—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs ir L. Van den Broeck,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos C. Thorning ir M. S. Wolff,

—

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos O. Segnana ir A. Norberg,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškiems darbuotojams ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1), iš dalies pakeistu 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 592/2008 (OL L 177, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 67 straipsnio 3 dalies išaiškinimo ir dėl šios nuostatos galiojimo atsižvelgiant į SESV 45 ir 48 straipsnius ir į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 15 straipsnio 2 dalį.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant du ginčus (juos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė nagrinėti kartu): pirma, Office national de l’emploi (ONEm) (Nacionalinė užimtumo tarnyba, toliau – ONEm) ir M. ir, antra, M. su ONEm ir Caisse auxiliaire de paiement des allocations de chômage (CAPAC), dėl nedarbo ir pajamų užtikrinimo išmokų mokėjimo.

3

Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnio „Vienodų sąlygų taikymas“ 1 dalyje nustatyta:

„Laikantis šio reglamento specialių nuostatų, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios prievolės ir jie naudojasi tomis pačiomis teisėmis į išmokas kaip ir tos valstybės piliečiai.“

4

Šio reglamento 67 straipsnis „Draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpių sumavimas“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės, pagal kurios teisės aktus teisės į išmokas įgijimas, išlaikymas ar atgavimas priklauso nuo draudimo laikotarpių įgijimo, kompetentinga įstaiga reikiamu mastu atsižvelgia į draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus, tartum šie laikotarpiai būtų įgyti pagal jos administruojamus teisės aktus, tačiau su sąlyga, kad tie darbo pagal darbo sutartį laikotarpiai būtų pripažinti kaip draudimo laikotarpiai, jeigu jie būtų buvę įgyti pagal tuos teisės aktus.

2.   Valstybės narės, pagal kurios teisės aktus teisės į išmokas įgijimas, išsaugojimas ar atgavimas priklauso nuo įgytų pagal darbo sutartį darbo laikotarpių, kompetentinga įstaiga reikiamu mastu atsižvelgia į draudimo ar darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, įgytus pagal bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus, tartum šie darbo pagal darbo sutartį laikotarpiai būtų įgyti pagal jos administruojamus teisės aktus.

3.   Išskyrus 71 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir b punkto ii papunktyje nurodytus atvejus, 1 ir 2 dalių nuostatų taikymas priklauso nuo atitinkamo asmens pastaruoju metu [paskiausiai] įgytų:

remiantis teisės aktų, pagal kuriuos prašoma skirti išmokas, nuostatomis.

4.   Jeigu laikotarpio, už kurį gali būti skiriamos išmokos, trukmė priklauso nuo draudimo arba darbo pagal darbo sutartį laikotarpių, atitinkamai taikomos 1 arba 2 dalies nuostatos.“

5

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos 1991 m. lapkričio 25 d. Karaliaus dekreto dėl nedarbo reglamentavimo (Moniteur belge, 1991 m. gruodžio 31 d., p. 29888, toliau – 1991 m. lapkričio 25 d. Karaliaus dekretas) redakcijos 29 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Ne visą darbo laiką dirbančiu darbuotoju, išlaikančiu įgytas teises nuo pat jo veiklos ne visą darbo laiką pradžios, laikomas darbuotojas, dirbantis pagal darbo režimą, kuris neatitinka 28 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų, o jo darbo trukmė per savaitę nustatyta pagal 1978 m. liepos 3 d. Darbo sutarties įstatymo 11bis straipsnio 4 ir paskesnių pastraipų nuostatas, jei jis:

<...>“

6

Pagal Belgijos teisę tam, kad galėtų gauti nedarbo išmoką kaip visą darbo laiką dirbęs darbuotojas, jis turi atitikti tam tikras sąlygas, įskaitant 1991 m. lapkričio 25 d. Karaliaus dekreto 30 straipsnyje nustatytą sąlygą būti išdirbus tam tikrą dienų skaičių per atitinkamą referencinį laikotarpį prieš prašymo dėl išmokų skyrimo pateikimą.

7

1991 m. lapkričio 25 d. Karaliaus dekreto 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Į darbą užsienyje atsižvelgiama, jeigu dėl šio darbo Belgijoje būtų atliekami socialinio draudimo, įskaitant socialinio draudimo nuo nedarbo, atskaitymai.

Pirma pastraipa taikoma tik jeigu po darbo užsienyje darbuotojas pagal darbo sutartį išdirbo Belgijos teisės aktuose nustatytus darbo laikotarpius.“

8

Pagal 1991 m. lapkričio 25 d. Karaliaus dekreto 131bis straipsnio 1 dalį ne visą darbo laiką dirbantis darbuotojas, išlaikantis įgytas teises tam tikromis sąlygomis, gali darbo ne visą darbo laiką laikotarpiu gauti specialią išmoką, vadinamą pajamų užtikrinimo išmoka.

9

Čekijos pilietis M. yra muzikantas, kuris iki 2008 m. balandžio 27 d. dirbo Čekijos Respublikoje pagal darbo visą darbo laiką sutartį. Persikėlęs gyventi į Belgiją jis 2008 m. gegužės 10 d. užsiregistravo kaip darbo šioje valstybėje narėje ieškantis asmuo.

10

2008 m. gegužės 27 d. M. pateikė prašymą dėl nedarbo išmokos mokėjimo nuo 2008 m. gegužės 13 d., tačiau jokių veiksmų dėl šio prašymo nebuvo imtasi.

11

Įsidarbinęs smuiko ir gitaros mokytoju pagal darbo ne visą darbo laiką sutartį, t. y. 2,5 valandų per savaitę, 2008 m. rugsėjo 9 d. M. pateikė prašymą dėl pajamų užtikrinimo išmokos už nedarbo valandas skyrimo nuo 2008 m. rugsėjo 8 d.

12

Kitą dieną po to, kai baigėsi jo darbo ne visą darbo laiką sutartis, t. y. 2009 m. birželio 24 d., jokios profesinės veiklos nevykdantis M. pateikė prašymą dėl nedarbo išmokos mokėjimo už laikotarpį, prasidedantį šią dieną. Vėliau jis buvo dar kartą įdarbintas pagal darbo ne visą darbo laiką sutartį, todėl 2009 m. spalio 22 d. jis pateikė antrą prašymą dėl pajamų užtikrinimo išmokos skyrimo už laikotarpį, prasidėjusį 2009 m. rugsėjo 7 d.

13

Dėl šių įvairių M. prašymų ONEm priėmė tokius sprendimus:

14

M. visus ONEm sprendimus apskundė Tribunal du travail de Bruxelles (Briuselio darbo bylų teismas). 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu šis teismas M. ieškinį pripažino iš dalies pagrįstu.

15

2012 m. spalio 16 ir 18 d. ONEm ir M. dėl šio teismo sprendimo pateikė Cour du travail de Bruxelles (Briuselio apeliacinis darbo bylų teismas) apeliacinius skundus.

16

2014 m. gruodžio 24 d. sprendimu šis teismas patvirtino, kad jokios profesinės veiklos nevykdęs M. turėjo teisę gauti nedarbo išmokas nuo 2009 m. birželio 24 d. iki rugsėjo 6 d., o nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. – pajamų užtikrinimo išmoką. Dėl likusios skundo dalies, susijusios su nedarbo išmokų skyrimu nuo 2008 m. rugsėjo 8 d., minėtas teismas nurodė, kad reikia iš naujo pradėti žodinę proceso dalį tam, kad pagrindinės bylos šalys galėtų jam pateikti pastabas dėl Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 3 dalies taikymo. Šiuo tikslu 2015 m. balandžio 29 d. buvo surengtas teismo posėdis.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad klausimų kyla tik dėl to, ar nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. M. galėjo gauti nedarbo išmokas kaip visą darbo laiką dirbantis darbuotojas.

18

Tuo tikslu jis atkreipia dėmesį į tai, kad pajamų užtikrinimo išmoka skiriama tik ne visą darbo laiką dirbantiems ir įgytas teises išlaikantiems darbuotojams. Siekdamas pateisinti tokį statusą, toks darbuotojas kaip M. turi sugebėti įrodyti, kad jo profesinės veiklos ne visą darbo laiką pradžios dieną jis galėjo tenkinti visas nedarbo išmokos skyrimo sąlygas kaip visą darbo laiką dirbantis darbuotojas.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pirma, M. neatitiko tokių sąlygų, nes nebuvo galima atsižvelgti į jo Čekijos Respublikoje vykdytą darbinę veiklą, ir, antra, 2008 m. rugsėjo 8 d. jis nebuvo išdirbęs kaip pagal darbo sutartį dirbantis darbuotojas laikotarpių, kurių reikalaujama pagal Belgijos teisės aktus.

20

Vis dėlto, šiam teismui kyla abejonių dėl Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 3 dalies galiojimo, nes ji galėtų būti laikoma nepagrįsta laisvo kitų valstybių narių piliečių, siekiančių Belgijoje rasti darbą ne visą darbo laiką, judėjimo kliūtimi.

21

Atsižvelgdamas į tai, jis pažymi, jog ši byla skiriasi nuo tos, kurioje buvo priimtas Sprendimas van Noorden (C‑272/90, EU:C:1991:219): jame Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal minėto reglamento 67 straipsnio 3 dalį nedraudžiama, jog valstybė narė atsisakytų mokėti nedarbo išmokas darbuotojui, jeigu šioje valstybėje narėje jis paskiausiai neįgijo draudimo arba darbo laikotarpių, kadangi ieškovas pagrindinėje byloje nepareiškė ketinantis dirbti ne visą darbo laiką.

22

Šiomis aplinkybėmis Cour du travail de Bruxelles nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Pirma, reikia pažymėti, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog nedarbo išmokos, skirtos pajamoms, gaunamoms už darbą ne visą darbo laiką, papildyti, t. y. pagal Belgijos teisę numatytos pajamų užtikrinimo išmokos, prašantis asmuo privalo atitikti visą darbo laiką dirbančiam darbuotojui keliamas nedarbo išmokų skyrimo sąlygas.

24

Antra, kaip matyti iš Belgijos vyriausybės pateiktų rašytinių pastabų, pajamų užtikrinimo išmoka pradėta mokėti siekiant išvengti, kad asmenys, turintys teisę gauti nedarbo išmokas kaip visą darbo laiką dirbantys darbuotojai, atsisakytų dirbti ne visą darbo laiką dėl to, kad šių išmokų suma yra didesnė nei už tokį darbą mokamas užmokestis.

25

Todėl, kadangi nedarbo išmokų skyrimo sąlygų neatitinkantis asmuo taip pat negali gauti pajamų užtikrinimo išmokos, reikia išnagrinėti, ar pagal Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 3 dalį, taikomą ratione temporis pagrindinės bylos aplinkybėms, draudžiama, kad, kai valstybėje narėje, kurioje pateikiamas prašymas skirti nedarbo išmoką, jokio darbo arba draudimo laikotarpio neįgyta, darbo laikotarpiai, kurių įgijimas yra šių išmokų skyrimo sąlyga, nebūtų sumuojami.

26

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką darbo ieškantis asmuo, kuriam niekada netaikyta valstybės narės, kurioje jis prašo skirti nedarbo išmokas ir kurioje jis paskiausiai neįgijo draudimo arba darbo laikotarpių pagal šios valstybės narės teisės aktus, socialinio draudimo sistema, negali gauti nedarbo išmokų pagal minėto reglamento 67 straipsnį (žr. Sprendimo van Noorden, C‑272/90, EU:C:1991:219, 10 punktą; Sprendimo Martínez Losada ir kt., C‑88/95, C‑102/95 ir C‑103/95, EU:C:1997:69, 36 punktą ir Nutarties Verwayen‑Boelen, C‑175/00, EU:C:2002:133, 26 punktą).

27

Be to, negalima pritarti Europos Komisijos argumentams, kad šioje byloje reikėtų patikrinti, ar Belgijos teisės aktų nuostatos dėl pajamų užtikrinimo išmokos galėtų lemti netiesioginę diskriminaciją, draudžiamą pagal to paties reglamento 3 straipsnio 1 dalį.

28

Taip pat reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog, remiantis Reglamentu Nr. 1408/71, valstybės narės, sprendžiančios dėl nedarbo išmokos skyrimo, atsižvelgimas į suinteresuotojo asmens įgytus draudimo ir darbo laikotarpius pagal kitos valstybės narės teisės aktus reglamentuojamas tik šio reglamento 67 straipsniu (žr. Sprendimo Martínez Losada ir kt., C‑88/95, C‑102/95 ir C‑103/95, EU:C:1997:69, 27 punktą ir Nutarties Verwayen‑Boelen, C‑175/00, EU:C:2002:133, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Todėl minėto reglamento 3 straipsnis negali būti taikomas tais atvejais, kai pačiame reglamente įtvirtintos tokios specialios nuostatos kaip jo 67 straipsnis, kuriuo reglamentuojama darbo ieškančio asmens teisė į nedarbo išmokas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Adanez‑Vega, C‑372/02, EU:C:2004:705, 57 punktą).

29

Tokiomis aplinkybėmis iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama valstybei narei atsisakyti susumuoti darbo laikotarpius, būtinus siekiant įgyti teisę gauti nedarbo išmoką, skirtą pajamoms, gaunamoms už darbą ne visą darbo laiką, papildyti, jeigu prieš pradedant šį darbą toje valstybėje narėje neįgyta jokio draudimo ar darbo laikotarpio.

30

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 3 dalis galioja atsižvelgiant į SESV 45 ir 48 straipsnius bei į Chartijos 15 straipsnio 2 dalį.

31

Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad, pirma, SESV 48 straipsnyje Sąjungos teisės aktų leidėjui nedraudžiama nustatyti naudojimosi lengvatomis, kurias jis suteikia siekdamas užtikrinti pagal SESV 45 straipsnį garantuojamą laisvą darbuotojų judėjimą, sąlygas arba apribojimus ir, antra, Europos Sąjungos Taryba tinkamai pasinaudojo savo diskrecija, kai visų pirma Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 3 dalyje nustatė sąlygas, kuriomis siekiama skatinti darbo paiešką valstybėje narėje, kurioje asmuo paskiausiai mokėjo nedarbo draudimo įmokas, ir perkelti šiai valstybei narei naštą, susijusią su nedarbo išmokomis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Gray, C‑62/91, EU:C:1992:177 11 ir 12 punktus).

32

Vadinasi, reikia pripažinti, kad, išnagrinėjus antrąjį klausimą, nenustatyta nieko, kas galėtų turėti įtakos minėto reglamento 67 straipsnio 3 dalies galiojimui atsižvelgiant į SESV 45 ir 48 straipsnius.

33

Dėl šio reglamento 67 straipsnio 3 dalies atitikties Chartijos 15 straipsnio 2 daliai reikia priminti, jog Chartijos 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jos pripažintos teisės, reglamentuojamos Sutartyse, įgyvendinamos jose numatytomis sąlygomis ir neperžengiant nustatytų ribų. Taip yra kalbant apie Chartijos 15 straipsnio 2 dalį, kurioje, kaip matyti iš Su Pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų (OL L 2007, C 303, p. 17), skirtų šiai nuostatai, būtent patvirtinamas SESV 45 straipsnyje užtikrinamas laisvas darbuotojų judėjimas (žr. Sprendimo Gardella, C‑233/12, EU:C:2013:449, 39 punktą).

34

Darytina išvada, kad Reglamento 67 straipsnio 3 dalis atitinka SESV 45 ir 48 straipsnius, taigi ir Chartijos 15 straipsnio 2 dalį.

35

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad išnagrinėjus pateiktą antrąjį klausimą nenustatyta nieko, kas galėtų turėti įtakos Reglamento Nr. 1408/71 67 straipsnio 3 dalies galiojimui.

36

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: