–

Asociación Nacional de Grandes Empresas de Distribución (ANGED), atstovaujamos abogados J. Pérez‑Bustamante Köster ir F. Löwhagen, ir procurador J. M. Villasante García,

–

Consejería de Economía y Hacienda del Principado de Asturias ir Consejo de Gobierno del Principado de Asturias, atstovaujamos letrada A. Roces Llaneza,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos N. Gossement, P. Němečková ir G. Luengo,

1

Prašymai priimti prejudicinius sprendimus pateikti dėl SESV 49 ir 54 straipsnių ir SESV 107 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant Asociación Nacional de Grandes Empresas de Distribución (ANGED) ginčą su Consejería de Economía y Hacienda del Principado de Asturias (Astūrijos autonominio regiono ekonomikos ir finansų ministerija, Ispanija) ir Consejo de Gobierno del Principado de Asturias (Astūrijos autonominio regiono vyriausybės taryba) dėl Astūrijos autonominiame regione esantiems didiesiems prekybos centrams taikomo mokesčio teisėtumo.

3

Pagrindinėse bylose taikomos redakcijos 2002 m. gruodžio 27 d.Ley del Principado de Asturias 15/2002, de medidas presupuestarias, administratives y fiscales (Astūrijos autonominio regiono įstatymas Nr. 15/2002 dėl biudžeto, administracinių ir mokestinių priemonių) (2002 m. gruodžio 31 d. BOPA Nr. 301) (toliau – Įstatymas Nr. 15/2002) 21 straipsnyje nustatyta, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. didiesiems prekybos centrams taikomas mokestis (toliau – IGEC).

4

Įstatymo Nr. 15/2002 preambulėje nurodyta, kad šiuo mokesčiu siekiama didiesiems prekybos centrams perkelti naštą dėl jų veiklos keliamo neigiamo poveikio teritorijai, aplinkai ir miesto prekybos tvarkai.

5

Įstatymo Nr. 15/2002 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš IGEC gautos pajamos naudojamos „rengti ir vykdyti programas, skirtas sektoriaus gairėms dėl prekybos įrangos“ įgyvendinti ir „aplinkos būklei ir infrastruktūros tinklams gerinti“.

6

Kaip nustatyta Įstatymo Nr. 15/2002 21 straipsnio 3 dalyje, šis mokestis taikomas individualiems ir kolektyviniams prekybos centrams, kurių naudingas ekspozicijos ir mažmeninės prekybos plotas yra 4000 m2 arba daugiau. Nuo 2005 m. sausio 1 d. galiojanti riba anksčiau buvo 2500 m2.

7

Įstatymo Nr. 15/2002 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad IGEC netaikomas didiesiems individualiems prekybos centrams, kurių naudingas ekspozicijos ir mažmeninės prekybos plotas neviršija 10000 m2 ir kurie išimtinai prekiauja sodo ir daržo reikmenimis, automobiliais, statybos medžiagomis, įranga ir pramonei tiekiamomis prekėmis.

8

Įstatymo Nr. 15/2002 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad IGEC apmokestinami savininkai, eksploatuojantys didžiuosius prekybos centrus, nesvarbu, ar jie yra individualūs, ar kolektyviniai, t. y. šiems didiesiems prekybos centrams priklausančios patalpos ar patalpų savininkai, kurie arba tiesiogiai vykdo komercinę veiklą, arba patalpą ar patalpas suteikia tretiesiems asmenims tokiai veiklai vykdyti.

9

Šio įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta mokesčio bazės skaičiavimo tvarka, kurioje atsižvelgiama, be kita ko, į gyventojų tankumą dešimties kilometrų spinduliu aplink prekybos centro vietą.

10

Įstatymo Nr. 15/2002 21 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad IGEC skaičiuojamas taikant, jei reikia, 10 % mokesčio dydžio lengvatą didiesiems prekybos centrams, kurie yra ne miesto teritorijoje ir į kuriuos galima atvykti bent dviejų rūšių skirtingomis transporto priemonėmis, ir lengvatą tiems didiesiems prekybos centrams, kurie vykdo su aplinkos apsauga susijusius projektus, už aplinkos apsaugą atsakingos institucijos pripažįstamus tinkamais.

11

Nuo 2015 m. sausio 1 d. šio mokesčio teisinis reglamentavimas panašiai išdėstytas 2014 m. liepos 23 d.decreto legislativo 1/2014, por el que se aprueba el texto refundido de las disposiciones legales del Principado de Asturias en materia de Tributos Propios (Dekretas įstatymas Nr. 1/2014, kuriuo tvirtinama nauja Astūrijos autonominio regiono mokesčių srities teisės nuostatų redakcija) (2014 m. liepos 29 d. BOPA Nr. 175).

12

Šio įstatymo dekreto preambulės III punkte iš esmės atkartota Įstatymo 15/2002 preambulė, kurioje vis dėlto nebekalbama apie didžiųjų prekybos centrų neigiamą poveikį miesto prekybos tvarkai.

13

Įstatymu Nr. 15/2002 nustatytas visoje Astūrijos autonominio regiono teritorijoje esantiems didiesiems prekybos centrams taikomas regioninis mokestis, kad būtų kompensuotas poveikis teritorijai, būtent miesto prekybos sandarai, ir aplinkai, kurį gali lemti didieji prekybos centrai. 2003 m. liepos 3 d. sprendimu Astūrijos regiono ekonomikos ir finansų ministerija patvirtino registravimosi, pakeitimo ir išsiregistravimo kaip IGEC mokėtojui deklaracijos formą. 2009 m. lapkričio 11 d. Astūrijos autonominio regiono vyriausybės taryba decreto 139/2009, por el que se aprueba el Reglamento del Impuesto sobre Grandes Establecimientos Comerciales (Dekretas Nr. 139/2009, kuriuo tvirtinamas reglamentas dėl didiesiems prekybos centrams taikomo mokesčio) (2009 m. lapkričio 25 d. BOPA Nr. 273) patvirtino reglamentą dėl IGEC.

14

2003 m. ANGED, didžiąsias prekybos įmones nacionaliniu mastu vienijanti asociacija, pateikė administracinį skundą Tribunal Superior del Principado de Asturias (Astūrijos aukštesnysis teisingumo teismas, Ispanija), kuriuo prašė panaikinti šį sprendimą dėl to, kad jis prieštarauja įsisteigimo laisvei ir valstybės pagalbos teisei.

15

2009 m. ANGED šiame teisme taip pat pareiškė administracinį skundą dėl šio dekreto panaikinimo.

16

Šis teismas sustabdė abiejų bylų nagrinėjimą, kol bus atsakyta į klausimą, kurį jis pateikė Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) dėl IGEC reglamentuojančių teisės aktų konstitucingumo. Tada, kai 2014 m. balandžio 10 d.Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) atmetė šį prašymą, Tribunal Superior de Justicia de Asturias (Astūrijos aukštesnysis teisingumo teismas) taip pat atmetė ANGED pateiktus administracinius skundus. Dėl šių sprendimų atmesti administracinius skundus ANGED pateikė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) apeliacinį skundą.

17

ANGED taip pat pateikė Komisijai skundą dėl IGEC nustatymo įtardama, kad tai gali būti valstybės pagalbos forma.

18

2014 m. lapkričio 28 d. raštu Komisija informavo Ispanijos valdžios institucijas, kad, atlikus preliminarų ICEG sistemos vertinimą, mažiems prekybos centrams ir tam tikriems specializuotiems prekybos centrams taikoma išimtis gali būti laikoma su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba ir kad Ispanijos Karalystė turi panaikinti arba pakeisti šį mokestį.

19

Būtent šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus (jie yra vienodi bylose C‑234/16 ir C‑235/16):

20

Pirmajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 49 ir 54 straipsniai turi būti aiškinami taip, jog jie draudžia taikyti pagrindinėje byloje aptariamą didiesiems prekybos centrams taikomą mokestį.

21

Remiantis suformuota jurisprudencija, įsisteigimo laisve siekiama užtikrinti, kad priimančiojoje valstybėje narėje kitų valstybių narių piliečiams ir SESV 54 straipsnyje nurodytoms įmonėms bus taikomas vienodas požiūris, ir, kiek tai susiję su įmonėmis, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl buveinės vietos (žr., be kita ko, 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation, C‑374/04, EU:C:2006:773, 43 punktą ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Denkavit Internationaal ir Denkavit France, C‑170/05, EU:C:2006:783, 22 punktą).

22

Šiuo atveju draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl bendrovių buveinės vietos, bet ir visos paslėptos diskriminacijos formos, kurios, taikant kitus kriterijus, sukelia tokių pačių pasekmių (2014 m. vasario 5 d. Sprendimo Hervis Sport‑és Divatkereskedelmi, C‑385/12, EU:C:2014:47, 30 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

23

Beje, privaloma rinkliava, kuri taikoma nustačius iš pirmo žvilgsnio objektyvų diferencijavimo kriterijų, tačiau daugeliu atvejų, atsižvelgiant į jo savybes, sukuria nepalankią padėtį bendrovėms, kurių buveinė kitose valstybėse narėse ir kurios yra panašioje padėtyje, palyginti su bendrovėmis, kurių buveinė apmokestinimo valstybėje narėje, yra SESV 49 ir 54 straipsniais grindžiama netiesioginė diskriminacija dėl bendrovių buveinės vietos (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 5 d. Sprendimo Hervis Sport‑és Divatkereskedelmi, C‑385/12, EU:C:2014:47, 37–41 punktus).

24

Pagrindinėse bylose nagrinėjamuose teisės aktuose nustatytas kriterijus pagal parduotuvės ekspozicijos ir prekybos plotą, o tai nėra jokia tiesioginė diskriminacija.

25

Remiantis Teisingumo Teismui pateiktais duomenimis taip pat negalima teigti, kad dėl šio kriterijaus kitų valstybių narių piliečiai ar kitoje valstybėje narėje buveinę turinčios bendrovės daugeliu atvejų atsiduria nepalankioje padėtyje.

26

Iš tiesų, šis konstatavimas nepagrįstas ANGED rašytinėse pastabose pateiktais duomenimis; tose pastabose iš esmės kalbama apie Katalonijos autonominio regiono nustatytą mokestį didiesiems prekybos centrams. Be to, Astūrijos autonominis regionas savo ruožtu nurodė, kad IGEC našta iš esmės tenka Ispanijos kilmės mokesčių mokėtojams.

27

Beje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jam trūksta „patvirtintos“ informacijos, kad įrodytų galimą paslėptos diskriminacijos egzistavimą.

28

Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 49 ir 54 straipsniai turi būti aiškinami taip, jog jais nedraudžiama taikyti pagrindinėje byloje aptariamo didiesiems prekybos centrams nustatyto mokesčio.

29

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą patekęs teismas iš esmės klausia, ar valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, galima laikyti pagrindinėje byloje aptariamą mokestį, taikomą didiesiems prekybos centrams iš esmės atsižvelgiant į jų ekspozicijos prekybos plotą todėl, kad jis netaikomas mažesniems nei 4000 m2 ploto prekybos centrams ir tiems prekybos centrams, kuriuose prekiaujama sodo ir daržo reikmenimis, automobiliais, statybos medžiagomis, įranga ir pramonei tiekiamomis prekėmis ir kurių prekybos plotas neviršija 10000 m2.

30

Norint nacionalinę priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įgyvendintos visos toliau nurodytos sąlygos. Visų pirma tai turi būti valstybės arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba. Antra, ši pagalba turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, ji turi suteikti atrankinį pranašumą jos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti (žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 53 punktą).

31

Kalbant apie sąlygą dėl atrankinio pobūdžio, apie kurią taip pat kalbėta Teisingumo Teisme, pažymėtina, kad remiantis suformuota jurisprudencija galima teigti, jog vertinant šią sąlygą reikia nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nagrinėjama nacionaline priemone „tam tikroms įmonėms ar tam tikrų prekių gamybai“ sudaromos palankesnės sąlygos nei toms, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į ta sistema siekiamą tikslą, yra panaši ir kurioms taip pat taikomas diferencijuotas požiūris, kurį iš esmės galima kvalifikuoti kaip „diskriminacinį“ (žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 54 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

32

Konkrečiai kalbant apie nacionalines priemones, kuriomis suteikiama mokesčių lengvata, primintina, kad tokia priemone, kuria nors ir neperduodami valstybės ištekliai, tačiau ja besinaudojantys subjektai atsiduria palankesnėje padėtyje, palyginti su kitais mokesčių mokėtojais, gali būti suteiktas atrankinis pranašumas ta priemone besinaudojantiems subjektams, todėl ji yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tačiau visiems be išimties ūkio subjektams taikoma bendra priemone suteikiama mokesčių lengvata nėra tokia pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 56 punktas).

33

Šiuo atveju mokestinę priemonę kvalifikuojant kaip „atrankinę“ reikia, pirma, apibrėžti tam tikroje valstybėje narėje taikomą bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą ir, antra, įrodyti, kad nagrinėjama mokestinė priemonė yra išimtis, nes ja diferencijuojami ūkio subjektai, kurie, atsižvelgiant į bendrąja sistema siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje (žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 57 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

34

Taip pat reikia priminti, kad referencinį teisinį pagrindą, kuriuo remiantis vertinama, ar priemonė yra atrankinė, nebūtinai turi apibrėžti atitinkamos valstybės teritorijos ribos – jis gali būti nustatytas ir pagal teritoriją, kurioje regiono ar vietos valdžios institucija įgyvendina konstitucijos ar teisės aktų jai suteiktą kompetenciją. Taip yra tuomet, kai tokia valdžios institucija turi tokį teisinį ir faktinį statusą, dėl kurio ji yra pakankamai nepriklausoma nuo valstybės narės centrinės vyriausybės tam, kad jos priimamomis priemonėmis būtent ji, o ne centrinė vyriausybė vaidintų pagrindinį vaidmenį apibrėžiant politinę ir ekonominę įmonių veiklos aplinką (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Union General de Trabajadores de La Rioja (UGT‑Rioja) ir kt., C‑428/06–C‑434/06, EU:C:2008:488, 47–50 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

35

Tačiau valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nelaikoma priemonė, kurią taikant diferencijuojamos įmonės, esančios, atsižvelgiant į aptariama teisine sistema siekiamą tikslą, panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje, ir dėl tos priežasties a priori nėra atrankinė, jeigu valstybei narei pavyksta įrodyti, kad toks diferencijavimas yra pagrįstas dėl to, kad jį lemia sistemos, kurioje jis taikomas, pobūdis arba sandara (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 58 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

36

Priemonę, kuria nustatyta bendros mokesčių sistemos taikymo išimtis, gali pateisinti mokesčių sistemos pobūdis arba bendra sandara, jei aptariama valstybė narė gali įrodyti, kad ši priemonė kyla tiesiogiai iš jos mokesčių sistemos pagrindinių ir svarbiausių principų. Šiuo klausimu turi būti daromas skirtumas tarp, viena vertus, konkrečiai mokesčių sistemai priskiriamų tikslų, kurie jai nebūdingi, ir, kita vertus, pačiai mokesčių sistemai būdingų mechanizmų, kurie yra būtini siekiant šių tikslų (2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑88/03, EU:C:2006:511, 81 punktas).

37

Taip pat reikia priminti, kad nors nustatant, ar mokestinė priemonė yra atrankinė, ne visada būtina, kad ji būtų bendra laikomos mokesčių sistemos išimtis, aplinkybė, kad ji yra tokia išimtis, šiuo tikslu tikrai reikšminga, jeigu ją taikant daromas skirtumas tarp dviejų ūkio subjektų kategorijų, kuriems a priori taikomas diferencijuotas požiūris, t. y. tarp ūkio subjektų, kuriems taikoma išimtimi laikoma priemonė, ir ūkio subjektų, kuriems toliau taikoma bendra mokestinė sistema, nors abi minėtos kategorijos yra panašioje padėtyje atsižvelgiant į ta sistema siekiama tikslą (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 77 punktas).

38

Kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamus teisės aktus pažymėtina, kad Teisingumo Teisme nebuvo ginčijama, jog teritorinis referencinis pagrindas turi būti apibrėžtas taip, kad apimtų Astūrijos autonominio regiono teritoriją.

39

Beje, nepaisant to, jog su ekspozicijos prekybos plotu susijęs kriterijus formaliai nelaikomas konkretaus referencinio teisinio pagrindo išimtimi, pritaikius tą kriterijų, į šio mokesčio taikymo sritį nepatenka prekybos centrai, kurių prekybos plotas yra mažesnis nei 4000 m2. Todėl IGEC negali būti atskirtas nuo regioninio mokesčio, taikomo prekybos centrams, kurių ekspozicijos ir prekybos plotas viršija tam tikrą ribą.

40

Tačiau SESV 107 straipsnio 1 dalyje valstybės intervencinės priemonės apibrėžiamos pagal jų poveikį, neatsižvelgiant į naudojamus metodus (2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates Association, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 89 punktas).

41

Todėl negalima a priori atmesti prielaidos, kad toks kriterijus praktiškai gali sudaryti palankesnes sąlygas „tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir sumažinti joms tenkančią naštą, palyginti su įmonėmis, kurioms taikoma pagrindinėje byloje aptariama rinkliava.

42

Todėl šiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar prekybos centrų, kurie nepatenka į šios rinkliavos taikymo sritį, padėtis yra ar nėra panaši į prekybos centrų, kuriems taikomas tas mokestis.

43

Atliekant šią analizę svarbu atsižvelgti į tai, kad nesant šią sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, valstybės narės ir mokestinę autonomiją turintys infravalstybiniai subjektai turi kompetenciją nustatyti apmokestinimo bazes ir paskirstyti mokesčių naštą skirtingiems gamybos veiksniams ir ūkio sektoriams (2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė, C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732, 97 punktas).

44

Kaip primena Komisija Pranešimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos „valstybės pagalbos“ sąvokos (OL C 262, 2016, p. 1) 156 punkte, „[v]alstybės narės gali nevaržomos vykdyti tokią ekonominę politiką, kokią jos laiko esant tinkamiausią, ir visų pirma paskirstyti mokesčių naštą įvairiems pramonės sektoriaus subjektams taip, kaip jos mano esant tinkama, <…> laikydamosi Sąjungos teisės“.

45

Dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio pažymėtina, kad remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suteikta informacija darytina išvada, kad to mokesčio tikslas yra prisidėti prie aplinkos apsaugos ir teritorijos planavimo. Tai reiškia, kad reikia ištaisyti ir kompensuoti šių didžiųjų prekybos centrų veiklos pasekmes aplinkai ir teritorijai, kylančias daugiausia dėl sukeliamo eismo srauto, įpareigojant juos prisidėti prie aplinkos veiksmų planų ir infrastruktūros gerinimo.

46

Šiuo atveju neginčytina, kad prekybos centrų poveikis aplinkai labai priklauso nuo jų dydžio. Kuo didesnis jų prekybos plotas, tuo didesnis žmonių srautas, o tai lemia didesnį poveikį aplinkai. Darytina išvada, kad ploto dydžiu grindžiamas pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytas kriterijus, kurį taikant įmonės skirstomos pagal didesnį ar mažesnį jų poveikį, atitinka siekiamus tikslus.

47

Taip pat akivaizdu, kad tokių prekybos centrų statyba turi ypatingą reikšmę teritorijos planavimo politikai, neatsižvelgiant į jų vietą (pagal analogiją žr. 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑400/08, EU:C:2011:172, 80 punktas).

48

Kalbant apie šios ribos nustatymą pažymėtina, kad jos dydį nustato nacionalinis teisės aktų leidėjas naudodamasis jam suteikta diskrecija ir kad tas dydis priklauso nuo sudėtingų techninių vertinimų, dėl kurių Teisingumo Teismas galėtų taikyti tik ribotą teisminę kontrolę. Todėl negalima vertinti, kad iš pradžių nustatyta 2500 m2 riba arba vėliau patvirtinta 4000 m2 riba yra akivaizdžiai netinkama atsižvelgiant į siekiamus tikslus.

49

Tokiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje nagrinėjamas įmonės prekybos ploto dydžiu grindžiamas apmokestinimo mokesčiu kriterijus lemia tai, kad išskiriamos kategorijos prekybos centrų, kurie nėra panašioje padėtyje atsižvelgiant į šiuos tikslus.

50

Todėl atleidimas nuo mokesčio, taikomas Astūrijos autonominiame regione esantiems prekybos centrams, kurių prekybos plotas yra ne didesnis kaip tam tikra riba, negali būti laikomas suteikiančiu atrankinį pranašumą šiems prekybos centrams ir dėl tos priežasties negali būti pripažintas valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

51

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimų dėl kitų pagrindinėje byloje nagrinėjamo mokesčio savybių. Jis klausia, ar prekybos centrų, kurie veiklą vykdo išimtinai prekybos sodo ir daržo reikmenimis, automobiliais, statybos prekėmis, įranga ir pramonei teikiamomis prekėmis, ir kurių prekybos plotas neviršija 10000 m2, atleidimas nuo mokesčio yra laikomas jiems teikiama lengvata.

52

Reikia pažymėti, kad ši priemonė yra šiuo konkrečiu mokesčiu nustatytos sistemos išimtis.

53

Astūrijos autonominis regionas rašytinėse pastabose teigia, kad aptariamų prekybos centrų veiklai savaime reikalingi dideli prekybos ir sandėliavimo plotai. Jų daromas poveikis aplinkai ir teritorijos planavimui vertinami atsižvelgiant į skirtingą ribą, kuri yra lygiavertė ribai, iš principo taikomai įmonių, kurioms taikomas mokestis, mažmeninės prekybos veiklai.

54

Šis aspektas gali būti tinkamas siekiant pagrįsti pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose nustatytą skirstymą, kuris dėl tos priežasties nelemia atrankinio pranašumo suteikimo aptariamiems prekybos centrams. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tikrai taip yra šiuo atveju.

55

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad prekybos centrų, kurių prekybos plotas mažesnis nei 4000 m2, atleidimas nuo pagrindinėje byloje aptariamo didiesiems prekybos centrams taikomo mokesčio, kuris iš esmės nustatomas pagal jų prekybos plotą, nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nuo šio mokesčio atleidžiami prekybos centrai, kurie prekiauja sodo ir daržo reikmenimis, automobiliais, statybos medžiagomis, įranga ir pramonei tiekiamomis prekėmis ir kurių prekybos plotas neviršija 10000 m2, taip pat nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, jeigu šie prekybos centrai nedaro tokio didelio poveikio aplinkai ir teritorijos planavimui, kaip kiti prekybos centrai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: