1.

Šis 2015 m. balandžio 3 d. prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį 2015 m. balandžio 7 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas), susijęs su 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo ( 2 ) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2.

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant GS Media BV (toliau – GS Media) ginčą su Sanoma Media Netherlands BV (toliau – Sanoma), Playboy Enterprises International Inc. (toliau – Playboy) ir B. G. Dekker (toliau kartu – Sanoma ir kt.) dėl, be kita ko, saitų (arba galimų spustelėti nuorodų) į kitas interneto svetaines, kuriose galima pamatyti pavogtas žurnalui Playboy skirtas B. G. Dekker nuotraukas, paskelbimo GS Media eksploatuojamoje interneto svetainėje GeenStijl.nl (toliau – GeenStijl).

3.

Direktyvos 2001/29 2–5, 9, 23 ir 31 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<...>

<...>

<…>

4.

Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

<...>

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisės nebus išnaudotos jokiu šiame straipsnyje nustatytu viešo paskelbimo ar padarymo viešai prieinamą veiksmu.“

5.

Minėtos direktyvos 6 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės nustato tinkamą teisinę apsaugą nuo bet kokių veiksmingų techninių priemonių šalinimo ar vengimo, kuriuos atitinkamas asmuo daro žinodamas ar turėdamas pagrindo žinoti, kad jis to tikslo siekia.

<…>

3.   Šioje direktyvoje „techninės apsaugos priemonės“ – tai bet kokia technologija, įtaisas ar sudedamoji dalis, kurie normaliai veikdami turi paskirtį užkirsti kelią arba riboti veiksmus, atliekamus su kūriniais ar kitais objektais, kurių neleidžia įstatymų numatytų autorių teisių ar teisių, gretutinių autorių teisėms, turėtojai arba [1996 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/9/EB dėl duomenų bazių teisinės apsaugos (OL L 77, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 459)] III skyriuje nustatytos sui generis teis[ės] turėtojai. Techninės apsaugos priemonės laikomos veiksmingomis tais atvejais, kai saugomo kūrinio ar kito objekto naudojimą teisių turėtojas kontroliuoja taikydamas priėjimo [prieigos] kontrolės arba apsaugos procesą, pvz., kodavimą, elementų perstatymą arba kitą kūrinio ar objekto transformaciją arba kopijų kontrolės mechanizmą, užtikrinantį siekiamą apsaugą.

<…>“

6.

Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės nustato atitinkamas nuobaudas ir teisių gynimo būdus, jei pažeidžiamos šioje direktyvoje nustatytos teisės ir pareigos, bei imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad tos nuobaudos ir teisių gynimo būdai būtų taikomi. Šitaip nustatytos nuobaudos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

<…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad teisių turėtojai turėtų galimybes prašyti teismo draudimo tarpininkams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti.“

7.

2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje ( 3 ) 14 straipsnyje „Informacijos pateikimas internete“ nustatyta:

„1.   Kai teikiama informacinės visuomenės paslauga, kurią sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu, valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo prašymu, tik tada, jei:

2.   Šio straipsnio 1 dalis netaikoma, kai paslaugos gavėjas veikia pagal teikėjo įgaliojimus arba jo kontroliuojamas.

3.   Šis straipsnis neturi įtakos teismo arba administracinės institucijos galimybei vadovaujantis valstybių narių teisinėmis sistemomis reikalauti, kad paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią, jis taip pat neturi įtakos valstybių narių galimybei nustatyti procedūras, reglamentuojančias informacijos panaikinimą arba galimybės ją pasiekti atėmimą.“

8.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo ( 4 ) 11 straipsnio trečiame sakinyje nustatyta:

„Valstybės narės taip pat užtikrina, kad teisių turėtojai galėtų prašyti taikyti tokį draudimą, nepažeidžiant Direktyvos [2001/29] 8 straipsnio 3 dalies, tarpininkams, kurių paslaugas naudoja trečioji šalis, pažeisdama intelektinės nuosavybės teises.“

9.

Sanoma, mėnesinio žurnalo Playboy leidėja, užsakė, kad fotografas C. C. Hermès parengtų fotoreportažą apie B. G. Dekker. B. G. Dekker reguliariai dalyvauja Nyderlandų televizijos programose. Fotografas įgaliojo Sanoma atstovauti jam siekiant užtikrinti jo intelektinės nuosavybės teisių, susijusių su nagrinėjama užduotimi, apsaugą ir laikymąsi.

10.

2011 m. spalio 27 d.GS Media, kuri eksploatuoja interneto svetainę GeenStijl, paskelbė tokį pranešimą: „[keiksmažodis]! <…> B. G. Dekker erotinės nuotraukos“. Šiame pranešime, esančiame kairiajame viršutiniame svetainės kampe, buvo pateikta vienos nuotraukos dalis. Pranešimas užbaigtas tokiais žodžiais: „Ir štai nuoroda su nuotraukomis, kurių laukėte. Kas pirmasis pradės [keiksmažodis], tas pirmasis [keiksmažodis]. ČIA. <…>“ Spustelėjęs saitą, pavadintą „ČIA“, skaitytojas buvo nukreipiamas į Australijos failų saugojimo svetainę Filefactory.com. Spustelėjus dar vieną saitą atsidarydavo naujas langas, kuriame buvo mygtukas „Atsisiųsti dabar“ („Download now“). Spustelėjęs šį mygtuką skaitytojas atsidarydavo ZIP formato rinkmeną su vienuolika PDF formato failų, kuriuose buvo po vieną nuotrauką.

11.

Nepaisydama Sanoma raginimų, GS Media atsisakė pašalinti nagrinėjamą saitą. Vis dėlto nuotraukos buvo pašalintos iš interneto svetainės Filefactory.com.

12.

2011 m. lapkričio 7 d. interneto svetainėje GeenStijl buvo paskelbtas pranešimas „Blote [Dekker] gaat GeenStijl aanklaguh“ [„Nuoga B. G. Dekker nori paduoti GeenStijl į teismą“), susijęs su GS Media ir Sanoma ir kt. ginču dėl GeenStijl išplatintų nuotraukų. Paskutinis šio pranešimo sakinys buvo toks: „Atnaujinta: dar nematėte nuogos [B. G. Dekker] nuotraukų? Jos ČIA“. Šiame pranešime taip pat buvo pateiktas saitas į svetainę Imageshack.us, kurioje buvo galima pamatyti vieną ar daugiau nagrinėjamų nuotraukų. Sanoma paraginus, nuotraukos taip pat buvo pašalintos iš interneto svetainės Imageshack.us. Trečiasis pranešimas su saitu į nuotraukas pasirodė 2011 m. lapkričio 17 d.GeenStijl. Jis buvo pavadintas „Viso, pamojuokim Playboy“. GeenStijl forumo lankytojai vėliau šioje interneto svetainėje pateikė naujų nuorodų į kitas interneto svetaines, kuriose buvo galima pamatyti nuotraukas.

13.

B. G. Dekker nuotraukos buvo paskelbtos Playboy 2011 m. gruodžio mėn. numeryje.

14.

Sanoma ir kt. pareiškė ieškinį Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo teismas), be kita ko, teigdamos, kad pateikdama saitus ir dalinį vienos iš nagrinėjamų nuotraukų vaizdą interneto svetainėje GeenStijl, GS Media pažeidė C. C. Hermès autorių teises ir pasielgė neteisėtai su Sanoma ir kt. Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo teismas) patenkino beveik visą šį ieškinį.

15.

Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) panaikino Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo teismas) sprendimą, laikydamasis nuomonės, kad, pateikdama nagrinėjamus saitus, GS Media nepažeidė C. C. Hermès autorių teisių, nes nuotraukos jau buvo viešai paskelbtos – pateiktos interneto svetainėje Filefactory.com. Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) nepriėmė sprendimo dėl to, ar paskelbus nuotraukas interneto svetainėje Filefactory.com buvo pažeistos C. C. Hermès autorių teisės. Vis dėlto jis nutarė, kad pateikdama šiuos saitus GS Media pasielgė neteisėtai su Sanoma ir kt., skatindama GeenStijl lankytojus žiūrėti Filefactory.com neteisėtai paskelbtas nuotraukas, kurias nebuvo lengva rasti nesant tokių nuorodų. Tačiau Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) laikėsi nuomonės, kad, pateikdama vienos nuotraukos dalį interneto svetainėje GeenStijl, GS Media pažeidė C. C. Hermès autorių teises.

16.

Atitinkamai GS Media ir Sanoma ir kt. padavė kasacinį skundą ir priešpriešinį kasacinį skundą Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas).

17.

GS Media kaltina Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) nusprendus, kad tai, jog ji savo interneto svetainėje, pranešime apie nuotraukas, pateikė vienos nuotraukos dalį, yra C. C. Hermès autorių teisių pažeidimas.

18.

Sanoma ir kt. priekaištauja, jog Gerechtshof Amsterdam (Amsterdamo apeliacinis teismas) nusprendė, kad GS Media, pateikdama saitus savo interneto svetainėje, nepadarė nuotraukų viešai prieinamų. Sanoma ir kt., remdamosi, be kita ko, Sprendimu Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76), bylą nagrinėjant Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas), tvirtina, kad nuorodos į interneto svetainę, kurioje kūrinys pateikiamas be autorių teisių turėtojo sutikimo, pateikimas reiškia viešą paskelbimą, neatsižvelgiant į tai, ar šis kūrinys buvo prieš tai paskelbtas gavus teisių turėtojo sutikimą, ar ne. Be to, Sanoma ir kt. teigia, kad interneto svetainė Filefactory.com ėmėsi ribojamųjų priemonių, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) 31 punktą, „kurias GeenStijl naudotojai galėjo apeiti GS Media atlikus aktyvius veiksmus. Tokiu būdu paskleistos nuotraukos padarytos viešai prieinamos platesnei auditorijai nei ta, kuriai jos buvo paskelbtos „skaitmeniniame seife“; bet kuriuo atveju šitaip nuotraukos buvo pateiktos auditorijai, kurių ji be minėtų aktyvių veiksmų (lengvai) nebūtų galėjusi rasti ir kurios todėl jai būtų neprieinamos.“

19.

Nagrinėdamas priešpriešinį kasacinį skundą Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) laikėsi nuomonės, jog iš Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) ir Nutarties BestWater International (C‑348/13, EU:C:2014:2315) negalima daryti pakankamai įtikinamos išvados, kad yra „viešas paskelbimas“, jeigu kūrinys iš tikrųjų buvo paskelbtas iki tol, tačiau be teisių turėtojo sutikimo. Be to, minėtas teismas pažymi, kad priešpriešiniame kasaciniame skunde taip pat keliami ribojamųjų priemonių apėjimo klausimai, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76). Šiuo klausimu jis pažymi, kad nuotraukas buvo galima rasti dar prieš GS Media pateikiant saitą į interneto svetainę GeenStijl, tačiau jų nebuvo lengva rasti, todėl saito pateikimas nebent palengvino jų suradimą.

20.

Tokiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21.

Pastabas raštu pateikė GS Media, Sanoma ir kt., Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika, Portugalijos Respublika, Slovakijos Respublika ir Europos Komisija. 2016 m. vasario 3 d. įvykusiame posėdyje GS Media, Sanoma ir kt., Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika ir Komisija pateikė pastabas žodžiu.

22.

Portugalijos Respublikos nuomone, nepaveikiant Teisingumo Teismo sprendime Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) pareikštos galutinės pozicijos pagrįstumo, remiantis šiuo sprendimu, informacijos sklaida ir susipažinimas su ja internete gali būti sąlyginis. Jos teigimu, laikyti saitų pateikimą „viešu paskelbimu“ būtų keblu dėl dviejų priežasčių.

23.

Pirma, kaip nurodo Portugalijos Respublika, skaitmeninėje visuomenėje saitas yra panašus į išnašą analoginėje kultūrinėje aplinkoje ( 5 ) ir jo nereikia laikyti „paskelbimo veiksmu“. Antra, Portugalijos Respublikos nuomone, tas asmuo, kuris tiesiogiai padaro kūrinį viešai prieinamą ir kuris dėl to atlieka „paskelbimo veiksmą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, yra asmuo, kuris įkelia kūrinį į serverį, iš kurio interneto vartotojas gali jį pasiekti. Jos teigimu, tai ne saito pateikėjas, kuris tiesiog atlieka antrinį arba netiesioginį „paskelbimą“, lemia, kad „visuomenės nariai galėtų <...> pasiekti [kūrinius] individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“. Iš tikrųjų tai lėmė pradinį paskelbimą atlikusio asmens veiksmas.

24.

Portugalijos Respublikos nuomone, tai, kad kitas asmuo nei autorių teisių turėtojas, pateikdamas savo eksploatuojamoje interneto svetainėje saitą su nuoroda į kitą, trečiojo asmens eksploatuojamą, interneto svetainę, prieinamą visiems interneto vartotojams, kurioje kūrinys padaromas viešai prieinamas su teisių turėtojo savininko leidimu arba be jo, nėra „viešas paskelbimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

25.

Komisija primena, jog savo pastabose byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76), ji teigė, kad tuo atveju, kai konkrečioje interneto svetainėje galima spustelėti nuoroda (arba saitu) nukreipiama į autorių teisių saugomą kūrinį, pateiktą kitoje interneto svetainėje, ir jeigu pirmosios interneto svetainės naudotojai taip pat gali susipažinti su šiuo kūriniu, tai nėra „paskelbimo veiksmas“, nes nėra nei transliavimo, nei retransliavimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29.

26.

GS Media, Vokietijos Federacinė Respublika, Portugalijos Respublika ( 6 ) ir Slovakijos Respublika, taip pat Komisija siūlo neigiamai atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 1 klausimo a ir b punktus. Jų nuomone, tai nėra „viešas paskelbimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/29, jei saitu nukreipiama į trečiojo asmens interneto svetainę, laisvai prieinamą visiems interneto vartotojams, kurioje atitinkamas kūrinys buvo padarytas prieinamas be teisių turėtojų leidimo, ir taip yra net ir tuo atveju, kai šis kūrinys dar niekada nebuvo paskelbtas kitu būdu teisių turėtojui sutikus.

27.

Dėl 1 klausimo c punkto GS Media, Vokietijos Federacinė Respublika ir Portugalijos Respublika, taip pat Komisija laikosi nuomonės, kad, vertinant „viešą paskelbimą“, subjektyvūs elementai neturi reikšmės, nes jį reikia vertinti objektyviai. Portugalijos Respublika vis dėlto subsidiariai teigia, kad, jeigu Teisingumo Teismas teigiamai atsakytų į pirmąjį arba antrąjį prejudicinį klausimą, toks paskelbimas reiškia, jog saito pateikėjas aiškiai žinojo apie tai, kad nebuvo duotas leidimas dėl pradinio paskelbimo. Tačiau Slovakijos Respublika laikosi nuomonės, jog svarbu žinoti, ar asmuo, kuris pateikia saitą į saugomą kūrinį, negalėjo nežinoti, kad šis kūrinys anksčiau buvo padarytas viešai prieinamas be teisių turėtojo leidimo. Taigi, siekiant užtikrinti Direktyvos 2001/29 tikslo pasiekimą, nuo tada, kai teisių turėtojas informuoja šį asmenį apie minėtą aplinkybę, arba nuo tada, kai jis negalėjo apie ją nežinoti dėl kitos priežasties, jis turi sukliudyti kitam autorių teisių pažeidimui, neleisdamas dar kartą viešai paskelbti saugomo kūrinio.

28.

Dėl 2 klausimo a ir b punktų GS Media, Vokietijos Federacinė Respublika, Portugalijos Respublika ir Slovakijos Respublika, taip pat Komisija laikosi nuomonės, kad į jį reikia atsakyti neigiamai. Iš tiesų, iš Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) matyti, kad vienintelė lemiama aplinkybė yra žinoti, ar saitas leidžia apeiti ribojamąsias priemones, kurių ėmėsi interneto svetainė, kurioje yra saugomas kūrinys, kad apribotų jo viešą prieigą. Jeigu taip yra ir jeigu ši svetainė, taigi ir joje esantis kūrinys yra galimai prieinami visiems interneto vartotojams, neturi reikšmės tai, ar šis saitas leidžia rasti minėtą kūrinį, ar neleidžia jo rasti. Be to, kitoks sprendimas nebūtų praktiškai įmanomas ir dėl jo atsirastų didelis teisinis nesaugumas, kuris kenktų saviraiškos ir informacijos laisvei.

29.

Sanoma ir kt. siūlo į 1–3 klausimus atsakyti taip, kad asmuo, kuris tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje sąmoningai, žinodamas visas aplinkybes, pateikia saitą, suteikiantį prieigą prie autorių teisių saugomo kūrinio, kuris anksčiau niekada nebuvo padarytas viešai prieinamas gavus teisių turėtojo sutikimą, atlieka viešo paskelbimo veiksmą. Sanoma ir kt. nuomone, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad reikia atsižvelgti į keletą kriterijų: pirma, į tai, kad naudotojas, žinodamas visas aplinkybes, sąmoningai suteikia prieigą tretiesiems asmenims prie saugomų kūrinių, antra, tai, kad savo dalyvavimu naudotojas atlieka esminį vaidmenį padarant šiuos kūrinius prieinamus, trečia, tai, kad visuomenę, kuri šitaip susipažino su saugomais kūriniais, sudaro neapibrėžtas potencialių vartotojų skaičius arba pakankamai didelis asmenų skaičius, ketvirta, tai, kad savo dalyvavimu naudotojas išplečia asmenų, gavusių prieigą prie saugomų kūrinių, ratą, įtraukdamas į jį asmenų grupę, kurios autorių teisių į saugomus kūrinius turėtojas nenumatė, duodamas pradinį sutikimą naudoti kūrinius, ir, penkta, tai, kad paskelbimu naudotojas siekia pelno. Sanoma ir kt. teigimu, pagrindinėje byloje yra įvykdyti visi šie kriterijai.

30.

Prancūzijos Respublika teigia, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis, padarant atitinkamus kūrinius prieinamus paspaudus nuorodą, nagrinėjami kūriniai paskelbiami naujai visuomenei, nes prieš GS Media pateikiant galimą spustelėti nuorodą interneto svetainėje GeenStijl, ginčijamas nuotraukas galėjo nesunkiai gauti tik tie asmenys, kurie turėjo skaitmeninį slaptažodį. Ji primena, jog nė viena aplinkybė neleido nustatyti, kad GeenStijl visuomenė būtų galėjusi nesunkiai surasti ginčijamas nuotraukas be GS Media pagalbos. Šiuo klausimu Prancūzijos Respublika primena, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarė išvadą, kad galima spustelėti nuoroda buvo įdiegta tik siekiant supaprastinti prieigą. Šiomis aplinkybėmis Prancūzijos Respublika mano, jog reikia konstatuoti, kad galimos spustelėti nuorodos, kuri gali labai palengvinti prieigą prie ginčijamų autorių teisių saugomų ir nepaskelbtų nuotraukų saugojimo vietos, buvimas reiškia paskelbimą naujai visuomenės daliai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

31.

Prancūzijos Respublikos nuomone, pirma, autorių teisių turėtojo sutikimas pateikti kūrinį interneto svetainėje, į kurią nukreipia galima spustelėti nuoroda, ar šio sutikimo nebuvimas ir, antra, galimas asmens, pateikiančio galimą spustelėti nuorodą, nežinojimas apie tai, kad teisių turėtojas nedavė savo sutikimo taip pateikti kūrinį, neturi reikšmės kvalifikuojant „viešą paskelbimą“.

32.

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog, tik jei tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, saugomi kūriniai, t. y. nuotraukos, buvo padaryti prieinami interneto svetainių Filefactory.com ir Imageshack.us vartotojams be autorių teisių turėtojų sutikimo, tačiau šis autorių teisių pažeidimas nėra nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

33.

Be to, vienos nagrinėjamų nuotraukų dalies pateikimas interneto svetainėje GeenStijl nėra prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas ( 7 ), nes jis susijęs tik su saitais į šią interneto svetainę.

34.

Iš tiesų savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, jeigu vienoje interneto svetainėje pateikiamas saitas į kitą trečiųjų asmenų eksploatuojamą interneto svetainę, prieinamą visiems interneto vartotojams, kurioje be autorių teisių turėtojo leidimo padaromi viešai prieinami autorių teisių saugomi kūriniai, tai reiškia viešo paskelbimo veiksmą.

35.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tai, kad asmuo, kuris pateikia saitą į interneto svetainę, žino arba turi žinoti, kad autorių teisių turėtojas neleido pradinio šių kūrinių paskelbimo minėtoje interneto svetainėje, turi reikšmę taikant Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tai, kad saitas palengvina prieigą prie nagrinėjamų kūrinių, turi reikšmę šios nuostatos taikymui, o jeigu taip, tai kokiomis aplinkybėmis.

36.

Pagrindinė byla priskirtina prie bylų, kuriose priimtas Sprendimas Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) ir Nutartis BestWater International (C‑348/13, EU:C:2014:2315), kuriose Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu saitų į saugomą kūrinį, laisvai prieinamą kitoje interneto svetainėje, pateikimas interneto svetainėje yra „paskelbimo veiksmas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį ( 8 ), pagal šią nuostatą tai nėra „viešas paskelbimas“. Iš tiesų Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) 24 punkte Teisingumo Teismas nutarė: „kad būtų taikoma sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, dar reikia, kad toks paskelbimas, kuris susijęs su tais pačiais kūriniais, kaip ir pradinis paskelbimas, ir kuris atliktas internete, kaip ir pradinis paskelbimas, taigi – tomis pačiomis techninėmis priemonėmis, būtų skirtas naujai visuomenės daliai, t. y. tai, į kurią neatsižvelgė autorių teisių turėtojai, kai leido pradinį viešą paskelbimą“ ( 9 ).

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad minėtose bylose Teisingumo Teismas nepatikslino, ar autorių teisių turėtojo leidimas padaryti saugomą kūrinį prieinamą interneto svetainėje, į kurią nukreipia saitas, turi poveikį tam, kad nėra konstatuotas viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

38.

Reikia pažymėti, kad Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) rezoliucinės dalies pirmame punkte Teisingumo Teismas pareiškė, jog Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje numatytu viešu paskelbimu nelaikomas galimų spustelėti nuorodų į kūrinius, laisvai prieinamus ( 10 ) kitoje interneto svetainėje ( 11 ), pateikimas interneto svetainėje.

39.

Nors Teisingumo Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje tikrai keletą kartų paminėjo, kad „autorių teisių turėtojai <...> leido pradinį paskelbimą“ ( 12 ), jo rezoliucinėje dalyje nieko nenurodyta dėl to, ar autorių teisių turėtojas davė leidimą dėl pradinio saugomo kūrinio padarymo viešai prieinamo, ar ne.

40.

Be to, reikia pažymėti, jog iš Nutarties BestWater International (C‑348/13, EU:C:2014:2315) 4 punkto matyti, kad saugomas kūrinys buvo pateiktas internete, taigi jo pradinis viešas paskelbimas buvo atliktas be autorių teisių turėtojo leidimo. Teisingumo Teismas, vadovaudamasis Sprendime Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) suformuluota savo praktika, nutarė, kad Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista.

41.

Todėl atrodo, jog iš Nutarties BestWater International (C‑348/13, EU:C:2014:2315) galima daryti išvadą, kad autorių teisių turėtojo leidimo atlikti pradinį viešą paskelbimą nebuvimas, kiek tai susiję su Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalimi, neturėjo reikšmės.

42.

Šiuo klausimu vis dėlto reikia pažymėti, kad prejudicinis klausimas, pateiktas Teisingumo Teismui byloje, kurioje buvo priimta Nutartis BestWater International (C‑348/13, EU:C:2014:2315) ( 13 ), nebuvo konkrečiai susijęs su leidimo nebuvimu ir kad toje nutartyje pateiktuose Teisingumo Teismo motyvuose nebuvo kalbama apie jokį leidimą ( 14 ).

43.

Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę nustatyti, ar autorių teisių turėtojo leidimas padaryti saugomą kūrinį prieinamą kitoje interneto svetainėje („pradinis“ paskelbimas) yra būtinas norint konstatuoti, kad nebuvo viešo paskelbimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

44.

Prieš atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia išnagrinėti Portugalijos Respublikos ( 15 ) ir Komisijos ( 16 ) pastabas dėl galimybės netaikyti Sprendime Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) suformuluotos teismo praktikos, susijusios su sąvoka „paskelbimo veiksmas“, elementu, kuris yra būtinas siekiant konstatuoti „viešą paskelbimą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, ir jos taikymu saitams.

45.

Iš tiesų, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad saitų į saugomus kūrinius, laisvai prieinamus vienoje interneto svetainėje, pateikimas kitoje interneto svetainėje negali būti laikomas „paskelbimo veiksmu“, nekiltų klausimo dėl autorių teisių turėtojo leidimo pateikti jo kūrinį kitose trečiųjų asmenų eksploatuojamose interneto svetainėse nebuvimo.

46.

Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad autoriai turi išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą. Iš to darytina išvada, kad turi būti gautas autorių teisių turėtojo leidimas paskelbti viešai kiekvieną kūrinį ( 17 ).

47.

Nors Direktyvoje 2001/29 sąvoka „viešas paskelbimas“ niekaip neapibrėžta ( 18 ), nusistovėjusioje Teisingumo Teismo praktikoje patikslinama, kad ši sąvoka apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio „skelbimą“ ir šio kūrinio skelbimą „viešai“ ( 19 ).

48.

Dėl sąvokos „paskelbimo veiksmas“ reikia pažymėti, jog Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad viešas paskelbimas apima „bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą <…> [visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama] laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją“ ( 20 ).

49.

Be to, Sprendimo Circul Globus Bucureşti (C‑283/10, EU:C:2011:772) ( 21 ) 40 punkte Teisingumo Teismas nutarė, kad viešo paskelbimo teisė „neapima veiksmų, nesusijusių su kūrinio „transliavimu“ ir „retransliavimu“ ( 22 ).

50.

Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje nenurodomi transliavimo ar retransliavimo veiksmai ir plačiąja prasme numatyta, kad viešas paskelbimas apima „[kūrinių] padarymą viešai prieinamų“ ( 23 ). Manau, šis platus ( 24 ) sąvokos „paskelbimo veiksmas“ supratimas atitinka Europos teisės aktų leidėjo valią užtikrinti „aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį“ ( 25 ) ir taip pat užtikrina sąvokos „paskelbimo veiksmas“ lankstumą, kad ji greitai nepasentų dėl nuolatinės technologijų raidos ( 26 ).

51.

Remdamasi Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamosios dalies tekstu, Komisija byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Svensson (C‑466/12, EU:C:2014:76), palaikė mintį, kad sąvoka „paskelbimo veiksmas“ turi apimti tik „transliavimą“ arba „retransliavimą“, o taip nėra kalbant apie konkrečioje interneto svetainėje esantį saitą, kuriuo nukreipiama į autorių teisių saugomą kūrinį, pateikiamą kitoje interneto svetainėje, kurioje pirmosios svetainės lankytojai taip pat gali susipažinti su šiuo kūriniu ( 27 ).

52.

Šiai minčiai nebuvo pritarta, nes Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) 19 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, jog tam, „kad kūrinys būtų laikomas „paskelbtu“, pakanka, be kita ko, jog jis būtų pateiktas visuomenei tokiu būdu, jog ją sudarantys asmenys turėtų galimybę su juo susipažinti, o tai, ar jie šia galimybe pasinaudojo, lemiamos reikšmės neturi“.

53.

Ar, atsižvelgiant į tai, yra „paskelbimo veiksmas“, jeigu interneto svetainėje esantis saitas nukreipia į kitą interneto svetainę ir taip jos lankytojams leidžiama susipažinti su toje kitoje interneto svetainėje laisvai prieinamu saugomu kūriniu?

54.

Nors vienoje interneto svetainėje pateikti saitai iš tiesų padeda daug lengviau rasti kitas interneto svetaines ir jose prieinamus saugomus kūrinius ( 28 ) ir todėl pirmosios interneto svetainės naudotojams suteikiama galimybė greičiau ir labiau tiesiogiai ( 29 ) susipažinti su šiais kūriniais, manau, kad saitai, kuriais net ir tiesiogiai nukreipiama į saugomus kūrinius, „nepadaro jų prieinamų“ viešai, jeigu šie kūriniai jau yra laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje, ir tik palengvina jų radimą. Kaip savo pastabose nurodo Portugalijos Respublika, veiksmą, kuriuo kūrinys iš tikrųjų „padaromas prieinamas“, atliko pradinį paskelbimą atlikęs asmuo ( 30 ).

55.

Be to, pažymiu, kad Sprendime Football Association Premier League ir kt. (C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631), kuriame buvo konstatuotas „[kūrinio] viešas paskelbimas“, Teisingumo Teismas pabrėžė tai, kad, nesant viešbučio savininko įsikišimo, pavyzdžiui, televizijos signalo transliavimo viešbučio kambariuose per televizorių, viešbučio klientai nebūtų turėję prieigos prie kūrinio ( 31 ).

56.

Šiuo klausimu Sprendimo Football Association Premier League ir kt. (C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631) 195 ir 196 punktuose Teisingumo Teismas nutarė, kad kavinės‑restorano savininkas atlieka „viešą paskelbimą“, kai sąmoningai leidžia šioje įstaigoje esančių savo klientų prieigą prie transliuojamos programos, apimančios saugomus kūrinius, per televizoriaus ekraną ir garsiakalbius, „turint omenyje tai, kad be šio savininko įsikišimo šie klientai negalėtų matyti ir girdėti transliuojamų kūrinių, net jei jie būtų zonoje, kurią apima minėta programa“ ( 32 ).

57.

Iš to darytina išvada, kad, norint konstatuoti paskelbimo veiksmą, saitus pateikiančio asmens įsikišimas turi būti būtinas arba svarbus ( 33 ) norint gauti kūrinius ar jais mėgautis.

58.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad kituose sprendimuose SGAE (C‑306/05, EU:C:2006:764, 42 punktas) ir Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76, 27 ir 31 punktai) Teisingumo Teismas analizavo šį įsikišimo būtinumo kriterijų ir konstatavo, kad nebuvo skelbimo naujai visuomenės daliai ( 34 ).

59.

Mano supratimu, įsikišimo būtinumo kriterijų galima suprasti tik nagrinėjant paskelbimo veiksmo buvimą ( 35 ). Iš tiesų, būtent tada kūrinys „padaromas prieinamas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį.

60.

Todėl manau, kad interneto svetainėje pateiktų saitų, kuriais nukreipiama į kitoje interneto svetainėje laisvai prieinamus autorių teisių saugomus kūrinius, negalima laikyti „paskelbimo veiksmu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, nes saitą pateikiančio interneto svetainės operatoriaus, šiuo atveju – GS Media, įsikišimas nėra būtinas, kad nagrinėjamos nuotraukos būtų padarytos prieinamos interneto vartotojams, įskaitant interneto svetainės GeenStijl lankytojus.

61.

Kadangi nėra vieno iš kumuliacinių elementų, kurie yra būtini norint konstatuoti „viešą paskelbimą“ pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, manau, autorių teisių turėtojo leidimo pateikti jo kūrinį kitose trečiųjų asmenų eksploatuojamose interneto svetainėse nebuvimo klausimas ( 36 ) neturi reikšmės.

62.

Todėl manau, kad į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 1 klausimo a ir b punktus reikia atsakyti neigiamai.

63.

Be to, nors iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos aiškiai matyti, jog GS Media žinojo, kad nagrinėjamos nuotraukos, prieinamos interneto svetainėse Filefactory.com ir Imageshack.us, buvo pavogtos ir kad ji interneto svetainėje GeenStijl pateikė saitus į kitas interneto svetaines, aiškiai pažeisdama šių kūrinių autoriaus teises, manau, kad, nesant paskelbimo veiksmo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, GS Media motyvai ir tai, jog ji žinojo arba turėjo žinoti, kad Sanoma neleido pradinio nagrinėjamų nuotraukų paskelbimo tose kitose interneto svetainėse ar kad šios nuotraukos anksčiau nebuvo padarytos viešai prieinamos su autoriaus sutikimu, neturi reikšmės šios nuostatos taikymui.

64.

Iš to darytina išvada, kad į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 1 klausimo c punktą reikia atsakyti neigiamai.

65.

Kadangi laikausi nuomonės, kad nėra vieno iš kumuliacinių elementų, būtinų „viešam paskelbimui“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, konstatuoti, tik subsidiariai išnagrinėsiu Direktyvoje 2001/29 reikalaujamą antrąjį elementą, t. y. kūrinio paskelbimą „visuomenei“ ( 37 ).

66.

Neginčijama, jog dėl to, kad interneto svetainėje GeenStijl esančios nuorodos skirtos visiems galimiems šios svetainės vartotojams, t. y. neapibrėžtam ir pakankamai dideliam adresatų skaičiui, šie saitai yra skirti visuomenei ( 38 ). Tačiau manau, kad „naujos visuomenės dalies“ kriterijus, kurio reikalaujama Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) 24 ir 31 punktuose, netaikytinas ir bet kuriuo atveju šioje byloje jis nėra įvykdytas.

67.

Be kita ko, iš sprendimų Football Association Premier League ir kt. (C‑403/08 ir C‑429/08, EU:C:2011:631, 197 punktas) ir Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76, 24 ir 31 punktai) matyti, kad naujos visuomenės dalies kriterijus taikytinas tik jeigu autorių teisių turėtojas leido pradinį viešą paskelbimą. Kadangi pagrindinėje byloje tokio leidimo nėra, „naujos visuomenės dalies“ kriterijus netaikomas.

68.

Teisingumo Teismas Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) 28 ir 30 punktuose taip pat nutarė, kad jeigu „netenkinama naujos visuomenės dalies sąlyga, autorių teisių turėtojų leidimo <...> bet kuriuo atveju nereikia“, kad būtų viešai paskelbta, t. y. šioje byloje – pateikti saitai į kitas interneto svetaines, kuriose autorių teisių saugomi kūriniai yra laisvai prieinami visuomenei.

69.

Be to, net jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad šis kriterijus taikytinas, jeigu autorių teisių turėtojas neleido pirmojo viešo paskelbimo, iš Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76, 27 punktas) darytina išvada, kad šis kriterijus įvykdomas tik jeigu interneto svetainės operatoriaus įsikišimas pateikiant saitus buvo svarbus, kad kūriniai būtų padaryti prieinami naujai visuomenės daliai ( 39 ), t. y. visuomenės daliai, kurios autorių teisių turėtojas, duodamas leidimą dėl pradinio nagrinėjamų kūrinių paskelbimo, neturėjo omenyje.

70.

Vis dėlto tuo atveju, jeigu nuotraukos buvo laisvai prieinamos visiems kitų interneto svetainių vartotojams ( 40 ), toks GS Media įsikišimas nebuvo svarbus, kad nuotraukos būtų padarytos šitaip prieinamos. Taigi nebūtų „naujos visuomenės dalies“ ir nekiltų autorių teisių turėtojo pradinio paskelbimo leidimo klausimo.

71.

Norėčiau iš karto pridurti, jog ši išvada paremta prielaida, kad nagrinėjami kūriniai buvo „laisvai prieinami“ trečiųjų asmenų interneto svetainėse visiems interneto vartotojams ( 41 ), tačiau apie tai negalima aiškiai spręsti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Ar GS Media dalyvavimas buvo svarbus, kad kūriniai būtų padaryti prieinami interneto svetainės GeenStijl lankytojams? Iš tiesų, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos lyg ir galima daryti išvadą, kad, pirma, trečiųjų asmenų interneto svetainės ėmėsi prieigos ribojimo priemonių, susijusių su nagrinėjamomis nuotraukomis, ir, antra, saitai tik šiek tiek palengvino šią prieigą ( 42 ).

72.

Jeigu tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jis turės atsakyti į šį fakto klausimą.

73.

Bet kuriuo atveju iš Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76, 31 punktas) darytina išvada, kad jeigu saitas leidžia interneto svetainės, kurioje yra šis saitas, vartotojams „apeiti ribojamąsias priemones“ ( 43 ), įdiegtas trečiųjų asmenų interneto svetainėse siekiant apriboti prieigą prie saugomų kūrinių ( 44 ), nagrinėjamas saitas yra svarbi priemonė, be kurios minėti vartotojai negalėtų gauti kūrinių. Iš to darytina išvada, kad dėl šios priemonės nagrinėjami kūriniai padaromi prieinami nagrinėjamos svetainės, šioje byloje – interneto svetainės GeenStijl, lankytojams, todėl tai yra viešo paskelbimo veiksmas, kada pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį reikalingas autorių teisių turėtojo leidimas.

74.

Vis dėlto iš Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) 31 punkto aiškiai matyti, jog nepakanka, kad saitas palengvintų interneto vartotojų prieigą prie nagrinėjamo kūrinio arba dėl saito jiems būtų lengviau gauti šį kūrinį ( 45 ). Todėl pritariu GS Media, Vokietijos Federacinės Respublikos, Portugalijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos, taip pat šios išvados 28 punkte nurodytoms Komisijos pastaboms, kuriomis remiantis į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo 2 klausimo a ir b punktus reikia atsakyti neigiamai.

75.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar, atsakant į klausimą, ar yra „viešas paskelbimas“, jeigu per saitą suteikiama prieiga prie kūrinio, kurį padaryti viešai prieinamą interneto svetainėje autorių teisių turėtojas dar niekada nebuvo davęs leidimo, reikia atsižvelgti į kitas aplinkybes.

76.

Pažymiu, jog Teisingumo Teismas Sprendimo Svensson ir kt. (C‑466/12, EU:C:2014:76) 41 punkte nusprendė, kad Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją valstybė narė negali suteikti platesnės autorių teisių turėtojų apsaugos numatydama, kad „viešo paskelbimo“ sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta toje nuostatoje.

77.

Be to, kad, mano nuomone, saitų pateikimas pagrindinėje byloje iš principo nėra „viešas paskelbimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, manau, kad bet koks kitas šios nuostatos aiškinimas smarkiai pakenktų interneto veikimui ir vienam iš pagrindinių Direktyvos 2001/29 tikslų – Europoje kurti informacinę visuomenę ( 46 ). Be to, toks aiškinimas galėtų iškreipti „deram[ą] pusiausvyr[ą] tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų teisių ir interesų, taip pat tarp įvairių kategorijų teisių turėtojų ir saugomų objektų naudotojų“ ( 47 ).

78.

Pažymėtina, kad interneto vartotojų vykdomas saitų pateikimas yra ir sistemingas, ir būtinas esamai interneto struktūrai ( 48 ). Nors pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės yra labai akivaizdžios ( 49 ), manau, apskritai interneto vartotojai nežino ir neturi priemonių patikrinti, ar saugomas kūrinys, laisvai prieinamas internete, buvo iš pradžių viešai paskelbtas su autorių teisių turėtojo sutikimu, ar be jo. Jeigu interneto vartotojams kiekvieną kartą, kai jie pateikia saitą į kitoje interneto svetainėje laisvai prieinamus kūrinius, kiltų ieškinio dėl autorių teisių pažeidimo pareiškimo grėsmė pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, jie būtų daug mažiau linkę pateikti saitus, o tai kenktų tinkamam interneto veikimui ir pačiai jo struktūrai, taip pat informacinės visuomenės kūrimui.

79.

Mano nuomone, nereikėtų šitaip riboti interneto veikimo. Bet kuriuo atveju manau, kad, norint išplėsti sąvoką „viešas paskelbimas“ taip, kad ji apimtų saitų į kitoje interneto svetainėje laisvai prieinamus saugomus kūrinius pateikimą, reikalingas Europos teisės aktų leidėjo įsikišimas.

80.

Nors manau, kad toks interneto svetainės operatorius kaip GS Media, pateikdamas pagrindinėje byloje nagrinėjamus saitus, iš esmės ( 50 ) nepažeidė Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies, vis dėlto tai nereiškia, kad autorių teisių turėtojas neturi priemonių, kad galėtų užtikrinti savo intelektinės nuosavybės teisių apsaugą ir priversti jų laikytis.

81.

Savaime suprantama, autorių teisių turėtojas turi teisę pareikšti ieškinį teisme dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo asmeniui, kuris atlieka pradinį viešą paskelbimą be autorių teisių turėtojo leidimo ( 51 ). Kadangi šis asmuo šioje byloje lieka nežinomas, aišku, kad tokiu ieškiniu autorių teisių turėtojas nėra suinteresuotas.

82.

Tačiau pagal Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalį ir Direktyvos 2004/48 11 straipsnio trečią sakinį intelektinės nuosavybės teisių turėtojai gali teismo prašyti priimti nutartį, įpareigojančią internetinio socialinio tinklo platformos valdytojus, kaip antai Filefactory.com ir Imageshack.us, kurie veikia kaip tarpininkai ( 52 ), kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, imtis priemonių, jei, naudodamiesi jų paslaugomis, platformų naudotojai gali pažeisti intelektinės nuosavybės teises ( 53 ).

83.

Šiuo klausimu Direktyvos 2001/29 59 konstatuojamosios dalies, susijusios su „tarpininkais“, tekstas yra labai informatyvus. Joje nurodyta, kad „ypač skaitmeninėje terpėje tretieji asmenys gali vis labiau naudoti tarpininkų paslaugas pažeidinėjimams. Daugeliu atvejų geriausia priversti tokius tarpininkus nutraukti tokią pažeidžiančią veiklą. Dėl to, nesumenkinant kitų esamų nuobaudų ir teisių gynimo būdų, teisių turėtojai turėtų turėti galimybę prašyti teismo uždraudimo tarpininkui, perduodančiam trečiojo asmens daromą saugomo kūrinio ar kito objekto pažeidimą tinkle ( 54 ).“

84.

Iš to darytina išvada, kad nutartis, priimta pagal ieškinį, pareikštą remiantis Direktyvos 2001/29 8 straipsnio 3 dalimi ir Direktyvos 2004/48 11 straipsnio trečiu sakiniu, yra susijusi su pradiniu viešu paskelbimu, atliktu pažeidžiant autorių teises ir, mano nuomone, yra tiesioginė ir tinkama priemonė šiam pažeidimui ištaisyti.

85.

Be to, tokių interneto svetainių kaip Filefactory.com ir Imageshack.us operatoriai tam tikromis aplinkybėmis gali būti atsakingi pagal nacionalinę teisę už šių interneto svetainių vartotojų pateiktos informacijos saugojimą savo serveriuose.

86.

Iš tiesų, nors Direktyvos 2000/31 14 straipsniu siekiama apriboti arba taikyti išimtis atvejams, kai gali kilti tarpinių informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybė pagal nacionalinę teisę, nagrinėjamoms išimtims taikomi griežti reikalavimai. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas sprendimo L'Oréal ir kt. (C‑324/09, EU:C:2011:474) 119 punkte nutarė, kad informacijos pateikimo internete paslaugų teikėjas ( 55 ) tuo atveju, kai jis tik techniškai ir automatiškai apdorojo duomenis, pagal Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalį gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės dėl jo saugomų neteisėto pobūdžio duomenų „tik su sąlyga, kad neturėjo „faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją“ ir reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu „nežinojo apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija“ arba kad, gavęs tokių žinių, jis nedelsdamas panaikino nagrinėjamus duomenis arba atėmė galimybę su jais susipažinti“.

87.

Pažymėtina, kad svetainių Filefactory.com ir Imageshack.us operatoriai patenkino Sanoma prašymą pašalinti nagrinėjamas nuotraukas iš savo interneto svetainių ( 56 ). Iš to galima spręsti, jog buvo padaryta taip, kad interneto svetainėje GeenStijl esantys saitai į tas kitas interneto svetaines nebeveiktų.

88.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: