—

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. M. Tátrai ir M. Z. Fehér,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Talabér‑Ritz ir M. van Beek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant N. Baczó ir J. I. Vizsnyiczai ginčą su Raiffeisen Bank Zrt dėl prašymo pripažinti būsto paskolos sutartį ir į šią sutartį įtrauktą arbitražo išlygą negaliojančiomis.

3

Pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnio 1 dalį:

„Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“

5

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui [Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, nebūtų privalomos vartotojui taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose], ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis [pačiomis] sąlygomis, jei ji gali išlikti [jei ji gali būti toliau vykdoma] be nesąžiningų nuostatų [sąlygų].“

6

Pagal tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų [profesionalų] naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“

7

Sudarant pagrindinėje byloje nagrinėjamą sutartį galiojusios 1959 m. Įstatymo Nr. IV dėl civilinio kodekso (a Polgári Törvénykönyvről szóló 1959. évi IV. Törvény, toliau – CK), redakcijos 200 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Šalys laisvai susitaria dėl sutarties sąlygų. Jos gali abipusiu sutarimu nustatyti, kad sutartis reglamentuojančios nuostatos netaikytinos, jei tai nedraudžiama pagal teisės nuostatas.

(2)   Teisės normas pažeidžianti ar nuo jų nukrypstanti sutartis yra niekinė, nebent teisės aktuose būtų numatytos kitos teisinės pasekmės. Papročiams akivaizdžiai prieštaraujanti sutartis taip pat yra niekinė.“

8

Pagal šio kodekso 209 straipsnio 1 dalį „bendrosios sutarties sąlygos ar su vartotojais sudarytų sutarčių sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, yra nesąžiningos, jeigu jomis, pažeidžiant geros valios ir sąžiningumo reikalavimus, iš sutarties kylančios teisės ir pareigos įtvirtinamos vienašališkai ir nepagrįstai, pažeidžiant sutarties šalies, nedalyvavusios rengiant šias sąlygas, interesus“.

9

Minėto kodekso 209/A straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą patyrusi sutarties šalis gali ginčyti į sutartį įtrauktą nesąžiningą sutarties sąlygą. Pagal šio straipsnio 2 dalį tokios sąlygos laikomos niekinėmis.

10

To paties kodekso 227 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „sutartis, kurioje numatyta negalima įvykdyti prievolė, negalioja“.

11

Pagal CK 239/A straipsnio 1 dalį, bylos šalis gali prašyti teismo, viena vertus, pripažinti sutartį ar atskiras jos sąlygas negaliojančiomis (dalinis negaliojimas) ir, kita vertus, nespręsti dėl tokio negaliojimo teisinių padarinių.

12

Pagal 1996 m. Įstatymo dėl finansų ir kredito įstaigų Nr. CXII (Hitelintézetekről és a pénzügyi vállalkozásokról szóló 1996. évi CXII. törvény, toliau – Įstatymas dėl kredito įstaigų) redakcijos, galiojusios pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties sudarymo momentu, 213 straipsnio 1 dalį vartojimo paskolos ar būsto paskolos sutartis negalioja, jeigu joje pagal šią nuostatą nenurodytos sąlygos, kaip antai dėl sutarties dalyko, bendros paskolos kainos metinės normos procentais ar bendros su sutartimi susijusių išlaidų sumos.

13

Pagal 1952 m. Įstatymo Nr. III dėl civilinio proceso kodekso (a polgári perrendtartásról szóló 1952. évi III. törveny, toliau – CPK) 3 straipsnio 2 dalį teismą saisto bylos šalių nurodyti reikalavimai ir teisiniai argumentai, nebent teisės aktuose numatyta kitaip. Teismas vertina bylos šalių nurodytus reikalavimus ir argumentus atsižvelgdamas į jų turinį, o ne į formą.

14

Pagal šio kodekso 22 straipsnio 1 dalį vietos teismai – vietos teismai (járásbíróság) arba apylinkės teismai (kerületi bíróság) – yra bendros jurisdikcijos teismai. Jie nagrinėja bylas, kurios pagal įstatymus nepriskiriamos apygardos teismų (törvényszék) jurisdikcijai.

15

Pagal minėto kodekso 23 straipsnio 1 dalies k punktą apygardos teismui (törvényszék) yra teismingos bylos dėl nesąžiningų sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, vadovaujantis, be kita ko, CK 209/A straipsniu.

16

Kúria (Aukščiausiasis Teismas) civilinių bylų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nuomonėje Nr. 2 dėl tam tikrų ieškinių, pareikštų siekiant pripažinti sutartis negaliojančiomis, procesinių klausimų nustatyta, kad teismas turi pareigą ex officio pripažinti akivaizdaus negaliojimo pagrindą, kuris gali būti tiesiogiai nustatytas remiantis pateiktais įrodymais.

17

Kúria civilinių bylų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nuomonėje Nr. 2 dėl tam tikrų su vartotojais sudarytų sutarčių galiojimo klausimų patikslinta, kad nagrinėdamas bylą iš esmės vietos teismas turi pareigą ex officio arba remdamasis atsakovo pareikštu prieštaravimu išnagrinėti, ar sutarties sąlygos yra nesąžiningos.

18

Remiantis CPK 24 straipsnio 1 dalimi, ieškinio suma nustatoma atsižvelgiant į skolos dydį arba bet kurios kitos teisės, kuria paremtas ieškinio reikalavimas, vertę.

19

Dėl žyminio mokesčio civilinėje byloje apskaičiavimo 1990 m. Įstatymo Nr. XCIII dėl mokesčių ir rinkliavų (1990. évi XCIII. tv. az illetékekről, toliau – Mokesčių ir rinkliavų įstatymas) 39 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tokio mokesčio bazę sudaro ieškinio suma jo pareiškimo dieną, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme numatyta kitaip.

20

Vis dėlto Mokesčių ir rinkliavų įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Jeigu ieškinio suma negali būti nustatyta pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, <...> mokesčio bazė nustatoma taip:

21

2007 m. rugsėjo 13 d. N. Baczó ir J. I. Vizsnyiczai, ieškovai pagrindinėje byloje, su Raiffeisen Bank Zrt, pagal Vengrijos teisę įsteigtu banku, sudarė hipoteka užtikrintą būsto paskolos sutartį. Šioje sutartyje numatyta arbitražinė išlyga, pagal kurią dėl paskolos sutarties kilę ginčai, išskyrus ginčus dėl piniginių reikalavimų, nagrinėtini arbitraže.

22

2013 m. vasario 26 d. ieškovai pagrindinėje byloje Pesti Központi Kerületi Bíróság (Pešto centrinis apylinkės teismas) pareiškė ieškinį dėl minėtos sutarties pripažinimo negaliojančia.

23

Grįsdami ieškinį ieškovai pagrindinėje byloje, remdamiesi CK 239/A straipsniu, 200 straipsnio 2 dalimi ir 227 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad būsto paskolos sutartis, kurią jie sudarė, yra akivaizdžiai neteisėta, prieštaraujanti papročiams ir sudaryta dėl negalimos įvykdyti prievolės. Be to, jie nurodė aplinkybę, kad šiai sutarčiai taikytini Įstatymo dėl kredito įstaigų 213 straipsnio 1 dalyje numatyti sutarties negaliojimo pagrindai.

24

Pesti Központi Kerületi Bíróság paprašius pateikti papildomos informacijos, ieškovai pagrindinėje byloje taip pat pateikė prašymą vadovaudamiesi Direktyva 93/13, CK 209 straipsnio 2 dalimi ir Kúria2011 m. gruodžio 12 d. išaiškinimu Nr. 2 pripažinti šioje sutartyje numatytą arbitražinę išlygą negaliojančia.

25

Atsižvelgęs į šį reikalavimą ir pripažinęs, kad būsto paskolos sutartis yra „prisijungimo sutartis“, 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi Pesti Központi Kerületi Bíróság, vadovaudamasis CPK 23 straipsnio 1 dalies k punktu, pagal kurį bylos dėl nesąžiningų sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis teismingos apygardos teismams, perdavė bylą Fővárosi Törvényszék (Budapešto apygardos teismui).

26

Ieškovai pagrindinėje byloje dėl šios nutarties pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė pakeisti nutartį ir pripažinti vietos teismo teismingumą. Šiuo klausimu iš sprendimo, kuriuo teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad grįsdami savo ieškinį ieškovai pagrindinėje byloje neigė, jog ieškinyje reikalavo, viena vertus, pripažinti kurią nors jų sudarytos būsto paskolos sutarties sąlygą nesąžininga ir, kita vertus, perduoti jų bylą apygardos teismui.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal CPK 23 straipsnio 1 dalies k punktą vartotojas gali prašyti pripažinti prisijungimo sutarties, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sąlygą nesąžininga tik apygardos teisme, nors tuo atveju, kai jis yra atsakovas vietos teisme nagrinėjamoje byloje dėl pardavėjo ar tiekėjo pareikšto ieškinio, jis gali remtis prieštaravimu, kuriuo būtų siekiama pripažinti, kad tokia sutarties sąlyga yra nesąžininga.

28

Vis dėlto, atsižvelgiant į ieškinio sumai taikomas ribas, byla, kurią vartotojas pradėjo siekdamas, kad prisijungimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia remiantis kitais pagrindais, gali būti teisminga vietos teismui. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, būtų logiška, jei vietos teismas galėtų priimti sprendimą ir dėl reikalavimo pripažinti nesąžiningas tos pačios sutarties sąlygas negaliojančiomis.

29

Galiausiai, šis teismas mano, kad dėl vartotojo nukreipimo į apygardos teismą šis vartotojas gali patekti į nepalankią padėtį, pirmiausia todėl, kad dėl CPK 23 straipsnio 1 dalies k punkte numatytos taisyklės tektų patirti didesnes su byla susijusias išlaidas. Taip gali būti trukdoma pasiekti Direktyvoje 93/13 numatytus tikslus.

30

Šiomis aplinkybėmis Fővárosi Törvényszék nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinių klausimų ir išdėstytų motyvų matyti, kad jis prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl nacionalinės proceso teisės aktų atitikties Sąjungos teisei, pirmiausia Direktyvai 93/13.

32

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, nors gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės nuostatų ar nacionalinės praktikos suderinamumo su Sąjungos teisės normomis, vis dėlto jis ne kartą nusprendė, kad yra kompetentingas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui bet kokį su šia teise susijusį išaiškinimą, leidžiantį jam įvertinti tokį suderinamumą, kad galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje (žr. Sprendimo Pannon Gép Centrum, C‑368/09, EU:C:2010:441, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

33

Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės susijusios su galimybe, jog, pritaikius CPK 23 straipsnio 1 dalies k punktą, vartotojas, kuris remiasi Direktyvoje 93/13 numatytomis teisėmis, patenka į nepalankią padėtį, konstatuotina, kad prejudiciniai klausimai pateikti dėl šios direktyvos, pirmiausia dėl jos 7 straipsnio 1 dalies, aiškinimo.

34

Savo klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės proceso teisės norma, pagal kurią vietos teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą byloje pagal vartotojo ieškinį dėl prisijungimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau jis neturi jurisdikcijos nagrinėti šio vartotojo prašymą pripažinti nesąžiningomis šios sutarties sąlygas.

35

Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad dėl CPK 23 straipsnio 1 dalies k punkto buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurioje priimtas Sprendimas Jőrös (C‑397/11, EU:C:2013:340).

36

Minėtoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo, be kita ko, klausė, ar Direktyvą 93/13 būtina aiškinti taip, kad nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą dėl vartojimo sutarties sąlygų galiojimo, galėjo ex officio nagrinėti ginčijamų sąlygų nesąžiningumo klausimą ir šią sutartį panaikinti, nors pagal nacionalinę teisę jurisdikciją pripažinti nesąžiningas sutarties sąlygas negaliojančiomis turėjo kitas teismas.

37

Sprendimo Jőrös (EU:C:2013:340) 53 punkte Teisingumo Teismas nurodė: Direktyvą 93/13 reikia aiškinti taip, kad sutarties sąlygos nesąžiningumą ex officio konstatavęs nacionalinis teismas turi, kiek įmanoma, taikyti vidaus proceso teisės taisykles taip, kad atsirastų visi padariniai, kurie pagal nacionalinę teisę kyla konstatavus, jog sutarties sąlyga yra nesąžininga, ir taip užtikrintų jos neprivalomumą vartotojui.

38

Tačiau pažymėtina, kad ši byla nuo tos, kurioje priimtas sprendimas Jőrös (EU:C:2013:340), skiriasi tuo, kad joje keliamas klausimas, ar vartotojas, kaip ieškovas, turėtų turėti galimybę remtis ne tik sutarties, patenkančios į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, negaliojimu, bet ir šioje sutartyje įtvirtintų sąlygų nesąžiningumu, nepaisant teismingumo taisyklės, pagal kurią šis vartotojas tokį reikalavimą turi pateikti kitame nacionaliniame teisme.

39

Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalimi valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad jų nacionalinėse teisės sistemose būtų pakankamų ir veiksmingų priemonių, užkertančių kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.

40

Tačiau Direktyvoje 93/13 nėra nuostatos, kurioje tiesiogiai būtų nurodytas teismas, kuriam turėtų būti teismingi vartotojų ieškiniai dėl tokių nesąžiningų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.

41

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė, vadovaudamasi procesinės autonomijos principu, savo nacionalinės teisės sistemoje turi nurodyti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles (Sprendimo Agrokonsulting-04, C‑93/12, EU:C:2013:432, 35 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

42

Taip pat iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos šioje srityje matyti, kad ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti nepalankesnės nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų neturi tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Europos Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. Sprendimo Impact, C‑268/06, EU:C:2008:223, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir Sprendimo Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León, C‑413/12, EU:C:2013:800, 30 punktą).

43

Kalbant apie lygiavertiškumo principą, pirmiausia pažymėtina, kad pastabose raštu ir per teismo posėdį Europos Komisija išreiškė abejonių dėl nacionalinės proceso normos, kaip antai CPK 23 straipsnio 1 dalies k punkto, pagal kurį vartotojų ieškiniai dėl nesąžiningų sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis priskirtini išimtiniam apygardų teismų teismingumui, atitikties šiam principui. Šiuo klausimu Komisija šiuos ieškinius lygina su šių vartotojų ieškiniais dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis remiantis kitais pagrindais, kurie, atsižvelgiant į ieškinio sumai taikomas ribas, gali būti priskirtini vietos teismų teismingumui.

44

Vis dėlto, pažymėtina, kad tik nacionalinis teismas, tiesiogiai žinantis ieškinio pareiškimą reglamentuojančias nacionalines procesines normas, turi patikrinti, ar atitinkami ieškiniai panašūs savo dalykais, pagrindais ir pagrindiniais elementais (žr. sprendimų Asturcom Telecomunicaciones, EU:C:2009:615, 50 punktą ir Agrokonsulting-04, EU:C:2013:432, 39 punktą).

45

Net darant prielaidą, kad vartotojų ieškiniai dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis remiantis pagrindais, visų pirma arba išimtinai grindžiamais Direktyvoje 93/13 įtvirtintomis taisyklėmis, ir vartotojų ieškiniai dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis remiantis pagrindais, grindžiamais tik nacionaline teise, panašūs, svarbu išnagrinėti, ar Sąjungos teise pagrįstų ieškinių pareiškimo procesinės taisyklės nepalankesnės nei ieškinių, pagrįstų vien nacionaline teise, pareiškimo procesinės taisyklės.

46

Šiuo klausimu konstatuotina, kad apygardos teismų kompetencija nagrinėti ieškinius, pareikštus remiantis Sąjungos teise grindžiamais pagrindais, nebūtinai gali būti pripažinta „nepalankia“ procesine taisykle. Iš tikrųjų priskyrimas šiems teismams, kurių yra mažiau ir kurie yra aukštesnės instancijos nei vietos teismai, gali palengvinti nuoseklesnį ir specializuotą teisingumo vykdymą bylose dėl Direktyvoje 93/13 įtvirtintų taisyklių.

47

Kalbant apie didesnes su byla susijusias išlaidas, kurias ieškovui gali tekti patirti apygardos teismuose, pažymėtina, kad vien remiantis šia aplinkybe negalima daryti išvados, kad bylą, kaip antai pagrindinę, nagrinėjant tokiems teismams būtų pažeistas lygiavertiškumo principas. Iš tikrųjų, toks aiškinimas reikštų, kad iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugos ir iš nacionalinės teisės kylančių asmenų teisių apsaugos lygiavertiškumas vertinamas vien išlaidų aspektu, nepagrįstai neatsižvelgiant į galimus proceso, numatyto Sąjungos teise pagrįstiems ieškiniams, pranašumus, kaip antai nurodytus pirmesniame punkte.

48

Remiantis tuo, kas išdėstyta, negalima pripažinti, kad CPK 23 straipsnio 1 dalies k punktu pažeidžiamas lygiavertiškumo principas.

49

Antra, kalbant apie veiksmingumo principą, pabrėžtina, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad kiekviena situacija, kurioje kyla klausimas, ar dėl nacionalinės proceso teisės nuostatos Sąjungos teisę taikyti tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios nuostatos vaidmenį visame procese, jo eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose (Sprendimo Pohotovosť, C‑470/12, EU:C:2014:101, 51 punktas).

50

Kalbant apie ieškinį pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad iš sprendimo, kuriuo teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad tuo atveju, jei ieškinys turėtų būti pareiškiamas apygardos teisme, o ne vietos teisme, vartotojams, kaip ieškovams, tektų patirti papildomų išlaidų.

51

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, procesinės nuostatos, susijusios su teisių gynimo būdų pagal vidaus teisę struktūra, kuri užtikrintų bendrąjį gero teisingumo vykdymo ir nuspėjamumo interesą, turi būti viršesnės už individualius interesus, t. y. jos negali būti nustatytos atsižvelgiant į ypatingą vienos šalies ekonominę padėtį (Sprendimo Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León, EU:C:2013:800, 38 punktas).

52

Norint užtikrinti veiksmingumo principo laikymąsi, dėl teisių gynimo pagal vidaus teisę sistemos negali tapti neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti iš Sąjungos teisės kildintinomis asmenų teisėmis (Sprendimo Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León, EU:C:2013:800, 39 punktas).

53

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, pirma, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog tik tam tikru ir retu atveju dėl apygardos teismui pagal CPK 23 straipsnio 1 dalies k punktą priskirto išimtinio dalykinio teismingumo vartotojui, kaip ieškovui, gali tekti sumokėti didesnį mokestį. Iš tikrųjų, taip yra tik tuo atveju (o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), jeigu ieškinio suma negali būti nustatyta, todėl pagal Mokesčių ir rinkliavų įstatymo 39 straipsnio 3 dalies b punktą už apygardos teisme pareikštą ieškinį mokėtinas nustatyto dydžio mokestis.

54

Antra, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos taip pat matyti, jog apygardos teisme pareikšti ieškiniai, įskaitant ir ieškinius dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, reiškia būtiną advokato dalyvavimą.

55

Tačiau svarbu atsižvelgti į nacionalinės proceso teisės aktuose numatytus mechanizmus, kuriais siekiama kompensuoti galimus vartotojo finansinius sunkumus (pavyzdžiui, nemokamos teisinės pagalbos suteikimą) ir kurie leistų kompensuoti pernelyg dideles su byla susijusias išlaidas tuo atveju, jei ieškinys būtų pareiškiamas nevietos teisme, o apygardos teisme, ir susijusius tiek su nustatytu didesniu mokesčiu, tiek su būtinybe turėti advokatą (žr. Sprendimo Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León, EU:C:2013:800, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

56

Trečia, Komisija tvirtina, kad geografinis atstumas tarp apygardos teismo ir vartotojo gyvenamosios vietos gali būti kliūtis pasinaudoti teise pareikšti ieškinį.

57

Vis dėlto konstatuotina, kad remiantis Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga negalima konstatuoti (o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kad sklandi proceso eiga užtikrinama, kai toks vartotojas, kaip ieškovas, dalyvauja visose proceso stadijose (šiuo klausimu žr. Sprendimo Asociación de Consumidores Independientes de Castilla y León, EU:C:2013:800, 41 punktą).

58

Galiausiai, ketvirta, pažymėtina, kad, kaip nurodė Vengrijos vyriausybė savo pastabose, CPK 23 straipsnio 1 dalies k punktu siekiama bylas dėl nesąžiningų sutarties sąlygų priskirti didesnę profesinę patirtį turintiems apygardos teismo teisėjams ir taip užtikrinti vienodą praktiką bei veiksmingesnę vartotojų teisių apsaugą.

59

Todėl į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės proceso teisės norma, pagal kurią vietos teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą byloje pagal vartotojo ieškinį dėl prisijungimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau jis neturi jurisdikcijos nagrinėti šio vartotojo prašymą pripažinti nesąžiningomis šios sutarties sąlygas, nebent paaiškėtų, kad tuo atveju, kai dėl to, jog ieškinys turi būti pateiktas ne vietos teisme, atsirastų procesinių sunkumų, dėl kurių vartotojui būtų pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis. Nacionalinis teismas turi atlikti būtiną šiuo klausimu vertinimą.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės proceso teisės norma, pagal kurią vietos teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą byloje pagal vartotojo ieškinį dėl prisijungimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau jis neturi jurisdikcijos nagrinėti šio vartotojo prašymą pripažinti nesąžiningomis šios sutarties sąlygas, nebent paaiškėtų, kad tuo atveju, kai dėl to, jog ieškinys turi būti pateiktas ne vietos teisme, atsirastų procesinių sunkumų, dėl kurių vartotojui būtų pernelyg sudėtinga pasinaudoti Europos Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis. Nacionalinis teismas turi atlikti būtiną šiuo klausimu vertinimą.