1

Savo apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2013 m. lapkričio 5 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Rusal Armenal / Taryba (T‑512/09, EU:T:2013:571, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas panaikino 2009 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 925/2009, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto tam tikrai importuojamai Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės aliumininei folijai, galutinis surinkimas (OL L 262, p. 1, toliau – ginčijamas reglamentas), kiek šis reglamentas susijęs su Rusal Armenal ZAO (toliau – Rusal Armenal).

2

1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80) Europos Sąjungos Taryba patvirtino 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašytą Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutartį ir šios sutarties 1, 2 ir 3 prieduose esančius susitarimus (toliau kartu – PPO susitarimai), tarp kurių yra 1994 m. Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos (OL L 336, 1994, p. 11, toliau – GATT 1994) ir 1994 m. Sutartis dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, 1994, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 189, toliau – antidempingo susitarimas).

3

GATT 1994 VI straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Susitariančiosios šalys pripažįsta, kad dempingas, pagal kurį vienos valstybės prekės pateikiamos kitos valstybės prekybai žemesne kaina, negu yra jų tikroji vertė, turi būti uždraustas, jei jis sukelia arba gali sukelti esminę žalą Susitariančiosios šalies teritorijoje įsteigtai pramonės šakai arba iš esmės žlugdo vietinės pramonės kūrimą. Šiame straipsnyje prekė yra laikoma pateikta importuojančios valstybės prekybai žemesne kaina, negu yra jos tikroji vertė, jei iš vienos valstybės į kitą eksportuojamos prekės kaina:

<...>“

4

Antrojoje papildomoje nuostatoje dėl GATT 1994 VI straipsnio 1 dalies, esančioje šio susitarimo I priede, numatyta:

„Pripažįstama, kad importuojant prekes iš šalies, kurioje yra visiška ar iš esmės visiška prekybos monopolija ir kurioje visas kainas nustato valstybė, gali kilti sunkumų, lyginant kainas pagal šio straipsnio 1 dalį, ir tokiu atveju importuojančiajai šaliai gali tekti atsižvelgti į tai, kad griežtas lyginimas su tos šalies vidaus kainomis ne visada yra tikslingas“.

5

Antidempingo susitarimo 2 straipsnyje „Dempingo nustatymas“ nurodyta:

„2.1   Šioje Sutartyje prekė turi būti laikoma preke, parduodama dempingo kaina, t. y. pateikiama kitos valstybės prekybai mažesne kaina negu jos normalioji vertė, jeigu tos prekės, eksportuojamos iš vienos valstybės į kitą, eksporto kaina yra mažesnė negu palyginamoji kaina, esant įprastoms prekybos sąlygoms, už tapačią ar panašią prekę, skirtą vartoti eksportuojančioje valstybėje.

2.2   Kai, esant įprastinėms prekybos sąlygoms, tapačios arba panašios prekės pardavimų eksportuojančios valstybės vidaus rinkoje nėra arba kai dėl ypatingos situacijos eksportuojančios valstybės rinkoje ar mažų pardavimų mastų tos valstybės vidaus rinkoje <...> tokie pardavimai palyginimui netinka, dempingo lygis [marža] turi būti nustatomas lyginant su tapačios arba panašios prekės palyginamąja kaina, kai prekė eksportuojama į atitinkamą trečiąją šalį, tuo atveju, kai tai tipiška tos prekės kaina, arba, palyginti su gamybos sąnaudomis kilmės šalyje, prie jų pridėjus pagrįsto dydžio administracines, pardavimo ir bendrąsias sąnaudas [išlaidas] bei pelną.

<…>

2.7   Šis straipsnis nepažeidžia antrosios papildomos nuostatos, esančios GATT 1994 I priedo VI straipsnio 1 dalyje.“

6

Klostantis faktinėms aplinkybėms, dėl kurių kilo ginčas, taikytinos Europos Sąjungos antidempingo priemonių nustatymą reglamentuojančios nuostatos išdėstytos 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeistame paskiausiai 2005 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2117/2005 (OL L 340, p. 17; toliau – pagrindinis reglamentas). Pagrindinis reglamentas buvo panaikintas 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51, klaidų ištaisymas OL L 7, 2010, p. 22).

7

Pagrindinio reglamento 5 ir 7 konstatuojamosios dalys buvo suformuluotos taip:

<…>

8

Minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad „produktas dempingo kaina apibrėžiamas kaip produktas, kurio eksporto į Bendriją kaina yra mažesnė nei palyginamoji panašaus produkto kaina įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančioje valstybėje“.

9

Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–7 dalyse buvo įtvirtintos dempingo nustatymo taisyklės, susijusios su normaliosios vertės apskaičiavimu. Pagal šio reglamento 2 straipsnio 1 dalį normalioji vertė paprastai yra nustatoma pagal kainas eksportuojančioje valstybėje, o šio straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kai importuojama iš ne rinkos ekonomikos valstybių, taikomas „analogiškos valstybės“ metodas. Pagal pastarąją nuostatą:

<...>“

10

Kai taikomas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktas, remiantis to paties reglamento 9 straipsnio 5 dalimi, eksportuotojams, kurie atitinka tam tikras pastarojoje nuostatoje numatytas sąlygas, galėjo būti nustatomas individualus muitas.

11

2000 m. spalio 9 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2238/2000, iš dalies keičiančio Reglamentą Nr. 384/96 (OL L 6, p. 257; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 116), 3–6 konstatuojamosiose dalyse buvo numatyta:

12

Rusal Armenal yra 2000 m. Armėnijoje įsteigta aliuminio produktus gaminanti ir eksportuojanti bendrovė.

13

2008 m. gegužės 28 d. gavusi skundą Europos Komisija pradėjo antidempingo procedūrą dėl Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos kilmės tam tikros aliuminio folijos importo. Rusal Armenal, remdamasi, be kita ko, tuo, kad 2003 m. vasario 5 d. Armėnijos Respublika prisijungė prie 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašytos Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties, ginčijo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies taikymą šioje byloje. Be to, Rusal Armenal paprašė, kad jai būtų suteiktas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusas (toliau – RESVĮS) arba nustatytas individualus režimas pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 dalį.

14

2009 m. balandžio 7 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 287/2009, kuriuo nustatomas laikinasis antidempingo muitas tam tikrai importuojamai Armėnijos, Brazilijos ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės aliumininei folijai (OL L 94, p. 17). Apskaičiuojant eksportuojančių gamintojų, kuriems nesuteiktas RESVĮS, prekių normaliąją vertę kaip panaši šalis pasirinkta Turkija.

15

Dėl RESVĮS suteikimo Rusal Armenal Komisija nusprendė, kad Armėnijos Respublika negali būti laikoma rinkos ekonomikos šalimi, nes ji nurodyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto išnašoje. Komisija taip pat nurodė, kad Rusal Armenal neatitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antroje ir trečioje įtraukose nustatytų su apskaita ir gamybos išlaidomis susijusių kriterijų. Dėl dempingo maržos nustatymo Komisija nurodė, kad Rusal Armenal atitinka individualaus režimo suteikimo sąlygas.

16

2009 m. rugsėjo 24 d. Taryba priėmė ginčijamą reglamentą, kuriame patvirtino šį Komisijos vertinimą. Konkrečiai kalbant, dėl išvados kad Rusal Armenal negali būti suteiktas RESVĮS, minėto reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto išnašoje Armėnija įrašyta kaip viena ne rinkos ekonomikos šalių“, kad „nuostatos dėl ne rinkos ekonomikos šalių, kurios yra PPO narės, eksportuojantiems gamintojams taikomo režimo išdėstytos 2 straipsnio 7 dalies b punkte“ ir kad „šiame tyrime nuosekliai laikytasi šių nuostatų“.

17

Tokiomis aplinkybėmis, remiantis ginčijamo reglamento 1 straipsnio 2 dalimi, buvo nustatyta 13,4 % galutinio antidempingo muito norma už tam tikrų Rusal Armenal gaminamų aliuminio produktų importą.

18

2009 m. gruodžio 21 d.Rusal Armenal Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė ieškinį, prašydama panaikinti ginčijamą reglamentą.

19

Grįsdama ieškinį Rusal Armenal nurodė penkis ieškinio pagrindus. Tik pirmasis, t. y. neteisėtumu grįstas prieštaravimas, nurodytas remiantis SESV 277 straipsniu ir susijęs su tuo, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalimi pažeidžiamos šio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalys ir antidempingo susitarimo 2.1 ir 2.2 straipsniai, buvo nagrinėtas Bendrojo Teismo ir yra reikšmingas nagrinėjant šį apeliacinį skundą.

20

Nurodydama šį pirmąjį pagrindą, kad pateisintų Sąjungos teismo galimybę atlikti antidempingo susitarimo 2 straipsnio teisėtumo kontrolę, Rusal Armenal, pažymėjusi, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką tokia galimybė yra, kai Sąjungos akte yra aiškiai suformuluota nuoroda į konkrečias PPO susitarimų nuostatas arba kai Sąjunga nusprendė įvykdyti konkretų pagal PPO sistemą prisiimtą įsipareigojimą, tvirtina, kad minėto reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į šį susitarimą ir kad pats reglamentas buvo priimtas Sąjungos teisinėje sistemoje įgyvendinant Sąjungos institucijų įsipareigojimus pagal šį antidempingo susitarimo straipsnį.

21

Iš esmės Rusal Armenal paaiškino, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta išimtis jai netaikytina, nes ši išimtis neatitinka antidempingo susitarimo 2.7 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į antrąją papildomą nuostatą dėl GATT 1994 VI straipsnio 1 dalies, esančią šio susitarimo I priede. Importui iš Armėnijos nustačius minėtose nuostatose nenumatytą išimtį, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis pažeistų bendrą antidempingo susitarimo 2.1 ir 2.2 straipsniuose įtvirtintą dempingo nustatymo tvarką.

22

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu pirmąjį ieškinio pagrindą ir panaikino ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su Rusal Armenal.

23

2014 m. balandžio 24 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Europos Parlamentui buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

24

Komisija ir Taryba Teisingumo Teismo prašo:

25

Rusal Armenal prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Komisijos ir Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

26

Komisija nurodo tris apeliacinio skundo pagrindus.

27

Nurodydama savo pirmąjį pagrindą Komisija tvirtina, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, nes Bendrasis Teismas nusprendė dėl Rusal Armenal pirmojoje instancijoje pateiktame ieškinyje nurodyto pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo.

28

Komisijos nuomone, Rusal Armenal savo dublike pirmojoje instancijoje atsisakė šio prieštaravimo, todėl jos pirmojo ieškinio pagrindo Bendrajame Teisme turinys apėmė tik tvirtinimą, kad Taryba pažeidė tinkamo aiškinimo principą.

29

Rusal Armenal ginčija Komisijos argumentus.

30

Reikia pažymėti, kad visų Rusal Armenal Bendrajam Teismui pateiktuose dokumentuose išdėstytų vertinimų analizė neleidžia daryti išvados, kad ji vykstant procesui atsisakė savo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, nurodyto remiantis SESV 277 straipsniu.

31

Iš tikrųjų iš minėtų vertinimų matyti, kad, pirma, Rusal Armenal prašė Bendrojo Teismo pripažinti, jog pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis netaikoma šioje byloje, nes jos atžvilgiu normaliosios vertės apskaičiavimas pagal taisykles, taikomas importui iš ne rinkos ekonomikos valstybių, pažeistų minėto reglamento 2 straipsnio 1–6 dalis ir antidempingo susitarimo 2.1 ir 2.2 straipsnius, ir, antra, savo dublike pirmojoje instancijoje Rusal Armenal ir toliau remdamasi SESV 277 straipsniu tik patikslino savo argumentus šiuo klausimu.

32

Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti šį pirmąjį šio apeliacinio skundo pagrindą kaip nepagrįstą.

33

Nurodydama savo antrąjį apeliacinio skundo pagrindą, Komisija iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui nepaisius Sprendimo Nakajima / Taryba (C‑69/89, EU:C:1991:186), kai jis, remdamasis skundžiamo sprendimo 36 ir 53–55 punktuose pateiktais vertinimais, nusprendė, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalimi Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė įgyvendinti konkrečius įsipareigojimus, prisiimtus pagal antidempingo susitarimo 2 straipsnį ir antrąją papildomą nuostatą dėl GATT 1994 VI straipsnio 1 dalies, esančią šio susitarimo I priede. Taip Bendrasis Teismas nepagrįstai nusprendė, kad jo kompetencijai priklauso šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies teisėtumo PPO susitarimų atžvilgiu kontrolė.

34

Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad pastarąja nuostata nustatoma „speciali rinkos ekonomikos tvarka“, taikoma pereinančioms prie rinkos ekonomikos šalims. Ši speciali tvarka ne grindžiama PPO susitarimų minėtomis sąlygomis, o yra dalis Sąjungos politinės strategijos, skirtos atlyginti už buvusių valstybinės prekybos šalių pastangas, taip pat ekonominėms reformoms pereinant prie rinkos ekonomikos skatinti tęsti ir prekybiniams santykiams liberalizuoti.

35

Rusal Armenal tvirtina, kad Komisijos nurodytas kriterijus, siekiant nustatyti Sąjungos teismo teisminės kontrolės apimtį PPO susitarimų sąlygų atžvilgiu, klaidingai apima vienintelį klausimą – ar Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė įgyvendinti konkrečius įsipareigojimus, prisiimtus pagal PPO susitarimus. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad reikia taip pat išsiaiškinti, ar nagrinėjamame Sąjungos akte aiškiai daroma nuoroda į konkrečias PPO teisės nuostatas, nes pagrindinio reglamento 5 konstatuojamoji dalis leidžia daryti išvadą, kad tokia nuoroda yra.

36

Bet kuriuo atveju Rusal Armenal mano, kad priimdamas minėto reglamento 2 straipsnio nuostatas, susijusias su normaliosios vertės apskaičiavimu, Sąjungos teisės aktų leidėjas iš tikrųjų siekė įgyvendinti nuostatas, iš esmės identiškas antidempingo susitarimo 2 straipsniui ir antrajai papildomai nuostatai dėl GATT 1994 VI straipsnio 1 dalies, esančiai šio susitarimo I priede, į kurią daroma nuoroda antidempingo susitarimo 2.7 straipsnyje. Tokią išvadą galima daryti iš esmės remiantis, pirma, to paties reglamento 5 konstatuojamąja dalimi, antra, kriterijų, susijusių su rinkos ekonomikos valstybės statuso suteikimu Sąjungos teisėje, kurie neatitiktų šios antrosios papildomos nuostatos, nebuvimu ir, trečia, aplinkybe, kad Armėnijos Respublikos prisijungimo prie PPO dokumentuose nenumatyta jokios galimybės nukrypti nuo antidempingo susitarimo 2.1 ir 2.2 straipsnių.

37

Pirmiausia reikia priminti, kad tarptautinio susitarimo, kurio šalis yra Sąjunga, nuostatomis galima remtis grindžiant ieškinį dėl Sąjungos antrinės teisės akto panaikinimo arba tokio akto neteisėtumu paremtą prieštaravimą tik esant dvigubai sąlygai: pirma, šio susitarimo pobūdis ir struktūra tam neprieštarauja ir, antra, tos nuostatos yra besąlyginės ir pakankamai tikslios pagal savo turinį (žr., be kita ko, Sprendimo Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2015:4, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Tik tada, kai tenkinamos šios abi kumuliatyvios sąlygos, minėtomis nuostatomis galima remtis Sąjungos teisme kaip kriterijumi, vertinant Sąjungos akto teisėtumą.

38

Dėl PPO susitarimų iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad, atsižvelgiant į jų pobūdį ir bendrą struktūrą, jie iš esmės nėra normos, į kurias atsižvelgiama tikrinant Sąjungos institucijų aktų teisėtumą (žr., be kita ko, Sprendimo Portugalija / Taryba, C‑149/96, EU:C:1999:574, 47 punktą; Sprendimo Van Parys, C‑377/02, EU:C:2005:121, 39 punktą ir Sprendimo LVP, C‑306/13, EU:C:2014:2465, 44 punktą).

39

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas konkrečiai nurodo, jog pripažinus, kad užduotis užtikrinti Sąjungos teisės suderinamumą su PPO taisyklėmis tiesiogiai priklauso Sąjungos teismui, iš Sąjungos teisės aktų leidybos ir vykdomųjų institucijų būtų atimta diskrecija, kuria naudojasi panašios Sąjungos prekybos partnerių institucijos. Akivaizdu, kad kai kurios susitariančiosios šalys, tarp kurių – svarbiausi Sąjungos prekybos partneriai, iš PPO susitarimų dalyko ir tikslo aiškiai padarė išvadą, kad šie susitarimai nepriskiriami prie normų, į kurias atsižvelgdamos teisminės institucijos tikrina vidaus teisės normų teisėtumą. Nesant tokio abipusiškumo, jeigu tai būtų priimtina, galėtų būti nevienodai taikomos PPO taisyklės (žr., be kita ko, Sprendimo Portugalija / Taryba, C‑149/96, EU:C:1999:574, 43–46 punktus; Sprendimo FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, EU:C:2008:476, 119 punktą ir Sprendimo LVP, C‑306/13, EU:C:2014:2465, 46 punktą).

40

Vis dėlto, esant dviem išimtinėms situacijoms, išplaukiančioms iš Sąjungos teisės aktų leidėjo noro pačiam apriboti savo diskreciją taikant PPO taisykles, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad prireikus Sąjungos teismas gali atlikti Sąjungos akto ir jo taikymo, atsižvelgiant į PPO susitarimus, teisėtumo kontrolę.

41

Taip yra visų pirma tada, kai Sąjunga ketina įvykdyti konkretų pagal šiuos susitarimus prisiimtą įsipareigojimą, ir, antra, tada, kai atitinkamame Sąjungos teisės akte yra aiški nuoroda į konkrečias šių susitarimų nuostatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, Sprendimo Fediol / Komisija, 70/87, EU:C:1989:254, 19–22 punktus; Sprendimo Nakajima / Taryba, C‑69/89, EU:C:1991:186, 29–32 punktus; Sprendimo Biret ir Cie / Taryba, C‑94/02 P, EU:C:2003:518, 73 punktą ir Sprendimo Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2015:4, 56 punktą).

42

Šioje byloje reikia priminti, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 36 punkte dėl antidempingo susitarimo vietos Sąjungos teisinėje sistemoje pripažinęs, jog iš pagrindinio reglamento 5 konstatuojamosios dalies matyti, kad Sąjunga priėmė šį reglamentą vykdydama tarptautinius įsipareigojimus, nusprendė, kad šio reglamento 2 straipsniu „Dempingo nustatymas“ Sąjunga siekė įvykdyti konkrečius įsipareigojimus, nustatytus antidempingo susitarimo 2 straipsnyje, taip pat susijusiame su dempingo nustatymu.

43

Tokiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar, kaip tvirtina Komisija, skundžiamame sprendime buvo padaryta teisės klaida, kiek jame prieita prie tokios išvados dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies.

44

Visų pirma šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas tam tikrais atvejais yra pripažinęs, jog PPO antidempingo sistemai gali būti taikoma bendrojo principo, pagal kurį Sąjungos teismas negali atlikti Sąjungos institucijų aktų teisėtumo PPO susitarimų sąlygų atžvilgiu kontrolės, išimtis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Nakajima / Taryba, C‑69/89, EU:C:1991:186, 29–32 punktus; Sprendimo Petrotub ir Republica / Taryba, C‑76/00 P, EU:C:2003:4, 55 ir 56 punktus ir Sprendimo Taryba ir kt. /Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2015:4, 59 punktą).

45

Vis dėlto tam, kad konkrečiu atveju būtų taikoma tokia išimtis, reikia, kad būtų pakankamai įrodyta, jog teisės aktų leidėjas išreiškė norą Sąjungos teisėje įgyvendinti konkrečius įsipareigojimus, prisiimtus pagal PPO susitarimus.

46

Kaip savo išvados 42 punkte nurodė generalinė advokatė, tam nepakanka, kad vien iš bendro pobūdžio konstatuojamųjų dalių išplauktų, jog toks teisės aktas buvo priimtas atsižvelgiant į tarptautinius Sąjungos įsipareigojimus. Priešingai, būtina, kad iš specialių ginčijamų Sąjungos teisės nuostatų būtų aiškiai matyti, kad jomis siekiama Sąjungos teisėje įgyvendinti konkrečius įsipareigojimus, prisiimtus pagal PPO susitarimus.

47

Dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies reikia taip pat pažymėti, kad šia nuostata, kuri įtvirtinta atsižvelgiant į to paties reglamento 7 konstatuojamąją dalį, nustatoma speciali tvarka, apibrėžianti specialias normaliosios vertės apskaičiavimo taisykles importo iš ne rinkos ekonomikos valstybių, prie kurių priskirtina ir Armėnija, atveju. Kiek tai susiję su minėtu importu, šios nuostatos a punkte numatyta, kad normalioji vertė apskaičiuojama pagal trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kainą arba apskaičiuotą vertę, arba pagal kainą, taikomą importuojant iš tokios trečiosios valstybės į kitas valstybes, įskaitant Sąjungą, o jei tai neįmanoma – remiantis kuriuo nors kitu pagrįstu pagrindu, įskaitant už panašų produktą Sąjungoje faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą, kuri prireikus tinkamai pakoreguojama, kad būtų įskaičiuojama pagrįsta pelno norma. Be to, minėtos nuostatos b punkte nustatyta, kad, atliekant su importu iš bet kurios ne rinkos ekonomikos valstybės, kuri tyrimo pradžios dieną yra PPO narė, susijusius antidempingo tyrimus, normalioji vertė bus apskaičiuojama pagal straipsnio 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla turi būti tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais ir c punkte išdėstytais kriterijais ir tvarka įrodoma, kad minėtam gamintojui ar gamintojams dėl panašaus aptariamo gaminio gamybos ar pardavimo taikomos rinkos ekonomikos sąlygos.

48

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalimi aiškiai išreiškiama Sąjungos teisės aktų leidėjo valia šioje srityje nustatyti tik Sąjungos teisinei sistemai būdingą tvarką.

49

Iš tikrųjų, kaip matyti iš Reglamento Nr. 2238/2000, kuriuo buvo iš dalies pakeistas pagrindinis reglamentas, preambulės, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies nuostatos, taikomos importui iš ne rinkos ekonomikos valstybių PPO narių, pagrįstos rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančių įmonių atsiradimu šiose šalyse dėl ekonominių reformų.

50

Kadangi antidempingo susitarime nėra specialių normų dėl tokios šalių kategorijos, negalima sugretinti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų taisyklių, susijusių su importu iš ne rinkos ekonomikos valstybių PPO narių, ir antidempingo susitarimo 2 straipsnyje nustatytų taisyklių. Todėl minėta pagrindinio reglamento nuostata negali būti laikoma priemone, skirta konkrečių įsipareigojimų, prisiimtų pagal PPO susitarimus, įgyvendinimui užtikrinti Sąjungos teisinėje sistemoje.

51

Antidempingo susitarimo 2.7 straipsnis, aiškinamas atsižvelgiant į antrąją papildomą nuostatą dėl GATT 1994 VI straipsnio 1 dalies, esančią šio susitarimo I priede, į kurią jame daroma nuoroda, negali paneigti šios išvados. Iš tikrųjų, be to, kad šioje antrojoje papildomoje nuostatoje nenustatoma jokia konkreti normaliosios vertės apskaičiavimo taisyklė, ji apima tik atvejus, kai yra visiška ar iš esmės visiška prekybos monopolija ir visas kainas nustato valstybė.

52

Minėtos išvados taip pat nepaneigia aplinkybė, kad pagrindinio reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog antidempingo susitarimo nuostatos, kiek tai įmanoma, turi būti įtrauktos į Sąjungos teisės aktus. Iš tikrųjų, kaip savo išvados 44 ir 46 punktuose nurodė generalinė advokatė, šis nurodymas turi būti suprantamas taip, kad net jei Sąjungos teisės aktų leidėjas priimdamas pagrindinį reglamentą ketino atsižvelgti į antidempingo susitarimą, vis dėlto tai nereiškia, kad jis ketino įtraukti visas šias nuostatas į minėtą reglamentą. Išvada, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis skirta įgyvendinti konkretiems įsipareigojimams pagal antidempingo susitarimo 2 straipsnį, jokiu būdu negali būti grindžiama tik minėtos konstatuojamosios dalies tekstu.

53

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, kaip savo išvados 50 ir 51 punktuose nurodė generalinė advokatė, kiek tai susiję su importo iš ne rinkos ekonomikos valstybių, priklausančių PPO, normaliosios vertės apskaičiavimu, Sąjungos teisės aktų leidėjas įgyvendino turimą reglamentavimo kompetenciją, nustatydamas vien Sąjungos teisinei sistemai būdingą tvarką, todėl negalima tvirtinti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalimi įgyvendinti konkrečius įsipareigojimus pagal antidempingo susitarimo 2 straipsnį.

54

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas priimdamas kitokį sprendimą padarė teisės klaidą.

55

Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti pagrįstu antrąjį šio apeliacinio skundo pagrindą.

56

Todėl reikia panaikinti visą skundžiamą sprendimą nenagrinėjant trečiojo Komisijos pateikto apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su bendrojo institucinės pusiausvyros principo pažeidimu.

57

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, jei apeliacinis skundas pagrįstas ir Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

58

Šioje byloje Teisingumo Teismas mano, kad dėl pirmojo Rusal Armenal ieškinio pagrindo, kuriuo buvo siekiama panaikinti ginčijamą reglamentą, reikia priimti galutinį sprendimą.

59

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nė vienos iš dviejų šio sprendimo 41 punkte nurodytų ypatingų situacijų. Pirma, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 53 punkte, negalima tvirtinti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalimi įgyvendinti konkrečius įsipareigojimus pagal antidempingo susitarimo 2 straipsnį. Antra, minėto reglamento 2 straipsnio 7 dalyje nedaroma aiški nuoroda į jokią konkrečią antidempingo susitarimo nuostatą, o vien bendros pagrindinio reglamento 5 konstatuojamojoje dalyje daromos nuorodos į šio susitarimo nuostatas nepakanka konkrečiai nuorodai konstatuoti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Van Parys, C‑377/02, EU:C:2005:121, 52 punktą; Sprendimo FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, EU:C:2008:476, 113 ir 114 punktus ir Sprendimo Taryba ir kt. /Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2015:4, 58 punktą).

60

Tokiomis aplinkybėmis pirmasis Rusal Armenal ieškinio pagrindas, kuriuo siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamas reglamentas, turi būti atmestas tiek, kiek teisės aktų leidėjas numatė Sąjungos teismo galimybę atlikti Rusal Armenal gaminamų produktų normaliosios vertės apskaičiavimo teisėtumo kontrolę, atsižvelgiant tik į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalį.

61

Vis dėlto, kadangi Bendrasis Teismas nenagrinėjo antrojo–penktojo Rusal Armenal pagrindų, nurodytų ieškiniui dėl panaikinimo pagrįsti, Teisingumo Teismas mano negalintis priimti galutinio sprendimo dėl ginčo.

62

Todėl reikia grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl šių antrojo–penktojo ieškinio pagrindų.

63

Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: