinkai, turėtų būti duodamas tik atlikus tokių projektų galimo reikšmingo poveikio aplinkai vertinimą. Toks vertinimas turėtų būti atliktas remiantis atitinkama informacija, kurią pateikia projekto užsakovas ir kurią gali papildyti valdžios institucijos bei visuomenė, galinti būti suinteresuota minimu projektu.“

7.

Daugiau paaiškinimų dėl visuomenės dalyvavimo pateikta PAV direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje:

„Veiksmingas visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus sudaro palankias sąlygas visuomenei reikšti nuomonę, o sprendimų priėmėjams atsižvelgti į jos nuomones ir interesus, kurie gali būti svarbūs tiems sprendimams, kartu didindamas atskaitomybę ir sprendimų priėmimo proceso skaidrumą bei visuomenės informuotumą aplinkos klausimais ir paramą priimtiems sprendimams.“

8.

PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje sąvokos „visuomenė“ ir „suinteresuota visuomenė“ reiškia:

9.

PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokioms sprendimų priėmimo procedūroms taikomi direktyvos reikalavimai:

„Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl pobūdžio, savo masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. Tokie projektai apibrėžti 4 straipsnyje.“

10.

Poveikio aplinkai vertinimas detaliau aprašomas PAV direktyvos 3 straipsnyje:

„Vertinant poveikį aplinkai pagal 4–12 straipsnius ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis šiems veiksniams:

11.

PAV direktyvos 6 straipsnio 2–5 dalyse įtvirtintos esminės nuostatos, reglamentuojančios visuomenės dalyvavimą:

„2.   Atliekant 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūras, visuomenė arba viešais skelbimais, arba kitomis atitinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis, jei jos prieinamos, iš anksto ir vėliausiai tada, kai tik informacija gali būti pagrįstai teikiama, yra informuojama apie:

3.   Valstybės narės užtikrina, kad tinkamais terminais suinteresuota visuomenė galėtų susipažinti su:

4.   Suinteresuotai visuomenei sudaromos išankstinės ir veiksmingos palankios galimybės dalyvauti 2 straipsnio 2 dalyje nurodytose sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose ir tuo tikslu ji turi teisę reikšti pastabas ir nuomones, kol kompetentingai institucijai ar institucijoms visos pasirinkimo galimybės yra atviros prieš priimant sprendimą dėl leidimo suteikimo vykdyti planuojamą veiklą.

5.   Išsamias visuomenės informavimo, pavyzdžiui, informavimą skelbimais tam tikru spinduliu ar skelbimais vietiniuose laikraščiuose, ir konsultavimosi su suinteresuota visuomene, pavyzdžiui, rašytiniais teikimais ar visuomenės apklausos būdu, priemones nustato valstybės narės.“

12.

PAV direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas sprendimo dėl projekto paviešinimas:

„Priėmusi sprendimą leisti ar neleisti vykdyti planuojamą veiklą, kompetentinga institucija ar institucijos atitinkama tvarka informuoja apie jį visuomenę <…>.“

13.

PAV direktyvos 11 straipsnyje reglamentuojama skundų dėl sprendimų, kuriuos priimant pagal PAV direktyvą privalo dalyvauti visuomenė, pareiškimo tvarka:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai:

turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą.

2.   Valstybės narės nustato, kuriuo etapu sprendimai, veikimas ar neveikimas gali būti ginčijami.

3.   Kas yra pakankamas interesas ir teisės pažeidimas[,] nustato valstybės narės, deramai siekdamos suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. <…>“

14.

Prezidento dekreto Nr. 18/1989 (Graikijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. FEK A′ 8) 46 straipsnyje reglamentuojamas ieškinio senaties terminas:

„Skundas dėl teisės akto panaikinimo turi būti pareikštas per šešiasdešimties dienų terminą nuo kitos dienos po pranešimo apie ginčijamą aktą arba jo paskelbimo, jei tai numatyta įstatyme, arba nuo tada, kai pareiškėjas sužinojo apie ginčijamą aktą.“

15.

Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 8 punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja Įstatymo Nr. 4014/2011 „Dėl sutikimo darbams ir veiklai davimo, draudžiamų darbų reglamentavimo siekiant išlaikyti aplinkos apsaugos balansą ir kitų Aplinkos, energetikos ir klimato kaitos ministerijos kompetencijai priklausančių nuostatų“ (Graikijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. FEK A′ 209) taikytinas nuostatas ir įvairius įgyvendinamuosius teisės aktus.

16.

Įstatymo Nr. 4014/2011 1 straipsnio 1 dalyje viešojo ir privataus sektoriaus projektai skirstomi į dvi grupes (A ir B), atsižvelgiant į jų poveikį aplinkai. Pirmoji grupė (A) apima darbus ir veiklą, kurie gali reikšmingai paveikti aplinką; dėl to būtina parengti poveikio aplinkai vertinimą (toliau – PAV), kuriuo remiantis nustatomi specialieji reikalavimai ir apribojimai, susiję su aplinkos apsauga. Antroji grupė (B) apima projektus, darančius ne tokį reikšmingą poveikį aplinkai.

17.

Įstatymo Nr. 4014/2011 3, 4 ir 19 straipsniuose reglamentuojamas visuomenės dalyvavimas. Pagal Įstatymo Nr. 4014/2011 12 straipsnį sprendime dėl aplinkos apsaugos reikalavimų tvirtinimo (toliau – SAART) apibendrinami įvairūs leidimai.

18.

Įstatymo Nr. 4014/2011 30 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta pereinamojo laikotarpio nuostata, pagal kurią tol, kol bus įvestas elektroninis aplinkos apsaugos registras, lieka galioti ankstesnės nuostatos dėl konsultavimosi su dalyvaujančiais asmenims ir visuomenės dalyvavimo išduodant sutikimą aplinkos klausimais procedūra. Pagal šias nuostatas tokia procedūra inicijuojama atitinkamo regiono buveinėje, planuojamų atlikti darbų pobūdis skelbiamas vietos spaudoje ir kiekvienas suinteresuotasis asmuo yra kviečiamas susipažinti ir pareikšti nuomonę dėl tokių darbų poveikio aplinkai vertinimo.

19.

Pagal Įstatymo Nr. 4014/2011 19a straipsnį SAART per vieną mėnesį privaloma paskelbti interneto svetainėje. Jei šis terminas praleidžiamas, SAART tampa negaliojantis. Pagal 19a straipsnio 1 dalies antrą sakinį paskelbimas specialioje interneto svetainėje atitinka įstatyme numatytą paviešinimą ir leidžia preziumuoti, kad apie tai sužinojo kiekvienas suinteresuotasis asmuo, kuris gali pareikšti skundą dėl panaikinimo arba imtis kitų teisių gynimo priemonių. Bendras administracinės reformos ir elektroninio administravimo ministro ir aplinkos, energetikos ir klimato kaitos ministro Įsakymas Nr. 21938/2012 „Dėl atitinkamos interneto svetainės, skirtos sprendimams dėl aplinkos apsaugos reikalavimų tvirtinti (SAART), dėl SAART atnaujinimo ar pakeitimo skelbimo, įsteigimo ir veikimo, įgyvendinant Įstatymo Nr. 4014/2011 19a straipsnio nuostatas“ (Graikijos Respublikos oficialusis leidinys Nr. FEK B′ 1470) reglamentuoja šios nuostatos įgyvendinimą.

20.

Priėmus pirmąjį per nacionalinį procesą užginčytą sprendimą, buvo patvirtinti turistų apgyvendinimo vietos komplekso Ios saloje (Graikija) statybos planai ir šiai veiklai taikomi aplinkos apsaugos reikalavimai. Turistų apgyvendinimo vietos kompleksas susideda iš viešbučio, kuriame yra 249 miegamosios vietos, turistinės paskirties patalpų, SPA centro ir kitų susijusių struktūrų. Visas šis kompleksas užima didelį plotą, taip pat dalį pakrančių zonos, paplūdimių ir jūrų erdvės, kurie yra laikomi skirtais bendrai naudoti.

21.

2013 m. rugpjūčio 2 d. Syro salos (Graikija), kuri yra nutolusi per 55 jūrines mylias nuo Ios, leidžiamame vietos laikraštyje buvo paskelbtas kvietimas kiekvienam suinteresuotajam asmeniui susipažinti ir pareikšti savo nuomonę dėl planuojamų vykdyti darbų poveikio aplinkai vertinimo. Teisingumo Teismas neturi informacijos, kokiu mastu šis laikraštis yra paplitęs Ios saloje. Šis kvietimas tuo pačiu metu buvo išplatintas ir Syre esančios regiono buveinės vietoje, kur buvo saugomi susiję PAV dokumentai ir atlikta konsultacijos procedūra.

22.

Pagrindinės bylos pareiškėjų teigimu, kuris neginčijamas, iš Ios Syrą galima pasiekti tik kelias valandas plaukiant keltu, kuris, kaip teigiama, plaukia ne kasdien.

23.

Šioje byloje nagrinėjamas sprendimas buvo priimtas 2014 m. rugpjūčio 8 d.2014 m. rugpjūčio 11 d. jis buvo paskelbtas interneto svetainėje DIAVGEIA (skaidrumas), o 2014 m. rugsėjo 8 d. – Aplinkos ministerijos internetinėje svetainėje.

24.

Galiausiai 2016 m. vasario 19 d., nuo nagrinėjamo sprendimo praėjus daugiau nei metams ir šešiems mėnesiams, buvo pareikštas skundas, juo buvo prašoma panaikinti teisės aktą.

25.

Pareiškėjai, trys Ios saloje esančio atostogų paskirties nekilnojamojo turto savininkai ir trys asociacijos, teigia, kad su ginčijamu sprendimu susipažino tik 2015 m. gruodžio 22 d., tuo metu, kai darbai turistų apgyvendinimo vietos komplekso zonose jau buvo vykdomi.

26.

Į procesą įsitraukė šiuos darbus vykdanti ir su šia veikla susijusius sutikimus gavusi įmonė 105 Anonymi Touristiki kai Techniki Etaireia Ekmetallefsis Akiniton; ji tvirtina, kad skundas, kiek jame prašoma panaikinti nagrinėjamą sprendimą, pareikštas pavėluotai, nes buvo pateiktas praėjus daugiau nei 60 dienų nuo šio sprendimo paskelbimo Aplinkos ministerijos internetinėje svetainėje.

27.

Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba, Graikija) šioje byloje pateikia Teisingumo Teismui toliau nurodytus prejudicinius klausimus:

28.

Bendras rašytines pastabas kaip pareiškėjai pagrindinėje byloje pateikė A. Flausch, A. Bosco ir E. R. J. P. Albrespy, taip pat susivienijimai Somateio „Syndesmos Iiton“ (asociacija „Ios gyventojų asociacija“), Somateio „Elliniko Diktyo – Filoi tis Fysis“ (asociacija „Graikijos tinklas – gamtos draugai“) ir Somateio „Syllogos Prostasias kai Perithalpsis Agrias Zois – SPPAZ“ (asociacija „Laukinės gyvybės apsauga ir priežiūra – SPPAZ“), atsakovių pagrindinėje byloje pusėje įstojusi į bylą šalis 105 Anonymi Touristiki kai Techniki Etaireia Ekmetallefsis Akiniton, Graikijos Respublika ir Europos Komisija. Jos dalyvavo ir 2019 m. kovo 27 d. vykusiame teismo posėdyje.

29.

Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba) siekia išsiaiškinti, ar visuomenės dalyvavimo išduodant nagrinėjamą sutikimą procedūra buvo suderinama su PAV direktyvos reikalavimais ir ar ieškinio senaties termino eigos pradžia buvo šio sutikimo paskelbimo interneto svetainėje diena.

30.

Reikšmingi šiuo atžvilgiu pirmiausia yra PAV direktyvos 6, 9 ir 11 straipsniai. Šias nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į Orhuso konvenciją ( 6 ), kurią jos padeda įgyvendinti ( 7 ). Todėl Susitariančiųjų Šalių, įskaitant Sąjungą, patvirtintose Orhuso konvencijos atitikties komiteto (toliau – ACCC (Aarhus Convention Compliance Committee)) ( 8 )išvadose bei Susitariančiųjų Šalių užsakytose, įvertintose ( 9 ) ir pripažintose ( 10 )Maastricht Recommendations on Promoting Effective Public Participation in Decision-making in Environmental Matters (Mastrichto rekomendacijos dėl priemonių paskatinti veiksmingą visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus aplinkosaugos srityje) ( 11 ) yra naudingos informacijos, susijusios su šioje byloje nagrinėjamų klausimų vertinimu.

31.

Pirmuoju klausimu iš principo siekiama išsiaiškinti, ar visi pakeisti Graikijos teisės aktai, reglamentuojantys visuomenės dalyvavimą, t. y. poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų publikavimą, visuomenės informavimą ir dalyvavimą konsultacijose, yra suderinami su PAV direktyvos 6 ir 11 straipsniais bei Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu. Tačiau konkrečiai klausiama tik to, ar vykdyti ir kontroliuoti šiuos procedūros etapus gali didesnis administracinis regiono vienetas, o ne suinteresuota savivaldybė.

32.

Į šį konkretų klausimą Teisingumo Teismas galėtų trumpai atsakyti, kad PAV direktyvoje nereglamentuojama, kuris nacionalinės administracijos lygmuo ar struktūra yra atsakinga už poveikio aplinkai vertinimą.

33.

Tiesa, nagrinėdamas strateginį aplinkosauginį vertinimą Teisingumo Teismas yra nustatęs tam tikrus institucijų, su kuriomis konsultuojamasi atliekant strateginį aplinkosauginį vertinimą ( 12 ), nepriklausomumo reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju tai nėra reikšminga.

34.

Veikiau pagrindinėje byloje keliamas klausimas yra susijęs su visuomenės dalyvavimo procedūros eiga. Ši procedūra buvo atlikta ne Ios saloje, kur vykdomas nagrinėjamas projektas, o regiono administracijos buveinėje, kuri yra per 55 jūrmyles nuo Ios nutolusioje Syro saloje, į kurią reikia kelias valandas plaukti keltu, kursuojančiu ne kasdien. Apie dalyvavimo galimybes visuomenei buvo pranešta prieš metus iki ginčijamo sutikimo davimo, paskelbiant kvietimą Syro laikraštyje; šis kvietimas buvo išplatintas ir Syre esančios regiono buveinės vietoje, kur buvo saugomi susiję PAV dokumentai ir atlikta konsultacijos procedūra.

35.

Taigi klausimą suprantu taip, kad siekiama išsiaiškinti, ar šios visuomenės dalyvavimo sąlygos atitinka PAV direktyvos, visų pirma jos 6 straipsnio, reikalavimus. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą pabrėžiami trys aspektai: pirma, visuomenės informavimas apie projektą ir konsultaciją, antra, vieta, kur suinteresuotoji visuomenė galėjo susipažinti su informacija apie projektą, ir, trečia, konsultacijos vieta.

36.

PAV direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, atliekant sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūras, visuomenė yra informuojama arba viešais skelbimais, arba kitomis atitinkamomis priemonėmis, jeigu jos prieinamos.

37.

Byloje taikytinos redakcijos PAV direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje, kitaip nei šiandien galiojančioje redakcijoje, minimas ne suinteresuotosios visuomenės informavimas, o kalbama apie visuomenę bendrai.

38.

Vis dėlto, atsižvelgiant į reglamentavimo kontekstą ir informavimo tikslą, svarbu, kad būtų informuota suinteresuotoji visuomenė. Juk ši visuomenės dalis gali naudotis direktyvos 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytomis dalyvavimo teisėmis. Atitinkamai ir Orhuso konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje reikalaujama tik informuoti suinteresuotąją visuomenę.

39.

Kitų asmenų grupių ir visos visuomenės informavimas, palyginti su suinteresuotosios visuomenės informavimu, atlieka tik papildomą funkciją.

40.

Šis tikslas turi lemiamą reikšmę. Suinteresuotoji visuomenė – tai mažesnė asmenų grupė nei visa visuomenė, tačiau šiuo griežtesniu apribojimu aiškiau išskiriama tikslinė grupė, kurią būtina informuoti. Jei turi būti informuota visa visuomenė, labai sunku apibrėžti kriterijus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, ar pasirinktų priemonių pakanka, o suinteresuotosios visuomenės informavimo atveju tai padaryti yra daug lengviau.

41.

Pagal PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies e punktą suinteresuotoji visuomenė – tai visuomenė, kuriai turėjo ar gali turėti poveikio sprendimų aplinkos klausimais priėmimo tvarka arba kuri yra suinteresuota ta tvarka, taip pat nevyriausybinės organizacijos, skatinančios aplinkos apsaugą ir atitinkančios reikalavimus pagal nacionalinę teisę. Pagal d punktą visuomenė apima vieną arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų ir pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką – jų asociacijas, organizacijas ar grupes.

42.

Nustatyti nevyriausybines organizacijas, kurios turi būti informuotos, palyginti nesunku, nes jos paprastai būna įregistruotos oficialiame registre. O suinteresuotųjų asmenų grupė priklauso nuo konkretaus projekto ( 13 ).

43.

Pagrindinėje byloje suinteresuota turėtų būti aplinka, kur vykdomas projektas, t. y. bent keli arba net visi Ios salos gyventojai. Be to, tai galėtų būti asmenys, kuriems turėtų poveikį įgyvendinus projektą atvyksiantys turistai ar kiti padariniai, pavyzdžiui, atliekų šalinimas arba vandens tiekimas. PAV ataskaita turėtų padėti identifikuoti šias grupes.

44.

Nustačius, kas yra suinteresuotoji visuomenė, reikia identifikuoti tinkamas informavimo priemones.

45.

PAV direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visuomenė informuojama arba viešais skelbimais, arba kitomis atitinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, elektroninėmis visuomenės informavimo priemonėmis, jeigu jos prieinamos. Pagal 6 straipsnio 5 dalį išsamias visuomenės informavimo (pavyzdžiui, informavimą skelbimais tam tikru spinduliu ar skelbimais vietiniuose laikraščiuose) priemones nustato valstybės narės. Šias nuostatas galima būtų aiškinti taip, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas iš principo mano, kad viešo skelbimo pakanka.

46.

Vis dėlto Orhuso konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suinteresuotoji visuomenė laiku ir veiksmingai informuojama atitinkamai arba viešai paskelbiant, arba individualiai pranešant. Iš to darytina išvada, kad PAV direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje minimos kitos atitinkamos priemonės gali apimti ir individualų informavimą ( 14 ).

47.

Nei Sąjungos teisėje, nei Orhuso konvencijoje nėra tikslių reikalavimų, kokį informavimo būdą pasirinkti. Veikiau PAV direktyvos 6 straipsnio 5 dalyje valstybės narės įpareigojamos nustatyti išsamias visuomenės informavimo priemones.

48.

Kaip pažymi ir bylos dalyviai, tai yra valstybių narių procesinės autonomijos išraiška. Atitinkamai valstybių narių taisyklės neturi būti nepalankesnės, nei taikomos panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis ES teisinės sistemos suteikiamomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 15 ).

49.

Atsižvelgiant į lygiavertiškumo principą prašyme priimti prejudicinį sprendimą visų pirma keliamas klausimas, ar Graikijos teisės aktuose įtvirtintas tam tikrų didesnių projektų (A grupė) ir kitų, paprastai mažesnių projektų (B grupė), skyrimas yra pagrįstas.

50.

Kiek matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, B grupės projektų atveju visuomenės dalyvavimą užtikrina ne regiono, o vietinės valdžios institucijos. Atitinkamai visuomenė būtų informuojama kvietimą paskelbiant vietos valdžios institucijose, vadinasi, Ios saloje.

51.

Vis dėlto yra visiškai suprantama atsakomybę už didesnius projektus, kurių poveikis aplinkai paprastai nebūtina tik vietinės reikšmės, priskirti regiono valdžios institucijoms. Taigi nematyti, kad lygiavertiškumo principas būtų pažeistas.

52.

Didesnio dėmesio vertas veiksmingumo principas. Juk tik tinkamai informuota visuomenė gali veiksmingai pasinaudoti dalyvavimo teisėmis. Tas, kas nėra informuojamas, neturi jokios priežasties ieškoti daugiau informacijos apie projektą, dalyvauti priimant sprendimus arba nustatytais terminais imtis teisių gynimo priemonių ( 16 ).

53.

Taigi nepakanka taikyti bet kokią pranešimo formą, jei nėra užtikrinta, kad jis suinteresuotąją visuomenę iš tiesų pasieks. Veikiau suinteresuotosios visuomenės informavimas turi suteikti tinkamą galimybę gauti informacijos apie sprendimo dėl planuojamų veiklos rūšių priėmimą ir dalyvavimo galimybes ( 17 ). Tik taip įmanoma įgyvendinti PAV direktyvos 6 straipsnio 4 dalies tikslą – sudaryti suinteresuotajai visuomenei veiksmingas galimybes dalyvauti sprendimo priėmimo procedūroje.

54.

Jei yra nusistovėjusių informacijos kanalų, kurie, kaip rodo ankstesnė patirtis, yra veiksmingi, jie turėtų būti išnaudojami. Jei tokių nėra, reikia patikrinti, kokiais informacijos kanalais šiuos asmenis galima pasiekti. Tai gali būti vietos arba tarpregioniniai laikraščiai, radijas ir televizija ( 18 ), internetas, iškabos ( 19 ), netgi individualus informavimas ( 20 ).

55.

Ar visuomenės informavimas pagrindinėje byloje atitiko šiuos reikalavimus, galiausiai turės įvertinti nacionalinis teismas.

56.

Vis dėlto šiuo aspektu pažymėtina, kad Syro saloje esančioje regiono administracijos buveinėje pakabintas kvietimas galėjo labai ribotai prisidėti prie suinteresuotosios visuomenės informavimo. Juk dauguma šios visuomenės narių buvo Ios saloje ir abejotina, kad jie galėjo laiku susipažinti su pakabintu skelbimu. Jei suinteresuotoji visuomenė būtų informuojama vien pakabintu skelbimu, naudojimasis dalyvavimo teisėmis būtų neproporcingai sudėtingas.

57.

Ar skelbimas vietiniame laikraštyje visuomenę informavo pakankamai, reikėtų įvertinti pirmiausia atsižvelgiant į laikraščio paplitimą Ios saloje. Jei paaiškėtų, kad pasirinktas laikraštis ar konkretus jo egzempliorius Ios saloje nebuvo skaitomas arba skaitomas mažai, būtų abejotina, ar suinteresuotoji visuomenė buvo veiksmingai informuota.

58.

Tiesa, vertinant klausimą, ar tam tikros informavimo priemonės atitinka veiksmingumo principą, t. y. ne pernelyg riboja suinteresuotosios visuomenės naudojimąsi dalyvavimo teisėmis, svarbu ir tai, ar yra veiksmingesnių informavimo priemonių, kuriomis būtų galima pasinaudoti be neproporcingų pastangų. Jei tokių informavimo priemonių nėra arba jos neatneštų sėkmės, galima pasirinkti riboto veiksmingumo priemones, nes PAV direktyvoje ir Orhuso konvencijoje nereikalaujama neįmanomų dalykų.

59.

Vis dėlto pagrindinėje byloje negalima prima facie atmesti galimybės, kad tokios informavimo priemonės egzistuoja: vietinę visuomenę buvo palyginti lengva pasiekti išplatinant skelbimus Ios saloje vietos administracijos įstaigose, pagrindinėse aikštėse, pavyzdžiui, uoste arba turguose, taip pat projekto vietoje.

60.

Graikijos vyriausybė netgi mano, kad tokiais papildomais komunikacijos kanalais galėjo būti pasinaudota. Todėl reikėtų patikrinti, ar suinteresuotoji visuomenė iš tiesų buvo pakankamai informuota tokiu būdu.

61.

Didelių abejonių, ar suinteresuotoji visuomenė buvo pakankamai informuota, kyla dėl to, kad pagal Teisingumo Teismo turimą informaciją šios visuomenės nariai, panašu, pagrindinėje byloje nuomonės nepareiškė ( 21 ). Teisingumo Teismo posėdyje Graikijos vyriausybė negalėjo patvirtinti, kad suinteresuotoji visuomenė pareiškė savo nuomonę per sutikimo davimo procedūrą.

62.

Apibendrinant konstatuotina, kad PAV direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje reikalaujama suinteresuotąją visuomenę informuoti tokiu būdu, kuris sudarytų jai tinkamą galimybę laiku ir iš anksto gauti informacijos apie sprendimo dėl planuojamų veiklos rūšių priėmimą ir dalyvavimo galimybes.

63.

Kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, kitos abejonės susijusios su tuo, kad informacija apie projektą buvo pasiekiama ne Ios saloje, o tik Syre.

64.

PAV direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad suinteresuotoji visuomenė tinkamais terminais galėtų susipažinti su informacija apie projektą.

65.

Nesant konkrečių šių susipažinimo sąlygų reikalavimų, šiuo atžvilgiu taip pat taikoma valstybių narių procesinė autonomija, kurią riboja veiksmingumo ir lygiavertiškumo principai.

66.

Dėl lygiavertiškumo principo teigiama, kad informacija apie mažesnius B grupės projektus yra pasiekiama vietoje, o informacija apie didesnius A grupės projektus, turinčius didesnį poveikį aplinkai, – tik toliau esančioje regiono administracijos buveinėje. Bet ir šiuo aspektu visiškai suprantama, kodėl didesni projektai patenka į regiono administracijos atsakomybės sritį.

67.

Prieigos prie informacijos sunkumai veikiau susiję su veiksmingumo principu.

68.

Nustatyta, kad galimybė susipažinti su informacija apie projektą yra labai svarbi tam, kad suinteresuotoji visuomenė galėtų veiksmingai dalyvauti sprendimo priėmimo procedūroje. Tačiau jei suinteresuotoji visuomenė buvo pakankamai informuota apie procedūrą, iš jos galima pagrįstai tikėtis, kad jai bus priimtinos tam tikros pastangos siekiant susipažinti su informacija.

69.

Tiesa, kompetentingos valdžios institucijos, nustatydamos susipažinimo su projekto informacija sąlygas, turi siekti proporcingos pusiausvyros tarp visuomenės interesų ir su informacijos pateikimu susijusių pastangų.

70.

Ar susipažinimo su projekto informacija sąlygos pagrindinėje byloje buvo tinkamos, galiausiai turės nuspręsti nacionalinis teismas.

71.

Viena vertus, šiuo aspektu yra svarbios suinteresuotosios visuomenės narių pastangos dalyvaujant konsultacijos dėl projekto informacijos procedūroje, visų pirma kelionės iš Ios salos į Syrą ir atgal trukmė bei išlaidos, jei informacija, priešingai, nei teigia Graikija, iš tiesų nebuvo prieinama ir Ios saloje.

72.

Antra vertus, reikia atsižvelgti į institucijų pastangas, kurios būtų neišvengiamos, jei institucijos suinteresuotajai visuomenei būtų sudariusios mažiau pastangų reikalaujančias galimybes susipažinti su projekto informacija. Pavyzdžiui, informacija galėjo būti pateikta Ios saloje, kurioje projektas įgyvendinamas ir kurioje gyvena dauguma, jei ne visi, suinteresuotosios visuomenės narių, arba elektroniniu būdu internete.

73.

Tai, kad galimybės susipažinti su projekto informacija vietoje buvimas nereikalautų neproporcingų pastangų, visų pirma liudija tai, kad, kaip teigia Graikija, visuomenė su šia informacija gali susipažinti ir savivaldybėje, kurioje siekiama projektą įgyvendinti ( 22 ); tai, beje, atitinka ir Mastrichto rekomendacijas ( 23 ).

74.

Taigi, apibendrinant konstatuotina, kad, nustatant informacijos pateikimo sąlygas pagal PAV direktyvos 6 straipsnio 3 dalį, reikia užtikrinti proporcingą pusiausvyrą tarp suinteresuotosios visuomenės narių nepatogumų, patiriamų naudojantis prieigos teise, ir iš institucijų reikalaujamų pastangų.

75.

Galiausiai prašyme priimti prejudicinį sprendimą reiškiamos abejonės dėl konsultacijos procedūros Syro saloje.

76.

Vertinant šį klausimą, reikia remtis PAV direktyvos 6 straipsnio 4 dalimi. Pagal šią dalį suinteresuotajai visuomenei sudaromos išankstinės ir veiksmingos palankios galimybės dalyvauti sprendimo aplinkos klausimais priėmimo procedūrose. Išsamias konsultavimosi su suinteresuotąja visuomene (pavyzdžiui, rašytiniais teikimais ar visuomenės apklausos būdu) priemones, kaip numatyta 6 straipsnio 5 dalyje, taip pat nustato valstybės narės.

77.

Ar šitaip taikytos visuomenės dalyvavimo sąlygos atitinka PAV direktyvą, vertinama panašiai kaip ir informacijos pateikimo sąlygų atveju.

78.

Tam tikrą kryptį šiuo atžvilgiu brėžia Teisingumo Teismo sprendimas, pagal kurį administravimo mokesčio už visuomenės dalyvavimą tam tikruose poveikio aplinkai vertinimuose rinkimas per se yra suderinamas su PAV direktyvos tikslu. Tačiau Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad šie mokesčiai negali būti tokie dideli, kad dėl jų ši direktyva prarastų savo veiksmingumą ja siekiamo tikslo atžvilgiu ( 24 ).

79.

Taigi vertinant labai svarbu, ar visuomenės dalyvavimo sąlygos daro neigiamą poveikį PAV direktyvos veiksmingumui.

80.

Tokį neigiamą poveikį reikėtų preziumuoti, jei suinteresuotosios visuomenės nariai iš tiesų būtų privalėję tam tikrą dieną keliauti į Syro salą tam, kad galėtų dalyvauti procedūroje. Dalyvavimas rašytine arba elektronine forma, kuris, kaip teigia Graikija, iš tiesų buvo įmanomas ( 25 ) ir PAV direktyvos 6 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodomas kaip galima dalyvavimo forma ( 26 ), iš visų dalyvių būtų pareikalavęs gerokai mažiau pastangų.

81.

Tai reiškia, kad, nustatant konsultacijos su suinteresuotąja visuomene sąlygas pagal PAV direktyvos 6 straipsnio 4 dalį, reikia užtikrinti proporcingą pusiausvyrą tarp suinteresuotosios visuomenės narių nepatogumų, patiriamų dalyvaujant procedūroje, ir iš institucijų reikalaujamų pastangų.

82.

Antrasis Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba) klausimas susijęs su tuo, ar, atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, teisės nuostatos, pagal kurias nuo paskelbimo apie sutikimo projektui davimą specialioje interneto svetainėje dienos pradedamas skaičiuoti 60 dienų ieškinio senaties terminas, yra suderinamos su PAV direktyvos 6 ir 11 straipsniais bei Pagrindinių teisių Chartijos 47 straipsniu.

83.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar šis klausimas apskritai yra reikšmingas sprendimui byloje priimti, t. y. ar jis priimtinas. Nes, kaip teigiama prašyme priimti prejudicinį sprendimą, tokių skundų, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurie buvo pareikšti iki 2017 m. balandžio 12 d., atveju, be įstatyme nustatyto senaties termino, galima remtis ir tuo, kad pareiškėjas apie ginčijamą aktą sužinojo vėliau. Šią nuostatą suprantu taip, kad ieškinio senaties terminas tokiais atvejais pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada pareiškėjas iš tiesų sužino apie aktą.

84.

Kadangi pareiškėjai pagrindinėje byloje įtikinamai teigia apie sutikimą sužinoję tik prasidėjus statybos darbams ir kadangi šį argumentą paremia ir samprotavimai dėl atsakymo į pirmąjį klausimą, galima būtų daryti prielaidą, kad nacionaliniame procese atsakymas į antrąjį klausimą neturės reikšmės.

85.

Kita vertus, Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba) taip pat tvirtina, kad faktinio sužinojimo momentas neturi būti neproporcingai nutolęs nuo įstatyme numatyto momento, t. y. nuo paskelbimo internete. Todėl negalima atmesti galimybės, kad Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba) pagrindinėje byloje linkusi manyti, kad pusantrų metų siekiantis įstatyme nustatyto termino praleidimas yra neproporcingas.

86.

Kadangi kilus abejonių yra preziumuotina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra svarbus sprendimui byloje priimti ( 27 ), tai reiškia, kad šis klausimas priimtinas.

87.

PAV direktyvoje nereglamentuojama, ar terminas pareikšti skundą dėl duoto sutikimo projektui gali būti pradėtas skaičiuoti nuo šio sutikimo paskelbimo internete dienos.

88.

PAV direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priėmusi sprendimą leisti ar neleisti vykdyti planuojamą veiklą kompetentinga institucija ar institucijos atitinkama tvarka informuoja apie jį visuomenę. 9 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta daugiau šio skelbimo turinio reikalavimų, tačiau konkreti tvarka nereglamentuojama.

89.

Taip pat ir galimi skundo dėl duoto sutikimo projektui pagrindai – PAV direktyvos 11 straipsnis, tiesioginis direktyvos nuostatų veikimas ( 28 ) arba Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis, siejama su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu ( 29 ) – nereglamentuoja, ar ieškinio senaties terminą galima pradėti skaičiuoti nuo paskelbimo internete dienos.

90.

Tai reiškia, kad abiem aspektams – ieškinio senaties terminui ir paskelbimo tvarkai – taikoma procesinė valstybių narių autonomija, kurią riboja veiksmingumo ir lygiavertiškumo principai.

91.

Šiuo atžvilgiu taip pat svarbus didesnių ir mažesnių projektų skyrimas. A grupės projektų atveju numatyta, kad ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo paskelbimo internete. O B grupės projektų atveju ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo faktinio sužinojimo apie duotą sutikimą dienos.

92.

Projektų dydis ir reikšmė naudojami kaip argumentai pasisakant ir už, ir prieš šį skyrimą. Viena vertus, kvestionuojama tai, kad teisė kreiptis į teismus projektų su didesniu poveikiu aplinkai atveju reglamentuota griežčiau. Kita vertus, pabrėžiama didesnių projektų ypatinga reikšmė ir ribotas skaičius, kurie pateisina skirtingą vertinimą.

93.

Galiausiai iš esmės yra pagrįsta naują skelbimo metodą ir – susijusią – naują ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarką taikyti tik didesniems projektams. Pirma, dėl riboto šių projektų skaičiaus lengviau šiuos metodus išbandyti ( 30 ). Antra, šių projektų atveju vien dėl investicijų masto egzistuoja didesnis teisinio tikrumo interesas. Trečia, jei projektas yra didesnis, suinteresuotoji visuomenė savaime apima didesnį asmenų skaičių. Jei ieškinio senaties terminas būtų skaičiuojamas ne nuo skelbimo dienos, o nuo faktinio sužinojimo dienos, būtų neįmanoma numatyti, nuo kada skundų nebegalima pateikti.

94.

Taigi nematyti, kad lygiavertiškumo principas būtų pažeistas.

95.

Remiantis veiksmingumo principu, negalima padaryti taip, kad naudotis Sąjungos teise suteikiamomis teisėmis taptų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga.

96.

Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia išnagrinėti skelbimą internete, tada – ieškinio senaties terminų skaičiavimą.

97.

Sutikimo skelbimas internete per se yra suderinamas su veiksmingumo principu.

98.

Pareiškėjai pagrindinėje byloje teisūs, teigdami, kad Teisingumo Teismas maždaug prieš dešimt metų vartotojų apsaugos srityje išreiškė abejonių, ar išimtinis interneto naudojimas yra suderinamas su veiksmingumo principu ( 31 ). Dar ir šiandien, ko gera, yra vietų, kur internetas nėra taip paplitęs, kad būtų galima pasikliauti vien juo ( 32 ).

99.

Vis dėlto bent jau pagrindinėje byloje nėra duomenų, kurie rodytų, kad skelbimas internete, palyginti su kitomis skelbimo formomis, neproporcingai apsunkina naudojimąsi teisėmis. Priešingai: Europos Sąjungos oficialusis leidinys taip pat publikuojamas internete elektronine forma; šiandien paprastai tik ši jo versija yra autentiška ir turi teisinių padarinių ( 33 ). Be to, PAV direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje kaip viena iš visuomenės informavimo priemonių nurodomos elektroninės medijos. Vien todėl valstybės narės irgi turi galėti naudotis šiuo metodu.

100.

Teisinio tikrumo sumetimais ieškinio dėl priimto akto pareiškimą galima susieti su tam tikro termino laikymusi ( 34 ).

101.

Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas nelaiko pernelyg dideliu suvaržymu ieškinio senaties termino eigos susiejimo su skelbimu, su kuriuo suinteresuotasis asmuo susipažino arba bent jau turėjo susipažinti ( 35 ). Tačiau nesuderinama su veiksmingumo principu būtų remtis termino pasibaigimu tuo atveju, jei dėl nacionalinių institucijų elgesio, egzistuojant senaties terminui, iš asmens visiškai atimama galimybė pasinaudoti teisėmis nacionaliniuose teismuose ( 36 ), t. y. jei dėl institucijų elgesio buvo pavėluota pateikti ieškinį ar skundą ( 37 ).

102.

Tai reiškia, kad Symvoulio tis Epikrateias (Valstybės Taryba) turi įvertinti, ar dėl Graikijos institucijų elgesio iš pareiškėjų buvo visiškai atimta galimybė pasinaudoti teisėmis, visų pirma tai, ar dėl institucijų elgesio buvo pavėluota pateikti skundą.

103.

Graikijos ir 105 Anonymi Touristiki kai Techniki Etaireia Ekmetallefsis Akiniton nuomone, visi turėjo žinoti apie sutikimų skelbimą internete, todėl ir pagrindinės bylos pareiškėjai turėjo susipažinti su ten paskelbtu nagrinėjamu sutikimu.

104.

Vis dėlto jos nepakankamai atsižvelgia į kontekstą, kuriam esant buvo pareikštas skundas dėl projektui, kuriam reikalingas poveikio aplinkai vertinimas, duoto sutikimo. Pirma, toks sutikimas, kiek jis susijęs su visuomenės dalyvavimu pagal PAV direktyvos 6 straipsnį, gali būti duotas tik po dar vieno informavimo apie projektą. Antra, skundo pagal PAV direktyvos 11 straipsnį atveju turi būti užtikrinama plati teisė kreiptis į teismus.

105.

Visuomenės dalyvavimas svarbus pirmiausia todėl, kad suinteresuotoji visuomenė gali tikėtis, jog sutikimas dėl projekto, kuriam reikalingas poveikio aplinkai vertinimas, bus duotas tik užtikrinus visuomenės dalyvavimą pagal PAV direktyvos 6 straipsnį. Šis informavimas visų pirma apima informavimą apie sutikimo davimo procedūrą, kuri atitinkamu projektu suinteresuotajai visuomenei suteikia tinkamą galimybę laiku ir iš anksto gauti informacijos apie sprendimo dėl planuojamų veiklos rūšių priėmimą ir dalyvavimo galimybes ( 38 ). Jei suinteresuotosios visuomenės nariai nebuvo informuoti apie procedūrą, jie neprivalo taikstytis su tuo, kad bus išduotas ir paskelbtas sutikimas su jais susijusiam projektui.

106.

Pastaruoju atveju abejotina, ar vien tos aplinkybės, kad su sprendimu ex post galima susipažinti tam tikrame interneto puslapyje, gali pakakti tam, kad būtų įvykdytos informavimo pareigos pagal PAV direktyvos 9 straipsnį ( 39 ). Kaip įtikinamai teigia pareiškėjai pagrindinėje byloje, reikia preteksto patikrinti interneto puslapį, ar į jį buvo įkeltas su jais galbūt susijęs sprendimas, ar ne.

107.

Tai reiškia, kad suinteresuotosios visuomenės narių, kurie faktiškai nieko nežinojo apie sutikimą dėl projekto, atžvilgiu remtis ieškinio senaties terminu, pradėtu skaičiuoti nuo sutikimo paskelbimo internete dienos, yra nesuderinama su PAV direktyvos 9 ir 11 straipsniais, jei minėtiems nariams, priešingai, nei nustatyta PAV direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje, nebuvo sudarytos tinkamos galimybės iš anksto gauti informacijos apie sutikimo davimo procedūrą.

108.

Ši išvada atitinka tikslą suteikti plačias teises kreiptis į teismus.

109.

PAV direktyvos 11 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje, kaip ir Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje, yra įtvirtintas tikslas suteikti suinteresuotajai visuomenei plačias teises kreiptis į teismus. Šis sakinys susijęs su tuo, kad valstybės narės nustato, kas yra pakankamas interesas ir teisės pažeidimas skundo pagal direktyvos 11 straipsnį atveju.

110.

Tiesa, Teisingumo Teismas yra pagrįstai į šį tikslą atsižvelgęs ne tik nagrinėdamas pakankamo intereso ar teisės pažeidimo klausimą ( 40 ), bet ir spręsdamas, kokiais kriterijais remiantis turi būti pripažįstamos aplinkos apsaugos organizacijos ( 41 ), ar teismo proceso išlaidos yra pernelyg didelės ( 42 ), kiek galima remtis procedūrinėmis klaidomis, padarytomis atliekant poveikio aplinkai vertinimą ( 43 ), visų pirma – ar teisių gynimo priemonė, kuria buvo pasinaudota, yra veiksminga ( 44 ).

111.

Taigi, atliekant vertinimą, ar ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sutikimo projektui paskelbimo internete dienos, pernelyg apsunkina naudojimąsi teisėmis pagal PAV direktyvos 11 straipsnį, reikia atsižvelgti į plačios teisės kreiptis į teismus tikslą. Su šiuo tikslu būtų nesuderinama, jei ieškinio senaties terminas būtų pradedamas skaičiuoti nuo tokio paskelbimo, kurio suinteresuotoji visuomenė dėl nepakankamo informavimo apie sutikimo davimo procedūrą neturėjo tikėtis.

112.

Šios išvados negalima ginčyti ir remiantis Sprendimu North East Pylon Pressure Campaign ir Sheehy ( 45 ). Tiesa, kad Teisingumo Teismas šiame sprendime pripažino, jog PAV direktyvos 11 straipsnio 1 dalis taikoma tik tiems bylos aspektams, kuriais siekiama patvirtinti visuomenės teisę dalyvauti priimant sprendimus pagal direktyvoje nustatytas aiškias nuostatas šioje srityje ( 46 ). Jis taip pat pripažino, kad apsauga netaikoma prašymams, grindžiamiems bet kuria kita šios direktyvos nuostata, ypač prašymams, grindžiamiems bet kuriuo kitu – nesvarbu, ar Sąjungos, ar valstybių narių – teisės aktu ( 47 ).

113.

Šį konstatavimą galima suprasti taip, kad pagal PAV direktyvos 11 straipsnio 1 dalį teikiamas skundas gali būti reiškiamas tik dėl sprendimų, tiesiogiai susijusių su visuomenės dalyvavimo sąlygomis, bet ne dėl sutikimo dėl projekto per se. Laikantis tokio aiškinimo, skundas dėl projektui duoto sutikimo galėtų būti grindžiamas tik tiesioginiu PAV direktyvos nuostatų veikimu ( 48 ) arba Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi, siejama su Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu ( 49 ).

114.

Vis dėlto toks šios jurisprudencijos aiškinimas neįtikina.

115.

Jei PAV direktyvos 11 straipsnyje numatytą skundą būtų galima pareikšti tik dėl su sutikimo teisėtumu nesusijusių visuomenės dalyvavimo klausimų, jis netektų prasmės ir neturėtų jokio praktinio poveikio. Visuomenės dalyvavimas nėra savitikslis – kaip ir apskundimas. Veikiau suinteresuotoji visuomenė juo suinteresuota todėl, kad taip ji gali daryti įtaką sutikimo dėl projekto davimui ir jo padariniams.

116.

Taigi pagal lemiamą reikšmę turinčias nuostatas pagal PAV direktyvos 11 straipsnį reiškiamas skundas ir sutikimas dėl projekto yra neatsiejamai susiję.

117.

Pagal PAV direktyvos 11 straipsnio 1 dalį suinteresuotosios visuomenės atstovai turi teisę į skundo teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje pateikimą, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal PAV direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą.

118.

Sutikimas dėl projekto, kuriam reikalingas poveikio aplinkai vertinimas, yra toks sprendimas, kuriam taikomos visuomenės dalyvavimą reglamentuojančios nuostatos.

119.

Pagal PAV direktyvos 2 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo imtis visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad prieš duodant sutikimą 4 straipsnyje apibrėžtiems projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl pobūdžio, savo masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo.

120.

PAV direktyvos 3 straipsnyje nustatyta, kad vertinant poveikį aplinkai pagal 4–12 straipsnius ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis tam tikriems aplinkos veiksniams. 6 straipsnyje numatytas visuomenės dalyvavimas yra šios nustatymo, apibūdinimo ir įvertinimo procedūros dalis, į jį pagal 8 straipsnį privaloma atsižvelgti sutikimo davimo procedūros metu.

121.

Dar aiškiau ši skundo ir sutikimo sąsaja išplaukia iš Orhuso konvencijos 6 straipsnio ir 9 straipsnio 2 dalies. 6 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyta, kad visuomenės dalyvavimo procedūra taikoma priimant sprendimus dėl leidimo suteikimo I priede išvardytoms planuojamoms veiklos rūšims bei sprendimams dėl kitų veiklos rūšių, galinčių turėti didelį poveikį aplinkai. O 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisiniu ir procesiniu požiūriu galima užginčyti bet kokio sprendimo, veiksmo ar neveikimo teisėtumą vadovaujantis 6 straipsnio nuostatomis ( 50 ).

122.

Atitinkamai Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad PAV direktyvos 11 straipsnyje numatyta apskundimo teisė po jos įvedimo pirmą kartą jau buvo taikoma administracinėms sutikimo davimo procedūroms, kurios buvo pradėtos dar prieš pasibaigiant atitinkamam perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, bet per kurias sutikimai buvo duoti po šio termino ( 51 ). Visuomenės dalyvavimo momentas šiuo atžvilgiu jokios reikšmės neturėjo.

123.

Be to, bent jau pripažintos aplinkos apsaugos organizacijos skundus gali reikšti remdamosi ne tik visuomenės dalyvavimo taisyklių pažeidimu. Veikiau teisme jos gali remtis nacionalinės teisės normomis, kuriomis aplinkos srityje įgyvendinami Sąjungos teisės aktai ir tiesiogiai veikiančios Sąjungos aplinkos teisės normos ( 52 ).

124.

Be to, atsižvelgti į informavimo pagal PAV direktyvos 6 straipsnio 2 dalį trūkumus, susijusius su ieškinio senaties termino skaičiavimu, netrukdo ir ta aplinkybė, kad pagal 11 straipsnio 2 dalį valstybės narės nustato, kuriuo etapu sprendimai, veikimas ar neveikimas pagal 11 straipsnio 1 dalį gali būti ginčijami.

125.

Tiesa, kad tam tikras procedūrines klaidas, padarytas atliekant poveikio aplinkai vertinimą, kai kuriose valstybėse narėse galima apskųsti ne pareiškiant skundą dėl projektui duoto sutikimo, o atskirame teismo procese ( 53 ).

126.

Vis dėlto nematyti, kad Graikijoje egzistuoja tokia atskiro apskundimo galimybė.

127.

Veiksmingą procesinių teisių, kuriomis pasinaudota, apsaugą tokiu atskiru skundu bet kuriuo atveju būtų įmanoma garantuoti tik tuomet, jeigu jis užkirstų kelią tam, kad projektui būtų išduotas galutinis ir neskundžiamas sutikimas ( 54 ). Procesinių teisių pažeidimo pagrindas nėra savitikslis; jo tikslas turi būti suteikti ieškovui realios naudos. Antraip nebūtų pakankamo suinteresuotumo pareikšti ieškinį ( 55 ). Poveikio aplinkai vertinimo atveju reali nauda atsiranda tik tada, jei skundas gali daryti įtaką sprendimui dėl projekto.

128.

Taigi neatlikto poveikio aplinkai vertinimo atveju kompetentingos nacionalinės institucijos (ir teismai ( 56 )), neperžengdamos savo kompetencijos ribų, privalo imtis priemonių, pavyzdžiui, atšaukdamos arba sustabdydamos jau suteiktą sutikimą, kad galėtų būti atliktas poveikio aplinkai vertinimas ( 57 ). Skųsti galima ne tik sprendimą neatlikti poveikio aplinkai vertinimo, bet ir, jei reikia, atliktą, bet klaidingą poveikio aplinkai vertinimą ( 58 ).

129.

Vadinasi, PAV direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje pripažintas įgaliojimas nustatyti etapą, kuriuo gali būti ginčijami tam tikri sprendimai, negali reikšti, kad, vertinant terminą, per kurį galima pareikšti skundą dėl projektui duoto sutikimo, bus neatsižvelgta į rimtą procedūrinę klaidą, padarytą informuojant suinteresuotąją visuomenę pagal 6 straipsnio 2 dalį.

130.

Atsižvelgti į informavimo trūkumus vertinant termino eigą galiausiai netrukdo ir teisėtas projekto vystytojo suinteresuotumas teisiniu tikrumu. Nėra taip, kad jis yra visiškai bejėgis tuo atveju, kai institucijos visuomenės neinformuoja tinkamai. Jeigu jam kyla abejonių, ar institucijų skelbimų pakanka, jis gali pats papildomai imtis kitų priemonių, pavyzdžiui, išplatinti skelbimus projekto vykdymo vietoje ir kitose tinkamose vietose arba vietiniuose laikraščiuose. Dėl tokių priemonių suinteresuotosios visuomenės nariai galėtų realiai sužinoti apie projektui duotą sutikimą ir turėtų tinkamą galimybę iš anksto gauti informacijos apie sutikimo davimo procedūrą.

131.

Taigi konstatuotina, kad suinteresuotosios visuomenės narių, kurie faktiškai nieko nežinojo apie sutikimą dėl projekto, atžvilgiu remtis ieškinio senaties terminu, pradėtu skaičiuoti nuo sutikimo paskelbimo internete dienos, yra nesuderinama su PAV direktyvos 9 ir 11 straipsniais, jei minėtiesiems nariams, priešingai, nei nustatyta PAV direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje, nebuvo sudarytos tinkamos galimybės iš anksto gauti informacijos apie sutikimo davimo procedūrą.

132.

Siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: